Mus supančiame pasaulyje, mumyse gyvena milijardai mikrobų.Kiekvienas iš mūsų turime savo gausų mikroskopinį žvėryną, vadinamą mikrobiota arba mikrobiomu. Taip jie pavadinti  1952m. (iš graikų k. micro-mažas, bios-agyvenimas.) Daugybė mikroskopinių padarėlių tarpsta ant mūsų , mūsų kūnuose, netgi  mūsų ląstelėse.  Dauguma jų yra bakterijos, bet yra ir kitokių, tokių kaip mikroskopiniai grybai, nesukaičiuojama daugybė virusų, vadinamasis viromas.Virusai paprastai įsikuria pačiuose mikrobuose, o kartais ir jų šeimininkų ląstelėse.  Visų šių padarėlių  plika akimi nematome,   bet kai mes valgome, valgo ir jie. Mes keliaujame, jie keliauja kartu, kai mirštame jie suvartoja mus. Kiekvienas esame lyg atskiras zoologijos sodas, kurį sudaro mūsų kūne įsikūrusi mikrobų bendrija. Ištisas  įdomus pasaulis. Tiek ,  kiek milijonų  metų yra gyvybė planetoje, vienintelės  gyvos būtybės Žemėje buvo mikrobai. Mikrobai, arba bakterijos, nuolat turtina dirvą ir ardo teršalus, dalyvauja visuose gamtos sintezės ir įrimo procesuose. Tai pirmieji organizmai, kurie patys pasigamino sau maisto –šiam procesui , vadinamam fotosinteze, jie pasitelkė saulės energiją . Turime būti dėkingi bakterijoms, kad gyvename pasaulyje, kuriame galime kvėpuoti deguonimi. Mikrobai visada buvo mūsų ekologijos dalis.  Mes išsivystėme jų apsuptyje, mes išsivystėme iš jų. Naujausi skaičiavimai rodo, kad kiekvieno iš mūsų kūną sudaro apie 30 trilijonų žmogaus ląstelių ir 39 trilijonai mikrobų ląstelių. Nors šie skaičiai ir nėra visai tikslūs, tiesa ta, kad mūsų kūnuose mikrobų yra milijonai.  Bendra mikroorganizmų masė yra apie 2 kg, ir apie 95%  jų yra virškinimo sistemoje.  Be mikroskopo šių padarėlių nepamatysime, galime tik pajausti jų padarinius: infekcijai užklupus skauda pilvą, peršalus- kosėjame ir čiaudime, užsikrėtus tuberkulioze- matome kraujingus skreplius ir t.t.

Klaidingai galvojama, kad visi mikrobai yra teršalai, o jų buvimas reiškia nešvarą ir ligą.  Taip nėra. Dauguma mikrobų nėra ligų sukėlėjai , jie mūsų nesusargdina. Mažiau nei 100 bakterijų rūšių sukelia infekcines ligas, o tūkstančiai mūsų žarnyne gyvenančių bakterijų yra visai nekenksmingos ir naudingos. Mikrobai skaido maistą, gamina vitaminus ir mineralus  kurių mes negauname su maistu, skaido toksinus ir pavojingas chemines medžiagas, saugo mus nuo ligų naikindami pavojingesnius mikrobus. Mikrobai moko mūsų imuninę sistemą atskirti draugą nuo priešo, veikia mūsų nervų sistemos vystymąsi ir spėjama, jog  net daro  įtaką mūsų elgesiui.  Taigi mikrobai mums yra  svarbūs, nors mes jų bijome ir nekenčiame. Kiekvienas turime tik sau būdingą mikrobiomą, kurį suformavo mūsų paveldėti genai, vietos, kuriose gyvenome, vaistai, kuriuos kada nors vartojome, maistas kurį suvalgėme, kiekvieni nugyventi metai, kiekviena paspausta kito žmogaus ranka. Pirmieji mikrobai patenka į organizmą gimstant : kūdikiui paliekant sterilų motinos gimdos pasaulį, į jį iš karto patenka motinos makšties mikrobai. Kūdikiui augant, jis palengva susirenka naujas bakterijų rūšis iš tėvų ir aplinkos.  Vaiko mikrobiomas palengva darosi vis įvairesnis. Jei kūdikis į pasaulį ateina per Cezario pjūvį- jis negauna motinos mikrobų ir palengva renka juos iš aplinkos. Tokių kūdikių imuninė sistema silpnesnė, jie dažniau linkę sirgti astma, odos, virškinimo sistemos ligomis.

Didžiausia žmogaus  mikrobų bendruomenė gyvena virškinimo trakte.Be jų nebūtų virškinamas maistas, nevyktų medžiagų apykaitos procesai, nejudėtų žarnos (tai vadinama peristaltika) ir mūsų žarnynas pūstųsi lyg automobilio padangos. Mikrobai  nulemia kaip sėkmingai suveiks vaistai, kiek riebalų, angliavandenių, baltymų  gausime iš suvalgyto maisto ir kt. Naujausi tyrimai rodo, kad  žarnyno  mikrobiota svarbi daugelio ligų atsiradime.

Pažiūrėkite atidžiai:

Paveikslėlyje rodoma, kaip pakitusi  žarnyno mikrobiota gali būti daugybės ligų priežastimi.

Spėjama,kad daugybė organizmo patologinių būklių-kaip astma, nutukimas, diabetas, autizmas, yra pakitusios mikrobiotos išdava.

Žmogaus mikrobiota šiuo metu plačiai tyrinėjama. Netgi įvardijamas kaip atskiras organas, be kurio žmogus negali gyventi, o jos sveikata arba balansas tiesiogiai susijęs su bendra žmogaus sveikata. Būna atvejų, kai mikrobiotos balansas sutrinka ir atsiranda pačios  mikrobiomos patologinė būsena-disbiozė. Disbiozė atsiranda viduriuojant, vartojant antibiotikus. Keičiasi kokybinė ir kiekybinė bakterijų sudėtis, įsivyrauja „blogosios“ bakterijos .Žarnyno mikrobiotai atstatyti reikia laiko. Svarbi mityba, atkurti bakterijų pusiausvyrą padeda probiotikai.Tai gyvi mikroorganizmai arba „gerosios bakterijos“. (Apie probiotikus skaitykite mano tinklapyje):

https://www.sarakauskiene.lt/kas-yra-probiotikai/

Jei tyrimais  bus įrodyta mikrobiotos svarba kai kurių ligų atsiradime, įvyks perversmas tų  ligų gydyme: keičiant mikrobų bendrijas, pridedant ir pašalinant tam tikras mikrobų rūšis .

Mes nuolat esame veikiami jėgų, kurios nuo mūsų nepriklauso, nors iš tiesų yra mūsų viduje. Esame veikiami tų trilijonų padarų, kurie yra mūsų dalis. Kvapas, sveikata, virškinimas, vystymasis,ligos ir daugybė kitų dalykų yra šeimininko ir jame gyvenančių mikrobų sudėtingų santykių rezultatas.Visi mes gyvename mikrobų pasaulyje. Ir mes nuolat priimame naujus mikrobus ant savo odos ir į organizmą-arba įkvėpdami, arba nurydami, liesdami paviršius rankomis ar kojomis, per žaizdas ir įkandimus. Galima sakyti, mūsų mikrobiomai turi kažką panašaus į toli siekiančius augalų ūselius, kuriais esame susieti su išoriniu pasauliu.  

Literatūra:

1.Ed Yong „Manyje gyvena milijonai“

2. https://www.nature.com/articles/s41467-020-18983-8

3.F. Ryan „Virusfera“

4. Paveikslėliai htps://www.google.lt/search?q=MICROBIOMA&sxsrf

Leonarda Šarakauskienė

info@sarakauskiene.lt

Kiekvienais metais, lapkričio 25 dieną, minima Tarptautinė kovos su smurtu prieš moteris diena. Šią dieną pažangiojo pasaulio bendruomenės kasmet pradeda tarptautinę akciją: 16 aktyvizmo dienų kovos su smurtu prieš moteris. Smurtas artimoje aplinkoje arba smurtas prieš moteris šeimoje yra nusikaltimas ir žmogaus teisių pažeidimas , darantis niekinėmis visas kitas moters, kaip žmogaus ir pilietės teises, nes užkerta kelią jomis naudotis(JTO).Tarptautinė statistika liudija, jog daugiau nei 90% asmenų, patiriančių smurtą artimoje aplinkoje yra moterys, todėl tai yra su lytimi susijęs nusikaltimas. 

SMURTO PRIEŠ MOTERIS APRAIŠKOS:

FIZINIS SMURTAS

SEKSUALINIS SMURTAS    

  PSICHOLOGINIS SMURTAS
KIEK SENA MOTERŲ SEKSUALINĖ PRIEVARTA ?

Žodis "prievartauti " kilęs iš lotyniško žodžio "rapere" , reiškiančio "vogti", "grobti" , ar "išsinešti", tarsi moteris būtų nuosavybė. Būtent taip daug šimtmečių apie moteris galvojo vyrai. 

Herodotas rašė apie grupinius persių moterų prievartavimus per karą prieš graikus penktame amžiuje prieš Kristų. "Keletą finikiečių moterų vijosi ir sučiupo netoli kalnų , o kai kurias iš eilės prievartavo tiek persų kareivių, kad jos mirė". (Herodotas "Istorija")

Taip pat biblijoje , Senajame testamente, aiškiai parodoma, kad prievartavimas buvo įprastas izraelitų kovose. Pakartoto Istatymo knygoje (21,10-14) sakoma:"Kai eisi kariauti su savo priešais ir pamatysi tarp belaisvių gražią moterį, kurios geistum, gali sueiti su ja ir būti jos vyru". 

Skaičių knygoje Mozė kalba:"Užtat dabar nužudykite visus mažus berniukus , nužudykite ir visas moteris, pažinusias vyrą, o jaunas mergaites, nepažinusias vyrų, pasilikite sau gyvas". 

Galima sakyti, kad prievartavimai buvo įprasti Romos imperijoje. Tereikia apsilankyti meno galerijose ir paskaityti klasiką. Pirmoje istorinėje  knygoje,  parašytoje  Herodoto, yra daugybė moterų pagrobimų, pradedant finikiečiais , paskui graikais, galiausiai trojiečiai pagrobia Eleną. 

Štai P.P. Rubenso paveikslas "Sabinų moterų išprievartavimas". Dailininkas iliustruoja Romos istoriko Livijaus pasakojimą:753m. prieš Kristų Romą įkūręs Romulas nerimavo dėl moterų trūkumo, nes reikėjo užtikrinti valstybės ateitį. Todėl sugalvojo į šventę Neptūno garbei pakviesti kaimyninę Sabinų gentį, o tada pagrobė jų moteris. Paveiksle vaizduojamos Romos karių sučiuptos pusnuogės moterys, kančios iškreiptais veidais, užplėštais sijonais ir apnuogintomis krūtimis, o visą tą orgiją nuo pakylos stebi Romulas. 

Ir tai vyko ne tik antikos laikais. Jei pasektume senovės graikų, persų ir romėnų , Aleksandro Didžiojo pėdsakais, pasidomėtume šviesiaplaukių, mėlynakių vaikų gija, palikta visoje centrinėje Azijoje, patyrinėtume jų DNR, pamatytume, kad tai palikuonys prievartautų Europos moterų. Moterys nuo seno buvo laikomos karo grobiu. 

"Vyro atradimą, kad jo genitalijos gali pasitarnauti kaip ginklas sėjant baimę, galima priskirti prie svarbiausių priešistorinių laikų atradimų kartu su išmokimu įkurti ugnį ir pasigaminti pirmą negrabų kirvį"-teigė amerikiečių rašytoja Siuzana Brownmiller savo sensacingoje knygoje apie prievartavimus "Prieš mūsų valią". 

Seksualinė prievarta kare yra toks pats ginklas kaip mačetė, kuoka, ar Kalašnikovo automatas. Pastaraisiais metais etninėms ir sektantų grupėms iš Bosnijos, Ruandos, Irako ir Nigerijos , Kolumbijos ir Centrinės Afrikos respublikos prievartavimas yra tarsi sąmoninga strategija, vos ne masinės destrukcijos ginklas, kuris ne tik griauna savigarbą ir terorizuoja bendruomenes, bet ir sunaikina varžovų etniškumą, arba, anot prievartautojų, ir bedieviškumą. 

Prievartavimu  bei plėšimu garsėjo vikingai, Čingischanas ir jo mongolai beveik visi užkariautojai tiek viduramžiais, tiek vėliau. 

Abejonių nepalieka Amerikos pilietinio karo dienoraščiai, laiškai į namus ir kariniai įrašai:daugelis Pietų moterų buvo prievartautos-tiek baltaodės, tiek juodaodės. 

Galbūt pirmąkart prievartavimas kaip specifinis ginklas baimei pasėti buvo panaudotas Ispanijos pilietiniame kare. 

Ispanijos diktatoriaus Franko armijos karininkai skatino pavaldinius kuo žiauriau elgtis su politiškai aktyviomis ispanų moterimis:"Jie ne tik prievartavo, bet ir perpjaudavo joms pilvus. Jos būdavo žeminamios nuskutant galvą ir verčiant gerti ricinos aliejų, kad joms paleistų vidurius ir viešai išsituštintų. Išprievartavę moteris, jie paženklindavo jų krūtis jungu ir strėlėmis-falangistų simboliais" rašo savo knygoje "Kova už Ispaniją" Didžiosios Britanijos karo istorikas Antony James Beevora's. 

II-jo Pasaulinio karo metu prievartavimų mastas sunkiai suvokiamas. Pasak A. j. Beevoro , Berlyne seksualinį smurtą patyrė viena iš trijų, apytikriai mažiausiai du milijonai moterų visoje šalyje. A. Beevora's tai pavadino "didžiausiu masinio prievartavimo reiškiniu istorijoje." Sukrėstas to, ką rado vartydamas dienoraščius, kareivių laiškus ir komunistinio režimo įrašus savo knygai "Berlyno žlugimas, 1945-ji", jis rašė:"Daugeliu atvejų moterų ir merginų likimas Berlyne buvo daug blogesnis nei Stalingrade badaujančių ir kenčiančių kareivių".

Prievartavimai prasidėjo iškart, kai Stalino kariuomenė 1944m. sausio mėn. įžengė į  Rytų Prūsiją ir Sileziją. Britanijos, Prancūzijos, Amerikos ir Kanados kariuomenė taip pat prievartavo vokietes, tik ne tokiais mastais. "Daugelye miestų ir kaimų buvo išprievartauta kiekviena moteris, kurios amžius nuo aštuonerių iki aštuoniasdešimt metų" rašė sovietų karo korespondentė, Natalija Geese, kuri stebėjo Raudonosios armijos karo veiksmus. Jos žodžiais, tai buvo prievartautojų armija. 

Ar tai buvo politika , ar karo ginklas? Ir taip, ir ne-sako  A.J. Beevoras. "Tai nepaprastai sudėtinga.Kareiviams niekada nebuvo įsakyta eiti  ir prievartauti, tačiau keršto atmosfera ir pasąmonės psichologija darė savo". Prievartaujama buvo ne tik Vokietijoje, bet ir Sovietų sąjungininkų šalyse:Vengrijoje, Rumunijoje, Lenkijoje, Jugoslavijoje ir kt. Kuomet Jugoslavijos komunistas M. Djikas užprotestavo, Stalinas atkirto:"Nejau taip sunku suprasti tūkstančius kilometrų per kraują, ugnį ir mirtį nužygiavusį karį, jei jis užsimano pasismaginti su moterimi?".

Po tokių "linksmybių" moterys niekada neatsigaudavo. Remiantis Berlyno ligoninių įrašais tūkstančiai mirė, didžioji dalis nusižudė. Nemažai buvo užkrėstos venerinėmis ligomis. Tos, kurios pastojo, žudė savo kūdikius. Rusų kareiviai prievartavo net savo moteris-ruses ir ukrainietes, kurios buvo paimtos į Vokietiją kaip karo belaisvės. 

M. Gebhardt knygoje "Nepapasakoti nusikaltimai" pasakoja, kokia buvo sukrėsta, kai viena nukentėjusi vokietė atskleidė, jog moterys, bandžiusios nusižudyti  po grupinio išprievartavimo, tik suluošino save, nes nemokėjo persipjauti venų. 

Didiėji karai baigėsi, tačiau smurtas, žudymai , prievarta- ne. Lyg gyventume pulsuojančių ugnikalnių zonose, kuriose nežinia kada, kur ir kodėl prasiverš viską griaunanti ir naikinanti jėga. 

Kuriasi teroristinės grupuotės Afrikoje- "Boko Haram", Azijoje Islamo armija, nesenos žudynės Ruandoje, Kambodžoje, jazidų persekiojimas Mianmare, 4 metus trukęs karas Bosnijoje, per kurį pasaulis išgirdo "etninio valymo" terminą, 1995m. žudynės Srebrenicoje, karinis režimas ir žudynės Argentinoje.

Ir visai neseniai-2016m. žudynės ir prievartavimai Kongo Demokratinėje respublikoje. "Pasaulio prievartos sostinė"-taip šalį pavadino Jungtinių Tautų specialioji atstovė seksualinės prievartos klausimais.  Nesuvokiami skaičiai-per dieną išprievartauta tūkstančiai moterų, daugiau nei viena iš trijų moterų, septyniasdešimt per valandą…Moterys taip žiauriai prievartautos, jog išdraskyti visi lyties organai, dėl sužalojimų atsiradusios fistulės, negyjančios opos lyties organuose. 

Kongo Demokratinėje respublikoje, Panzi miesto ligoninėje dirbantis gydytojas ginekologas, 1918m. Nobelio Taikos premijos laureatas Denisas Mukvege gelbėjo tūkstančius išprievartautų moterų. Baigęs medicinos studijas Prancūzijoje, atvyko į gimtąją šalį gelbėti gimdymo metu mirštančių  moterų. Atidarius Panzi miesto ligoninę pirmoji pacientė atėjo ne gimdyti. "Tai buvo moteris, kurią išprievartavo keli vyrai, o išprievartavę peršovė makštį". pasakojo daktaras D. Mukvege. "Buvau labai sukrėstas ir maniau, kad tai pavienis atsitikimas, kad taip pasielgė kažkas apsvaigęs nuo narkotikų, nesuvokiantis ką daro".Vėliau  moterų vis daugėjo ir daugėjo. Viena po kitos jos pasakojo, kaip joms būnant namuose su šeimomis, ateidavo ginkluoti kariai, nušaudavo vyrus, o jas išprievartaudavo. "Joms kišo į lytinius organus durklus, arba benzine išmirkytas lazdas, kurias padegdavo. Kai kurias prievartavo penki ar daugiau vyrų, kol moterys netekdavo sąmonės. Viskas vyko jų vaikų akyse. Tada supratau, kad šioms ginkluotoms grupuotėms prievartavimas buvo karo ginklas"-pasakojo Nobelio Taikos premijos laureatas gydytojas D. Mukvege. 

Ar toli nuėjome nuo Antikos laikų, nuo Persėjo laikančio rankoje nukirstos Medūzos galvą? Visa tai kas vyksta, atrodo taip toli, taip neįtikėtina, nesuvokiama. Prievartavimai per karą buvo nutylimi, laikomi nebaudžiamais, tarsi tai būtų antraeiliai nusikaltimai. Tai pigiausias vyrui žinomas ginklas. Jis sugriauna šeimas, paverčia jaunas merginas atstumtosiomis, trokštančiomis, kad gyvenimas baigtųsi dar beveik neprasidėjęs. Taip pradedami vaikai, kurie kasdien primena motinoms apie jų išniekinimą ir kurie dažnai atstumiami bendruomenės, kaip "blogo kraujo". Įsivaizduokite moteris, kurios neturi pinigų nei išsilavinimo, ar gyvena šalyse kur valdžia priklauso vyrams su šautuvais ar mačetėmis rankose. Jos negaus patarimų nei dėl kompensacijos dėl išprievartavimo  ir bus pasmerktos visą gyvenimą kentėti savo skurdžią egzistenciją. Tokios moterys dažnai išvaromos iš savo bendruomenių, kas tolygu "lėtai žmogžudystei". Mažai moterų sutinka pasakoti savo baisias istorijas, o papasakojusios -nepuoselėja jokių vilčių dėl ateities, nes jos "suterštos". 

1993m. 12.20 Jungtinių Tautų Generalinėje Asamblėjoje šalių narių priimta Smurto prieš moteris eliminavimo Deklaracija . Ši deklaracija yra vienas iš pagrindinių tarptautinių žmogaus teisių dokumentų , kuris svarbus ir smurto prieš moteris šeimoje problematikai. Deklaracijoje numatoma, kad "smurtas prieš moterį" yra bet koks smurtinis veiksmas , kai moteris patiria ar gali patirti fizinę, seksualinę, ar psichologinę žalą; ar moters kančia, įskaitant ir tokių veiksmų grėsmę, prievartą ar savališką laisvės praradimą tiek tiek viešajame , tiek privačiame gyvenime. Pagal šią deklaraciją šalys įsipareigoja imtis teisinių, politinių, administracinių  bei kultūrinio pobūdžio priemonių apsaugant moteris nuo bet kokios rūšies smurto. Taip pat šalys įsipareigoja skirti finansinių resursų įgyvendinant priemones kovai su smurtu prieš moteris. 

Lietuvoje nebuvo tokių žiaurių prievartavimų, bet žinome, kad ūkininkai, dvarininkai daugumą  samdinių, tarnaičių  suvedžiodavo, pavainikiai gimdavo, tie vakeliai irgi būdavo visuomenės atstumtieji -"benkartai". Lietuvoje baisi išnaudojimo forma-kai sūnūs, anūkai geria ir skriaudžia savo motinas, močiutes, atiminėja pinigus, prieina iki smurto. Vis išgirstame atvejus apie tėvų ar patėvių tvirkinamas dukreles. Visa tai vadiname "smurtu artimoje aplinkoje", kuris dažnai yra paslėptas, nutylimas. 

Nors nėra afišuojama, bet didesni ar mažesni   smurtiniai santykiai yra kas penktuose namuose. 

Bendra Lietuvos ir Didžiosios Britanijos visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų kompanija "Baltijos tyrimai" 2019. IV. 12-26d.d.asociacijos "Moterų informacijos centras" užsakymu atliko reprezentatyvią Lietuvos gyventojų apklausą apie smurtą artimoje aplinkoje. Penktadalis apklaustųjų (19%)pasisakė patyrę smurtą. Dar skaudžiau atrodo moterų patirtys:kas ketvirta (25%)prisipažino, kad prieš ją buvo ar yra smurtaujama. 70 %smurtautojų esami ar buvę sutuoktiniai, sugyventiniai. Likę- tėvai arba kiti artimi žmonės. 

Didžioji dalis (60%)smurtą artimoje aplinkoje patyrusių moterų pagalbos niekur neskreipė.Kodėl? Moterys baiminasi kreiptis pagalbos, nes išgyvena gėdos jausmą, bijo, kad bus smerkiamos artimųjų ir pažįstamų. Kartais baimė kyla iš netikėjimo,  kad kažkas gali padėti, nepasitikėjimo institucijomis. Dažnai būna sunku ką nors keisti, o ištikus šoko ir streso būsenai sudėtinga priimti informaciją. Nukentėjusios moterys skundėsi informacijos apie pagalbos galimybes stoka, teigė nepasitikinčios psichologais, vaiko teisių apsaugos specialistais, kartais jaučiančios skeptišką pareigūnų požiūrį. Baimingas nukentėjusių nuostatas  sustiprina tai, kad smurtą, ypač psichologinį, sunku įrodyti. (Tyrimas"Smurtas artimoje aplinkoje:prevencija, apsauga, pagalba ir bendradarbiavimas",2019m. )

Psichologinis smurtas (emocinis, verbalinis)-tai pavojingas tyčinis poveikis kito žmogaus psichikai. Psichologinis smurtas turi daug formų:vertimas elgtis prieš savo valią, jausmų ignoravimas, įsitikinimų išjuokimas, baudimas, įžeidinėjimas ir žeminimas, verčiant  moterį blogai galvoti apie save, vertimas abejoti dėl savo sveiko proto ir gebėjimo priimti teisingus savarankiškus sprendimus, vertimas jaustis kalta, manipuliacijos vaikais, jų gerove. 

Ekonominis smurtas:tai viena iš smurto šeimoje rūšių , kuri sukuria finansinę priklausomybę. Labiausiai paplitusios ekonominio smurto formos:draudimas dirbti, pinigų atėmimas verčiant jų prašyti, šeimos biudžeto kontroliavimas, vienvaldiškai priimami finansiniai sprendimai , skyrybų atveju -vengiama padėti vaikams. 

 2019m. Lietuvoje  atliktas  tyrimas apie smurto paplitimą tarp pagyvenusių moterų.  21,8% moterų (60-97m.amžiaus), gyvenančių privačiame namų ūkyje yra patyrusios smurtą. Dažniausiai patiriamas pasichologinis smurtas (17,8%), ekonominį smurtą patiria 9,5%,fizinį 4,5% respondenčių. Pagrindinis smurtautojas yra vyras arba partneris, netgi vaikai. Senų tėvų nepriežiūros kaltininkai yra vaikai ar kiti artimi giminės. Lietuvoje atliktų tyrimų duomenimis , svarbiausios ir dažniausios  smurto prieš vyresnias moteris priežastys yra nesutarimai šeimoje ir šeimyniniai konfliktai, alkoholizmas, depresija, žiaurus partnerio charakteris, moters žeminimas, nemokėjimas konstruktyviai spręsti šeimos problemas, nedarbas, skurdas ir nepritekliai. 

Seksualinis smurtas prieš mergaites-didelė ir giliai slepiama problema. Baisiausia tai, kad tėvai, tie, kurie turėtų apginti savo vaiką nuo didelio blogio, to padaryti nesugeba, nesigilina į vaiko užuominas ar skundus. Mamos  netiki, kad jų dukrą galėtų tvirkinti artimos aplinkos žmonės:tėvai, patėviai, dėdės, draugai ir kiti žmonės-tie,  kurie nesibodi pačiupinėti augančių mergaičių krūtų ar lytinių organų, bando bučiuoti ar glamonėti. Dar tragiškiau, kai mergaitė neturi kam išsipasakoti, nes mama gali išjuokti, netikėti, o tvirkintojas- prigąsdinti ar primušti. 

Ką daryti patiriant smurtą šeimoje? Dauguma moterų nesikreipia pagalbos, nes nemano, kad jomis kas patikės, nemano, kad yra verta rūpesčio, sumenkina savo išgyvenimus ir galvoja, kad "nėra taip blogai". Kreiptis pagalbos iš tikro nėra lengvas žingsnis. Tačiau svarbus ir reikalingas. Tau ir tavo  fizinei ir emocinei gerovei . Ir kitiems apsaugoti. 

Specializuotos kompleksinės pagalbos centro kontaktai smurtą patyrusiems asmenims: Informacija ir pagalba teikiama darbo dienomis nuo 9 iki 19 val. 866585084; 861840044 skpc@moterulinija.lt https://moterulinija.lt/pagalba-patiriantiems-smurta-artimoje-aplink oje/

Kodėl bijome Stambulo konvencijos ? Stambulo konvenciją Europos taryba priėmė 2011m. Ji įsigaliojo 2014m. ES ją pasirašė 2017.06 mėn. Tai tarptautinis dokumentas-ją ratifikavusios valstybės privalo laikytis išsamių teisiškai privalomų standartų, skirtų užkirsti kelią smurtui dėl lyties, apsaugoti aukas ir nubausti smurtautojus. Stambulo konvencijos ratifikavimas padėtų keisti požiūrį, kad smurtas prieš moteris nėra asmeninis reikalas. Tai taip pat sustiprintų teisinę sistemą užkertant kelią smurtui prieš moteris ir prisidėtų prie aukų apsaugos. Deja, Stambulo konvencijos pasirašymas ir ratifikavimas kai kuriose ES , tame tarpe ir Lietuvoje, atvėrė erdvę prieš lyčių lygybę nusiteikusių judėjimų rėmėjams. Esu tikra, jog dauguma žmonių, kurie nusiteikę prieš šią konvenciją, iš tiesų ar skaitė jos tekstą. 

Gyvenimas juda į priekį. Atsirado Me#Too judėjimas, kuris tarsi sudrumstė užsistovėjusią kūdrą. Išgirdome žodį  "mobingas". Daugelis išprievartautų moterų liovėsi gėdytis ir jaustis kaltomis, netgi jei buvo labai rafinuotai prievartautos ar užgauliotos priekabiavimu. Me#Too judėjimas atskleidė, kad seksualinis priekabiavimas toks paplitęs -viena iš trijų moterų gyvenime patyrė seksualinę prievartą. Pasirodo, prievarta neišskiria nei rasės, nei klasės, nei sienų: tai nutinka visur, visuose socialiniuose sluoksniuose ir žemiausiuose, ir aukščiausiuose. 

Kaip fiziologiškai, psichologiškai pateisinti prievartavimo aktą?  Kodėl vyrai tai pasirenka ? Prievartauti nėra seksualu- teigia Nobelio premijos laureatas  gydytojas D. Mukvege. Ar vyrai užprogramuoti skaudinti moteris? Jei taip, tai kaip motinos galėjo paleisti į pasaulį tokias būtybes? Šį klausimą savo knygoje  "Atsiprašymas" uždavė feministė rašytoja Eva Ensler. O atsakyti ji pabandė prabildama savo tėvo, skriaudusio ją nuo penkerių metų balsu:"Visą laiką verčiau tave jaustis taip, tarsi būtum padariusi kažką labai blogo". Taip ir norisi baigti šį pasakojimą apie žiauriausias moterų kančias  klausimu:kuo mes esame taip nusikaltusios pasauliui? Aš tikiu, kad laisva valia yra prigimtinė mūsų, moterų teisė. Deja, kaip matome, ta teisė dažnai sumindžiojama, paniekinama. Gilia rauda tas skausmas prasiveržia ir žiaurų psichologinį smurtą kentusios Anos Achmatovos "Requiem":Ne, tai nebe aš, kažkas kitas taip baisiai kenčia, /aš juk taip negalėčiau/, o tai, kas nutiko/,te gelumbės juodos uždengia/, ir teišneša jau žibintus…/Naktis...

Literatūra:

Vaizdinė medžiaga:

Google.com/images, shutterstock.com

Eva Ensler "Atsiprašymas", Christina Lamb "Mūsų kūnai jų karo laukas", A. Beevor "The fall of Berlin 1945", A. Beevor "The battle for Spain", S. Brownmiller "Against our will", M. Gebhardt "Crimes unspoken" .Herodotas "Istorija"

David S. Jones, MD, PFD

Naujasis koronavirusas vadinamas keliais skirtingais vardais: mokslinėje literatūroje dažnai vadinamas 2019-nCoV. Tarptautinis virusų pavadinimų komitetas vėliau jam  suteikė SARS-CoV-2 pavadinimą. Pasaulio sveikatos organizacija jo sukeliamai ligai suteikė pavadinimą COVID-19. Visuose šiuose pavadinimuose galima įskaityti, jog  kalbama apie koronavirusą.

1972 m. virusologas, Nobelio premijos laureatas Frank Macfarlane Burnet bei mikrobiologas Davidos White’as paskelbė ir drąsiai teigė , kad išaušus vakcinacijos bei imunizacijos erai, kuriant vis galingesnius antibiotikus, infekcionistų laukia  ramūs laikai – ligų mažės, jų gydymas lengvės. Tačiau neatmetė, kad  vis tik liks  rizika netikėtai atsirasti  naujoms ir pavojingoms  užkrečiamoms ligoms, bet kadangi per pastaruosius 50 metų nieko neįvyko, tikimybė, kad atsiras kažkas pavojingo buvo labai maža. Atrodė, kad epidemijos domino tik medicinos istorikus.Taip atrodė 1972 m. Tačiau štai po beveik 50 metų  pasipylė naujos infekcijos: nuo Herpes ir Legionierių ligos aštuntajame dešimtmetyje iki AIDS, Ebolos viruso, sunkaus ūminio kvėpavimo sindromo  (SŪRS arba angl. SARS) ir šių dienų – Covid-19. Pasirodo užkrečiamos ligos niekur nedingo: jos ir toliau kelia grėsmę žmonijai, o,esant šių dienų žmonių mobilumui, plinta labai greitai.  2003 m. Kinijoje  prasidėjusi  SŪRS epidemija per kelis mėnesius išplito Europoje, Šiaurės ir Pietų Amerikoje, Azijoje. Kol viruso plitimas buvo sustabdytas, virš 8000 žmonių susirgo, 800 mirė. Tuo metu Kinijos vyriausybė buvo kritikuojama dėl  lėtos reakcijos  į kilusią infekciją.

Dabar naujoji epidemija vėl kilo Kinijoje, jos priežastis – koronavirusas, šiuo metu virusas jau yra 110-je šalių ir vėl ekspertai stebisi, kaip Kinija ir visas pasaulis neišmoko 2003 m. SŪRS pamokų. Europoje dar laukiama epidemijos piko: Italijoje galbūt  2020m.  balandžio pradžioje (taip ir įvyko),  Vokietijoje ir Šveicarijoje, Jungtinėje Karalystėje balandžio viduryje, JAV infekcija  dar tik pradėjo  plisti labai greitai.  Kodėl laiku  neužkertamas infekcijos plitimas? Kodėl kinai vėl delsė pranešti pasauliui: „pas mus bėda, gelbėkitės”? JAV Pensilvanijos universiteto medicinos istorijos profesorius Charls Rosenberg, palyginęs pasaulio epidemijas su A. Camiu romanu „Maras”, jas vadina  III-jų veiksmų socialinėmis dramomis.Ši drama dabar rodoma su Covid19: pirmiausia Kinijoje, o po to – daugelyje kitų šalių.  I-sis veiksmas prasideda labai ramiai, niekas netiki ir nekreipia dėmesio, kad vyksta kažkas negerai: padaugėja sunkiau sergančių pacientų, ligos eiga komplikuota, nepasiduoda įprastam gydymui. Nors yra panašumų tarp SŪRS ir koronaviruso, bet yra ir skirtumų: SŪRS prasidėdavo labai staigiai, ryškiais gripo simptomais, todėl žmonės greičiau kreipdavosi į gydytojus. Susirgus Covid-19 simptomai gali išryškėti ir po 5 dienų, bet pacientas jau užkrečia kitus, dar nežinodamas, kad pats serga. II-sis dramos veiksmas – kuomet liga pripažįstama.

Bet tuo metu jau būna pakankamai daug užsikrėtusių, daug sergančių, ir vienintelis sprendimo būdas – įvesti griežtus socialinius apribojimus. Kuo ryžtingiau  visa tai bus daroma, tuo daugiau bus išgelbėta žmonių. Šiame antrame veiksme labai ryžtingai turi veikti vyriausybės, nekreipdamos dėmesio į ekonomines problemas, taip pat svarbus žmonių sąmoningumas. III-čiasis veiksmas dažnai būna dramatiškas ir ardantis, kaip pati liga. Epidemijos galiausiai išnyksta, tačiau kai kuriems palieka gilius randus – netekties, invalidizacijos (plaučiuose susidarę randai visą gyvenimą ribos aktyvumą, susilpnėjus imuninei sistemai – atsiranda kitų ligų pavojus). Kita istorinėje epidemijų analizėje pasikartojanti tema – medicinos išradimų ir jų įdiegimo į praktiką laikas. Pvz., raupų vakcinacija buvo aprašyta 1798 m., raupų profilaktikai skiepai panaudoti tik po 180 metų. Sifilis, viena didžiausių 20 a. pradžios rykščių, teoriškai galėjo būti  išnaikintas, jei visi laikytųsi  griežtos santykių drausmės susilaikymo ar monogamijos. Tačiau 1943 m. vienas JAV armijos gydytojas pareiškė:  „lytinis aktas negali būti nepopuliarus”. Kai penicilinas tapo prieinamas, sifilis galėjo būti išnaikintas lengviau, bet gydytojai, bijodami palaido gyvenimo, pradėjo gąsdinti penicilino pašaliniu efektu. Žmogaus imunodeficito virusas (ŽIV) teoriškai galėjo būti sunaikintas devintame dešimtmetyje, tačiau tai neįvyko.  1996 m. atsiradus efektyviam antivirusiniam gydymui, žymiai sumažėjo mirštamumas nuo AIDS, bet  ši liga vis tiek nesibaigė. Naujas patogenas atsirado Kinijoje? Tai nenuostabu. Kinija sukėlė daug praeities pandemijų. Žmonės lėtai pripažino grėsmę. Tą dinamiką A. Camiu taip pat gerai aprašė. Pareigūnai bandė slopinti išankstinius perspėjimus. Žinoma, vyriausybė paskelbė socialinius apribojimus labai pavėlavusi.  Kokie apribojimai, jei nėra patogeno? Taip atsitinka dažniausiai, ypač su tokiais patogenais, kaip gripo virusas ir SARS-CoV-2, dėl kurių žmonės tampa užkrečiami, kol jiems nėra simptomų. Tai nereiškia, kad socialiniai apribojimai yra beprasmiai. Kai 1918 m. gripas užklupo JAV,  atskiri miestai reagavo skirtingai. Kai kurie sugebėjo pasimokyti iš tų, į kuriuos pirmiausia infekcija pateko. Miestai, kurie vykdė griežtą kontrolę, įskaitant mokyklų uždarymą, draudimą rengti susirinkimus ir kitokias izoliacijos ar karantino formas,  žymiai sumažino bendrą mirtingumą. Agresyvūs Kinijos veiksmai galėjo sumažinti dabartinio protrūkio plitimą pasaulyje.

 Medicinos istorikai  ne tik profesionaliai dokumentuoja praeities epidemijų dramas,  jie nesunkiai gali prognozuoti ir ateitį.Kiek mes turėtume jaudintis dėl Covid-19? Kai kurie ekspertai perspėja, kad pusė pasaulio gyventojų šių metų pabaigoje bus užkrėsti Tai gali sukelti daugiau kaip 100 milijonų  mirčių. Istorija  suteikia žinių apie vykusias maro, raupų, tymų, choleros epidemijas. Bet katastrofiškos epidemijos,  pražudžiusios  milijonus, buvo neįprastos ir vos kelios jų kilo per pastarąjį tūkstantmetį. Ar dabar esame toje neapibrėžtoje situacijoje, kai turime patogeno užkrečiamumo ir patogeniškumo derinį?

 Istorija rodo, kad turime ir daug bereikalingų  baimių. Yra daugybė panikos pavyzdžių apie epidemijas, kurių laukta, bet jos  niekada neįvyko. Pvz., HINI gripas 1976, 2006, 2009 m., Ebola viruso plitimo rizika JAV 2014 m.

Covid-19 ateitis lieka neaiški. Nepaisant visko, vyriausybės ir piliečiai turi atsargiai mąstyti, nuolat vertinti riziką ir vykdyti politiką, proporcingą grėsmės dydžiui. Epidemijų istorija teikia daug patarimų, tačiau jie vertingi  tik tuo atveju, jei į juos žmonės reaguoja išmintingai.

Straipsnį iš anglų kalbos išvertė ir sutrumpino  L. Šarakauskienė: info@sarakauskiene.lt

History in a Crisis — Lessons for Covid-19.  David S. Jones, M.D., Ph.D. March 12, 2020. DOI: 10.1056/NEJMp2004361. Article;

2018 metų Nobelio premija medicinos ir fiziologijos srityje  suteikta amerikiečių imunologui Jamesui  P. Allisonui bei japonui Tasuku Honjo sukūrusiems naują vėžio gydymo metodą , įmynusiems imuninės sistemos mįslę-  priversti  pačiai ligonio imuninei sistemai naikinti vėžines ląsteles. Nobelio komitetas pažymėjo, kad atrastasis gydymo metodas „įvykdė perversmą vėžio gydyme ir iš esmės pakeitė požiūrį į tai, kaip galima valdyti šią ligą“. Dešimčiai milijonų naujai diagnozuotų vėžio ligos atvejų šios mįslės įminimas yra mirties ir gyvybės klausimas.

Iš karto   perspėju sergančius vėžiu pacientus, kad ne visų lokalizacijų sergantiems šis gydymo metodas yra taikomas ir tinkamas. Reikia tikėtis, kad tyrimai nesustos ir jei jau pavyko įminti imuninės sistemos mįslę- bus ieškoma naujų faktorių kaip organizmo imuninę sistemą priversti  naikinti visas  vėžines ląsteles.

Nuo seno vėžio liga gydoma trimis metodais: daugiau nei 3000metų gydyta tik operacijomis,  nuo 1896 metų  atsiranda gydymas radioaktyviais spinduliais, o nuo 1946 metų- chemoterapija. Šie „pjauk, spinduliuok, nuodyk“ ilgą laiką buvo  auksinis standartas vėžio gydyme, tačiau net ir toks agresyvus gydymas išgydo tik pusę susirgusiųjų. Atrodė, kad proveržis įvyks vėžio gydymą papildžius hormono, biologine terapija, tačiau pasiekta nelabai daug. Ilgą laiką  buvo kuriami vaistai prieš agresyvias, mutuotas  organizmo ląsteles, mėginat nužudyti blogąsias ir bandant išsaugoti sveikąsias. Bet tai padeda tik 50 proc. susirgusiųjų. Ir štai, pagaliau!  Amerikiečiui  J.P. Allisonui bei japonui T. Honjo pavyko atrasti imuninių ląstelių baltymą, kuris paskatina žmogaus imunines ląsteles ne „globoti“ naviką, bet jį naikinti.

Aiškinant paprastai, tai kaip mašiną paleistumėme riedėti be stabdžių, taip "atrišame"  imuninę sistemą ir priverčiame ją daryti tai, ką ji ir turi daryti- naikinti vėžines ląsteles. 

Tai proveržis vėžio gydyme.

Imuninė organizmo  sistema nuo žmogaus atsiradimo šioje žemėje buvo natūrali organizmo gynybos sistema. Tai kompleksas aktyvių  biologinių medžiagų, turinčių paprastą misiją: surasti ir sunaikinti tai,  ko neturi būti mūsų kūne. Kaip nebūtų keista, vėžys apeina imuninę sistemą ir ją blokuoja. Beveik 100 metų mokslininkai  bandė įminti šią imuninės sistemos mįslę ir priėjo išvados, kad „vėžys ir imuninė sistema neturi ką pasakyti vienas kitam“,  nes vėžinė ląstelė yra to paties organizmo ląstelė- apgavikė, imuninė ląstelė ją priima kaip savą.  Ilgą laiką vėžio imuninė terapija buvo smerkiama kaip labai  prasta idėja, paremta didelių vilčių ir abejotinų  tyrimo metodų. Bet, nežiūrint kylančių pašaipų iš didelių mokslininkų bendruomenių ir tyrimams skiriamų lėšų mažėjimo, nedidelė grupelė imunologų tikėjo savo darbu ir ilgus metus tęsė tyrimus- ieškojo faktoriaus,  kuris surastų kelią imuninei sistemai atpažinti ir atakuoti vėžio ląsteles. Jie suprato, kad jei toks faktorius būtų atrastas-  tai radikaliai pakeistų supratimą apie mūsų imunitetą ir ligas, galbūt sukeltų proveržį  antinavikinių  vakcinų  kūrime. Niekas tiksliai net nežinojo, ar gali  egzistuoti  toks blokuojantis  baltymas imuninėje sistemoje, tačiau atkaklus darbas l995 metais davė rezultatus-  mokslininkai identifikavo molekulę, kuri sugeba „atrišti“ vieną  imuninės sistemos baltymą  ir priversti imuninę sistemą pulti navikines ląsteles. Turėjo praeiti daug metų, kol buvo atlikti klinikiniai tyrimai, studijos su pacientais,  šį gydymo metodą patvirtino klinikinė praktika ir tuo pačiu  įrodė gydymo efektyvumą. Džiugu, kad šių metų Nobelio premija suteikta ne už atradimus medicinoje,  bet už naują gydymo metodą onkologijos srityje- srityje, kurioje reikalingi naujausi ir pažangiausi sprendimai. Kol kas  šiais vaistais gydomi išplitę inkstų, plaučių, šlapimo pūslės , galvos ir kaklo navikai, tačiau liūdna, kad šie   imunoterapiniai vaistai Lietuvoje kol kas   nėra kompensuojami.  Reikia tikėtis, kad jie   bus įtraukti į kompensuojamų  medikamentų sąrašą, lygiai kaip apie kai kuriuos chemopreparatus ar biologinės terapijos  vaistus  girdėdavome tik konferencijose, ar skaitydavome  medicininėje literatūroje ir netikėjome, kad jie bus kažkada pas mus,  o dabar  jais gydomi visi pacientai,  kuriems tie vaistai   yra reikalingi.

Nobelio premijomis apdovanoti   vėžio gydymo ir tyrimo  metodų įdiegimo į klinikinę praktiką mokslininkai : 1966m. Nobelio premija skirta JAV mokslininkams P. Rous ir CH.Brenton Huggins   už „auglius sukeliančių virusų atradimą“ bei „prostatos vėžio hormoninio gydymo atradimą“. 1988m. JAV ir Anglijos mokslininkams už „pagrindinių gydymo vaistais  principų atradimą“. Po šio atradimo piktybinių auglių gydymui pradėta aktyviai  taikyti chemoterapija.   1990m. JAV mokslininkams J.E. Murray ir E. D. Thomas „už tyrimus apie organų ir ląstelių transplantaciją gydant žmonių ligas“. Taip į gydymo praktiką buvo įdiegtas  kai kurių formų kraujo vėžio  gydymas kaulų čiulpų transplantacija. 2008m. Vokietijos ir Prancūzijos mokslininkams Nobelio premija skirta už atradimą, kad „žmogaus  papilomos virusas sukelia gimdos kaklelio vėžį“. Ir štai , po 20 metų,  2018m. vėl naujo gydymo metodo atradimas, suteikiantis viltį gydyti kai kurias pažengusio vėžio formas. Reikia tikėtis, kad tyrimai šia linkme nesustos, mokslininkai toliau tirs imuninės sistemos paslaptis ir užgaidas ir galbūt, po kažkiek metų išmoksime suvaldyti  tą paslaptingą ir klastingą ligą.

Leonarda Šarakauskienė : info@sarakauskiene. lt

Kaišiadorių  vardas kildinamas iš kilmingo totoriaus, gyvenusio šiose vietose dar 16a. vardo Chaišadaras. Kita versija teigia,  kad pavadinimas galėjęs kilti nuo žodžių „kašė“ (krepšys + daryti ), taigi turėtų reikšti „krepšių gamintojus, dirbėjus. Galėjo kilti ir nuo žodžio „kaištis“-kamštis kam nors užkimšti, tuomet galėjo reikšti „kaiščių dirbėjas“. Bet gyvenvietė kūrėsi prie geležinkelio ir tokie amatai neturėjo esminės svarbos. Kildinant pavadinimą labiau tikėtina, kad 19a., kai caro laikais buvo statomas geležinkelis, gyventojai vis klausdavo „kū čia daro“? 1862m. miestas vadintas Kaszedary,1905m. rus. Košedary, 1926m. Kaišedorys, hebraiškai – Kušidar. Dabar – Kaišiadorys.

Pats Kaišiadorių miestas nėra labai  ypatingas , daugiau  garsus kaip   geležinkelio mazgas. Per miestą ėjo geležinkelis Peterburgas- Varšuva, nuo jo atšaka į Lentvarį ir Virbalį ,o 1871m. savarankiška atšaka į Liepojos uostą. 19a. pabaigoje buvo pastatyta vandentiekio  stotis . Kaišiadorys taipogi yra vyskupijos centras .Katedros kriptoje palaidotas  vyskupas T. Matulionis (1873-1962). 2017m. paskelbtas Palaimintuoju. Nepriklausomos Lietuvos metais prie geležinkelio buvo įsteigta amatų mokykla. Vienas mokyklos dėstytojų buvo Algirdas Škėma- žinomo rašytojo tėvas.

Netoli Kaišiadorių ežerų apsuptyje- Žaslių miestelis. Daugelis yra matę centrinę, akmenimis grįstą  Žaslių aikštę, jei ne gyvai, tai televizorių ekranuose ar kinuose, nes čia buvo filmuojamas filmas Tadas Blinda, serialas „Čia mūsų namai“. Pokario metais aikštėje buvo guldomi NKVD stribų išniekinti partizanų kūnai. 1975m. už kelių kilometrų esančioje Žaslių geležinkelio stotyje traukinio katastrofoje žuvo apie 20 žmonių.

Jų atminimui pastatytas koplytstulpis. Netoli Žaslių geležinkelio stoties, Guronių kaime yra  kardinolo Vincento Sladkevičiaus tėviškė. Jis  mokėsi Žaslių pradinėje mokykloje.1552m. Žasliai minimi kaip miestas. Žygimantas Augustas miestelį padovanojo savo žmonai Barborai Radvilaitei. Po poros šimtų metų miestelyje pradeda kurtis žydai, jie sudarė apie 70 proc. visų gyventojų. Čia veikė Talmud Tora mokykla, Žydų banko filialas, daugybė smuklių ir parduotuvių. Žydams kurtis buvo ypač paranku- nes netoli miestelio buvo nutiestas Vilniaus –Kauno geležinkelis , o žydai prekiavo mediena ir grūdais. Nutiesus geležinkelio atšaką į Varšuvą prekyba įgavo tarptautinį mąstą.

Ant ežero kranto stūkso Žaslių Šv. Jurgio bažnyčia. Manoma, kad ji statyta apie 1460 metus.Šalia bažnyčios įspūdingas antkapis  Žaslių klebonui M.Cijūnaičiui, klebonavusiam bažnyčioje 1925-1946m.

Pasukus iš greitkelio Kaunas-Vilnius link Paparčių, asfaltą keičia žvyrkelis. Tik įvažiavus į miško keliuką pasitinka Mitkiškių akmuo su Jėzaus, Marijos, Avinėlio pėdomis ir medinis kryžius.

Pakilus  į kalniuką  netikėtai atsiveria nuostabus vaizdas į Kernavės piliakalnius, kuriuos įpratę matyti kitame  Neries krante.

Tolėliau pavažiavus- žvyrkelį keičia akmenų grindinys- privažiavome Paparčius. Šiandien Paparčiai nedidelis ramus miestelis, o dar prieš pusantro šimtmečio čia veikė Domininkonų vienuolynas, įkurtas 1649m. Iš vienuolyno likę tik vartai ir kelios eilės išlikusių akmenų. Kitoje  kelio pusėje čerpėmis dengta apleista  koplyčia  tikriausiai menanti Napoleono mūšius. Vienuolyne virė kultūrinis- religinis gyvenimas . Jame buvo įsteigti  vienuolių rengimo kursai (noviciatas),  buvo rengiami kandidatai dominikonų vienuolynams bei mokytojai ordino išlaikomoms mokykloms. Čia buvo viena didžiausių ir svarbiausių vienuolynų bibliotekų Lietuvoje. Be teologinių, buvo istorinių, filosofinių, teisinių veikalų, taip pat ketvirtasis LDK statuto leidimas, pora M. Daukšos knygų. Dauguma šių knygų dabar saugojama Vilniaus universitete. Iš Laukagalio šaltinio į vienuolyną buvo nutiestas vandentiekis, tiekęs vandenį ne tik vienuoliams, bet ir Paparčių miestelio gyventojams. Daugeliui Paparčių gyventojų vienuolynas buvo pagrindinė darbovietė.  Po 1831m. sukilimo uždarius Vilniaus Domininkonų vienuolyną,  Paparčiai tapo Lietuvos provincijos Domininkonų centru. Nepavykus 1863m. sukilimui,  vienuolynas uždarytas, jo pastatai atiduoti kareivinėms, vėliau  parduoti rusams, žydams, galiausiai nugriauti. Iki mūsų laikų išliko mūriniai vartai, koplytėlė bei retas statinys  Lietuvos kapinėse- kolumbariumas.

Liūdna vienuolių istorija Paparčiuose nesibaigė: netoli Paparčių įsikūrė Betliejaus seserų vienuolynas . Yra medinė, skiedromis dengta bažnyčia bei keliolika namukų vienuolėms bei čia atvykstantiems  piligrimams. Keleri metai Paparčiuose vyksta baroko muzikos festivalis.

Toliau-nedidelis Kalvių miestelis prie didžiausio Kaišiadorių rajone  Kalvių ežero. Miestelio įžymybė-  šv. Antano Paduviečio rotondos formos bažnytėlė.  Tokių Lietuvoje yra tik dvi- Kalviuose ir Sudervėje. 

Važiuojame link  Darsūniškio.  Miestelis minimas daugelio senovinių karų aprašymuose. Iš Darsūniškio pilies Vytautas siuntė kvietimus į savo karūnaciją, čia lankėsi švedų karalius Karolis XII, įsakęs supilti pilkapius kovoje kritusiems savo kariams. Darsūniškyje gyveno didelė žydų bendruomenė, plukdžiusi sielius. Prie įvažiavimo į miestelį pasitinka mūriniai vartai su stogu. Norint pravažiuoti pro juos- reikia kelis metrus pasukti į šoną nuo pagrindinio kelio. Vartai pastatyti 1818m.Taip vietiniai gyventojai tikėjosi apsisaugoti nuo gaisrų .Vartai, vedantys į Vilnių pavadinti Šv. Agotos vardu, vėliau  vartai pastatyti ir ant iš miestelio vedančių kelių- pavadinti Šv. Jurgio ir Šv. Kazimiero vardais. 1963m. vartai buvo nugriauti , o medžiagos sumestos į Nemuną.  Po 27 metų buvo pašventinti naujai  atstatyti  Darsūniškio vartai, žmonių dar „bromais“ vadinti.

Pakeliui- Žiežmariai. Gyvenvietė pirmą kartą paminėta netoliese 1349m. vykusio Strėvos mūšio aprašyme. 1841m. Žiežmarius nusipirko grafas Benediktas Tiškevičius., kuris miestelį plėtė ir grąžino. Pastatyta unikali bažnyčia be vieno bokšto. Beveik  500 metų čia gyveno gausi žydų bendruomenė, atstatyta unikali medinė sinagoga. Šiuo metu Žiežmariuose veikia sulčių gamykla „ELMENHORSTER“, kurioje sultys gaminamos iš vietinių vaisių ir uogų, nenaudojant konservantų.

  Grįžtant  užsukame į Rumšiškes. Jos garsios čia veikiančiu Lietuvos liaudies buities muziejumi. Statant Kauno HAE Rumšiškės perkeltos į dabartinę vietą (1960m. ), o senosios Rumšiškės liko Kauno marių dugne.

Dabartinės Rumšiškės ėmė kurtis apie 1956m.- tai naujai pastatytas miestelis, iš senojo liko tik Rumšiškių bažnyčia, kaip 18a. liaudies  architektūros paminklas (po rąstą išardžius perkelta į naują vietą). Kaip ir visų miestelių Rumšiškių  istorija labai įvairi, miestelis  ėjo didikams iš rankų į rankas, kurie suteikdavo įvairias privilegijas, statė mokyklas, ligonines, bažnyčias ir sinagogas.

1913-19m. Rumšiškėse mokėsi rašytojas Jonas Aistis, miręs Amerikoje. 2000m. jo palaikai perlaidoti Rumšiškių kapinėse, įkurtas J Aisčio muziejus. 1851-1853 m. Rumšiškių raštininkų mokykloje mokėsi Antanas Baranauskas. Jo vardu pavadinta Rumšiškių gimnazija, ant marių kranto- žvelgiančio į marias A. Baranausko  skulptūra.

Graži senųjų miestelių įvairovė- kažkada klestėję, garsėję savo amatais, prekyba, išugdę ne vieną garsų Lietuvos žmogų, įdomūs savo didinga  istorija, dabar daugelis užmiršti ir žinomi tik ten gyvenantiems .Tai kaip ir žmogaus gyvenimas: jaunystė, klestėjimas ir pagaliau- senatvė. Tik  žmogaus gyvenimą matuojame dešimtmečiais, o miestelių –šimtmečiais, amžiais. Graži ta mūsų Lietuva, turtinga jos istorija ir kultūrinis paveldas negailėkime laiko ir noro  po ją keliauti. Išsiruošiame į tolimas, egzotines šalis, o  esančio  grožio arti mūsų  - taip ir nematome.

Leonarda Šarakauskienė  info@sarakauskiene.lt

Senėjimas susijęs su viso kūno funkciniais ir struktūriniais pakitimais.Ne išimtis- smegenys. Smegenų struktūriniai pakitimai lemia pažinimo funkcijų blogėjimą (gebėjimą gauti, įsiminti,perdirbti ir atgaminti informaciją) Mokslininkai  nustatė, kad sveiki žmonės nuo 30 iki 90 metų praranda apie 15 proc. smegenų žievės audinio .Esminė smegenų dalis, užtikrinanti normalią pažinimo, įsiminimo, atkūrimo veiklą yra smegenų dalis vadinama hippokampu. Vyresniems nei 55 metų amžiaus sveikiems žmonėms hippokampo tūris sumažėja apie 1-2 proc. per metus. Smegenų žievės ir hippokampo tūrio mažėjimas lemia pagrindinių funkcijų ir atminties praradimą. Su amžiumi susijusi  smegenų atrofija pasireiškia dėl ląstelių susitraukimo ar jų mirties, kraujagyslių praradimo, tačiau joms atstatyti puikiai tinka mankštinimasis. Moksliškai įrodyta, kad smegenys išlieka plastiškos (smegenų gebėjimas sudaryti naujas nervines jungtis ) ir fiziniai pratimai teigiamai veika smegenų struktūrą ir jų funkcijas.

Reguliarus fizinis aktyvumas buvo pripažintas geriausių  tarp strategijų (pvz :intelektinės veiklos, socialinio  aktyvumo, sveikos mitybos) skirtų gerinti bendrą fizinę bei psichinę sveikatos būklę. Daugelio pastarųjų metų klinikinių stebėjimų, epidemiologinių tyrimų ir perspektyviųjų tyrimų duomenys rodo, kad fiziniai pratimai gali sumažinti depresijos išsivystymo riziką ir palengvinti depresijos simptomus asmenims, sergantiems lengva ar vidutinio sunkumo depresija.

Amerikiečių mokslininkai A.M. Weinstein ir K.I.Ericson  straipsnyje  "Sveikas kūnas lygu sveikas protas " (Journal of the American Society on Aging)  rašo, kad nustatė statistiškai reikšmingą ryšį tarp fizinio aktyvumo ir smegenų tūrio. Mokslininkai iš Pittsburgo universiteto, tyrinėdami žiurkes , kurios kasdien bėgdavo 1,5 km. žiurkėms skirtu ratuku ,nustatė,kad fiziniai pratimai skatina ypatingo hormono BDNF (brain -derived neutrophic factor) gerinančio smegenų veiklą išsiskyrimą. Alzheimerio liga ir atminties problemos taip pat susijusios su mažu šio hormono kiekiu. Nustatyta, kad BDNF lygis kraujyje stipriai susijęs su žmogaus hippokampo tūriu ir fiziniu aktyvumu. Šis hormonas palaiko ir gerą nuotaiką. Ar matėte piktą, susiraukusį žmogų bėgantį maratoną ar einantį su  šiaurietiškomis lazdomis,  ar tiesiog išėjusį pasivaikščioti ?  .Mokslininkai teigia,kad fizinis aktyvumas žmogaus viduramžyje padeda išvengti smegenų atrofijos senyvame amžiuje. Sveiki,suaugę žmonės, kurie daugiau vaikščiodavo, pasižymėjo didesniu smegenų žievės audiniu ir požievine smegenų sruktūra.Teigiama,jog smegenų sveikata buvo geresnė tų asmenų, kurie nueidavo apie porą kilometrų kasdien.

Galima teigti, kad kuo daugiau vaikščiosime, judėsime, tuo labiau išsaugosime ne tik sveiką kūną, bet ir pagerinsime smegenų struktūrą, o tai padės išvengti daugybės sveikatos problemų vyresniame amžiuje. A. M.  Weinstein su kolegomis atlikusi  eksperimentą su vyresniais žmonėmis nustatė, kad po šešių mėnesių intensyvių aerobikos  treniruočių padidėjo jų smegenų pilkosios  (sudaryta iš neuronų kūnų telkinių ir baltosios (sudaryta tik iš neuronų ataugų) medžiagos. Įvairūs fiziniai pratimai, pavyzdžiui bėgimas skirtingais maršrutais, važiavimas dviračiu, skatina smegenų neurogenezę (naujų nervinių ląstelių susidarymą), tiek jauniems, tiek ir senyvo amžiaus žmonėms. Nervinių tinklų kiekis didėja, kai žmogus atlieka fizinius pratimus turtingoje  savo    vaizdais, įdomioje ir nuolat kintančioje aplinkoje. Mokslininkai įrodė ,kad ištvermės, jėgos, lankstumo koordinacijos pratimai sukelia pažinimo funkcijos (gebėjimo išlaikyti ir atgaminti informaciją ) gerėjimą, tačiau ne visi šie pratimai yra lygiaverčiai. Tyrimai parodė ,kad pratimai,  skirti širdies ir kvėpavimo funkcijos gerinimui   turėjo didesnį teigiamą poveikį pažinimo funkcijai , nei pratimai, atliekami jėgos stiprinimui  ar lankstumui gerinti.  Nustatytas stiprus ryšys tarp žmomių fizinio pajėgumo (gebėjimo tenkinti kasdienio gyvenimo poreikius be didelio nuovargio ) ir smegenų funkcijos. Viename iš atliktų tyrimų geresnio širdies ir kvėpavimo sistemos pajėgumo moterų reakcijos laikas buvo geresnis nei moterų ,kurių ši sistema buvo blogesnio pajėgumo.

  Tyrėjai pastebėjo, kad po metų eksperimento fiziškai pasyvių tiriamųjų grupei hippokampo dydis sumažėjo vidutiniškai vienu  procentu, o fiziškai aktyvios tiriamųjų -padidėjo dviem procentais. 

Fizinis aktyvumas yra svarbi žmogaus elgesio sritis, o reguliari fizinė veikla turi būti privaloma, kaip sudedamoji sveikos gyvensenos dalis, norint kuo ilgiau išsaugoti sveikas smegenis.

Pagal A.M. Weinstein ir K.I. Ericson straipsnį žurnale "Generations" paruošė L. Šarakauskienė :info@sarakauskiene.lt

Palikę "Patį nesvetingiausią pasaulio kampelį"  Dalol kraterį, leidomės į kitą,nemažiau įdomią Etiopijos dalį- juk tai legendinės karalienės Sabos šalis, kurioje kūrėsi  ir griuvo galingos imperijos ,įspūdingas  krikščioniškasis religijos paveldas ,nuostabi gamta ir jos žmonės.

O žmonės tikrai gražūs :aukštos,lieknos moterys  su gražiomis ,iš daugelio kasyčių supintomis šukuosenimis, (visai nepanašiomis į jų tautiečių himbu genties moterų moliu sulipdytų šukuosenų ),aukšti ,tiesūs ilgakojai vyrai , atrodo ,kad jie neina, o plaukia.Jie ne tokie juodi,kaip kitų Afrikos dalių žmonės, spalva jų bronzinė, gražūs, taisyklingi veido bruožai. Anksčiau populiaru buvo tatuiruoti kaktą kryžiais, smakrą tiesiomis linijomis, bet dabar jau retai pamatysi jaunimą tatuiruotu veidu, tik vyresnieji, dar matyt iš seno yra išsitatuiravę..Važiavome palei gamtos sukurtą stebuklą- 

Didijį  Riftinį slėnį (arba Didysis Lūžių slėnis , ilgiausias planetoje,besidriekiantis nuo Sirijos iki Mozambiko ) vaizdingu kalnų keliu, pravažiuodami nedideles gyvenvietes su skurdžiomis lūšnelėmis be durų ir langų, pintomis iš žabų. Pilnos pakelės kažkur einančių, skubančių  žmonių. Einantys kažkur- taip galima pasakyti apie žmones, kurie nuo ankstyvo ryto iki vakaro vis eina ir eina.

Kelias, koks jis bebūtų, asfaltuotas ar žvyruotas skirtas visiems: karvių. ožkų, avių bandos dažnai kirsdavo kelią, žmonių gausybė- nebūdavo kelio atkarpos,kad kažko gyvo nesutiktum.

Beje,už gyvulių ganymą atsakingi vaikai. Užtekdavo tik trumpam stabtelėti fotografijai –kaip mat aplink mašiną susirinkdavo pulkas murzinų vaikų,  prašančių… pieštukų. Pervažiavimai gana ilgi, tačiau vietinis gidas Habtomas neleido nuobodžiauti .Visą  kelionės laiką jis pasakojo įdomią savo šalies istoriją siekiančią karalienės Sabos (Sheaba) laikus . Etiopijoje ji vadinama Makeda, o islamo tikėjime minima kaip karalienė Bilkis.

Ši paslaptinga, išmintinga ir turtinga moteris gyveno 7a.pr.Kr., valdė tais laikais galingą šiaurės Etiopijos Aksumo imperiją, vyko į Jeruzalę susitikti su išmintinguoju karaliumi Saliamonu, nuo jo pagimdė sūnų Meneliką, kuris tapo Etiopijos imperatorių dinastijų pradininku. Spėjama, kad karalienė ir jos sūnus Menelikas priėmė žydų tikėjimą, kuris amžių bėgyje transformavosi į krikščioniškąją  Saliamono dinastiją .Pagal gidą Habtomą–biblijoje Etiopija paminėta 40 kartų, o legendinė karalienė Saba 10 kartų ,tiek pat kartų ir korane. Pirmoje senojo testamento Karalių knygoje rašoma,kaip su gausybe dovanų ji nuvyko į Jeruzalę pas karalių Saliamoną, kad įsitikintų jo išmintimi uždavė jam daug sunkių klausimų į kuriuos visus Saliamonas atsakęs. Tuomet ji tarė karaliui :"Ką girdėjau savo krašte apie tavo darbus bei

išmintį, yra tiesa.".(Pirmoji Karalių knyga).

.ki šiol Aksumo mieste išlikę karalienės Sabos rūmų griuvėsiai ir baseinas,kuriame net didžiausių sausrų metu vanduo neišgaruoja. Per krikščioniškas šventes prie baseino susirenka piligrimai, kurie meldžiasi visą naktį. Netoliese esančiame miestelyje Yeaha yra viena seniausių karalienės Sabos laikų šventykla (7a.pr. Kr.), vėliau paversta į bažnyčią.

Pagal etiopų legendą , į Aksumą karalienė Saba atvežė Sandoros skrynią, kuri,kaip tikima iki šiol, saugojama Šv. Mergelės Marijos Siono koplyčioje (kitoje legendoje pasakojama, kad skrynią atvežė jos sūnus Menelikas ir ji bavo saugojama šv. Trejybės Šviesos bažnyčioje Gondero mieste ir tik vėliau parvežta į Aksumą ).Į koplyčią patekti ir Sandoros skrynią prižiūrėti gali tik vienas šventikas, be jo , niekas daugiau, (net ir dvasininkai) į koplyčią įeiti  negali. Įdomu ,kad kiekvienoje bažnyčioje yra Sandoros skrynios replikos, uždengtos užuolaidomis , už užuolaidų gali užeiti tik šventikas.Iki šiol karalienė Saba yra neatsiejamas religinio meno personažas, netgi Holivudas sukuręs filmą  "Saliamonas ir karalienė Saba." Aksumo imperijos klestėjimo laikotarpiu 270–610m. buvo kalami pinigai ir tai buvo pirmoji juodosios Afrikos valstybė, turėjusi savo pinigus. Aksumo imperija žlugo Xa. valdant karalienei Jodit. Neaišku,kas ji buvo –pagonė ar žydė. Ji sudegino krikščionių bažnyčias, išžudė imperatorių šeimą.

Iki šiol, netoli Aksumo yra išlikęs nedidelis žydų kaimelis Welaka, kuriame puoselėjamos žydiškos tradicijos, gyvena nedidelė žydų bendruomenė. Aksume, asimiliuojantis tautoms iš Jemeno,  Sirijos,  Nubijos susiformavo gezo (gees) kalba, kuri iki šiol naudojama Etiopijos liturgijoje.

Tačiau labiausiai Aksumas garsus savo monolitinėmis stelomis. Stelos yra įvairių dydžių ir aukščių – nuo 1m. iki 20-25 m. Kasinėjimai parodė, kad tai yra antkapiniai paminklai. Viena milžiniška stela  kuri būtų siekusi 30m. aukštį ir svėrusi apie 530 tonų,statybos metu nugriuvo ir suskilo,taip nugriuvusi ir palikta. IVa. pradžioje, priėmus krikščionybę, stelų statybos atsisakyta .

Musolinio invazijos į Etiopiją metu viena stela buvo išvežta į Romą, kuri 2005m. buvo gražinta Etiopijai .Karaliai ir dinastijos keitė vienas kitą, laikas- afrikiečių gyvenimo būdą, tik tikėjimas,  apeigos,  bažnyčios liko nepasikeitusios nuo krikščionybės atsiradimo IVa. Etiopijos religinė bendruomenė ilgą laiką buvo labai uždara, ryšiai su kitomis bendruomenėmis buvo silpni, todėl šalyje susiformavo labai savitas krikščioniškas tikėjimas–Etiopijos ortodoksinė tevahedo bažnyčia. Iki šiol etiopai yra labai tikintys, galima sakyti, kad Etiopija yra viena stipriausių krikščionybės tvirtovių pasaulyje. Etiopai krikščionys didžiuodamiesi vadina save pirmaisiais, atmetusiais pagonybę. Kiekvienas etiopas, net ir mažas vaikelis nešiojasi pakabuką su kryžiumi, o tie kryžiai labai įvairūs–Lalibelos, Aksumo, Gondero ir kt .Keičiantis dinastijoms ,keitėsi sostinės, valdovai dažniau dairėsi po pasaulį ir kūrė modernesnes savo rezidencijas. 16a. imperatorius Fasilidas sostinę įkuria Gondero  mieste. Šiandien tai nedidelis miestas, turintis apie 150tūks,. gyventojų, tačiau 16-17a. tai buvo imperatoriaus Fasilido ir jo palikuonių rezidencija , kuri gerai išsilaikiusi ik šių dienų.

Tai tvirtovė Fasil–Ghebbi (įtraukta į UNESCO pasaulio paveldą). Tvirtovė apjuosta 900m. ilgio siena, tvirtovės viduje –karaliaus rūmai, bažnyčios, pirtys, baseinas, kuris  krikščionių-ortodoksų Timket -Melkat šventės metu pripildomas vandens. Apeigų metų  tikintieji  atnaujina savo krikštą.Nedideliame mieste net 44 bažnyčios, didžiausia šv. Trejybės Šviesos bažnyčia, kuri dekoruota freskomis biblijine tematika, o lubose ištapyti 144 angelų veidai. Gondere yra gana keistas įvairių architektūros,puošybos stilių mišinys kuriam įtakos matomai turėjo  indų bei arabų amatininkai  bei Europos jėzuitų misionieriai.

Visose bažnyčiose daug senovinių religinių knygų, biblijų iš įvairių amžių, bei parašytų įvairiomis kalbomis. Visose bažnyčiose trejos durys- priekinės, pagrindinės įeiti kunigams, kairiosios šoninės — vyrams, dešiniosios- moterims.Įeinant į visas bažnyčias būtina nusiauti batus, galvą apsidengti skara. Bažnyčios nėra didelės, dažniausiai meldžiamasi šventoriuje. Vietiniai, tiek vyrai, tiek moterys į bažnyčią eina susisupę į baltas skaras, anksti ryte pilnos pakelės baltomis marškonis apsigaubusių žmonių skubančių į bažnyčias.Apeigų metu naudojami būgnai- jie yra siaurėjančios formos, vienas galas siauresnis, taip skiriasi Senojo ir Naujojo testamento garsai. Mišios giedotinės, gieda tik šventikai vyrai. Etiopai labai  pamaldūs, nes tiek gidas, tiek vairuotojas įeinant į bažnyčią bučiuoja staktas, iš jų susikaupusių veidų matyti,kad jie meldžiasi,kol aš fotografuodama ir apžiūrėdama vaikštau. Vingiuotu kalnų keliu kylame į viršų ir 2650m. aukštyje atsiveria dar vienas Etiopijos stebuklas- niekur nematytos ir mūsų europietiškai akiai neįprastos rusvame granite iškaltos bažnyčios–tai Lalibela, kurios 11-ka unikalių bažnyčių 1978m. įtrauktos į UNESKO pasaulio paveldą.Vaizdas prilygsta aštuntąjam pasaulio stebuklui. Bažnyčios stebina savo unikalumu, mums neįprasta bažnyčių architektūra, pirmykščiu, neaprašomu grožiu. Lalibela–Etiopijos krikščionių ortodoksų centras ir piligrimystės vieta. Pagal legendą imperatorius Lalibela susapnavo sapną, kuriame Dievas jam liepė pastatyti bažnyčias  , nurodė vietas, kur jos turi būti pastatytos , kaip turi atrodyti. Tai 13a. statiniai,. Bažnyčios iškaltos iš vientisos uolienos ir priskiriamos monolitiniams statiniams.Tai yra legenda, tačiau spėjama ,kad bažnyčias pastatė Tamplierių ordino kariai, grįždami iš Jeruzalės,kai ji buvo užimta musulmonų.

Bete Medhame laikoma didžiausia monolitine bažnyčia pasaulyje, bene ispūdingiausia graikiško kryžiaus formos Bete Giorgis (šv. Jurgio) bažnyčia, kasta nuo žemės paviršiaus į gylį. Sunku įsivaizduoti, kaip be šiuolaikinės technikos, naudojant tik kirstukus ir plaktukus,buvo įmanoma sukurti tokį stebuklą,bet mes tą stebuklą dabar matome.

Visas bažnyčias jungia painus ir gluminantis tunelių labirintas, siauri koridoriai su požeminėmis perėjomis, grotomis ir visa tai jungia bažnyčias į vieną visumą. Statybos vyko labai greitai, nes dienomis dirbo meistrai, o naktimis, kaip teigia legenda–angelai. Lalibelą buvo numatyta paversti naująja Jeruzale, nes tuo metu Jeruzalė buvo užimta musulmonų. Net per miestą tekanti upė buvo pavadinta Jordano upe.  Visos bažnyčios yra veikiančios, jose vyksta apeigos.

Vienas apeigas pamačiau ir aš–keliolika baltai apsirengusių vyrų giedodami šoko apeiginį šokį, gidas paaiškino, kad taip garbinamas Dievas. Palikę įspūdingas Lalibelos bažnyčias vėl leidomės į kelią. Šį kartą laukė didžiausias Etiopijoje ir vienas didžiausių aukštikalnių ežerų pasaulyje–Tanos ežeras ir jo salose esantys vienuolynai, bet tai jau kito pasakojimo dalis.Toliau- nuotraukos

Leonarda Šarakauskienė :info@sarakauskiene.lt

Greitai prabėgo visomis vaivorykštės spalvomis nuspalvintas spalis, atslinko niūrus lapkritis  su  trumpomis dienomis, vėjais, lietumi ir šlapdriba. Smagu prisiminti prieš metus buvusį kitokį lapkritį- atostogas šiltuose Havajuose. Tad  pasidalinsiu savo įspūdžiais apie šias,Ramiojo vandenyno platybėse esančias salas, kurių vien pavadinimas dvelkia romantika ir egzotika. Keliavau viena, beveik prieš metus susiplanavusi maršrutą, su didele nuolaida įsigyjusi lėktuvų bilietus ir  apgyvendinimą  per  agentūrą Airbnb.. Viešbučiuose vienviečių kambarių beveik  nėra ir jie Havajuose labai brangūs,  o per šią agentūrą, nors pasiūla irgi nėra labai didelė, bet galima susirasti nebrangų, vienvietį kambarį  privačiame sektoriuje.

  20 valandų skrydis Vilnius-Frankfurtas- San Franciskas- Honolulu ir iš lapkričio darganos patekau į šiltą, lengvą Havajų orą, persmelktą žiedų aromatu ir išgirdau  pirmą havajietišką žodį - aloha ! Šį negirdėtą  žodį vėliau girdėjau visur- ir pasisveikinant ir atsisveikinant,  ir  dėkojant,  ir tiesiog  prasilenkiant su vietiniu gatvėje. .Sužinojau ir to magiško žodžio reikšmę, o ji labai plati- "aloha" reiškia ir labas bei sudie, ir meilę bei atsidavimą , ir tiesiog ačiū. Atskridusias turistų grupes pasitiko vietiniai gidai ir iš karto visus papuosė žiedų vainikais -tai  meilės ir vaišingumo simbolis. Polinezijos gyventojai neturėjo aukso ir brangakmenių ,vienintelė  dovana- jų rankomis nupintas žiedų vainikas.Kadangi manęs niekas nepasitiko- žiedų vainiką gavau vėliau,viešėdama Polinezijos tautų kultūros centre.

Salyną sudaro 18 salų,iš jų tik 8 gyvenamos.Tai vulkaninės kilmės salos,prieš milijonus metų iškilusios iš vandenyno dugno.Vėjas ir paukščiai atnešė sėklų ir per ilgus amžius čia sužydėjo spalvinga augmenija. Daug augalų į Havajus atvežė kolonistai iš Polinezijos salų:tai taro augalas,iš kurio šaknų gamina kruopas ir verda košę poi,duonmedį,kokoso palmes, bananus, žaliuosius kikui,iš jų riešutų spaudžia aliejų,  bei arbatos medį, iš kurio lapų gamina garsiuosius hula šokio sijonėlius .Kartu su kolonistais atkeliavo ir daugybė įvairių gėlių bei dekoratyvinių augalų, todėl Havajus labai tiktų pavadinti ir dideliu botanikos sodu

.Yra kelios legendos apie Havajų salų atsiradimą: pirmieji jų valdovai kilę iš pusdievių ,kurie buvo labai galingi.Pirmoji lagenda apie pusdievį Maui (taip pavadinta viena iš salų), kuris pastūmęs aukščiau dangaus skliautą ir atvėrė galimybę gyventi salose. Kita legenda apie narsų jūrininką Hawaii i Ioa, kuris atrado šias salas ir apgyvendino čia savo šeimą.1778m. į salas atplaukė anglų keliautojo J.Cook'o ekspedicija, kapitoną Cook'ą vietiniai palaikė net savo dievu Lono ,tačiau antro apsilankymo metu kapitonas J.Cooka's  buvo vietinių nužudytas.Jo vardu pavadinta įlanka Didžiojoje arba Vulkano saloje.Havajų istorija spalvinga: tai buvusi karalystė,vėliau jos valdymą perėmė amerikiečiai, 1959m.JAV kongresas Havajus aneksavo ir paskelbė 50-ja valstija.

Kelionę pradėjau Oahu saloje. Vietinių kalba "Oahu"-  susibūrimų ar suėjimų sala,joje ir Havajų sostinė Honolulu.Tai tikras didmiestis ,su savo garsiuoju Waikiki rajonu, kuriame šalia geltono smėlio paplūdymių stovi daugiaaukščiai prabangūs viešbučiai, mieste spalvingi gėlynai, parkai, fontanai, restoranai .Per Oahu salą tęsiasi dvi kalnų grandinės, kalnų keteros puikiausiai matosi iš Honolulu .Labai gerai matosi, kaip debesys tarsi pakimba ties kalnų keteronis ir jų nepraleidžia, todėl kalnuose dažnai lyja,o prie vandenyno šviečia saulė.

.Netoli Honolulu yra garsus Polinezijos kultūros centras .Centras įkurtas 1864m.Jo įkūrėjai – mormonai.  Tai religinė sekta, jų tikėjimas politeizmo ir krikščionybės mišinys .Mormonai čia pastatė ir savo šventovę, įsteigė universitetą ir kitas kultūros įstaigas  Centras užima 5 ha. plotą, išraižytas kanalais  ir pasivaikščiojimo  takais.

Įdomu buvo žiūrėti į kanalais plaukiančius laivelius ,kuriuose penkių  Polinezijos salų šokėjai šoko savo tautinius šokius palydimus liaudies muzikos ir dainų .Šventė baigėsi bendra didele vakariene ,kurioje vienas iš patiekalų-  10 valandų žemėje  kepta kiaulė.

.Oahu saloje sužavėjo naktinis buriavimas vandenyne, nardymas.Užkopiau į Honolulu simbolį – ugnikalnį Diamond Head (Deimanto kepurė), nuo kurio viršukalnės atsiveria nuostabi Honolulu panorama,

. aplankiau JAV karinio laivyno bazę- Perl Harborą ir UNESKO saugomą paplūdimį Haunama Bay.

.Pats lankomiausias objektas Havajų salose- Nacionalinis Vulkano parkas Didžiojoje arba Vulkano saloje.Į salą iš Honolulu skrydis trunka apie 40 min.pigių oro linijų "Hawaiian airlines" lėktuvai ten skrenda kelis kartus per dieną. Kadangi  norėjau aplankyti tris pagrindinius salos  ugnikalnius (Mauna Kea, Mauna Loa ir Kilauea), saloje prabuvau kelias dienas..Kopiau tik į Kilauea (1247m.) ugnikalnį.

.Kopimas nebuvo sunkus. Įspūdis didžiausias vakare, kai sutemus pasirodo liepsna iš kraterio.Mauna Kea ugnikalnis yra laikomas aukščiausiu pasaulio kalnu,nors yra iškilęs  4,205m. virš jūros lygio,bet matuojant nuo vandenyno dugno iki viršūnės -yra 10 000m.  (Everestas 8,850m.)

.Iš Didžiosios (Havajų) salos skrydis į

Maui salą.Tai antroji pagal plotą Havajų salyno sala,kartu su trimis artimiausiomis salomis- Lanai,Kahooheve ir Molokai sudaro Maui Nui salų grupę.Į šias artimas salas galima nuplaukti kateriu .Maui sala dar vadinama Slėnio sala,nes yra tarp  yra slėnyje tarp dviejų ugnikalnių: Haleakala  ir  Pu'u Kukui.  Sala mena banginių medžiotojų laikus, nes salos Lahaina uoste švartuodavosi banginių medžiotojų laivai, čia įsikūrę misionieriai sukūrė havajiečių kalbos abėcėlę ir  iš pasakojimų užrašė Havajų salų istoriją. Havajų abėcėlėje tik 13 raidžių,bet tarptautiniai žodžiai "Wikipedija", "Wikileaks" kilę iš havajietiško žodžio "Wiki"- greitas.

1873-1889m.saloje buvo įkurta raupsais sergančiųjų ligoninė į  kurią sergantys buvo plukdomi laivais  iš visų salų .

.Su raupsuotaisiais dirbo belgų kilmės kunigas Tėvas Damien,po mirties kunigas buvo beatifikuotas šventuoju. Palaidotas saloje,  jam pastatytas paminklas.  Saloje įsikūręs banginių stebėjimo punktas,nes čia žiemoja kuprotieji banginiai..Tai įspūdingo grožio sala- gilūs slėniai,atogražų augmenija,įspūdingas kelias į Haną, miestą,  kurį supa žmogaus rankų nepaliesta augmenija, stačios uolos į vandenyną ir juodojo smėlio paplūdimiai, netoli užgęsęs Haleakala ugnikalnis, į kurį važiuojama stebėti saulėtekių ir saulėlydžių.

. Tik šio ugnikalnio šlaituose auga retas augalas "silvesword",  kuris yra labai griežtai saugomas ir draudžiama kopti į ugnikalnį nepažymėtais takais, kad nebūtų žalojamos augalo šaknys.

.Kelias į Haną (road to Hana) 52 mylių kelias su 59 vienos juostos tiltais, 617 staigių posūkių ir nenusakomo grožio vaizdais- atogrąžų augmenija, gilūs slėniai, tarpekliai,kriokliai ,juodojo smėlio paplūdimiai.Kelias patenka į 10 JAV pavojingiausių kelių sąrašą ,net parduodami marškinėliai su užrašu "Aš įveikiau kelią į Haną."

Aš ir japonų šeima  važiavome su minivenu, vairavo vietinė moteris, važiavome stebėti  saulėlydžio į ugnikalnį, tik gaila,kad saulė nusileido į debesis ir to tikro grožio,kuomet paskutinis saulės spindulys nuspalvina vaivorykštės spalvomis lavos laukus, nepamatėme

.Saloje yra didžiausias kanjonas Ramiajame vandenyne.

Anksti ryte  skrydis į Kauai salą.Vešli augmenija, daug kritulių jai davė "Sodo salos" vardą. Tai viena iš drėgniausių salų  pasaulyje.

.Salos įžymybė- Kipu Falls krioklys,krintantis iš 1569m.,tai aukščiausias krioklys Ramiajame vandenyne. Seniau į šį krioklį šokdavo vaikinai, norėdami parodyti savo drąsą. Spalvingas  Waimea kanjonas, kurį išgraužė Waimea upė . Kanjonas leidžiasi į 900m. gylį ir dar vadinamas "Didžiuoju Ramiojo vandenyno kanjonu." (Grand canyon of Pacific)

.Waimea miestas, įsikūręs toje vietoje,kurioje 1778m. išsilaipino kapitonas D.Cook'as.Puikus Limahuli botanikos parkas, 1997m. pripažintas geriausiu JAV botanikos parku.Salos žemė labai derlinga,čia auginami visi atogrąžų vaisiai:mango,papajos, bananai,guava. didelės cukranendrių plantacijos.

.Saloje gausybė laisvai vaikščiojančių vištų, gaidžių ,nes  čia nėra mangustų ir kitų plėšrūnų, kurie tuos paukščius išgaudytų.

Po kelių dienų,praleistų šioje ,galima sakyti rojaus saloje, skrydis atgal į Honolulu- kur dar laukė nardymas, naktinis plaukimas jachta bei delfinų stebėjimas ir skrydis į JAV Tenesio valstijos Memfio miestą- pasisvečiuoti ten gyvenančio sūnaus šeimoje.

Mano spalvingos,šiltos pilnos naujų įspūdžių atostogos baigėsi.Aloha ir mahalo (ačiū ir sudie) Havajai! Tai nuostabios, išsaugotos  gamtos ,įvariausios augmenijos salos. Kiekvienoje saloje yra ir ugnikalnių, ir slėnių su atogrąžų  augmenija ,krioklių ir kanjonų. Ir visa tai griežtai saugojama,leidžiama vaikščioti tik pažymėtais takais, įvažiavimas į nacionalinius parkus mokamas. Kurortiniai miesteliai įsikūrę  vandenyno pakrantėse, o garsių ir turtingų  žmonių vilos kažkur salų gilumose.

  Ar įdomu keliauti vienai ? Taip .Aš manau,kad patyriau daugiau įspūdžių, daugiau pamačiau ir keliavau pigiau, nei naudodamasi turizmo agentūrų siūlomais kelionių paketais.Pagaliau nebūni visai viena- susipažinau su lenkų pora iš Poznanės ir kelis maršrutus keliavome kartu. Su pagyvenusia pora iš Australijos kopėme į Kilaulea ugnikalnį,su japonų šeima važiavome Hanos keliu, o plaukiant jachta patekau į gydytojų kompaniją iš Aliaskos.Tai nuostabios akimirkos, kuomet pradedi pasakoti apie savo šalį, labai nustemba, kai sužino ,kad  ir apie jų jų šalį šį tą  žinai. Yra net terminas "solo traveler"- vienišas keleivis, man tas terminas labai patinka. Išlydint iš viešbučio ,lipant iš taksi oro uoste, išeinat po skrydžio iš lėktuvo visur girdėjau frazę "kipa hoi moi, aloha"- sugrįžkite. Gera būtų sugrįžti į tas šiltas ,gėlėmis kvepiančiasir savo pirmykščiu  gamtos grožiu užburiančias  Rojaus salas,bet…tai labai toli ir ganėtinai brangu.

Leonarda Šarakauskienė :info@sarakauskiene.lt

O toliau -nuotraukos :

Skausmas krūtyse "skausminga krūtis" yra dažniausia priežastis dėl ko moterys kreipiasi į gydytojus.Nors ši liga vargina apie 30-45 proc. moterų ,jos priežastys yra neaiškkios ir aišku ,nėra veiksmingo gydymo. Yra skiriamos dvi pagrindinės krūtų skausmų grupės: cikliniai ir necikliniai skausmai,  be to,  skausmai gali būti  nesusiję su krūtimi :tai krūtinės sienos- raumenų, nervų skausmai, širdies ir plaučių ligos ir kt .Ciklinis skausmas dar vadinamas priešmenstruaciniu skausmu- tai skausmas,atsiradęs dėl hormonų poveikio  į krūties audinį. Paprastai šis skausmas vargina jaunas,menstruojančias moteris,  jis atsiranda periodiškai 7-10 parą prieš menstruacijas ir, įvykus menstruacijoms, savaime išnyksta. Kai kurioms, ypatingai jautresnėms moterims, šis skausmas gali tęstis ir po menstruacijų, sukeldamas nemalonius jutimus ir didelį nerimą.Kodėl jaunas moteris vargina įkyrus krūtų skausmas?  Priežasčių yra įvairių ir kartais sunku surasti tą vienintelę priežastį, sukėlusią moteriai  tokį didelį nerimą 

Kiekvieną dieną krūtyse vyksta tam tikri fiziologiniai pokyčiai: krūties audinys "bręsta", ruošiasi pastojimui ir kūdikio maitinimui. Įvykus menstruacijoms ,krūties audinys palengva grįžta į ramybės būseną tam, kad po kurio laiko vėl kartotų prieš tai vykusį ciklą.Šį cikliškumą reguliuoja keliolika hormonų gaminamų kiaušidėse, skydliaukėje, hipofizyje. Krūties veiklai netiesioginės įtakos turi ir kepenų funkcija. Todėl savaime aišku, kad net šiuolaikiškais tyrimo metodais surasti tikslią krūties skausmų priežastį yra neįmanoma, tuo labiau, kad be šių išvardintų vidinių priežasčių yra daug ir išorinių: tai ir įvairios moters stresinės būsenos,psichinės traumos, santykiai šeimoje ir daug,daug kitų priežasčių.Net mergaičių ir jaunų moterų rūkymas gali būti krūties skausmų priežastimi.

.Štai kodėl, kuomet menstruojanti moteris kreipiasi dėl krūtų skausmų į gydytoją, šis, norėdamas išsiaiškinti tikrąją ligos priežastį , užduoda daug klausimų apie šeimą,vaikus,intymųjį gyvenimą, persirgtas ligas, patirtus stresus ir kt .Mat,kartais ligos priežastys gali būti tik psichologinės, kai kada užtenka tik patarimo susitvarkyti lytinio gyvenimo higieną – atsikratyti pastoviai lydinčios psichologinės įtampos ir išnyksta varginantys pojūčiai krūtyse. Ne paslaptis, kad dar daugelyje šeimų nutrauktas lytinis aktas yra pats populiariausias saugojimosi nuo nepageidaujamo nėštumo metodas.O jis neleidžia moteriai ramiai ir laisvai mėgautis intymiuoju gyvenimu.Tai atrodytu labai nereikšminga, bet tai taip svarbu moters sveikatai. Neveltui sakoma, kad krūtys yra moters emocinės būklės veidrodis.

Neciklinis skausmas dažniau vargina vyresnes moteris,jis neretai lokalizuojasi vienoje krūtyje. Jo priežastis- tai krūties audinio nykimas gęstant hormonų gamybai . Nykstančio krūties  liaukinio  audinio vietą užima riebalinis audinys.Liaukinio audinio likučiai suformuoja kietus ,skausmingus mazgus,taip vadinamuosius mastopatinius židinius.

Kadangi vyresnio amžiaus moterys turi didesnę tikimybę susirgti krūties vėžiu, todėl būtini tyrimai: mamografija (kas dveji metai ), įtartini mazgai punktuojami, kai kuriais atvejais,įvertinant vėžio riziką netgi operuojami.Vyrenio amžiaus moterims krūtų skausmą  gali išprovokuoti pakaitinė hormonų terapija, kuri, "jaunindama " moterį, sukelia krūties liaukinio audinio išburkimą kuris visuomet lydimas skausmų.

Nereikia pamiršti, kad yra visa eilė krūties gėrybinių būsenų – kaip cistos,gėrybiniai augliai fibroadenomos , kurios taipogi lydimos pastovaus skausmo ar maudimo,  dažnai neturinčio ryšio su menstruacijomis, galų gale ir vėžys, augdamas krūtyje ,sukelia jei ne fizinį skausmą, bet nemalonų pojūtį krūtyje.

Taigi,gėrybinės ligos, lygiai kaip ir sunkiai paaiškinamas jaunų moterų krūtų skausmas yra labai įvairialypis,šioms būsenoms diagnozuoti reikalingi atitinkami tyrimai. Gydymas galimas tik pilnai ištyrus moterį ir bent kiek nustačius ligą ar skausmą sukėlusias priežastis.Sakoma: ne kiekvienas atsiradęs nerimas krūtyje yra vėžys, bet kiekvienas atsiradęs pokytis turi būti tiriamas dėl vėžio.

Leonarda Šarakauskienė : info@sarakauskiene.lt

Islandija,arba ledo ir ugnies sala,kaip rašoma reklaminiuose leidiniuose,yra sala  Atlanto vandenyno šiaurinėje dalyje,nuo Grenlandijos ją skiria tik 300km. Sala 1,5 karto didesnė už Lietuvą ( salos plotas 103 tūkst.kv. kilometrų,Lietuvos- 65,300 tūkst.kv.km.),gyventojų tik 300 tūkst.,iš jų-200 tūkst.gyvena sostinėje Reikjavike.Tai pati šiauriausia Europos sostinė.Čia nėra iš kaminų rūkstančių dūmų,nes šildymui naudojama geoterminė energija,nėra jokių gamtinių iškasenų, 99%  elektros pagaminama  geoterminėse jėgainėse.Šiltas vanduo turi aitrų sieros kvapą, o šaltas- yra vienas švariausių pasaulyje. Šalies ekonomika priklausoma nuo žuvies kainų ,todėl vyriausybė griežtai pasisako prieš įstojimą į Europos Sąjungą bijant prarasti žvejybos kontrolę,kadangi apie 40% viso šalies eksporto sudaro žuvis ir jos produktai.

Manoma,kad pirmieji Islandijos gyventojai buvo airių vienuoliai,atplaukę į salą apie 800 metus.IX -X a, į salą atsikraustė norvegų vikingai,vikingas Floki Vilgerdarson šaliai suteikė dabartinį pavadinimą, Iki 1814m. buvo Norvegijos kolonija,vėliau priklausė Danijai ,o 1944 m. šaliai suteikta nepriklausomybė.

  Įdomu,kad saloje yra vienintelė vieta pasaulyje,kurioje matoma dviejų tektoninių plokščių sandūros vieta- Almanagjau lūžis (išvertus- paprasto žmogaus plyšys).Šioje vietoje (Tingveliro  nacionalinis parkas ) per kelias minutes galima pabuvoti Amerikoje ir Europoje.Niekur kitur pasaulyje nėra geresnio ir aiškesnio vaizdo parodančio,kaip viena nuo kitos tolsta litosferos plokštės  ir, anot mokslinių tyrimų, po daugelio metų Islandija bus padalinta į dvi dalis.Kasmet plyšys padidėja 2,54 cm.ir dabar yra 4 metrų pločio ir 40 metrų gylio .Kai atsivėrė plyšys ir į viršų išsiliejo magma,  prieš daug milijonų metų susiformavo Islandija. Netoli  Almanagjau lūžio,Tingveliro nacionaliniame  parke 930 m. buvo įkurtas vienas seniausių parlamentų pasaulyje-Altingas.  Islandijos  Altingas,  tuometinio Islandijos užsienio reikalų ministro Jono Baldvino Hanniballsono  iniciatyva Islandija    pirmoji  1991 metais pripažino  Lietuvos nepriklausomybę

Kelionių agentūros "Grūda" pasiūlyta kelionė į šią unikalią salą buvo viliojanti. Pirmiausiai viliojo įspūdingas kelionės maršrutas kuris  neapsiribojo tik šalies "turistinio veido"  parodymu: sostinės Reikjaviko  ir  šalia jos esančio "Auksinio rato "- tai trys lankomiausios vietos- Žydroji lagūna,  geizeriai ir garsusis Gulfoss krioklys. Pagal  mūsų kelionės programą vykome ir į šalies gilumą- kur galima pravažiuoti tik paaukštinto pravažumo autobusu  ir  į garsųjį  Snaefellsness pusiasalį ,kopti į ugnikalnius, kad pamatytume jų kraterius, plaukti amfibija į ledynų karalystę.   Islandijoje yra didžiausias Europoje Vatnajokudlio ledynas, kurio storis vietomis siekia iki 1 kilometro. Ledynas leidžiasi iki jūros, todėl plaukiojant amfibija tarp aisbergų pasijunti kaip Arktyje..  Supratome, kad turime būti pasiruošę visiškam kontrastui su įprastomis poilsio formomis: vietoje šiltų Viduržemio jūros pliažų, Islandijoje mūsų laukė vidutinė net liepos mėn pabaigoje +10-12  laipsnių temperatūra, stiprūs vėjai,gal būt ir lietus (mūsų laimei jo išvengėme), žygiai į ugnikalnių viršūnes krioklių panoramas, todėl įprastą vasarinę avalynę teko iškeisti į kalnų batus, vasarinę aprangą į vėjo neperpučiamas ir neperšlampamas  striukes .Bet kas norėjo pamatyti atšiaurios gamtos grožį ,pajausti vėjo stiprumą,išgirsti nepaliaujamą  krioklių muziką ir pamatyti ugnikalnių viršūnėse nuostabaus grožio kraterius, šioje kelionėje tai patyrė su kaupu Lavos.laukai ugnikalniai, ledynai,  krioklių muzika ir vėjas, ypač ugnikalnių viršūnėse,  kūrė  tokią romantiką, lyg visiškai  nebūtų kito kažkur egzistuojančio pasaulio, o kai kur kraštovaizdis labiau priminė mėnulio paviršių nei mūsų žemę .Neveltui lavos laukuose treniravosi Amerikos astronautai, kad jų akys įprastų prie  beribių   rusvai  juodų lavos laukų  ,pajaustų gamtos stchijos jėgą ir  pabūtų tik patys su savimi.   O kur dar geizeriai, fumarolių laukai geoterminiai šaltiniai,lavos išgriaužti urvai- visas šis sunkiai įsivaizduojamas grožis sukurtas dviejų stichijų-ugnies ir vandens..Net trumpai pakeliavus po salą  užteka pajausti šį neskubaus salos gyvenimo žavesį ir įsimylėti šią atšiaurią , tačiau labai svetingą žemę.

Kelionę pradėjome sostinėje Reikjavike ("padūmavusi įlanka",) šį pavadinimą davė saloje devintą šimtmetį išsilaipinęs jūreivis Ingolfuras Anarsonas ) ,kurioje  gyvena daugiau nei pusė salos gyventojų .Įspūdinga Hallgrims bažnyčia ,primenanti sustingusią per bazalto  uolas tekančią lavą. Bažnyčia matoma 20 km .spinduliu, o pasikėlus liftu į bažnyčios bokštą atsiveria nuostabi Reikjaviko panorama .Prieš bažnyčią išdidžiai į tolumą

.  žiūrinčio  pirmojo europiečio,  atradusio Ameriką,  vikingo Leifuro Eirikssono skulptūra, kurią dovanojo Islandijai Amerika   1000- jų Altingo metinių proga. Mieste daug jaukių kavinaičių ,aikščių, pėsčiųjų gatvių, garsioji vandens saugykla-Perlanas. Kadangi islandai labai tiki elfais ir troliais- prie parduotuvių dažnai pamatysi laimę nešančių elfų,trolių skulptūrų.

.Neilgai pasisvečiavę turėjome palikti šį jaukų miestą, nes laukė žygis prie aukščiausio (196 m.) Glymur krioklio kaskadų.O kad tai pamatyti-turėjome užkopti vietomis statoku  šlaitu pučiant labai stipriam šoniniam vėjui. Bet kopimas buvo vertas to grožio,kuris atsivėrė viršūnėje- kaskadomis krintantis krioklys į siaurą kalnų tarpeklį, o aplink-  didžiulių lavos akmenų laukas,primenąs žmogaus pradėtas kurti ir lyg nebaigtas įmantrias  skulptūras.

Beje,nusileidimas buvo daug sunkesnis nei kopimas į viršų, vėjas buvo toks stiprus,kad vietomis buvo baisu ,jog  neatsilaikysi ir nugarmėsi į tarpeklį.  Vėliau keliavome į Snaefellsnes pusiasalį garsėjantį nepaprasta kraštovaizdžio įvairove-ugnikalniai ,krateriai ,lavos laukai ,juodi lavos paplūdimiai ir įspūdingas Holahor ugnikalnio  krateris..Dauguma Islandijos krioklių .kraterių,ugnikalnių turi savo legendas,padavimus :Godafoss krioklys- Dievo krioklys ,į kurį islandai,priėmę krikščionybę,  sumetė savo garbintus stabus, Svartifosas-tamsus krioklys

Gulfoso krioklys,kurį 1907 išgelbėjo vietinė mergaitė Sigridur nuo planuotos čia pastatyti vandens  jėgainės.Prie krioklio atkakliajai mergaitei  pastatytas paminklas.  Dettifoso krioklys- galingiausias Europoje. Barnafoss (vaikų krioklys)-pagal legendą Kalėdų rytą,tėvams išėjus į bažnyčią,  vaikai išėjo paskui juos.

Trumpindami kelią ,jie bandė pereiti akmenine ,arka virš krioklio ,bet nelaimei,įkrito į krioklį ir paskendo. Tuomet jų motina prakeikė arką ir pasakė,kad kiekvienas, eidamas per arką, paskęs….Deja,arką sugriovė žemės drebėjimas.Svartifosso krioklys,krintantis nuo bazalto stulpų ,primenančių vargonus ir vadinamu Trolių pirštais ,legenda apie paslėptą lobį po Skogafoss kriokliu. Seljalandsfosso krioklys, kurį galima apeiti -atsidurti  tarp uolos ir krioklo. Išvertus iš islandų kalbos-"Prekiautojo krioklys".

Islandija- vulkaninė sala, dėl geologinių ypatumų joje yra nemažai ugnikalnių-Hekla, Katla,Efjafadjokulis, Askja ,Hvannadalshnukur (aukščiausia šalies viršūnė)

.Labiausiai žinomas tapo Efjafadjokudlio ugnikalnis,išsiveržęs 2010 m. ,kuomet dideli kiekiai ištirpusio ledyno vandens upėmis pasileido iki vandenyno ,apie 800 žmonių buvo evakuota, išsiveržęs ugnikalnis paskleidė didelį vulkaninių pelenų debesį,dėl kurio didžiojoje Europos dalyje buvo uždaryta oro erdvė .Apie šio ugnikalnio išsiveržimą ir jo padarinių likvidavimą sukurtas dokumentinis filmas rodomas ūkininko  sodyboje, esančioje ugnikalnio papėdėje. Visa sodyba buvo uždengta storu pelenų sluoksniu, tačiau sutvarkyta ir šiandien  joje gyvena žmonės ,kaip ir gyvenę iki katastrofos .Įdomus Snefferso krateris ,kurį išgarsino Jules Verne (Žiulio Verno ) knyga "Kelionė į žemės centrą ".Heklos ugnikalnis,   kadaise pramintas "Pragaro vartais ". Šiaurinėje salos dalyje yra giliausiai į  salą įsirėžęs  Hruta fjordas, netoli jo- Glaumbaeris.

Tai muziejus po atviru dangumi ,kuriame susipažįstama su čia gyvenusių žmonių buitimi, kultūros paveldu.Per ilgus priespaudos ir nepriteklių amžius islandai,puosėlėdami kalbą, sugebėjo išlaikyti savo tautos savitumą, papročius.  Islandų kalba  nuo vikingų laikų beveik nepasikeitė.Islandų mitai ir legendos ėjo iš lūpų į lūpas,  užrašinėti jas pradėta žymiai vėliau . Vargu,ar be Islandijos mitų ir sagų Islandija turėtų Nobelio literatūros premijos laureatą Haldorą Lakness puikų pasakotoją, kurio kūryboje taip  įtaigiai vaizduojami islandų mitologiniai  personažai, jog sunku patikėti ,kad tai tik rašytojo fantazija.Mūsų kelionė tęsėsi per lavos laukus, pseudokraterius link Myvatno (uodų)  ežero,kuris susiformavo prieš 2300 metų lavos išsiveržimo metu.

Tai dažnų žemės drebėjimų ir ugnikalnių kraštas, čia tikra paukščių karalystė ir vienintelė vieta, kur pajutome uodus  Myvatnos ežero apylinkėse pamatėme dar vieną neįpratą gamtos kūrinį- iš žemės kylančius  garus- fumaroles, sustingusios lavos suformuotus labirintus "tamsos miestus"..Po ilgos kelionės buvo malonu paplūduriuoti Myvatno lagūnos geoterminiame baseine. Kalnais kopėme prie prie krioklų ir ugnikalnių kraterių ir viskas buvo taip gražu,kad nejutome nei nuovargio,nei šalto vėjo ,kuris plėšė nuo mūsų rūbus ,o vasarą reikėjo pirštinių ir kepurių. Kiekvieną dieną kelias vingiuodavo vaizdingomid fiordų, ugnikalnių ir lavos laukų keliukais, kur asfalto nėra ,o žiemą jie dėl saugumo uždaromi .Visą siaurą keliuko plotį užėmė mūsų autobusas, bet vairuotojai labai paslaugūs ir kažkaip sugebėdavo prasilenkti

.Tiltai irgi tik vienpusiai per dideles upes, o mažesni upeliai  pravažiuojami per brastas .Aplink kalnai su snieguotom keterom,sniegas ir šlaitų šonuose. .Sustojame pasigerėti ir pasifotografuoti. Sniegas vasarą kaip ir nesiderina, bet smagu ir gražu.Geoterminiame slėnyje pietvakarių Islandijoje trykšta daugiau nei 50 karštų versmių ir burbuliuoja purvo duobutės, yra du galingi geizeriai- Geysiras ir Strokuras (maišytuvas ).Net bendrinis žodis "geizeris " kilęs iš trykštančios karštos versmės Geisyr kas reiškia "nuolat besiveržiantis ".Strokuro išsiveržimas trunka 7-8 minutes,vanduo pakyla į 20 m. aukštį ar aukščiau.Geysiras šiuo  metu aprimęs .

Neįmanoma trumpoje apžvalgoje aprašyti visą matytą unikalų gamtos grožį: jį reikia pamatyti,pajausti vėjo galią ant ugnikalnio kraterio,pajausti vienatvę beribiuose lavos laukuose, paplaukioti tarp aisbergų, išplaukti į vandenyną stebėti banginių,uosti sieros kvapą einantį iš karštųjų versmių ir pasimaudyti garsiojoje "Žydrojoje lagūnoje ". Ilgai  galima stovėti ir klausytis nepabaigiamos krioklių muzikos,  galbūt pasakojančios elfų ir trolių istorijas.Be abejo ,reikėjo paragauti ir pūdytos ryklienos ,ir banginių mėsos, o jų delikatesas- kepta avies galva.O taip "pūdoma" rykliena :

Islandai darbštūs žmonės.Kadangi vasara ten tetrunka vos kelis mėnesius, ilgai  tęsiai  poliarinė tamsa, turistinis periodas taip pat labai trumpas.Viešbučių yra labai nedaug, todėl vasaros periodu viešbučiais arba svečių namais paverčiami mokinių bendrabučiai.Tiesa,juose patogumai yra bendri,tačiau tai nesumenkina  kelionės. Vasarą šalis "okupuota" turistų: dviratininkų, pėsčiųjų ir galingų visureigių sutiksi visur. Daug kempingų,todėl  nakvynę susirasti nesunku,  tik kai kuriuose kempinguose  nakvynę reikia užsisakyti iš anksto. Įdomu,kad visą vasarą moksleiviai dirba- padavėjais, prekybos centruose, kambarinėmis, tvarko gyvenviečių ,kempingų aplinką.Pagrindiniai darbuotojai ,kurių žiemą reikia ne tiek daug- išleidžiami atostogauti, paliekamas prižiūrėti dirbančius mokinius tik vienas kitas.Kadangi dirbamos žemės yra labai nedaug- pagrindiniai verslai avininkystė, arklininkystė ir žvejyba Šiltnamiuose naudojama geoterminė energija ,todėl užsiaugina ir šiltųjų kraštų vaisių, net bananus užsiaugina šiltnamiuose,.

Augmenija labai skurdi,net botanikos sode nėra egzotinių gėlių :tai mūsų lubinai (ten buvo jų pats žydėjimas) nasturtos,gvazdikai,aguonos,įvairių rūšių kerpės. Bet buvo savotiškai gražu..Islandijos gyventojai neturi pavardžių. Vaikas,gimęs Islandijoje gauna vieną ar du vardus ir tėvavardį .(Išskirtiniais atvejais gauna motinos vardą).Tėvavardis susidaro iš tėvo vardo ir galūnės son (sūnus) arba dottir (duktė).Islandai vieni iš ilgiausiai gyvenančių žmonių pasaulyje ,nors valgo daug mėsos ir geria labai daug kavos.

Ko mes ieškome kelionėse ,ko tikmės ? Man kelionės -tai mano svajonių išsipildymas, pakylėjimas virš mano pačios gyvenimo ir susiliejimas su gyvenimu aplink mane. Kelionėse tiek visko daug:naujų žmonių ,minčių, kalbų ,papročių ,garsų, kvapų, vaizdų..Kelionėse pasijunti tartum naujame lygmenyje- nesikapstai praeityje , nebelauki miglotos ateities, esi prikaustyta dabartyje- žaviesi tuo ,ką matai ,gyveni visai kitu ritmu,kai kada ir kitu laiku ir džiaugiesi, kad tavyje ilgai brandinta svajonė pagaliau pildosi. Ir vėl kuri naują svajonę…

Leonarda Šarakauskienė :info@sarakauskiene.lt …

Daugiau nuotraukų

.

d