Sėkmės istorijos padeda nepasiduoti ligai
Visada yra tikimybė susirgti įvairiomis ligomis - lengvomis ir sunkiomis, trumpalaikėmis ir ilgalaikėmis. Kiekviena liga prasideda nedideliais negalavimais... Plačiau »
MAN DIAGNOZUOTAS KRŪTIES VĖŽYS (susirgusių moterų pasakojimai)
„Laikas, rodos, sustojo; jis nebebuvo panašus į upę, kuri išplaukia iš tamsos ir dingsta tamsoje; jis pavirto ežeru, kuriame be garso atsimuša gyvenimas“.
Erichas Marija Remarkas
Apie krūties vėžį, XXI-ojo amžiaus moterų rykštę, populiarių ir mokslinių straipsnių prirašyta labai daug. Internetas mirga straipsnių įvairove nuo vėžio diagnostikos iki ligos gydymo. Tačiau mažai rašoma apie moterų išgyvenimus susirgus krūties vėžiu, jų savijautą sužinojus, kad serga vėžiu: juk diagnozavus šią ligą, moterį užgriūva didžiulis emocinis ir psichologinis krūvis. Kol sveikos, motinos tikisi matyti savo suaugusius vaikus, dukterys – gyventi ilgiau už savo mamas ir jas palaidoti, žmonos – sulaukti senatvės su savo vyrais. Sužinojus, kad susirgai krūties vėžiu – gyvenimas tarsi sustoja, gydytojo aiškinimai apie gydymosi galimybes – operaciją, chemoterapiją, radioterapiją – pakimba ore, dar nieko neįtikina ir kelia siaubą….Kaip jautėtės, kai pirmą kartą išgirdote vėžio diagnozę – klausiau moterų, kurios sužinojo šią baisią tiesą? Istorijas, kurias papasakosiu yra autentiškos, tai pasakojimai moterų, kurios susirgusios rašė dienoraščius ir puikiai prisiminė pirmąją reakciją, sužinojus apie šią ligą.
Pirmoji istorija labai sukrečianti. Jauna, išvaizdi moteris sėdėjo prie mano kabineto. Kai išleidau paskutinę pacientę, ji nedrąsiai įėjo į kabinetą ir paprašė patarimo, ką jai daryti, nes labai tinsta ranka. Jos neregistravo, nes neturėjo šeimos gydytojo siuntimo, todėl laukė tikėdamasi, gal apžiūrėčiau be registracijos. Ji rašanti disertaciją ir neturinti laiko vaikščioti pas gydytojus. Paprašiau moterį nusirengti. Bet ji pasakė – man tik ranką pažiūrėkite ir paskirkite gydymą. Paaiškinau, kad ranka tinti gali dėl įvairių priežasčių, o kad rasčiau tą priežastį, aš turiu apžiūrėti ją visą. Moteris labai susijaudino, norėjo net išeiti iš kabineto, bet pagaliau apsigalvojo ir nusirengė. O, dangau! Visa jos krūtis išopėjusi, dideli pažasties limfmazgiai buvo rankos tinimo priežastis. Nustebino, kad jauna, išsilavinusi moteris taip užleido savo ligą. Aš gydžiausi – tyliai prisipažino. Mane gydė ekstrasensas, griežtai uždraudė naudoti bet kokius vaistus, nes tuomet neveiks jo skiriamas gydymas. Paaiškinau gydymo galimybes, kad tai užtruks ilgai, disertacijos gynimą teks atidėti, nes visas jėgas teks skirti gydymui. Deja, liga buvo įsisenėjusi, jau išplitusi vidaus organuose ir gydymas laukiamo efekto nedavė. Aplankiau ją gulinčią mūsų ligoninės paliatyvaus gydymo skyriuje. Ji puikiai suprato savo būklę, žinojo, kad disertacijos jau niekada negins, kad ji lėtai miršta. „Mirimas nesukelia kančios. Ją sukelia priešinimasis jai“ – pasakė ji man.Po kelių dienų ji tyliai užgeso…
Kita pacientė – 37 metų medicinos sesuo, kuri netikėjo krūties vėžio diagnoze, kol negavo biopsijos atsakymo. „Sunku patikėti, kad po 15 metų medicininio darbo patirties pati tapau ligone“. Tai buvo didelis smūgis jai – juk ji matydavo, kaip miršta vėžiu sergantys pacientai, juos slaugydavo. Kas manęs laukia? Kiek aš gyvensiu ? Kaip viską pasakyti šeimai? Mama serga Alzheimerio liga, kas bus su ja? Moterims įprasta pirmiau rūpintis kitais, o tik paskutinėje vietoje savimi. Pacientė gydymą atlaikė puikiai ir šiandien savo patirtais išgyvenimais dalinasi su kitomis moterimis, drąsindama jas nebijoti gydymo, jo šalutinių padarinių. Kaip ji sako – sunkiausi buvo pirmieji metai, o dabar ligą primena tik kasdien naudojamos hormoninės tabletės.
Dar vienas atvejis. Moteris prisipažino: kai man nustatė krūties vėžį, puoliau į paniką. Iki tol maniau, kad tai gali atsitikti kitoms, bet ne man. Nejaugi mano trys dukrelės liks našlaitėmis? Neturiu tėvų, vyras mėgstantis išgerti ir nelabai rūpinasi šeima. Esu mokytoja, kaip reikės eiti į klasę su peruku, nes žinojau, kad nuo chemoterapijos nuplinkama. Paaiškinau moteriai, kad nuplikimas yra mažmožis, jei gydysis, augins savo dukreles ir sulauks anūkų. Vėliau, baigusi gydymą, moteris man sakė: „Kol gydaisi, ramina tai, kad kažką darai su savo liga. Bet po gydymo atsiranda baimė, kad liga neatkristų, neatsirastų antrinių navikų”. Baigusioms gydymą moterims aš visuomet aiškinu: nebijokite vėl kreiptis į jus gydžiusius gydytojus, jie atliks reikiamus tyrimus ir išsklaidys jūsų baimes , o jei bus ligos atkrytis (nuo to nei viena moeris neapsaugota), tai šiuo metu jau yra efektyvių vaistų ligos atkryčių gydymui.
Keletas svarbių faktų apie krūties vėžį:
1. Krūties vėžys nėra vienalytė liga, ji gali būti įvairių tipų ir stadijų, kiekvienu atveju reikalingas skirtingas gydymas.
2. Moteris turėtų žinoti savo ligos tipą, stadiją, kitas svarbias naviko charakteristikas, kad įsitikintų, jog skiriamas gydymas yra geriausias jos ligai.
3. Tinkamas gydymas, artimųjų parama ir priežiūra padidina tikimybę greičiau pasveikti ir žvelgti į ateitį be ligos.
4. Bet koks perdėtas ieškojimas „stebuklingų“ gydymo galimybių, vaistų, nepagerina ligos eigos, nepadeda pacientei atsipalaiduoti, užsimiršti. Ji tarsi „užstringa“ ligoje, neturi reikalingos dvasinės ramybės atsigauti po ligos, po alinančio gydymo.
55 metų pacientei buvo diagnozuotas didelis krūties navikas. Jos vyrui gydytojai pasakė, kad ji gyvens neilgai. Po to moteris prisiminė: sužinoję mudu su vyru puolėme į paniką, netekome vilties ir pajutome didelį, neaprėpiamą liūdesį. Tai buvo nepaprastai gili krizė mūsų šeimos gyvenime, tačiau ji leido suprasti, kokia yra draugystės ir meilės reikšmė, padėjo atrasti būdą, kaip iš tikrųjų būti kartu su žmogumi ir suprasti vienam kitą…Visą gydymo periodą vyras ir visa mano šeima buvo šalia, ir tas jausmas, kad esi ne vienas, padėjo atlaikyti gydymo krizes, sunkiausius periodus, kai atrodė, kad jau viskas baigta, daugiau neištversiu. Per ligą aš supratau – ne aš viena sirgau vėžiu, vėžiu sirgo visa mano šeima.
Iš tikrųjų – artimųjų meilė, globa, supratimas ir pagalba sunkioje ligoje daro stebuklus. Štai pasakoja duktė, ištikimai slaugiusi savo sergančią mamą: kai mano mamai diagnozavo krūties vėžį, kiekvieną dieną ja labai rūpinausi. Kartu su ja eidavau į gydytojo konsultacijas, kartu važiuodavome į chemoterapijos ir radioterapijos seansus. Tas laikas mums buvo sunkus, tačiau jaučiau palaimą būdama šalia mamos ir ją remdama. Galvoju, kad mano parama sergančiai mamai liks svarbiausiu dalyku, ką esu nuveikusi savo gyvenime.
Kas labai vargina po gydymo? Tai bendradarbių, pažįstamų, draugų požiūris. Moterys prisipažįsta: labai nemėgstu, kai kas nors prieina prie manęs, paima už parankės ir klausia: kaip laikaisi? Atsakau: gerai. O jie neatlyžta: ne, tu sakyk, kaip iš tikrųjų laikaisi? Jei galvojate, kad išgyvenusios krūties vėžį moterys yra verksnės, nuliūdusios – pamirškite tai! Persirgusioms moterims būna liūdna, kai draugės ar draugai atitolsta dėl savo baimės, nejaukios savijautos lyg bijodami užsikrėsti, neturėdami ką kalbėti. Turbūt svarbiausias dalykas, kuriuo pasižymi persirgusios krūties vėžiu moterys, yra jų optimistinė pasaulėžiūra. Jos žino paslaptį, kurią kiti žmonės dažnai savo pasirinkimu ignoruoja: mums visiems lemta mirti ir svarbu prasmingai praleisti tą laiką, kuris liko gyventi. Besimokant mąstyti pozityviai, krūties vėžys yra žiauri mokymo priemonė, bet ją atlaikiusios moterys tampa dar stipresnės nei buvo. Jos tampa pavyzdžiu, kaip reikia branginti ir vertinti mums skirtą laiką.
Leonarda Šarakauskienė info@sarakauskiene.lt
nuotraukos iš tinklapio:google.com/images
KAI PRABYLA KANČIA (APIE SMURTĄ PRIEŠ MOTERIS)
Kiekvienais metais, lapkričio 25 dieną, minima Tarptautinė kovos su smurtu prieš moteris diena. Šią dieną pažangiojo pasaulio bendruomenės kasmet pradeda tarptautinę akciją: 16 aktyvizmo dienų kovos su smurtu prieš moteris. Smurtas artimoje aplinkoje arba smurtas prieš moteris šeimoje yra nusikaltimas ir žmogaus teisių pažeidimas , darantis niekinėmis visas kitas moters, kaip žmogaus ir pilietės teises, nes užkerta kelią jomis naudotis(JTO).Tarptautinė statistika liudija, jog daugiau nei 90% asmenų, patiriančių smurtą artimoje aplinkoje yra moterys, todėl tai yra su lytimi susijęs nusikaltimas.
SMURTO PRIEŠ MOTERIS APRAIŠKOS:
FIZINIS SMURTAS
SEKSUALINIS SMURTAS
PSICHOLOGINIS SMURTAS
KIEK SENA MOTERŲ SEKSUALINĖ PRIEVARTA ?
Žodis "prievartauti " kilęs iš lotyniško žodžio "rapere" , reiškiančio "vogti", "grobti" , ar "išsinešti", tarsi moteris būtų nuosavybė. Būtent taip daug šimtmečių apie moteris galvojo vyrai.
Herodotas rašė apie grupinius persių moterų prievartavimus per karą prieš graikus penktame amžiuje prieš Kristų. "Keletą finikiečių moterų vijosi ir sučiupo netoli kalnų , o kai kurias iš eilės prievartavo tiek persų kareivių, kad jos mirė". (Herodotas "Istorija")
Taip pat biblijoje , Senajame testamente, aiškiai parodoma, kad prievartavimas buvo įprastas izraelitų kovose. Pakartoto Istatymo knygoje (21,10-14) sakoma:"Kai eisi kariauti su savo priešais ir pamatysi tarp belaisvių gražią moterį, kurios geistum, gali sueiti su ja ir būti jos vyru".
Skaičių knygoje Mozė kalba:"Užtat dabar nužudykite visus mažus berniukus , nužudykite ir visas moteris, pažinusias vyrą, o jaunas mergaites, nepažinusias vyrų, pasilikite sau gyvas".
Galima sakyti, kad prievartavimai buvo įprasti Romos imperijoje. Tereikia apsilankyti meno galerijose ir paskaityti klasiką. Pirmoje istorinėje knygoje, parašytoje Herodoto, yra daugybė moterų pagrobimų, pradedant finikiečiais , paskui graikais, galiausiai trojiečiai pagrobia Eleną.
Štai P.P. Rubenso paveikslas "Sabinų moterų išprievartavimas". Dailininkas iliustruoja Romos istoriko Livijaus pasakojimą:753m. prieš Kristų Romą įkūręs Romulas nerimavo dėl moterų trūkumo, nes reikėjo užtikrinti valstybės ateitį. Todėl sugalvojo į šventę Neptūno garbei pakviesti kaimyninę Sabinų gentį, o tada pagrobė jų moteris. Paveiksle vaizduojamos Romos karių sučiuptos pusnuogės moterys, kančios iškreiptais veidais, užplėštais sijonais ir apnuogintomis krūtimis, o visą tą orgiją nuo pakylos stebi Romulas.
Ir tai vyko ne tik antikos laikais. Jei pasektume senovės graikų, persų ir romėnų , Aleksandro Didžiojo pėdsakais, pasidomėtume šviesiaplaukių, mėlynakių vaikų gija, palikta visoje centrinėje Azijoje, patyrinėtume jų DNR, pamatytume, kad tai palikuonys prievartautų Europos moterų. Moterys nuo seno buvo laikomos karo grobiu.
"Vyro atradimą, kad jo genitalijos gali pasitarnauti kaip ginklas sėjant baimę, galima priskirti prie svarbiausių priešistorinių laikų atradimų kartu su išmokimu įkurti ugnį ir pasigaminti pirmą negrabų kirvį"-teigė amerikiečių rašytoja Siuzana Brownmiller savo sensacingoje knygoje apie prievartavimus "Prieš mūsų valią".
Seksualinė prievarta kare yra toks pats ginklas kaip mačetė, kuoka, ar Kalašnikovo automatas. Pastaraisiais metais etninėms ir sektantų grupėms iš Bosnijos, Ruandos, Irako ir Nigerijos , Kolumbijos ir Centrinės Afrikos respublikos prievartavimas yra tarsi sąmoninga strategija, vos ne masinės destrukcijos ginklas, kuris ne tik griauna savigarbą ir terorizuoja bendruomenes, bet ir sunaikina varžovų etniškumą, arba, anot prievartautojų, ir bedieviškumą.
Prievartavimu bei plėšimu garsėjo vikingai, Čingischanas ir jo mongolai beveik visi užkariautojai tiek viduramžiais, tiek vėliau.
Abejonių nepalieka Amerikos pilietinio karo dienoraščiai, laiškai į namus ir kariniai įrašai:daugelis Pietų moterų buvo prievartautos-tiek baltaodės, tiek juodaodės.
Galbūt pirmąkart prievartavimas kaip specifinis ginklas baimei pasėti buvo panaudotas Ispanijos pilietiniame kare.
Ispanijos diktatoriaus Franko armijos karininkai skatino pavaldinius kuo žiauriau elgtis su politiškai aktyviomis ispanų moterimis:"Jie ne tik prievartavo, bet ir perpjaudavo joms pilvus. Jos būdavo žeminamios nuskutant galvą ir verčiant gerti ricinos aliejų, kad joms paleistų vidurius ir viešai išsituštintų. Išprievartavę moteris, jie paženklindavo jų krūtis jungu ir strėlėmis-falangistų simboliais" rašo savo knygoje "Kova už Ispaniją" Didžiosios Britanijos karo istorikas Antony James Beevora's. 
II-jo Pasaulinio karo metu prievartavimų mastas sunkiai suvokiamas. Pasak A. j. Beevoro , Berlyne seksualinį smurtą patyrė viena iš trijų, apytikriai mažiausiai du milijonai moterų visoje šalyje. A. Beevora's tai pavadino "didžiausiu masinio prievartavimo reiškiniu istorijoje." Sukrėstas to, ką rado vartydamas dienoraščius, kareivių laiškus ir komunistinio režimo įrašus savo knygai "Berlyno žlugimas, 1945-ji", jis rašė:"Daugeliu atvejų moterų ir merginų likimas Berlyne buvo daug blogesnis nei Stalingrade badaujančių ir kenčiančių kareivių".
Prievartavimai prasidėjo iškart, kai Stalino kariuomenė 1944m. sausio mėn. įžengė į Rytų Prūsiją ir Sileziją. Britanijos, Prancūzijos, Amerikos ir Kanados kariuomenė taip pat prievartavo vokietes, tik ne tokiais mastais. "Daugelye miestų ir kaimų buvo išprievartauta kiekviena moteris, kurios amžius nuo aštuonerių iki aštuoniasdešimt metų" rašė sovietų karo korespondentė, Natalija Geese, kuri stebėjo Raudonosios armijos karo veiksmus. Jos žodžiais, tai buvo prievartautojų armija.
Ar tai buvo politika , ar karo ginklas? Ir taip, ir ne-sako A.J. Beevoras. "Tai nepaprastai sudėtinga.Kareiviams niekada nebuvo įsakyta eiti ir prievartauti, tačiau keršto atmosfera ir pasąmonės psichologija darė savo". Prievartaujama buvo ne tik Vokietijoje, bet ir Sovietų sąjungininkų šalyse:Vengrijoje, Rumunijoje, Lenkijoje, Jugoslavijoje ir kt. Kuomet Jugoslavijos komunistas M. Djikas užprotestavo, Stalinas atkirto:"Nejau taip sunku suprasti tūkstančius kilometrų per kraują, ugnį ir mirtį nužygiavusį karį, jei jis užsimano pasismaginti su moterimi?".
Po tokių "linksmybių" moterys niekada neatsigaudavo. Remiantis Berlyno ligoninių įrašais tūkstančiai mirė, didžioji dalis nusižudė. Nemažai buvo užkrėstos venerinėmis ligomis. Tos, kurios pastojo, žudė savo kūdikius. Rusų kareiviai prievartavo net savo moteris-ruses ir ukrainietes, kurios buvo paimtos į Vokietiją kaip karo belaisvės.
M. Gebhardt knygoje "Nepapasakoti nusikaltimai" pasakoja, kokia buvo sukrėsta, kai viena nukentėjusi vokietė atskleidė, jog moterys, bandžiusios nusižudyti po grupinio išprievartavimo, tik suluošino save, nes nemokėjo persipjauti venų.
Didiėji karai baigėsi, tačiau smurtas, žudymai , prievarta- ne. Lyg gyventume pulsuojančių ugnikalnių zonose, kuriose nežinia kada, kur ir kodėl prasiverš viską griaunanti ir naikinanti jėga.
Kuriasi teroristinės grupuotės Afrikoje- "Boko Haram", Azijoje Islamo armija, nesenos žudynės Ruandoje, Kambodžoje, jazidų persekiojimas Mianmare, 4 metus trukęs karas Bosnijoje, per kurį pasaulis išgirdo "etninio valymo" terminą, 1995m. žudynės Srebrenicoje, karinis režimas ir žudynės Argentinoje.
Ir visai neseniai-2016m. žudynės ir prievartavimai Kongo Demokratinėje respublikoje. "Pasaulio prievartos sostinė"-taip šalį pavadino Jungtinių Tautų specialioji atstovė seksualinės prievartos klausimais. Nesuvokiami skaičiai-per dieną išprievartauta tūkstančiai moterų, daugiau nei viena iš trijų moterų, septyniasdešimt per valandą…Moterys taip žiauriai prievartautos, jog išdraskyti visi lyties organai, dėl sužalojimų atsiradusios fistulės, negyjančios opos lyties organuose.
Kongo Demokratinėje respublikoje, Panzi miesto ligoninėje dirbantis gydytojas ginekologas, 1918m. Nobelio Taikos premijos laureatas Denisas Mukvege gelbėjo tūkstančius išprievartautų moterų. Baigęs medicinos studijas Prancūzijoje, atvyko į gimtąją šalį gelbėti gimdymo metu mirštančių moterų. Atidarius Panzi miesto ligoninę pirmoji pacientė atėjo ne gimdyti. "Tai buvo moteris, kurią išprievartavo keli vyrai, o išprievartavę peršovė makštį". pasakojo daktaras D. Mukvege. "Buvau labai sukrėstas ir maniau, kad tai pavienis atsitikimas, kad taip pasielgė kažkas apsvaigęs nuo narkotikų, nesuvokiantis ką daro".Vėliau moterų vis daugėjo ir daugėjo. Viena po kitos jos pasakojo, kaip joms būnant namuose su šeimomis, ateidavo ginkluoti kariai, nušaudavo vyrus, o jas išprievartaudavo. "Joms kišo į lytinius organus durklus, arba benzine išmirkytas lazdas, kurias padegdavo. Kai kurias prievartavo penki ar daugiau vyrų, kol moterys netekdavo sąmonės. Viskas vyko jų vaikų akyse. Tada supratau, kad šioms ginkluotoms grupuotėms prievartavimas buvo karo ginklas"-pasakojo Nobelio Taikos premijos laureatas gydytojas D. Mukvege.
Ar toli nuėjome nuo Antikos laikų, nuo Persėjo laikančio rankoje nukirstos Medūzos galvą? Visa tai kas vyksta, atrodo taip toli, taip neįtikėtina, nesuvokiama. Prievartavimai per karą buvo nutylimi, laikomi nebaudžiamais, tarsi tai būtų antraeiliai nusikaltimai. Tai pigiausias vyrui žinomas ginklas. Jis sugriauna šeimas, paverčia jaunas merginas atstumtosiomis, trokštančiomis, kad gyvenimas baigtųsi dar beveik neprasidėjęs. Taip pradedami vaikai, kurie kasdien primena motinoms apie jų išniekinimą ir kurie dažnai atstumiami bendruomenės, kaip "blogo kraujo". Įsivaizduokite moteris, kurios neturi pinigų nei išsilavinimo, ar gyvena šalyse kur valdžia priklauso vyrams su šautuvais ar mačetėmis rankose. Jos negaus patarimų nei dėl kompensacijos dėl išprievartavimo ir bus pasmerktos visą gyvenimą kentėti savo skurdžią egzistenciją. Tokios moterys dažnai išvaromos iš savo bendruomenių, kas tolygu "lėtai žmogžudystei". Mažai moterų sutinka pasakoti savo baisias istorijas, o papasakojusios -nepuoselėja jokių vilčių dėl ateities, nes jos "suterštos".
1993m. 12.20 Jungtinių Tautų Generalinėje Asamblėjoje šalių narių priimta Smurto prieš moteris eliminavimo Deklaracija . Ši deklaracija yra vienas iš pagrindinių tarptautinių žmogaus teisių dokumentų , kuris svarbus ir smurto prieš moteris šeimoje problematikai. Deklaracijoje numatoma, kad "smurtas prieš moterį" yra bet koks smurtinis veiksmas , kai moteris patiria ar gali patirti fizinę, seksualinę, ar psichologinę žalą; ar moters kančia, įskaitant ir tokių veiksmų grėsmę, prievartą ar savališką laisvės praradimą tiek tiek viešajame , tiek privačiame gyvenime. Pagal šią deklaraciją šalys įsipareigoja imtis teisinių, politinių, administracinių bei kultūrinio pobūdžio priemonių apsaugant moteris nuo bet kokios rūšies smurto. Taip pat šalys įsipareigoja skirti finansinių resursų įgyvendinant priemones kovai su smurtu prieš moteris.
Lietuvoje nebuvo tokių žiaurių prievartavimų, bet žinome, kad ūkininkai, dvarininkai daugumą samdinių, tarnaičių suvedžiodavo, pavainikiai gimdavo, tie vakeliai irgi būdavo visuomenės atstumtieji -"benkartai". Lietuvoje baisi išnaudojimo forma-kai sūnūs, anūkai geria ir skriaudžia savo motinas, močiutes, atiminėja pinigus, prieina iki smurto. Vis išgirstame atvejus apie tėvų ar patėvių tvirkinamas dukreles. Visa tai vadiname "smurtu artimoje aplinkoje", kuris dažnai yra paslėptas, nutylimas.
Nors nėra afišuojama, bet didesni ar mažesni smurtiniai santykiai yra kas penktuose namuose.
Bendra Lietuvos ir Didžiosios Britanijos visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų kompanija "Baltijos tyrimai" 2019. IV. 12-26d.d.asociacijos "Moterų informacijos centras" užsakymu atliko reprezentatyvią Lietuvos gyventojų apklausą apie smurtą artimoje aplinkoje. Penktadalis apklaustųjų (19%)pasisakė patyrę smurtą. Dar skaudžiau atrodo moterų patirtys:kas ketvirta (25%)prisipažino, kad prieš ją buvo ar yra smurtaujama. 70 %smurtautojų esami ar buvę sutuoktiniai, sugyventiniai. Likę- tėvai arba kiti artimi žmonės.
Didžioji dalis (60%)smurtą artimoje aplinkoje patyrusių moterų pagalbos niekur neskreipė.Kodėl? Moterys baiminasi kreiptis pagalbos, nes išgyvena gėdos jausmą, bijo, kad bus smerkiamos artimųjų ir pažįstamų. Kartais baimė kyla iš netikėjimo, kad kažkas gali padėti, nepasitikėjimo institucijomis. Dažnai būna sunku ką nors keisti, o ištikus šoko ir streso būsenai sudėtinga priimti informaciją. Nukentėjusios moterys skundėsi informacijos apie pagalbos galimybes stoka, teigė nepasitikinčios psichologais, vaiko teisių apsaugos specialistais, kartais jaučiančios skeptišką pareigūnų požiūrį. Baimingas nukentėjusių nuostatas sustiprina tai, kad smurtą, ypač psichologinį, sunku įrodyti. (Tyrimas"Smurtas artimoje aplinkoje:prevencija, apsauga, pagalba ir bendradarbiavimas",2019m. )
Psichologinis smurtas (emocinis, verbalinis)-tai pavojingas tyčinis poveikis kito žmogaus psichikai. Psichologinis smurtas turi daug formų:vertimas elgtis prieš savo valią, jausmų ignoravimas, įsitikinimų išjuokimas, baudimas, įžeidinėjimas ir žeminimas, verčiant moterį blogai galvoti apie save, vertimas abejoti dėl savo sveiko proto ir gebėjimo priimti teisingus savarankiškus sprendimus, vertimas jaustis kalta, manipuliacijos vaikais, jų gerove.
Ekonominis smurtas:tai viena iš smurto šeimoje rūšių , kuri sukuria finansinę priklausomybę. Labiausiai paplitusios ekonominio smurto formos:draudimas dirbti, pinigų atėmimas verčiant jų prašyti, šeimos biudžeto kontroliavimas, vienvaldiškai priimami finansiniai sprendimai , skyrybų atveju -vengiama padėti vaikams.
2019m. Lietuvoje atliktas tyrimas apie smurto paplitimą tarp pagyvenusių moterų. 21,8% moterų (60-97m.amžiaus), gyvenančių privačiame namų ūkyje yra patyrusios smurtą. Dažniausiai patiriamas pasichologinis smurtas (17,8%), ekonominį smurtą patiria 9,5%,fizinį 4,5% respondenčių. Pagrindinis smurtautojas yra vyras arba partneris, netgi vaikai. Senų tėvų nepriežiūros kaltininkai yra vaikai ar kiti artimi giminės. Lietuvoje atliktų tyrimų duomenimis , svarbiausios ir dažniausios smurto prieš vyresnias moteris priežastys yra nesutarimai šeimoje ir šeimyniniai konfliktai, alkoholizmas, depresija, žiaurus partnerio charakteris, moters žeminimas, nemokėjimas konstruktyviai spręsti šeimos problemas, nedarbas, skurdas ir nepritekliai.
Seksualinis smurtas prieš mergaites-didelė ir giliai slepiama problema. Baisiausia tai, kad tėvai, tie, kurie turėtų apginti savo vaiką nuo didelio blogio, to padaryti nesugeba, nesigilina į vaiko užuominas ar skundus. Mamos netiki, kad jų dukrą galėtų tvirkinti artimos aplinkos žmonės:tėvai, patėviai, dėdės, draugai ir kiti žmonės-tie, kurie nesibodi pačiupinėti augančių mergaičių krūtų ar lytinių organų, bando bučiuoti ar glamonėti. Dar tragiškiau, kai mergaitė neturi kam išsipasakoti, nes mama gali išjuokti, netikėti, o tvirkintojas- prigąsdinti ar primušti.
Ką daryti patiriant smurtą šeimoje? Dauguma moterų nesikreipia pagalbos, nes nemano, kad jomis kas patikės, nemano, kad yra verta rūpesčio, sumenkina savo išgyvenimus ir galvoja, kad "nėra taip blogai". Kreiptis pagalbos iš tikro nėra lengvas žingsnis. Tačiau svarbus ir reikalingas. Tau ir tavo fizinei ir emocinei gerovei . Ir kitiems apsaugoti.
Specializuotos kompleksinės pagalbos centro kontaktai smurtą patyrusiems asmenims: Informacija ir pagalba teikiama darbo dienomis nuo 9 iki 19 val. 866585084; 861840044 skpc@moterulinija.lt https://moterulinija.lt/pagalba-patiriantiems-smurta-artimoje-aplink oje/
Kodėl bijome Stambulo konvencijos ? Stambulo konvenciją Europos taryba priėmė 2011m. Ji įsigaliojo 2014m. ES ją pasirašė 2017.06 mėn. Tai tarptautinis dokumentas-ją ratifikavusios valstybės privalo laikytis išsamių teisiškai privalomų standartų, skirtų užkirsti kelią smurtui dėl lyties, apsaugoti aukas ir nubausti smurtautojus. Stambulo konvencijos ratifikavimas padėtų keisti požiūrį, kad smurtas prieš moteris nėra asmeninis reikalas. Tai taip pat sustiprintų teisinę sistemą užkertant kelią smurtui prieš moteris ir prisidėtų prie aukų apsaugos. Deja, Stambulo konvencijos pasirašymas ir ratifikavimas kai kuriose ES , tame tarpe ir Lietuvoje, atvėrė erdvę prieš lyčių lygybę nusiteikusių judėjimų rėmėjams. Esu tikra, jog dauguma žmonių, kurie nusiteikę prieš šią konvenciją, iš tiesų ar skaitė jos tekstą.
Gyvenimas juda į priekį. Atsirado Me#Too judėjimas, kuris tarsi sudrumstė užsistovėjusią kūdrą. Išgirdome žodį "mobingas". Daugelis išprievartautų moterų liovėsi gėdytis ir jaustis kaltomis, netgi jei buvo labai rafinuotai prievartautos ar užgauliotos priekabiavimu. Me#Too judėjimas atskleidė, kad seksualinis priekabiavimas toks paplitęs -viena iš trijų moterų gyvenime patyrė seksualinę prievartą. Pasirodo, prievarta neišskiria nei rasės, nei klasės, nei sienų: tai nutinka visur, visuose socialiniuose sluoksniuose ir žemiausiuose, ir aukščiausiuose.
Kaip fiziologiškai, psichologiškai pateisinti prievartavimo aktą? Kodėl vyrai tai pasirenka ? Prievartauti nėra seksualu- teigia Nobelio premijos laureatas gydytojas D. Mukvege. Ar vyrai užprogramuoti skaudinti moteris? Jei taip, tai kaip motinos galėjo paleisti į pasaulį tokias būtybes? Šį klausimą savo knygoje "Atsiprašymas" uždavė feministė rašytoja Eva Ensler. O atsakyti ji pabandė prabildama savo tėvo, skriaudusio ją nuo penkerių metų balsu:"Visą laiką verčiau tave jaustis taip, tarsi būtum padariusi kažką labai blogo". Taip ir norisi baigti šį pasakojimą apie žiauriausias moterų kančias klausimu:kuo mes esame taip nusikaltusios pasauliui? Aš tikiu, kad laisva valia yra prigimtinė mūsų, moterų teisė. Deja, kaip matome, ta teisė dažnai sumindžiojama, paniekinama. Gilia rauda tas skausmas prasiveržia ir žiaurų psichologinį smurtą kentusios Anos Achmatovos "Requiem":Ne, tai nebe aš, kažkas kitas taip baisiai kenčia, /aš juk taip negalėčiau/, o tai, kas nutiko/,te gelumbės juodos uždengia/, ir teišneša jau žibintus…/Naktis...
Literatūra:
Vaizdinė medžiaga:
Google.com/images, shutterstock.com
Eva Ensler "Atsiprašymas", Christina Lamb "Mūsų kūnai jų karo laukas", A. Beevor "The fall of Berlin 1945", A. Beevor "The battle for Spain", S. Brownmiller "Against our will", M. Gebhardt "Crimes unspoken" .Herodotas "Istorija"
KAS YRA VAKCINOS IR KAIP JOS VEIKIA
Pastaruoju metu dažniausiai girdimi žodžiai – pandemija, karantinas, vakcinos, vakcinacija. Pandemija – kada užkrečiama liga išplinta visame pasaulyje, karantinas – apsaugos priemonių kompleksas, saugantis nuo ypatingai užkrečiamos ligos plitimo. Vakcina yra mums gerai žinomas žodis – tai skiepai, o vakcinacija – skiepijimas siekiant apsaugoti nuo infekcinės ar virusinės ligos. Žodis vakcina kilęs iš prancūziško žodžio vache-karvė.Karvių raupus sukeliantis virusas vadinamas vaccinia, taip ir atsirado vakcinų pavadinimas. Kaip vakcina veikia ? Bakterijos, mikrobai, virusai, grybelis, įvairūs parazitai (tai vadinama bendru vardu patogenas) visą laiką yra mūsų aplinkoje. Patogenas, patekęs į organizmą, gali sukelti ligą, o kai kada ir mirtį. Organizmas turi daug būdų apsiginti nuo jį puolančių patogenų: oda, gleivinės, blakstienos ir kt. veikia kaip fizinės kliūtys, kurios neleidžia patogenams patekti į vidų. Kuomet užkratas arba patogenas patenka į organizmą, suveikia organizmo gynybos sistema, taip vadinama imuninė sistema arba imunitetas. Jei imuninė sistema stipri – ligos sukėlėjas sunaikinamas. Tai yra natūralus organizmo atsakas. Tačiau taip yra ne visada. Kodėl? Patogenas ar bakterija, ar virusas, patekę į organizmą, atsineša svarbią dalelę-antigeną, kuris stimuliuoja svarbią imuninės sistemos dalį – antikūnų susidarymą. Antikūnus galime laikyti savo kūno gynybos sistemos kariais. Kiekvienas antikūnas ar kareivis yra mokomas atpažinti vieną specifinį antigeną. Bet, pirmą kartą patekus į mūsų organizmą infekcijai, reikia laiko, kol imuninė sistema sureaguoja ir gamina tik tam antigenui arba sukėlėjui specifinius antikūnus. Antikūnai dažniausiai yra specifiniai tik tam tikram sukėlėjui, išskyrus atvejus, kai du patogenai yra labai panašūs vienas į kitą (lyg pusbroliai). Gaminant antikūnus, organizme sukuriamos ir atminties ląstelės, kurios išlieka veiksmingos net po to, kai antikūnai sunaikina patogeną. Tai reiškia, jei žmogus užsikrės ta pačia infekcija antrą ar trečią kartą – atsakas bus daug greitesnis ir efektyvesnis, nes imuninė sistema sureaguos greičiau.
Koks vakcinų arba skiepų vaidmuo mūsų sudėtingoje imuninėje sistemoje? Vakcinos yra susilpninta ar neaktyvi patogeno dalis – antigenas. Imituodamas natūralią infekciją, antigenas parodo imuninei sistemai ligos sukėlėją, prieš kurį imuninė sistema pagamina antikūnus ir kitus gynybos mechanizmus. Naujesnėse vakcinose (taip pat ir vakcinose nuo Covid-19 ligos ) yra ne pats antigenas, o integruota schema, išmokanti imuninę sistemą sukurti baltymą, kuris duos imuninį atsaką į virusą. Nei vienoje vakcinoje nėra gyvo viruso. Bet koks šalutinis poveikis, pvz. galvos skausmas, šaltkrėtis, silpnumas atsiranda dėl imuninio atsako, o ne infekcijos. Skiepijimas nuo užkrečiamųjų ligų priskiriamas prie didžiausių žmonijos atradimų. Vakcinos kasmet išgelbėja daugybę žmonių gyvybių. Be to, pasiskiepijus didžiajai visuomenės daliai, susidaro visuomenės imunitetas, ir taip apsaugomi net ir nesiskiepiję jos nariai.
Dr.Mike Ryan straipsnį išvertė ir sutrumpino Leonarda Šarakauskienė, iš Pasaulinės Sveikatos organizacijos tinklapio
https://www.who.int/covid-19/information
COVID-19 VAKCINA:MITAI IR FAKTAI
Tikriausiai, nei viena vakcina , padėjusi įveikti užkrečiamas ir mirtinas ligas, nėra taip apipinta mitais, kaip Covid-19 vakcina.
Viso pasaulio mokslininkai nenuilstamai kuria saugias ir veiksmingas vakcinas . Vakcina arba skiepas- tai medicininis preparatas skirtas įgyti imunitetui nuo infekcinės ligos. Vakcinos paskirtis- nesukeliant ligos sukurti organizme imuninį atsaką į organizmą iš išorės puolančią infekciją. Skiepijimas nuo užkrečiamųjų ligų priskiriamas prie didžiausių žmonijos atradimų, kadangi kasmet išgelbėja daugybę žmonių gyvybių. Pasaulinės sveikatos organizacijos (PSO) duomenimis 2010-2015m. vakcinos išgelbėjo apie 10 mln. gyventojų, kurie būtų mirę nuo įvairių užkrečiamų ligų. Skiepai beveik visiškai išnaikino tokias mirtinas ligas kaip raupus, difteriją, tymus, poliomielitą ir kt. Šiuo metu, kai pasaulį apėmusi SARS-CoV-2 pandemija, daugelio šalių vyriausybės investuoja didelius pinigus į vakcinos nuo šios mirtinai pavojingos ligos kūrimą. Tačiau mokslininkai, medicinos ekspertai susiduria su nauju iššūkiu:kuriamos įvairios “antivakserinės” teorijos, skleidžiami įvairūs neteisingi mokslo įrodymais nepagrįsti mitai . Internete, kai kuriose TV laidose plinta klaidinga informacija apie vakcinų žalą ir neigiamą poveikį organizmui. Ar “antivakseriai” žino, kad vakcinos išsaugojo milijonus žmonių gyvybių ?
Štai dažniausiai skleidžiamų neteisingų ar melo teorijų.
MITAS:Vakcinos nėra saugios, nes sukurtos labai greitai.
Tiesa ta, kad Covid-19 vakcina buvo sukurta žymiai greičiau , nei kitos vakcinos- mažiau nei per metus.
Ankstesnis rekordas buvo 4 metai- vakcina nuo kiaulytės (epideminis parotitas) buvo sukurta per 4 metus.
Kodėl taip greitai sukurta Covid-19 ? Vakcinos kūrėjai neturėjo finansavimo sunkumų, be to, coronavirusai buvo žinomi ir tyrinėjami dešimtmečiais. Netrūko savanorių vakcinos efektyvumo bandymams. Klasikinis vakcinavimas yra inaktyvuotas patogenas ar jo dalis, kuris „išmoko“ organizmą sukelti imuninį atsaką.
Covid-19 ligos vakcina organizmui pateikia patogeno baltymo gamybos „instrukciją“. Sukūrus organizme baltymą, imuninė sistema reaguoja į patogeno iš išorės sukeltus išpuolius.
MITAS:Geriau palaukti, nereikia skubėti vakcinuotis.
Liga nelaukia. Net šiandien niekas negali atspėti, kur ir kada galima užsikrėsti , kokia ligos forma-lengva ar sunkia sirgsime.
MITAS:Vakcina pakeis organizmo DNR. (DNR- nukleorūgštys, kuriose saugoma genetinė informacija, jos padeda informaciją realizuoti bei perduoti ją palikuonims).
Kai kurios Covid-19 vakcinos, įskaitant Phizer Biotech ir Moderna yra pagrįstos RNR (ribonukleino rūgštis) technologija. Šios vakcinos veikia skirtingai nei tradicinės vakcinos. Tradicinė vakcina- kuomet suleidžiamas susilpnintas patogenas, kuris sukelia lengvą infekciją –reakciją į patogeną, dėl ko vėliau susidaro imunitetas ligai. Covid-19 vakcina tik „išmoko“ organizmą sukurti baltymą,kuris duos imuninį atsaką į virusą. Vakcina nėra integruojama į mūsų DNR. Tiesą sakant, RNR pagrindu kuriama vakcina net nepasiekia ląstelės branduolio, kuriame yra organizmo DNR.
MITAS:.Covid-19 vakcinos gali sukelti SARS-CoV-2 ligą.
Negali, nes nei vienoje vakcinoje nėra gyvo viruso. Bet koks šalutinis poveikis, pvz. galvos skausmas ar šaltkrėtis, silpnumas atsiranda dėl imuninės reakcijos, o ne infekcijos.
MITAS: Skiepytis neverta, nes nuolat atsiranda naujų koronaviruso atmainų, prieš kurias vakcinos yra bejėgės.
Covid-19 ligos sukėlėjo -koronaviruso mutacijas galima sustabdyti tik skiepais. Kuo daugiau ir per trumpesnį laiką bus pasiskiepijusių-tuo greičiau užkirsime kelią mutacijoms. Savo skeptišku požiūriu į skiepus , vangiai skiepydamiesi mes patys skatiname virusą mutuoti. Supraskime, virusas be mūsų negyvas. Didelė viltis buvo dedama į skiepus, buvo manoma, kad paskiepijus 67% gyventojų bus įgytas visuomenės imunitetas, padėsiantis sustabdyti ligą. Bet taip neįvyko. Žmonės skiepijasi vangiai, skleidžiamos jokio mokslinio pagrindo neturinčios "antivakserinės ' teorijos. Atrodytų, kad kažkas nori, kad kuo daugiau žmonų sirgtų ir mirtų.
MITAS: Skiepas neturi prasmės:pasiskiepijai ar ne, vistiek gali susirgti ir platinti ligą.
Nei viena vakcina, kaip ir nei vienas vaistas neduoda 100% apsaugos nuo ligos. Vakcina apsaugo nuo sunkios ligos eigos ir mirties. Pvz. paprastojo sezoninio gripo vakcina duoda apsaugą 40% pasiskiepijusių, o Covid-19 ligos vakcina iki 70-80 %.
MITAS: Vakcinoje yra mikroschema (microchip)
Pernai JAV atlikta „YouGov“ apklausa uždavė daugybę klausimų apie Covid-19 ligą. Neįtikėtina, kad 28% respondentų mano, kad Slaptosios tarnybos planuoja naudoti Covid-19 vakcinas kaip priemonę implantuoti mikroschemas gyventojams. Kai kurių nuomone, ši mikroschema leis sekti kiekvieną žmogaus žingsnį. Iš tikrųjų mūsų mobilieji telefonai tą užduotį jau seniai atlieka be jokio vargo. Sąmokslo teorijos skleidžia, kad vakcinoje yra radio dažnio indentifikavimo schemos. Radio dažnio identifikavimui būtinas radio atsakiklis, imtuvas ir siųstuvas. Šių komponentų neįmanoma sukonstruoti tokio dydžio, kad tilptų į adatą.
MITAS:.Dėl Covid-19 ligos kaltas 5G ryšys.
Tai visiška nesąmonė. Uhanas iš tiesų buvo vienas pirmųjų Kinijos miestų , kuriame pradėti 5G tinklo bandymai. Tačiau kartu su Uhanu bandymai pradėti ir Pekine, Šanchajuje ir dar keliuose Kinijos miestuose. Jei nusilpusio imuniteto teorija turėtų pagrindo, nėra priežasčių , kodėl Covid-19 neprasidėjo visuose miestuose. Kinija nėra vienintelė šalis pasaulyje, kurios miestuose bandomas 5G tinklas. Daugiausia naujos kartos antenų yra JAV ir Europoje. Įrodymais pagristų teiginių, kad naujasis koronavirusas susijęs su 5G tinklu nėra.
MITAS: Covid-19 vakcina gali sukelti nevaisingumą.
Nėra duomenų, kad Covid-19 vakcina turėtų įtakos vaisingumui. Panašiai, nėra duomenų, kad vakcina sukeltų pavojų būsimam nėštumui.Neseniai JAV atliktas tyrimas apėmęs 3,4 tūks. nėščiųjų , iš kurių 252 sirgo Covid-19 liga. Tyrimas parodė, jog virusas iš esmės nesukelia su nėštumu susijusių problemų. Jau sirgdami gimė tik 3% mažylių, daugiausia moterims, kurios sirgo besimptome ar lengva ligos forma. Skiepas nuo Covid-19 ligos neapsunkino nėštumo eigos, paskiepytos moterys sėkmingai pastojo ir išnešiojo vaikelį.
MITAS:Covid-19 vakcinoje yra vaisiaus audinio.
Daug metų “antivakseriai” skleidžia gandus, kad vakcinose yra vaisiaus audinių. Nei Covid-19, nei kitose vakcinose vaisiaus audinių nėra.
MITAS:Persirgusiems Covid-19 vakcinos nereikia.
Net praeityje turėję teigiamą SARS-CoV-2 testą, turėtų būti skiepijami. Kaip rašo Ligų kontrolės ir prevencijos centras (CDC):”dėl rimto pavojaus sveikatai ir dėl to, kad galima pakartotinai užsikrėsti Covid-19 liga, vakcinuoti reikėtų neatsižvelgiant į tai, ar jau sirgote SARS-CoV-2 infekcija”. Taip yra tikimybė, kad pradinis tyrimas buvo klaidingas-kitaip tariant, testas buvo teigiamas, tačiau virusinės infekcijos nebuvo. Todėl visuomet yra geriau klysti atsargiai. Tiriant antikūnus, kurie susidaro patekus virusui į organizmą pastebėta, kad jų kiekis pradeda mažėti po 3-5 mėnesių po persirgimo ir vėl atsiranda tikimybė pakartotinai užsikrėsti . Nereikia užmiršti, kad virusas mutuoja ir naujos viruso atmainos gali sėkmingai vėl pulti.
MITAS:Pasiskiepijus viruso pernešti negalima.
Covid-19 vakcinos yra skirtos tam, kad žmonės nesirgtų SARS-CoV-2 infekcija, tačiau vakcinuotas asmuo visgi gali nešioti virusą, o tai reiškia, kad jis taip pat gali jį ir perduoti. Kadangi dar nėra pakankamai aišku, ar skiepai užkirs kelią infekcijai, pasiskiepijęs turėtų toliau dėvėti kaukę, plauti rankas, vengti fizinio artumo taip, kaip rekomenduoja regionų valdžios institucijos.
MITAS: Pasiskiepijus gyvensime normaliai.
Deja, dėl anksčiau mano paminėtų teiginių, dėl to, kad dar daug ko nežinome apie pačią ligą, taip teigti reikėtų labai atsargiai.Net ir pilnai pasiskiepijus , reikia nešioti kaukes ir laikytis visų reikalvimų.
MITAS:Vakcina visą gyvenimą saugos nuo Covid-19 ligos.
Mokslininkai virusą tyrinėja dar tik virš metų, skiepijimas pradėtas neseniai, todėl nežinoma, kiek ilgai išliks imunitetas. Pasaulio sveikatos organizcijos (PSO) nuomonė: “dar per anksti žinoti, ar Covid-19 vakcina užtikrins ilgalaikę apsaugą. Tačiau džiugina tai, kad turimi duomenys rodo, jog daugumai žmonių , pasveikusiems nuo Covid-19 ligos atsiranda imuninis atsakas, kuris suteikia bent tam tikrą apsaugą nuo pakartotino užsikrėtimo- bet, deja, dar nežinome, kokia stipri ši apsauga ir kiek laiko ji truks. Gali būti, kad nuo Covid-19 reikės skiepytis kasmet, kaip ir nuo sezoninio gripo”.
MITAS: Asmenims, sergantiems įvairiomis chroninėmis ligomis, skiepytis pavojinga.
Tai netiesa. Sergančius įvairiomis chroninėmis širdies, plaučių ligomis, diabetu galima skiepyti. Kurie abejoja dėl savo sveikatos ar chroninių ligų paūmėjimo po skiepo- turėtų pasikonsultuoti su gydytoju. Tačiau reikėtų neužmiršti, kad esamos chroninės ligos padidina riziką susirgti sunkia Covid-19 ligos forma. Viena išimtis – alerginės reakcijos. Jei jų pasitaikė po bet kurių skiepų, jei yra alerginių reakcijų į maistą, gyvūnus ir kitus dirgiklius, prieš skiepus būtina pasikonsultuoti su gydytoju.
MITAS: Asmenys su pažeista imunine sistema (naudojantys imunosupresantus, sergantys imunosupresinėmis ligomis, onkologinėmis ligomis ir kt.), negali būti vakcinuojami.
Kadangi vakcinoje nėra gyvo patogeno, ji nesukelia infekcinio atsako, todėl žmonės su pažeista imunine sistema gali skiepytis. Neįmanoma numatyti, ar atsakas į skiepą bus toks pats, kaip ir asmenų su nepažeista imunine sistema. Vakcinos klinikiniuose tyrimuose dalyvavo nedidelis kiekis savanorių su pažeista imunine sistema (po organų persodinimo, onkologiniai pacientai ir kt.). Taipogi laikas dar yra trumpas, paskiepyti svanoriai dar stebimi, tačiau neigiamų reakcijų kol kas nėra.
MITAS: Seniems vakcina yra pavojinga.
Tai mitas. Šiuo metu daugumoje šalių skiepų pirmenybė teikiama vyresnio amžiaus žmonėms, nes jiems gręsia sunkesnė ligos forma. Be to, kai kuriuose klinikiniuose tyrimuose buvo specialūs pogrupiai vyresnio amžiaus žmonėms tam, kad įrodyti vakcinos saugumą šioje žmonių grupėje. Be abejo, turintiems daug chroninių ligų, rekomeduočiau prieš skiepijantis pasikonsultuoti su gydančiu gydytoju.
MITAS:Vakcina skatina krešulių susidarymą ir sukelia mirtį.
Klinikiniai tyrimai parodė, kad po vakcinacijos tikimybė susidaryti kraujo krešuliams arba trombozei yra vienas atvejas iš milijono paskiepytų. O pas moteris, vartojančias kontraceptines tabletes, ar rūkančiuosius trombozės rizikos tikimybė yra nuo kelių šimtų iki daugiau nei tūkstantį kartų didesnė. Ar žinodami tai, atsisakome rūkymo ?
Užsienyje ir pas mus pasitaikė mirčių nuo trombozės, bet tie mirties atvejai buvo pavieniai. Jei kažkas sako,kad vakcinavosi, o paskui po kurio laiko mirė- tai nereiškia, kad mirė nuo vakcinios. Žmonės miršta dėl įvairiausių priežasčių, vakcina neapsaugo nuo mirties dėl kažkokios kitos ligos. Jei vakarienei išgėrei arbatos ir suvalgei grybų ir nelaimei, po kelių dienų mirei- tai mirei nuo arbatos ar grybų?
MITAS: vaikų negalima skiepyti, nes skiepai sustabdys jų raidą.
Europos vaistų agentūra nuo 2021. 06 mėn. leido skiepyti vaikus nuo 12-15 metų. Tačiau tėvai baiminasi, ar vakcina tikrai saugi vaikams, ar nesutrikdys vaiko raidos, ar nesukels autoimuninių ligų. Vaikams skiritiems preparatams yra keliami dideli reikalavimai. Skiepyti vaikus leidžiama, kai gaunama pakankamai duomenų apie skiepijimą tam tikroje amžiaus grupėje. Tėvų baimės, kad kad vakcina gali paveikti vaiko raidą , nepagrįstos jau vien dėlto, kad 12-mečiai raidos požiūriu jau susiformavę. Neklausykite teigiančių, kad vaikams ši infekcija nepavojinga. Nėra nei vieno sukėlėjo, kuris būtų vaiko organizmui naudingas.
MITAS: vakcinos sukelia autizmą.
Nėra jokių mokslinių įrodymų, kad vakcinos sukeltų autizmą. Pirmieji autizmo požymiai atsiranda 1-1,5 metų kūdikiui, kuomet vaikelis dar nėra skiepijamas., todėl nėra jokio priežastinio ryšio tarp skiepų ir autizmo. Autizmas- genetinė liga.
Sunku patikėti, kad daugiau nei prieš metus SARS-CoV-2 buvo visiškai nežinoma. Dabar turime perspektyvių, veiksmingų ir saugių vakcinų, tačiau internetiniame lauke gandai auga ir plinta žaibiškai. Pridėjus didelę baimės, nerimo, nežinojimo dozę, sukuriama puiki terpė plisti pavojingiems mitams.Pasaulis nugalėjo raupus, poliomielitą ir daug kitų ligų skiepų pagalba. Virusas be mūsų negyvas, jam reikalingos mūsų ląstelės tam, kad pakeistų jas ir sukeltų ligą, o kai kam ir mirtį. Tik visi kartu mes galime susidoroti su juo. Visi trokštame sugrįžti į gyvenimą be kaukių, be apribojimų, be baimės užsikrėsti ir sirgti. Tad skiepykimės.
Manau, kad šitas straipsnis, išverstas iš “MEDICALNEWSTODAY.COM”
suteiks daugiau informacijos abejojantiems, nežinantiems ar netikintiems skiepais nuo Covid-19 ligos.
Leonarda Šarakauskienė .
Rašyti, klausti: info@sarakauskiene.lt
VĖŽIO GYDYMO REZULTATAI LYGINANT SU ANKSTESNIAIS METAIS PASIKEITĖ.MITAI APIE LIGĄ LIKO TIE PATYS.KODĖL ?
„Gyvenime nėra nieko,ko turėtume bijoti,yra tik tai, ką reikia suprasti“ Marija Kiuri
Pažanga onkologinių ligų gydyme didžiulė, ji vyksta itin sparčiai. Daug pažangos krūties vėžio gydyme: daugėjant žinių apie vėžio biologiją sukuriami nauji, modernūs vaistai. Imunoterapija , hormonoterapija po truputį siaurina gydymą chemoterapija, sparčiai vystosi krūtų plastinė chirurgija- moterys išvengia didelių , jas luošinančių operacijų ir vėlyvų pooperacinių komplikacijų. Gerėja ne tik gydymo rezultai, bet ir gyvenimo kokybė, moterys išlieka darbingos, gali planuoti savo darbus, sportuoti, gyventi pilnavertį gyvenimą
. Tačiau mitai apie vėžio ligą išliko tie patys, kaip ir prieš trisdešimt –keturiasdešimt metų. Jie nesikeičia. Kodėl? Tikriausiai todėl, kad kuomet pradedame susirgusiam kalbėti apie numatomą gydymą- visuomet minime tą pačią seną onkologijos siaubo triadą: chemoterapiją, operaciją, spindulinį gydymą-kurią ligoniai dažnai laiko pavojinga, netgi barbariška. Terminai nepasikeitė, tačiau jų turinys ženkliai nutolęs nuo jų pradinių reikšmių. Pvz. anksčiau krūties vėžio gydymui taikėme tik kelių chemopreparatų derinius, šiuo metu atliekant genų raiškos tyrimus identifikuojame pacientes, kurioms užtenka mažiau agresyvaus gydymo. Kartais net ir nebūtina chemoterapija, vietoj jos galime rinktis tik hormoninį gydymą. Net ir esant krūties vėžio atkryčiui, kai kuriais atvejais užtenka hormonoterapijos ir imunoterapijos, atsisakant pakartotinos chemoterapijos. Ankstyvų stadijų krūties vėžys daugeliu atveju sėkmingai išgydomas, tačiau ir metastazavęs vėžys jau nėra mirties nuosprendis.
Patobulėjo spindulinė terapija. Šiuolaikiniai linijiniai greitintuvai didžiausią spinduliuotės dozę nukreipia į pakenktas zonas, neapšvitinant sveikų gretimų organų ar audinių . Taip gydant išvengiama pospindulinių ankstyvųjų ir 
vėlyvųjų komplikacijų. Vietoje didelės apimties operacijų vis dažniau pasirenkamos mažiau luošinančios operacijos, taikant mechaninius siuvimo aparatus išvengiama žarnų išvedimo į išorę (kolostoma), jau labai retai atliekamos visos krūties šalinimo operacijos, pasirenkant krūtį tausojančias operacijas. Pilvo chirurgijoje, ginekologijoje populiarios laparaskopinės (operuojama neatveriant pilvo) operacijos. Aišku, visoms šioms operacijoms būtina sąlyga- anksti diagnozuotas vėžys, kuomet navikas dar neišplitęs į gretimus organus. Todėl yra labai svarbu kaip galima anksčiau diagnozuoti ligą. Tuo tikslu įvestos profilaktinės patikros programos: krūties vėio ankstyvai diagnostikai mamografija (atliekama kas 2-ji metai nuo 50-69m. amžiaus moterims), prostatos vėžio (PSA tyrimas), slapto kraujo išmatose tyrimas- storžarnės vėžio ankstyvai diagnostikai. Svarbu, kad žmonės žinotų apie šias programas , o šeimos gydytojų pareiga laiku nukreipti reikalingai patikrai.
Suprantama, kad onkologinės ligos diagnozė kiekvienam blaiviai mąstančiam žmogui sukelia didžiulį stresą. Bet laikas suprasti, kad vėžio liga jau seniai nėra mirties nuosprendis: mirštamumas nuo onkologinių ligų kasmet mažėja- ir visame pasaulyje ir ES, ir Lietuvoje. Patikėkite, mes onkologai , žinome daugybę sėkmingų ir laimingų istorijų, šimtus iš ligos atkovotų gyvenimo metų.Tačiau taip pat žinau, kad kad jokie chemoterapijos, chirurgijos,imunoterapijos ar genų terapijos pasiekimai niekada nepatenkins esminių ligonių bei jų šeimų poreikių ir neišsklaidys su liga susijusių abejonių, kol nepasirūpinsime kiekvieno paciento emocine ir dvasine būsena. „Didžiausia mūsų dienų gydytojų klaida yra ta, kad jie sielą atskiria nuo kūno“ Platonas
Deja, medicina nėra visagalė. Būna, kad liga progresuoja, būna, kad gydymas neveikia. Galiausiai reikia suprasti, kad tikrosios žmogaus prigimties iki galo mums pažinti neleista. Bet taip yra ne tik su onkologinėmis ligomis : savo aukas pasiima infarktai, aukštas kraujospūdis, cukrinis diabetas, traumos ir eilė kitų ligų.
Šiandien tyrinėjamos moderniausios gydymo priemonės rytoj gali tapti paprasčiausiu vėžio gydymo kursu. Naujieji gydymo modeliai tokie veiksmingi ir fundamentalūs, jog jie, be abejonės , pakeis medicinos pagrindus. Kartu pasikeis pacientų supratimas ir nuomonė apie vėžį. Tikiu, kad ši transformacija įvyks netrukus. Ji, tiesą sakant, jau prasidėjo.
Leonarda Šarakauskienė
info@sarakauskiene.lt
EPIDEMIJŲ ISTORIJOS. VIRUSO COVID-19 PAMOKOS.
David S. Jones, MD, PFD
Naujasis koronavirusas vadinamas keliais skirtingais vardais: mokslinėje literatūroje dažnai vadinamas 2019-nCoV. Tarptautinis virusų pavadinimų komitetas vėliau jam suteikė SARS-CoV-2 pavadinimą. Pasaulio sveikatos organizacija jo sukeliamai ligai suteikė pavadinimą COVID-19. Visuose šiuose pavadinimuose galima įskaityti, jog kalbama apie koronavirusą.
1972 m. virusologas, Nobelio premijos laureatas Frank Macfarlane Burnet bei mikrobiologas Davidos White’as paskelbė ir drąsiai teigė , kad išaušus vakcinacijos bei imunizacijos erai, kuriant vis galingesnius antibiotikus, infekcionistų laukia ramūs laikai – ligų mažės, jų gydymas lengvės. Tačiau neatmetė, kad vis tik liks rizika netikėtai atsirasti naujoms ir pavojingoms užkrečiamoms ligoms, bet kadangi per pastaruosius 50 metų nieko neįvyko, tikimybė, kad atsiras kažkas pavojingo buvo labai maža. Atrodė, kad epidemijos domino tik medicinos istorikus.Taip atrodė 1972 m. Tačiau štai po beveik 50 metų pasipylė naujos infekcijos: nuo Herpes ir Legionierių ligos aštuntajame dešimtmetyje iki AIDS, Ebolos viruso, sunkaus ūminio kvėpavimo sindromo (SŪRS arba angl. SARS) ir šių dienų – Covid-19. Pasirodo užkrečiamos ligos niekur nedingo: jos ir toliau kelia grėsmę žmonijai, o,esant šių dienų žmonių mobilumui, plinta labai greitai. 2003 m. Kinijoje prasidėjusi SŪRS epidemija per kelis mėnesius išplito Europoje, Šiaurės ir Pietų Amerikoje, Azijoje. Kol viruso plitimas buvo sustabdytas, virš 8000 žmonių susirgo, 800 mirė. Tuo metu Kinijos vyriausybė buvo kritikuojama dėl lėtos reakcijos į kilusią infekciją.
Dabar naujoji epidemija vėl kilo Kinijoje, jos priežastis – koronavirusas, šiuo metu virusas jau yra 110-je šalių ir vėl ekspertai stebisi, kaip Kinija ir visas pasaulis neišmoko 2003 m. SŪRS pamokų. Europoje dar laukiama epidemijos piko: Italijoje galbūt 2020m. balandžio pradžioje (taip ir įvyko), Vokietijoje ir Šveicarijoje, Jungtinėje Karalystėje balandžio viduryje, JAV infekcija dar tik pradėjo plisti labai greitai. Kodėl laiku neužkertamas infekcijos plitimas? Kodėl kinai vėl delsė pranešti pasauliui: „pas mus bėda, gelbėkitės”? JAV Pensilvanijos universiteto medicinos istorijos profesorius Charls Rosenberg, palyginęs pasaulio epidemijas su A. Camiu romanu „Maras”, jas vadina III-jų veiksmų socialinėmis dramomis.Ši drama dabar rodoma su Covid19: pirmiausia Kinijoje, o po to – daugelyje kitų šalių. I-sis veiksmas prasideda labai ramiai, niekas netiki ir nekreipia dėmesio, kad vyksta kažkas negerai: padaugėja sunkiau sergančių pacientų, ligos eiga komplikuota, nepasiduoda įprastam gydymui. Nors yra panašumų tarp SŪRS ir koronaviruso, bet yra ir skirtumų: SŪRS prasidėdavo labai staigiai, ryškiais gripo simptomais, todėl žmonės greičiau kreipdavosi į gydytojus. Susirgus Covid-19 simptomai gali išryškėti ir po 5 dienų, bet pacientas jau užkrečia kitus, dar nežinodamas, kad pats serga. II-sis dramos veiksmas – kuomet liga pripažįstama
.
Bet tuo metu jau būna pakankamai daug užsikrėtusių, daug sergančių, ir vienintelis sprendimo būdas – įvesti griežtus socialinius apribojimus. Kuo ryžtingiau visa tai bus daroma, tuo daugiau bus išgelbėta žmonių. Šiame antrame veiksme labai ryžtingai turi veikti vyriausybės, nekreipdamos dėmesio į ekonomines problemas, taip pat svarbus žmonių sąmoningumas. III-čiasis veiksmas dažnai būna dramatiškas ir ardantis, kaip pati liga. Epidemijos galiausiai išnyksta, tačiau kai kuriems palieka gilius randus – netekties, invalidizacijos (plaučiuose susidarę randai visą gyvenimą ribos aktyvumą, susilpnėjus imuninei sistemai – atsiranda kitų ligų pavojus). Kita istorinėje epidemijų analizėje pasikartojanti tema – medicinos išradimų ir jų įdiegimo į praktiką laikas. Pvz., raupų vakcinacija buvo aprašyta 1798 m., raupų profilaktikai skiepai panaudoti tik po 180 metų. Sifilis, viena didžiausių 20 a. pradžios rykščių, teoriškai galėjo būti išnaikintas, jei visi laikytųsi griežtos santykių drausmės susilaikymo ar monogamijos. Tačiau 1943 m. vienas JAV armijos gydytojas pareiškė: „lytinis aktas negali būti nepopuliarus”. Kai penicilinas tapo prieinamas, sifilis galėjo būti išnaikintas lengviau, bet gydytojai, bijodami palaido gyvenimo, pradėjo gąsdinti penicilino pašaliniu efektu. Žmogaus imunodeficito virusas (ŽIV) teoriškai galėjo būti sunaikintas devintame dešimtmetyje, tačiau tai neįvyko. 1996 m. atsiradus efektyviam antivirusiniam gydymui, žymiai sumažėjo mirštamumas nuo AIDS, bet ši liga vis tiek nesibaigė. Naujas patogenas atsirado Kinijoje? Tai nenuostabu. Kinija sukėlė daug praeities pandemijų. Žmonės lėtai pripažino grėsmę. Tą dinamiką A. Camiu taip pat gerai aprašė. Pareigūnai bandė slopinti išankstinius perspėjimus. Žinoma, vyriausybė paskelbė socialinius apribojimus labai pavėlavusi. Kokie apribojimai, jei nėra patogeno? Taip atsitinka dažniausiai, ypač su tokiais patogenais, kaip gripo virusas ir SARS-CoV-2, dėl kurių žmonės tampa užkrečiami, kol jiems nėra simptomų. Tai nereiškia, kad socialiniai apribojimai yra beprasmiai. Kai 1918 m. gripas užklupo JAV, atskiri miestai reagavo skirtingai. Kai kurie sugebėjo pasimokyti iš tų, į kuriuos pirmiausia infekcija pateko. Miestai, kurie vykdė griežtą kontrolę, įskaitant mokyklų uždarymą, draudimą rengti susirinkimus ir kitokias izoliacijos ar karantino formas, žymiai sumažino bendrą mirtingumą. Agresyvūs Kinijos veiksmai galėjo sumažinti dabartinio protrūkio plitimą pasaulyje.
Medicinos istorikai ne tik profesionaliai dokumentuoja praeities epidemijų dramas, jie nesunkiai gali prognozuoti ir ateitį.Kiek mes turėtume jaudintis dėl Covid-19? Kai kurie ekspertai perspėja, kad pusė pasaulio gyventojų šių metų pabaigoje bus užkrėsti Tai gali sukelti daugiau kaip 100 milijonų mirčių. Istorija suteikia žinių apie vykusias maro, raupų, tymų, choleros epidemijas. Bet katastrofiškos epidemijos, pražudžiusios milijonus, buvo neįprastos ir vos kelios jų kilo per pastarąjį tūkstantmetį. Ar dabar esame toje neapibrėžtoje situacijoje, kai turime patogeno užkrečiamumo ir patogeniškumo derinį?
Istorija rodo, kad turime ir daug bereikalingų baimių. Yra daugybė panikos pavyzdžių apie epidemijas, kurių laukta, bet jos niekada neįvyko. Pvz., HINI gripas 1976, 2006, 2009 m., Ebola viruso plitimo rizika JAV 2014 m.
Covid-19 ateitis lieka neaiški. Nepaisant visko, vyriausybės ir piliečiai turi atsargiai mąstyti, nuolat vertinti riziką ir vykdyti politiką, proporcingą grėsmės dydžiui. Epidemijų istorija teikia daug patarimų, tačiau jie vertingi tik tuo atveju, jei į juos žmonės reaguoja išmintingai.
Straipsnį iš anglų kalbos išvertė ir sutrumpino L. Šarakauskienė: info@sarakauskiene.lt
History in a Crisis — Lessons for Covid-19. David S. Jones, M.D., Ph.D. March 12, 2020. DOI: 10.1056/NEJMp2004361. Article;
FLORIDAS KEYS MEANS NOT KEY BUT ISLANDS
For a long time, I have identified the word "key" (Key West, Florida Keys) with the English word 'key", but after coming to Florida, I learned that this word has nothing to do with a 'key.' It is the abbreviation of the Spanish word "Cayo", which means “small island”. To get it right it is a group of small islets stretching from the continental part of southern Florida – the Bay of Biscay and the end of Dry Tortugas some 108 km away. From the well-known Key West (Key West island, which comes from the Spanish language – Cayo Hueso – the island of Bones). The island archipelago consists of about 1700 larger and smaller islands, which occupy about 356 sq kilometer area (data from Wikipedia). The island's joins 42 bridges and the US-1 highway, 
starting in Key West, extends 3813km. The part of the road connecting the islands is called the Highway of the Ocean. I passed a short sections on this highway going to St. Petersburg, Sarasota, Siesta Key, Naples and a beautiful bridge across a Gulf of Tampa Bay. Thanks to friends who traveled me to the remarkable coastline of Florida's Caribbean Bay I saw Florida's beauty and diversity.I started my trip in one of the most famous islands in Keys, Key West. Key West – this is a city that was set up as a shelter for the victims of the Caribbean reef rescue, later becoming a place of colonist escaping from the War of Independence. For a long time, Key West was the most significant and busiest town in the whole of Florida, because it was close to the Bahamas and Cuba and provided a trade route up to New Orleans. Also, people such as E. Hemingway, J. Buffet, T. Williams, running away from the cities noise, have found refuge here.
H.S. Truman's House-Museum, where he usually spent the winter time.
E. Hemingway's house, as a wedding gift, was bestowed by a rich uncle, his second wife, Paulina. In this house, E. Hemingway lived in 1931-1940. Here he wrote his famous novels "Farewell to Arms", "For Whom the Bell Tolls," a series of short stories. Because of his goodwill, constant humor, simplicity, and most importantly for deep, not superficial interest in humanity he soon became familliar and loved the local population. The problematic and meaninglessness of life the people of Key West in the days of the Great Depression and at the dawn of the Cuban Revolution he described in the novel " To Have and Have Not." Now the Home- Museum of E. Hemingway is visited by tourists and is home for the six- or seven-toed polydactyl cats descended from E. Hemingway's original pet "Snowball."
Although now the islands are not as remote as before, Key West has retained the place as "edge of the world" because of its characteristic white wooden house with beautifully carved balconies, antique bars, 
narrow streets.
The main Duval street (named after the first governor of the island) goes across the island from the Atlantic to the Caribbean Gulf. Here you can feel the spirit of real American life as it has always here has been. From the very morning, till late night there are many bars, pubs with various music.
At sunset,visitors and local artists gather on the docks at Mallory square to celebrate the end to another tropical day. Musicians,juggers, mimes and the ocasional fire-eater entertain you while local food vendors keep you fed.
The daily celebration has 
become one of Key West's greatest traditions.
The lighthouse, built in 1847, is perfectly visible from all parts of the town. The beacon was heightened several times, works now its light spreading several kilometers to the Caribbean 
Bay.
Key West is the southernmost point on the American continent, marked by a sign similar to a sea buoy. There is a Museum of 
Art, a historical site – the Zachary Tailor Fort, built in 1845-1866 as American naval base during the American Civil War. The oldest aquarium in Florida, built in 1932-34. At that time, it was the first and most significant aquarium in America. In a short time (on the island I was only 1.5 day), it was difficult to walk around and see everything. It was sad to leave this incredible island where E. Hemingway's legend is still alive. The prototypes of his novel's (conch peoples) you can meet on the streets even today. 
Late in the evening, a flight to Tampa, the largest city in Florida on the Caribbean Gulf, where a family of Lithuanian friends was waiting, ready to show off the other beauties of the Caribbean Bay of Florida.
We started from St. Petersburg. It is the second largest city in Florida, founded in 1888. Since it has about 361 days of sunshine, the city is also called the "City of the Sun" or nicknamed St. Pete.
In the center of the city is the Botanical Garden, named Sunken Garden. Garden is placed on the bottom of a drained lake so is called Sunken Garden. In 1903, the four-acre property purchased by George Turner, Sr., a plumber, who was an avid gardener. He drained a shallow lake, which had filled an ancient sinkhole and dropped 15 feet below street level to provide fertile soil to grow fruits and exotic plants from all over the world.
There are small ponds with flamingos in them. The spectacular, small downtown, ocean views between homes and white sandy beaches, the palm trees looked like a brightly painted picture. I didn't find 
another comparison of St. Pete.
To find the Venetian palace in Sarasota also was a surprise. Sarasota city is a group of islands: Lido Key, Siesta Key, Longboat Key, and others. In 1925, circus impresario John Ringling decided to build an art museum, both as a legacy meant to outlast his business interests and as a memorial to his wife Mable and himself. By sharing the arts of Europe with the people of Florida, Ringling sought to educate and encourage curiosity for the full world. The Renaissance-style palace is now called simply Ringling. They feature 21 art galleries, garden, antique sculptures. The entire complex consists of the historic Ca'd'Zan Manor, the terrace overlooking the ocean, the Art Library, two circus museums, and the historic Asolo Theater. The Ringling architecture of Italy has influenced and the downtoun of 
Sarasota – many old downtown houses resemble Italian style, even the Sarasota symbol is a copy of Michelangelo's David sculpture.
Mr. J. Ringling well-known from seven brothers, five of whom were traveling circus
artists and created the circus as it is today. Sunshine Skayway Bridge
Crossing the Tampa Bay Bridge, another cozy place on the island of Mark-Naples. The city of Naples founded during late 1880. Naples caught on when promoters described the bay as "surpassing the bay in Naples, Italy." Naples is a paradise for fishers, lovers of underwater swimming.
Florida- translating from Spanish – the "Land of flowers." This name gave the Spaniard Juan Ponce de Leon in 1513m. It is a real Land of Flowers, beautiful with its weather, vegetation, waters, people. People. They are not the same as those described in the books of E. Hemingway. "Because we are hopeless, he said. – We don't have anything to lose. We have already been fully exhausted. However, we can't do anything about it, because we're so beating that our only solace is drink and the only pride is that we can endure everything. But not all of them. Some may give back "( E. Hemingway" Have and Don't Have ").Today the people of the islands are mixed, white, Cuban, Mexican. Many emigrants from all corners of the world. Moreover, where are they not?
I would like this to be not my last trip to this beautiful Flower Land. Who knows? To fantasize is not forbidden yet.
L. Sarakauskiene: info@sarakauskiene.lt
sunset sunset in the Sunken Gardens sculpture for the end of war
Next- the pictures:
Historical Military Memorial in the distant- another island on the beach
FLORIDA KEYS- TAI NE RAKTAI, O SALOS ( key angliškai – raktai )
Ilgą laiką žodį „key“ (Key West, Florida Keys ) tapatinau su anglų kalbos žodžiu „raktas“, bet pabuvojus Floridoje, sužinojau, kad šis žodis nieko bendro neturi su „raktu“. Tai ispaniško žodžio „Cayo“ trumpinys, reiškiantis „mažą salelę“. Iš tikrųjų tai mažų salelių grupės, lanku nusitęsusios nuo žemyninės pietinės Floridos dalies- Biskajos įlankos ir užsibaigiančios Dry Tortugas (Sausojo vėžlio) sala, nutolusia apie 108 km. nuo gerai žinomos Ki Vesto (Key West) salos, kurios pavadinimas kilęs iš ispanų kalbos –Cayo Hueso – Kaulų sala). Visą salų archipelagą sudaro apie 1700 didesnių bei mažesnių salų užimančių apie 356 kv. kilometrų plotą (Wikipedijos duomenys).Salas jungia 42 tiltai ir Atlanto greitkelis US-1, prasidedantis Key Weste , tęsiasi 3813km. iki Džordžijos valstijos.
Greitkelio dalis, jungianti salas, vadinasi Vandenyno greitkeliu. Šiuo gretkeliu ir salas jungiančiais tiltais pravažiavau trumpas atkarpas- važiuojant į St. Petersburgą, Sarasotą, Siesta Key, Naples ir įspūdingu Tampos įlankos Saulės tiltu.
Dėka draugų, vežiojusių mane įspūdinga Floridos Karibų įlankos pakrante, pamačiau Floridos gamtos grožį ir įvairovę.
Kelionę pradėjau vienoje žinomiausių salų- Ki Veste.(Key West.) Tai piečiausia JAV gyvenvietė. Ki Vestas- tai sala- miestas, įkurtas kaip laivų, nukentėjusių nuo Karibų jūros rifų gelbėjimo centras , vėliau tapusi kolonistų, ištrūkusių iš Nepriklausomybės karo, prieglobsčiu. Be to, čia rado prieglobstį pabėgę nuo didmiesčio gyvenimo žmonės , tokie, kaip E. Hemingvėjus, J. Buffet, T. Willjams, išlikęs baltas prezidento H.S. Trumano namas- muziejus, kuriame jis dažniausiai leisdavo žiemas. 
E. Hemingvėjui namą, kaip vestuvinę dovaną, 1931m. padovanojo turtingas jo antrosios žmonos Paulinos dėdė. Čia E. Hemingvėjus gyveno 1931-1940m. ir parašė savo garsiuosius romanus „Atsisveikinimas su ginklais“ , „Kam skambina varpai“, eilę trumpų apsakymų. E. Hemingvėjus greitai 
susipažino su vietos gyventojais, su jais susidraugavo. Dėl geraširdiškumo, nuolatinio humoro, paprastumo ir svarbiausia dėl tikro, o ne tariamo domėjimosi žmonėmis jis greitai tapdavo savas. Ki Vesto paprastų žmonių sunkus ir sudėtingas gyvenimas Didžiosios depresijos ir Kubos revoliucijos priešaušrio laikais aprašytas novelėje „Turėti ir neturėti“. Dabar E. Hemingvėjaus muziejus gausiai lankomas turistų, dar ir dabar jame gyvena 6-pirštės katės, kurias labai mėgo rašytojas.
Nors dabar salos nėra tokios atokios kaip anksčiau, tačiau Ki Vestas išlaikė „pasaulio pakraščio“ atmosferą dėl jam būdingų baltų medinių namų su dailiais raižytais balkonais, senoviniais barais, siauromis gatvėmis.
Pagrindinė Diuvalio gatvė (pavadinta pirmojo salos gubernatoriaus vardu) eina skersai per visą salą nuo Atlanto vandenyno iki Karibų įlankos. Joje dieną-naktį nesustoja amerikietiškas gyvenimas, veikia daugybė barų, užeigų iš kurių sklinda įvairi muzika.
Iš visų miestelio vietų puikiai matosi švyturys, statytas 1847m. Švyturys kelis kartus aukštintas, veikia ir dabar- jo šviesa sklinda keletą kilometrų į Karibų įlanką.
KI Vestas yra piečiausia Amerikos žemyno vieta, ją žymi ženklas, primenąs jūrinę buoją.Yra Meno muziejus, istorinė vieta- Zachary Tailor fortas , statytas 1845-1866m., kuris Amerikos Pilietinio karo laikais buvo svarbi Amerikos laivyno bazė. Yra seniausias Floridoje akvariumas, pastatytas 1932-34 metais. Tais laikais tai buvęs vienas pirmųjų ir didžiausių akvariumų Amerikoje. Kadangi sala buvo prieglauda laivų, sudužusių į pakrantės koralinius rifus, yra įdomus sudužusių laivų muziejus, kuriame saugojami eksponatai, rasti laivuose ir laivų liekanos. Per trumpą laiką (saloje buvau tik 1,5 paros), sunku buvo viską aplėkti ir pamatyti. Nesinorėjo taip greitai palikti tą amerikietišką, ispanišku-meksikietišku koloritu nuspalvintą miestą-salą, kuriame dar gyva E. Hemingvėjaus legenda. Miesto gatvėse gali sutikti jo knygose aprašytų vietinių gyventojų- konch‘ų (conch people- taip buvo vadinami žmonės, kurie pragyvenimui rinkdavę kriaukles ) prototipų.
Vėlai vakare- skrydis į Tampą- didžiausią Floridos miestą Karibų įlankos pakrantėje, kur jau laukė lietuvių bičiulių šeima, pasiruošausi aprodyti kitas Floridos Karibų įlankos grožybes.
Kelionę pradėjome St. Petersburge- tai antras pagal dydį po Tampos miestas, įkurtas 1888 metais.
Kadangi jame yra apie 361 saulėtų dienų, miestas dar vadinamas „Saulės miestu“, ar mažybiniu „ST. Pete“ vardu.
Beveik pačiame miesto centre yra Botanikos sodas, pavadintas „Sunken Garden“ (Paskendęs sodas).Šiuo vardu pavadintas todėl, kad įkurtas nusausinto ežero dugne.Sodą įkūtė privatus asmuo -G. Turneris.Iš profesijos jis buvęs santechnikas, tačiau labai mėgęs gėlininkystę. Sode daugybė tropikinių augalų, kai kuriems daugiau nei 100 metų, yra daugybė paukščių rūšių, papūgų, tvenkiniai su flamingais juose.
Buvo malonu iš miesto šurmulio, karščio, patekti į vėsią erdvę, grožėtis tropikų gėlėmis , pasivaikščioti tankios tropikinių medžių lapijos pavėsyje.
Žavus, nedidukas senamiestis, tarp namų atsiveriantys vandenyno vaizdai ir balto smėlio paplūdimiai, aukštos palmės- viskas lyg susiliejo į vieną, ryškiomis spalvomis nutapytą paveikslą. Kito palyginimo St. Pete nerandu.
Nemažiau nustebino ir Venecijos salelė Sarasotoje. Sarasota- salų grupė: Lido Key, Siesta Key, Longboat Key ir kitos. Sarasotoje cirko impresarijus J. Ringling 1925m. pastatė venecijietiško stiliaus rūmus. Rūmai statyti kaip menų muziejus, jo paties ir jo žmonos Mable atminties išsaugojimui. Supirkęs daug meno kūrinių iš Europos, Azijos, J.Ringling norėjo , kad Floridos žmonės pamatytų koks platus ir įdomus meno pasaulis.
Renesanso stiliaus rūmai dabar vadinami tiesiog Ringling. Juose yra 21 meno galerija, sode- kopijos antikinių skulptūrų.
Visą kompleksą sudaro istorinis Ca‘d‘Zan dvaras, sodas, atsiveriantis į vandenyną, Meno biblioteka, du cirko muziejai ir istorinis Asolo teatras. Itališka Ringling architektūra turėjo įtakos ir Sarasotos senamiesčiui- daugelis senamiesčio namų primena itališką stilių,net Sarasotos simbolis yra Mikelandželo Dovydo skulptūros kopija.
J. N. Ringling yra geriausiai žinomas iš septynių brolių, iš kurių penki buvo keliaujančio cirko artistai ir sukūrė cirką tokį, koks jis yra šiandien. Pravažiavus Tampos įlankos tiltą dar vienas puikus miestelis Marko saloje-Naples. Įkurtas 1880m. ir dėl panašumo į Neapolio įlanką Italijoje – pavadintas Naples (taip angliškai vadinasi Neapolis). Naples yra rojus žvejams, povandeninio plaukiojimo mėgėjams.
Florida- ispaniškai „gėlių žemė“. Gražiai pavadino ją ispanas Juan Ponce de Leon 1513m. Tai tikra gėlių žemė, graži savo oru, augmenija, vandenimis, žmonėmis. Žmonės. Jie jau ne tokie, kokius juos matė ir aprašė E. Hemingvėjus: „Todėl, kad mes- beviltiški, pasakė jis. –Mes neturime ko prarasti. Mes jau visiškai sužverėję. Mes blogesni už tuos, kuriuos vedė Spartakas. Bet mums nieko negali padaryti, nes mes tiek mušti, kad dabar vienintelė mūsų paguoda-gėrimas ir vienintelis pasididžiavimas- kad galime viską pakęsti. Bet ne visi tokie. Kai kurie gali ir atgal duoti“ (E. Hemingvėjus „Turėti ir neturėti“). Taigi salų žmonės- mišrūs, baltieji, kubiečiai, meksikiečiai. Daug emigrantų iš visų pasaulio kampelių. O kur jų nėra ?
Norėčiau, kad tai būtų nepaskutinė mano kelionė į šią Gėlių žemę. Gera turėti svajonę…
L. Šarakauskienė. info@sarakauskiene.lt
Key West gatvė Buvusio kelio-tilto liekana Sunken Garden sode.St. Petersburgas Salas jungia ne tik tiltai, bet ir kanalai
Skulptūra,vaizduojanti karo pabaigą. Vanduo ir burės Key West meno galerija Žvejas
EASTER ISLAND SECRETS
Many have read books about expeditions of Kon-Tiki and Ra rafts by Norwegian traveler and scientist Thor Heyerdahl. Is a difficult to imagine such journey, but Heyerdahl proved that a reasonably ordinary raft could take the ocean. After the Easter Island and other islands in the Pacific Ocean, he showed that the first people came to Polynesia not from Asia (as claimed by most scientists) but from America.
And there was an excellent opportunity for me to visit this island full of many unsolved riddles. I think it would be attractive to everyone to read about this- the small island lost in the wide ranges of an ocean. Heyerdahl ran the isle with a raft. I have flown an airplane from Chile. It was the end of my journey across South America (from the Land of Fire, through Argentina, Brazil, Chile).
The only LAN-Chile airline is flying passengers to this small island. The plane is landing on 1962 American-built one-way airport. There is only one 5-hour flight from Santiago per day, so there are no tourist jam on the island. The landing path goes very close to the shore, so looking through the illuminator, it seems that the plane goes straight into the water. The island could be reached by boat or sailboat, but of course, only single tourists come in that way.
The name Easter Island, or Rapa Nui or Te Pito O TE (who in the local language means the world navel or a world ship) was given by the island's first recorded European visitor, the Dutch explorer Jakob Roggeveen, who encountered it on Easter Sunday 5 April in 1722. Rapa Nui (big Rapa) coined after the slave raids of the early 1860s and refers to the island 's topographic resemblance to the Bass Islands of the Austral groups. However, Norwegian explorer Thor Heyerdahl argued that Rapa was the original name of Easter Island and that refugees from there named Rapa Iti. The island from 1888 belongs to Chile. The Rapanui lands of the locals were redeemed (or occupated) by the Chilean government, which controls construction, businesses and tourist flows in the island. Captain J. Roggeveen has found three types inhabitants of the island: black, red, and white. The first inhabitants of the island are believed to have come from the Polynesian islands, but Heyerdahl thinks that the first inhabitants of the island could have been Americans because in the island he found sweet potatoes that supposedly brought travelers from the Amazon. Island area takes about 163 square km. (This equates to Kaunas area where I live ).
The great secret of the island is the stone sculptures that locals call moai. Statues are thought to have been created more than 400 years ago, but today they are one of the greatest riddles of archeology. The magnificence, energy, seriousness, and mystery of the sculptures are astounding.
The statues are gouged with soft rocks from the Raraku volcanic tuff, most of them isolated, others lined up on the pedestal and all face to the island, except for one group of seven moai looking at the ocean
. Sculptures vary in size: from half a meter to 22 meters in height, most of them scattered on the slopes of the volcano from which material was made. Some of the sculptures on their heads have red stone headgear that resembles Polynesian hairstyles. Heyerdahl argued that it might be the images of the old Vikings, because the faces of these statues are European, and the Viking hairs were brown. The red stone was taken from the mountain PUA PAO to make hats, and in the old Finnish, "red piajo" means "brown head." Maybe statues had a religious purpose, depicted tribal leaders, or perhaps, according to Polynesian customs, embodied the spirits of their ancestors. When the tribal unrest began, the statues began to be destroyed and finally, the creation of them ceased. Currently, there are about 600 sculptures on the island. The 1960s the southern part of the island was devastated by the tsunami, some of the statues were washed, and the tombs underneath them opened. It turned out that some sculptures were tombstones.
Another secret of an island – underground caves, which may have been inhabited by natives.
Smallpox, brought in by Europeans, was scattered around the island, similar to pox scars are carved in some sculptures. Maybe in the caves, those infected with this contagious disease were isolated?
The caves are very deep and are thought that caves could connect the island with the mainland. The famous underwater world researcher Jean-Jacques Custo wrote about this. (Jacques-Yves Cousteau). The members of the Heyerdahl expedition were able to descend to a depth of 100 meters and found several small statues, including a woman giving birth, which was made of the most rudimentary basalt found only in Africa.
There is another exciting place on Easter Island, besides the moai and caves.Such is the Orango village in the western part of the island. The ancient inhabitants of the island believed the god Maké Make. He created everything: sun, water, earth, stars. God came to the island by a flying ship, and himself was winged. The primary purpose of this ancient ceremony was to get the Human-Bird Title. The most honorable young tribal men had to dive from the rocky shore to the ocean and sail to the nearby three islets, where the Black Sea swallows hatched the eggs at that time. The first to find a swallow egg and hand it over to his tribal commander became the winner. Seven of the most beautiful women he got for it, and the winner was named Man – Bird and became the vicar of the god of Make Make for one year.
Another mysterious place in the island is the magnetized stone, which warms up to 100 degrees in the sun, and the four adjacent round stones, which precisely redirected to four sides of the world, do not heat up at all. At the same stone, the compass arrow rotates continuously, and the second's indicator of the clock stops completely. Was found that this stone on the island appeared about 500 years before the first statues have built. To guess who magnetized and polished stone is no response. Easter Island does not issue its secrets so easily.
What were we doing on the island? The big entertainment there is not, it just lovely to be here.
We went to the carnival period: it's like Mardi Gras feast. Festival on the island is called "Tapati." It was Interesting to observe a walk of a fun-minded masked and dressed people, in which there were a distinctly different (although in the local tradition was also in the masks and paintings on their bodies ) tourists.
It was interesting to listen to the sounds of melodic songs, to observe rhythmic ceremonies of dancing. The celebration took place on the ocean shore. Persistent sounds of waves, mixed with the rhythms of the songs and dancing, had been worn by mysticism and surrealism. In the shade of light, the dancing shadows created phantasmagoric images. It was difficult to imagine that somewhere far from there is another, civilized world. The beef was baked on the bonfires, the whole island the entire night's sounded with music, songs, and impressive dances. And all this spree lasted until the sunrise.
The Island is very excellent for hiking, cycling and horseback riding or windsurfing. In the evenings it was a pleasure to sit in tiny cafes on the ocean shore, to listen to the unrelenting waves of the ocean wave into the coastal cliffs, with a glass of wine. The good was to relax on a white sandy beach and swim under the ocean waves.
The righteous was T. Hejerdal, saying that "What unites humanity is natural and must be promoted, and, on the contrary, what separates people is artificial and must be defeated." I think that traveling is a big one for humanity. When you travel not only to acquire new knowledge, but also to communicate with people of different cultures. We only differ to skin color, life, lifestyle, but not feelings: everywhere people love and hate, get married and divorces, grow children and get older. We travel because we eager to learn about old civilizations that existed before us expand, our knowledge and see how many unexplored civilizations exist in our world. Rightly wrote the French philosopher R. Descartes (Rene Descartes): "Traveling is almost the same thing to talk with people of old centuries."
Leonarda Sarakauskiene info@sarakauskiene.lt More pictures :
VELYKŲ SALOS PASLAPTYS
Daugelis yra skaitę norvegų keliautojo ir mokslininko T.Hejerdalo (Thor Heyerdhal) knygas apie ekspedicijas „Kon-Tikio“ir „Ra“ plaustais . Kam jos nežadino vaizduotės? Tai buvo sunkiai įsivaizduojamos kelionės, bet T. Hejerdalas įrodė, kad gana paprastu plaustu galima perplaukti vandenyną. Priplaukęs Velykų salą ir kitas salas Ramiajame vandenyne , jis įrodė, kad pirmieji žmonės į Polineziją atplaukė ne iš Azijos (kaip tvirtino dauguma mokslininkų), bet iš Amerikos.
Velykų saloje pabuvojau ir aš. Manau, kad artėjant Velykoms bus įdomu pasiskaityti apie šią , pilną neįmintų mįslių salą, pasižiūrėti nuotraukas. T. Hejerdalas salą priplaukė plaustu, o aš- skridau iš Čilės. Tai buvo mano kelionės per visą Pietų Ameriką (nuo Ugnies žemės, per Argentiną, Braziliją, Čilę ) pabaiga. Vienintelė aviakompanija LAN-Čilė gali skraidinti keleivius į šią mažutę salą. Lėktuvai leidžiasi 1962m. amerikiečių pastatytame vieno tako oro uoste. Per dieną yra tik vienas 5 valandų skrydis iš Santjago , todėl jokios turistų spūsties saloje nėra. Nusileidimo takas eina visai šalia kranto, todėl žiūrint pro iliuminatorių atrodo, jog lėktuvas leidžiasi tiesiai į vandenį. Salą galima pasiekti laivu ar burlaiviu, bet, savaime suprantama, taip atplaukia tik pavieniai turistai.
Velykų salai, arba Rapa Nui ar Te Pito O TE (kas vietos kalba reiškia pasaulio bambą arba pasaulio laivą) pavadinimą davė jūreivis olandas Jakobas Rogevenas (Jacob Roggeveen ) 1722metų Velykų rytą priplaukęs salą. Nuo 1888m. ji priklauso Čilei. Vietinių gyventojų rapanujų žemes išpirko (ar nusavino ? ) Čilės vyriausybė, kuri saloje giežtai kontroliuoja statybas, verslus, turistų srautus. Kapitonas J. Rogevenas saloje surado trijų rasių gyventojus: juodaodžius, raudonodžius ir baltuosius. Spėjama, kad pirmieji salos gyventojai atkeliavo iš Polinezijos salų ,bet T.Hejerdalo nuomone- pirmieji salos gyventojai galėjo būti amerikiečiai, nes saloje buvo auginamos saldžiosios bulvės, kurias galėjo atvežti keliautojai iš Amazonės kraštų Salos plotas tik 163 kv. km. (Tai prilygsta Kauno plotui )
. Didžioji salos paslaptis- – akmeninės skulptūros , kurias vietiniai vadina moai. Spėjama, kad skulptūros sukurtos daugiau kaip prieš 400 metų, tačiau dar ir šiandien jos yra viena didžiausių archeologijos mįslių. Stulbina sunkiai įsivaizduojama skulptūrų didybė, energija, rimtis ir paslaptingumas. Statulos skaptuotos iš Rano Raraku ugnikalnio minkštos uolienos , dauguma jų pavienės, kitos sustatytos grupėmis ant postamentų ir visos atsuktos veidais į salą, išskyrus vieną grupę iš septynių moajų , žiūrinčią į vandenyną.
Skulptūros skirtingo dydžio: nuo pusmetrio iki 22 metrų aukščio , dauguma jų išbarstytos ant ugnikalnio ,iš kurio uolienos jos darytos, šlaitų.
Dalis skulptūrų ant galvų turi raudono akmens galvos apdangalus, kurie tarsi primena polineziečių šukuosenas. T. Hejerdalas įrodinėjo, kad tai gali būti senųjų vikingų atvaizdai, nes tų statulų veidai europietiški, o vikingų plaukai buvę rudi. Kepurėms gaminti raudonas akmuo buvo imamas iš kalno PUA PAO, o senąja suomių kalba „PUNA PIAJO" reiškia „ruda galva“. Gal statulos turėjo religinę paskirtį, vaizdavo genčių vadus, o gal, pagal Polinezijos papročius, įkūnijo protėvių dvasias. Prasidėjus genčių tarpusavio nesutarimams ,statulas pradėta niokoti ir griauti, galop jas nustota kalti. Šiuo metu saloje yra apie 600 geriau ar blogiau išsilaikiusių skulptūrų.1960m. pietinę salos dalį nusiaubė cunamis, vanduo paplovė kai kurias statulas ir atvėrė po jomis esančias kapavietes. Paaiškėjo, kad kai kurios skulptūros buvo ir antkapiniai paminklai.
Kita salos paslaptis- požeminiai urvai, kuriuose galbūt gyveno ir slėpėsi čiabuviai. Saloje siautė europiečių atvežti raupai , kai kuriose skulptūrose išskaptuotos duobutės, panašios į raupų paliktus randus.
Gal urvuose buvo izoliuojami sergantieji šia užkrečiama liga ? Požemiai labai gilūs. Spėjama, kad požemiai galėjo jungti salą su žemynu. Apie tai rašė įžymusis povandeninio pasaulio tyrinėtojas Žanas Žakas Kusto. (Jacques-Yves Custeau) . T. Hejerdalo ekspedicijos nariams pavyko nusileisti į 100 metrų gylį, ten rado daugybę smulkių statulėlių, tarp jų ir gimdančios moters, kuri pagaminta iš rečiausio bazalto, randamo tik Afrikoje.
Velykų saloje, be moajų, yra dar viena įdomi apeiginė vieta. Tai vakarinėje salos dalyje esantis Orango kaimas. Senieji salos gyventojai tikėjo dievą Makė Makė. Jis sukūrė viską: saulę, vandenį, žemę, žvaigždes. Dievas atkeliavo į salą skraidančiu laivu, o pats buvęs sparnuotas. Pagrindinis šių apeigų tikslas buvo varžytuvės dėl Žmogaus- Paukščio titulo. Garbingiausi jauni genčių vyrai turėdavo nuo uolėto kranto nerti į vandenyną ir nuplaukti į netolimas tris saleles, kuriose tuo metu perėdavo juodosios jūros kregždės. Pirmasis, radęs kregždžių kiaušinį ir įteikęs jį savo vadui, tapdavo nugalėtoju. Už tai jam atitekdavo septynios gražiausios moterys, o vadas buvo tituluojamas Žmogumi- Paukščiu ir vieneriems metams tapdavo dievo Make Makės vietininku žemėje.
Dar viena mistinė vieta saloje- įmagnetintas akmuo, kuris saulėje įkaista iki 100 laipsnių, o keturi gretimi apvalūs akmenys , sustatyti tiksliai pagal pasaulio šalis, visai neįkaista. Ties tuo akmeniu kompaso rodyklė nepaliaujamai sukasi , o laikrodžio sekundės rodyklė visiškai sustoja. Nustatyta, kad šis akmuo saloje atsirado maždaug 500 metų anksčiau , nei buvo pastatytos pirmosios statulos. Pasakyti, kas įmagnetino ir nugludino akmenį, iki šiol nesugebėta. Velykų sala lengvai neišduoda savo paslapčių.
Ką veikėme saloje ? Didelių pramogų joje nėra, čia tiesiog gera būti. Mes patekome į karnavalinį laikotarpį, tai lyg mūsų Užgavėnės. Festivalis saloje vadinamas „Tapati“. Įdomu buvo stebėti smagiai nusiteikusių kaukėmis pasipuošusių ir išsidažiusių žmonių eiseną, kurioje ryškiai skyrėsi (nors vietinių papročiu irgi išsidažę) turistai. Buvo įdomu klausytis skambių melodingų dainų, stebėti ritmiškus apeiginius šokius. Šventė vyko ant vandenyno kranto. Nepaliaujama bangų mūša, susiliejusi su dainų ir šokių ritmais, dvelkė mistika ir kūrė siurrealizmo vaizdinius. Laužų šviesoje šokančiųjų šešėliai kūrė fantasmagoriškas instaliacijas. Ir mes įsiliejome į bendrą šokančią ir dainuojančią minią. Sunku buvo įsivaizduoti, kad kažkur toli yra kitas, civilizuotas pasaulis. Čia pat, ant laužų buvo kepami jaučiai, puotavo visa sala, visą naktį dundėjo būgnai , muzika, skambėjo dainos. Ir visa tai tęsėsi iki saulės patekėjimo.
Salą galima apeiti pėsčiomis, apvažiuoti dviračiu, taipogi galima jodinėti ar mėgautis burlenčių sportu.
Vakarais buvo malonu sėdėti miniatiūrinėse kavinėse su vyno taure ant vandenyno kranto, klausytis nepaliaujamos vandenyno bangų mūšos į pakrantės uolas. 
Gera buvo pasikaitinti balto smėlio paplūdimyje ir maudytis po lūžtančiomis vandenyno bangomis. Teisus buvo T. Hejerdalas , sakydamas, kad „tai, kas vienija žmoniją, yra natūralu ir turi būti skatinama, ir, priešingai, tai, kas skiria žmones yra dirbtina ir turi būti nugalėta“. Manau, kad kelionės yra didysis vienytojas - keliaudamas ne tik įgauni naujų žinių , bet ir bendrauji su skirtingų kultūrų, papročių žmonėmis. Keliaudamas pamatai, kad mus skiria tik odos spalva , buitis, gyvenimo būdas, bet ne jausmai: visur žmonės myli ir neapkenčia, tuokiasi ir skiriasi, augina vaikus ir sensta ir miršta. Mes keliaujame, nes esame apimti begalinio smalsumo bei troškimo pažinti bei suprasti seniai, seniai prieš mus buvusias civilizacijas bandydami įminti neįmenamas mįsles. Teisingai rašė prancūzų filosofas R. Descartes (Rene Descartes) „keliauti yra beveik tas pats, kas kalbėtis su praėjusių amžių žmonėmis“.
Leonarda Šarakauskienė info@sarakauskiene.lt Toliau nuotraukos:
