APIE MANE

Malonūs tinklaraščio skaitytojai,

nežinau, kaip pradėti rašyti šį tinklaraštį, todėl pradedu labai paprastai:sveiki ir ačiū, kad lankotės ir domitės mano tinklaraščiu. Manau, mano ilgametė gydytojos onkologės patirtis apie šią klastingą ligą-vėžį  leis kalbėti  populiariai, nenaudojant daug nesuprantamų medicininių terminų. Mus visuomet lydėjo žmonės,mokę  gyventi ir siekti savo tikslų. Tik niekas nemokė, ką daryti, kai sužinome, kad susirgome vėžiu, kad laukia ilgas, sudėtingas ir varginantis gydymas, arba dar blogiau – ima aiškėti, jog gyvenimas greitai baigsis. Gydytojai dažniausiai rūpinasi tik fiziniu kūnu,ligos simptomais, stengiasi efektyviai malšinti skausmą, tačiau  niekas nepasako, kaip ligoniui įveikti atsivėrusią tuštumą, baimę, bejėgiškumą… Aišku, šis tinklaraštis nepakeis gydytojo rekomendacijų. Dėl savo sveikatos būklės, ligos simptomų įvertinimo ir medicininės priežiūros pacientai turi nuolat konsultuotis su specialistas. Tačiau be fizinio kūno, visi mes taip pat turime turtingą dvasinį ir emocinį pasaulį, kuris iš esmės nulemia mūsų gyvenimą. Sergančiojo vėžiu žmogaus ir jo šeimos narių vidinis pasaulis tampa itin matomas, tačiau šiuolaikinė medicina dažnai ignoruoja šią realybę, pvz.: niekas nepasidomi, kaip liga veikia sergančiojo santuoką, darbą ir nepklaus, ar galite džiaugtis kiekviena gyvenimo diena ir ją įprasminti. Ką galvojate, kuo tikite, ko bijote ir kaip įsivaizduojate savo ateitį? Tuo tikslu ir sukūriau šį tinklaraštį – tikuosi, kad išsakysite savo baimes, abejones, galėsime visai atvirai išsikalbėti.

Kalbėsime ne tik apie vėžį – yra daugybė ikinavikinių ligų, kurios pacientus gąsdina labiau nei vėžys, pacientai blaškosi tarp kelių nuomonių – ką daryti, gydyti ar laukti, į kokį specialistą kreiptis. Paviršutiniškas gydytojų požiūris į šias įvairias ikinavikines ligas dažnai pacientams sukelia nusivylimo ir nepasitenkinimo jausmą.

Ir dar – pati jau esu vyresnio amžiaus ir puikiai suvokiu vyresnių žmonių arba senatvės krizę. Senatvė į mūsų gyvenimą įsiveržia labai nepastebimai – tik pajunti, kad tau, kaip tam maratono bėgikui ant nugaros užkabinama lentelė su tavo metų numeriu, tu daraisi niekam nebeįdomus, niekam neįdomios tavo patirtys, išmintis. Kartais atrodo, kad turime jaustis kalti, kad pasenome, turime įrodinėti, kad ne metai, o aplinkiniių požiūris į mus padaro mus senais. Atrodo, kad tik dailininkų privilegija vaizduoti suglebusią odą, raukšles, pasmukusį užpakalį ar sudribusias krūtis, o gyvenime to būti negali – visi turime išlikti jauni ir nesubjauroti savo metų. Tarp bendraamžių lieka tik kalbos apie ligas, apie emigravusius vaikus ir begalinę vienatvę. Suprantu, kad virš septyniasdešimt nieko naujo jau neišmoksi, veikiau tik pasitvirtini tai, ką jau žinai ir aplinkinį pasaulį supranti jau visai kitaip nei jį supratai jaunystėje. Todėl kviečiu bendrauti – išsikalbėti kas jus slegia, gal turite kokių įdomių istorijų, pasakojimų ne tik apie ligas ir toli esančius vaikus ir anūkus. Žmogui reikia žmogaus. Yra pastebėta, kad žmonės, kurių socialiniai ryšiai įvairesni, gyvena ilgiau ir yra sveikesni negu socialiai izoliuoti žmonės. Labai svarbu, kad senatvė neįkalintų jūsų vienatvėje, bet taptų tiltu į platesnį pasaulį. Vienas iš bendravimo internetu privalumų yra anonimiškumas, nes labai dažnai bendrauti su nepažįstamais žmonėmis yra daug lengviau. Tad bendraukime!

Prašau rašyti man adresu :info@sarakauskiene.lt