Sėkmės istorijos padeda nepasiduoti ligai

Sėkmės istorijos padeda nepasiduoti ligai

Visada yra tikimybė susirgti įvairiomis ligomis - lengvomis ir sunkiomis, trumpalaikėmis ir ilgalaikėmis. Kiekviena liga prasideda nedideliais negalavimais... Plačiau »

 

MIKROBAI:MŪSŲ PRIEŠAI AR DRAUGAI?

 

microbioma Mus supančiame pasaulyje, mumyse gyvena milijardai mikrobų.Kiekvienas iš mūsų turime savo gausų mikroskopinį žvėryną, vadinamą mikrobiota arba mikrobiomu. Taip jie pavadinti  1952m. (iš graikų k. micro-mažas, bios-agyvenimas.) Daugybė mikroskopinių padarėlių tarpsta ant mūsų , mūsų kūnuose, netgi  mūsų ląstelėse.  Dauguma jų yra bakterijos, bet yra ir kitokių, tokių kaip mikroskopiniai grybai, nesukaičiuojama daugybė virusų, vadinamasis viromas.Virusai paprastai įsikuria pačiuose mikrobuose, o kartais ir jų šeimininkų ląstelėse.  Visų šių padarėlių  plika akimi nematome,   bet kai mes valgome, valgo ir jie. Mes keliaujame, jie keliauja kartu, kai mirštame jie suvartoja mus. Kiekvienas esame lyg atskiras zoologijos sodas, kurį sudaro mūsų kūne įsikūrusi mikrobų bendrija. Ištisas  įdomus pasaulis. Tiek ,  kiek milijonų  metų yra gyvybė planetoje, vienintelės  gyvos būtybės Žemėje buvo mikrobai. Mikrobai, arba bakterijos, nuolat turtina dirvą ir ardo teršalus, dalyvauja visuose gamtos sintezės ir įrimo procesuose. Tai pirmieji organizmai, kurie patys pasigamino sau maisto –šiam procesui , vadinamam fotosinteze, jie pasitelkė saulės energiją . Turime būti dėkingi bakterijoms, kad gyvename pasaulyje, kuriame galime kvėpuoti deguonimi. Mikrobai visada buvo mūsų ekologijos dalis.  Mes išsivystėme jų apsuptyje, mes išsivystėme iš jų. Naujausi skaičiavimai rodo, kad kiekvieno iš mūsų kūną sudaro apie 30 trilijonų žmogaus ląstelių ir 39 trilijonai mikrobų ląstelių. Nors šie skaičiai ir nėra visai tikslūs, tiesa ta, kad mūsų kūnuose mikrobų yra milijonai.  Bendra mikroorganizmų masė yra apie 2 kg, ir apie 95%  jų yra virškinimo sistemoje.image_5956e-Gut-Microbiota  Be mikroskopo šių padarėlių nepamatysime, galime tik pajausti jų padarinius: infekcijai užklupus skauda pilvą, peršalus- kosėjame ir čiaudime, užsikrėtus tuberkulioze- matome kraujingus skreplius ir t.t.

atsisiųsti (1) Klaidingai galvojama, kad visi mikrobai yra teršalai, o jų buvimas reiškia nešvarą ir ligą.  Taip nėra. Dauguma mikrobų nėra ligų sukėlėjai , jie mūsų nesusargdina. Mažiau nei 100 bakterijų rūšių sukelia infekcines ligas, o tūkstančiai mūsų žarnyne gyvenančių bakterijų yra visai nekenksmingos ir naudingos. Mikrobai skaido maistą, gamina vitaminus ir mineralus  kurių mes negauname su maistu, skaido toksinus ir pavojingas chemines medžiagas, saugo mus nuo ligų naikindami pavojingesnius mikrobus. Mikrobai moko mūsų imuninę sistemą atskirti draugą nuo priešo, veikia mūsų nervų sistemos vystymąsi ir spėjama, jog  net daro  įtaką mūsų elgesiui.145228334-af05275d-da37-476d-943c-11ba3d75f440  Taigi mikrobai mums yra  svarbūs, nors mes jų bijome ir nekenčiame. Kiekvienas turime tik sau būdingą mikrobiomą, kurį suformavo mūsų paveldėti genai, vietos, kuriose gyvenome, vaistai, kuriuos kada nors vartojome, maistas kurį suvalgėme, kiekvieni nugyventi metai, kiekviena paspausta kito žmogaus ranka. Pirmieji mikrobai patenka į organizmą gimstant : kūdikiui paliekant sterilų motinos gimdos pasaulį, į jį iš karto patenka motinos makšties mikrobai. Kūdikiui augant, jis palengva susirenka naujas bakterijų rūšis iš tėvų ir aplinkos.  Vaiko mikrobiomas palengva darosi vis įvairesnis. Jei kūdikis į pasaulį ateina per Cezario pjūvį- jis negauna motinos mikrobų ir palengva renka juos iš aplinkos. Tokių kūdikių imuninė sistema silpnesnė, jie dažniau linkę sirgti astma, odos, virškinimo sistemos ligomis.

Didžiausia žmogaus  mikrobų bendruomenė gyvena virškinimo trakte.Be jų nebūtų virškinamas maistas, nevyktų medžiagų apykaitos procesai, nejudėtų žarnos (tai vadinama peristaltika) ir mūsų žarnynas pūstųsi lyg automobilio padangos. Mikrobai  nulemia kaip sėkmingai suveiks vaistai, kiek riebalų, angliavandenių, baltymų  gausime iš suvalgyto maisto ir kt. Naujausi tyrimai rodo, kad  žarnyno  mikrobiota svarbi daugelio ligų atsiradime.

mikrobiota-isversta-_4_

Pažiūrėkite atidžiai:

 

Paveikslėlyje rodoma, kaip pakitusi  žarnyno mikrobiota gali būti daugybės ligų priežastimi.

Spėjama,kad daugybė organizmo patologinių būklių-kaip astma, nutukimas, diabetas, autizmas, yra pakitusios mikrobiotos išdava.

Žmogaus mikrobiota šiuo metu plačiai tyrinėjama. Netgi įvardijamas kaip atskiras organas, be kurio žmogus negali gyventi, o jos sveikata arba balansas tiesiogiai susijęs su bendra žmogaus sveikata. Būna atvejų, kai mikrobiotos balansas sutrinka ir atsiranda pačios  mikrobiomos patologinė būsena-disbiozė. Disbiozė atsiranda viduriuojant, vartojant antibiotikus. Keičiasi kokybinė ir kiekybinė bakterijų sudėtis, įsivyrauja „blogosios“ bakterijos .Žarnyno mikrobiotai atstatyti reikia laiko. Svarbi mityba, atkurti bakterijų pusiausvyrą padeda probiotikai.Tai gyvi mikroorganizmai arba „gerosios bakterijos“. (Apie probiotikus skaitykite mano tinklapyje):

https://www.sarakauskiene.lt/kas-yra-probiotikai/

Jei tyrimais  bus įrodyta mikrobiotos svarba kai kurių ligų atsiradime, įvyks perversmas tų  ligų gydyme: keičiant mikrobų bendrijas, pridedant ir pašalinant tam tikras mikrobų rūšis .

Mes nuolat esame veikiami jėgų, kurios nuo mūsų nepriklauso, nors iš tiesų yra mūsų viduje. Esame veikiami tų trilijonų padarų, kurie yra mūsų dalis. Kvapas, sveikata, virškinimas, vystymasis,ligos ir daugybė kitų dalykų yra šeimininko ir jame gyvenančių mikrobų sudėtingų santykių rezultatas.Visi mes gyvename mikrobų pasaulyje. Ir mes nuolat priimame naujus mikrobus ant savo odos ir į organizmą-arba įkvėpdami, arba nurydami, liesdami paviršius rankomis ar kojomis, per žaizdas ir įkandimus. Galima sakyti, mūsų mikrobiomai turi kažką panašaus į toli siekiančius augalų ūselius, kuriais esame susieti su išoriniu pasauliu.  

Literatūra:

1.Ed Yong „Manyje gyvena milijonai“

2. https://www.nature.com/articles/s41467-020-18983-8

3.F. Ryan „Virusfera“

4. Paveikslėliai htps://www.google.lt/search?q=MICROBIOMA&sxsrf

 

Leonarda Šarakauskienė

info@sarakauskiene.lt

 

 

KODĖL SENSTAME IR KODĖL TAI NEPRIVALOMA

 

(Pagal David A. Sinclair ir bendraautorių knygą “Gyvenimo trukmė”)

1603974124_Mockup-guli_kietas_virs

Knygą pavadinčiau didele tiriamąja kelione , kuri nuneša ne tik į mokslo ir medicinos gelmes tiriant senėjimo priežastis ir pasekmes, bet taip pat ir į artimesnę ar tolimesnę ateitį apie kurią drąsiai kalba mokslininkų ir tyrėjų bendruomenė. Knygoje pateikti teiginiai bei įrodymai išsamiai paremti kitose knygose, tyrimuose, žurnalų straipsniuose , pokalbiuose sukaupta medžiaga.  

Svajonė prailginti žmonių gyvenimą negimė XXI amžiaus pradžioje, lygiai kaip svajonė skraidyti negimė pirmaisiais XX amžiaus dešimtmečiais. Nuo šumerų laikų iki hebrajų raštuose minimų ilgaamžių sulaukusių neįtikėtinai ilgo amžiaus, biblijinės šventosios žmonijos istorijos liudija apie giliai įsišaknijusį mūsų susižavėjimą ilgaamžiškumu. Tačiau atmetę mitus ir legendas , turime visai nedaug įrodymų, kad kažkam pavyko savo gyvenimą prailginti daugiau nei ties vieno šimtmečio riba. 

Jei anksčiau mėginta svarstyti apie galimybes koreguoti senėjimo procesą-o tai daryta neretai, buvo galvojama, kad pakeisti šį reiškinį itin sudėtinga , gal ir apskritai neįmanoma. Be abejo, didžią dalį žmonijos istorijos senėjimą vertino panašiai , kaip metų kaitą. Kiek vėliau pradėta mąstyti, kad taip, senėjimas neišvengiamas, tačiau galbūt įmanoma susidoroti su kai kuriomis ligomis, paverčiančiomis  senėjimą tokiu nemaloniu procesu. Dar vėliau paaiškėjo, kad vienu metu galima imtis gydyti atskirus senėjimo požymius ir net po kelis šio proceso  simptomus. Bet ir tuomet atrodė, jog tai bus misija, pareikalausianti milžiniškų pastangų.

Pastaraisiais dešimtmečiais gyvenimo trukmė gerokai pailgėjo. Gyvename ilgiau nei kada nors anksčiau. Vis dėlto ne kažin kiek geriau. Per pastarąjį šimtmetį įgavome daugiau metų, bet ne ilgesnį gyvenimą- bent jis ne toks, kokį gyventi būtų verta: gyvenimo trukmei ilgėjant, paskutinį dešimtmetį  ar daugiau paskutinių savo gyvenimo metų praleidžiame kentėdami vieną ligą po kitos. O jei būtų kitaip?

a. Jei galėtume išlikti jaunesni ir ne keleriais metais , bet ilgiau? Jei paskutiniai gyvenimo metai ne taip smarkiai skirtųsi nuo visų ankstesnių?

b. O ką, jei trečioji gyvenimo dešimtis nebūtų tokia įtempta, o ketvirtoji ir penktoji nereikštų „vidutinio amžiaus“? Kaip jums patiktų sulaukus 50-ties nuspręsti viską pradėti iš naujo ir neturėti priežasčių taip pasielgti?

c. Kaip atrodytų pasaulis, jei perkopę  šešiasdešimt neturėtume jaudintis, ką paliksim po savęs ? Kaip viskas atrodytų, jei nebereikėtų jaudintis dėl nenumaldomai bėgančio laiko?

Buvo laikai, kai dauguma žmonių nesulaukdavo 40-ties, 50-ties. Nors vidurkis ir didėjo, viršutinė riba liko nepakitusi. Kiek siekia raštu fiksuota žmonijos istorija, būta  žmonių, sulaukusių šimto metų, tačiau tik nedaugelis pasiekia šimtas dešimtąjį ir beveik niekas nešvenčia šimtas penkioliktojo  gimtadienio.

Esama skirtumo tarp gyvenimo ir gyvybingumo pratęsimo. Šiuos dalykus įmanoma įveikti, tačiau laikyti žmones gyvus ištisais dešimtmečiais po to, kai jų gyvenimo esme tapo skausmas, ligos, trapumas , judrumo sumenkėjimas, proto neįgalumas, tai jokia vertybė.

Tai kokia tikroji  viršutinė riba? Knygos autoriai nemano, kad ji egzistuoja. Nėra jokio biologinio dėsnio, dėl kurio turėtume senti. Aišku, dar toli esame nuo pasaulio, kuriame natūrali  mirtis bus retenybė, tačiau  ne už kalnų tos dienos, kai ji bus pastumta gerokai į ateitį.

imagesIlgą laiką mokslininkai šventai tikėjo, kad vienas organas su amžiumi nesensta, netgi tobulėja. Tai smegenys. Kad suprastų, kokias funkcijas atlieka smegenys, žmonijai prireikė net kelių tūkstantmečių, nes senovės kultūrose jausmų, minčių ir atminties centru buvo laikoma širdis. Net senovės Egipte smegenys  buvo laikomos pertekliniu organu, tad balzamuojant kūnus, jos buvo pašalinamos. Galutinai suprasti, kad smegenų pažeidimai keičia asmenybę, prireikė daugiau nei pusantro tūkstančio metų!

Bet argi tik smegenys kaltos dėl senėjimo? Kad suprastume, kaip vyksta senėjimas turime leistis kelionėn gilyn į ląstelių pasaulį, iš ten- dar giliau  iki amino rūgščių ir DNR , kuri yra visos genetinės informacijos nešėja.

telomere-vector-illustration-educational-medical-260nw-11442892041961m. mokslininkai atskleidė, kad ląstelių senėjimo procesai tiesiogiai siejasi su telomerų –trumpų DNR atkarpų , sudarytų iš baltymų-ilgiu. 2009m. trys JAV mokslininkės apdovanotos Nobelio premija už telomerų ir telomerazės tyrimus. Telomerai randami chromosomų galuose , tai kaip ir chromosomų apsauga. Tai panašiai kaip batų raištelių plastmasiniai galiukai. Kaip telomerai  susiję su senėjimo procesu? Kiekvieną kartą, pasidalijus ląstelei, telomerai trumpėja ir žmogus sensta. Nustatyta, kad labiausiai telomerų trumpėjimas paveikia ląsteles, kurios gaminasi greičiausiai: ląsteles esančias  odoje, plaukuose, imuninėje sistemoje. Gera žinia ta, kad tyrimai atskleidė, jog mes nesame visiškai bejėgiai ir galime daryti įtaką telomerų ilgiui. Telomerai trumpėja ne tik su amžiumi, bet ir veikiami išorinių veiksnių-alkoholis, rūkymas , stresas, neteisinga mityba, fizinio aktyvumo trūkumas-trumpina stelomerus.

Vitamins-and-Minerals-for-Improving-EyesightKokia yra ilgų sveiko gyvenimo metų paslaptis? Mokslininkai rekomenduojamą sveiko gyvenimo būdo programą pavadino „Pasidaryk pats“(angl.DO it Yourself).

Kiekvienas žmogus turi  permąstyti ir pakoreguoti savo dienos režimą (mitybą, fizinį aktyvumą, miegą, emocinę ir psichologinę būseną). Ši saikingo sporto ir sveiko gyvenimo būdo programa yra laikoma vienu iš pagrindinių disciplinos požymių, gelbstinčiu nuo biologinio senėjimo bei streso. Ar kada pagalvojote, kodėl vieni žmonės sensta lėčiau už kitus? Pasirodo , kad su tuo susiję ne tik genai. Daugelis net nepagalvoja, kad organizmo senėjimas neapsiriboja tik tuo, ką akivaizdžiai matome, tačiau iš tiesų viskas vyksta giliai, ląstelių lygmenyje. Tai, ką mes valgome, kiek judame, kaip mąstome, netgi kaip jaučiamės, gali arba padėti ląstelėms išlikti sveikoms, arba priešingai, labai joms pakenkti.

04f11d98-3a9403572b102a37c471d534abeab898Kokie ateities žingsniai? Vienas svarbiausių veiksnių- pasenusių ląstelių kaupimasis. Šios pasenusios ląstelės dar vadinamos „ląstelėmis zombėmis“, mat tiesiog atsisako išnykti , nors pagal visus medžiagų apykaitos dėsnius  turėtų sunykti. Kada mūsų organizme atsiranda daug pasenusių ląstelių, akivaizdu, kad senėjimas mus jau tvirtai laiko savo gniaužtuose. Todėl šiame karo su senėjimu fronte reikalingi „zombių žudikai“. Pirmieji sėkmingi bandymai jau atliekami-kuriama medikamentų grupė-senolitikai.  Pirmieji senolitikų bandymai su žmonėmis pradėti 2018m. bandant išgydyti osteoartrozę  ir glaukomą-sutrikimus, atsiradusius dėl pasenusių ląstelių kaupimosi. Prireiks dar kelerių metų, kol bus pakankamai žinoma apie šių vaistų poveikį, saugumą, veiksmingumą. O galbūt atsiras galimybė skiepytis nuo senėjimo, o ne paprasčiausiai gydyti jo simptomus , ar šį procesą sulėtinti. O jei būtų įmanoma neleisti ląstelėms prarasti savo tapatybės ir pasenti?

elderly-couple-exercise-mobile-alarm-960x460-c-defaultKas mūsų laukia? Kai žmonės pripažins, kad senėjimas nėra neišvengiama gyvenimo dalis, ar jie pradės labiau savimi rūpintis: vartoti mažiau kalorijų, daugiau sportuoti, daugiau bendrauti? Šios priemonės prieinamos daugeliui, nepriklausomai nuo jų socialinio-ekonominio  statuso ir jų poveikis ilgaamžiškumui nepaprastai gerai ištirtas. Tinkamai besimaitinantiems ir fiziškai aktyviems žmonėms realu tikėti dešimčia metų ilgesnio gyvenimo. Reikia turėti omenyje ir tai, kad kuo ilgiau gyvename, tuo labiau auga tikimybė gauti naudos iš kardinalių medicinos proveržių, kurių dar net negalime numatyti. Tarptautinėse konferencijose jau diskutuojama apie tai , kaip žmogaus vidutinės gyvenimo trukmės prailginimas pakeis pasaulį. Diskutuojama klausimu   ar tai tikrai įvyks, bet ko turėtume imtis, kai tai įvyks.

Atsižvelgiant į sparčią biotechnologijų pažangą ir tai, jog vis geriau išmokstama manipuliuoti pirminę ląstelių būseną atkuriančiais faktoriais, gali būti, kad užteks panaudoti vaistus, stabdančius senėjimo procesus, ar apsaugančius nuo senatvinių ligų-osteoporozės, širdies ir kraujagyslių, senatvinės demencijos ir kt. Skamba kaip mokslinė fantastika?  Mokslininkas David A. Sinclair savo knygoje „Gyvenimo trukmė“ taip nemano. Mokslas juda į priekį tiek mažais, tiek dideliais žingsniais, tačiau vis  dėlto-tik po vieną žingsnį. 

Pagal knygą "Gyvenimo trukmė"

Leonarda Šarakauskienė

MAN DIAGNOZUOTAS KRŪTIES VĖŽYS (susirgusių moterų pasakojimai)

 

 

 

„Laikas, rodos, sustojo; jis nebebuvo panašus į upę, kuri išplaukia iš tamsos ir dingsta tamsoje; jis pavirto ežeru, kuriame be garso atsimuša gyvenimas“.

Erichas Marija Remarkas 

 

Breast-CancerApie krūties vėžį, XXI-ojo amžiaus moterų rykštę, populiarių ir mokslinių straipsnių prirašyta labai daug. Internetas  mirga straipsnių įvairove  nuo vėžio  diagnostikos iki ligos  gydymo. Tačiau mažai rašoma apie moterų išgyvenimus susirgus  krūties vėžiu, jų savijautą sužinojus, kad serga vėžiu: juk diagnozavus šią ligą, moterį užgriūva didžiulis emocinis ir psichologinis krūvis. Kol sveikos, motinos tikisi matyti savo suaugusius vaikus, dukterys – gyventi ilgiau už savo mamas ir jas palaidoti, žmonos – sulaukti senatvės su savo vyrais. Sužinojus, kad susirgai krūties vėžiu – gyvenimas tarsi sustoja, gydytojo aiškinimai apie gydymosi galimybes – operaciją, chemoterapiją, radioterapiją – pakimba ore,  dar nieko neįtikina ir kelia siaubą….Kaip  jautėtės, kai pirmą kartą išgirdote vėžio diagnozę – klausiau moterų, kurios sužinojo šią baisią tiesą? Istorijas, kurias papasakosiu yra autentiškos, tai pasakojimai moterų, kurios susirgusios rašė dienoraščius ir puikiai prisiminė pirmąją reakciją, sužinojus apie šią ligą.  

Pirmoji istorija labai sukrečianti. Jauna, išvaizdi moteris sėdėjo prie mano kabineto. Kai išleidau paskutinę pacientę, ji nedrąsiai įėjo į kabinetą ir paprašė patarimo, ką jai daryti, nes labai tinsta ranka. Jos neregistravo, nes neturėjo šeimos gydytojo siuntimo, todėl laukė tikėdamasi, gal apžiūrėčiau be registracijos. Ji  rašanti disertaciją  ir neturinti laiko vaikščioti pas gydytojus. Paprašiau moterį nusirengti.  Bet ji pasakė – man tik ranką pažiūrėkite ir paskirkite gydymą. Paaiškinau, kad ranka tinti  gali  dėl įvairių priežasčių, o kad rasčiau tą priežastį, aš turiu apžiūrėti ją visą. Moteris labai susijaudino, norėjo  net išeiti iš kabineto, bet pagaliau apsigalvojo ir nusirengė. O, dangau!  Visa jos krūtis išopėjusi, dideli pažasties limfmazgiai buvo rankos tinimo priežastis. Nustebino, kad jauna, išsilavinusi moteris taip užleido savo ligą. Aš gydžiausi – tyliai prisipažino. Mane gydė ekstrasensas, griežtai uždraudė naudoti bet kokius vaistus, nes tuomet neveiks jo skiriamas gydymas. Paaiškinau gydymo galimybes, kad tai  užtruks ilgai, disertacijos gynimą teks atidėti, nes visas jėgas teks skirti gydymui. Deja, liga buvo įsisenėjusi, jau išplitusi  vidaus organuose ir gydymas laukiamo efekto nedavė. Aplankiau ją gulinčią mūsų ligoninės paliatyvaus gydymo skyriuje. Ji puikiai suprato savo būklę, žinojo, kad disertacijos jau niekada negins, kad ji lėtai miršta. „Mirimas nesukelia kančios. Ją sukelia priešinimasis jai“ – pasakė ji man.Po kelių dienų ji tyliai užgeso…

            Kita pacientė – 37 metų medicinos sesuo, kuri netikėjo krūties vėžio diagnoze, kol negavo biopsijos atsakymo. „Sunku patikėti, kad po 15 metų medicininio darbo patirties pati tapau ligone“. Tai buvo didelis smūgis jai – juk ji matydavo, kaip miršta vėžiu sergantys pacientai, juos slaugydavo. Kas manęs laukia? Kiek aš gyvensiu ? Kaip viską pasakyti šeimai? Mama serga Alzheimerio liga, kas bus su ja?  Moterims įprasta pirmiau rūpintis kitais, o tik paskutinėje vietoje savimi. Pacientė gydymą atlaikė puikiai ir šiandien  savo patirtais išgyvenimais dalinasi su kitomis moterimis, drąsindama jas nebijoti gydymo, jo šalutinių padarinių.  Kaip ji sako – sunkiausi buvo pirmieji  metai, o dabar ligą primena tik kasdien naudojamos hormoninės tabletės.

Dar vienas atvejis. Moteris prisipažino: kai man nustatė krūties vėžį, puoliau į paniką. Iki tol maniau, kad tai gali atsitikti kitoms, bet ne man. Nejaugi mano trys dukrelės liks našlaitėmis? Neturiu tėvų, vyras mėgstantis išgerti ir nelabai rūpinasi šeima. Esu mokytoja, kaip reikės eiti į klasę su peruku,  nes žinojau, kad nuo chemoterapijos nuplinkama. Paaiškinau moteriai, kad nuplikimas yra mažmožis, jei gydysis, augins savo dukreles ir sulauks anūkų. Vėliau, baigusi gydymą, moteris man sakė: „Kol gydaisi, ramina tai, kad kažką darai su savo liga. Bet po gydymo atsiranda baimė, kad liga neatkristų, neatsirastų antrinių navikų”. Baigusioms  gydymą moterims aš visuomet aiškinu: nebijokite vėl kreiptis į jus gydžiusius gydytojus, jie atliks reikiamus tyrimus ir išsklaidys jūsų baimes , o jei bus ligos atkrytis (nuo to nei viena moteris neapsaugota), tai šiuo metu jau yra efektyvių vaistų ligos atkryčių gydymui.

Untitled-designKeletas svarbių faktų apie krūties vėžį:

1. Krūties vėžys nėra vienalytė liga, ji gali būti įvairių tipų ir stadijų, kiekvienu atveju reikalingas skirtingas gydymas.

2. Moteris turėtų žinoti  savo ligos tipą, stadiją, kitas svarbias naviko charakteristikas, kad įsitikintų, jog skiriamas  gydymas yra geriausias jos ligai.

3. Tinkamas gydymas, artimųjų parama ir priežiūra padidina tikimybę greičiau pasveikti ir žvelgti į ateitį be ligos.

4. Bet koks perdėtas ieškojimas „stebuklingų“ gydymo galimybių, vaistų, nepagerina ligos eigos, nepadeda pacientei atsipalaiduoti, užsimiršti. Ji  tarsi „užstringa“ ligoje, neturi reikalingos dvasinės ramybės atsigauti po ligos, po alinančio gydymo.

55  metų pacientei buvo diagnozuotas didelis krūties  navikas. Jos vyrui gydytojai pasakė, kad ji gyvens neilgai. Po to moteris prisiminė: sužinoję mudu su vyru puolėme į paniką, netekome vilties ir pajutome didelį, neaprėpiamą liūdesį. Tai buvo nepaprastai gili krizė mūsų šeimos gyvenime, tačiau ji leido suprasti, kokia yra draugystės ir meilės reikšmė, padėjo atrasti būdą, kaip iš tikrųjų būti kartu su žmogumi ir suprasti vienam kitą…Visą gydymo periodą vyras ir visa mano šeima  buvo šalia, ir tas jausmas, kad esi ne vienas, padėjo atlaikyti gydymo krizes, sunkiausius periodus, kai atrodė, kad jau viskas baigta, daugiau neištversiu. Per ligą aš supratau – ne aš viena sirgau vėžiu, vėžiu sirgo visa mano  šeima.

Iš tikrųjų – artimųjų meilė, globa, supratimas ir pagalba sunkioje ligoje daro stebuklus. Štai pasakoja duktė, ištikimai slaugiusi savo sergančią mamą: kai mano mamai  diagnozavo krūties vėžį, kiekvieną dieną ja labai rūpinausi. Kartu su ja eidavau į  gydytojo konsultacijas, kartu važiuodavome į chemoterapijos ir radioterapijos seansus. Tas laikas mums buvo sunkus, tačiau jaučiau palaimą būdama šalia mamos ir ją remdama. Galvoju, kad mano parama sergančiai mamai liks svarbiausiu dalyku, ką esu nuveikusi savo gyvenime.

0_406240ad-4e4f-4a47-a150-4d788ad3b5b5Kas labai vargina po gydymo? Tai bendradarbių, pažįstamų, draugų požiūris. Moterys prisipažįsta: labai nemėgstu, kai kas nors prieina prie manęs, paima už parankės ir klausia: kaip laikaisi? Atsakau: gerai. O jie neatlyžta: ne, tu sakyk, kaip iš tikrųjų  laikaisi? Jei galvojate, kad išgyvenusios krūties vėžį moterys yra verksnės, nuliūdusios – pamirškite tai! Persirgusioms moterims būna liūdna, kai draugės ar draugai atitolsta dėl savo baimės,  nejaukios savijautos lyg bijodami užsikrėsti, neturėdami ką kalbėti. Turbūt svarbiausias dalykas, kuriuo pasižymi persirgusios krūties vėžiu moterys, yra jų optimistinė pasaulėžiūra. Jos žino paslaptį, kurią kiti žmonės dažnai savo pasirinkimu ignoruoja: mums visiems lemta mirti ir svarbu prasmingai praleisti tą laiką, kuris liko gyventi. Besimokant mąstyti pozityviai,  krūties vėžys yra žiauri mokymo priemonė, bet ją atlaikiusios moterys tampa dar stipresnės nei buvo. Jos tampa pavyzdžiu, kaip reikia branginti ir vertinti mums skirtą laiką.

Leonarda Šarakauskienė     info@sarakauskiene.lt

nuotraukos iš tinklapio:google.com/images

 

 

 

 

EPIDEMIJŲ ISTORIJOS. VIRUSO COVID-19 PAMOKOS.

 

David S. Jones, MD, PFD

 

photo-1584483766114-2cea6facdf57Naujasis koronavirusas vadinamas keliais skirtingais vardais: mokslinėje literatūroje dažnai vadinamas 2019-nCoV. Tarptautinis virusų pavadinimų komitetas vėliau jam  suteikė SARS-CoV-2 pavadinimą. Pasaulio sveikatos organizacija jo sukeliamai ligai suteikė pavadinimą COVID-19. Visuose šiuose pavadinimuose galima įskaityti, jog  kalbama apie koronavirusą.

1972 m. virusologas, Nobelio premijos laureatas Frank Macfarlane Burnet bei mikrobiologas Davidos White’as paskelbė ir drąsiai teigė , kad išaušus vakcinacijos bei imunizacijos erai, kuriant vis galingesnius antibiotikus, infekcionistų laukia  ramūs laikai – ligų mažės, jų gydymas lengvės. Tačiau neatmetė, kad  vis tik liks  rizika netikėtai atsirasti  naujoms ir pavojingoms  užkrečiamoms ligoms, bet kadangi per pastaruosius 50 metų nieko neįvyko, tikimybė, kad atsiras kažkas pavojingo buvo labai maža. Atrodė, kad epidemijos domino tik medicinos istorikus.Taip atrodė 1972 m. Tačiau štai po beveik 50 metų  pasipylė naujos infekcijos: nuo Herpes ir Legionierių ligos aštuntajame dešimtmetyje iki AIDS, Ebolos viruso, sunkaus ūminio kvėpavimo sindromo  (SŪRS arba angl. SARS) ir šių dienų – Covid-19. Pasirodo užkrečiamos ligos niekur nedingo: jos ir toliau kelia grėsmę žmonijai, o,esant šių dienų žmonių mobilumui, plinta labai greitai.  2003 m. Kinijoje  prasidėjusi  SŪRS epidemija per kelis mėnesius išplito Europoje, Šiaurės ir Pietų Amerikoje, Azijoje. Kol viruso plitimas buvo sustabdytas, virš 8000 žmonių susirgo, 800 mirė. Tuo metu Kinijos vyriausybė buvo kritikuojama dėl  lėtos reakcijos  į kilusią infekciją.

Dabar naujoji epidemija vėl kilo Kinijoje, jos priežastis – koronavirusas, šiuo metu virusas jau yra 110-je šalių ir vėl ekspertai stebisi, kaip Kinija ir visas pasaulis neišmoko 2003 m. SŪRS pamokų. Europoje dar laukiama epidemijos piko: Italijoje galbūt  2020m.  balandžio pradžioje (taip ir įvyko),  Vokietijoje ir Šveicarijoje, Jungtinėje Karalystėje balandžio viduryje, JAV infekcija  dar tik pradėjo  plisti labai greitai.  Kodėl laiku  neužkertamas infekcijos plitimas? Kodėl kinai vėl delsė pranešti pasauliui: „pas mus bėda, gelbėkitės”? JAV Pensilvanijos universiteto medicinos istorijos profesorius Charls Rosenberg, palyginęs pasaulio epidemijas su A. Camiu romanu „Maras”, jas vadina  III-jų veiksmų socialinėmis dramomis.Ši drama dabar rodoma su Covid19: pirmiausia Kinijoje, o po to – daugelyje kitų šalių.  I-sis veiksmas prasideda labai ramiai, niekas netiki ir nekreipia dėmesio, kad vyksta kažkas negerai: padaugėja sunkiau sergančių pacientų, ligos eiga komplikuota, nepasiduoda įprastam gydymui. Nors yra panašumų tarp SŪRS ir koronaviruso, bet yra ir skirtumų: SŪRS prasidėdavo labai staigiai, ryškiais gripo simptomais, todėl žmonės greičiau kreipdavosi į gydytojus. Susirgus Covid-19 simptomai gali išryškėti ir po 5 dienų, bet pacientas jau užkrečia kitus, dar nežinodamas, kad pats serga. II-sis dramos veiksmas – kuomet liga pripažįstamaphoto-1584466990376-09422a2b033a.photo-1584707824245-f67bad2c62d5

Bet tuo metu jau būna pakankamai daug užsikrėtusių, daug sergančių, ir vienintelis sprendimo būdas – įvesti griežtus socialinius apribojimus. Kuo ryžtingiau  visa tai bus daroma, tuo daugiau bus išgelbėta žmonių. Šiame antrame veiksme labai ryžtingai turi veikti vyriausybės, nekreipdamos dėmesio į ekonomines problemas, taip pat svarbus žmonių sąmoningumas. III-čiasis veiksmas dažnai būna dramatiškas ir ardantis, kaip pati liga. Epidemijos galiausiai išnyksta, tačiau kai kuriems palieka gilius randus – netekties, invalidizacijos (plaučiuose susidarę randai visą gyvenimą ribos aktyvumą, susilpnėjus imuninei sistemai – atsiranda kitų ligų pavojus). Kita istorinėje epidemijų analizėje pasikartojanti tema – medicinos išradimų ir jų įdiegimo į praktiką laikas. Pvz., raupų vakcinacija buvo aprašyta 1798 m., raupų profilaktikai skiepai panaudoti tik po 180 metų. Sifilis, viena didžiausių 20 a. pradžios rykščių, teoriškai galėjo būti  išnaikintas, jei visi laikytųsi  griežtos santykių drausmės susilaikymo ar monogamijos. Tačiau 1943 m. vienas JAV armijos gydytojas pareiškė:  „lytinis aktas negali būti nepopuliarus”. Kai penicilinas tapo prieinamas, sifilis galėjo būti išnaikintas lengviau, bet gydytojai, bijodami palaido gyvenimo, pradėjo gąsdinti penicilino pašaliniu efektu. Žmogaus imunodeficito virusas (ŽIV) teoriškai galėjo būti sunaikintas devintame dešimtmetyje, tačiau tai neįvyko.  1996 m. atsiradus efektyviam antivirusiniam gydymui, žymiai sumažėjo mirštamumas nuo AIDS, bet  ši liga vis tiek nesibaigė. Naujas patogenas atsirado Kinijoje? Tai nenuostabu. Kinija sukėlė daug praeities pandemijų. Žmonės lėtai pripažino grėsmę. Tą dinamiką A. Camiu taip pat gerai aprašė. Pareigūnai bandė slopinti išankstinius perspėjimus. Žinoma, vyriausybė paskelbė socialinius apribojimus labai pavėlavusi.  Kokie apribojimai, jei nėra patogeno? Taip atsitinka dažniausiai, ypač su tokiais patogenais, kaip gripo virusas ir SARS-CoV-2, dėl kurių žmonės tampa užkrečiami, kol jiems nėra simptomų. Tai nereiškia, kad socialiniai apribojimai yra beprasmiai. Kai 1918 m. gripas užklupo JAV,  atskiri miestai reagavo skirtingai. Kai kurie sugebėjo pasimokyti iš tų, į kuriuos pirmiausia infekcija pateko. Miestai, kurie vykdė griežtą kontrolę, įskaitant mokyklų uždarymą, draudimą rengti susirinkimus ir kitokias izoliacijos ar karantino formas,  žymiai sumažino bendrą mirtingumą. Agresyvūs Kinijos veiksmai galėjo sumažinti dabartinio protrūkio plitimą pasaulyje.

 Medicinos istorikai  ne tik profesionaliai dokumentuoja praeities epidemijų dramas,  jie nesunkiai gali prognozuoti ir ateitį.Kiek mes turėtume jaudintis dėl Covid-19? Kai kurie ekspertai perspėja, kad pusė pasaulio gyventojų šių metų pabaigoje bus užkrėsti Tai gali sukelti daugiau kaip 100 milijonų  mirčių. Istorija  suteikia žinių apie vykusias maro, raupų, tymų, choleros epidemijas. Bet katastrofiškos epidemijos,  pražudžiusios  milijonus, buvo neįprastos ir vos kelios jų kilo per pastarąjį tūkstantmetį. Ar dabar esame toje neapibrėžtoje situacijoje, kai turime patogeno užkrečiamumo ir patogeniškumo derinį?

 Istorija rodo, kad turime ir daug bereikalingų  baimių. Yra daugybė panikos pavyzdžių apie epidemijas, kurių laukta, bet jos  niekada neįvyko. Pvz., HINI gripas 1976, 2006, 2009 m., Ebola viruso plitimo rizika JAV 2014 m.

Covid-19 ateitis lieka neaiški. Nepaisant visko, vyriausybės ir piliečiai turi atsargiai mąstyti, nuolat vertinti riziką ir vykdyti politiką, proporcingą grėsmės dydžiui. Epidemijų istorija teikia daug patarimų, tačiau jie vertingi  tik tuo atveju, jei į juos žmonės reaguoja išmintingai.

Straipsnį iš anglų kalbos išvertė ir sutrumpino  L. Šarakauskienė: info@sarakauskiene.lt

History in a Crisis — Lessons for Covid-19.  David S. Jones, M.D., Ph.D. March 12, 2020. DOI: 10.1056/NEJMp2004361. Article;

FLORIDA KEYS- TAI NE RAKTAI, O SALOS ( key angliškai – raktai )

 

 

map-of-west-coast-cities-regions-on-outline-maps-and-links-directions-florida-city-googleIlgą laiką žodį „key“  (Key West, Florida Keys )  tapatinau su anglų kalbos  žodžiu „raktas“, bet pabuvojus Floridoje, sužinojau, kad šis žodis nieko bendro neturi su „raktu“. Tai ispaniško žodžio „Cayo“  trumpinys, reiškiantis „mažą salelę“. Iš tikrųjų tai mažų salelių grupės, lanku  nusitęsusios nuo žemyninės pietinės  Floridos dalies- Biskajos įlankos  ir užsibaigiančios Dry Tortugas  (Sausojo vėžlio) sala, nutolusia apie 108 km. nuo gerai žinomos Ki Vesto (Key West) salos,  kurios pavadinimas kilęs iš ispanų kalbos –Cayo Hueso – Kaulų sala). Visą salų archipelagą sudaro apie 1700 didesnių bei mažesnių salų užimančių apie 356 kv. kilometrų plotą (Wikipedijos duomenys).Salas jungia 42 tiltai  ir Atlanto greitkelis US-1, prasidedantis Key  Weste , tęsiasi 3813km. iki Džordžijos valstijos.

Greitkatsisiųstielio dalis, jungianti salas, vadinasi Vandenyno greitkeliu. Šiuo gretkeliu ir salas jungiančiais tiltais pravažiavau trumpas atkarpas- važiuojant  į St. Petersburgą, Sarasotą, Siesta Key, Naples  ir įspūdingu Tampos įlankos Saulės  tiltu.SunshineSkywayBridge-4SC_6643-15 Dėka  draugų, vežiojusių  mane įspūdinga Floridos Karibų įlankos pakrante, pamačiau Floridos gamtos grožį ir įvairovę.

Kelionę pradėjau vienoje žinomiausių salų- Ki Veste.(Key West.) Tai piečiausia JAV gyvenvietė. Ki Vestas- tai sala- miestas, įkurtas kaip laivų, nukentėjusių nuo Karibų jūros rifų gelbėjimo centras , vėliau tapusi kolonistų, ištrūkusių iš Nepriklausomybės karo, prieglobsčiu. Be to, čia rado prieglobstį pabėgę nuo didmiesčio gyvenimo žmonės , tokie, kaip E. Hemingvėjus, J. Buffet, T. Willjams, išlikęs baltas prezidento H.S. Trumano namas- muziejus, kuriame jis dažniausiai leisdavo žiemas.  IMG_6058_DSC0455

 

1280px-Hemingwayhouse  E. Hemingvėjui  namą, kaip vestuvinę dovaną, 1931m.  padovanojo turtingas jo antrosios  žmonos Paulinos dėdė. Čia  E. Hemingvėjus   gyveno 1931-1940m. ir parašė savo garsiuosius romanus „Atsisveikinimas su ginklais“ , „Kam skambina varpai“, eilę trumpų   apsakymų. E. Hemingvėjus greitai IMG_6061 (Edited)susipažino su vietos gyventojais, su jais susidraugavo. Dėl geraširdiškumo, nuolatinio humoro, paprastumo ir svarbiausia dėl tikro, o ne tariamo domėjimosi žmonėmis jis greitai tapdavo savas. Ki Vesto paprastų žmonių sunkus ir  sudėtingas gyvenimas   Didžiosios depresijos ir Kubos revoliucijos priešaušrio laikais   aprašytas novelėje „Turėti ir neturėti“.  Dabar E. Hemingvėjaus muziejus gausiai lankomas turistų, dar ir  dabar jame gyvena 6-pirštės katės, kurias labai mėgo rašytojas.IMG_6075

 _DSC0538Nors dabar salos nėra tokios atokios kaip anksčiau, tačiau Ki Vestas išlaikė „pasaulio pakraščio“ atmosferą dėl jam būdingų baltų medinių  namų su dailiais raižytais balkonais, senoviniais barais, siauromis gatvėmis.

_DSC0502Pagrindinė Diuvalio gatvė (pavadinta pirmojo salos gubernatoriaus  vardu)  eina skersai per visą salą  nuo Atlanto vandenyno iki Karibų įlankos. Joje  dieną-_DSC0466naktį nesustoja amerikietiškas gyvenimas, veikia daugybė barų, užeigų iš kurių sklinda įvairi muzika. IMG_6103

_DSC0457IMG_6090 (Edited) Iš  visų miestelio vietų puikiai matosi švyturys, statytas 1847m. Švyturys kelis kartus aukštintas, veikia ir dabar- jo šviesa sklinda keletą kilometrų į Karibų įlanką.

IMG_6052 (Edited)  KI Vestas yra piečiausia Amerikos žemyno vieta, ją žymi  ženklas, primenąs jūrinę buoją.Yra Meno muziejus,  istorinė vieta- Zachary Tailor fortas , statytas 1845-1866m., kuris Amerikos 1280px-FortzacharytaylorPilietinio karo laikais buvo svarbi Amerikos laivyno bazė. Yra seniausias Floridoje akvariumas, pastatytas 1932-34 metais.   Tais laikais tai  buvęs vienas pirmųjų ir didžiausių akvariumų Amerikoje. Kadangi sala buvo prieglauda laivų, sudužusių į pakrantės koralinius rifus, yra įdomus sudužusių laivų muziejus, kuriame saugojami eksponatai, rasti laivuose ir laivų liekanos.0b   Per trumpą laiką (saloje buvau tik 1,5 paros), sunku buvo viską aplėkti ir pamatyti. Nesinorėjo taip greitai palikti tą amerikietišką, ispanišku-meksikietišku  koloritu nuspalvintą miestą-salą, kuriame dar gyva E. Hemingvėjaus legenda. Miesto gatvėse gali  sutikti   jo knygose aprašytų vietinių gyventojų- konch‘ų (conch people- taip buvo vadinami žmonės, kurie  pragyvenimui rinkdavę kriaukles ) prototipų._DSC0489

_DSC0541Vėlai vakare-   skrydis į Tampą- didžiausią Floridos miestą  Karibų įlankos pakrantėje, kur jau laukė lietuvių bičiulių šeima, pasiruošausi aprodyti kitas Floridos Karibų įlankos grožybes.

 

Kelionę pradėjome St. Petersburge- tai antras pagal dydį po Tampos miestas, įkurtas 1888 metais.

IMG_6177 (Edited)Kadangi jame  yra apie 361 saulėtų dienų, miestas dar vadinamas „Saulės miestu“, ar mažybiniu „ST. Pete“ vardu.

IMG_6170 (Edited) Beveik pačiame miesto centre yra Botanikos sodas, pavadintas „Sunken Garden“ (Paskendęs sodas).Šiuo vardu pavadintas todėl, kad įkurtas nusausinto ežero dugne.Sodą įkūtė privatus asmuo -G. Turneris.Iš profesijos jis buvęs santechnikas, tačiau labai mėgęs gėlininkystę.   Sode daugybė tropikinių augalų, kai kuriems daugiau nei 100 metų, yra daugybė paukščių rūšių, papūgų, tvenkiniai su flamingais juose.

_DSC0590Buvo malonu iš miesto šurmulio, karščio, patekti į vėsią erdvę, grožėtis tropikų gėlėmis , pasivaikščioti tankios tropikinių medžių lapijos pavėsyje.

IMG_6183 (Edited) _DSC0650Žavus, nedidukas senamiestis, tarp namų atsiveriantys vandenyno vaizdai ir balto smėlio paplūdimiai, aukštos palmės- viskas lyg  susiliejo į vieną,  ryškiomis spalvomis  nutapytą paveikslą. Kito palyginimo St. Pete nerandu._DSC0567

_DSC0654Nemažiau nustebino ir Venecijos salelė Sarasotoje. Sarasota-  salų grupė: Lido Key, Siesta Key,  Longboat Key ir kitos. Sarasotoje  cirko impresarijus J. Ringling 1925m. pastatė venecijietiško stiliaus rūmus. Rūmai statyti kaip menų muziejus,  jo paties  ir jo žmonos Mable atminties  išsaugojimui. Supirkęs daug meno kūrinių iš Europos, Azijos,  J.Ringling norėjo , kad Floridos žmonės pamatytų koks  platus ir įdomus  meno pasaulis.

_DSC0691Renesanso stiliaus rūmai dabar vadinami tiesiog Ringling. Juose yra 21 meno galerija, sode- kopijos antikinių skulptūrų._DSC0663 _DSC0676Visą kompleksą sudaro istorinis Ca‘d‘Zan dvaras, sodas, atsiveriantis į vandenyną, Meno biblioteka, du cirko muziejai ir istorinis Asolo teatras. Itališka Ringling architektūra turėjo įtakos ir Sarasotos senamiesčiui- daugelis senamiesčio namų primena itališką stilių,net Sarasotos simbolis yra Mikelandželo Dovydo skulptūros kopija._DSC0699

       J. N. Ringling yra geriausiai žinomas iš septynių brolių, iš kurių penki buvo keliaujančio  cirko artistai ir sukūrė cirką tokį, koks jis yra šiandien. Pravažiavus Tampos įlankos tiltą dar vienas puikus miestelis  Marko saloje-Naples. Įkurtas 1880m. ir dėl panašumo į Neapolio įlanką Italijoje – pavadintas  Naples (taip angliškai vadinasi Neapolis). Naples yra rojus žvejams, povandeninio plaukiojimo mėgėjams._DSC0653

Florida- ispaniškai „gėlių žemė“. Gražiai pavadino ją ispanas Juan Ponce de Leon  1513m. Tai tikra gėlių žemė, graži savo oru, augmenija, vandenimis, žmonėmis. Žmonės. Jie jau ne tokie, kokius juos matė ir aprašė E. Hemingvėjus: „Todėl, kad mes- beviltiški, pasakė jis. –Mes neturime ko prarasti. Mes jau visiškai sužverėję. Mes blogesni už tuos, kuriuos vedė Spartakas. Bet mums nieko negali padaryti, nes mes tiek mušti, kad dabar vienintelė mūsų paguoda-gėrimas ir vienintelis pasididžiavimas- kad galime viską pakęsti.  Bet ne visi tokie. Kai kurie gali ir atgal duoti“ (E. Hemingvėjus „Turėti ir neturėti“). Taigi salų žmonės- mišrūs, baltieji, kubiečiai, meksikiečiai. Daug emigrantų  iš visų pasaulio kampelių. O kur jų nėra ?

Norėčiau, kad tai būtų nepaskutinė  mano kelionė į šią Gėlių žemę. Gera turėti svajonę…

IMG_6178L. Šarakauskienė.      info@sarakauskiene.lt

Toliau :nuotraukos
_DSC0540

Buvusio kelio-tilto liekana

IMG_6158

Sunken Garden sode.St. Petersburgas

IMG_6186

Salas jungia ne tik tiltai, bet ir kanalai

_DSC0464

Vanduo ir burės

_DSC0493

Key West meno galerija

_DSC0500

Žvejas

 

VELYKŲ SALOS PASLAPTYS

 


IMG_3039 Daugelis yra skaitę norvegų keliautojo ir mokslininko  T.Hejerdalo (Thor Heyerdhal) knygas  apie ekspedicijas „Kon-Tikio“ir „Ra“ plaustais . Kam jos nežadino vaizduotės? Tai buvo sunkiai įsivaizduojamos kelionės, bet T. Hejerdalas įrodė, kad gana paprastu  plaustu galima perplaukti vandenyną. Priplaukęs Velykų salą ir kitas salas Ramiajame vandenyne ,  jis įrodė, kad pirmieji žmonės į Polineziją atplaukė ne iš Azijos (kaip tvirtino dauguma mokslininkų), bet iš Amerikos.
Velykų saloje pabuvojau ir aš. Manau, kad artėjant  Velykoms  bus įdomu pasiskaityti apie šią , pilną neįmintų mįslių salą, pasižiūrėti   nuotraukas. T. Hejerdalas salą priplaukė plaustu, o  aš- skridau iš Čilės. Tai buvo mano  kelionės per visą Pietų Ameriką (nuo Ugnies žemės, per  Argentiną, Braziliją, Čilę ) pabaiga. Vienintelė aviakompanija  LAN-Čilė gali skraidinti keleivius į šią mažutę salą. Lėktuvai leidžiasi  1962m. amerikiečių pastatytame vieno tako oro uoste. Per dieną yra tik vienas 5 valandų skrydis iš Santjago , todėl jokios turistų spūsties saloje nėra.  Nusileidimo takas eina visai šalia kranto, todėl žiūrint pro iliuminatorių atrodo, jog lėktuvas leidžiasi tiesiai į vandenį.  Salą galima pasiekti laivu ar burlaiviu, bet, savaime suprantama,  taip atplaukia tik  pavieniai  turistai. 


41 moai-uosteVelykų salai, arba Rapa Nui ar Te Pito O TE  (kas vietos kalba reiškia pasaulio bambą arba pasaulio laivą)  pavadinimą davė jūreivis olandas Jakobas Rogevenas (Jacob Roggeveen ) 1722metų  Velykų rytą priplaukęs salą. Nuo 1888m. ji priklauso Čilei. Vietinių gyventojų rapanujų žemes išpirko (ar nusavino ? ) Čilės vyriausybė,   kuri saloje giežtai kontroliuoja statybas, verslus, turistų srautus. Kapitonas J. Rogevenas saloje  surado trijų rasių gyventojus: juodaodžius,  raudonodžius ir baltuosius. Spėjama, kad pirmieji salos gyventojai atkeliavo iš Polinezijos salų ,bet T.Hejerdalo  nuomone- pirmieji salos gyventojai galėjo būti amerikiečiai, nes saloje buvo auginamos saldžiosios bulvės, kurias galėjo atvežti keliautojai iš Amazonės kraštų Salos plotas tik 163 kv. km. (Tai prilygsta Kauno plotui )215tahai2. Didžioji salos paslaptis- – akmeninės skulptūros , kurias vietiniai vadina moai. Spėjama, kad skulptūros sukurtos daugiau kaip prieš 400 metų, tačiau dar ir šiandien jos yra viena didžiausių archeologijos mįslių. Stulbina sunkiai įsivaizduojama skulptūrų didybė, energija, rimtis ir paslaptingumas.IMG_2579 Statulos skaptuotos iš Rano Raraku ugnikalnio minkštos uolienos , dauguma jų pavienės, kitos sustatytos grupėmis ant postamentų ir visos atsuktos veidais į salą, išskyrus vieną grupę iš septynių moajų , žiūrinčią į vandenyną.IMG_2821 Skulptūros skirtingo dydžio: nuo pusmetrio iki 22 metrų aukščio , dauguma jų išbarstytos ant ugnikalnio ,iš kurio uolienos jos darytos, šlaitų.

IMG_2573 Dalis skulptūrų ant galvų turi raudono akmens galvos apdangalus, kurie tarsi primena polineziečių šukuosenas.  T. Hejerdalas įrodinėjo, kad tai gali būti senųjų vikingų atvaizdai, nes tų statulų veidai europietiški, o vikingų plaukai buvę rudi.216tahai4 Kepurėms gaminti raudonas akmuo buvo imamas iš kalno PUA PAO, o senąja suomių kalba „PUNA PIAJO" reiškia „ruda galva“. Gal statulos turėjo religinę paskirtį, vaizdavo genčių vadus, o gal, pagal Polinezijos papročius, įkūnijo protėvių dvasias. Prasidėjus genčių tarpusavio nesutarimams ,statulas pradėta niokoti ir griauti, galop jas nustota kalti. Šiuo metu saloje yra apie 600  geriau ar blogiau išsilaikiusių skulptūrų.1960m. pietinę salos dalį nusiaubė cunamis, vanduo paplovė kai kurias statulas ir atvėrė po jomis esančias kapavietes. Paaiškėjo, kad kai kurios skulptūros buvo ir antkapiniai paminklai.IMG_25535anakena11mIMG_2601

IMG_271221Kita salos paslaptis- požeminiai urvai, kuriuose galbūt gyveno ir slėpėsi čiabuviai.  Saloje siautė europiečių atvežti raupai , kai kuriose skulptūrose išskaptuotos duobutės, panašios į raupų paliktus randus.

IMG_2616 Gal urvuose buvo izoliuojami sergantieji šia užkrečiama liga ? Požemiai labai gilūs.  Spėjama, kad požemiai galėjo jungti salą su žemynu. Apie tai rašė įžymusis povandeninio pasaulio tyrinėtojas Žanas Žakas Kusto. (Jacques-Yves Custeau) . T. Hejerdalo ekspedicijos nariams pavyko nusileisti į 100 metrų gylį, ten rado daugybę smulkių statulėlių, tarp jų ir gimdančios moters, kuri pagaminta iš rečiausio bazalto, randamo tik Afrikoje.

 

1orongo jVelykų saloje, be moajų, yra dar viena įdomi apeiginė vieta. Tai vakarinėje salos dalyje esantis Orango kaimas. Senieji salos gyventojai tikėjo dievą Makė Makė. Jis sukūrė viską: saulę, vandenį, žemę, žvaigždes. Dievas atkeliavo į salą skraidančiu laivu, o pats buvęs sparnuotas. Pagrindinis šių apeigų tikslas buvo varžytuvės dėl Žmogaus- Paukščio titulo. Garbingiausi jauni genčių vyrai turėdavo nuo uolėto kranto nerti į vandenyną ir nuplaukti į netolimas tris saleles, kuriose tuo metu perėdavo juodosios jūros kregždės. Pirmasis, radęs kregždžių kiaušinį ir įteikęs jį savo vadui, tapdavo nugalėtoju. Už tai jam atitekdavo septynios gražiausios moterys, o vadas buvo tituluojamas Žmogumi- Paukščiu ir vieneriems metams tapdavo dievo Make Makės vietininku žemėje. 

IMG_2680Dar viena mistinė vieta saloje-  įmagnetintas akmuo, kuris saulėje įkaista iki 100  laipsnių, o keturi gretimi apvalūs akmenys , sustatyti tiksliai pagal pasaulio šalis, visai neįkaista. Ties tuo akmeniu kompaso rodyklė nepaliaujamai sukasi , o laikrodžio sekundės rodyklė   visiškai sustoja. Nustatyta, kad šis akmuo saloje atsirado maždaug 500 metų anksčiau , nei buvo pastatytos pirmosios statulos. Pasakyti, kas įmagnetino ir nugludino akmenį, iki šiol nesugebėta. Velykų sala lengvai  neišduoda savo paslapčių.

 IMG_2858IMG_2864IMG_2912IMG_2945IMG_2854 Ką veikėme  saloje ? Didelių pramogų joje  nėra, čia  tiesiog gera būti. Mes patekome į karnavalinį laikotarpį, tai lyg mūsų Užgavėnės.  Festivalis saloje vadinamas „Tapati“. Įdomu buvo stebėti smagiai nusiteikusių kaukėmis pasipuošusių ir išsidažiusių žmonių eiseną, kurioje ryškiai skyrėsi (nors vietinių papročiu irgi išsidažę) turistai. Buvo įdomu klausytis skambių melodingų  dainų, stebėti ritmiškus apeiginius šokius. Šventė vyko ant vandenyno kranto. Nepaliaujama bangų mūša, susiliejusi  su dainų ir šokių ritmais, dvelkė mistika ir  kūrė  siurrealizmo vaizdinius.  Laužų šviesoje šokančiųjų šešėliai kūrė fantasmagoriškas instaliacijas. Ir mes įsiliejome į bendrą šokančią ir dainuojančią minią.  Sunku buvo įsivaizduoti,  kad kažkur toli yra kitas, civilizuotas pasaulis. Čia pat, ant laužų  buvo kepami jaučiai, puotavo visa sala, visą naktį dundėjo būgnai , muzika, skambėjo dainos. Ir visa  tai tęsėsi iki saulės patekėjimo.25DSC_023323DSC_021130DSC_0255 27DSC_0239

  Salą galima apeiti   pėsčiomis, apvažiuoti dviračiu,  taipogi  galima jodinėti ar mėgautis burlenčių sportu.

IMG_2425 IMG_2429Vakarais  buvo  malonu sėdėti miniatiūrinėse kavinėse su vyno taure  ant vandenyno kranto, klausytis nepaliaujamos  vandenyno bangų mūšos į pakrantės uolas. IMG_2437IMG_2969IMG_2440

 Gera  buvo  pasikaitinti balto smėlio paplūdimyje ir  maudytis  po lūžtančiomis vandenyno bangomis. Teisus buvo T. Hejerdalas , sakydamas, kad „tai, kas vienija žmoniją, yra natūralu ir turi būti skatinama, ir, priešingai, tai, kas skiria žmones yra dirbtina ir turi būti nugalėta“.  Manau, kad kelionės yra didysis vienytojas - keliaudamas ne tik įgauni  naujų   žinių , bet ir bendrauji su skirtingų kultūrų, papročių  žmonėmis. Keliaudamas pamatai, kad mus  skiria tik odos spalva , buitis, gyvenimo būdas, bet ne jausmai: visur žmonės myli ir neapkenčia, tuokiasi ir skiriasi, augina vaikus ir sensta ir miršta.  Mes keliaujame, nes esame apimti begalinio smalsumo bei troškimo pažinti bei suprasti seniai, seniai prieš mus buvusias civilizacijas bandydami  įminti neįmenamas mįsles. Teisingai rašė prancūzų filosofas R. Descartes (Rene Descartes) „keliauti yra beveik tas pats, kas kalbėtis su praėjusių amžių žmonėmis“. IMG_2641

Leonarda Šarakauskienė      info@sarakauskiene.lt   Toliau nuotraukos:
 

17IMG_239572petro orongo 8IMG_2419IMG_2557IMG_2879IMG_2866IMG_2464IMG_2432IMG_2759IMG_2469IMG_2922IMG_2540IMG_2783IMG_2528IMG_2477

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 


 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Mėnuo lietuvio vienuolio saleziečio Hermano Šulco “Vaikystės sode” Ruandoje

isevqazkrrb5ahkrf2yg_thumb_6260-e1504690712975img_8355

_DSC0305

"Vaikystės Sodo" įdėja kunigo Hermano Šulco žodžiais :" kai aš atvykau į Ruandą 1958m. daugiausiai dirbau su vargšais ir apleistaisiais su kuriais niekas nenorėjo bendrauti. Kai aš pradėjau savo kelionę per žmonių kančias, vargą ir skurdą, visuomet buvau lydimas jaunimo, kuriems patiko būti su manimi. Tai buvo mano tikrieji draugai. Vieną kartą jie paprašė pagalvoti ir apie juos, jų ateitį, kuri jiems nieko nežadėjo. Jie buvo bemoksliai, bedarbiai, bedaliai  ir niekam nerūpėjo. Aš paklausiau-kaip praktiškai aš galiu jiems padėti ? Jie atsakė, kad nori mokytis, įgyti kokį nors amatą ar profesiją. Taip gimė "Vaikystės sodo" įdėja"

IMG_4825

Taip ir  aš visai netikėtai tapau "Vaikystės Sodo " dalimi.  Mat,   2019 metų  sausio  mėnesį dirbau savanore lietuvio vienuolio įkurtame  Hermano Šulco "Vaikystės  sode"  Ruandoje. Vardas Hermanas išvertus iš lotynų kalbos yra "karo vyras". Toks yra ir 50-jį kunigystės jubiliejų 2018 rudenį Klaipėdoje minėjęs kunigas, misijonierius, geradarys  Hermanas Šulcas, didžiąją savo gyvenimo dalį kovojęs už  Dievą,  gėrį, meilę likimo nuskriaustiems, atstumtiesiems.  Nors, sakydamas pamokslą,  tuos 50 metų jis šmaikščiai pavadino "avantiūra", prisipažino: "viską pakartočiau". Būdamas  šv.  kun. J. Bosko pasekėju dar pridūrė:"Jei nori tapti geras, daryk tai ir viskas klostysis puikiai: džiaukis, mokykis, melskis ". Kunigą Hermaną Šulcą pažįstu senokai. Lankausi  netoli Kretingos jo  įsteigtoje stovykloje "Jaunimo sodas", kurioje prieglobstį randa vaikai iš socialinės rizikos šeimų. Jaunimo stovykloje Ruandoje lankiausi 2018 metais, keliaudama po Ugandą ir Ruandą.Bet tada  ten buvau kaip turistė. Svetingi šeimininkai, vaikučiai  išlydėjo mus su dainomis ir šokiais. Palikdama  tą  likimo nuskriaustiems vaikams meile persunktą sodą  nusprendžiau – aš čia dar sugrįšiu, bet jau ne kaip turistė, o dirbti. Dirbti su pačiais mažiausiais, kurie, išsiilgę žmogiškos šilumos, glaudėsi prie mūsų , kažką savo kalba vienas per kitą  mums pasakojo.   Po jubiliejinių  mišių, prie Kretingos esančiuose kunigo namuose, įsikalbėjome  apie darbą Ruandoje.

_DSC0337Stovykloje nuolat  gyvena apie 150 globotinių:visiški našlaičiai, pamestinukai, vaikai, surinkti iš gatvių- elgetaujantys, vagiliaujantys , benamiai. Su vyresniais vaikais nuolat dirba savanoriai iš visų pasaulio šalių.Jie, studijuojantys sociologiją, psichologiją atvažiuoja rinkti medžiagos savo  magistriniams darbams, kiti tiesiog atvažiuoja pamokyti vaikus kalbų, pabendrauti, pamokyti amatų.  Vyresnieji geriau kalba angliškai, su jais bendravimas yra lengvesnis. Su pačiais mažiausiais dirba vietinio vienuolių ordino vienuolės, kurioms sunku surasti pramogų vaikams,nėra laiko kiekvieną vaiką apkabinti, be to, kasdieniai ruošos darbai, pamokų tikrinimas atima daug laiko.

"Mažiesiems labai trūksta bendravimo, daugelis jų net nežino ką reiškia žodžiai -tėtis, mama, brolis- jie nieko nežino apie savo gimines, ar turi brolių, ar seserų, kur jų tėvai.  Jie nesupranta kodėl , kaip nereikalingi daiktai ,  buvo išmest į gatvę" vos  sulaikydamas ašaras kalbėjo kunigas.  Tuomet kunigui pasakiau- aš atvažiuosiu  ir dirbsiu  su pačiais mažiausiais. Kunigas mielai sutiko mane priimti. Susitvarkiusi vizos formalumus, išvykau mėnesiui. Visą laiką kirbėjo nerimas- kaip mane priims vaikai, kaip aš, nemokėdama jų kalbos, su jais susikalbėsiu, kaip mes IMG_5127 (Edited)bendrausime .Galų gale nusprendžiau, kad lengviausias  bendravimo  kelias -muzika. Kompiuteryje išrinkau daug lengvų, mokomųjų angliškų dainelių, giesmelių,  animacinių filmukų, juos konvertavau į Mp3 formatą, kad galėtume žiūrėti ir mokytis net ir nesant interneto (jo dažnai  nebūdavo). Po atvykimo, sekančią dieną mane pristatė vienuolėms, tarp kurių viena kalbėjo angliškai ir buvo mano vertėja, vėliau ir pati išmokau kelias  vietinės kalbos frazes. Bet geriausia kalba buvo muzika ir darbas, kurį dirbau kartu su vaikais.

IMG_4807Vaikai ten pradeda mokytis nuo 5 metų (ikimokyklininukai ), nuo 6 metų jau pirma klasė, mokslas trunka 12 metų. Mokykla nuo stovyklos už 5- kių kilometrų, siauru keliuku per džiungles.  Pirmai pamainai mokslas prasideda  8 val., antrai- 12 val., o vyresnieji mokosi  nuo 8 iki 17 val.  Vyresnieji ir pirmos pamainos mažiukai išeidavo kartu. Stovykloje likdavo antros pamainos  mažiukai ir visai dar neinantys į mokyklą.IMG_E5101IMG_5320 (Edited)

 

IMG_5147 (Edited)IMG_5276 (Edited) Su jais turėdavome daug kasdienių  darbų: skalbti, prinešti į virtuves malkų (stovykloje trys virtuvės, visas maistas gaminamas ant malkomis kūrenamų plytų ) , prirauti žolės triušiams (triušių priežiūra buvo pavesta vaikams ),  tvarktyti teritoriją. Stovykla turi didelį pagalbinį ūkį : karvių, avių, vištų, ančių, auginamos įvairios daržovės .Iš čionai užaugintų gėrybių ruošiamas maistas vaikams.    Pagalbiniame ūkyje dirba samdomi darbininkai , kuriems kunigas moka atlyginimą  . Esant šalyje didelei bedarbystėi aplinkinių kaimų gyventojams darbas ūkyje yra didelė materialinė  parama .

_DSC0290 Padre (kaip jį ten vadina vaikai ir visa bendruomenė) kaimo žmonėms yra  didelis autoritetas: jis ir teisėjas, ir darbdavys  ir patarėjas. Be globos namų, Padre turi didelę parapiją ir kartą savaitėje lanko  sergančius parapijiečius, šelpia juos pinigais, maistu, jei reikia ir vaistais. Darbas vijo darbą. Žaidimams, dainelių mokymams likdavo vakarai. Vaikai labai noriai ir labai greitai išmoko lengvas angliškas daineles, išmokome keletą giesmių ir sėkmingai giedojome bažnyčioje. IMG_5042(Gaila, kad video įrašų dideli failai ir negaliu įterpti į tekstą).

Didelė šventė buvo šv. kun. J. Bosko gimtadienis. Šioje šventėje dalyvavo visos aplinkinių kaimų bendruomenės.  Buvo įvairi  meninė programa, sporto varžybos, viktorinos. Meninei programai  ir mes su vaikučiais paruošėme kelias daineles, kurios buvo palydėtos labai didelėmis ovacijomis, nors dainavome angliškai ,dainų ritmas pagavo žiūrovus ir visi plojo į ritmą. Laikas bėgo greitai, savaitė keitė savaitę, nepastebėjau, kaip artėjo atsisveikinimo diena.

_DSC0323 (2)Atsisveikinimui vaikučiai paruosė nedidelę programėlę, mažiukai nesuprato, kodėl manęs nebus ir kodėl jie sava kalba dainuoja-"murabeho, murabeho, umuzungu mamma" (sudie, sudie baltoji mama). Kitą rytą , išvažiuojant į areouostą, atsisveikinimas buvo labai liūdnas: atėję išlydėti vaikai suprato, kad manęs jau nebebus, jau nesimokysime dainų, jau nežaisime kartu futbolo ir krepšinio ,  kartu neruošime anglų kalbos pamokų. O jie taip didžiavosi, kad geriausiai savo klasėse paruošdavo  anglų kalbos užduotis.   Palikau įrašytas Į USB jungtį daineles, bet nežinau, ar vienuolės  turės noro, laiko , ar turės kompiuterį, kad  vaikai nors neužmirštų tai,   ko išmoko. Skrisdama namo galvojau apie tuos vaikelius . Jie dabar auga aprūpinti viskuo: turi kur gyventi, turi galimybę eiti į mokyklą, pavalgę. Kuomet matai , kiek  Afrikoje  vaikų, gyvendami šeimose,  neturi galimybės mokytis, vaikšto apiplyšę, dažnai alkani ir murzini- pagalvoji, kad tie vaikai, gyvendami Padres gerovės namuose turi viską – išskyrus tėvų meilę ir namų šilumą.  Sulaukus 18 metų, jie stovyklą turi palikti. Kuriems gerai sekėsi mokslas- tiems sudaromos sąlygos mokytis toliau,  kiti tesugeba pabaigti tik  4  klases. Tokie  mokosi įvairių  amatų (prie stovyklos kunigas H. Šulcas yra įsteigęs amatų mokyklą).Dalį  jaunuolių, pabaigusių amatų mokyklą , kunigas stengiasi įdarbinti  savo pagalbiniame ūkyje. Daliai  gabių vaikų yra sudaromos sąlygos studijuoti universitetuose.  Pabaigę aukštuosius mokslus, dirba gydytojais, advokatais, mokytojais.IMG_5479

IMG_4869 Yra kunigų, kurie mokslus baigė Italijoje, Prancūzijoje. Buvę kunigo H. Šulco globotiniai po įšventinimų grįžta dirbti į Afriką- jo pasekėjų yra Kenijoje, Burundyje, Ugandoje ir , aišku, Ruandoje. Kartu su kunigu H. Šulcu mes, keli savanoriai, lankėmės jo buvusio  globotinio, dabar kunigo,  parapijoje Ugandoje.Palikdami stovyklą, jaunuoliai pasirašo "Garbės kodeksą":pasižada pasišvęsti savo profesijai, siekti kūrybiškumo, būti garbingais gyvenime  ir remti  "Vaikystės sodą" bei vargstančius. Grįžus dažnas manęs  klausė: ką aš norėjau įrodyti važiuodama į Afriką dirbti (važiuodama  net neįsivaizdavau, ką aš ten dirbsiu ), juk galėjau važiuoti į kažkokią egzotinę šalį, ilsėtis … Tačiau…  Egzotinių šalių mačiau daug,aplankiau visus kontinentus (išskyrus Antarktidą) jos visos vienaip ar kitaip panašios.   Kelionėms duoklę atidaviau didelę. Noriu užbaigti savo rašinį  B. Shaw žodžiais "Noriu kuo daugiau save išnaudoti iki mirties. Kuo daugiau ir sunkiau dirbu, tuo labiau gyvenu. Aš džiaugiuosi, kad gyvenu". Norėčiau,  kad mes kiekvienas bet kur , bet kada   surastume  galimybę dirbti gėriui  ir  kažkam sukurti viltį. 

Leonarda Šarakauskienė :info@sarakauskiene.lt

Toliau- nuotraukos_DSC0263_DSC0324_DSC0326_DSC0328 (2)_DSC0269_DSC0268_DSC0277_DSC0340 (2)IMG_4848IMG_4912IMG_4956IMG_5253 (Edited)IMG_4787IMG_4970IMG_5387 (Edited)IMG_5440IMG_4791IMG_4959IMG_5259 (Edited)

IMG_5042IMG_5049IMG_5054IMG_5050IMG_E5183IMG_5443IMG_E5017IMG_E5298

ĮSTABUSIS GYVYBĖS RATAS (KELIONĖS PO KENIJĄ IR TANZANIJĄ ĮSPŪDŽIAI)

84Afrikoje yra dveji metų laikai: sausros  ir liūčių.  Ilgus mėnesius įvairios sėklos, snaudusios sausoje dirvoje, staiga atgyja padengdamos žemę vešlios žalumos kilimu. Pajutę lietaus kvapą, Afrikos gyvūnai pradeda vieną didžiausių migracijų- pritrūkę pašaro išdžiūvusiose Tanzanijos Serengečio nacionalinio  parko  savanose traukia į sužaliavusias pievas, krūmynus Masai Maros (Kenija) regione.   Tai prasideda rugpjūčio mėnesį ir tęsiasi iki spalio- lapkričio mėnesių. Tarp lapkričio ir sausio mėnesių palaipsniui prasideda gyvūnų migracija atgal į Serengetį. („Siringitu“ masajų kalba reiškia  „vietą, kur žemė tęsiasi amžinai“.)

367Kelionę planavome taip, kad galėtume pamatyti šį nepaprastą reginį.Šimtai tūkstančių zebrų ir 15 antilopių rūšių pasipila iš žiemos ganyklų šiaurės rytuose ir užpildo visą horizontą.  Oras prisipildo pirmykščių Afrikos garsų . Stiprėjantis zebrų žvengimas susilieja su graudžiu antilopių šauksmu, prunkštimu ir inkštimu. Žirafos žirglioja kinkuodamos ilgais kaklais ir iš aušto žvalgydamosi po plačias lygumas plėšrūnų, o drambliai kantriai seka vorele. Šių ilgų migruojančių  žolėdžių kolonų gale tykodami sėlina liūtai, hienos, gepardai, šakalai. Virš jų- plasnoja būriai rausvų flamingų, Egipto žąsys, vanagai, ereliai. Visa ši nesibaigianti kolona turi kirsti Maros upę- o ten jau laukia išalkę krokodilai…Ir toje vietoje  pati gamta nusprendžia, kas išgyvens, o kas –ne. 416maxresdefault411207381

Amerikiečių keliautojas Gerardas McKiermanas 1876m. taip apibūdino didžiąją migraciją: “Afriką, apie kokią skaičiau kelionių aprašymuose….visi pasaulio žvėrynai, jeigu juos paleistume, neprilygtų reginiui, kurį tądien išvydau“. To matyto reginio nenufotografuosi,  nenupasakosi – tas akimirkas galima tik pajausti ir supranti,  kokia didžiulė išgyvenimo  gamtoje kaina: du kartus metuose sukti pavojingus   gyvybės, žūties,   išlikimo  ratus.  Vien dėl šio vaizdo buvo verta įveikti tūkstančius kilometrų.301371

45Didžiosios migracijos vaizdai liko atmintyje, o mes keliavome toliau-link didžiausio Afrikoje Viktorijos ežero. Jo vandenys skalauja Kenijos, Tanzanijos ir Ugandos krantus. Ežero pakrantėse gausu žvejų kaimelių, netoliese vieno iš jų pasistatėme savo palapines.

98 Anksti ryte mus pažadino žvejų, traukiančių tinklą daina. Daina sklido iš ežero taip sutartinai, jog galėjai manyti, kad dainuoja gerai sustyguotas choras.9285

Toliau kelias vedė link didingojo Ngorongoro kraterio. Pakeliui sustojome vietinių gyventojų- masajų kaimelyje. 

284285Masajai save laiko aukščiausia ir reikšmingiausia Afrikos tauta. Tai karinga, gyvulininkyste besiverčianti gentis.

266 267Žmonės gyvena tiesiog laukuose, nedidelę teritoriją aptvėrę  tvora iš medžių šakų. Gyvuliai iki šiol yra svarbi jų gyvenimo dalis, kuo daugiau turi karvių- tuo turtingesnis.  Už ištekančias mergaites mokama karvėmis. Masajai geria ne tik karvės pieną, bet ir kraują, plona šakele pradurdami   karvės kaklo veną nuleidžia kraują, jį maišo su pienu ir tą mišinį geria- manoma, kad tai vitaminų šaltinis. 

297Neilgai pabendravę su masajais, leidomės į didžiausią pasaulyje Ngorongoro kraterį. Krateris susiformavęs prieš milijonus metų  įgriuvus ugnikalnio sienoms. Jo skersmuo daugiau nei 20 km.,  aukštis nuo dugno-600 metrų. 19

299 Ngorongoro krateris toks didžiulis, kad jam net būdingi saviti orai- vienoje kraterio pusėje debesuota, net gali lyti, kita- maudosi akinančioje saulėje. Krateryje gyvena neįtikėtinai gausus stambiųjų žvėrių būrys: juodieji  raganosiai, buivolai, liūtai. Kraterio viduryje tyvuliuoja didžiulis sodos vandens Magadžio ežeras, kuriame dažnai lankosi flamingai, sugrįžę po didžiosios žiemos migracijos. 

9306Palapines pasistatėme šlaito pakraštyje, gulėjome  miegmaišiuose sulaikę  kvapą, nes pajutusios nugaišusio begemoto dvoką iš visai arti  palapinių  esančių krūmų išlindo pulkas hienų ir lūtai pradėjo staugti visai netoli.7670

 

5364311

 

 

 

 

 

 

Toliau kelias per masajų žemes vedė link Tanzanijos ir Kenijos sienos- į Amboselio nacionalinį parką, kurį   E. Hemingvėjus pavadino „Afrikos perlu“. Tai vienas seniausių Kenijos nacionalinių parkų, įkurtas dar 1961943m. Parkas įsikūręs visai šalia Tanzanijos sienos ir Kilimandžaro (5895m.)-didžiausio vienišo kalno visame pasaulyje.  Gražiausią jo vaizdą- švytinčią, baltą kepurę galima pamatyti tik iš Kenijos pusės- Amboselio parko.444

Tai mes ir pamatėme. Amboselio parkas yra masajų žemėje, čia yra ir jų kaimelių. Amboseli  masajų kalba reiškia sudžiūvusias dulkes. Amboselio parkas žinomas kaip didžiausią dramblių populiaciją turintis parkas, taipogi  čia gyvena liūtai, hienos, buivolai ir kita Afrikos fauna.199

Lik sveika, Afrika. Neaprašinėjau tavo miestų- jų buvome tik viename- Nairobyje- atskrendant ir išskrendant. Visas laikas praleistas gamtoje, gyvenat palapinėse, verdant valgį ant laužo,  stebint milijonus žvaigždžių tamsiame  danguje ir ieškant  tarp jų Pietų Kryžiaus.    Tikrai žinau, ko keliaudama po Afriką nenoriu- nenoriu keliauti patogiu autobusu, miegoti viešbučiuose su balta patalyne ir gražiai serviruotais stalais.

Nuoširdžiai noriu, kad skaitydami mano kelionių aprašymus suprastumėte, jog iš tikrųjų viskas yra kur kas paprasčiau nei mums kartais atrodo. Ir amžius keliaujant visai nesvarbu, svarbu turėti svajonę. Svajonė man- tai tikėjimas, tai laukimas, tai gyvenimo simbolis.

 

Leonarda Šarakauskienė: info@sarakauskiene.lt

Toliau – nuotraukos :2

1473102108113

12717636409141

PROVERŽIS ONKOLOGINIŲ LIGŲ GYDYME

440px-11_Hegasy_CTLA4_PD1_Immunotherapy2018 metų Nobelio premija medicinos ir fiziologijos srityje  suteikta amerikiečių imunologui Jamesui  P. Allisonui bei japonui Tasuku Honjo sukūrusiems naują vėžio gydymo metodą , įmynusiems imuninės sistemos mįslę-  priversti  pačiai ligonio imuninei sistemai naikinti vėžines ląsteles. Nobelio komitetas pažymėjo, kad atrastasis gydymo metodas „įvykdė perversmą vėžio gydyme ir iš esmės pakeitė požiūrį į tai, kaip galima valdyti šią ligą“. Dešimčiai milijonų naujai diagnozuotų vėžio ligos atvejų šios mįslės įminimas yra mirties ir gyvybės klausimas.

Iš karto   perspėju sergančius vėžiu pacientus, kad ne visų lokalizacijų sergantiems šis gydymo metodas yra taikomas ir tinkamas. Reikia tikėtis, kad tyrimai nesustos ir jei jau pavyko įminti imuninės sistemos mįslę- bus ieškoma naujų faktorių kaip organizmo imuninę sistemą priversti  naikinti visas  vėžines ląsteles.

Nuo seno vėžio liga gydoma trimis metodais: daugiau nei 3000metų gydyta tik operacijomis,  nuo 1896 metų  atsiranda gydymas radioaktyviais spinduliais, o nuo 1946 metų- chemoterapija. Šie „pjauk, spinduliuok, nuodyk“ ilgą laiką buvo  auksinis standartas vėžio gydyme, tačiau net ir toks agresyvus gydymas išgydo tik pusę susirgusiųjų. Atrodė, kad proveržis įvyks vėžio gydymą papildžius hormono, biologine terapija, tačiau pasiekta nelabai daug. Ilgą laiką  buvo kuriami vaistai prieš agresyvias, mutuotas  organizmo ląsteles, mėginat nužudyti blogąsias ir bandant išsaugoti sveikąsias. Bet tai padeda tik 50 proc. susirgusiųjų. Ir štai, pagaliau!  Amerikiečiui  J.P. Allisonui bei japonui T. Honjo pavyko atrasti imuninių ląstelių baltymą, kuris paskatina žmogaus imunines ląsteles ne „globoti“ naviką, bet jį naikinti.

Doaa9GBXcAEqNTbAiškinant paprastai, tai kaip mašiną paleistumėme riedėti be stabdžių, taip "atrišame"  imuninę sistemą ir priverčiame ją daryti tai, ką ji ir turi daryti- naikinti vėžines ląsteles. 

Tai proveržis vėžio gydyme.

Imuninė organizmo  sistema nuo žmogaus atsiradimo šioje žemėje buvo natūrali organizmo gynybos sistema. Tai kompleksas aktyvių  biologinių medžiagų, turinčių paprastą misiją: surasti ir sunaikinti tai,  ko neturi būti mūsų kūne. Kaip nebūtų keista, vėžys apeina imuninę sistemą ir ją blokuoja. Beveik 100 metų mokslininkai  bandė įminti šią imuninės sistemos mįslę ir priėjo išvados, kad „vėžys ir imuninė sistema neturi ką pasakyti vienas kitam“,  nes vėžinė ląstelė yra to paties organizmo ląstelė- apgavikė, imuninė ląstelė ją priima kaip savą.  Ilgą laiką vėžio imuninė terapija buvo smerkiama kaip labai  prasta idėja, paremta didelių vilčių ir abejotinų  tyrimo metodų. Bet, nežiūrint kylančių pašaipų iš didelių mokslininkų bendruomenių ir tyrimams skiriamų lėšų mažėjimo, nedidelė grupelė imunologų tikėjo savo darbu ir ilgus metus tęsė tyrimus- ieškojo faktoriaus,  kuris surastų kelią imuninei sistemai atpažinti ir atakuoti vėžio ląsteles. Jie suprato, kad jei toks faktorius būtų atrastas-  tai radikaliai pakeistų supratimą apie mūsų imunitetą ir ligas, galbūt sukeltų proveržį  antinavikinių  vakcinų  kūrime. Niekas tiksliai net nežinojo, ar gali  egzistuoti  toks blokuojantis  baltymas imuninėje sistemoje, tačiau atkaklus darbas l995 metais davė rezultatus-  mokslininkai identifikavo molekulę, kuri sugeba „atrišti“ vieną  imuninės sistemos baltymą  ir priversti imuninę sistemą pulti navikines ląsteles. Turėjo praeiti daug metų, kol buvo atlikti klinikiniai tyrimai, studijos su pacientais,  šį gydymo metodą patvirtino klinikinė praktika ir tuo pačiu  įrodė gydymo efektyvumą. Džiugu, kad šių metų Nobelio premija suteikta ne už atradimus medicinoje,  bet už naują gydymo metodą onkologijos srityje- srityje, kurioje reikalingi naujausi ir pažangiausi sprendimai. Kol kas  šiais vaistais gydomi išplitę inkstų, plaučių, šlapimo pūslės , galvos ir kaklo navikai, tačiau liūdna, kad šie   imunoterapiniai vaistai Lietuvoje kol kas   nėra kompensuojami.  Reikia tikėtis, kad jie   bus įtraukti į kompensuojamų  medikamentų sąrašą, lygiai kaip apie kai kuriuos chemopreparatus ar biologinės terapijos  vaistus  girdėdavome tik konferencijose, ar skaitydavome  medicininėje literatūroje ir netikėjome, kad jie bus kažkada pas mus,  o dabar  jais gydomi visi pacientai,  kuriems tie vaistai   yra reikalingi.

Nobelio premijomis apdovanoti   vėžio gydymo ir tyrimo  metodų įdiegimo į klinikinę praktiką mokslininkai : 1966m. Nobelio premija skirta JAV mokslininkams P. Rous ir CH.Brenton Huggins   už „auglius sukeliančių virusų atradimą“ bei „prostatos vėžio hormoninio gydymo atradimą“. 1988m. JAV ir Anglijos mokslininkams už „pagrindinių gydymo vaistais  principų atradimą“. Po šio atradimo piktybinių auglių gydymui pradėta aktyviai  taikyti chemoterapija.   1990m. JAV mokslininkams J.E. Murray ir E. D. Thomas „už tyrimus apie organų ir ląstelių transplantaciją gydant žmonių ligas“. Taip į gydymo praktiką buvo įdiegtas  kai kurių formų kraujo vėžio  gydymas kaulų čiulpų transplantacija. 2008m. Vokietijos ir Prancūzijos mokslininkams Nobelio premija skirta už atradimą, kad „žmogaus  papilomos virusas sukelia gimdos kaklelio vėžį“. Ir štai , po 20 metų,  2018m. vėl naujo gydymo metodo atradimas, suteikiantis viltį gydyti kai kurias pažengusio vėžio formas. Reikia tikėtis, kad tyrimai šia linkme nesustos, mokslininkai toliau tirs imuninės sistemos paslaptis ir užgaidas ir galbūt, po kažkiek metų išmoksime suvaldyti  tą paslaptingą ir klastingą ligą.

 

Leonarda Šarakauskienė : info@sarakauskiene. lt

 

 


 

 

 

PO KAIŠIADORIŲ APYLINKES PASIDAIRIUS

 

Kaišiadorių  vardas kildinamas iš kilmingo totoriaus, gyvenusio šiose vietose dar 16a. vardo Chaišadaras. Kita versija teigia,  kad pavadinimas galėjęs kilti nuo žodžių „kašė“ (krepšys + daryti ), taigi turėtų reikšti „krepšių gamintojus, dirbėjus. Galėjo kilti ir nuo žodžio „kaištis“-kamštis kam nors užkimšti, tuomet galėjo reikšti „kaiščių dirbėjas“. Bet gyvenvietė kūrėsi prie geležinkelio ir tokie amatai neturėjo esminės svarbos. Kildinant pavadinimą labiau tikėtina, kad 19a., kai caro laikais buvo statomas geležinkelis, gyventojai vis klausdavo „kū čia daro“? 1862m. miestas vadintas Kaszedary,1905m. rus. Košedary, 1926m. Kaišedorys, hebraiškai – Kušidar. Dabar – Kaišiadorys.

_DSC9254Pats Kaišiadorių miestas nėra labai  ypatingas , daugiau  garsus kaip   geležinkelio mazgas. Per miestą ėjo geležinkelis Peterburgas- Varšuva, nuo jo atšaka į Lentvarį ir Virbalį ,o 1871m. savarankiška atšaka į Liepojos uostą. 19a. pabaigoje buvo pastatyta vandentiekio  stotis ._DSC9256 Kaišiadorys taipogi yra vyskupijos centras .Katedros kriptoje palaidotas  vyskupas T. Matulionis (1873-1962). 2017m. paskelbtas Palaimintuoju. Nepriklausomos Lietuvos metais prie geležinkelio buvo įsteigta amatų mokykla. Vienas mokyklos dėstytojų buvo Algirdas Škėma- žinomo rašytojo tėvas.

Netoli Kaišiadorių ežerų apsuptyje- Žaslių miestelis._DSC9263 Daugelis yra matę centrinę, akmenimis grįstą  Žaslių aikštę, jei ne gyvai, tai televizorių ekranuose ar kinuose, nes čia buvo filmuojamas filmas Tadas Blinda, serialas „Čia mūsų namai“. Pokario metais aikštėje buvo guldomi NKVD stribų išniekinti partizanų kūnai. 1975m. už kelių kilometrų esančioje Žaslių geležinkelio stotyje traukinio katastrofoje žuvo apie 20 žmonių.zasliai-62046111

zasliai-62046089 Jų atminimui pastatytas koplytstulpis. Netoli Žaslių geležinkelio stoties, Guronių kaime yra  kardinolo Vincento Sladkevičiaus tėviškė. Jis  mokėsi Žaslių pradinėje mokykloje.1552m. Žasliai minimi kaip miestas. Žygimantas Augustas miestelį padovanojo savo žmonai Barborai Radvilaitei. Po poros šimtų metų miestelyje pradeda kurtis žydai, jie sudarė apie 70 proc. visų gyventojų. Čia veikė Talmud Tora mokykla, Žydų banko filialas, daugybė smuklių ir parduotuvių. Žydams kurtis buvo ypač paranku- nes netoli miestelio buvo nutiestas Vilniaus –Kauno geležinkelis , o žydai prekiavo mediena ir grūdais. Nutiesus geležinkelio atšaką į Varšuvą prekyba įgavo tarptautinį mąstą.

_DSC9271Ant ežero kranto stūkso Žaslių Šv. Jurgio bažnyčia. Manoma, kad ji statyta apie 1460 metus.Šalia bažnyčios įspūdingas antkapis  Žaslių klebonui M.Cijūnaičiui, klebonavusiam bažnyčioje 1925-1946m. _DSC9269_DSC9268

_DSC9032Pasukus iš greitkelio Kaunas-Vilnius link Paparčių, asfaltą keičia žvyrkelis. Tik įvažiavus į miško keliuką pasitinka Mitkiškių akmuo su Jėzaus, Marijos, Avinėlio pėdomis ir medinis kryžius.

_DSC9035_DSC9067 Pakilus  į kalniuką  netikėtai atsiveria nuostabus vaizdas į Kernavės piliakalnius, kuriuos įpratę matyti kitame  Neries krante.

Tolėliau pavažiavus- žvyrkelį keičia akmenų grindinys- privažiavome Paparčius._DSC9078 Šiandien Paparčiai nedidelis ramus miestelis, o dar prieš pusantro šimtmečio čia veikė Domininkonų vienuolynas, įkurtas 1649m. Iš vienuolyno likę tik vartai ir kelios eilės išlikusių akmenų. _DSC9085Kitoje  kelio pusėje čerpėmis dengta apleista  koplyčia  tikriausiai menanti Napoleono mūšius. _DSC9061Vienuolyne virė kultūrinis- religinis gyvenimas . Jame buvo įsteigti  vienuolių rengimo kursai (noviciatas),  buvo rengiami kandidatai dominikonų vienuolynams bei mokytojai ordino išlaikomoms mokykloms. Čia buvo viena didžiausių ir svarbiausių vienuolynų bibliotekų Lietuvoje. Be teologinių, buvo istorinių, filosofinių, teisinių veikalų, taip pat ketvirtasis LDK statuto leidimas, pora M. Daukšos knygų. Dauguma šių knygų dabar saugojama Vilniaus universitete. Iš Laukagalio šaltinio į vienuolyną buvo nutiestas vandentiekis, tiekęs vandenį ne tik vienuoliams, bet ir Paparčių miestelio gyventojams. Daugeliui Paparčių gyventojų vienuolynas buvo pagrindinė darbovietė.  Po 1831m. sukilimo uždarius Vilniaus Domininkonų vienuolyną,  Paparčiai tapo Lietuvos provincijos Domininkonų centru. Nepavykus 1863m. sukilimui,  vienuolynas uždarytas, jo pastatai atiduoti kareivinėms, vėliau  parduoti rusams, žydams, galiausiai nugriauti. Iki mūsų laikų išliko mūriniai vartai, koplytėlė bei retas statinys  Lietuvos kapinėse- kolumbariumas._DSC9049

_DSC9056_DSC9053Liūdna vienuolių istorija Paparčiuose nesibaigė: netoli Paparčių įsikūrė Betliejaus seserų vienuolynas . Yra medinė, skiedromis dengta bažnyčia bei keliolika namukų vienuolėms bei čia atvykstantiems  piligrimams. Keleri metai Paparčiuose vyksta baroko muzikos festivalis.

_DSC9194Toliau-nedidelis Kalvių miestelis prie didžiausio Kaišiadorių rajone  Kalvių ežero. Miestelio įžymybė-  šv. Antano Paduviečio rotondos formos bažnytėlė.  Tokių Lietuvoje yra tik dvi- Kalviuose ir Sudervėje._DSC9227 

_DSC9102 Važiuojame link  Darsūniškio.  Miestelis minimas daugelio senovinių karų aprašymuose. Iš Darsūniškio pilies Vytautas siuntė kvietimus į savo karūnaciją, čia lankėsi švedų karalius Karolis XII, įsakęs supilti pilkapius kovoje kritusiems savo kariams. Darsūniškyje gyveno didelė žydų bendruomenė, plukdžiusi sielius. Prie įvažiavimo į miestelį pasitinka mūriniai vartai su stogu. Norint pravažiuoti pro juos- reikia kelis metrus pasukti į šoną nuo pagrindinio kelio. Vartai pastatyti 1818m.Taip vietiniai gyventojai tikėjosi apsisaugoti nuo gaisrų .Vartai, vedantys į Vilnių pavadinti Šv. Agotos vardu, vėliau  vartai pastatyti ir ant iš miestelio vedančių kelių- pavadinti Šv. Jurgio ir Šv. Kazimiero vardais._DSC9125 1963m. vartai buvo nugriauti , o medžiagos sumestos į Nemuną.  Po 27 metų buvo pašventinti naujai  atstatyti  Darsūniškio vartai, žmonių dar „bromais“ vadinti._DSC9096

_DSC9089 Pakeliui- Žiežmariai. Gyvenvietė pirmą kartą paminėta netoliese 1349m. vykusio Strėvos mūšio aprašyme. 1841m. Žiežmarius nusipirko grafas Benediktas Tiškevičius., kuris miestelį plėtė ir grąžino. Pastatyta unikali bažnyčia be vieno bokšto. Beveik  500 metų čia gyveno gausi žydų bendruomenė, atstatyta unikali medinė sinagoga. Šiuo metu Žiežmariuose veikia sulčių gamykla „ELMENHORSTER“, kurioje sultys gaminamos iš vietinių vaisių ir uogų, nenaudojant konservantų._DSC9092

 

 

  Grįžtant  užsukame į Rumšiškes. Jos garsios čia veikiančiu Lietuvos liaudies buities muziejumi. Statant Kauno HAE Rumšiškės perkeltos į dabartinę vietą (1960m. ), o senosios Rumšiškės liko Kauno marių dugne.

_DSC9156Dabartinės Rumšiškės ėmė kurtis apie 1956m.- tai naujai pastatytas miestelis, iš senojo liko tik Rumšiškių bažnyčia, kaip 18a. liaudies  architektūros paminklas (po rąstą išardžius perkelta į naują vietą). Kaip ir visų miestelių Rumšiškių  istorija labai įvairi, miestelis  ėjo didikams iš rankų į rankas, kurie suteikdavo įvairias privilegijas, statė mokyklas, ligonines, bažnyčias ir sinagogas.

_DSC91481913-19m. Rumšiškėse mokėsi rašytojas Jonas Aistis, miręs Amerikoje. 2000m. jo palaikai perlaidoti Rumšiškių kapinėse, įkurtas J Aisčio muziejus. 1851-1853 m. Rumšiškių raštininkų mokykloje mokėsi Antanas Baranauskas. Jo vardu pavadinta Rumšiškių gimnazija, ant marių kranto- žvelgiančio į marias A. Baranausko  skulptūra._DSC9159

Graži senųjų miestelių įvairovė- kažkada klestėję, garsėję savo amatais, prekyba, išugdę ne vieną garsų Lietuvos žmogų, įdomūs savo didinga  istorija, dabar daugelis užmiršti ir žinomi tik ten gyvenantiems .Tai kaip ir žmogaus gyvenimas: jaunystė, klestėjimas ir pagaliau- senatvė. Tik  žmogaus gyvenimą matuojame dešimtmečiais, o miestelių –šimtmečiais, amžiais. Graži ta mūsų Lietuva, turtinga jos istorija ir kultūrinis paveldas negailėkime laiko ir noro  po ją keliauti. Išsiruošiame į tolimas, egzotines šalis, o  esančio  grožio arti mūsų  - taip ir nematome.

 

Leonarda Šarakauskienė  info@sarakauskiene.lt