MIKROBAI:MŪSŲ PRIEŠAI AR DRAUGAI?
Mus supančiame pasaulyje, mumyse gyvena milijardai mikrobų.Kiekvienas iš mūsų turime savo gausų mikroskopinį žvėryną, vadinamą mikrobiota arba mikrobiomu. Taip jie pavadinti 1952m. (iš graikų k. micro-mažas, bios-agyvenimas.) Daugybė mikroskopinių padarėlių tarpsta ant mūsų , mūsų kūnuose, netgi mūsų ląstelėse. Dauguma jų yra bakterijos, bet yra ir kitokių, tokių kaip mikroskopiniai grybai, nesukaičiuojama daugybė virusų, vadinamasis viromas.Virusai paprastai įsikuria pačiuose mikrobuose, o kartais ir jų šeimininkų ląstelėse. Visų šių padarėlių plika akimi nematome, bet kai mes valgome, valgo ir jie. Mes keliaujame, jie keliauja kartu, kai mirštame jie suvartoja mus. Kiekvienas esame lyg atskiras zoologijos sodas, kurį sudaro mūsų kūne įsikūrusi mikrobų bendrija. Ištisas įdomus pasaulis. Tiek , kiek milijonų metų yra gyvybė planetoje, vienintelės gyvos būtybės Žemėje buvo mikrobai. Mikrobai, arba bakterijos, nuolat turtina dirvą ir ardo teršalus, dalyvauja visuose gamtos sintezės ir įrimo procesuose. Tai pirmieji organizmai, kurie patys pasigamino sau maisto –šiam procesui , vadinamam fotosinteze, jie pasitelkė saulės energiją . Turime būti dėkingi bakterijoms, kad gyvename pasaulyje, kuriame galime kvėpuoti deguonimi. Mikrobai visada buvo mūsų ekologijos dalis. Mes išsivystėme jų apsuptyje, mes išsivystėme iš jų. Naujausi skaičiavimai rodo, kad kiekvieno iš mūsų kūną sudaro apie 30 trilijonų žmogaus ląstelių ir 39 trilijonai mikrobų ląstelių. Nors šie skaičiai ir nėra visai tikslūs, tiesa ta, kad mūsų kūnuose mikrobų yra milijonai. Bendra mikroorganizmų masė yra apie 2 kg, ir apie 95% jų yra virškinimo sistemoje.
Be mikroskopo šių padarėlių nepamatysime, galime tik pajausti jų padarinius: infekcijai užklupus skauda pilvą, peršalus- kosėjame ir čiaudime, užsikrėtus tuberkulioze- matome kraujingus skreplius ir t.t.
Klaidingai galvojama, kad visi mikrobai yra teršalai, o jų buvimas reiškia nešvarą ir ligą. Taip nėra. Dauguma mikrobų nėra ligų sukėlėjai , jie mūsų nesusargdina. Mažiau nei 100 bakterijų rūšių sukelia infekcines ligas, o tūkstančiai mūsų žarnyne gyvenančių bakterijų yra visai nekenksmingos ir naudingos. Mikrobai skaido maistą, gamina vitaminus ir mineralus kurių mes negauname su maistu, skaido toksinus ir pavojingas chemines medžiagas, saugo mus nuo ligų naikindami pavojingesnius mikrobus. Mikrobai moko mūsų imuninę sistemą atskirti draugą nuo priešo, veikia mūsų nervų sistemos vystymąsi ir spėjama, jog net daro įtaką mūsų elgesiui.
Taigi mikrobai mums yra svarbūs, nors mes jų bijome ir nekenčiame. Kiekvienas turime tik sau būdingą mikrobiomą, kurį suformavo mūsų paveldėti genai, vietos, kuriose gyvenome, vaistai, kuriuos kada nors vartojome, maistas kurį suvalgėme, kiekvieni nugyventi metai, kiekviena paspausta kito žmogaus ranka. Pirmieji mikrobai patenka į organizmą gimstant : kūdikiui paliekant sterilų motinos gimdos pasaulį, į jį iš karto patenka motinos makšties mikrobai. Kūdikiui augant, jis palengva susirenka naujas bakterijų rūšis iš tėvų ir aplinkos. Vaiko mikrobiomas palengva darosi vis įvairesnis. Jei kūdikis į pasaulį ateina per Cezario pjūvį- jis negauna motinos mikrobų ir palengva renka juos iš aplinkos. Tokių kūdikių imuninė sistema silpnesnė, jie dažniau linkę sirgti astma, odos, virškinimo sistemos ligomis.
Didžiausia žmogaus mikrobų bendruomenė gyvena virškinimo trakte.Be jų nebūtų virškinamas maistas, nevyktų medžiagų apykaitos procesai, nejudėtų žarnos (tai vadinama peristaltika) ir mūsų žarnynas pūstųsi lyg automobilio padangos. Mikrobai nulemia kaip sėkmingai suveiks vaistai, kiek riebalų, angliavandenių, baltymų gausime iš suvalgyto maisto ir kt. Naujausi tyrimai rodo, kad žarnyno mikrobiota svarbi daugelio ligų atsiradime.
Pažiūrėkite atidžiai:
Paveikslėlyje rodoma, kaip pakitusi žarnyno mikrobiota gali būti daugybės ligų priežastimi.
Spėjama,kad daugybė organizmo patologinių būklių-kaip astma, nutukimas, diabetas, autizmas, yra pakitusios mikrobiotos išdava.
Žmogaus mikrobiota šiuo metu plačiai tyrinėjama. Netgi įvardijamas kaip atskiras organas, be kurio žmogus negali gyventi, o jos sveikata arba balansas tiesiogiai susijęs su bendra žmogaus sveikata. Būna atvejų, kai mikrobiotos balansas sutrinka ir atsiranda pačios mikrobiomos patologinė būsena-disbiozė. Disbiozė atsiranda viduriuojant, vartojant antibiotikus. Keičiasi kokybinė ir kiekybinė bakterijų sudėtis, įsivyrauja „blogosios“ bakterijos .Žarnyno mikrobiotai atstatyti reikia laiko. Svarbi mityba, atkurti bakterijų pusiausvyrą padeda probiotikai.Tai gyvi mikroorganizmai arba „gerosios bakterijos“. (Apie probiotikus skaitykite mano tinklapyje):
https://www.sarakauskiene.lt/kas-yra-probiotikai/
Jei tyrimais bus įrodyta mikrobiotos svarba kai kurių ligų atsiradime, įvyks perversmas tų ligų gydyme: keičiant mikrobų bendrijas, pridedant ir pašalinant tam tikras mikrobų rūšis .
Mes nuolat esame veikiami jėgų, kurios nuo mūsų nepriklauso, nors iš tiesų yra mūsų viduje. Esame veikiami tų trilijonų padarų, kurie yra mūsų dalis. Kvapas, sveikata, virškinimas, vystymasis,ligos ir daugybė kitų dalykų yra šeimininko ir jame gyvenančių mikrobų sudėtingų santykių rezultatas.Visi mes gyvename mikrobų pasaulyje. Ir mes nuolat priimame naujus mikrobus ant savo odos ir į organizmą-arba įkvėpdami, arba nurydami, liesdami paviršius rankomis ar kojomis, per žaizdas ir įkandimus. Galima sakyti, mūsų mikrobiomai turi kažką panašaus į toli siekiančius augalų ūselius, kuriais esame susieti su išoriniu pasauliu.
Literatūra:
1.Ed Yong „Manyje gyvena milijonai“
2. https://www.nature.com/articles/s41467-020-18983-8
3.F. Ryan „Virusfera“
4. Paveikslėliai htps://www.google.lt/search?q=MICROBIOMA&sxsrf
Leonarda Šarakauskienė
info@sarakauskiene.lt
KODĖL SENSTAME IR KODĖL TAI NEPRIVALOMA
(Pagal David A. Sinclair ir bendraautorių knygą “Gyvenimo trukmė”)
Knygą pavadinčiau didele tiriamąja kelione , kuri nuneša ne tik į mokslo ir medicinos gelmes tiriant senėjimo priežastis ir pasekmes, bet taip pat ir į artimesnę ar tolimesnę ateitį apie kurią drąsiai kalba mokslininkų ir tyrėjų bendruomenė. Knygoje pateikti teiginiai bei įrodymai išsamiai paremti kitose knygose, tyrimuose, žurnalų straipsniuose , pokalbiuose sukaupta medžiaga.
Svajonė prailginti žmonių gyvenimą negimė XXI amžiaus pradžioje, lygiai kaip svajonė skraidyti negimė pirmaisiais XX amžiaus dešimtmečiais. Nuo šumerų laikų iki hebrajų raštuose minimų ilgaamžių sulaukusių neįtikėtinai ilgo amžiaus, biblijinės šventosios žmonijos istorijos liudija apie giliai įsišaknijusį mūsų susižavėjimą ilgaamžiškumu. Tačiau atmetę mitus ir legendas , turime visai nedaug įrodymų, kad kažkam pavyko savo gyvenimą prailginti daugiau nei ties vieno šimtmečio riba.
Jei anksčiau mėginta svarstyti apie galimybes koreguoti senėjimo procesą-o tai daryta neretai, buvo galvojama, kad pakeisti šį reiškinį itin sudėtinga , gal ir apskritai neįmanoma. Be abejo, didžią dalį žmonijos istorijos senėjimą vertino panašiai , kaip metų kaitą. Kiek vėliau pradėta mąstyti, kad taip, senėjimas neišvengiamas, tačiau galbūt įmanoma susidoroti su kai kuriomis ligomis, paverčiančiomis senėjimą tokiu nemaloniu procesu. Dar vėliau paaiškėjo, kad vienu metu galima imtis gydyti atskirus senėjimo požymius ir net po kelis šio proceso simptomus. Bet ir tuomet atrodė, jog tai bus misija, pareikalausianti milžiniškų pastangų.
Pastaraisiais dešimtmečiais gyvenimo trukmė gerokai pailgėjo. Gyvename ilgiau nei kada nors anksčiau. Vis dėlto ne kažin kiek geriau. Per pastarąjį šimtmetį įgavome daugiau metų, bet ne ilgesnį gyvenimą- bent jis ne toks, kokį gyventi būtų verta: gyvenimo trukmei ilgėjant, paskutinį dešimtmetį ar daugiau paskutinių savo gyvenimo metų praleidžiame kentėdami vieną ligą po kitos. O jei būtų kitaip?
a. Jei galėtume išlikti jaunesni ir ne keleriais metais , bet ilgiau? Jei paskutiniai gyvenimo metai ne taip smarkiai skirtųsi nuo visų ankstesnių?
b. O ką, jei trečioji gyvenimo dešimtis nebūtų tokia įtempta, o ketvirtoji ir penktoji nereikštų „vidutinio amžiaus“? Kaip jums patiktų sulaukus 50-ties nuspręsti viską pradėti iš naujo ir neturėti priežasčių taip pasielgti?
c. Kaip atrodytų pasaulis, jei perkopę šešiasdešimt neturėtume jaudintis, ką paliksim po savęs ? Kaip viskas atrodytų, jei nebereikėtų jaudintis dėl nenumaldomai bėgančio laiko?
Buvo laikai, kai dauguma žmonių nesulaukdavo 40-ties, 50-ties. Nors vidurkis ir didėjo, viršutinė riba liko nepakitusi. Kiek siekia raštu fiksuota žmonijos istorija, būta žmonių, sulaukusių šimto metų, tačiau tik nedaugelis pasiekia šimtas dešimtąjį ir beveik niekas nešvenčia šimtas penkioliktojo gimtadienio.
Esama skirtumo tarp gyvenimo ir gyvybingumo pratęsimo. Šiuos dalykus įmanoma įveikti, tačiau laikyti žmones gyvus ištisais dešimtmečiais po to, kai jų gyvenimo esme tapo skausmas, ligos, trapumas , judrumo sumenkėjimas, proto neįgalumas, tai jokia vertybė.
Tai kokia tikroji viršutinė riba? Knygos autoriai nemano, kad ji egzistuoja. Nėra jokio biologinio dėsnio, dėl kurio turėtume senti. Aišku, dar toli esame nuo pasaulio, kuriame natūrali mirtis bus retenybė, tačiau ne už kalnų tos dienos, kai ji bus pastumta gerokai į ateitį.
Ilgą laiką mokslininkai šventai tikėjo, kad vienas organas su amžiumi nesensta, netgi tobulėja. Tai smegenys. Kad suprastų, kokias funkcijas atlieka smegenys, žmonijai prireikė net kelių tūkstantmečių, nes senovės kultūrose jausmų, minčių ir atminties centru buvo laikoma širdis. Net senovės Egipte smegenys buvo laikomos pertekliniu organu, tad balzamuojant kūnus, jos buvo pašalinamos. Galutinai suprasti, kad smegenų pažeidimai keičia asmenybę, prireikė daugiau nei pusantro tūkstančio metų!
Bet argi tik smegenys kaltos dėl senėjimo? Kad suprastume, kaip vyksta senėjimas turime leistis kelionėn gilyn į ląstelių pasaulį, iš ten- dar giliau iki amino rūgščių ir DNR , kuri yra visos genetinės informacijos nešėja.
1961m. mokslininkai atskleidė, kad ląstelių senėjimo procesai tiesiogiai siejasi su telomerų –trumpų DNR atkarpų , sudarytų iš baltymų-ilgiu. 2009m. trys JAV mokslininkės apdovanotos Nobelio premija už telomerų ir telomerazės tyrimus. Telomerai randami chromosomų galuose , tai kaip ir chromosomų apsauga. Tai panašiai kaip batų raištelių plastmasiniai galiukai. Kaip telomerai susiję su senėjimo procesu? Kiekvieną kartą, pasidalijus ląstelei, telomerai trumpėja ir žmogus sensta. Nustatyta, kad labiausiai telomerų trumpėjimas paveikia ląsteles, kurios gaminasi greičiausiai: ląsteles esančias odoje, plaukuose, imuninėje sistemoje. Gera žinia ta, kad tyrimai atskleidė, jog mes nesame visiškai bejėgiai ir galime daryti įtaką telomerų ilgiui. Telomerai trumpėja ne tik su amžiumi, bet ir veikiami išorinių veiksnių-alkoholis, rūkymas , stresas, neteisinga mityba, fizinio aktyvumo trūkumas-trumpina stelomerus.
Kokia yra ilgų sveiko gyvenimo metų paslaptis? Mokslininkai rekomenduojamą sveiko gyvenimo būdo programą pavadino „Pasidaryk pats“(angl.DO it Yourself).
Kiekvienas žmogus turi permąstyti ir pakoreguoti savo dienos režimą (mitybą, fizinį aktyvumą, miegą, emocinę ir psichologinę būseną). Ši saikingo sporto ir sveiko gyvenimo būdo programa yra laikoma vienu iš pagrindinių disciplinos požymių, gelbstinčiu nuo biologinio senėjimo bei streso. Ar kada pagalvojote, kodėl vieni žmonės sensta lėčiau už kitus? Pasirodo , kad su tuo susiję ne tik genai. Daugelis net nepagalvoja, kad organizmo senėjimas neapsiriboja tik tuo, ką akivaizdžiai matome, tačiau iš tiesų viskas vyksta giliai, ląstelių lygmenyje. Tai, ką mes valgome, kiek judame, kaip mąstome, netgi kaip jaučiamės, gali arba padėti ląstelėms išlikti sveikoms, arba priešingai, labai joms pakenkti.
Kokie ateities žingsniai? Vienas svarbiausių veiksnių- pasenusių ląstelių kaupimasis. Šios pasenusios ląstelės dar vadinamos „ląstelėmis zombėmis“, mat tiesiog atsisako išnykti , nors pagal visus medžiagų apykaitos dėsnius turėtų sunykti. Kada mūsų organizme atsiranda daug pasenusių ląstelių, akivaizdu, kad senėjimas mus jau tvirtai laiko savo gniaužtuose. Todėl šiame karo su senėjimu fronte reikalingi „zombių žudikai“. Pirmieji sėkmingi bandymai jau atliekami-kuriama medikamentų grupė-senolitikai. Pirmieji senolitikų bandymai su žmonėmis pradėti 2018m. bandant išgydyti osteoartrozę ir glaukomą-sutrikimus, atsiradusius dėl pasenusių ląstelių kaupimosi. Prireiks dar kelerių metų, kol bus pakankamai žinoma apie šių vaistų poveikį, saugumą, veiksmingumą. O galbūt atsiras galimybė skiepytis nuo senėjimo, o ne paprasčiausiai gydyti jo simptomus , ar šį procesą sulėtinti. O jei būtų įmanoma neleisti ląstelėms prarasti savo tapatybės ir pasenti?
Kas mūsų laukia? Kai žmonės pripažins, kad senėjimas nėra neišvengiama gyvenimo dalis, ar jie pradės labiau savimi rūpintis: vartoti mažiau kalorijų, daugiau sportuoti, daugiau bendrauti? Šios priemonės prieinamos daugeliui, nepriklausomai nuo jų socialinio-ekonominio statuso ir jų poveikis ilgaamžiškumui nepaprastai gerai ištirtas. Tinkamai besimaitinantiems ir fiziškai aktyviems žmonėms realu tikėti dešimčia metų ilgesnio gyvenimo. Reikia turėti omenyje ir tai, kad kuo ilgiau gyvename, tuo labiau auga tikimybė gauti naudos iš kardinalių medicinos proveržių, kurių dar net negalime numatyti. Tarptautinėse konferencijose jau diskutuojama apie tai , kaip žmogaus vidutinės gyvenimo trukmės prailginimas pakeis pasaulį. Diskutuojama klausimu ar tai tikrai įvyks, bet ko turėtume imtis, kai tai įvyks.
Atsižvelgiant į sparčią biotechnologijų pažangą ir tai, jog vis geriau išmokstama manipuliuoti pirminę ląstelių būseną atkuriančiais faktoriais, gali būti, kad užteks panaudoti vaistus, stabdančius senėjimo procesus, ar apsaugančius nuo senatvinių ligų-osteoporozės, širdies ir kraujagyslių, senatvinės demencijos ir kt. Skamba kaip mokslinė fantastika? Mokslininkas David A. Sinclair savo knygoje „Gyvenimo trukmė“ taip nemano. Mokslas juda į priekį tiek mažais, tiek dideliais žingsniais, tačiau vis dėlto-tik po vieną žingsnį.
Pagal knygą "Gyvenimo trukmė"
Leonarda Šarakauskienė
MAN DIAGNOZUOTAS KRŪTIES VĖŽYS (susirgusių moterų pasakojimai)
„Laikas, rodos, sustojo; jis nebebuvo panašus į upę, kuri išplaukia iš tamsos ir dingsta tamsoje; jis pavirto ežeru, kuriame be garso atsimuša gyvenimas“.
Erichas Marija Remarkas
Apie krūties vėžį, XXI-ojo amžiaus moterų rykštę, populiarių ir mokslinių straipsnių prirašyta labai daug. Internetas mirga straipsnių įvairove nuo vėžio diagnostikos iki ligos gydymo. Tačiau mažai rašoma apie moterų išgyvenimus susirgus krūties vėžiu, jų savijautą sužinojus, kad serga vėžiu: juk diagnozavus šią ligą, moterį užgriūva didžiulis emocinis ir psichologinis krūvis. Kol sveikos, motinos tikisi matyti savo suaugusius vaikus, dukterys – gyventi ilgiau už savo mamas ir jas palaidoti, žmonos – sulaukti senatvės su savo vyrais. Sužinojus, kad susirgai krūties vėžiu – gyvenimas tarsi sustoja, gydytojo aiškinimai apie gydymosi galimybes – operaciją, chemoterapiją, radioterapiją – pakimba ore, dar nieko neįtikina ir kelia siaubą….Kaip jautėtės, kai pirmą kartą išgirdote vėžio diagnozę – klausiau moterų, kurios sužinojo šią baisią tiesą? Istorijas, kurias papasakosiu yra autentiškos, tai pasakojimai moterų, kurios susirgusios rašė dienoraščius ir puikiai prisiminė pirmąją reakciją, sužinojus apie šią ligą.
Pirmoji istorija labai sukrečianti. Jauna, išvaizdi moteris sėdėjo prie mano kabineto. Kai išleidau paskutinę pacientę, ji nedrąsiai įėjo į kabinetą ir paprašė patarimo, ką jai daryti, nes labai tinsta ranka. Jos neregistravo, nes neturėjo šeimos gydytojo siuntimo, todėl laukė tikėdamasi, gal apžiūrėčiau be registracijos. Ji rašanti disertaciją ir neturinti laiko vaikščioti pas gydytojus. Paprašiau moterį nusirengti. Bet ji pasakė – man tik ranką pažiūrėkite ir paskirkite gydymą. Paaiškinau, kad ranka tinti gali dėl įvairių priežasčių, o kad rasčiau tą priežastį, aš turiu apžiūrėti ją visą. Moteris labai susijaudino, norėjo net išeiti iš kabineto, bet pagaliau apsigalvojo ir nusirengė. O, dangau! Visa jos krūtis išopėjusi, dideli pažasties limfmazgiai buvo rankos tinimo priežastis. Nustebino, kad jauna, išsilavinusi moteris taip užleido savo ligą. Aš gydžiausi – tyliai prisipažino. Mane gydė ekstrasensas, griežtai uždraudė naudoti bet kokius vaistus, nes tuomet neveiks jo skiriamas gydymas. Paaiškinau gydymo galimybes, kad tai užtruks ilgai, disertacijos gynimą teks atidėti, nes visas jėgas teks skirti gydymui. Deja, liga buvo įsisenėjusi, jau išplitusi vidaus organuose ir gydymas laukiamo efekto nedavė. Aplankiau ją gulinčią mūsų ligoninės paliatyvaus gydymo skyriuje. Ji puikiai suprato savo būklę, žinojo, kad disertacijos jau niekada negins, kad ji lėtai miršta. „Mirimas nesukelia kančios. Ją sukelia priešinimasis jai“ – pasakė ji man.Po kelių dienų ji tyliai užgeso…
Kita pacientė – 37 metų medicinos sesuo, kuri netikėjo krūties vėžio diagnoze, kol negavo biopsijos atsakymo. „Sunku patikėti, kad po 15 metų medicininio darbo patirties pati tapau ligone“. Tai buvo didelis smūgis jai – juk ji matydavo, kaip miršta vėžiu sergantys pacientai, juos slaugydavo. Kas manęs laukia? Kiek aš gyvensiu ? Kaip viską pasakyti šeimai? Mama serga Alzheimerio liga, kas bus su ja? Moterims įprasta pirmiau rūpintis kitais, o tik paskutinėje vietoje savimi. Pacientė gydymą atlaikė puikiai ir šiandien savo patirtais išgyvenimais dalinasi su kitomis moterimis, drąsindama jas nebijoti gydymo, jo šalutinių padarinių. Kaip ji sako – sunkiausi buvo pirmieji metai, o dabar ligą primena tik kasdien naudojamos hormoninės tabletės.
Dar vienas atvejis. Moteris prisipažino: kai man nustatė krūties vėžį, puoliau į paniką. Iki tol maniau, kad tai gali atsitikti kitoms, bet ne man. Nejaugi mano trys dukrelės liks našlaitėmis? Neturiu tėvų, vyras mėgstantis išgerti ir nelabai rūpinasi šeima. Esu mokytoja, kaip reikės eiti į klasę su peruku, nes žinojau, kad nuo chemoterapijos nuplinkama. Paaiškinau moteriai, kad nuplikimas yra mažmožis, jei gydysis, augins savo dukreles ir sulauks anūkų. Vėliau, baigusi gydymą, moteris man sakė: „Kol gydaisi, ramina tai, kad kažką darai su savo liga. Bet po gydymo atsiranda baimė, kad liga neatkristų, neatsirastų antrinių navikų”. Baigusioms gydymą moterims aš visuomet aiškinu: nebijokite vėl kreiptis į jus gydžiusius gydytojus, jie atliks reikiamus tyrimus ir išsklaidys jūsų baimes , o jei bus ligos atkrytis (nuo to nei viena moteris neapsaugota), tai šiuo metu jau yra efektyvių vaistų ligos atkryčių gydymui.
Keletas svarbių faktų apie krūties vėžį:
1. Krūties vėžys nėra vienalytė liga, ji gali būti įvairių tipų ir stadijų, kiekvienu atveju reikalingas skirtingas gydymas.
2. Moteris turėtų žinoti savo ligos tipą, stadiją, kitas svarbias naviko charakteristikas, kad įsitikintų, jog skiriamas gydymas yra geriausias jos ligai.
3. Tinkamas gydymas, artimųjų parama ir priežiūra padidina tikimybę greičiau pasveikti ir žvelgti į ateitį be ligos.
4. Bet koks perdėtas ieškojimas „stebuklingų“ gydymo galimybių, vaistų, nepagerina ligos eigos, nepadeda pacientei atsipalaiduoti, užsimiršti. Ji tarsi „užstringa“ ligoje, neturi reikalingos dvasinės ramybės atsigauti po ligos, po alinančio gydymo.
55 metų pacientei buvo diagnozuotas didelis krūties navikas. Jos vyrui gydytojai pasakė, kad ji gyvens neilgai. Po to moteris prisiminė: sužinoję mudu su vyru puolėme į paniką, netekome vilties ir pajutome didelį, neaprėpiamą liūdesį. Tai buvo nepaprastai gili krizė mūsų šeimos gyvenime, tačiau ji leido suprasti, kokia yra draugystės ir meilės reikšmė, padėjo atrasti būdą, kaip iš tikrųjų būti kartu su žmogumi ir suprasti vienam kitą…Visą gydymo periodą vyras ir visa mano šeima buvo šalia, ir tas jausmas, kad esi ne vienas, padėjo atlaikyti gydymo krizes, sunkiausius periodus, kai atrodė, kad jau viskas baigta, daugiau neištversiu. Per ligą aš supratau – ne aš viena sirgau vėžiu, vėžiu sirgo visa mano šeima.
Iš tikrųjų – artimųjų meilė, globa, supratimas ir pagalba sunkioje ligoje daro stebuklus. Štai pasakoja duktė, ištikimai slaugiusi savo sergančią mamą: kai mano mamai diagnozavo krūties vėžį, kiekvieną dieną ja labai rūpinausi. Kartu su ja eidavau į gydytojo konsultacijas, kartu važiuodavome į chemoterapijos ir radioterapijos seansus. Tas laikas mums buvo sunkus, tačiau jaučiau palaimą būdama šalia mamos ir ją remdama. Galvoju, kad mano parama sergančiai mamai liks svarbiausiu dalyku, ką esu nuveikusi savo gyvenime.
Kas labai vargina po gydymo? Tai bendradarbių, pažįstamų, draugų požiūris. Moterys prisipažįsta: labai nemėgstu, kai kas nors prieina prie manęs, paima už parankės ir klausia: kaip laikaisi? Atsakau: gerai. O jie neatlyžta: ne, tu sakyk, kaip iš tikrųjų laikaisi? Jei galvojate, kad išgyvenusios krūties vėžį moterys yra verksnės, nuliūdusios – pamirškite tai! Persirgusioms moterims būna liūdna, kai draugės ar draugai atitolsta dėl savo baimės, nejaukios savijautos lyg bijodami užsikrėsti, neturėdami ką kalbėti. Turbūt svarbiausias dalykas, kuriuo pasižymi persirgusios krūties vėžiu moterys, yra jų optimistinė pasaulėžiūra. Jos žino paslaptį, kurią kiti žmonės dažnai savo pasirinkimu ignoruoja: mums visiems lemta mirti ir svarbu prasmingai praleisti tą laiką, kuris liko gyventi. Besimokant mąstyti pozityviai, krūties vėžys yra žiauri mokymo priemonė, bet ją atlaikiusios moterys tampa dar stipresnės nei buvo. Jos tampa pavyzdžiu, kaip reikia branginti ir vertinti mums skirtą laiką.
Leonarda Šarakauskienė info@sarakauskiene.lt
nuotraukos iš tinklapio:google.com/images
EPIDEMIJŲ ISTORIJOS. VIRUSO COVID-19 PAMOKOS.
David S. Jones, MD, PFD
Naujasis koronavirusas vadinamas keliais skirtingais vardais: mokslinėje literatūroje dažnai vadinamas 2019-nCoV. Tarptautinis virusų pavadinimų komitetas vėliau jam suteikė SARS-CoV-2 pavadinimą. Pasaulio sveikatos organizacija jo sukeliamai ligai suteikė pavadinimą COVID-19. Visuose šiuose pavadinimuose galima įskaityti, jog kalbama apie koronavirusą.
1972 m. virusologas, Nobelio premijos laureatas Frank Macfarlane Burnet bei mikrobiologas Davidos White’as paskelbė ir drąsiai teigė , kad išaušus vakcinacijos bei imunizacijos erai, kuriant vis galingesnius antibiotikus, infekcionistų laukia ramūs laikai – ligų mažės, jų gydymas lengvės. Tačiau neatmetė, kad vis tik liks rizika netikėtai atsirasti naujoms ir pavojingoms užkrečiamoms ligoms, bet kadangi per pastaruosius 50 metų nieko neįvyko, tikimybė, kad atsiras kažkas pavojingo buvo labai maža. Atrodė, kad epidemijos domino tik medicinos istorikus.Taip atrodė 1972 m. Tačiau štai po beveik 50 metų pasipylė naujos infekcijos: nuo Herpes ir Legionierių ligos aštuntajame dešimtmetyje iki AIDS, Ebolos viruso, sunkaus ūminio kvėpavimo sindromo (SŪRS arba angl. SARS) ir šių dienų – Covid-19. Pasirodo užkrečiamos ligos niekur nedingo: jos ir toliau kelia grėsmę žmonijai, o,esant šių dienų žmonių mobilumui, plinta labai greitai. 2003 m. Kinijoje prasidėjusi SŪRS epidemija per kelis mėnesius išplito Europoje, Šiaurės ir Pietų Amerikoje, Azijoje. Kol viruso plitimas buvo sustabdytas, virš 8000 žmonių susirgo, 800 mirė. Tuo metu Kinijos vyriausybė buvo kritikuojama dėl lėtos reakcijos į kilusią infekciją.
Dabar naujoji epidemija vėl kilo Kinijoje, jos priežastis – koronavirusas, šiuo metu virusas jau yra 110-je šalių ir vėl ekspertai stebisi, kaip Kinija ir visas pasaulis neišmoko 2003 m. SŪRS pamokų. Europoje dar laukiama epidemijos piko: Italijoje galbūt 2020m. balandžio pradžioje (taip ir įvyko), Vokietijoje ir Šveicarijoje, Jungtinėje Karalystėje balandžio viduryje, JAV infekcija dar tik pradėjo plisti labai greitai. Kodėl laiku neužkertamas infekcijos plitimas? Kodėl kinai vėl delsė pranešti pasauliui: „pas mus bėda, gelbėkitės”? JAV Pensilvanijos universiteto medicinos istorijos profesorius Charls Rosenberg, palyginęs pasaulio epidemijas su A. Camiu romanu „Maras”, jas vadina III-jų veiksmų socialinėmis dramomis.Ši drama dabar rodoma su Covid19: pirmiausia Kinijoje, o po to – daugelyje kitų šalių. I-sis veiksmas prasideda labai ramiai, niekas netiki ir nekreipia dėmesio, kad vyksta kažkas negerai: padaugėja sunkiau sergančių pacientų, ligos eiga komplikuota, nepasiduoda įprastam gydymui. Nors yra panašumų tarp SŪRS ir koronaviruso, bet yra ir skirtumų: SŪRS prasidėdavo labai staigiai, ryškiais gripo simptomais, todėl žmonės greičiau kreipdavosi į gydytojus. Susirgus Covid-19 simptomai gali išryškėti ir po 5 dienų, bet pacientas jau užkrečia kitus, dar nežinodamas, kad pats serga. II-sis dramos veiksmas – kuomet liga pripažįstama.
Bet tuo metu jau būna pakankamai daug užsikrėtusių, daug sergančių, ir vienintelis sprendimo būdas – įvesti griežtus socialinius apribojimus. Kuo ryžtingiau visa tai bus daroma, tuo daugiau bus išgelbėta žmonių. Šiame antrame veiksme labai ryžtingai turi veikti vyriausybės, nekreipdamos dėmesio į ekonomines problemas, taip pat svarbus žmonių sąmoningumas. III-čiasis veiksmas dažnai būna dramatiškas ir ardantis, kaip pati liga. Epidemijos galiausiai išnyksta, tačiau kai kuriems palieka gilius randus – netekties, invalidizacijos (plaučiuose susidarę randai visą gyvenimą ribos aktyvumą, susilpnėjus imuninei sistemai – atsiranda kitų ligų pavojus). Kita istorinėje epidemijų analizėje pasikartojanti tema – medicinos išradimų ir jų įdiegimo į praktiką laikas. Pvz., raupų vakcinacija buvo aprašyta 1798 m., raupų profilaktikai skiepai panaudoti tik po 180 metų. Sifilis, viena didžiausių 20 a. pradžios rykščių, teoriškai galėjo būti išnaikintas, jei visi laikytųsi griežtos santykių drausmės susilaikymo ar monogamijos. Tačiau 1943 m. vienas JAV armijos gydytojas pareiškė: „lytinis aktas negali būti nepopuliarus”. Kai penicilinas tapo prieinamas, sifilis galėjo būti išnaikintas lengviau, bet gydytojai, bijodami palaido gyvenimo, pradėjo gąsdinti penicilino pašaliniu efektu. Žmogaus imunodeficito virusas (ŽIV) teoriškai galėjo būti sunaikintas devintame dešimtmetyje, tačiau tai neįvyko. 1996 m. atsiradus efektyviam antivirusiniam gydymui, žymiai sumažėjo mirštamumas nuo AIDS, bet ši liga vis tiek nesibaigė. Naujas patogenas atsirado Kinijoje? Tai nenuostabu. Kinija sukėlė daug praeities pandemijų. Žmonės lėtai pripažino grėsmę. Tą dinamiką A. Camiu taip pat gerai aprašė. Pareigūnai bandė slopinti išankstinius perspėjimus. Žinoma, vyriausybė paskelbė socialinius apribojimus labai pavėlavusi. Kokie apribojimai, jei nėra patogeno? Taip atsitinka dažniausiai, ypač su tokiais patogenais, kaip gripo virusas ir SARS-CoV-2, dėl kurių žmonės tampa užkrečiami, kol jiems nėra simptomų. Tai nereiškia, kad socialiniai apribojimai yra beprasmiai. Kai 1918 m. gripas užklupo JAV, atskiri miestai reagavo skirtingai. Kai kurie sugebėjo pasimokyti iš tų, į kuriuos pirmiausia infekcija pateko. Miestai, kurie vykdė griežtą kontrolę, įskaitant mokyklų uždarymą, draudimą rengti susirinkimus ir kitokias izoliacijos ar karantino formas, žymiai sumažino bendrą mirtingumą. Agresyvūs Kinijos veiksmai galėjo sumažinti dabartinio protrūkio plitimą pasaulyje.
Medicinos istorikai ne tik profesionaliai dokumentuoja praeities epidemijų dramas, jie nesunkiai gali prognozuoti ir ateitį.Kiek mes turėtume jaudintis dėl Covid-19? Kai kurie ekspertai perspėja, kad pusė pasaulio gyventojų šių metų pabaigoje bus užkrėsti Tai gali sukelti daugiau kaip 100 milijonų mirčių. Istorija suteikia žinių apie vykusias maro, raupų, tymų, choleros epidemijas. Bet katastrofiškos epidemijos, pražudžiusios milijonus, buvo neįprastos ir vos kelios jų kilo per pastarąjį tūkstantmetį. Ar dabar esame toje neapibrėžtoje situacijoje, kai turime patogeno užkrečiamumo ir patogeniškumo derinį?
Istorija rodo, kad turime ir daug bereikalingų baimių. Yra daugybė panikos pavyzdžių apie epidemijas, kurių laukta, bet jos niekada neįvyko. Pvz., HINI gripas 1976, 2006, 2009 m., Ebola viruso plitimo rizika JAV 2014 m.
Covid-19 ateitis lieka neaiški. Nepaisant visko, vyriausybės ir piliečiai turi atsargiai mąstyti, nuolat vertinti riziką ir vykdyti politiką, proporcingą grėsmės dydžiui. Epidemijų istorija teikia daug patarimų, tačiau jie vertingi tik tuo atveju, jei į juos žmonės reaguoja išmintingai.
Straipsnį iš anglų kalbos išvertė ir sutrumpino L. Šarakauskienė: info@sarakauskiene.lt
History in a Crisis — Lessons for Covid-19. David S. Jones, M.D., Ph.D. March 12, 2020. DOI: 10.1056/NEJMp2004361. Article;
FLORIDA KEYS- TAI NE RAKTAI, O SALOS ( key angliškai – raktai )
Ilgą laiką žodį „key“ (Key West, Florida Keys ) tapatinau su anglų kalbos žodžiu „raktas“, bet pabuvojus Floridoje, sužinojau, kad šis žodis nieko bendro neturi su „raktu“. Tai ispaniško žodžio „Cayo“ trumpinys, reiškiantis „mažą salelę“. Iš tikrųjų tai mažų salelių grupės, lanku nusitęsusios nuo žemyninės pietinės Floridos dalies- Biskajos įlankos ir užsibaigiančios Dry Tortugas (Sausojo vėžlio) sala, nutolusia apie 108 km. nuo gerai žinomos Ki Vesto (Key West) salos, kurios pavadinimas kilęs iš ispanų kalbos –Cayo Hueso – Kaulų sala). Visą salų archipelagą sudaro apie 1700 didesnių bei mažesnių salų užimančių apie 356 kv. kilometrų plotą (Wikipedijos duomenys).Salas jungia 42 tiltai ir Atlanto greitkelis US-1, prasidedantis Key Weste , tęsiasi 3813km. iki Džordžijos valstijos.
Greitkelio dalis, jungianti salas, vadinasi Vandenyno greitkeliu. Šiuo gretkeliu ir salas jungiančiais tiltais pravažiavau trumpas atkarpas- važiuojant į St. Petersburgą, Sarasotą, Siesta Key, Naples ir įspūdingu Tampos įlankos Saulės tiltu.
Dėka draugų, vežiojusių mane įspūdinga Floridos Karibų įlankos pakrante, pamačiau Floridos gamtos grožį ir įvairovę.
Kelionę pradėjau vienoje žinomiausių salų- Ki Veste.(Key West.) Tai piečiausia JAV gyvenvietė. Ki Vestas- tai sala- miestas, įkurtas kaip laivų, nukentėjusių nuo Karibų jūros rifų gelbėjimo centras , vėliau tapusi kolonistų, ištrūkusių iš Nepriklausomybės karo, prieglobsčiu. Be to, čia rado prieglobstį pabėgę nuo didmiesčio gyvenimo žmonės , tokie, kaip E. Hemingvėjus, J. Buffet, T. Willjams, išlikęs baltas prezidento H.S. Trumano namas- muziejus, kuriame jis dažniausiai leisdavo žiemas.
E. Hemingvėjui namą, kaip vestuvinę dovaną, 1931m. padovanojo turtingas jo antrosios žmonos Paulinos dėdė. Čia E. Hemingvėjus gyveno 1931-1940m. ir parašė savo garsiuosius romanus „Atsisveikinimas su ginklais“ , „Kam skambina varpai“, eilę trumpų apsakymų. E. Hemingvėjus greitai
susipažino su vietos gyventojais, su jais susidraugavo. Dėl geraširdiškumo, nuolatinio humoro, paprastumo ir svarbiausia dėl tikro, o ne tariamo domėjimosi žmonėmis jis greitai tapdavo savas. Ki Vesto paprastų žmonių sunkus ir sudėtingas gyvenimas Didžiosios depresijos ir Kubos revoliucijos priešaušrio laikais aprašytas novelėje „Turėti ir neturėti“. Dabar E. Hemingvėjaus muziejus gausiai lankomas turistų, dar ir dabar jame gyvena 6-pirštės katės, kurias labai mėgo rašytojas.
Nors dabar salos nėra tokios atokios kaip anksčiau, tačiau Ki Vestas išlaikė „pasaulio pakraščio“ atmosferą dėl jam būdingų baltų medinių namų su dailiais raižytais balkonais, senoviniais barais, siauromis gatvėmis.
Pagrindinė Diuvalio gatvė (pavadinta pirmojo salos gubernatoriaus vardu) eina skersai per visą salą nuo Atlanto vandenyno iki Karibų įlankos. Joje dieną-
naktį nesustoja amerikietiškas gyvenimas, veikia daugybė barų, užeigų iš kurių sklinda įvairi muzika.
Iš visų miestelio vietų puikiai matosi švyturys, statytas 1847m. Švyturys kelis kartus aukštintas, veikia ir dabar- jo šviesa sklinda keletą kilometrų į Karibų įlanką.
KI Vestas yra piečiausia Amerikos žemyno vieta, ją žymi ženklas, primenąs jūrinę buoją.Yra Meno muziejus, istorinė vieta- Zachary Tailor fortas , statytas 1845-1866m., kuris Amerikos
Pilietinio karo laikais buvo svarbi Amerikos laivyno bazė. Yra seniausias Floridoje akvariumas, pastatytas 1932-34 metais. Tais laikais tai buvęs vienas pirmųjų ir didžiausių akvariumų Amerikoje. Kadangi sala buvo prieglauda laivų, sudužusių į pakrantės koralinius rifus, yra įdomus sudužusių laivų muziejus, kuriame saugojami eksponatai, rasti laivuose ir laivų liekanos.
Per trumpą laiką (saloje buvau tik 1,5 paros), sunku buvo viską aplėkti ir pamatyti. Nesinorėjo taip greitai palikti tą amerikietišką, ispanišku-meksikietišku koloritu nuspalvintą miestą-salą, kuriame dar gyva E. Hemingvėjaus legenda. Miesto gatvėse gali sutikti jo knygose aprašytų vietinių gyventojų- konch‘ų (conch people- taip buvo vadinami žmonės, kurie pragyvenimui rinkdavę kriaukles ) prototipų.
Vėlai vakare- skrydis į Tampą- didžiausią Floridos miestą Karibų įlankos pakrantėje, kur jau laukė lietuvių bičiulių šeima, pasiruošausi aprodyti kitas Floridos Karibų įlankos grožybes.
Kelionę pradėjome St. Petersburge- tai antras pagal dydį po Tampos miestas, įkurtas 1888 metais.
Kadangi jame yra apie 361 saulėtų dienų, miestas dar vadinamas „Saulės miestu“, ar mažybiniu „ST. Pete“ vardu.
Beveik pačiame miesto centre yra Botanikos sodas, pavadintas „Sunken Garden“ (Paskendęs sodas).Šiuo vardu pavadintas todėl, kad įkurtas nusausinto ežero dugne.Sodą įkūtė privatus asmuo -G. Turneris.Iš profesijos jis buvęs santechnikas, tačiau labai mėgęs gėlininkystę. Sode daugybė tropikinių augalų, kai kuriems daugiau nei 100 metų, yra daugybė paukščių rūšių, papūgų, tvenkiniai su flamingais juose.
Buvo malonu iš miesto šurmulio, karščio, patekti į vėsią erdvę, grožėtis tropikų gėlėmis , pasivaikščioti tankios tropikinių medžių lapijos pavėsyje.
Žavus, nedidukas senamiestis, tarp namų atsiveriantys vandenyno vaizdai ir balto smėlio paplūdimiai, aukštos palmės- viskas lyg susiliejo į vieną, ryškiomis spalvomis nutapytą paveikslą. Kito palyginimo St. Pete nerandu.
Nemažiau nustebino ir Venecijos salelė Sarasotoje. Sarasota- salų grupė: Lido Key, Siesta Key, Longboat Key ir kitos. Sarasotoje cirko impresarijus J. Ringling 1925m. pastatė venecijietiško stiliaus rūmus. Rūmai statyti kaip menų muziejus, jo paties ir jo žmonos Mable atminties išsaugojimui. Supirkęs daug meno kūrinių iš Europos, Azijos, J.Ringling norėjo , kad Floridos žmonės pamatytų koks platus ir įdomus meno pasaulis.
Renesanso stiliaus rūmai dabar vadinami tiesiog Ringling. Juose yra 21 meno galerija, sode- kopijos antikinių skulptūrų.
Visą kompleksą sudaro istorinis Ca‘d‘Zan dvaras, sodas, atsiveriantis į vandenyną, Meno biblioteka, du cirko muziejai ir istorinis Asolo teatras. Itališka Ringling architektūra turėjo įtakos ir Sarasotos senamiesčiui- daugelis senamiesčio namų primena itališką stilių,net Sarasotos simbolis yra Mikelandželo Dovydo skulptūros kopija.
J. N. Ringling yra geriausiai žinomas iš septynių brolių, iš kurių penki buvo keliaujančio cirko artistai ir sukūrė cirką tokį, koks jis yra šiandien. Pravažiavus Tampos įlankos tiltą dar vienas puikus miestelis Marko saloje-Naples. Įkurtas 1880m. ir dėl panašumo į Neapolio įlanką Italijoje – pavadintas Naples (taip angliškai vadinasi Neapolis). Naples yra rojus žvejams, povandeninio plaukiojimo mėgėjams.
Florida- ispaniškai „gėlių žemė“. Gražiai pavadino ją ispanas Juan Ponce de Leon 1513m. Tai tikra gėlių žemė, graži savo oru, augmenija, vandenimis, žmonėmis. Žmonės. Jie jau ne tokie, kokius juos matė ir aprašė E. Hemingvėjus: „Todėl, kad mes- beviltiški, pasakė jis. –Mes neturime ko prarasti. Mes jau visiškai sužverėję. Mes blogesni už tuos, kuriuos vedė Spartakas. Bet mums nieko negali padaryti, nes mes tiek mušti, kad dabar vienintelė mūsų paguoda-gėrimas ir vienintelis pasididžiavimas- kad galime viską pakęsti. Bet ne visi tokie. Kai kurie gali ir atgal duoti“ (E. Hemingvėjus „Turėti ir neturėti“). Taigi salų žmonės- mišrūs, baltieji, kubiečiai, meksikiečiai. Daug emigrantų iš visų pasaulio kampelių. O kur jų nėra ?
Norėčiau, kad tai būtų nepaskutinė mano kelionė į šią Gėlių žemę. Gera turėti svajonę…
L. Šarakauskienė. info@sarakauskiene.lt
Key West gatvė Buvusio kelio-tilto liekana Sunken Garden sode.St. Petersburgas Salas jungia ne tik tiltai, bet ir kanalai
Skulptūra,vaizduojanti karo pabaigą. Vanduo ir burės Key West meno galerija Žvejas
VELYKŲ SALOS PASLAPTYS
Daugelis yra skaitę norvegų keliautojo ir mokslininko T.Hejerdalo (Thor Heyerdhal) knygas apie ekspedicijas „Kon-Tikio“ir „Ra“ plaustais . Kam jos nežadino vaizduotės? Tai buvo sunkiai įsivaizduojamos kelionės, bet T. Hejerdalas įrodė, kad gana paprastu plaustu galima perplaukti vandenyną. Priplaukęs Velykų salą ir kitas salas Ramiajame vandenyne , jis įrodė, kad pirmieji žmonės į Polineziją atplaukė ne iš Azijos (kaip tvirtino dauguma mokslininkų), bet iš Amerikos.
Velykų saloje pabuvojau ir aš. Manau, kad artėjant Velykoms bus įdomu pasiskaityti apie šią , pilną neįmintų mįslių salą, pasižiūrėti nuotraukas. T. Hejerdalas salą priplaukė plaustu, o aš- skridau iš Čilės. Tai buvo mano kelionės per visą Pietų Ameriką (nuo Ugnies žemės, per Argentiną, Braziliją, Čilę ) pabaiga. Vienintelė aviakompanija LAN-Čilė gali skraidinti keleivius į šią mažutę salą. Lėktuvai leidžiasi 1962m. amerikiečių pastatytame vieno tako oro uoste. Per dieną yra tik vienas 5 valandų skrydis iš Santjago , todėl jokios turistų spūsties saloje nėra. Nusileidimo takas eina visai šalia kranto, todėl žiūrint pro iliuminatorių atrodo, jog lėktuvas leidžiasi tiesiai į vandenį. Salą galima pasiekti laivu ar burlaiviu, bet, savaime suprantama, taip atplaukia tik pavieniai turistai.
Velykų salai, arba Rapa Nui ar Te Pito O TE (kas vietos kalba reiškia pasaulio bambą arba pasaulio laivą) pavadinimą davė jūreivis olandas Jakobas Rogevenas (Jacob Roggeveen ) 1722metų Velykų rytą priplaukęs salą. Nuo 1888m. ji priklauso Čilei. Vietinių gyventojų rapanujų žemes išpirko (ar nusavino ? ) Čilės vyriausybė, kuri saloje giežtai kontroliuoja statybas, verslus, turistų srautus. Kapitonas J. Rogevenas saloje surado trijų rasių gyventojus: juodaodžius, raudonodžius ir baltuosius. Spėjama, kad pirmieji salos gyventojai atkeliavo iš Polinezijos salų ,bet T.Hejerdalo nuomone- pirmieji salos gyventojai galėjo būti amerikiečiai, nes saloje buvo auginamos saldžiosios bulvės, kurias galėjo atvežti keliautojai iš Amazonės kraštų Salos plotas tik 163 kv. km. (Tai prilygsta Kauno plotui )
. Didžioji salos paslaptis- – akmeninės skulptūros , kurias vietiniai vadina moai. Spėjama, kad skulptūros sukurtos daugiau kaip prieš 400 metų, tačiau dar ir šiandien jos yra viena didžiausių archeologijos mįslių. Stulbina sunkiai įsivaizduojama skulptūrų didybė, energija, rimtis ir paslaptingumas.
Statulos skaptuotos iš Rano Raraku ugnikalnio minkštos uolienos , dauguma jų pavienės, kitos sustatytos grupėmis ant postamentų ir visos atsuktos veidais į salą, išskyrus vieną grupę iš septynių moajų , žiūrinčią į vandenyną.
Skulptūros skirtingo dydžio: nuo pusmetrio iki 22 metrų aukščio , dauguma jų išbarstytos ant ugnikalnio ,iš kurio uolienos jos darytos, šlaitų.
Dalis skulptūrų ant galvų turi raudono akmens galvos apdangalus, kurie tarsi primena polineziečių šukuosenas. T. Hejerdalas įrodinėjo, kad tai gali būti senųjų vikingų atvaizdai, nes tų statulų veidai europietiški, o vikingų plaukai buvę rudi.
Kepurėms gaminti raudonas akmuo buvo imamas iš kalno PUA PAO, o senąja suomių kalba „PUNA PIAJO" reiškia „ruda galva“. Gal statulos turėjo religinę paskirtį, vaizdavo genčių vadus, o gal, pagal Polinezijos papročius, įkūnijo protėvių dvasias. Prasidėjus genčių tarpusavio nesutarimams ,statulas pradėta niokoti ir griauti, galop jas nustota kalti. Šiuo metu saloje yra apie 600 geriau ar blogiau išsilaikiusių skulptūrų.1960m. pietinę salos dalį nusiaubė cunamis, vanduo paplovė kai kurias statulas ir atvėrė po jomis esančias kapavietes. Paaiškėjo, kad kai kurios skulptūros buvo ir antkapiniai paminklai.
Kita salos paslaptis- požeminiai urvai, kuriuose galbūt gyveno ir slėpėsi čiabuviai. Saloje siautė europiečių atvežti raupai , kai kuriose skulptūrose išskaptuotos duobutės, panašios į raupų paliktus randus.
Gal urvuose buvo izoliuojami sergantieji šia užkrečiama liga ? Požemiai labai gilūs. Spėjama, kad požemiai galėjo jungti salą su žemynu. Apie tai rašė įžymusis povandeninio pasaulio tyrinėtojas Žanas Žakas Kusto. (Jacques-Yves Custeau) . T. Hejerdalo ekspedicijos nariams pavyko nusileisti į 100 metrų gylį, ten rado daugybę smulkių statulėlių, tarp jų ir gimdančios moters, kuri pagaminta iš rečiausio bazalto, randamo tik Afrikoje.
Velykų saloje, be moajų, yra dar viena įdomi apeiginė vieta. Tai vakarinėje salos dalyje esantis Orango kaimas. Senieji salos gyventojai tikėjo dievą Makė Makė. Jis sukūrė viską: saulę, vandenį, žemę, žvaigždes. Dievas atkeliavo į salą skraidančiu laivu, o pats buvęs sparnuotas. Pagrindinis šių apeigų tikslas buvo varžytuvės dėl Žmogaus- Paukščio titulo. Garbingiausi jauni genčių vyrai turėdavo nuo uolėto kranto nerti į vandenyną ir nuplaukti į netolimas tris saleles, kuriose tuo metu perėdavo juodosios jūros kregždės. Pirmasis, radęs kregždžių kiaušinį ir įteikęs jį savo vadui, tapdavo nugalėtoju. Už tai jam atitekdavo septynios gražiausios moterys, o vadas buvo tituluojamas Žmogumi- Paukščiu ir vieneriems metams tapdavo dievo Make Makės vietininku žemėje.
Dar viena mistinė vieta saloje- įmagnetintas akmuo, kuris saulėje įkaista iki 100 laipsnių, o keturi gretimi apvalūs akmenys , sustatyti tiksliai pagal pasaulio šalis, visai neįkaista. Ties tuo akmeniu kompaso rodyklė nepaliaujamai sukasi , o laikrodžio sekundės rodyklė visiškai sustoja. Nustatyta, kad šis akmuo saloje atsirado maždaug 500 metų anksčiau , nei buvo pastatytos pirmosios statulos. Pasakyti, kas įmagnetino ir nugludino akmenį, iki šiol nesugebėta. Velykų sala lengvai neišduoda savo paslapčių.
Ką veikėme saloje ? Didelių pramogų joje nėra, čia tiesiog gera būti. Mes patekome į karnavalinį laikotarpį, tai lyg mūsų Užgavėnės. Festivalis saloje vadinamas „Tapati“. Įdomu buvo stebėti smagiai nusiteikusių kaukėmis pasipuošusių ir išsidažiusių žmonių eiseną, kurioje ryškiai skyrėsi (nors vietinių papročiu irgi išsidažę) turistai. Buvo įdomu klausytis skambių melodingų dainų, stebėti ritmiškus apeiginius šokius. Šventė vyko ant vandenyno kranto. Nepaliaujama bangų mūša, susiliejusi su dainų ir šokių ritmais, dvelkė mistika ir kūrė siurrealizmo vaizdinius. Laužų šviesoje šokančiųjų šešėliai kūrė fantasmagoriškas instaliacijas. Ir mes įsiliejome į bendrą šokančią ir dainuojančią minią. Sunku buvo įsivaizduoti, kad kažkur toli yra kitas, civilizuotas pasaulis. Čia pat, ant laužų buvo kepami jaučiai, puotavo visa sala, visą naktį dundėjo būgnai , muzika, skambėjo dainos. Ir visa tai tęsėsi iki saulės patekėjimo.
Salą galima apeiti pėsčiomis, apvažiuoti dviračiu, taipogi galima jodinėti ar mėgautis burlenčių sportu.
Vakarais buvo malonu sėdėti miniatiūrinėse kavinėse su vyno taure ant vandenyno kranto, klausytis nepaliaujamos vandenyno bangų mūšos į pakrantės uolas.
Gera buvo pasikaitinti balto smėlio paplūdimyje ir maudytis po lūžtančiomis vandenyno bangomis. Teisus buvo T. Hejerdalas , sakydamas, kad „tai, kas vienija žmoniją, yra natūralu ir turi būti skatinama, ir, priešingai, tai, kas skiria žmones yra dirbtina ir turi būti nugalėta“. Manau, kad kelionės yra didysis vienytojas - keliaudamas ne tik įgauni naujų žinių , bet ir bendrauji su skirtingų kultūrų, papročių žmonėmis. Keliaudamas pamatai, kad mus skiria tik odos spalva , buitis, gyvenimo būdas, bet ne jausmai: visur žmonės myli ir neapkenčia, tuokiasi ir skiriasi, augina vaikus ir sensta ir miršta. Mes keliaujame, nes esame apimti begalinio smalsumo bei troškimo pažinti bei suprasti seniai, seniai prieš mus buvusias civilizacijas bandydami įminti neįmenamas mįsles. Teisingai rašė prancūzų filosofas R. Descartes (Rene Descartes) „keliauti yra beveik tas pats, kas kalbėtis su praėjusių amžių žmonėmis“.
Leonarda Šarakauskienė info@sarakauskiene.lt Toliau nuotraukos:
Mėnuo lietuvio vienuolio saleziečio Hermano Šulco “Vaikystės sode” Ruandoje
"Vaikystės Sodo" įdėja kunigo Hermano Šulco žodžiais :" kai aš atvykau į Ruandą 1958m. daugiausiai dirbau su vargšais ir apleistaisiais su kuriais niekas nenorėjo bendrauti. Kai aš pradėjau savo kelionę per žmonių kančias, vargą ir skurdą, visuomet buvau lydimas jaunimo, kuriems patiko būti su manimi. Tai buvo mano tikrieji draugai. Vieną kartą jie paprašė pagalvoti ir apie juos, jų ateitį, kuri jiems nieko nežadėjo. Jie buvo bemoksliai, bedarbiai, bedaliai ir niekam nerūpėjo. Aš paklausiau-kaip praktiškai aš galiu jiems padėti ? Jie atsakė, kad nori mokytis, įgyti kokį nors amatą ar profesiją. Taip gimė "Vaikystės sodo" įdėja"
Taip ir aš visai netikėtai tapau "Vaikystės Sodo " dalimi. Mat, 2019 metų sausio mėnesį dirbau savanore lietuvio vienuolio įkurtame Hermano Šulco "Vaikystės sode" Ruandoje. Vardas Hermanas išvertus iš lotynų kalbos yra "karo vyras". Toks yra ir 50-jį kunigystės jubiliejų 2018 rudenį Klaipėdoje minėjęs kunigas, misijonierius, geradarys Hermanas Šulcas, didžiąją savo gyvenimo dalį kovojęs už Dievą, gėrį, meilę likimo nuskriaustiems, atstumtiesiems. Nors, sakydamas pamokslą, tuos 50 metų jis šmaikščiai pavadino "avantiūra", prisipažino: "viską pakartočiau". Būdamas šv. kun. J. Bosko pasekėju dar pridūrė:"Jei nori tapti geras, daryk tai ir viskas klostysis puikiai: džiaukis, mokykis, melskis ". Kunigą Hermaną Šulcą pažįstu senokai. Lankausi netoli Kretingos jo įsteigtoje stovykloje "Jaunimo sodas", kurioje prieglobstį randa vaikai iš socialinės rizikos šeimų. Jaunimo stovykloje Ruandoje lankiausi 2018 metais, keliaudama po Ugandą ir Ruandą.Bet tada ten buvau kaip turistė. Svetingi šeimininkai, vaikučiai išlydėjo mus su dainomis ir šokiais. Palikdama tą likimo nuskriaustiems vaikams meile persunktą sodą nusprendžiau – aš čia dar sugrįšiu, bet jau ne kaip turistė, o dirbti. Dirbti su pačiais mažiausiais, kurie, išsiilgę žmogiškos šilumos, glaudėsi prie mūsų , kažką savo kalba vienas per kitą mums pasakojo. Po jubiliejinių mišių, prie Kretingos esančiuose kunigo namuose, įsikalbėjome apie darbą Ruandoje.
Stovykloje nuolat gyvena apie 150 globotinių:visiški našlaičiai, pamestinukai, vaikai, surinkti iš gatvių- elgetaujantys, vagiliaujantys , benamiai. Su vyresniais vaikais nuolat dirba savanoriai iš visų pasaulio šalių.Jie, studijuojantys sociologiją, psichologiją atvažiuoja rinkti medžiagos savo magistriniams darbams, kiti tiesiog atvažiuoja pamokyti vaikus kalbų, pabendrauti, pamokyti amatų. Vyresnieji geriau kalba angliškai, su jais bendravimas yra lengvesnis. Su pačiais mažiausiais dirba vietinio vienuolių ordino vienuolės, kurioms sunku surasti pramogų vaikams,nėra laiko kiekvieną vaiką apkabinti, be to, kasdieniai ruošos darbai, pamokų tikrinimas atima daug laiko.
"Mažiesiems labai trūksta bendravimo, daugelis jų net nežino ką reiškia žodžiai -tėtis, mama, brolis- jie nieko nežino apie savo gimines, ar turi brolių, ar seserų, kur jų tėvai. Jie nesupranta kodėl , kaip nereikalingi daiktai , buvo išmest į gatvę" vos sulaikydamas ašaras kalbėjo kunigas. Tuomet kunigui pasakiau- aš atvažiuosiu ir dirbsiu su pačiais mažiausiais. Kunigas mielai sutiko mane priimti. Susitvarkiusi vizos formalumus, išvykau mėnesiui. Visą laiką kirbėjo nerimas- kaip mane priims vaikai, kaip aš, nemokėdama jų kalbos, su jais susikalbėsiu, kaip mes bendrausime .Galų gale nusprendžiau, kad lengviausias bendravimo kelias -muzika. Kompiuteryje išrinkau daug lengvų, mokomųjų angliškų dainelių, giesmelių, animacinių filmukų, juos konvertavau į Mp3 formatą, kad galėtume žiūrėti ir mokytis net ir nesant interneto (jo dažnai nebūdavo). Po atvykimo, sekančią dieną mane pristatė vienuolėms, tarp kurių viena kalbėjo angliškai ir buvo mano vertėja, vėliau ir pati išmokau kelias vietinės kalbos frazes. Bet geriausia kalba buvo muzika ir darbas, kurį dirbau kartu su vaikais.
Vaikai ten pradeda mokytis nuo 5 metų (ikimokyklininukai ), nuo 6 metų jau pirma klasė, mokslas trunka 12 metų. Mokykla nuo stovyklos už 5- kių kilometrų, siauru keliuku per džiungles. Pirmai pamainai mokslas prasideda 8 val., antrai- 12 val., o vyresnieji mokosi nuo 8 iki 17 val. Vyresnieji ir pirmos pamainos mažiukai išeidavo kartu. Stovykloje likdavo antros pamainos mažiukai ir visai dar neinantys į mokyklą.
Su jais turėdavome daug kasdienių darbų: skalbti, prinešti į virtuves malkų (stovykloje trys virtuvės, visas maistas gaminamas ant malkomis kūrenamų plytų ) , prirauti žolės triušiams (triušių priežiūra buvo pavesta vaikams ), tvarktyti teritoriją. Stovykla turi didelį pagalbinį ūkį : karvių, avių, vištų, ančių, auginamos įvairios daržovės .Iš čionai užaugintų gėrybių ruošiamas maistas vaikams. Pagalbiniame ūkyje dirba samdomi darbininkai , kuriems kunigas moka atlyginimą . Esant šalyje didelei bedarbystėi aplinkinių kaimų gyventojams darbas ūkyje yra didelė materialinė parama .
Padre (kaip jį ten vadina vaikai ir visa bendruomenė) kaimo žmonėms yra didelis autoritetas: jis ir teisėjas, ir darbdavys ir patarėjas. Be globos namų, Padre turi didelę parapiją ir kartą savaitėje lanko sergančius parapijiečius, šelpia juos pinigais, maistu, jei reikia ir vaistais. Darbas vijo darbą. Žaidimams, dainelių mokymams likdavo vakarai. Vaikai labai noriai ir labai greitai išmoko lengvas angliškas daineles, išmokome keletą giesmių ir sėkmingai giedojome bažnyčioje.
(Gaila, kad video įrašų dideli failai ir negaliu įterpti į tekstą).
Didelė šventė buvo šv. kun. J. Bosko gimtadienis. Šioje šventėje dalyvavo visos aplinkinių kaimų bendruomenės. Buvo įvairi meninė programa, sporto varžybos, viktorinos. Meninei programai ir mes su vaikučiais paruošėme kelias daineles, kurios buvo palydėtos labai didelėmis ovacijomis, nors dainavome angliškai ,dainų ritmas pagavo žiūrovus ir visi plojo į ritmą. Laikas bėgo greitai, savaitė keitė savaitę, nepastebėjau, kaip artėjo atsisveikinimo diena.
Atsisveikinimui vaikučiai paruosė nedidelę programėlę, mažiukai nesuprato, kodėl manęs nebus ir kodėl jie sava kalba dainuoja-"murabeho, murabeho, umuzungu mamma" (sudie, sudie baltoji mama). Kitą rytą , išvažiuojant į areouostą, atsisveikinimas buvo labai liūdnas: atėję išlydėti vaikai suprato, kad manęs jau nebebus, jau nesimokysime dainų, jau nežaisime kartu futbolo ir krepšinio , kartu neruošime anglų kalbos pamokų. O jie taip didžiavosi, kad geriausiai savo klasėse paruošdavo anglų kalbos užduotis. Palikau įrašytas Į USB jungtį daineles, bet nežinau, ar vienuolės turės noro, laiko , ar turės kompiuterį, kad vaikai nors neužmirštų tai, ko išmoko. Skrisdama namo galvojau apie tuos vaikelius . Jie dabar auga aprūpinti viskuo: turi kur gyventi, turi galimybę eiti į mokyklą, pavalgę. Kuomet matai , kiek Afrikoje vaikų, gyvendami šeimose, neturi galimybės mokytis, vaikšto apiplyšę, dažnai alkani ir murzini- pagalvoji, kad tie vaikai, gyvendami Padres gerovės namuose turi viską – išskyrus tėvų meilę ir namų šilumą. Sulaukus 18 metų, jie stovyklą turi palikti. Kuriems gerai sekėsi mokslas- tiems sudaromos sąlygos mokytis toliau, kiti tesugeba pabaigti tik 4 klases. Tokie mokosi įvairių amatų (prie stovyklos kunigas H. Šulcas yra įsteigęs amatų mokyklą).Dalį jaunuolių, pabaigusių amatų mokyklą , kunigas stengiasi įdarbinti savo pagalbiniame ūkyje. Daliai gabių vaikų yra sudaromos sąlygos studijuoti universitetuose. Pabaigę aukštuosius mokslus, dirba gydytojais, advokatais, mokytojais.
Yra kunigų, kurie mokslus baigė Italijoje, Prancūzijoje. Buvę kunigo H. Šulco globotiniai po įšventinimų grįžta dirbti į Afriką- jo pasekėjų yra Kenijoje, Burundyje, Ugandoje ir , aišku, Ruandoje. Kartu su kunigu H. Šulcu mes, keli savanoriai, lankėmės jo buvusio globotinio, dabar kunigo, parapijoje Ugandoje.Palikdami stovyklą, jaunuoliai pasirašo "Garbės kodeksą":pasižada pasišvęsti savo profesijai, siekti kūrybiškumo, būti garbingais gyvenime ir remti "Vaikystės sodą" bei vargstančius. Grįžus dažnas manęs klausė: ką aš norėjau įrodyti važiuodama į Afriką dirbti (važiuodama net neįsivaizdavau, ką aš ten dirbsiu ), juk galėjau važiuoti į kažkokią egzotinę šalį, ilsėtis … Tačiau… Egzotinių šalių mačiau daug,aplankiau visus kontinentus (išskyrus Antarktidą) jos visos vienaip ar kitaip panašios. Kelionėms duoklę atidaviau didelę. Noriu užbaigti savo rašinį B. Shaw žodžiais "Noriu kuo daugiau save išnaudoti iki mirties. Kuo daugiau ir sunkiau dirbu, tuo labiau gyvenu. Aš džiaugiuosi, kad gyvenu". Norėčiau, kad mes kiekvienas bet kur , bet kada surastume galimybę dirbti gėriui ir kažkam sukurti viltį.
Leonarda Šarakauskienė :info@sarakauskiene.lt
ĮSTABUSIS GYVYBĖS RATAS (KELIONĖS PO KENIJĄ IR TANZANIJĄ ĮSPŪDŽIAI)
Afrikoje yra dveji metų laikai: sausros ir liūčių. Ilgus mėnesius įvairios sėklos, snaudusios sausoje dirvoje, staiga atgyja padengdamos žemę vešlios žalumos kilimu. Pajutę lietaus kvapą, Afrikos gyvūnai pradeda vieną didžiausių migracijų- pritrūkę pašaro išdžiūvusiose Tanzanijos Serengečio nacionalinio parko savanose traukia į sužaliavusias pievas, krūmynus Masai Maros (Kenija) regione. Tai prasideda rugpjūčio mėnesį ir tęsiasi iki spalio- lapkričio mėnesių. Tarp lapkričio ir sausio mėnesių palaipsniui prasideda gyvūnų migracija atgal į Serengetį. („Siringitu“ masajų kalba reiškia „vietą, kur žemė tęsiasi amžinai“.)
Kelionę planavome taip, kad galėtume pamatyti šį nepaprastą reginį.Šimtai tūkstančių zebrų ir 15 antilopių rūšių pasipila iš žiemos ganyklų šiaurės rytuose ir užpildo visą horizontą. Oras prisipildo pirmykščių Afrikos garsų . Stiprėjantis zebrų žvengimas susilieja su graudžiu antilopių šauksmu, prunkštimu ir inkštimu. Žirafos žirglioja kinkuodamos ilgais kaklais ir iš aušto žvalgydamosi po plačias lygumas plėšrūnų, o drambliai kantriai seka vorele. Šių ilgų migruojančių žolėdžių kolonų gale tykodami sėlina liūtai, hienos, gepardai, šakalai. Virš jų- plasnoja būriai rausvų flamingų, Egipto žąsys, vanagai, ereliai. Visa ši nesibaigianti kolona turi kirsti Maros upę- o ten jau laukia išalkę krokodilai…Ir toje vietoje pati gamta nusprendžia, kas išgyvens, o kas –ne.
Amerikiečių keliautojas Gerardas McKiermanas 1876m. taip apibūdino didžiąją migraciją: “Afriką, apie kokią skaičiau kelionių aprašymuose….visi pasaulio žvėrynai, jeigu juos paleistume, neprilygtų reginiui, kurį tądien išvydau“. To matyto reginio nenufotografuosi, nenupasakosi – tas akimirkas galima tik pajausti ir supranti, kokia didžiulė išgyvenimo gamtoje kaina: du kartus metuose sukti pavojingus gyvybės, žūties, išlikimo ratus. Vien dėl šio vaizdo buvo verta įveikti tūkstančius kilometrų.
Didžiosios migracijos vaizdai liko atmintyje, o mes keliavome toliau-link didžiausio Afrikoje Viktorijos ežero. Jo vandenys skalauja Kenijos, Tanzanijos ir Ugandos krantus. Ežero pakrantėse gausu žvejų kaimelių, netoliese vieno iš jų pasistatėme savo palapines.
Anksti ryte mus pažadino žvejų, traukiančių tinklą daina. Daina sklido iš ežero taip sutartinai, jog galėjai manyti, kad dainuoja gerai sustyguotas choras.
Toliau kelias vedė link didingojo Ngorongoro kraterio. Pakeliui sustojome vietinių gyventojų- masajų kaimelyje.
Masajai save laiko aukščiausia ir reikšmingiausia Afrikos tauta. Tai karinga, gyvulininkyste besiverčianti gentis.
Žmonės gyvena tiesiog laukuose, nedidelę teritoriją aptvėrę tvora iš medžių šakų. Gyvuliai iki šiol yra svarbi jų gyvenimo dalis, kuo daugiau turi karvių- tuo turtingesnis. Už ištekančias mergaites mokama karvėmis. Masajai geria ne tik karvės pieną, bet ir kraują, plona šakele pradurdami karvės kaklo veną nuleidžia kraują, jį maišo su pienu ir tą mišinį geria- manoma, kad tai vitaminų šaltinis.
Neilgai pabendravę su masajais, leidomės į didžiausią pasaulyje Ngorongoro kraterį. Krateris susiformavęs prieš milijonus metų įgriuvus ugnikalnio sienoms. Jo skersmuo daugiau nei 20 km., aukštis nuo dugno-600 metrų.
Ngorongoro krateris toks didžiulis, kad jam net būdingi saviti orai- vienoje kraterio pusėje debesuota, net gali lyti, kita- maudosi akinančioje saulėje. Krateryje gyvena neįtikėtinai gausus stambiųjų žvėrių būrys: juodieji raganosiai, buivolai, liūtai. Kraterio viduryje tyvuliuoja didžiulis sodos vandens Magadžio ežeras, kuriame dažnai lankosi flamingai, sugrįžę po didžiosios žiemos migracijos.
Palapines pasistatėme šlaito pakraštyje, gulėjome miegmaišiuose sulaikę kvapą, nes pajutusios nugaišusio begemoto dvoką iš visai arti palapinių esančių krūmų išlindo pulkas hienų ir lūtai pradėjo staugti visai netoli.
Toliau kelias per masajų žemes vedė link Tanzanijos ir Kenijos sienos- į Amboselio nacionalinį parką, kurį E. Hemingvėjus pavadino „Afrikos perlu“. Tai vienas seniausių Kenijos nacionalinių parkų, įkurtas dar 1943m. Parkas įsikūręs visai šalia Tanzanijos sienos ir Kilimandžaro (5895m.)-didžiausio vienišo kalno visame pasaulyje. Gražiausią jo vaizdą- švytinčią, baltą kepurę galima pamatyti tik iš Kenijos pusės- Amboselio parko.
Tai mes ir pamatėme. Amboselio parkas yra masajų žemėje, čia yra ir jų kaimelių. Amboseli masajų kalba reiškia sudžiūvusias dulkes. Amboselio parkas žinomas kaip didžiausią dramblių populiaciją turintis parkas, taipogi čia gyvena liūtai, hienos, buivolai ir kita Afrikos fauna.
Lik sveika, Afrika. Neaprašinėjau tavo miestų- jų buvome tik viename- Nairobyje- atskrendant ir išskrendant. Visas laikas praleistas gamtoje, gyvenat palapinėse, verdant valgį ant laužo, stebint milijonus žvaigždžių tamsiame danguje ir ieškant tarp jų Pietų Kryžiaus. Tikrai žinau, ko keliaudama po Afriką nenoriu- nenoriu keliauti patogiu autobusu, miegoti viešbučiuose su balta patalyne ir gražiai serviruotais stalais.
Nuoširdžiai noriu, kad skaitydami mano kelionių aprašymus suprastumėte, jog iš tikrųjų viskas yra kur kas paprasčiau nei mums kartais atrodo. Ir amžius keliaujant visai nesvarbu, svarbu turėti svajonę. Svajonė man- tai tikėjimas, tai laukimas, tai gyvenimo simbolis.
Leonarda Šarakauskienė: info@sarakauskiene.lt
Toliau – nuotraukos :
PROVERŽIS ONKOLOGINIŲ LIGŲ GYDYME
2018 metų Nobelio premija medicinos ir fiziologijos srityje suteikta amerikiečių imunologui Jamesui P. Allisonui bei japonui Tasuku Honjo sukūrusiems naują vėžio gydymo metodą , įmynusiems imuninės sistemos mįslę- priversti pačiai ligonio imuninei sistemai naikinti vėžines ląsteles. Nobelio komitetas pažymėjo, kad atrastasis gydymo metodas „įvykdė perversmą vėžio gydyme ir iš esmės pakeitė požiūrį į tai, kaip galima valdyti šią ligą“. Dešimčiai milijonų naujai diagnozuotų vėžio ligos atvejų šios mįslės įminimas yra mirties ir gyvybės klausimas.
Iš karto perspėju sergančius vėžiu pacientus, kad ne visų lokalizacijų sergantiems šis gydymo metodas yra taikomas ir tinkamas. Reikia tikėtis, kad tyrimai nesustos ir jei jau pavyko įminti imuninės sistemos mįslę- bus ieškoma naujų faktorių kaip organizmo imuninę sistemą priversti naikinti visas vėžines ląsteles.
Nuo seno vėžio liga gydoma trimis metodais: daugiau nei 3000metų gydyta tik operacijomis, nuo 1896 metų atsiranda gydymas radioaktyviais spinduliais, o nuo 1946 metų- chemoterapija. Šie „pjauk, spinduliuok, nuodyk“ ilgą laiką buvo auksinis standartas vėžio gydyme, tačiau net ir toks agresyvus gydymas išgydo tik pusę susirgusiųjų. Atrodė, kad proveržis įvyks vėžio gydymą papildžius hormono, biologine terapija, tačiau pasiekta nelabai daug. Ilgą laiką buvo kuriami vaistai prieš agresyvias, mutuotas organizmo ląsteles, mėginat nužudyti blogąsias ir bandant išsaugoti sveikąsias. Bet tai padeda tik 50 proc. susirgusiųjų. Ir štai, pagaliau! Amerikiečiui J.P. Allisonui bei japonui T. Honjo pavyko atrasti imuninių ląstelių baltymą, kuris paskatina žmogaus imunines ląsteles ne „globoti“ naviką, bet jį naikinti.
Aiškinant paprastai, tai kaip mašiną paleistumėme riedėti be stabdžių, taip "atrišame" imuninę sistemą ir priverčiame ją daryti tai, ką ji ir turi daryti- naikinti vėžines ląsteles.
Tai proveržis vėžio gydyme.
Imuninė organizmo sistema nuo žmogaus atsiradimo šioje žemėje buvo natūrali organizmo gynybos sistema. Tai kompleksas aktyvių biologinių medžiagų, turinčių paprastą misiją: surasti ir sunaikinti tai, ko neturi būti mūsų kūne. Kaip nebūtų keista, vėžys apeina imuninę sistemą ir ją blokuoja. Beveik 100 metų mokslininkai bandė įminti šią imuninės sistemos mįslę ir priėjo išvados, kad „vėžys ir imuninė sistema neturi ką pasakyti vienas kitam“, nes vėžinė ląstelė yra to paties organizmo ląstelė- apgavikė, imuninė ląstelė ją priima kaip savą. Ilgą laiką vėžio imuninė terapija buvo smerkiama kaip labai prasta idėja, paremta didelių vilčių ir abejotinų tyrimo metodų. Bet, nežiūrint kylančių pašaipų iš didelių mokslininkų bendruomenių ir tyrimams skiriamų lėšų mažėjimo, nedidelė grupelė imunologų tikėjo savo darbu ir ilgus metus tęsė tyrimus- ieškojo faktoriaus, kuris surastų kelią imuninei sistemai atpažinti ir atakuoti vėžio ląsteles. Jie suprato, kad jei toks faktorius būtų atrastas- tai radikaliai pakeistų supratimą apie mūsų imunitetą ir ligas, galbūt sukeltų proveržį antinavikinių vakcinų kūrime. Niekas tiksliai net nežinojo, ar gali egzistuoti toks blokuojantis baltymas imuninėje sistemoje, tačiau atkaklus darbas l995 metais davė rezultatus- mokslininkai identifikavo molekulę, kuri sugeba „atrišti“ vieną imuninės sistemos baltymą ir priversti imuninę sistemą pulti navikines ląsteles. Turėjo praeiti daug metų, kol buvo atlikti klinikiniai tyrimai, studijos su pacientais, šį gydymo metodą patvirtino klinikinė praktika ir tuo pačiu įrodė gydymo efektyvumą. Džiugu, kad šių metų Nobelio premija suteikta ne už atradimus medicinoje, bet už naują gydymo metodą onkologijos srityje- srityje, kurioje reikalingi naujausi ir pažangiausi sprendimai. Kol kas šiais vaistais gydomi išplitę inkstų, plaučių, šlapimo pūslės , galvos ir kaklo navikai, tačiau liūdna, kad šie imunoterapiniai vaistai Lietuvoje kol kas nėra kompensuojami. Reikia tikėtis, kad jie bus įtraukti į kompensuojamų medikamentų sąrašą, lygiai kaip apie kai kuriuos chemopreparatus ar biologinės terapijos vaistus girdėdavome tik konferencijose, ar skaitydavome medicininėje literatūroje ir netikėjome, kad jie bus kažkada pas mus, o dabar jais gydomi visi pacientai, kuriems tie vaistai yra reikalingi.
Nobelio premijomis apdovanoti vėžio gydymo ir tyrimo metodų įdiegimo į klinikinę praktiką mokslininkai : 1966m. Nobelio premija skirta JAV mokslininkams P. Rous ir CH.Brenton Huggins už „auglius sukeliančių virusų atradimą“ bei „prostatos vėžio hormoninio gydymo atradimą“. 1988m. JAV ir Anglijos mokslininkams už „pagrindinių gydymo vaistais principų atradimą“. Po šio atradimo piktybinių auglių gydymui pradėta aktyviai taikyti chemoterapija. 1990m. JAV mokslininkams J.E. Murray ir E. D. Thomas „už tyrimus apie organų ir ląstelių transplantaciją gydant žmonių ligas“. Taip į gydymo praktiką buvo įdiegtas kai kurių formų kraujo vėžio gydymas kaulų čiulpų transplantacija. 2008m. Vokietijos ir Prancūzijos mokslininkams Nobelio premija skirta už atradimą, kad „žmogaus papilomos virusas sukelia gimdos kaklelio vėžį“. Ir štai , po 20 metų, 2018m. vėl naujo gydymo metodo atradimas, suteikiantis viltį gydyti kai kurias pažengusio vėžio formas. Reikia tikėtis, kad tyrimai šia linkme nesustos, mokslininkai toliau tirs imuninės sistemos paslaptis ir užgaidas ir galbūt, po kažkiek metų išmoksime suvaldyti tą paslaptingą ir klastingą ligą.
Leonarda Šarakauskienė : info@sarakauskiene. lt
PO KAIŠIADORIŲ APYLINKES PASIDAIRIUS
Kaišiadorių vardas kildinamas iš kilmingo totoriaus, gyvenusio šiose vietose dar 16a. vardo Chaišadaras. Kita versija teigia, kad pavadinimas galėjęs kilti nuo žodžių „kašė“ (krepšys + daryti ), taigi turėtų reikšti „krepšių gamintojus, dirbėjus. Galėjo kilti ir nuo žodžio „kaištis“-kamštis kam nors užkimšti, tuomet galėjo reikšti „kaiščių dirbėjas“. Bet gyvenvietė kūrėsi prie geležinkelio ir tokie amatai neturėjo esminės svarbos. Kildinant pavadinimą labiau tikėtina, kad 19a., kai caro laikais buvo statomas geležinkelis, gyventojai vis klausdavo „kū čia daro“? 1862m. miestas vadintas Kaszedary,1905m. rus. Košedary, 1926m. Kaišedorys, hebraiškai – Kušidar. Dabar – Kaišiadorys.
Pats Kaišiadorių miestas nėra labai ypatingas , daugiau garsus kaip geležinkelio mazgas. Per miestą ėjo geležinkelis Peterburgas- Varšuva, nuo jo atšaka į Lentvarį ir Virbalį ,o 1871m. savarankiška atšaka į Liepojos uostą. 19a. pabaigoje buvo pastatyta vandentiekio stotis .
Kaišiadorys taipogi yra vyskupijos centras .Katedros kriptoje palaidotas vyskupas T. Matulionis (1873-1962). 2017m. paskelbtas Palaimintuoju. Nepriklausomos Lietuvos metais prie geležinkelio buvo įsteigta amatų mokykla. Vienas mokyklos dėstytojų buvo Algirdas Škėma- žinomo rašytojo tėvas.
Netoli Kaišiadorių ežerų apsuptyje- Žaslių miestelis. Daugelis yra matę centrinę, akmenimis grįstą Žaslių aikštę, jei ne gyvai, tai televizorių ekranuose ar kinuose, nes čia buvo filmuojamas filmas Tadas Blinda, serialas „Čia mūsų namai“. Pokario metais aikštėje buvo guldomi NKVD stribų išniekinti partizanų kūnai. 1975m. už kelių kilometrų esančioje Žaslių geležinkelio stotyje traukinio katastrofoje žuvo apie 20 žmonių.
Jų atminimui pastatytas koplytstulpis. Netoli Žaslių geležinkelio stoties, Guronių kaime yra kardinolo Vincento Sladkevičiaus tėviškė. Jis mokėsi Žaslių pradinėje mokykloje.1552m. Žasliai minimi kaip miestas. Žygimantas Augustas miestelį padovanojo savo žmonai Barborai Radvilaitei. Po poros šimtų metų miestelyje pradeda kurtis žydai, jie sudarė apie 70 proc. visų gyventojų. Čia veikė Talmud Tora mokykla, Žydų banko filialas, daugybė smuklių ir parduotuvių. Žydams kurtis buvo ypač paranku- nes netoli miestelio buvo nutiestas Vilniaus –Kauno geležinkelis , o žydai prekiavo mediena ir grūdais. Nutiesus geležinkelio atšaką į Varšuvą prekyba įgavo tarptautinį mąstą.
Ant ežero kranto stūkso Žaslių Šv. Jurgio bažnyčia. Manoma, kad ji statyta apie 1460 metus.Šalia bažnyčios įspūdingas antkapis Žaslių klebonui M.Cijūnaičiui, klebonavusiam bažnyčioje 1925-1946m.
Pasukus iš greitkelio Kaunas-Vilnius link Paparčių, asfaltą keičia žvyrkelis. Tik įvažiavus į miško keliuką pasitinka Mitkiškių akmuo su Jėzaus, Marijos, Avinėlio pėdomis ir medinis kryžius.
Pakilus į kalniuką netikėtai atsiveria nuostabus vaizdas į Kernavės piliakalnius, kuriuos įpratę matyti kitame Neries krante.
Tolėliau pavažiavus- žvyrkelį keičia akmenų grindinys- privažiavome Paparčius. Šiandien Paparčiai nedidelis ramus miestelis, o dar prieš pusantro šimtmečio čia veikė Domininkonų vienuolynas, įkurtas 1649m. Iš vienuolyno likę tik vartai ir kelios eilės išlikusių akmenų.
Kitoje kelio pusėje čerpėmis dengta apleista koplyčia tikriausiai menanti Napoleono mūšius.
Vienuolyne virė kultūrinis- religinis gyvenimas . Jame buvo įsteigti vienuolių rengimo kursai (noviciatas), buvo rengiami kandidatai dominikonų vienuolynams bei mokytojai ordino išlaikomoms mokykloms. Čia buvo viena didžiausių ir svarbiausių vienuolynų bibliotekų Lietuvoje. Be teologinių, buvo istorinių, filosofinių, teisinių veikalų, taip pat ketvirtasis LDK statuto leidimas, pora M. Daukšos knygų. Dauguma šių knygų dabar saugojama Vilniaus universitete. Iš Laukagalio šaltinio į vienuolyną buvo nutiestas vandentiekis, tiekęs vandenį ne tik vienuoliams, bet ir Paparčių miestelio gyventojams. Daugeliui Paparčių gyventojų vienuolynas buvo pagrindinė darbovietė. Po 1831m. sukilimo uždarius Vilniaus Domininkonų vienuolyną, Paparčiai tapo Lietuvos provincijos Domininkonų centru. Nepavykus 1863m. sukilimui, vienuolynas uždarytas, jo pastatai atiduoti kareivinėms, vėliau parduoti rusams, žydams, galiausiai nugriauti. Iki mūsų laikų išliko mūriniai vartai, koplytėlė bei retas statinys Lietuvos kapinėse- kolumbariumas.
Liūdna vienuolių istorija Paparčiuose nesibaigė: netoli Paparčių įsikūrė Betliejaus seserų vienuolynas . Yra medinė, skiedromis dengta bažnyčia bei keliolika namukų vienuolėms bei čia atvykstantiems piligrimams. Keleri metai Paparčiuose vyksta baroko muzikos festivalis.
Toliau-nedidelis Kalvių miestelis prie didžiausio Kaišiadorių rajone Kalvių ežero. Miestelio įžymybė- šv. Antano Paduviečio rotondos formos bažnytėlė. Tokių Lietuvoje yra tik dvi- Kalviuose ir Sudervėje.
Važiuojame link Darsūniškio. Miestelis minimas daugelio senovinių karų aprašymuose. Iš Darsūniškio pilies Vytautas siuntė kvietimus į savo karūnaciją, čia lankėsi švedų karalius Karolis XII, įsakęs supilti pilkapius kovoje kritusiems savo kariams. Darsūniškyje gyveno didelė žydų bendruomenė, plukdžiusi sielius. Prie įvažiavimo į miestelį pasitinka mūriniai vartai su stogu. Norint pravažiuoti pro juos- reikia kelis metrus pasukti į šoną nuo pagrindinio kelio. Vartai pastatyti 1818m.Taip vietiniai gyventojai tikėjosi apsisaugoti nuo gaisrų .Vartai, vedantys į Vilnių pavadinti Šv. Agotos vardu, vėliau vartai pastatyti ir ant iš miestelio vedančių kelių- pavadinti Šv. Jurgio ir Šv. Kazimiero vardais.
1963m. vartai buvo nugriauti , o medžiagos sumestos į Nemuną. Po 27 metų buvo pašventinti naujai atstatyti Darsūniškio vartai, žmonių dar „bromais“ vadinti.
Pakeliui- Žiežmariai. Gyvenvietė pirmą kartą paminėta netoliese 1349m. vykusio Strėvos mūšio aprašyme. 1841m. Žiežmarius nusipirko grafas Benediktas Tiškevičius., kuris miestelį plėtė ir grąžino. Pastatyta unikali bažnyčia be vieno bokšto. Beveik 500 metų čia gyveno gausi žydų bendruomenė, atstatyta unikali medinė sinagoga. Šiuo metu Žiežmariuose veikia sulčių gamykla „ELMENHORSTER“, kurioje sultys gaminamos iš vietinių vaisių ir uogų, nenaudojant konservantų.
Grįžtant užsukame į Rumšiškes. Jos garsios čia veikiančiu Lietuvos liaudies buities muziejumi. Statant Kauno HAE Rumšiškės perkeltos į dabartinę vietą (1960m. ), o senosios Rumšiškės liko Kauno marių dugne.
Dabartinės Rumšiškės ėmė kurtis apie 1956m.- tai naujai pastatytas miestelis, iš senojo liko tik Rumšiškių bažnyčia, kaip 18a. liaudies architektūros paminklas (po rąstą išardžius perkelta į naują vietą). Kaip ir visų miestelių Rumšiškių istorija labai įvairi, miestelis ėjo didikams iš rankų į rankas, kurie suteikdavo įvairias privilegijas, statė mokyklas, ligonines, bažnyčias ir sinagogas.
1913-19m. Rumšiškėse mokėsi rašytojas Jonas Aistis, miręs Amerikoje. 2000m. jo palaikai perlaidoti Rumšiškių kapinėse, įkurtas J Aisčio muziejus. 1851-1853 m. Rumšiškių raštininkų mokykloje mokėsi Antanas Baranauskas. Jo vardu pavadinta Rumšiškių gimnazija, ant marių kranto- žvelgiančio į marias A. Baranausko skulptūra.
Graži senųjų miestelių įvairovė- kažkada klestėję, garsėję savo amatais, prekyba, išugdę ne vieną garsų Lietuvos žmogų, įdomūs savo didinga istorija, dabar daugelis užmiršti ir žinomi tik ten gyvenantiems .Tai kaip ir žmogaus gyvenimas: jaunystė, klestėjimas ir pagaliau- senatvė. Tik žmogaus gyvenimą matuojame dešimtmečiais, o miestelių –šimtmečiais, amžiais. Graži ta mūsų Lietuva, turtinga jos istorija ir kultūrinis paveldas negailėkime laiko ir noro po ją keliauti. Išsiruošiame į tolimas, egzotines šalis, o esančio grožio arti mūsų - taip ir nematome.
Leonarda Šarakauskienė info@sarakauskiene.lt