Sėkmės istorijos padeda nepasiduoti ligai
Visada yra tikimybė susirgti įvairiomis ligomis - lengvomis ir sunkiomis, trumpalaikėmis ir ilgalaikėmis. Kiekviena liga prasideda nedideliais negalavimais... Plačiau »
Mėnuo lietuvio vienuolio saleziečio Hermano Šulco “Vaikystės sode” Ruandoje
"Vaikystės Sodo" įdėja kunigo Hermano Šulco žodžiais :" kai aš atvykau į Ruandą 1958m. daugiausiai dirbau su vargšais ir apleistaisiais su kuriais niekas nenorėjo bendrauti. Kai aš pradėjau savo kelionę per žmonių kančias, vargą ir skurdą, visuomet buvau lydimas jaunimo, kuriems patiko būti su manimi. Tai buvo mano tikrieji draugai. Vieną kartą jie paprašė pagalvoti ir apie juos, jų ateitį, kuri jiems nieko nežadėjo. Jie buvo bemoksliai, bedarbiai, bedaliai ir niekam nerūpėjo. Aš paklausiau-kaip praktiškai aš galiu jiems padėti ? Jie atsakė, kad nori mokytis, įgyti kokį nors amatą ar profesiją. Taip gimė "Vaikystės sodo" įdėja"
Taip ir aš visai netikėtai tapau "Vaikystės Sodo " dalimi. Mat, 2019 metų sausio mėnesį dirbau savanore lietuvio vienuolio įkurtame Hermano Šulco "Vaikystės sode" Ruandoje. Vardas Hermanas išvertus iš lotynų kalbos yra "karo vyras". Toks yra ir 50-jį kunigystės jubiliejų 2018 rudenį Klaipėdoje minėjęs kunigas, misijonierius, geradarys Hermanas Šulcas, didžiąją savo gyvenimo dalį kovojęs už Dievą, gėrį, meilę likimo nuskriaustiems, atstumtiesiems. Nors, sakydamas pamokslą, tuos 50 metų jis šmaikščiai pavadino "avantiūra", prisipažino: "viską pakartočiau". Būdamas šv. kun. J. Bosko pasekėju dar pridūrė:"Jei nori tapti geras, daryk tai ir viskas klostysis puikiai: džiaukis, mokykis, melskis ". Kunigą Hermaną Šulcą pažįstu senokai. Lankausi netoli Kretingos jo įsteigtoje stovykloje "Jaunimo sodas", kurioje prieglobstį randa vaikai iš socialinės rizikos šeimų. Jaunimo stovykloje Ruandoje lankiausi 2018 metais, keliaudama po Ugandą ir Ruandą.Bet tada ten buvau kaip turistė. Svetingi šeimininkai, vaikučiai išlydėjo mus su dainomis ir šokiais. Palikdama tą likimo nuskriaustiems vaikams meile persunktą sodą nusprendžiau – aš čia dar sugrįšiu, bet jau ne kaip turistė, o dirbti. Dirbti su pačiais mažiausiais, kurie, išsiilgę žmogiškos šilumos, glaudėsi prie mūsų , kažką savo kalba vienas per kitą mums pasakojo. Po jubiliejinių mišių, prie Kretingos esančiuose kunigo namuose, įsikalbėjome apie darbą Ruandoje.
Stovykloje nuolat gyvena apie 150 globotinių:visiški našlaičiai, pamestinukai, vaikai, surinkti iš gatvių- elgetaujantys, vagiliaujantys , benamiai. Su vyresniais vaikais nuolat dirba savanoriai iš visų pasaulio šalių.Jie, studijuojantys sociologiją, psichologiją atvažiuoja rinkti medžiagos savo magistriniams darbams, kiti tiesiog atvažiuoja pamokyti vaikus kalbų, pabendrauti, pamokyti amatų. Vyresnieji geriau kalba angliškai, su jais bendravimas yra lengvesnis. Su pačiais mažiausiais dirba vietinio vienuolių ordino vienuolės, kurioms sunku surasti pramogų vaikams,nėra laiko kiekvieną vaiką apkabinti, be to, kasdieniai ruošos darbai, pamokų tikrinimas atima daug laiko.
"Mažiesiems labai trūksta bendravimo, daugelis jų net nežino ką reiškia žodžiai -tėtis, mama, brolis- jie nieko nežino apie savo gimines, ar turi brolių, ar seserų, kur jų tėvai. Jie nesupranta kodėl , kaip nereikalingi daiktai , buvo išmest į gatvę" vos sulaikydamas ašaras kalbėjo kunigas. Tuomet kunigui pasakiau- aš atvažiuosiu ir dirbsiu su pačiais mažiausiais. Kunigas mielai sutiko mane priimti. Susitvarkiusi vizos formalumus, išvykau mėnesiui. Visą laiką kirbėjo nerimas- kaip mane priims vaikai, kaip aš, nemokėdama jų kalbos, su jais susikalbėsiu, kaip mes 
bendrausime .Galų gale nusprendžiau, kad lengviausias bendravimo kelias -muzika. Kompiuteryje išrinkau daug lengvų, mokomųjų angliškų dainelių, giesmelių, animacinių filmukų, juos konvertavau į Mp3 formatą, kad galėtume žiūrėti ir mokytis net ir nesant interneto (jo dažnai nebūdavo). Po atvykimo, sekančią dieną mane pristatė vienuolėms, tarp kurių viena kalbėjo angliškai ir buvo mano vertėja, vėliau ir pati išmokau kelias vietinės kalbos frazes. Bet geriausia kalba buvo muzika ir darbas, kurį dirbau kartu su vaikais.
Vaikai ten pradeda mokytis nuo 5 metų (ikimokyklininukai ), nuo 6 metų jau pirma klasė, mokslas trunka 12 metų. Mokykla nuo stovyklos už 5- kių kilometrų, siauru keliuku per džiungles. Pirmai pamainai mokslas prasideda 8 val., antrai- 12 val., o vyresnieji mokosi nuo 8 iki 17 val. Vyresnieji ir pirmos pamainos mažiukai išeidavo kartu. Stovykloje likdavo antros pamainos mažiukai ir visai dar neinantys į mokyklą.
Su jais turėdavome daug kasdienių darbų: skalbti, prinešti į virtuves malkų (stovykloje trys virtuvės, visas maistas gaminamas ant malkomis kūrenamų plytų ) , prirauti žolės triušiams (triušių priežiūra buvo pavesta vaikams ), tvarktyti teritoriją. Stovykla turi didelį pagalbinį ūkį : karvių, avių, vištų, ančių, auginamos įvairios daržovės .Iš čionai užaugintų gėrybių ruošiamas maistas vaikams. Pagalbiniame ūkyje dirba samdomi darbininkai , kuriems kunigas moka atlyginimą . Esant šalyje didelei bedarbystėi aplinkinių kaimų gyventojams darbas ūkyje yra didelė materialinė parama .
Padre (kaip jį ten vadina vaikai ir visa bendruomenė) kaimo žmonėms yra didelis autoritetas: jis ir teisėjas, ir darbdavys ir patarėjas. Be globos namų, Padre turi didelę parapiją ir kartą savaitėje lanko sergančius parapijiečius, šelpia juos pinigais, maistu, jei reikia ir vaistais. Darbas vijo darbą. Žaidimams, dainelių mokymams likdavo vakarai. Vaikai labai noriai ir labai greitai išmoko lengvas angliškas daineles, išmokome keletą giesmių ir sėkmingai giedojome bažnyčioje. 
(Gaila, kad video įrašų dideli failai ir negaliu įterpti į tekstą).
Didelė šventė buvo šv. kun. J. Bosko gimtadienis. Šioje šventėje dalyvavo visos aplinkinių kaimų bendruomenės. Buvo įvairi meninė programa, sporto varžybos, viktorinos. Meninei programai ir mes su vaikučiais paruošėme kelias daineles, kurios buvo palydėtos labai didelėmis ovacijomis, nors dainavome angliškai ,dainų ritmas pagavo žiūrovus ir visi plojo į ritmą. Laikas bėgo greitai, savaitė keitė savaitę, nepastebėjau, kaip artėjo atsisveikinimo diena.
Atsisveikinimui vaikučiai paruosė nedidelę programėlę, mažiukai nesuprato, kodėl manęs nebus ir kodėl jie sava kalba dainuoja-"murabeho, murabeho, umuzungu mamma" (sudie, sudie baltoji mama). Kitą rytą , išvažiuojant į areouostą, atsisveikinimas buvo labai liūdnas: atėję išlydėti vaikai suprato, kad manęs jau nebebus, jau nesimokysime dainų, jau nežaisime kartu futbolo ir krepšinio , kartu neruošime anglų kalbos pamokų. O jie taip didžiavosi, kad geriausiai savo klasėse paruošdavo anglų kalbos užduotis. Palikau įrašytas Į USB jungtį daineles, bet nežinau, ar vienuolės turės noro, laiko , ar turės kompiuterį, kad vaikai nors neužmirštų tai, ko išmoko. Skrisdama namo galvojau apie tuos vaikelius . Jie dabar auga aprūpinti viskuo: turi kur gyventi, turi galimybę eiti į mokyklą, pavalgę. Kuomet matai , kiek Afrikoje vaikų, gyvendami šeimose, neturi galimybės mokytis, vaikšto apiplyšę, dažnai alkani ir murzini- pagalvoji, kad tie vaikai, gyvendami Padres gerovės namuose turi viską – išskyrus tėvų meilę ir namų šilumą. Sulaukus 18 metų, jie stovyklą turi palikti. Kuriems gerai sekėsi mokslas- tiems sudaromos sąlygos mokytis toliau, kiti tesugeba pabaigti tik 4 klases. Tokie mokosi įvairių amatų (prie stovyklos kunigas H. Šulcas yra įsteigęs amatų mokyklą).Dalį jaunuolių, pabaigusių amatų mokyklą , kunigas stengiasi įdarbinti savo pagalbiniame ūkyje. Daliai gabių vaikų yra sudaromos sąlygos studijuoti universitetuose. Pabaigę aukštuosius mokslus, dirba gydytojais, advokatais, mokytojais.
Yra kunigų, kurie mokslus baigė Italijoje, Prancūzijoje. Buvę kunigo H. Šulco globotiniai po įšventinimų grįžta dirbti į Afriką- jo pasekėjų yra Kenijoje, Burundyje, Ugandoje ir , aišku, Ruandoje. Kartu su kunigu H. Šulcu mes, keli savanoriai, lankėmės jo buvusio globotinio, dabar kunigo, parapijoje Ugandoje.Palikdami stovyklą, jaunuoliai pasirašo "Garbės kodeksą":pasižada pasišvęsti savo profesijai, siekti kūrybiškumo, būti garbingais gyvenime ir remti "Vaikystės sodą" bei vargstančius. Grįžus dažnas manęs klausė: ką aš norėjau įrodyti važiuodama į Afriką dirbti (važiuodama net neįsivaizdavau, ką aš ten dirbsiu ), juk galėjau važiuoti į kažkokią egzotinę šalį, ilsėtis … Tačiau… Egzotinių šalių mačiau daug,aplankiau visus kontinentus (išskyrus Antarktidą) jos visos vienaip ar kitaip panašios. Kelionėms duoklę atidaviau didelę. Noriu užbaigti savo rašinį B. Shaw žodžiais "Noriu kuo daugiau save išnaudoti iki mirties. Kuo daugiau ir sunkiau dirbu, tuo labiau gyvenu. Aš džiaugiuosi, kad gyvenu". Norėčiau, kad mes kiekvienas bet kur , bet kada surastume galimybę dirbti gėriui ir kažkam sukurti viltį.
Leonarda Šarakauskienė :info@sarakauskiene.lt
Toliau- nuotraukos
ĮSTABUSIS GYVYBĖS RATAS (KELIONĖS PO KENIJĄ IR TANZANIJĄ ĮSPŪDŽIAI)
Afrikoje yra dveji metų laikai: sausros ir liūčių. Ilgus mėnesius įvairios sėklos, snaudusios sausoje dirvoje, staiga atgyja padengdamos žemę vešlios žalumos kilimu. Pajutę lietaus kvapą, Afrikos gyvūnai pradeda vieną didžiausių migracijų- pritrūkę pašaro išdžiūvusiose Tanzanijos Serengečio nacionalinio parko savanose traukia į sužaliavusias pievas, krūmynus Masai Maros (Kenija) regione. Tai prasideda rugpjūčio mėnesį ir tęsiasi iki spalio- lapkričio mėnesių. Tarp lapkričio ir sausio mėnesių palaipsniui prasideda gyvūnų migracija atgal į Serengetį. („Siringitu“ masajų kalba reiškia „vietą, kur žemė tęsiasi amžinai“.)
Kelionę planavome taip, kad galėtume pamatyti šį nepaprastą reginį.Šimtai tūkstančių zebrų ir 15 antilopių rūšių pasipila iš žiemos ganyklų šiaurės rytuose ir užpildo visą horizontą. Oras prisipildo pirmykščių Afrikos garsų . Stiprėjantis zebrų žvengimas susilieja su graudžiu antilopių šauksmu, prunkštimu ir inkštimu. Žirafos žirglioja kinkuodamos ilgais kaklais ir iš aušto žvalgydamosi po plačias lygumas plėšrūnų, o drambliai kantriai seka vorele. Šių ilgų migruojančių žolėdžių kolonų gale tykodami sėlina liūtai, hienos, gepardai, šakalai. Virš jų- plasnoja būriai rausvų flamingų, Egipto žąsys, vanagai, ereliai. Visa ši nesibaigianti kolona turi kirsti Maros upę- o ten jau laukia išalkę krokodilai…Ir toje vietoje pati gamta nusprendžia, kas išgyvens, o kas –ne. 
Amerikiečių keliautojas Gerardas McKiermanas 1876m. taip apibūdino didžiąją migraciją: “Afriką, apie kokią skaičiau kelionių aprašymuose….visi pasaulio žvėrynai, jeigu juos paleistume, neprilygtų reginiui, kurį tądien išvydau“. To matyto reginio nenufotografuosi, nenupasakosi – tas akimirkas galima tik pajausti ir supranti, kokia didžiulė išgyvenimo gamtoje kaina: du kartus metuose sukti pavojingus gyvybės, žūties, išlikimo ratus. Vien dėl šio vaizdo buvo verta įveikti tūkstančius kilometrų.
Didžiosios migracijos vaizdai liko atmintyje, o mes keliavome toliau-link didžiausio Afrikoje Viktorijos ežero. Jo vandenys skalauja Kenijos, Tanzanijos ir Ugandos krantus. Ežero pakrantėse gausu žvejų kaimelių, netoliese vieno iš jų pasistatėme savo palapines.
Anksti ryte mus pažadino žvejų, traukiančių tinklą daina. Daina sklido iš ežero taip sutartinai, jog galėjai manyti, kad dainuoja gerai sustyguotas choras.
Toliau kelias vedė link didingojo Ngorongoro kraterio. Pakeliui sustojome vietinių gyventojų- masajų kaimelyje.
Masajai save laiko aukščiausia ir reikšmingiausia Afrikos tauta. Tai karinga, gyvulininkyste besiverčianti gentis.
Žmonės gyvena tiesiog laukuose, nedidelę teritoriją aptvėrę tvora iš medžių šakų. Gyvuliai iki šiol yra svarbi jų gyvenimo dalis, kuo daugiau turi karvių- tuo turtingesnis. Už ištekančias mergaites mokama karvėmis. Masajai geria ne tik karvės pieną, bet ir kraują, plona šakele pradurdami karvės kaklo veną nuleidžia kraują, jį maišo su pienu ir tą mišinį geria- manoma, kad tai vitaminų šaltinis.
Neilgai pabendravę su masajais, leidomės į didžiausią pasaulyje Ngorongoro kraterį. Krateris susiformavęs prieš milijonus metų įgriuvus ugnikalnio sienoms. Jo skersmuo daugiau nei 20 km., aukštis nuo dugno-600 metrų. 
Ngorongoro krateris toks didžiulis, kad jam net būdingi saviti orai- vienoje kraterio pusėje debesuota, net gali lyti, kita- maudosi akinančioje saulėje. Krateryje gyvena neįtikėtinai gausus stambiųjų žvėrių būrys: juodieji raganosiai, buivolai, liūtai. Kraterio viduryje tyvuliuoja didžiulis sodos vandens Magadžio ežeras, kuriame dažnai lankosi flamingai, sugrįžę po didžiosios žiemos migracijos.
Palapines pasistatėme šlaito pakraštyje, gulėjome miegmaišiuose sulaikę kvapą, nes pajutusios nugaišusio begemoto dvoką iš visai arti palapinių esančių krūmų išlindo pulkas hienų ir lūtai pradėjo staugti visai netoli.
Toliau kelias per masajų žemes vedė link Tanzanijos ir Kenijos sienos- į Amboselio nacionalinį parką, kurį E. Hemingvėjus pavadino „Afrikos perlu“. Tai vienas seniausių Kenijos nacionalinių parkų, įkurtas dar 
1943m. Parkas įsikūręs visai šalia Tanzanijos sienos ir Kilimandžaro (5895m.)-didžiausio vienišo kalno visame pasaulyje. Gražiausią jo vaizdą- švytinčią, baltą kepurę galima pamatyti tik iš Kenijos pusės- Amboselio parko.
Tai mes ir pamatėme. Amboselio parkas yra masajų žemėje, čia yra ir jų kaimelių. Amboseli masajų kalba reiškia sudžiūvusias dulkes. Amboselio parkas žinomas kaip didžiausią dramblių populiaciją turintis parkas, taipogi čia gyvena liūtai, hienos, buivolai ir kita Afrikos fauna.
Lik sveika, Afrika. Neaprašinėjau tavo miestų- jų buvome tik viename- Nairobyje- atskrendant ir išskrendant. Visas laikas praleistas gamtoje, gyvenat palapinėse, verdant valgį ant laužo, stebint milijonus žvaigždžių tamsiame danguje ir ieškant tarp jų Pietų Kryžiaus. Tikrai žinau, ko keliaudama po Afriką nenoriu- nenoriu keliauti patogiu autobusu, miegoti viešbučiuose su balta patalyne ir gražiai serviruotais stalais.
Nuoširdžiai noriu, kad skaitydami mano kelionių aprašymus suprastumėte, jog iš tikrųjų viskas yra kur kas paprasčiau nei mums kartais atrodo. Ir amžius keliaujant visai nesvarbu, svarbu turėti svajonę. Svajonė man- tai tikėjimas, tai laukimas, tai gyvenimo simbolis.
Leonarda Šarakauskienė: info@sarakauskiene.lt
Toliau – nuotraukos :
PROVERŽIS ONKOLOGINIŲ LIGŲ GYDYME
2018 metų Nobelio premija medicinos ir fiziologijos srityje suteikta amerikiečių imunologui Jamesui P. Allisonui bei japonui Tasuku Honjo sukūrusiems naują vėžio gydymo metodą , įmynusiems imuninės sistemos mįslę- priversti pačiai ligonio imuninei sistemai naikinti vėžines ląsteles. Nobelio komitetas pažymėjo, kad atrastasis gydymo metodas „įvykdė perversmą vėžio gydyme ir iš esmės pakeitė požiūrį į tai, kaip galima valdyti šią ligą“. Dešimčiai milijonų naujai diagnozuotų vėžio ligos atvejų šios mįslės įminimas yra mirties ir gyvybės klausimas.
Iš karto perspėju sergančius vėžiu pacientus, kad ne visų lokalizacijų sergantiems šis gydymo metodas yra taikomas ir tinkamas. Reikia tikėtis, kad tyrimai nesustos ir jei jau pavyko įminti imuninės sistemos mįslę- bus ieškoma naujų faktorių kaip organizmo imuninę sistemą priversti naikinti visas vėžines ląsteles.
Nuo seno vėžio liga gydoma trimis metodais: daugiau nei 3000metų gydyta tik operacijomis, nuo 1896 metų atsiranda gydymas radioaktyviais spinduliais, o nuo 1946 metų- chemoterapija. Šie „pjauk, spinduliuok, nuodyk“ ilgą laiką buvo auksinis standartas vėžio gydyme, tačiau net ir toks agresyvus gydymas išgydo tik pusę susirgusiųjų. Atrodė, kad proveržis įvyks vėžio gydymą papildžius hormono, biologine terapija, tačiau pasiekta nelabai daug. Ilgą laiką buvo kuriami vaistai prieš agresyvias, mutuotas organizmo ląsteles, mėginat nužudyti blogąsias ir bandant išsaugoti sveikąsias. Bet tai padeda tik 50 proc. susirgusiųjų. Ir štai, pagaliau! Amerikiečiui J.P. Allisonui bei japonui T. Honjo pavyko atrasti imuninių ląstelių baltymą, kuris paskatina žmogaus imunines ląsteles ne „globoti“ naviką, bet jį naikinti.
Aiškinant paprastai, tai kaip mašiną paleistumėme riedėti be stabdžių, taip "atrišame" imuninę sistemą ir priverčiame ją daryti tai, ką ji ir turi daryti- naikinti vėžines ląsteles.
Tai proveržis vėžio gydyme.
Imuninė organizmo sistema nuo žmogaus atsiradimo šioje žemėje buvo natūrali organizmo gynybos sistema. Tai kompleksas aktyvių biologinių medžiagų, turinčių paprastą misiją: surasti ir sunaikinti tai, ko neturi būti mūsų kūne. Kaip nebūtų keista, vėžys apeina imuninę sistemą ir ją blokuoja. Beveik 100 metų mokslininkai bandė įminti šią imuninės sistemos mįslę ir priėjo išvados, kad „vėžys ir imuninė sistema neturi ką pasakyti vienas kitam“, nes vėžinė ląstelė yra to paties organizmo ląstelė- apgavikė, imuninė ląstelė ją priima kaip savą. Ilgą laiką vėžio imuninė terapija buvo smerkiama kaip labai prasta idėja, paremta didelių vilčių ir abejotinų tyrimo metodų. Bet, nežiūrint kylančių pašaipų iš didelių mokslininkų bendruomenių ir tyrimams skiriamų lėšų mažėjimo, nedidelė grupelė imunologų tikėjo savo darbu ir ilgus metus tęsė tyrimus- ieškojo faktoriaus, kuris surastų kelią imuninei sistemai atpažinti ir atakuoti vėžio ląsteles. Jie suprato, kad jei toks faktorius būtų atrastas- tai radikaliai pakeistų supratimą apie mūsų imunitetą ir ligas, galbūt sukeltų proveržį antinavikinių vakcinų kūrime. Niekas tiksliai net nežinojo, ar gali egzistuoti toks blokuojantis baltymas imuninėje sistemoje, tačiau atkaklus darbas l995 metais davė rezultatus- mokslininkai identifikavo molekulę, kuri sugeba „atrišti“ vieną imuninės sistemos baltymą ir priversti imuninę sistemą pulti navikines ląsteles. Turėjo praeiti daug metų, kol buvo atlikti klinikiniai tyrimai, studijos su pacientais, šį gydymo metodą patvirtino klinikinė praktika ir tuo pačiu įrodė gydymo efektyvumą. Džiugu, kad šių metų Nobelio premija suteikta ne už atradimus medicinoje, bet už naują gydymo metodą onkologijos srityje- srityje, kurioje reikalingi naujausi ir pažangiausi sprendimai. Kol kas šiais vaistais gydomi išplitę inkstų, plaučių, šlapimo pūslės , galvos ir kaklo navikai, tačiau liūdna, kad šie imunoterapiniai vaistai Lietuvoje kol kas nėra kompensuojami. Reikia tikėtis, kad jie bus įtraukti į kompensuojamų medikamentų sąrašą, lygiai kaip apie kai kuriuos chemopreparatus ar biologinės terapijos vaistus girdėdavome tik konferencijose, ar skaitydavome medicininėje literatūroje ir netikėjome, kad jie bus kažkada pas mus, o dabar jais gydomi visi pacientai, kuriems tie vaistai yra reikalingi.
Nobelio premijomis apdovanoti vėžio gydymo ir tyrimo metodų įdiegimo į klinikinę praktiką mokslininkai : 1966m. Nobelio premija skirta JAV mokslininkams P. Rous ir CH.Brenton Huggins už „auglius sukeliančių virusų atradimą“ bei „prostatos vėžio hormoninio gydymo atradimą“. 1988m. JAV ir Anglijos mokslininkams už „pagrindinių gydymo vaistais principų atradimą“. Po šio atradimo piktybinių auglių gydymui pradėta aktyviai taikyti chemoterapija. 1990m. JAV mokslininkams J.E. Murray ir E. D. Thomas „už tyrimus apie organų ir ląstelių transplantaciją gydant žmonių ligas“. Taip į gydymo praktiką buvo įdiegtas kai kurių formų kraujo vėžio gydymas kaulų čiulpų transplantacija. 2008m. Vokietijos ir Prancūzijos mokslininkams Nobelio premija skirta už atradimą, kad „žmogaus papilomos virusas sukelia gimdos kaklelio vėžį“. Ir štai , po 20 metų, 2018m. vėl naujo gydymo metodo atradimas, suteikiantis viltį gydyti kai kurias pažengusio vėžio formas. Reikia tikėtis, kad tyrimai šia linkme nesustos, mokslininkai toliau tirs imuninės sistemos paslaptis ir užgaidas ir galbūt, po kažkiek metų išmoksime suvaldyti tą paslaptingą ir klastingą ligą.
Leonarda Šarakauskienė : info@sarakauskiene. lt
PO KAIŠIADORIŲ APYLINKES PASIDAIRIUS
Kaišiadorių vardas kildinamas iš kilmingo totoriaus, gyvenusio šiose vietose dar 16a. vardo Chaišadaras. Kita versija teigia, kad pavadinimas galėjęs kilti nuo žodžių „kašė“ (krepšys + daryti ), taigi turėtų reikšti „krepšių gamintojus, dirbėjus. Galėjo kilti ir nuo žodžio „kaištis“-kamštis kam nors užkimšti, tuomet galėjo reikšti „kaiščių dirbėjas“. Bet gyvenvietė kūrėsi prie geležinkelio ir tokie amatai neturėjo esminės svarbos. Kildinant pavadinimą labiau tikėtina, kad 19a., kai caro laikais buvo statomas geležinkelis, gyventojai vis klausdavo „kū čia daro“? 1862m. miestas vadintas Kaszedary,1905m. rus. Košedary, 1926m. Kaišedorys, hebraiškai – Kušidar. Dabar – Kaišiadorys.
Pats Kaišiadorių miestas nėra labai ypatingas , daugiau garsus kaip geležinkelio mazgas. Per miestą ėjo geležinkelis Peterburgas- Varšuva, nuo jo atšaka į Lentvarį ir Virbalį ,o 1871m. savarankiška atšaka į Liepojos uostą. 19a. pabaigoje buvo pastatyta vandentiekio stotis .
Kaišiadorys taipogi yra vyskupijos centras .Katedros kriptoje palaidotas vyskupas T. Matulionis (1873-1962). 2017m. paskelbtas Palaimintuoju. Nepriklausomos Lietuvos metais prie geležinkelio buvo įsteigta amatų mokykla. Vienas mokyklos dėstytojų buvo Algirdas Škėma- žinomo rašytojo tėvas.
Netoli Kaišiadorių ežerų apsuptyje- Žaslių miestelis.
Daugelis yra matę centrinę, akmenimis grįstą Žaslių aikštę, jei ne gyvai, tai televizorių ekranuose ar kinuose, nes čia buvo filmuojamas filmas Tadas Blinda, serialas „Čia mūsų namai“. Pokario metais aikštėje buvo guldomi NKVD stribų išniekinti partizanų kūnai. 1975m. už kelių kilometrų esančioje Žaslių geležinkelio stotyje traukinio katastrofoje žuvo apie 20 žmonių.
Jų atminimui pastatytas koplytstulpis. Netoli Žaslių geležinkelio stoties, Guronių kaime yra kardinolo Vincento Sladkevičiaus tėviškė. Jis mokėsi Žaslių pradinėje mokykloje.1552m. Žasliai minimi kaip miestas. Žygimantas Augustas miestelį padovanojo savo žmonai Barborai Radvilaitei. Po poros šimtų metų miestelyje pradeda kurtis žydai, jie sudarė apie 70 proc. visų gyventojų. Čia veikė Talmud Tora mokykla, Žydų banko filialas, daugybė smuklių ir parduotuvių. Žydams kurtis buvo ypač paranku- nes netoli miestelio buvo nutiestas Vilniaus –Kauno geležinkelis , o žydai prekiavo mediena ir grūdais. Nutiesus geležinkelio atšaką į Varšuvą prekyba įgavo tarptautinį mąstą.
Ant ežero kranto stūkso Žaslių Šv. Jurgio bažnyčia. Manoma, kad ji statyta apie 1460 metus.Šalia bažnyčios įspūdingas antkapis Žaslių klebonui M.Cijūnaičiui, klebonavusiam bažnyčioje 1925-1946m. 
Pasukus iš greitkelio Kaunas-Vilnius link Paparčių, asfaltą keičia žvyrkelis. Tik įvažiavus į miško keliuką pasitinka Mitkiškių akmuo su Jėzaus, Marijos, Avinėlio pėdomis ir medinis kryžius.
Pakilus į kalniuką netikėtai atsiveria nuostabus vaizdas į Kernavės piliakalnius, kuriuos įpratę matyti kitame Neries krante.
Tolėliau pavažiavus- žvyrkelį keičia akmenų grindinys- privažiavome Paparčius.
Šiandien Paparčiai nedidelis ramus miestelis, o dar prieš pusantro šimtmečio čia veikė Domininkonų vienuolynas, įkurtas 1649m. Iš vienuolyno likę tik vartai ir kelios eilės išlikusių akmenų. 
Kitoje kelio pusėje čerpėmis dengta apleista koplyčia tikriausiai menanti Napoleono mūšius. 
Vienuolyne virė kultūrinis- religinis gyvenimas . Jame buvo įsteigti vienuolių rengimo kursai (noviciatas), buvo rengiami kandidatai dominikonų vienuolynams bei mokytojai ordino išlaikomoms mokykloms. Čia buvo viena didžiausių ir svarbiausių vienuolynų bibliotekų Lietuvoje. Be teologinių, buvo istorinių, filosofinių, teisinių veikalų, taip pat ketvirtasis LDK statuto leidimas, pora M. Daukšos knygų. Dauguma šių knygų dabar saugojama Vilniaus universitete. Iš Laukagalio šaltinio į vienuolyną buvo nutiestas vandentiekis, tiekęs vandenį ne tik vienuoliams, bet ir Paparčių miestelio gyventojams. Daugeliui Paparčių gyventojų vienuolynas buvo pagrindinė darbovietė. Po 1831m. sukilimo uždarius Vilniaus Domininkonų vienuolyną, Paparčiai tapo Lietuvos provincijos Domininkonų centru. Nepavykus 1863m. sukilimui, vienuolynas uždarytas, jo pastatai atiduoti kareivinėms, vėliau parduoti rusams, žydams, galiausiai nugriauti. Iki mūsų laikų išliko mūriniai vartai, koplytėlė bei retas statinys Lietuvos kapinėse- kolumbariumas.
Liūdna vienuolių istorija Paparčiuose nesibaigė: netoli Paparčių įsikūrė Betliejaus seserų vienuolynas . Yra medinė, skiedromis dengta bažnyčia bei keliolika namukų vienuolėms bei čia atvykstantiems piligrimams. Keleri metai Paparčiuose vyksta baroko muzikos festivalis.
Toliau-nedidelis Kalvių miestelis prie didžiausio Kaišiadorių rajone Kalvių ežero. Miestelio įžymybė- šv. Antano Paduviečio rotondos formos bažnytėlė. Tokių Lietuvoje yra tik dvi- Kalviuose ir Sudervėje.
Važiuojame link Darsūniškio. Miestelis minimas daugelio senovinių karų aprašymuose. Iš Darsūniškio pilies Vytautas siuntė kvietimus į savo karūnaciją, čia lankėsi švedų karalius Karolis XII, įsakęs supilti pilkapius kovoje kritusiems savo kariams. Darsūniškyje gyveno didelė žydų bendruomenė, plukdžiusi sielius. Prie įvažiavimo į miestelį pasitinka mūriniai vartai su stogu. Norint pravažiuoti pro juos- reikia kelis metrus pasukti į šoną nuo pagrindinio kelio. Vartai pastatyti 1818m.Taip vietiniai gyventojai tikėjosi apsisaugoti nuo gaisrų .Vartai, vedantys į Vilnių pavadinti Šv. Agotos vardu, vėliau vartai pastatyti ir ant iš miestelio vedančių kelių- pavadinti Šv. Jurgio ir Šv. Kazimiero vardais.
1963m. vartai buvo nugriauti , o medžiagos sumestos į Nemuną. Po 27 metų buvo pašventinti naujai atstatyti Darsūniškio vartai, žmonių dar „bromais“ vadinti.
Pakeliui- Žiežmariai. Gyvenvietė pirmą kartą paminėta netoliese 1349m. vykusio Strėvos mūšio aprašyme. 1841m. Žiežmarius nusipirko grafas Benediktas Tiškevičius., kuris miestelį plėtė ir grąžino. Pastatyta unikali bažnyčia be vieno bokšto. Beveik 500 metų čia gyveno gausi žydų bendruomenė, atstatyta unikali medinė sinagoga. Šiuo metu Žiežmariuose veikia sulčių gamykla „ELMENHORSTER“, kurioje sultys gaminamos iš vietinių vaisių ir uogų, nenaudojant konservantų.
Grįžtant užsukame į Rumšiškes. Jos garsios čia veikiančiu Lietuvos liaudies buities muziejumi. Statant Kauno HAE Rumšiškės perkeltos į dabartinę vietą (1960m. ), o senosios Rumšiškės liko Kauno marių dugne.
Dabartinės Rumšiškės ėmė kurtis apie 1956m.- tai naujai pastatytas miestelis, iš senojo liko tik Rumšiškių bažnyčia, kaip 18a. liaudies architektūros paminklas (po rąstą išardžius perkelta į naują vietą). Kaip ir visų miestelių Rumšiškių istorija labai įvairi, miestelis ėjo didikams iš rankų į rankas, kurie suteikdavo įvairias privilegijas, statė mokyklas, ligonines, bažnyčias ir sinagogas.
1913-19m. Rumšiškėse mokėsi rašytojas Jonas Aistis, miręs Amerikoje. 2000m. jo palaikai perlaidoti Rumšiškių kapinėse, įkurtas J Aisčio muziejus. 1851-1853 m. Rumšiškių raštininkų mokykloje mokėsi Antanas Baranauskas. Jo vardu pavadinta Rumšiškių gimnazija, ant marių kranto- žvelgiančio į marias A. Baranausko skulptūra.
Graži senųjų miestelių įvairovė- kažkada klestėję, garsėję savo amatais, prekyba, išugdę ne vieną garsų Lietuvos žmogų, įdomūs savo didinga istorija, dabar daugelis užmiršti ir žinomi tik ten gyvenantiems .Tai kaip ir žmogaus gyvenimas: jaunystė, klestėjimas ir pagaliau- senatvė. Tik žmogaus gyvenimą matuojame dešimtmečiais, o miestelių –šimtmečiais, amžiais. Graži ta mūsų Lietuva, turtinga jos istorija ir kultūrinis paveldas negailėkime laiko ir noro po ją keliauti. Išsiruošiame į tolimas, egzotines šalis, o esančio grožio arti mūsų - taip ir nematome.
Leonarda Šarakauskienė info@sarakauskiene.lt
ENZIMŲ VIETA ONKOLOGINIŲ LIGŲ GYDYME
Kas yra tie enzimai arba fermentai ? Enzimai {gr. žodis-en-viduje zimes-mielės=enzimas} arba fermentai, yra baltyminės medžiagos, kurios reguliuoja medžiagų apykaitos procesus, juos greitina, dalyvauja organizmui gyvybiškai svarbių medžiagų kūrime, neutralizuoja toksines medžiagas atsiradusias įvairių organizme vykstančių procesų eigoje, saugo nuo kenksmingo laisvųjų radikalų poveikio (tai kenksmingi medžiagų irimo produktai atsirandantys organizme), stiprina imuninę sistemą.
Fermentų egzistavimas buvo žinomas jau gilioje senovėje: buvo žinoma, kaip rūgstant uogoms ar miežiams pasigaminti vyną ar alų, kaip pasigaminti duonos raugą, rauginant pieną pasigaminti sūrius, konservuoti daržoves. Didelį postūmį tyrinėjant fermentus padarė amerikiečių mokslininkų J.B. Summer ir J. H. Nortrop darbai, už kuriuos 1946m. jiems suteikta Nobelio premija. Fermentų tyrinėjimai vyko intesyviai, ieškant galimybių pritaikyti jų naudingąsias savybes pacientų gydymui. 20a. viduryje prof. M. Wolf ir H. Benitez pavyko sukurti fermentų mišinius , kuriuos jie pavadino savo pavardžių pirmaisiais skiemenimis WOBE enzimais. Vėliau sintezuotas vaistas WOBE MUGOS E . Tai kompleksinis vaistas, savo sudėtyje turintis gyvulinės ir augalinės kilmės fermentų. Vėlesni mokslininkai, atlikdami studijas su pacientais, nustatė, kad WOBE MUGOS E skiriamas kartu su chemoterapija sumažina jos šalutinius poveikius, didina jautrumą chemoterapijai. Naudojant šį vaistą išvengiama arba sumažėja vėlesnės gydymo komplikacijos, sumažėja skausmą mažinančių ir vėmimą slopinančių vaistų poreikis. Pastebėta, kad naudojant enzimų terapiją kaip pagalbinį gydymą, sustipėja organzimo imunitetas, pacientai yra atsparesni infekcijoms, nesuaktyvėja buvusios chroninės ligos.
Onkologinė liga bei jos gydymas (chemoterapija, operacija, spindulinis gydymas ) paveikia daugelį žmogaus gyvenimo aspektų: fizinę sveikatą, darbingumą, šeimyninį gyvenimą bei psichologinę savijautą. Keletą metų trunkantis gydymas, baimė dėl ligos atkryčio, nuolatinis lėtinis ir intesyvus stresas silpnina organizmo imuninę sistemą. Vėžio gydymo metu pasireiškia didelis nuovargis, kuris vargina beveik 90% visų pacientų, o 25% pacientų net ir po gydymo nuovargis išlieka ilgam. Pagrindiniai veiksniai lemiantys nuovargį yra pats vėžys, skausmas, miego sutrikimai, mažakraujystė ir miglota nežinomybė- kas bus toliau. Sergančiojo kraujyje pagausėja medžiagų irimo produktų – laisvųjų radikalų, kuriuos nusilpęs organizmas nepajėgus suardyti, nors visos ląstelės turi gynybos nuo laisvųjų radikalų sistemą.
Laisvuosius radikalus naikina antioksidantai, kurių išoriškai gauname su daržovėmis, pilno gūdo produktais , riešutais, net šokoladu.Naujosios technologijos suteikė galimybę tyrinėti fermentų įsisisavinimą , jų poveikį skaidant laisvuosius radikalus. Remiantis šiandien turimais moksliniais duomenimis galima konstatuoti, kad papildomas gydymas WOBE MUGOS E turi šių privalumų :
- stabilizuoja ir stiprina imuninę sistemą
- sumažina šalutinį chemopreparatų poveikį
- sumažina ligos atsparumą chemopreparatams
- sumažina šalutinį spindulinės terapijos poveikį .
Enzimas WOBE MUGOS E yra medikamentis, receptinis vaistas (ne maisto papildas), kuris turėtų būti naudojamas prieš chemoterapiją, tarpuose tarp chemoterapijos, spindulinės terapijos metu. Mokslinėmis studijomis įrodyta, kad jis sumažina neigiamą chemoterapijos ar spindulinės terapijos poveikį ir pagerina bendrą paciento savijautą, netgi sumažina ligos atkryčio ar metastazavimo galimybę. WOBE MUGOS E patartina naudoti ir natūralios imunosupresijos laikotarpiu- pavasarį ir rudenį, kuomet keičiantis orams yra tikimybė susirgti uždegiminėmis ligomis ir chroninių ligų paūmėjimui.
Vaistą rekomenduojama gerti po dvi tabletes 3x dienoje prieš valgį, užgeriant stikline vandens.
Galimas šalutinis poveikis :pradėjus gerti tabletes dažniausiai pasikeičia išmatų konsistencija ir kvapas-tai įvyksta dėl suaktyvėjusių įrimo produkrų pašalinimo. Kadang WOBE MUGOS E neaktyvuojamas kepenyse, jis nepavojingas pacientams su kepenų funkcijos sutrikimu.
Leonarda Šarakauskienė info@sarakauskiene.lt
P.S. Visas straipsnis spausdintas žurnale "Onkologija" nr. 2 (21)2017m. L. Š.
MARGASPALVĖ AFRIKA
Tai jau mano septintoji kelionė į šią daugeliui įsivaizduojamą kaip labai pavojingą, skurdžią ir nesaugią šalį. Dažnai manoma, kad Afrika- tai vientisas žemynas, tačiau joje yra 54 savarankiškos šalys, gyvena virš milijardo žmonių, yra daugybė skirtingų tautų ir tautelių kalbančių skirtingomis kalbomis, skirtingų tikėjimų ir labai skirtingų papročių. Net ir kraštovaizdis labai skirtingas- nuo oranžinių Namibijos dykumų iki drėgnų atogrąžų miškų , galingų krioklių , kalnų dantytomis viršūnėmis su sniego kepurėmis ir ledynais (Rwenzori, Kilimažaro kalnai) ,nuo ugnikalnio su lavos ežeru viršūnėje (Erta Ale) iki spalvingojo Danakilo kraterio.Kalbų priskaičiuojama iki 2000. Pietų Afrikos respublikoje yra net paminklas Afrikanso kalboms.(afrikanso kalba atsirado kolonijniais metais,kuomet vyko bendravimas tarp žmonių iš skirtingų kontinentų.Artimiausia ji yra olandų kalbai.Tarptautinė prekybos kalba Afrikoje laikoma Svahili -bantų grupės kalba ) Į Afrikos žemyną tilptų JAV,Indija, Kinija ir dalis Europos.
Dažnai pati savęs klausiu: kas mane joje taip užbūrė, kas mane į ją taip vis traukia. Iš karto atsakau: neaprašomo grožio 
kraštovaizdis, laukinė gamta, beribė laisvė. Afrikoje pasijunti be amžiaus, be tautybės, tarsi atklydėlis iš kito pasaulio, tačiau greitai tampi to margo gyvenimo dalimi. Žodžiais nupasakoti Afriką sunku: ji tokia spalvinga, skambi ir melodinga, ji užvaldo visus įmanomus pojūčius, nes kiekviename žingsnyje pajunti kažką neįprasto, netikėto, nelaukto. Kas perskaitytose knygose , matytuose filmuose atrodo tolima ir nepasiekiama – Afrikoje tampa tikrove. Jokia mokykla nepajėgi išmokyti Afrikos pamokų mūsų, baltųjų. Atrodo,kad visos pasaulio krizės- skurdo, nelygybės, dvasingumo susikaupusios žmonių sąmonėje yra kaip savaime suprantamas dalykas, kuris yra skirtas aukštesniųjų jėgų ir jį reikia gyventi,kad išgyventum. Afrikos žmonės turintys tiek mažai, ramiai susitaiko su pasauliu, turinčiu tiek daug.
Keliavau po Afriką įvairiai: viena, su keliais kelionių draugais, su kelionių agentūra "Grūda". Visi keliavimo būdai savotiškai įdomūs ir žavūs, tačiau sekančią kelionę rinkčiausi viena ar tik su keliais bendrakeleiviais. Šį kartą keliavau su kelionių agentūra "Grūda", kadangi grupė buvo nedidelė, ir, svarbiausia, grupę lydėjo eruditas, geografas, nuostabus gidas- Rytas Šalna .
Be to, labai norėjau aplanktyti lietuvio misionieriaus Tėvo Hermano Šulco globos namus Ruandoje. Kadangi kitos kelionių agentūros siūlė tik kelionę į Ugandą- teko rinktis kelionių agentūrą "Grūda".
Pusiaujas, einantis per Ugandą , žemę dalina į Šiaurės ir Pietų pusrutulius, čia saulė leidžiasi statmenai horizontui, o dienos trukmė lygi nakties trukmei. Uganda yra viena iš trijų Afrikos valstybių juosiančių didžiausią žemyno Viktorijos ežerą ,prie kurio jau buvau lankydamasi Kenijoje ir Tanzanijoje
.
Viena iš Ugandos įžymybių- Merčisono krioklys (dar 
vadinamas Kabalegos ar Kabaregos kriokliu). Merčisono krioklys- unikali Nilo puošmena. Pagerbiant Anglijos Karališkosios draugijos prezidentą Roderiką Merčisoną šiam kriokliui suteiktas jo vardas. Šį nuostabų gamtos kūrinį apie 1860m. atrado Nilo tyrinėtojas Samuel White Baker. Prie krioklio galima priplaukti laivu, užkopti į uolas ir stebėti jį krentantį nuo uolų.
Plaukiant Nilu atsiveria visas Nilo gyvūnijos pasaulis:hipopotamai, krokodilai, buivolai, galybė paukščių.
Nilo baseino gyvūnijos pasaulis užburiantis.
Priplaukus arčiau išgirsti riaumojančio vandens garsą ir tik vėliau pamatai putojantį , krentantį iš uolų vandenį. Būtina išlipti iš laivo ir pėsčiomis eiti į kalvos viršūnę, kad pamatytum,kaip upės vaga susiaurėja iki 7m. pločio ir galingas vandens srautas krenta žemyn tarpekliu nuo 49m. aukščio uolos. Sakoma, kad kartais galima pajausti, kaip po kojomis dreba žemė. Mes to nepajautėme, tačiau pamatėme gražią vaivorykštę.
Laukinė gyvūnija Ugandoje labai saugojama nuo išnykimo. Buvo laikai, kai beatodairiškai buvo žudomi raganosiai, gorilos, drambliai. Stengiantis išaugoti nykstančias populiacijas – kuriamos savotiškos prieglaudos, kuriose gyvūnai stebimi, prižiūrimi,reikalui esant gydomi. Pasivaikščiojome po raganosių "prieglaudą" Ziva Rhino draustinyje,kuriame šiuo metu gyvena keliolika šių didžiulių gyvūnų.Kibalės
nacionaliniame parke gyvena ir veisiasi apie 13 rūšių bezdžionių, tarp kurių galima pamatyti ir šimpanzes. Parke aptinkama apie 70 rūšių žinduolių, galybė įvairaus dydžio ir spalvų drugelių, paukščių. Tai visas gamtos pažinimo vadovėlis, pilnas ryškių spalvų, knibždantis, skambantis įvairiausiais garsais. Sunkiai įsivaizduojama paukščių karalystė Magombė pelkėse.
Daugybė, apie 200 rūšių gražiausių planetos paukščių stebina savo spalvingomis plunksnomis, nematyta išvaizda, snapo, galvos forma. Jokiam dailininkui nepasisektų išgauti tokių spalvų gamų, kokiomis išpuošė gamta savo kūrinius. Išdžiūvusiomis savanomis, Kazingos kanalu, jungiančiu Edvardo ir Džordo ežerus, judėjome link Ruandos-Kongo -Ugandos tropinių miškų.
Čia, šiame trikampyje, 1000-2600m. aukštyje Bvindžio neįžengiamuose atogrąžų miškų tankmėse gyvena daugiau nei pusė visų pasaulio kalnų gorilų, kurių gyvenimą jų natūralioje aplinkoje stebėti važiuoja turistai iš viso pasaulio.
Tai yra didelis pajamų šaltinis Ugandai ir Ruandai. Bvindžio nacionaliniame parke saugomas pirmykštis miškas, jokia žmogaus veikla jame negalima. Ypatingos šio neįžengiamo miško gyventojos-gorilos, stambiausi primatai ir panašiausios į žmogų savo išvaizda, elgesiu. Gorilas stebėti leidžiama ne didesnei kaip 8 žmonių grupei, stebėjimas trunka tik valandą.
Fotografuojant negalima naudoti blykstės, Patekti iki gorilų buveinių sunku- jau vien žodis "neįžengiamas" naudojamas ne perkeltine prasme. Priekyje einantis reindžeris mačete "skynė" kelią, kad kaip nors būtų galima prasibrauti pro spygliuotus krūmus, lianas. Iki gorilų "lizdų" ne ėjome, o slidinėjome stačiais šlaitais, bandydami kaip nors rasti properšą fotografavimui. 1994m. šis nacionalinis parkas įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldą kaip svarbi retų rūšių buveinė.
Kaimelyje šalia parko gyvena žemaūgių pigmėjų batvių gentis.Tai miškuose gyvenę žmonės, dabar išvaryti iš miškų , tačiau vis dar išlaikę senąsias tradicijas ir gentinį gyvenimo būdą. Kaip įprasta Afrikoje, buvome sutikti su būgnais ir šokiais, vietiniai maloniai aprodė savo skurdžią buitį. Tai buvę džiunglų gyventojai,iš jų išvaryti ir šiuo metu gyvenantys mažame žemės plotelyje. Stebina, kaip darniai pigmėjai sugyvena su gamta ir kaip sugeba pasinaudoti viskuo,ką miške randa. Jų ginklai – paprasti lankai ir ietys, gyvena pintuose iš žabų lūšnelėse ir nors dabar turi pastovų gyvenimą, paklausus, ar grįžtų atgal į mišką, jei būtų leista- atsako,kad ilgisi gyvenimo miške.
Aplankėme ir varganą kaimo mokyklėlę, kurioje trūksta viso- knygų, sąsiuvinių, mokytojų, netrūsta tik noro mokytis, nes jau vaikai supranta, kad tik per mokslą 
įmanoma išbristi iš skurdo. Mūsų pasaulyje mokyklos yra atviros visiems. Mes tai suprantame kaip savo teisę, o ne privilegiją. Afrikoje daug vaikų neturi galimybės jų lankyti- nėra pinigų mokėti už mokslą, nuo mažens reikia dirbti tėvų ūkyje, mokyklos toli nuo gyvenamųjų vietų. Sunku įsivaizduoti, kad 21 amžiuje yra vaikų, neturinčių galimybės lankyti mokyklos. Tie laimingi vaikai, kurie eina į mokyklą, neatleidžiami nuo ūkio darbų, net pareidami iš mokyklos, kiekvienas turi parnešti bakelį vandens, nes kaime nėra šulinių, o mokykla turi vandens gręžinį.
RUANDA
Sutvarkę nedidelius sienos formalumus atsidūrėme "Tūkstančio kalvų šalyje"- Ruandoje. Tai nedidelė valstybėlė, tris kartus mažesnė už Lietuvą , bet joje gyvena tris kartus daugiau žmonių nei Lietuvoje. Ruanda laikoma tankiausiai Afrikoje apgyvendinta šalis- 1 kv. kilometre gyvena apie 230 žmonių.
Ruandą juosia dantytos Virungos kalnų grandinės, kurių fone tolumoje miglose išsiskiria Ruvenzorio kalnynas, dar vadinamas Mėnulio kalnais, todėji ji ir vadinama "Tūkstančio kalvų šalimi".
Šių kalnų viršūnėse esantis ledynas pildo Nilo baseiną vandeniu.Snaudžiančių ugnikalnių papėdėse tyvuliuoja nuostabaus grožio ir formos ežerai bei ežerėliai, iš kurių didžiausias- Kivu ežeras. Kadangi krantai labai statūs, Ruandos ežeruose nėra hipopotamų, krokodilų, žmonės verčiasi žvejyba, pakrantėse įrengtos gražios lodžijos su pliažais ir poilsio zonomis. Ir vėl- tikra paukščių karalija.
Virungos kalnuose atogrąžų miško tankmėje 18 metų kaip atsiskyrėlė gyveno amerikiečių mokslininkė, gorilų tyrinėtoja D. Fossey. Beveik 3 km. aukštyje ji buvo įsirengusi sau namus, laboratorijas, gydyklą goriloms. Dėl meilės nykstantiems primatams -goriloms, patogų gyvenimą Amerikoje ji iškeitė ekstremalias gyvenimo sąlygas Ruandos miškų tankmėje . Savo tyrinėjimų centrą pavadino Karisoke- sujungusi dviejų ugnikalnių Karisimbi ir 
Bisoke pavadinimus. D. Fossey atkaklumas ir ryžtas padėjo išsaugoti brakonierių naikinamas gorilas, dėl svarbių atradimų apie šią primatų rūšį D. Fossey tapo viena žinomiausių zoologių pasauly
je. Tačiau jos veikla neįtiko 
brakonieriams- 1965m. ji buvo rasta nužudyta savo trobelėje.
Apie šią tvirtą moterį sukurtas dokumentinis filmas "Gorilos rūke". Tikru išbandymu tapo mums kopimas į D. Fossey gyvenvietės liekanas ir jos kapą. Kopti teko stačiu šlaitu į 3 km. aukštį siauru, labai slidžiu taku- kopėme pirmyksčiu, tankiu atogrąžų mišku apaugusiu kalnu, kuriame niekada nėra saulės ,žemė pažliugusi, krūmai ilgais spygliais braižė rankas ir kibo į drabužius, aukšta žolė ir ta buvo aštri ir šiurkšti, bandant įsitverti- stipriai nudegindavo ir braižydavo rankas. Tačiau savo tikslą pasiekėme, užkopėme. Tikrai tvirta moteris buvo D. Fossey . Ji kopti turėjo dažniau nei mes. Beje, nusileidimas buvo dar sunkesnis už kopimą- slydome, kliuvome, griuvinėjome. D. Fossey nuopelnas- sumažėjęs brakonieriavimo lygis ir išsaugota kalnų gorilų rūšis.
1994m Ruanda išgyveno skausmingą genocidą . Vos per 100 dienų hutų genties ekstremistai nužudė 800 tūkst. žmonių . Jų taikiniais tapo mažumą gyventojų sudariusios tucių bendruomenės nariai, taip pat politiniai oponentai, nepaisant to, kokia yra jų etninė kilmė. Šiandieninė Ruanda bando pamiršti šį kraupų istorijos tarpsnį, yra uždrausta kalbėti apie etninę kilmę. Aplankėme Kigalyje esantį Genocido muziejų Ruandos aukoms atminti- kraupios nekaltų nužudytųjų nuotraukos, beprasmiškų žudynių vaizdai- čia pajunti, koks žmonių gyvenimas permainingas , nesuprantamas ,nepaaiškinamas. Niekas negali atsakyti į amžiną klausimą: kodėl ? Apie Ruandos genocidą sukurtas gana tikroviškas filmas "Ruandos viešbutis".
Nuo 1978m. Ruandoje, Musha kaime gyvena lietuvis misionierius Hermanas Šulcas,įsteigęs Afrikos našlaičiams globos namus. Tiems Afrikos vaikučiams jis ir Tėvas ir Mama, kunigas rūpinasi per genocidą nukentėjusiais našlaičiais, įsteigęs kelias mokyklas, pastatęs keletą namų vietiniams, bažnyčias.. Aplankėme Tėvo Hermano stovyklą. Susitikimas su tuo nepaprastu Žmogumi- nekartojamas jausmas.
Atrodė,kad mums visiems nukrito kaukės, po kuriomis slepiame 
savo širdis. Ir bendravome vieni su kitais taip, kad mums nereikėjo nei žodžių, nei kaukių.Čia, būdami kartu su Tėvo Hermano globotiniais, supratome,kad tie, kurie kitiems dovanoja gerumą patys patiria daug laimės , nepaisant skurdo,tragedijų ar nevilties. Bet apie Tėvą Hermaną- atskiras pasakojimas.
Kelionė baigėsi. Vėl pradedi svajoti apie naujas keliones, vėl traukia kelias. Esame amžini keleiviai. Mūsų gyvenimas permainingas ir nesuprantamas, bet vienas dalykas tikrai aiškus : visada turi paruošęs mums įdomų planą. Tikiu, kad tame plane ir vėl turėtų būti Afrika.
Leonarda Šarakauskienė : info@sarakauskiene.lt
Toliau :nuotraukos :
Prie Kongo Demokratinės valstybės sienos Gysenyi mieste
Taip vežamos ir nešamos gėrybės per sieną
Gatvės vaizdas
BIOMARKERIŲ REIKŠMĖ LIGŲ DIAGNOSTIKOJE
Pastaruoju metu daug gydymo įstaigų įsigyja brangius kraujo tyrimo analizatorius ir siūlo atlikti daug įvairių kraujo tyrimų. Labai populiarus -biomarkerių arba biologinių žymenų tyrimas "diagnostika iš kraujo lašo". Šis tyrimas šiuo metu yra "ant populizmo bangos". Kas tie stebuklingieji biomarkeriai, kiek jie naudingi ligų diagnostikai ?
Kiekviena atsiradusi liga sutrikdo ląstelėje vykstančius medžiagų apykaitos procesus, ląstelės pradeda išskirti tam tikrus baltymus, kurių normalios, sveikos ląstelės neišskiria, arba išskiria labai mažai. Šie baltymai yra lyg biologiniai indikatoriai, siunčiantys signalą apie ligą ir nebūtinai tik apie vėžio ligą. Jie atsiranda sergant širdies ir kraujagyslių ligomis, depresija, ŽIV, diabetu, įvairiomis uždegiminėmis ligomis. Pvz: plačiai žinomas C reaktyvinio baltymo tyrimas (CRB) padedantis įvertinti uždegimo stiprumą, atsaką į gydymą. Tačiau lygiai taip pat biomarkerių tyrimo rezultatai gali skelbti ir netikrą pavojų. Įvairių ligų diagnostikai biomarkerių šiuo metu sukurta daug, laboratorijos siūlo labai platų tyrimų diapazoną , todėl kartais, kai pacientas atneša tyrimų lapą- tik iš jo gali sužinoti apie vieno ar kito žymens egzistavimą.
Kiekvienas gydytojo skiriamas tyrimas turi savo indikacijas ir skirdamas vieną ar kitą tyrimą gydytojas vadovaujasi mokslo faktais pagrįsta informacija. Šeimos gydytojai retai skiria žymenų tyrimus, kadangi šie tyrimai turi labai siauras indikacijas. Kuomet pacientai pradeda užsiiminėti savityra, reikalauja tyrimų, apie kuriuos sužino internete, iš draugų ar kaimynų- tai tikrai daro bereikalingai, išleidžia daug pinigų beverčiams tyrimams, patiria daug nereikalingo streso, jei vienas ar kitas tyrimo rodmuo būna nukrypęs nuo normos. Taip dažniausiai būna su vėžio žymenų tyrimų rezultatais.
Esu onkologė, todėl daugiausiai žinau apie vėžio biomarkerius ar vėžio žymenų tyrimus , apie kuriuos žmonės turi daug klaidinačių žinių. Daugeliui atrodo, kad tai labai informatyvus tyrimas , padedantis anksti diagnozuoti onkologinę ligą. Pirmasis vėžio žymens tyrimas atliktas 1846m. atradus Ben -Džonso baltymą sergančiojo mielomine liga (tai kraujo sistemos liga) šlapime. Beveik po 170 metų nuo pirmojo vėžio žymens atradimo surasta apie 10 naujų vėžio žymenų. Onkologų skiriamų vėžio žymenų tyrimų indikacijos labai siauros :
- vėžio gydymo efektyvumo vertinimui
- paciento stebėjimui dėl ligos recidyvo ar metastazavimo
- piktybinės ligos įtarimas, pvz–radus ženkliai padidintą kiaušidžių vėžio markerį (CA 125), prostatos vėžio (PSA), krūties vėžio (CA27-29) ir kt. būtini papildomi tyrimai ligos atmetimui ar patvirtinimui. Pradėti specifinį gydymą remiantis vien markerio padidėjimu negalima.
- vėžio žymens rodmenys kiekvienam pacientui yra skirtingi. Kai markerio tyrimas atliekamas ligos eigos, gydymo efektyvumo vertinimui, markerio padidėjimo ar mažėjimo rodmenys vertinami pagal pradinį rodiklį.
Kaip matote, biomarkerio, ar žymens tyrimas nėra stebuklas. Kaip ir kiekvienas tyrimas turi savo griežtai apibrėžtas indikacijas ir neatliekamas ankstyvai vėžio diagnostikai , (kaip pvz. mamograma ankstyvai krūties vėžio diagnostikai ), netinka profilaktinėms programoms (išskyrus prostatos PSA tyrimas). Idealaus vėžio markerio nėra. Jei yra nerimas ar baimė dėl vėžio–geriau pasitarti su gydytoju , išsakyti savo baimes . Tik gydytojas gali nuspręsti , kokius tyrimus reikėtų atlikti, kad atmesti vieną ar kitą baimę , patvirtinti ar atmesti ligą.
Leonarda Šarakauskienė :info@sarakauskiene. lt
GYDYTOJAI IR RAŠYTOJAI
Dailininką, muzikantą ir dizainerį rengia mokslo įstaigos. Proza, eilėraščiai-taip pat meno rūšis,bet rašytojų neruošia jokia meno akademija. Tačiau visi pripažįsta,kad rašymas taip pat yra menas ir jam būtinas pašaukimas. Retas rašytojas iš savo rašymo pragyvena, daugumas jų dirba savo darbą, o rašo laisvalaikiu. Kokių profesijų dažniausiai būna rašytojai ? Pasirodo,kad tarp jų gana daug yra gydytojų.
Tai ir medicinos tėvu laikomas Hipokratas (460-380m. pr. Kr. )- garsiausias antikinės Graikijos gydytojas ,atsisakęs religinio požiūrio į ligas ir daugiausiai dėmesio skyręs profilaktikai bei diagnostikai. Medikų duodama Hipokrato priesaika išliko iki šių dienų. Tai ir senovės Romos gydytojas Klaudijus Galenas (130-201m. ) ir Persijos mokslininkkas Ibn – Sina (Avicena )gyvenęs 980-1034m. Ankstyvaisiais amžiais gydytojai visada buvo filosofai ir rašytojai.
Pirmasis Krikščionybės istorijoje gydytojas ir rašytojas tikriausiai buvo šv. Lukas .Šv. Paulius jį vadina"mylimuoju gydytoju" {Kol 4:14}. Jo medicininis išsilavinimas juntamas iš pasirinktos medicininės kalbos, tikslių terminų naudojimo. Gydytojai rašytojai pasir
eiškė įvairiuose literatūros žanruose .
Žymus viduramžių rašytojas ir gydytojas F. Rable buvo satyrinės literatūros pradininkas {"Gargantiua ir Pantagriuelis "}
Vienas iš airių rašytojų buvo gydytojas O. Goldsmitas {O. Goldsmith }1766m. parašęs knygą "Wakefildo vikaras".
Gydytojas buvo ir garsus dramaturgas F.Šileris .Kai jo "Plėšikai " buvo suvaidinti scenoje, Veitsburgo kunigaikščio įsakymu jis buvo suimtas ir įmestas į kalėjimą. Jam buvo uždrausta rašyti , išskyrus medicinos temas. Tačiau jis pasirinko rašytojo kelią.
Žinomų rašytojų yra ir tarp garsių gydytojų mokslininkų . Vienas Jų -Harvardo universiteto anatomojos ir fiziologijos profesorius O.W. Holmes parašęs daug mokslą populiarinančių ir moksline tematika knygų. 1875m. Dr. Holmes tapo pirmuoju Bostono Medicinos bibliotekos prezidentu. Prozos ir poezijos kūrinius rašė žinomas neurologas ir fiziologas S. Weir Mitchell ,Kanados neurochirurgas W. Penfield parašęs puiką knygą apie Hipokratą "Hipokrato įpėdiniai"{Heirs of Hypocrates}.
Švedų gydytojas ir rašytojas Akselis Miuntė išgarsėjęs savo autobiografine knyga "Knyga apie san Mikelę " 1884m."Keletas bičiulių,nedaug, labai nedaug knygų ir šuo-štai viskas, ko reikia žmogui ,kol jis turi pats save"{Akselis Miuntė }.
Kas nėra skatęs "Šerloko Holmso", kurio autorius A.Konan Doilis taip pat gydytojas ?
Kas nėra girdėjęs, kad "Citadelės " autorius – anglų gydytojas A. Kroninas?
Anglų chirurgas ir anesteziologas Gordon Stanley Ostlere (slapyvardis Richard Gordon 1921-2017) parašė daug novelų, filmų scenarijų ir populiarių istorijų medicinine tematika. Jo novelė "Namų daktaras" buvo ekranizuota 1954m, o filme pagal jo knygą "Daktaras jūroje" pats atliko anesteziologo vaidmenį. Šiame filme vaidino ir Brigit Bardo. 
Žinomas anglų gydytojas ir rašytojas S. Moemas (W.Somerset Maug
ham) yra parašęs apie 20 romanų
bei novelių ir daugiau nei 30 scenos veikalų.
Parkinsono ligą pirmą kartą aprašė britų gydytojas ir geologas J. Parkinsonas 1847m. išspausdintoje publikacijoje "Esė apie drebantįjį paralyžių" , kurioje aprašė pacientams būdingą drebėjimą .19a. antroje pusėje garsus prancūzų neurologas ir psichiatras J. M. Charcotas šiai ligai suteikė Parkinsono ligos pavadinimą.
Vienas žymiausių rusų gydytojų ir pasaulio rašytojų yra A. Čechovas. Iki šiol garsus daugelio novelių ir apsakymų bei knygos "Gydytojų užrašai" autorius yra rusų gydytojas V.Verisajevas.
Lietuvos medicinos istorijoje žinomas gydytojas P.Skorina, kilęs iš Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės teritorijos. 1525m. Vilniuje įsteigė 
spaustuvę. Tai buvo pirmoji ne tik Lietuvoje, bet visoje Rytų Europoje spaustuvė. Literatūroje mažai žinoma lietuvio gydytojo Leono Daraškevičiaus pavardė. Dirbęs Zarasuose (apie 1886m.), Maskvos lietuvių studentų draugijai 1862m. sumanius paruošti lietuvišką knygą, jis parašė straipsnius apie "Geografiją, gaspadorystę, ir ką tėvas mano tėvui pasakojo " , Stanislovas Moravskis, 1823m. baigęs Vilniaus universite 
medicinos fakultetą,parašė knygas "Keleri mano jaunystės metai" , "Atsiskyrėlio užrašai " {V.B.Biržiška, "Aleksandrynas"II- III tomai). Žemaitijoje, o ypač Kretingoje gerai žinomas kunigas, pamokslininkas, lietuviškos botanikos terminijos kūrėįas, medikas ir švietėjas Jurgis Ambrozijus Pabrėža (1771-1849).Tai buvo liaudies medicinos propaguotojas, pirmojo lietuviško geografijos vadovėlio autorius. Mokydamasis Vilniaus universitete jis studijavo mediciną, botaniką, Šventąjį Raštą, teisę bei chirurgiją. Rašė dvasinio turinio knygas, kūrė eiles, gydė sergančius parapijiečius. Pranciškono, kunigo, gydytojo J. Pabrėžos moto:"Dievas mato, laikas bėga, mirtis genasi, amžinybė laukia ".Nuotraukoje : J.Pabrėžos kapo koplyčia Kretingos kapinėse.
Dr. Llbertas Klimka savo knygoje "Rimtos,juokingos ir graudžios senojo Vilniaus istorijos" pasakoja apie 18a. gydytoją Salomėją Ruseckaitę (Pilštyniovą), kuri, ištekėjusi už gydytojo Jokūbo Halpino, kartu su juo išvyko į Stambulą. Iš vyro išmokusi gydymo meno , sėkmingai vertėsi gydytojos amatu, kuris ją nuvedė net į Stambulo sultonų haremą, buvo patekusi į plėšikų nelaisvę, iš kurios grįžo ne tik gyva, bet ir apdovanota. Nors tais laikais moterims buvo sunku siekti medikės karjeros, bet pacientų ji turėjusi ir daug uždirbdavo. Paliko savo prisiminimus apie tautų papročius ir tikybas -tai įdomus ir svarbus 18a. liudijimas. Toliau dr. L.Klimka rašo apie 19a. pirmos pusės gydytoją Jokūbą Šimkevičių, be knygų moksline tematika parašiusį išsamų veikalą apie svaigalų-alkoholio,tabako,narkotikų ir kitų-vartojimą. Dėl krašte išplitusio girtavimo gydytojas J. Šimkevičius ,visų pirma, kaltina valdančiuosius luomus, dvarininkus, kuriems priklausė baudžiauninkai. J. Šimkevičiaus asmenybė išreiškė tuometės krašto visuomenės lūkesčius ir viltis , o mokslo sferoje-atspindėjo Vilniaus universitete išaugintus intelektualus.
Literatūroje gerai žinomi lietuvių gydytojų V. Pietario, Pr.Bagdo-Bagdonavičiaus, J. Skliutausko vardai. Mūsų tautos patriarchai J.Basanavičius ir V. Kudirka taip pat buvo gydytojai ir rašytojai.
Iš šiuolaikinių gydytojų Lietuvoje žinomi Filomena Taunytė, Gasparas Aleksa, akademikas J. Brėdikis, D. Grinkevičiūtė aprašiusi savo skaudžius išgyvenimus tremtyje, akušeris – ginekologas P.Burgaila, išleidęs knygas "Ginekologo užrašai, romaną "Išrinktoji ", knygą vaikams "Petriuko muotykiai Sibiro platybėse" .V. Kočiubaitis po gydytojo misijos Afganistane parašęs puikią knygą "Afganistano daktaras".
Nereikia pamiršti ir gydytojų – vertėjų. Vienas pastarųjų gydytojas J. Čeponis, verčiantis kūrinius iš anglų kalbos. Paskutiniosios jo verstos knygos- D. Sacerdoti "Saugok mane", Khaled Hosseini "Ir aidėjo kalnai " , "Tūkstantis saulių skaičių}" ir kt. {leidykla Jotema 2014m. }.
Mažiau pažįstantiems gydytojų darbą gali atrodyti,kad gydytojai, pasinėrę į savo profesiją, niekuo kitu nesidomi. Tačiau literatūra,kaip ir medicina turi tą pačią temą-žmogaus gyvenimą. Ir literatūroje ir medicinoje neišsenkama tema yra ŽMOGUS.
Leonarda Šarakauskienė: info@sarakauskiene.lt
PLACEBO EFEKTO PASLAPTIS
Tikriausiai bet kuris vaistininkas ar gydytojas ne kartą girdėjo ar skaitė apie placebo fenomeną. Atsivertę bet kurią rimtesnę farmakologijos ar psichoterapijos knygą , rasite tą paslaptingą žodį - placebo .Šis žodis kilęs iš lotynų kalbos ir reiškia "malonės suteikimą". Medžiagos, imituojančios tikruosius vaistus ,vadinamos placebo , o jų sukeliami reiškiniai- placebo efektu. Placebo vaistais dažniausiai tampa krakmolo ar cukraus tabletės, kapsulės, milteliai, o kai kada ir tirpalai. Tad kokį terapinį poveikį toks vaistas gali turėti?
Ligoniams, kurių ligos eigai labai svarbi psichinė būsena , pavyzdžiui, sergantiems neurastenija, stenokardija, varginamiems potrauminių ar pooperacinių skausmų ir kt. autoritentingo gydytojo paskirtos net indiferentinės medžiagos, pavidalu ir skoniu nesiskiriančios nuo tikrųjų vaistų, apie 30 proc. atvejų ,o kartais 2-3 proc. daugiau, veikia palankiai. Kita vertus, tos pačios visiškai neveiksmingos medžiagos gali sukelti ir šalutinius reiškinius- nemigą, galvos skausmą, vidurių užkietėjimą ir kt.
Ne vien gydytojai žino, kad paprastai ligonio būklė po tam tikro laiko turi pagerėti arba jis turi visiškai pasveikti net negydomas. Tačiau ar galima pasitikėti savo organizmo jėgomis , ar mus varginantys mikroorganizmai, skausmai, skrandyje atsivėrusi opa visada būna tos pačios kilmės, ar mūsų organizmas sėkmingai įveiks jau ne kartą įveiktus negalavimus? Gal žmogus sveiksta todėl, kad tikisi pasveikti? Ar protas taip gerai "gydo" mūsų negalavimus?
Šiuolaikinė medicina nenori pripažinti placebo efekto , bet negali jo visiškai paneigti. Daugelis gydytojų placebo efektą linkę ignoruoti, kadangi jį sunku prognozuoti . Kaip būta senovėje? Kokias gydomąsias medžiagas naudojo gydytojai prieš tris, keturis šimtmečius ? Kažkokio augalo šaknys, sudžiūvusio medžio žievė, daug įvairiaspalvių abejotinos terapinės vertės eliksyrų ir pavilgų. Tačiau nuo šių "vaistų " ligoniai sveiko, nes naudodami įvairius simbolius ir ritualus gydytojai įkvėpdavo viltį pasveikti. Dažniausiai iš toli atvykę žyniai su tais pačiais spalvotais eliksyrais padarydavo stebuklus ir ligoniai per kelias dienas atsistodavo ant kojų. Ir vėl grįžtame prie to paties klausimo – ar vien tik medikamento veiklioji medžiaga turi terapinį poveikį ?
O ar šiandieną nesusiduriame su panašiu fenomenu?Juk ir dabar ne kartą išgirstame sakant: tas geras daktaras davė tokių mažų raudonų tablečių ir jos man padėjo. O dabar išvažinėjau visas ligonines, gėriau ir didelių baltų ,ir mažų mėlynų, ir dar kitokių, bet nebuvo taip gerai , kaip nuo ano daktaro paskirtų vaistų. Mokslas žengia į priekį, vaistų rinkai pateikiami nauji efektyvesni vaistai, įdiegiamos naujos gydymo metodikos, tačiau senosios "raudonos tabletės" , paskirtos ano, "gerojo gydytojo" veikia geriau nei naujieji vaistai. Tad kaip nubrėžti ribą tarp terapinio medikamento poveikio ir to gerojo gydytojo? Atrodo, kad žmogaus pasitikėjimas gydytoju ir jo paskirtais vaistais gali būti svarbesnis už veikliąją preparato medžiagą.
Neseniai amerikiečių spaudoje buvo aprašytas unikalus atvejis :patyręs stuburo traumą ligonis dvejus metus negalėjo vaikščioti., tačiau pasitikėjo gydytojais ir vylėsi pasveikti. Nors jam buvo taikoma intensyvi reabilitacija, paciento būklė negerėjo. Galiausiai gydytojas pasiūlė pabandyti naujus, ką tik suskurtus ir ne visiškai išbandytus vaistus . Pacientą įspėjo,kad jei per dvi valandas nepasijus geriau, būklė tikrai pablogės ir jis jau niekuomet nevaikščios. Ligonis sutiko. Į raumenis jam buvo sušvirkšta 10ml. tirpalo. Po 25 min. pacientas atsistojo ir be niekieno pagalbos pradėjo vaikščioti. Kokie tie stebuklingi vaistai? Paprasčiausiai ligoniui buvo suleista 10ml. fiziologinio tirpalo. Iš to galima daryti išvadą, kad ne vien tik nauja veiklioji medžiaga lemia teigiamą vaisto poveikį. Harvardo universiteto profesorius Herbertas Bensonas tokius reiškinius apibūdino kaip tikėjimo galios biologinį poveikį. Jis teigia,kad placebo efektą sukelia paciento pasitikėjimas gydytoju ir užsimezgęs tarpusavio ryšys . Nauja mokslo sritis, vadinamoji sielos ir kūno medicina , arba psichoneuroimunologija , taip pat pripažįsta placebo efektą. Ji teigia, kad sielos ir kūno sveikata yra neatsiejamai susijusi, nes dėl įvairių emocijų išsiskyrę neuromediatoriai labai padeda žmogui pasveikti.
Yra kelios jau daugelį kartų gyvenimo patvirtintos paprastos taisyklės, kurios padeda pasireikšti placebo efektui :
1. Pasitikėjimas gydytoju ir jo gydymo metodu dažnai duoda geresnius rezultatus nei sausa kvalifikuoto gydytojo konsultacija.
2.Jeigu liga ir gydytojas leidžia pasirinkti gydymo būdą, reikia rinktis tą, kuriuo labiau pasitikima.
3. Bet koks žodis, suteikiantis viltį pasveikti , yra dar vienas žingsnis pasveikimo link.
4.Jei ligonis serga recidyvuojančia liga, geriau gydyti tuo metodu, kuris jau ne kartą padėjo , o ne imtis eksperimentuoti.
5. Injekcijos ir lašinės infuzijos paciento požiūriu yra kur kas veiksmingesnės nei tabletės ar kapsulės.
Žmogaus tikėjimas gydytoju, nauju vaistu pranoksta terapiniį poveikį. Tad ar nederėtų nieko nekainuojantį placebo efektą suderinti su veikliosios medžiagos poveikiu ir šitaip tikėtis gauti kur kas geresnių gydymo rezultatų? Tai priklauso ne tik nuo gydytojo, bet ir vaistininko gebėjimo pateikti preparatą. Ir gydytojai , ir vaistininkai neturėtų numoti į placebo poveikį. Jį išties verta naudoti.
P.S. placebo fenomenas tinkamas įsisenėjusių chroninių, įsikalbėtų ligų gydymui , kurių daugėja senstant. Sudėtingos ligos, tokios kaip onkologinės, cukraligė, hipertonija,širdies ir kraujagyslių turi būti gydomos pagal tų ligų gydymo metodikas, placebo fenomenas kai kada gali būti taikomas tik kaip pagalbinis gydymas
Pagal WebMD paruošė L.Šarakauskienė
info@sarakauskiene.lt
JONINĖS LATVIJOJE, KULDYGOJE
Labai seniai,dar tarybiniais laikais ,visa šeimyna išsiruošėme pakeliauti po Latviją, Estiją iki Novgorodo. Taip sutapo,kad Joninų naktį atsidūrėme kempinge Latvijoje, Saulkrastėje. Ilgam įstrigo Joninių šventimas tenai, su visomis tradicijomis, kuomet naktis ir diena sujungiama laužais, o dainą lyguo Jani, lyguo (Jani,na tai tavo diena atėjo) dar ilgai vaikai niūniavo. Mūsų kaimynai latviai trumpiausios nakties šventę mėgsta labiau nei Kalėdas ar bet kurią kitą šventę nes Lyguo vakaras ir Jani diena Latvijoje didelė nacionalinė šventė. Ugnis negali užgęsti per naktį, visi ir dideli ir maži , laukia saulės patekėjimo . Pasveikinti saulę, kuriai ir skirta ši šventė, ypač svarbu: jei tą laiką pramėgosi– miegoti norėsi visą vasarą. Giliausios šventimo tradicijos yra išlikusios Kurzemėje, Kuldygos mieste, todėl ir aš, tik šį kartą jau viena , nusprendžiau nuvykti ten pasitikti tekančios saulės ir kartu su latvių Jonais ir Janytėmis sudainuoti garsiąją "lyguo ". 
Atvykus nustebino vietiniai, pasipuošę tautiniais rūbais, mergaitės lauko gėlių vainikais ant galvų, net ir mašinos buvo papuoštos ąžuolų šakelėmis.Pagrindinėje miesto gatvėje pastatyti vartai su beržų ir ažuolų girliandomis su palinkėjimais Jonams ir Janytėms. Iš karto pasijutau, kad patekau į didelę šventę.
.Kurzemė yra viena turtingiausių sričių šalyje ,ji daugiausiai lankoma turistų. Kurzemės hercogystė buvo garsi jau 16-18a., kai jai vadovavo Kuldygoje gimęs ir mokslus užsienyje baigęs hercogas Jakobas. Jis gamino laivus, iš vario ir geležies ginklus, kuriuos pelningai parduodavo vikingams. Kurzemės sostinė Kuldyga Jakobo laikais klestėjo ir gražėjo. Jakobas daug keliavo, manoma, kad į savo kraštą jis atvežė bulves, savo laivais plukdė iš tolimų kraštų egzotinius vaisius. Jis įsigyjo dvi užjūrio kolonijas–Afrikos Gambiją (mažutė valstybėlė Afrikoje šalia Senegalo, kaip šeštadalis Lietuvos ) ir Tobagą Centrinėje Amerikoje.(Sala Karibų jūroje ) .Ten jis nuvežė kelis šimtus žmonių vystyti žemės ūkį, o iš ten savo laivais plukdė egzotiškus vaisius ir vaismedžius . Hercogystė sunyko 18a. žlugus Abiejų Tautų respublikai.
Kaip ne keista, Kuldyga išlaikė savo pirmykštį grožį, čia nėra naujos statybos kvartalų, namai ir gatvės tarsi užkonservuoti 18–me amžiuje taip ir tebestovi dabar. 
Čia lyg šiaurės Venecija– Alekšupytės upės (Ventos intakas ) vanduo čiurlena tarp namų. Mat, nežinodami,kaip atsivesti vandenį į namus, miestelėnai 1930m. tarp 16-17 amžiuje statytų namų iškasė kanalą ir jis yra toks pats šiandien, kaip ir tuomet buvo pastatytas. Seniausia Kuldygoje 13-18a.Šv.Kotrynos liuteronų bažnyčia, Šv. Kotryna yra miesto globėja. Viduramžius mena ir senoji rotušė, bei vaistinė, sinagoga, kurioje dabar yra moderniausia Latvijoje biblioteka
.
Kuldiga garsi ir plačiausiu Eurojoje kriokliu (Ventas Rumba) per Ventos upę– krioklio plotis 240m. Pavasarį čia galima pamatyti lašišas šokančias per krioklį, iš čia kilęs posakis "susitiksime,kur lašišos šoka".
1874m. pastatytas ilgiausias plytinis tiltas Europoje- 164m.ilgio, tilto konstrukciją laiko 7 arkos ,sumūrytos iš plytų.Pasakojama, kad seniau, nuogi vyrai Joninių naktį nuogi bėgavo per šį tiltą, deja, ,dabar ši tradicija sunykusi.
Netoli Kuldygos yra dar viena įdomybė: Riežupės smėlio uolos. (Riežupes smilšu alas).
Uolos (panašiau urvai ) buvo kasamos rankiniu būdu. Smėlio urvų ilgis yra apie du kilometrus. Juos galima apžiūrėti vaikštant 460m. ilgio tuneliu , kurio labirintai, kaip pasakojama,turi keistų galių.Urvus kasė tris kartos žmonių ,baltas urvų smėlis buvo naudojamas stiklo gamybai Rygoje. Smėlį kasė viena šeima–tėvas , motina ir jų dvylika vaikų. Vaikai kibirais nešdavo smėlį į viršų,kur jis buvo pilamas į vežimus ir vežamas į Ventspilį, o iš ten–traukiniu į Rygą. Urvai yra privati nuosavybė, jų savininkė yra ketvirtosios kartos paveldėtoja. Šiuo metu urvai yra tik turistinis objektas. Žiemą juose apsigyvena šikšnosparniai, čia galima rasti 8 šikšnosparnių rūšis, kurios niekieno netrukdomos žiemoja, o pavasarį užleidžia vietą turistams, lankantiems labirintus.Uolų smėlį žmonės naudoja gydymui, šildo skaudamas vietas, nes jo sudėtyje yra jūros druskos.
Aštuonių metrų gylyje patenkame į meilės salę, kurioje jaunavedžiai ant uolų palieka savo puokštes ir jos be vandens žydi dar keletą mėnesių. Uolos jaunavedžiams suteikia ypatingų galių jų naujam bendram gyvenimui. Kiek toliau, patenkame į tikėjimo salę, kurioje apima keistas jausmas, nes atsiduriame uolų geopatogeninių zonų kryžkelėje. Toliau einame į vilties salę,kurioje pasijuntame pilni energijos,vilties ir tikėjimo savimi…
Jonių naktis trumpa. Nespėjo net sutemti -o jau ir švinta.. Susėdę ratu aplink laužą vaišinomės ožkos sūriu, bandelėmis su lašinukais, gardžia gira.
Gražu buvo žiūrėti į moteris ir vaikus pasipuošusius tautiniais rūbais, lauko gėlių vainikais .Daug buvo atvykusių čia švęsti Joninių iš Rygos , kurioje,kaip jie sakė, jau tokių tradicijų nėra, buvo daug lietuvių- juk tai tik virš 100 km nuo sienos. O kita diena– tai visiškai tuščios gatvės, uždaryti barai ir restoranai, pavienai turistai, pliaupiantis lietus. Visai nesinorėjo būti viešbutyje, smagu buvo klaidžioti viduramžius menačiomis jaukiomis gatvelėmis po ištuštėjusį miestelį ir kurti legendas apie čia gyvenusius žmones, klausytis nepaliaujamos krioklių ir fontanų muzikos, skaityti Jonams ir Janytėms skirtus palinkėjimus. Ir pajausti, kad nereikia keliauti labai toli– ir arti yra tiek daug grožio,tik reikia noro jį pamatyti.
Toliau nuotraukos;
