Sėkmės istorijos padeda nepasiduoti ligai
Visada yra tikimybė susirgti įvairiomis ligomis - lengvomis ir sunkiomis, trumpalaikėmis ir ilgalaikėmis. Kiekviena liga prasideda nedideliais negalavimais... Plačiau »
MIKROBAI:MŪSŲ PRIEŠAI AR DRAUGAI?
Mus supančiame pasaulyje, mumyse gyvena milijardai mikrobų.Kiekvienas iš mūsų turime savo gausų mikroskopinį žvėryną, vadinamą mikrobiota arba mikrobiomu. Taip jie pavadinti 1952m. (iš graikų k. micro-mažas, bios-agyvenimas.) Daugybė mikroskopinių padarėlių tarpsta ant mūsų , mūsų kūnuose, netgi mūsų ląstelėse. Dauguma jų yra bakterijos, bet yra ir kitokių, tokių kaip mikroskopiniai grybai, nesukaičiuojama daugybė virusų, vadinamasis viromas.Virusai paprastai įsikuria pačiuose mikrobuose, o kartais ir jų šeimininkų ląstelėse. Visų šių padarėlių plika akimi nematome, bet kai mes valgome, valgo ir jie. Mes keliaujame, jie keliauja kartu, kai mirštame jie suvartoja mus. Kiekvienas esame lyg atskiras zoologijos sodas, kurį sudaro mūsų kūne įsikūrusi mikrobų bendrija. Ištisas įdomus pasaulis. Tiek , kiek milijonų metų yra gyvybė planetoje, vienintelės gyvos būtybės Žemėje buvo mikrobai. Mikrobai, arba bakterijos, nuolat turtina dirvą ir ardo teršalus, dalyvauja visuose gamtos sintezės ir įrimo procesuose. Tai pirmieji organizmai, kurie patys pasigamino sau maisto –šiam procesui , vadinamam fotosinteze, jie pasitelkė saulės energiją . Turime būti dėkingi bakterijoms, kad gyvename pasaulyje, kuriame galime kvėpuoti deguonimi. Mikrobai visada buvo mūsų ekologijos dalis. Mes išsivystėme jų apsuptyje, mes išsivystėme iš jų. Naujausi skaičiavimai rodo, kad kiekvieno iš mūsų kūną sudaro apie 30 trilijonų žmogaus ląstelių ir 39 trilijonai mikrobų ląstelių. Nors šie skaičiai ir nėra visai tikslūs, tiesa ta, kad mūsų kūnuose mikrobų yra milijonai. Bendra mikroorganizmų masė yra apie 2 kg, ir apie 95% jų yra virškinimo sistemoje.
Be mikroskopo šių padarėlių nepamatysime, galime tik pajausti jų padarinius: infekcijai užklupus skauda pilvą, peršalus- kosėjame ir čiaudime, užsikrėtus tuberkulioze- matome kraujingus skreplius ir t.t.
Klaidingai galvojama, kad visi mikrobai yra teršalai, o jų buvimas reiškia nešvarą ir ligą. Taip nėra. Dauguma mikrobų nėra ligų sukėlėjai , jie mūsų nesusargdina. Mažiau nei 100 bakterijų rūšių sukelia infekcines ligas, o tūkstančiai mūsų žarnyne gyvenančių bakterijų yra visai nekenksmingos ir naudingos. Mikrobai skaido maistą, gamina vitaminus ir mineralus kurių mes negauname su maistu, skaido toksinus ir pavojingas chemines medžiagas, saugo mus nuo ligų naikindami pavojingesnius mikrobus. Mikrobai moko mūsų imuninę sistemą atskirti draugą nuo priešo, veikia mūsų nervų sistemos vystymąsi ir spėjama, jog net daro įtaką mūsų elgesiui.
Taigi mikrobai mums yra svarbūs, nors mes jų bijome ir nekenčiame. Kiekvienas turime tik sau būdingą mikrobiomą, kurį suformavo mūsų paveldėti genai, vietos, kuriose gyvenome, vaistai, kuriuos kada nors vartojome, maistas kurį suvalgėme, kiekvieni nugyventi metai, kiekviena paspausta kito žmogaus ranka. Pirmieji mikrobai patenka į organizmą gimstant : kūdikiui paliekant sterilų motinos gimdos pasaulį, į jį iš karto patenka motinos makšties mikrobai. Kūdikiui augant, jis palengva susirenka naujas bakterijų rūšis iš tėvų ir aplinkos. Vaiko mikrobiomas palengva darosi vis įvairesnis. Jei kūdikis į pasaulį ateina per Cezario pjūvį- jis negauna motinos mikrobų ir palengva renka juos iš aplinkos. Tokių kūdikių imuninė sistema silpnesnė, jie dažniau linkę sirgti astma, odos, virškinimo sistemos ligomis.
Didžiausia žmogaus mikrobų bendruomenė gyvena virškinimo trakte.Be jų nebūtų virškinamas maistas, nevyktų medžiagų apykaitos procesai, nejudėtų žarnos (tai vadinama peristaltika) ir mūsų žarnynas pūstųsi lyg automobilio padangos. Mikrobai nulemia kaip sėkmingai suveiks vaistai, kiek riebalų, angliavandenių, baltymų gausime iš suvalgyto maisto ir kt. Naujausi tyrimai rodo, kad žarnyno mikrobiota svarbi daugelio ligų atsiradime.
Pažiūrėkite atidžiai:
Paveikslėlyje rodoma, kaip pakitusi žarnyno mikrobiota gali būti daugybės ligų priežastimi.
Spėjama,kad daugybė organizmo patologinių būklių-kaip astma, nutukimas, diabetas, autizmas, yra pakitusios mikrobiotos išdava.
Žmogaus mikrobiota šiuo metu plačiai tyrinėjama. Netgi įvardijamas kaip atskiras organas, be kurio žmogus negali gyventi, o jos sveikata arba balansas tiesiogiai susijęs su bendra žmogaus sveikata. Būna atvejų, kai mikrobiotos balansas sutrinka ir atsiranda pačios mikrobiomos patologinė būsena-disbiozė. Disbiozė atsiranda viduriuojant, vartojant antibiotikus. Keičiasi kokybinė ir kiekybinė bakterijų sudėtis, įsivyrauja „blogosios“ bakterijos .Žarnyno mikrobiotai atstatyti reikia laiko. Svarbi mityba, atkurti bakterijų pusiausvyrą padeda probiotikai.Tai gyvi mikroorganizmai arba „gerosios bakterijos“. (Apie probiotikus skaitykite mano tinklapyje):
https://www.sarakauskiene.lt/kas-yra-probiotikai/
Jei tyrimais bus įrodyta mikrobiotos svarba kai kurių ligų atsiradime, įvyks perversmas tų ligų gydyme: keičiant mikrobų bendrijas, pridedant ir pašalinant tam tikras mikrobų rūšis .
Mes nuolat esame veikiami jėgų, kurios nuo mūsų nepriklauso, nors iš tiesų yra mūsų viduje. Esame veikiami tų trilijonų padarų, kurie yra mūsų dalis. Kvapas, sveikata, virškinimas, vystymasis,ligos ir daugybė kitų dalykų yra šeimininko ir jame gyvenančių mikrobų sudėtingų santykių rezultatas.Visi mes gyvename mikrobų pasaulyje. Ir mes nuolat priimame naujus mikrobus ant savo odos ir į organizmą-arba įkvėpdami, arba nurydami, liesdami paviršius rankomis ar kojomis, per žaizdas ir įkandimus. Galima sakyti, mūsų mikrobiomai turi kažką panašaus į toli siekiančius augalų ūselius, kuriais esame susieti su išoriniu pasauliu.
Literatūra:
1.Ed Yong „Manyje gyvena milijonai“
2. https://www.nature.com/articles/s41467-020-18983-8
3.F. Ryan „Virusfera“
4. Paveikslėliai htps://www.google.lt/search?q=MICROBIOMA&sxsrf
Leonarda Šarakauskienė
info@sarakauskiene.lt
MAN DIAGNOZUOTAS KRŪTIES VĖŽYS (susirgusių moterų pasakojimai)
„Laikas, rodos, sustojo; jis nebebuvo panašus į upę, kuri išplaukia iš tamsos ir dingsta tamsoje; jis pavirto ežeru, kuriame be garso atsimuša gyvenimas“.
Erichas Marija Remarkas
Apie krūties vėžį, XXI-ojo amžiaus moterų rykštę, populiarių ir mokslinių straipsnių prirašyta labai daug. Internetas mirga straipsnių įvairove nuo vėžio diagnostikos iki ligos gydymo. Tačiau mažai rašoma apie moterų išgyvenimus susirgus krūties vėžiu, jų savijautą sužinojus, kad serga vėžiu: juk diagnozavus šią ligą, moterį užgriūva didžiulis emocinis ir psichologinis krūvis. Kol sveikos, motinos tikisi matyti savo suaugusius vaikus, dukterys – gyventi ilgiau už savo mamas ir jas palaidoti, žmonos – sulaukti senatvės su savo vyrais. Sužinojus, kad susirgai krūties vėžiu – gyvenimas tarsi sustoja, gydytojo aiškinimai apie gydymosi galimybes – operaciją, chemoterapiją, radioterapiją – pakimba ore, dar nieko neįtikina ir kelia siaubą….Kaip jautėtės, kai pirmą kartą išgirdote vėžio diagnozę – klausiau moterų, kurios sužinojo šią baisią tiesą? Istorijas, kurias papasakosiu yra autentiškos, tai pasakojimai moterų, kurios susirgusios rašė dienoraščius ir puikiai prisiminė pirmąją reakciją, sužinojus apie šią ligą.
Pirmoji istorija labai sukrečianti. Jauna, išvaizdi moteris sėdėjo prie mano kabineto. Kai išleidau paskutinę pacientę, ji nedrąsiai įėjo į kabinetą ir paprašė patarimo, ką jai daryti, nes labai tinsta ranka. Jos neregistravo, nes neturėjo šeimos gydytojo siuntimo, todėl laukė tikėdamasi, gal apžiūrėčiau be registracijos. Ji rašanti disertaciją ir neturinti laiko vaikščioti pas gydytojus. Paprašiau moterį nusirengti. Bet ji pasakė – man tik ranką pažiūrėkite ir paskirkite gydymą. Paaiškinau, kad ranka tinti gali dėl įvairių priežasčių, o kad rasčiau tą priežastį, aš turiu apžiūrėti ją visą. Moteris labai susijaudino, norėjo net išeiti iš kabineto, bet pagaliau apsigalvojo ir nusirengė. O, dangau! Visa jos krūtis išopėjusi, dideli pažasties limfmazgiai buvo rankos tinimo priežastis. Nustebino, kad jauna, išsilavinusi moteris taip užleido savo ligą. Aš gydžiausi – tyliai prisipažino. Mane gydė ekstrasensas, griežtai uždraudė naudoti bet kokius vaistus, nes tuomet neveiks jo skiriamas gydymas. Paaiškinau gydymo galimybes, kad tai užtruks ilgai, disertacijos gynimą teks atidėti, nes visas jėgas teks skirti gydymui. Deja, liga buvo įsisenėjusi, jau išplitusi vidaus organuose ir gydymas laukiamo efekto nedavė. Aplankiau ją gulinčią mūsų ligoninės paliatyvaus gydymo skyriuje. Ji puikiai suprato savo būklę, žinojo, kad disertacijos jau niekada negins, kad ji lėtai miršta. „Mirimas nesukelia kančios. Ją sukelia priešinimasis jai“ – pasakė ji man.Po kelių dienų ji tyliai užgeso…
Kita pacientė – 37 metų medicinos sesuo, kuri netikėjo krūties vėžio diagnoze, kol negavo biopsijos atsakymo. „Sunku patikėti, kad po 15 metų medicininio darbo patirties pati tapau ligone“. Tai buvo didelis smūgis jai – juk ji matydavo, kaip miršta vėžiu sergantys pacientai, juos slaugydavo. Kas manęs laukia? Kiek aš gyvensiu ? Kaip viską pasakyti šeimai? Mama serga Alzheimerio liga, kas bus su ja? Moterims įprasta pirmiau rūpintis kitais, o tik paskutinėje vietoje savimi. Pacientė gydymą atlaikė puikiai ir šiandien savo patirtais išgyvenimais dalinasi su kitomis moterimis, drąsindama jas nebijoti gydymo, jo šalutinių padarinių. Kaip ji sako – sunkiausi buvo pirmieji metai, o dabar ligą primena tik kasdien naudojamos hormoninės tabletės.
Dar vienas atvejis. Moteris prisipažino: kai man nustatė krūties vėžį, puoliau į paniką. Iki tol maniau, kad tai gali atsitikti kitoms, bet ne man. Nejaugi mano trys dukrelės liks našlaitėmis? Neturiu tėvų, vyras mėgstantis išgerti ir nelabai rūpinasi šeima. Esu mokytoja, kaip reikės eiti į klasę su peruku, nes žinojau, kad nuo chemoterapijos nuplinkama. Paaiškinau moteriai, kad nuplikimas yra mažmožis, jei gydysis, augins savo dukreles ir sulauks anūkų. Vėliau, baigusi gydymą, moteris man sakė: „Kol gydaisi, ramina tai, kad kažką darai su savo liga. Bet po gydymo atsiranda baimė, kad liga neatkristų, neatsirastų antrinių navikų”. Baigusioms gydymą moterims aš visuomet aiškinu: nebijokite vėl kreiptis į jus gydžiusius gydytojus, jie atliks reikiamus tyrimus ir išsklaidys jūsų baimes , o jei bus ligos atkrytis (nuo to nei viena moteris neapsaugota), tai šiuo metu jau yra efektyvių vaistų ligos atkryčių gydymui.
Keletas svarbių faktų apie krūties vėžį:
1. Krūties vėžys nėra vienalytė liga, ji gali būti įvairių tipų ir stadijų, kiekvienu atveju reikalingas skirtingas gydymas.
2. Moteris turėtų žinoti savo ligos tipą, stadiją, kitas svarbias naviko charakteristikas, kad įsitikintų, jog skiriamas gydymas yra geriausias jos ligai.
3. Tinkamas gydymas, artimųjų parama ir priežiūra padidina tikimybę greičiau pasveikti ir žvelgti į ateitį be ligos.
4. Bet koks perdėtas ieškojimas „stebuklingų“ gydymo galimybių, vaistų, nepagerina ligos eigos, nepadeda pacientei atsipalaiduoti, užsimiršti. Ji tarsi „užstringa“ ligoje, neturi reikalingos dvasinės ramybės atsigauti po ligos, po alinančio gydymo.
55 metų pacientei buvo diagnozuotas didelis krūties navikas. Jos vyrui gydytojai pasakė, kad ji gyvens neilgai. Po to moteris prisiminė: sužinoję mudu su vyru puolėme į paniką, netekome vilties ir pajutome didelį, neaprėpiamą liūdesį. Tai buvo nepaprastai gili krizė mūsų šeimos gyvenime, tačiau ji leido suprasti, kokia yra draugystės ir meilės reikšmė, padėjo atrasti būdą, kaip iš tikrųjų būti kartu su žmogumi ir suprasti vienam kitą…Visą gydymo periodą vyras ir visa mano šeima buvo šalia, ir tas jausmas, kad esi ne vienas, padėjo atlaikyti gydymo krizes, sunkiausius periodus, kai atrodė, kad jau viskas baigta, daugiau neištversiu. Per ligą aš supratau – ne aš viena sirgau vėžiu, vėžiu sirgo visa mano šeima.
Iš tikrųjų – artimųjų meilė, globa, supratimas ir pagalba sunkioje ligoje daro stebuklus. Štai pasakoja duktė, ištikimai slaugiusi savo sergančią mamą: kai mano mamai diagnozavo krūties vėžį, kiekvieną dieną ja labai rūpinausi. Kartu su ja eidavau į gydytojo konsultacijas, kartu važiuodavome į chemoterapijos ir radioterapijos seansus. Tas laikas mums buvo sunkus, tačiau jaučiau palaimą būdama šalia mamos ir ją remdama. Galvoju, kad mano parama sergančiai mamai liks svarbiausiu dalyku, ką esu nuveikusi savo gyvenime.
Kas labai vargina po gydymo? Tai bendradarbių, pažįstamų, draugų požiūris. Moterys prisipažįsta: labai nemėgstu, kai kas nors prieina prie manęs, paima už parankės ir klausia: kaip laikaisi? Atsakau: gerai. O jie neatlyžta: ne, tu sakyk, kaip iš tikrųjų laikaisi? Jei galvojate, kad išgyvenusios krūties vėžį moterys yra verksnės, nuliūdusios – pamirškite tai! Persirgusioms moterims būna liūdna, kai draugės ar draugai atitolsta dėl savo baimės, nejaukios savijautos lyg bijodami užsikrėsti, neturėdami ką kalbėti. Turbūt svarbiausias dalykas, kuriuo pasižymi persirgusios krūties vėžiu moterys, yra jų optimistinė pasaulėžiūra. Jos žino paslaptį, kurią kiti žmonės dažnai savo pasirinkimu ignoruoja: mums visiems lemta mirti ir svarbu prasmingai praleisti tą laiką, kuris liko gyventi. Besimokant mąstyti pozityviai, krūties vėžys yra žiauri mokymo priemonė, bet ją atlaikiusios moterys tampa dar stipresnės nei buvo. Jos tampa pavyzdžiu, kaip reikia branginti ir vertinti mums skirtą laiką.
Leonarda Šarakauskienė info@sarakauskiene.lt
nuotraukos iš tinklapio:google.com/images
KAI PRABYLA KANČIA (APIE SMURTĄ PRIEŠ MOTERIS)
Kiekvienais metais, lapkričio 25 dieną, minima Tarptautinė kovos su smurtu prieš moteris diena. Šią dieną pažangiojo pasaulio bendruomenės kasmet pradeda tarptautinę akciją: 16 aktyvizmo dienų kovos su smurtu prieš moteris. Smurtas artimoje aplinkoje arba smurtas prieš moteris šeimoje yra nusikaltimas ir žmogaus teisių pažeidimas , darantis niekinėmis visas kitas moters, kaip žmogaus ir pilietės teises, nes užkerta kelią jomis naudotis(JTO).Tarptautinė statistika liudija, jog daugiau nei 90% asmenų, patiriančių smurtą artimoje aplinkoje yra moterys, todėl tai yra su lytimi susijęs nusikaltimas.
SMURTO PRIEŠ MOTERIS APRAIŠKOS:
FIZINIS SMURTAS
SEKSUALINIS SMURTAS
PSICHOLOGINIS SMURTAS
KIEK SENA MOTERŲ SEKSUALINĖ PRIEVARTA ?
Žodis "prievartauti " kilęs iš lotyniško žodžio "rapere" , reiškiančio "vogti", "grobti" , ar "išsinešti", tarsi moteris būtų nuosavybė. Būtent taip daug šimtmečių apie moteris galvojo vyrai.
Herodotas rašė apie grupinius persių moterų prievartavimus per karą prieš graikus penktame amžiuje prieš Kristų. "Keletą finikiečių moterų vijosi ir sučiupo netoli kalnų , o kai kurias iš eilės prievartavo tiek persų kareivių, kad jos mirė". (Herodotas "Istorija")
Taip pat biblijoje , Senajame testamente, aiškiai parodoma, kad prievartavimas buvo įprastas izraelitų kovose. Pakartoto Istatymo knygoje (21,10-14) sakoma:"Kai eisi kariauti su savo priešais ir pamatysi tarp belaisvių gražią moterį, kurios geistum, gali sueiti su ja ir būti jos vyru".
Skaičių knygoje Mozė kalba:"Užtat dabar nužudykite visus mažus berniukus , nužudykite ir visas moteris, pažinusias vyrą, o jaunas mergaites, nepažinusias vyrų, pasilikite sau gyvas".
Galima sakyti, kad prievartavimai buvo įprasti Romos imperijoje. Tereikia apsilankyti meno galerijose ir paskaityti klasiką. Pirmoje istorinėje knygoje, parašytoje Herodoto, yra daugybė moterų pagrobimų, pradedant finikiečiais , paskui graikais, galiausiai trojiečiai pagrobia Eleną.
Štai P.P. Rubenso paveikslas "Sabinų moterų išprievartavimas". Dailininkas iliustruoja Romos istoriko Livijaus pasakojimą:753m. prieš Kristų Romą įkūręs Romulas nerimavo dėl moterų trūkumo, nes reikėjo užtikrinti valstybės ateitį. Todėl sugalvojo į šventę Neptūno garbei pakviesti kaimyninę Sabinų gentį, o tada pagrobė jų moteris. Paveiksle vaizduojamos Romos karių sučiuptos pusnuogės moterys, kančios iškreiptais veidais, užplėštais sijonais ir apnuogintomis krūtimis, o visą tą orgiją nuo pakylos stebi Romulas.
Ir tai vyko ne tik antikos laikais. Jei pasektume senovės graikų, persų ir romėnų , Aleksandro Didžiojo pėdsakais, pasidomėtume šviesiaplaukių, mėlynakių vaikų gija, palikta visoje centrinėje Azijoje, patyrinėtume jų DNR, pamatytume, kad tai palikuonys prievartautų Europos moterų. Moterys nuo seno buvo laikomos karo grobiu.
"Vyro atradimą, kad jo genitalijos gali pasitarnauti kaip ginklas sėjant baimę, galima priskirti prie svarbiausių priešistorinių laikų atradimų kartu su išmokimu įkurti ugnį ir pasigaminti pirmą negrabų kirvį"-teigė amerikiečių rašytoja Siuzana Brownmiller savo sensacingoje knygoje apie prievartavimus "Prieš mūsų valią".
Seksualinė prievarta kare yra toks pats ginklas kaip mačetė, kuoka, ar Kalašnikovo automatas. Pastaraisiais metais etninėms ir sektantų grupėms iš Bosnijos, Ruandos, Irako ir Nigerijos , Kolumbijos ir Centrinės Afrikos respublikos prievartavimas yra tarsi sąmoninga strategija, vos ne masinės destrukcijos ginklas, kuris ne tik griauna savigarbą ir terorizuoja bendruomenes, bet ir sunaikina varžovų etniškumą, arba, anot prievartautojų, ir bedieviškumą.
Prievartavimu bei plėšimu garsėjo vikingai, Čingischanas ir jo mongolai beveik visi užkariautojai tiek viduramžiais, tiek vėliau.
Abejonių nepalieka Amerikos pilietinio karo dienoraščiai, laiškai į namus ir kariniai įrašai:daugelis Pietų moterų buvo prievartautos-tiek baltaodės, tiek juodaodės.
Galbūt pirmąkart prievartavimas kaip specifinis ginklas baimei pasėti buvo panaudotas Ispanijos pilietiniame kare.
Ispanijos diktatoriaus Franko armijos karininkai skatino pavaldinius kuo žiauriau elgtis su politiškai aktyviomis ispanų moterimis:"Jie ne tik prievartavo, bet ir perpjaudavo joms pilvus. Jos būdavo žeminamios nuskutant galvą ir verčiant gerti ricinos aliejų, kad joms paleistų vidurius ir viešai išsituštintų. Išprievartavę moteris, jie paženklindavo jų krūtis jungu ir strėlėmis-falangistų simboliais" rašo savo knygoje "Kova už Ispaniją" Didžiosios Britanijos karo istorikas Antony James Beevora's. 
II-jo Pasaulinio karo metu prievartavimų mastas sunkiai suvokiamas. Pasak A. j. Beevoro , Berlyne seksualinį smurtą patyrė viena iš trijų, apytikriai mažiausiai du milijonai moterų visoje šalyje. A. Beevora's tai pavadino "didžiausiu masinio prievartavimo reiškiniu istorijoje." Sukrėstas to, ką rado vartydamas dienoraščius, kareivių laiškus ir komunistinio režimo įrašus savo knygai "Berlyno žlugimas, 1945-ji", jis rašė:"Daugeliu atvejų moterų ir merginų likimas Berlyne buvo daug blogesnis nei Stalingrade badaujančių ir kenčiančių kareivių".
Prievartavimai prasidėjo iškart, kai Stalino kariuomenė 1944m. sausio mėn. įžengė į Rytų Prūsiją ir Sileziją. Britanijos, Prancūzijos, Amerikos ir Kanados kariuomenė taip pat prievartavo vokietes, tik ne tokiais mastais. "Daugelye miestų ir kaimų buvo išprievartauta kiekviena moteris, kurios amžius nuo aštuonerių iki aštuoniasdešimt metų" rašė sovietų karo korespondentė, Natalija Geese, kuri stebėjo Raudonosios armijos karo veiksmus. Jos žodžiais, tai buvo prievartautojų armija.
Ar tai buvo politika , ar karo ginklas? Ir taip, ir ne-sako A.J. Beevoras. "Tai nepaprastai sudėtinga.Kareiviams niekada nebuvo įsakyta eiti ir prievartauti, tačiau keršto atmosfera ir pasąmonės psichologija darė savo". Prievartaujama buvo ne tik Vokietijoje, bet ir Sovietų sąjungininkų šalyse:Vengrijoje, Rumunijoje, Lenkijoje, Jugoslavijoje ir kt. Kuomet Jugoslavijos komunistas M. Djikas užprotestavo, Stalinas atkirto:"Nejau taip sunku suprasti tūkstančius kilometrų per kraują, ugnį ir mirtį nužygiavusį karį, jei jis užsimano pasismaginti su moterimi?".
Po tokių "linksmybių" moterys niekada neatsigaudavo. Remiantis Berlyno ligoninių įrašais tūkstančiai mirė, didžioji dalis nusižudė. Nemažai buvo užkrėstos venerinėmis ligomis. Tos, kurios pastojo, žudė savo kūdikius. Rusų kareiviai prievartavo net savo moteris-ruses ir ukrainietes, kurios buvo paimtos į Vokietiją kaip karo belaisvės.
M. Gebhardt knygoje "Nepapasakoti nusikaltimai" pasakoja, kokia buvo sukrėsta, kai viena nukentėjusi vokietė atskleidė, jog moterys, bandžiusios nusižudyti po grupinio išprievartavimo, tik suluošino save, nes nemokėjo persipjauti venų.
Didiėji karai baigėsi, tačiau smurtas, žudymai , prievarta- ne. Lyg gyventume pulsuojančių ugnikalnių zonose, kuriose nežinia kada, kur ir kodėl prasiverš viską griaunanti ir naikinanti jėga.
Kuriasi teroristinės grupuotės Afrikoje- "Boko Haram", Azijoje Islamo armija, nesenos žudynės Ruandoje, Kambodžoje, jazidų persekiojimas Mianmare, 4 metus trukęs karas Bosnijoje, per kurį pasaulis išgirdo "etninio valymo" terminą, 1995m. žudynės Srebrenicoje, karinis režimas ir žudynės Argentinoje.
Ir visai neseniai-2016m. žudynės ir prievartavimai Kongo Demokratinėje respublikoje. "Pasaulio prievartos sostinė"-taip šalį pavadino Jungtinių Tautų specialioji atstovė seksualinės prievartos klausimais. Nesuvokiami skaičiai-per dieną išprievartauta tūkstančiai moterų, daugiau nei viena iš trijų moterų, septyniasdešimt per valandą…Moterys taip žiauriai prievartautos, jog išdraskyti visi lyties organai, dėl sužalojimų atsiradusios fistulės, negyjančios opos lyties organuose.
Kongo Demokratinėje respublikoje, Panzi miesto ligoninėje dirbantis gydytojas ginekologas, 1918m. Nobelio Taikos premijos laureatas Denisas Mukvege gelbėjo tūkstančius išprievartautų moterų. Baigęs medicinos studijas Prancūzijoje, atvyko į gimtąją šalį gelbėti gimdymo metu mirštančių moterų. Atidarius Panzi miesto ligoninę pirmoji pacientė atėjo ne gimdyti. "Tai buvo moteris, kurią išprievartavo keli vyrai, o išprievartavę peršovė makštį". pasakojo daktaras D. Mukvege. "Buvau labai sukrėstas ir maniau, kad tai pavienis atsitikimas, kad taip pasielgė kažkas apsvaigęs nuo narkotikų, nesuvokiantis ką daro".Vėliau moterų vis daugėjo ir daugėjo. Viena po kitos jos pasakojo, kaip joms būnant namuose su šeimomis, ateidavo ginkluoti kariai, nušaudavo vyrus, o jas išprievartaudavo. "Joms kišo į lytinius organus durklus, arba benzine išmirkytas lazdas, kurias padegdavo. Kai kurias prievartavo penki ar daugiau vyrų, kol moterys netekdavo sąmonės. Viskas vyko jų vaikų akyse. Tada supratau, kad šioms ginkluotoms grupuotėms prievartavimas buvo karo ginklas"-pasakojo Nobelio Taikos premijos laureatas gydytojas D. Mukvege.
Ar toli nuėjome nuo Antikos laikų, nuo Persėjo laikančio rankoje nukirstos Medūzos galvą? Visa tai kas vyksta, atrodo taip toli, taip neįtikėtina, nesuvokiama. Prievartavimai per karą buvo nutylimi, laikomi nebaudžiamais, tarsi tai būtų antraeiliai nusikaltimai. Tai pigiausias vyrui žinomas ginklas. Jis sugriauna šeimas, paverčia jaunas merginas atstumtosiomis, trokštančiomis, kad gyvenimas baigtųsi dar beveik neprasidėjęs. Taip pradedami vaikai, kurie kasdien primena motinoms apie jų išniekinimą ir kurie dažnai atstumiami bendruomenės, kaip "blogo kraujo". Įsivaizduokite moteris, kurios neturi pinigų nei išsilavinimo, ar gyvena šalyse kur valdžia priklauso vyrams su šautuvais ar mačetėmis rankose. Jos negaus patarimų nei dėl kompensacijos dėl išprievartavimo ir bus pasmerktos visą gyvenimą kentėti savo skurdžią egzistenciją. Tokios moterys dažnai išvaromos iš savo bendruomenių, kas tolygu "lėtai žmogžudystei". Mažai moterų sutinka pasakoti savo baisias istorijas, o papasakojusios -nepuoselėja jokių vilčių dėl ateities, nes jos "suterštos".
1993m. 12.20 Jungtinių Tautų Generalinėje Asamblėjoje šalių narių priimta Smurto prieš moteris eliminavimo Deklaracija . Ši deklaracija yra vienas iš pagrindinių tarptautinių žmogaus teisių dokumentų , kuris svarbus ir smurto prieš moteris šeimoje problematikai. Deklaracijoje numatoma, kad "smurtas prieš moterį" yra bet koks smurtinis veiksmas , kai moteris patiria ar gali patirti fizinę, seksualinę, ar psichologinę žalą; ar moters kančia, įskaitant ir tokių veiksmų grėsmę, prievartą ar savališką laisvės praradimą tiek tiek viešajame , tiek privačiame gyvenime. Pagal šią deklaraciją šalys įsipareigoja imtis teisinių, politinių, administracinių bei kultūrinio pobūdžio priemonių apsaugant moteris nuo bet kokios rūšies smurto. Taip pat šalys įsipareigoja skirti finansinių resursų įgyvendinant priemones kovai su smurtu prieš moteris.
Lietuvoje nebuvo tokių žiaurių prievartavimų, bet žinome, kad ūkininkai, dvarininkai daugumą samdinių, tarnaičių suvedžiodavo, pavainikiai gimdavo, tie vakeliai irgi būdavo visuomenės atstumtieji -"benkartai". Lietuvoje baisi išnaudojimo forma-kai sūnūs, anūkai geria ir skriaudžia savo motinas, močiutes, atiminėja pinigus, prieina iki smurto. Vis išgirstame atvejus apie tėvų ar patėvių tvirkinamas dukreles. Visa tai vadiname "smurtu artimoje aplinkoje", kuris dažnai yra paslėptas, nutylimas.
Nors nėra afišuojama, bet didesni ar mažesni smurtiniai santykiai yra kas penktuose namuose.
Bendra Lietuvos ir Didžiosios Britanijos visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų kompanija "Baltijos tyrimai" 2019. IV. 12-26d.d.asociacijos "Moterų informacijos centras" užsakymu atliko reprezentatyvią Lietuvos gyventojų apklausą apie smurtą artimoje aplinkoje. Penktadalis apklaustųjų (19%)pasisakė patyrę smurtą. Dar skaudžiau atrodo moterų patirtys:kas ketvirta (25%)prisipažino, kad prieš ją buvo ar yra smurtaujama. 70 %smurtautojų esami ar buvę sutuoktiniai, sugyventiniai. Likę- tėvai arba kiti artimi žmonės.
Didžioji dalis (60%)smurtą artimoje aplinkoje patyrusių moterų pagalbos niekur neskreipė.Kodėl? Moterys baiminasi kreiptis pagalbos, nes išgyvena gėdos jausmą, bijo, kad bus smerkiamos artimųjų ir pažįstamų. Kartais baimė kyla iš netikėjimo, kad kažkas gali padėti, nepasitikėjimo institucijomis. Dažnai būna sunku ką nors keisti, o ištikus šoko ir streso būsenai sudėtinga priimti informaciją. Nukentėjusios moterys skundėsi informacijos apie pagalbos galimybes stoka, teigė nepasitikinčios psichologais, vaiko teisių apsaugos specialistais, kartais jaučiančios skeptišką pareigūnų požiūrį. Baimingas nukentėjusių nuostatas sustiprina tai, kad smurtą, ypač psichologinį, sunku įrodyti. (Tyrimas"Smurtas artimoje aplinkoje:prevencija, apsauga, pagalba ir bendradarbiavimas",2019m. )
Psichologinis smurtas (emocinis, verbalinis)-tai pavojingas tyčinis poveikis kito žmogaus psichikai. Psichologinis smurtas turi daug formų:vertimas elgtis prieš savo valią, jausmų ignoravimas, įsitikinimų išjuokimas, baudimas, įžeidinėjimas ir žeminimas, verčiant moterį blogai galvoti apie save, vertimas abejoti dėl savo sveiko proto ir gebėjimo priimti teisingus savarankiškus sprendimus, vertimas jaustis kalta, manipuliacijos vaikais, jų gerove.
Ekonominis smurtas:tai viena iš smurto šeimoje rūšių , kuri sukuria finansinę priklausomybę. Labiausiai paplitusios ekonominio smurto formos:draudimas dirbti, pinigų atėmimas verčiant jų prašyti, šeimos biudžeto kontroliavimas, vienvaldiškai priimami finansiniai sprendimai , skyrybų atveju -vengiama padėti vaikams.
2019m. Lietuvoje atliktas tyrimas apie smurto paplitimą tarp pagyvenusių moterų. 21,8% moterų (60-97m.amžiaus), gyvenančių privačiame namų ūkyje yra patyrusios smurtą. Dažniausiai patiriamas pasichologinis smurtas (17,8%), ekonominį smurtą patiria 9,5%,fizinį 4,5% respondenčių. Pagrindinis smurtautojas yra vyras arba partneris, netgi vaikai. Senų tėvų nepriežiūros kaltininkai yra vaikai ar kiti artimi giminės. Lietuvoje atliktų tyrimų duomenimis , svarbiausios ir dažniausios smurto prieš vyresnias moteris priežastys yra nesutarimai šeimoje ir šeimyniniai konfliktai, alkoholizmas, depresija, žiaurus partnerio charakteris, moters žeminimas, nemokėjimas konstruktyviai spręsti šeimos problemas, nedarbas, skurdas ir nepritekliai.
Seksualinis smurtas prieš mergaites-didelė ir giliai slepiama problema. Baisiausia tai, kad tėvai, tie, kurie turėtų apginti savo vaiką nuo didelio blogio, to padaryti nesugeba, nesigilina į vaiko užuominas ar skundus. Mamos netiki, kad jų dukrą galėtų tvirkinti artimos aplinkos žmonės:tėvai, patėviai, dėdės, draugai ir kiti žmonės-tie, kurie nesibodi pačiupinėti augančių mergaičių krūtų ar lytinių organų, bando bučiuoti ar glamonėti. Dar tragiškiau, kai mergaitė neturi kam išsipasakoti, nes mama gali išjuokti, netikėti, o tvirkintojas- prigąsdinti ar primušti.
Ką daryti patiriant smurtą šeimoje? Dauguma moterų nesikreipia pagalbos, nes nemano, kad jomis kas patikės, nemano, kad yra verta rūpesčio, sumenkina savo išgyvenimus ir galvoja, kad "nėra taip blogai". Kreiptis pagalbos iš tikro nėra lengvas žingsnis. Tačiau svarbus ir reikalingas. Tau ir tavo fizinei ir emocinei gerovei . Ir kitiems apsaugoti.
Specializuotos kompleksinės pagalbos centro kontaktai smurtą patyrusiems asmenims: Informacija ir pagalba teikiama darbo dienomis nuo 9 iki 19 val. 866585084; 861840044 skpc@moterulinija.lt https://moterulinija.lt/pagalba-patiriantiems-smurta-artimoje-aplink oje/
Kodėl bijome Stambulo konvencijos ? Stambulo konvenciją Europos taryba priėmė 2011m. Ji įsigaliojo 2014m. ES ją pasirašė 2017.06 mėn. Tai tarptautinis dokumentas-ją ratifikavusios valstybės privalo laikytis išsamių teisiškai privalomų standartų, skirtų užkirsti kelią smurtui dėl lyties, apsaugoti aukas ir nubausti smurtautojus. Stambulo konvencijos ratifikavimas padėtų keisti požiūrį, kad smurtas prieš moteris nėra asmeninis reikalas. Tai taip pat sustiprintų teisinę sistemą užkertant kelią smurtui prieš moteris ir prisidėtų prie aukų apsaugos. Deja, Stambulo konvencijos pasirašymas ir ratifikavimas kai kuriose ES , tame tarpe ir Lietuvoje, atvėrė erdvę prieš lyčių lygybę nusiteikusių judėjimų rėmėjams. Esu tikra, jog dauguma žmonių, kurie nusiteikę prieš šią konvenciją, iš tiesų ar skaitė jos tekstą.
Gyvenimas juda į priekį. Atsirado Me#Too judėjimas, kuris tarsi sudrumstė užsistovėjusią kūdrą. Išgirdome žodį "mobingas". Daugelis išprievartautų moterų liovėsi gėdytis ir jaustis kaltomis, netgi jei buvo labai rafinuotai prievartautos ar užgauliotos priekabiavimu. Me#Too judėjimas atskleidė, kad seksualinis priekabiavimas toks paplitęs -viena iš trijų moterų gyvenime patyrė seksualinę prievartą. Pasirodo, prievarta neišskiria nei rasės, nei klasės, nei sienų: tai nutinka visur, visuose socialiniuose sluoksniuose ir žemiausiuose, ir aukščiausiuose.
Kaip fiziologiškai, psichologiškai pateisinti prievartavimo aktą? Kodėl vyrai tai pasirenka ? Prievartauti nėra seksualu- teigia Nobelio premijos laureatas gydytojas D. Mukvege. Ar vyrai užprogramuoti skaudinti moteris? Jei taip, tai kaip motinos galėjo paleisti į pasaulį tokias būtybes? Šį klausimą savo knygoje "Atsiprašymas" uždavė feministė rašytoja Eva Ensler. O atsakyti ji pabandė prabildama savo tėvo, skriaudusio ją nuo penkerių metų balsu:"Visą laiką verčiau tave jaustis taip, tarsi būtum padariusi kažką labai blogo". Taip ir norisi baigti šį pasakojimą apie žiauriausias moterų kančias klausimu:kuo mes esame taip nusikaltusios pasauliui? Aš tikiu, kad laisva valia yra prigimtinė mūsų, moterų teisė. Deja, kaip matome, ta teisė dažnai sumindžiojama, paniekinama. Gilia rauda tas skausmas prasiveržia ir žiaurų psichologinį smurtą kentusios Anos Achmatovos "Requiem":Ne, tai nebe aš, kažkas kitas taip baisiai kenčia, /aš juk taip negalėčiau/, o tai, kas nutiko/,te gelumbės juodos uždengia/, ir teišneša jau žibintus…/Naktis...
Literatūra:
Vaizdinė medžiaga:
Google.com/images, shutterstock.com
Eva Ensler "Atsiprašymas", Christina Lamb "Mūsų kūnai jų karo laukas", A. Beevor "The fall of Berlin 1945", A. Beevor "The battle for Spain", S. Brownmiller "Against our will", M. Gebhardt "Crimes unspoken" .Herodotas "Istorija"
EPIDEMIJŲ ISTORIJOS. VIRUSO COVID-19 PAMOKOS.
David S. Jones, MD, PFD
Naujasis koronavirusas vadinamas keliais skirtingais vardais: mokslinėje literatūroje dažnai vadinamas 2019-nCoV. Tarptautinis virusų pavadinimų komitetas vėliau jam suteikė SARS-CoV-2 pavadinimą. Pasaulio sveikatos organizacija jo sukeliamai ligai suteikė pavadinimą COVID-19. Visuose šiuose pavadinimuose galima įskaityti, jog kalbama apie koronavirusą.
1972 m. virusologas, Nobelio premijos laureatas Frank Macfarlane Burnet bei mikrobiologas Davidos White’as paskelbė ir drąsiai teigė , kad išaušus vakcinacijos bei imunizacijos erai, kuriant vis galingesnius antibiotikus, infekcionistų laukia ramūs laikai – ligų mažės, jų gydymas lengvės. Tačiau neatmetė, kad vis tik liks rizika netikėtai atsirasti naujoms ir pavojingoms užkrečiamoms ligoms, bet kadangi per pastaruosius 50 metų nieko neįvyko, tikimybė, kad atsiras kažkas pavojingo buvo labai maža. Atrodė, kad epidemijos domino tik medicinos istorikus.Taip atrodė 1972 m. Tačiau štai po beveik 50 metų pasipylė naujos infekcijos: nuo Herpes ir Legionierių ligos aštuntajame dešimtmetyje iki AIDS, Ebolos viruso, sunkaus ūminio kvėpavimo sindromo (SŪRS arba angl. SARS) ir šių dienų – Covid-19. Pasirodo užkrečiamos ligos niekur nedingo: jos ir toliau kelia grėsmę žmonijai, o,esant šių dienų žmonių mobilumui, plinta labai greitai. 2003 m. Kinijoje prasidėjusi SŪRS epidemija per kelis mėnesius išplito Europoje, Šiaurės ir Pietų Amerikoje, Azijoje. Kol viruso plitimas buvo sustabdytas, virš 8000 žmonių susirgo, 800 mirė. Tuo metu Kinijos vyriausybė buvo kritikuojama dėl lėtos reakcijos į kilusią infekciją.
Dabar naujoji epidemija vėl kilo Kinijoje, jos priežastis – koronavirusas, šiuo metu virusas jau yra 110-je šalių ir vėl ekspertai stebisi, kaip Kinija ir visas pasaulis neišmoko 2003 m. SŪRS pamokų. Europoje dar laukiama epidemijos piko: Italijoje galbūt 2020m. balandžio pradžioje (taip ir įvyko), Vokietijoje ir Šveicarijoje, Jungtinėje Karalystėje balandžio viduryje, JAV infekcija dar tik pradėjo plisti labai greitai. Kodėl laiku neužkertamas infekcijos plitimas? Kodėl kinai vėl delsė pranešti pasauliui: „pas mus bėda, gelbėkitės”? JAV Pensilvanijos universiteto medicinos istorijos profesorius Charls Rosenberg, palyginęs pasaulio epidemijas su A. Camiu romanu „Maras”, jas vadina III-jų veiksmų socialinėmis dramomis.Ši drama dabar rodoma su Covid19: pirmiausia Kinijoje, o po to – daugelyje kitų šalių. I-sis veiksmas prasideda labai ramiai, niekas netiki ir nekreipia dėmesio, kad vyksta kažkas negerai: padaugėja sunkiau sergančių pacientų, ligos eiga komplikuota, nepasiduoda įprastam gydymui. Nors yra panašumų tarp SŪRS ir koronaviruso, bet yra ir skirtumų: SŪRS prasidėdavo labai staigiai, ryškiais gripo simptomais, todėl žmonės greičiau kreipdavosi į gydytojus. Susirgus Covid-19 simptomai gali išryškėti ir po 5 dienų, bet pacientas jau užkrečia kitus, dar nežinodamas, kad pats serga. II-sis dramos veiksmas – kuomet liga pripažįstama
.
Bet tuo metu jau būna pakankamai daug užsikrėtusių, daug sergančių, ir vienintelis sprendimo būdas – įvesti griežtus socialinius apribojimus. Kuo ryžtingiau visa tai bus daroma, tuo daugiau bus išgelbėta žmonių. Šiame antrame veiksme labai ryžtingai turi veikti vyriausybės, nekreipdamos dėmesio į ekonomines problemas, taip pat svarbus žmonių sąmoningumas. III-čiasis veiksmas dažnai būna dramatiškas ir ardantis, kaip pati liga. Epidemijos galiausiai išnyksta, tačiau kai kuriems palieka gilius randus – netekties, invalidizacijos (plaučiuose susidarę randai visą gyvenimą ribos aktyvumą, susilpnėjus imuninei sistemai – atsiranda kitų ligų pavojus). Kita istorinėje epidemijų analizėje pasikartojanti tema – medicinos išradimų ir jų įdiegimo į praktiką laikas. Pvz., raupų vakcinacija buvo aprašyta 1798 m., raupų profilaktikai skiepai panaudoti tik po 180 metų. Sifilis, viena didžiausių 20 a. pradžios rykščių, teoriškai galėjo būti išnaikintas, jei visi laikytųsi griežtos santykių drausmės susilaikymo ar monogamijos. Tačiau 1943 m. vienas JAV armijos gydytojas pareiškė: „lytinis aktas negali būti nepopuliarus”. Kai penicilinas tapo prieinamas, sifilis galėjo būti išnaikintas lengviau, bet gydytojai, bijodami palaido gyvenimo, pradėjo gąsdinti penicilino pašaliniu efektu. Žmogaus imunodeficito virusas (ŽIV) teoriškai galėjo būti sunaikintas devintame dešimtmetyje, tačiau tai neįvyko. 1996 m. atsiradus efektyviam antivirusiniam gydymui, žymiai sumažėjo mirštamumas nuo AIDS, bet ši liga vis tiek nesibaigė. Naujas patogenas atsirado Kinijoje? Tai nenuostabu. Kinija sukėlė daug praeities pandemijų. Žmonės lėtai pripažino grėsmę. Tą dinamiką A. Camiu taip pat gerai aprašė. Pareigūnai bandė slopinti išankstinius perspėjimus. Žinoma, vyriausybė paskelbė socialinius apribojimus labai pavėlavusi. Kokie apribojimai, jei nėra patogeno? Taip atsitinka dažniausiai, ypač su tokiais patogenais, kaip gripo virusas ir SARS-CoV-2, dėl kurių žmonės tampa užkrečiami, kol jiems nėra simptomų. Tai nereiškia, kad socialiniai apribojimai yra beprasmiai. Kai 1918 m. gripas užklupo JAV, atskiri miestai reagavo skirtingai. Kai kurie sugebėjo pasimokyti iš tų, į kuriuos pirmiausia infekcija pateko. Miestai, kurie vykdė griežtą kontrolę, įskaitant mokyklų uždarymą, draudimą rengti susirinkimus ir kitokias izoliacijos ar karantino formas, žymiai sumažino bendrą mirtingumą. Agresyvūs Kinijos veiksmai galėjo sumažinti dabartinio protrūkio plitimą pasaulyje.
Medicinos istorikai ne tik profesionaliai dokumentuoja praeities epidemijų dramas, jie nesunkiai gali prognozuoti ir ateitį.Kiek mes turėtume jaudintis dėl Covid-19? Kai kurie ekspertai perspėja, kad pusė pasaulio gyventojų šių metų pabaigoje bus užkrėsti Tai gali sukelti daugiau kaip 100 milijonų mirčių. Istorija suteikia žinių apie vykusias maro, raupų, tymų, choleros epidemijas. Bet katastrofiškos epidemijos, pražudžiusios milijonus, buvo neįprastos ir vos kelios jų kilo per pastarąjį tūkstantmetį. Ar dabar esame toje neapibrėžtoje situacijoje, kai turime patogeno užkrečiamumo ir patogeniškumo derinį?
Istorija rodo, kad turime ir daug bereikalingų baimių. Yra daugybė panikos pavyzdžių apie epidemijas, kurių laukta, bet jos niekada neįvyko. Pvz., HINI gripas 1976, 2006, 2009 m., Ebola viruso plitimo rizika JAV 2014 m.
Covid-19 ateitis lieka neaiški. Nepaisant visko, vyriausybės ir piliečiai turi atsargiai mąstyti, nuolat vertinti riziką ir vykdyti politiką, proporcingą grėsmės dydžiui. Epidemijų istorija teikia daug patarimų, tačiau jie vertingi tik tuo atveju, jei į juos žmonės reaguoja išmintingai.
Straipsnį iš anglų kalbos išvertė ir sutrumpino L. Šarakauskienė: info@sarakauskiene.lt
History in a Crisis — Lessons for Covid-19. David S. Jones, M.D., Ph.D. March 12, 2020. DOI: 10.1056/NEJMp2004361. Article;
FLORIDAS KEYS MEANS NOT KEY BUT ISLANDS
For a long time, I have identified the word "key" (Key West, Florida Keys) with the English word 'key", but after coming to Florida, I learned that this word has nothing to do with a 'key.' It is the abbreviation of the Spanish word "Cayo", which means “small island”. To get it right it is a group of small islets stretching from the continental part of southern Florida – the Bay of Biscay and the end of Dry Tortugas some 108 km away. From the well-known Key West (Key West island, which comes from the Spanish language – Cayo Hueso – the island of Bones). The island archipelago consists of about 1700 larger and smaller islands, which occupy about 356 sq kilometer area (data from Wikipedia). The island's joins 42 bridges and the US-1 highway, 
starting in Key West, extends 3813km. The part of the road connecting the islands is called the Highway of the Ocean. I passed a short sections on this highway going to St. Petersburg, Sarasota, Siesta Key, Naples and a beautiful bridge across a Gulf of Tampa Bay. Thanks to friends who traveled me to the remarkable coastline of Florida's Caribbean Bay I saw Florida's beauty and diversity.I started my trip in one of the most famous islands in Keys, Key West. Key West – this is a city that was set up as a shelter for the victims of the Caribbean reef rescue, later becoming a place of colonist escaping from the War of Independence. For a long time, Key West was the most significant and busiest town in the whole of Florida, because it was close to the Bahamas and Cuba and provided a trade route up to New Orleans. Also, people such as E. Hemingway, J. Buffet, T. Williams, running away from the cities noise, have found refuge here.
H.S. Truman's House-Museum, where he usually spent the winter time.
E. Hemingway's house, as a wedding gift, was bestowed by a rich uncle, his second wife, Paulina. In this house, E. Hemingway lived in 1931-1940. Here he wrote his famous novels "Farewell to Arms", "For Whom the Bell Tolls," a series of short stories. Because of his goodwill, constant humor, simplicity, and most importantly for deep, not superficial interest in humanity he soon became familliar and loved the local population. The problematic and meaninglessness of life the people of Key West in the days of the Great Depression and at the dawn of the Cuban Revolution he described in the novel " To Have and Have Not." Now the Home- Museum of E. Hemingway is visited by tourists and is home for the six- or seven-toed polydactyl cats descended from E. Hemingway's original pet "Snowball."
Although now the islands are not as remote as before, Key West has retained the place as "edge of the world" because of its characteristic white wooden house with beautifully carved balconies, antique bars, 
narrow streets.
The main Duval street (named after the first governor of the island) goes across the island from the Atlantic to the Caribbean Gulf. Here you can feel the spirit of real American life as it has always here has been. From the very morning, till late night there are many bars, pubs with various music.
At sunset,visitors and local artists gather on the docks at Mallory square to celebrate the end to another tropical day. Musicians,juggers, mimes and the ocasional fire-eater entertain you while local food vendors keep you fed.
The daily celebration has 
become one of Key West's greatest traditions.
The lighthouse, built in 1847, is perfectly visible from all parts of the town. The beacon was heightened several times, works now its light spreading several kilometers to the Caribbean 
Bay.
Key West is the southernmost point on the American continent, marked by a sign similar to a sea buoy. There is a Museum of 
Art, a historical site – the Zachary Tailor Fort, built in 1845-1866 as American naval base during the American Civil War. The oldest aquarium in Florida, built in 1932-34. At that time, it was the first and most significant aquarium in America. In a short time (on the island I was only 1.5 day), it was difficult to walk around and see everything. It was sad to leave this incredible island where E. Hemingway's legend is still alive. The prototypes of his novel's (conch peoples) you can meet on the streets even today. 
Late in the evening, a flight to Tampa, the largest city in Florida on the Caribbean Gulf, where a family of Lithuanian friends was waiting, ready to show off the other beauties of the Caribbean Bay of Florida.
We started from St. Petersburg. It is the second largest city in Florida, founded in 1888. Since it has about 361 days of sunshine, the city is also called the "City of the Sun" or nicknamed St. Pete.
In the center of the city is the Botanical Garden, named Sunken Garden. Garden is placed on the bottom of a drained lake so is called Sunken Garden. In 1903, the four-acre property purchased by George Turner, Sr., a plumber, who was an avid gardener. He drained a shallow lake, which had filled an ancient sinkhole and dropped 15 feet below street level to provide fertile soil to grow fruits and exotic plants from all over the world.
There are small ponds with flamingos in them. The spectacular, small downtown, ocean views between homes and white sandy beaches, the palm trees looked like a brightly painted picture. I didn't find 
another comparison of St. Pete.
To find the Venetian palace in Sarasota also was a surprise. Sarasota city is a group of islands: Lido Key, Siesta Key, Longboat Key, and others. In 1925, circus impresario John Ringling decided to build an art museum, both as a legacy meant to outlast his business interests and as a memorial to his wife Mable and himself. By sharing the arts of Europe with the people of Florida, Ringling sought to educate and encourage curiosity for the full world. The Renaissance-style palace is now called simply Ringling. They feature 21 art galleries, garden, antique sculptures. The entire complex consists of the historic Ca'd'Zan Manor, the terrace overlooking the ocean, the Art Library, two circus museums, and the historic Asolo Theater. The Ringling architecture of Italy has influenced and the downtoun of 
Sarasota – many old downtown houses resemble Italian style, even the Sarasota symbol is a copy of Michelangelo's David sculpture.
Mr. J. Ringling well-known from seven brothers, five of whom were traveling circus
artists and created the circus as it is today. Sunshine Skayway Bridge
Crossing the Tampa Bay Bridge, another cozy place on the island of Mark-Naples. The city of Naples founded during late 1880. Naples caught on when promoters described the bay as "surpassing the bay in Naples, Italy." Naples is a paradise for fishers, lovers of underwater swimming.
Florida- translating from Spanish – the "Land of flowers." This name gave the Spaniard Juan Ponce de Leon in 1513m. It is a real Land of Flowers, beautiful with its weather, vegetation, waters, people. People. They are not the same as those described in the books of E. Hemingway. "Because we are hopeless, he said. – We don't have anything to lose. We have already been fully exhausted. However, we can't do anything about it, because we're so beating that our only solace is drink and the only pride is that we can endure everything. But not all of them. Some may give back "( E. Hemingway" Have and Don't Have ").Today the people of the islands are mixed, white, Cuban, Mexican. Many emigrants from all corners of the world. Moreover, where are they not?
I would like this to be not my last trip to this beautiful Flower Land. Who knows? To fantasize is not forbidden yet.
L. Sarakauskiene: info@sarakauskiene.lt
sunset sunset in the Sunken Gardens sculpture for the end of war
Next- the pictures:
Historical Military Memorial in the distant- another island on the beach
FLORIDA KEYS- TAI NE RAKTAI, O SALOS ( key angliškai – raktai )
Ilgą laiką žodį „key“ (Key West, Florida Keys ) tapatinau su anglų kalbos žodžiu „raktas“, bet pabuvojus Floridoje, sužinojau, kad šis žodis nieko bendro neturi su „raktu“. Tai ispaniško žodžio „Cayo“ trumpinys, reiškiantis „mažą salelę“. Iš tikrųjų tai mažų salelių grupės, lanku nusitęsusios nuo žemyninės pietinės Floridos dalies- Biskajos įlankos ir užsibaigiančios Dry Tortugas (Sausojo vėžlio) sala, nutolusia apie 108 km. nuo gerai žinomos Ki Vesto (Key West) salos, kurios pavadinimas kilęs iš ispanų kalbos –Cayo Hueso – Kaulų sala). Visą salų archipelagą sudaro apie 1700 didesnių bei mažesnių salų užimančių apie 356 kv. kilometrų plotą (Wikipedijos duomenys).Salas jungia 42 tiltai ir Atlanto greitkelis US-1, prasidedantis Key Weste , tęsiasi 3813km. iki Džordžijos valstijos.
Greitkelio dalis, jungianti salas, vadinasi Vandenyno greitkeliu. Šiuo gretkeliu ir salas jungiančiais tiltais pravažiavau trumpas atkarpas- važiuojant į St. Petersburgą, Sarasotą, Siesta Key, Naples ir įspūdingu Tampos įlankos Saulės tiltu.
Dėka draugų, vežiojusių mane įspūdinga Floridos Karibų įlankos pakrante, pamačiau Floridos gamtos grožį ir įvairovę.
Kelionę pradėjau vienoje žinomiausių salų- Ki Veste.(Key West.) Tai piečiausia JAV gyvenvietė. Ki Vestas- tai sala- miestas, įkurtas kaip laivų, nukentėjusių nuo Karibų jūros rifų gelbėjimo centras , vėliau tapusi kolonistų, ištrūkusių iš Nepriklausomybės karo, prieglobsčiu. Be to, čia rado prieglobstį pabėgę nuo didmiesčio gyvenimo žmonės , tokie, kaip E. Hemingvėjus, J. Buffet, T. Willjams, išlikęs baltas prezidento H.S. Trumano namas- muziejus, kuriame jis dažniausiai leisdavo žiemas. 
E. Hemingvėjui namą, kaip vestuvinę dovaną, 1931m. padovanojo turtingas jo antrosios žmonos Paulinos dėdė. Čia E. Hemingvėjus gyveno 1931-1940m. ir parašė savo garsiuosius romanus „Atsisveikinimas su ginklais“ , „Kam skambina varpai“, eilę trumpų apsakymų. E. Hemingvėjus greitai 
susipažino su vietos gyventojais, su jais susidraugavo. Dėl geraširdiškumo, nuolatinio humoro, paprastumo ir svarbiausia dėl tikro, o ne tariamo domėjimosi žmonėmis jis greitai tapdavo savas. Ki Vesto paprastų žmonių sunkus ir sudėtingas gyvenimas Didžiosios depresijos ir Kubos revoliucijos priešaušrio laikais aprašytas novelėje „Turėti ir neturėti“. Dabar E. Hemingvėjaus muziejus gausiai lankomas turistų, dar ir dabar jame gyvena 6-pirštės katės, kurias labai mėgo rašytojas.
Nors dabar salos nėra tokios atokios kaip anksčiau, tačiau Ki Vestas išlaikė „pasaulio pakraščio“ atmosferą dėl jam būdingų baltų medinių namų su dailiais raižytais balkonais, senoviniais barais, siauromis gatvėmis.
Pagrindinė Diuvalio gatvė (pavadinta pirmojo salos gubernatoriaus vardu) eina skersai per visą salą nuo Atlanto vandenyno iki Karibų įlankos. Joje dieną-naktį nesustoja amerikietiškas gyvenimas, veikia daugybė barų, užeigų iš kurių sklinda įvairi muzika.
Iš visų miestelio vietų puikiai matosi švyturys, statytas 1847m. Švyturys kelis kartus aukštintas, veikia ir dabar- jo šviesa sklinda keletą kilometrų į Karibų įlanką.
KI Vestas yra piečiausia Amerikos žemyno vieta, ją žymi ženklas, primenąs jūrinę buoją.Yra Meno muziejus, istorinė vieta- Zachary Tailor fortas , statytas 1845-1866m., kuris Amerikos Pilietinio karo laikais buvo svarbi Amerikos laivyno bazė. Yra seniausias Floridoje akvariumas, pastatytas 1932-34 metais. Tais laikais tai buvęs vienas pirmųjų ir didžiausių akvariumų Amerikoje. Kadangi sala buvo prieglauda laivų, sudužusių į pakrantės koralinius rifus, yra įdomus sudužusių laivų muziejus, kuriame saugojami eksponatai, rasti laivuose ir laivų liekanos. Per trumpą laiką (saloje buvau tik 1,5 paros), sunku buvo viską aplėkti ir pamatyti. Nesinorėjo taip greitai palikti tą amerikietišką, ispanišku-meksikietišku koloritu nuspalvintą miestą-salą, kuriame dar gyva E. Hemingvėjaus legenda. Miesto gatvėse gali sutikti jo knygose aprašytų vietinių gyventojų- konch‘ų (conch people- taip buvo vadinami žmonės, kurie pragyvenimui rinkdavę kriaukles ) prototipų.
Vėlai vakare- skrydis į Tampą- didžiausią Floridos miestą Karibų įlankos pakrantėje, kur jau laukė lietuvių bičiulių šeima, pasiruošausi aprodyti kitas Floridos Karibų įlankos grožybes.
Kelionę pradėjome St. Petersburge- tai antras pagal dydį po Tampos miestas, įkurtas 1888 metais.
Kadangi jame yra apie 361 saulėtų dienų, miestas dar vadinamas „Saulės miestu“, ar mažybiniu „ST. Pete“ vardu.
Beveik pačiame miesto centre yra Botanikos sodas, pavadintas „Sunken Garden“ (Paskendęs sodas).Šiuo vardu pavadintas todėl, kad įkurtas nusausinto ežero dugne.Sodą įkūtė privatus asmuo -G. Turneris.Iš profesijos jis buvęs santechnikas, tačiau labai mėgęs gėlininkystę. Sode daugybė tropikinių augalų, kai kuriems daugiau nei 100 metų, yra daugybė paukščių rūšių, papūgų, tvenkiniai su flamingais juose.
Buvo malonu iš miesto šurmulio, karščio, patekti į vėsią erdvę, grožėtis tropikų gėlėmis , pasivaikščioti tankios tropikinių medžių lapijos pavėsyje.
Žavus, nedidukas senamiestis, tarp namų atsiveriantys vandenyno vaizdai ir balto smėlio paplūdimiai, aukštos palmės- viskas lyg susiliejo į vieną, ryškiomis spalvomis nutapytą paveikslą. Kito palyginimo St. Pete nerandu.
Nemažiau nustebino ir Venecijos salelė Sarasotoje. Sarasota- salų grupė: Lido Key, Siesta Key, Longboat Key ir kitos. Sarasotoje cirko impresarijus J. Ringling 1925m. pastatė venecijietiško stiliaus rūmus. Rūmai statyti kaip menų muziejus, jo paties ir jo žmonos Mable atminties išsaugojimui. Supirkęs daug meno kūrinių iš Europos, Azijos, J.Ringling norėjo , kad Floridos žmonės pamatytų koks platus ir įdomus meno pasaulis.
Renesanso stiliaus rūmai dabar vadinami tiesiog Ringling. Juose yra 21 meno galerija, sode- kopijos antikinių skulptūrų.
Visą kompleksą sudaro istorinis Ca‘d‘Zan dvaras, sodas, atsiveriantis į vandenyną, Meno biblioteka, du cirko muziejai ir istorinis Asolo teatras. Itališka Ringling architektūra turėjo įtakos ir Sarasotos senamiesčiui- daugelis senamiesčio namų primena itališką stilių,net Sarasotos simbolis yra Mikelandželo Dovydo skulptūros kopija.
J. N. Ringling yra geriausiai žinomas iš septynių brolių, iš kurių penki buvo keliaujančio cirko artistai ir sukūrė cirką tokį, koks jis yra šiandien. Pravažiavus Tampos įlankos tiltą dar vienas puikus miestelis Marko saloje-Naples. Įkurtas 1880m. ir dėl panašumo į Neapolio įlanką Italijoje – pavadintas Naples (taip angliškai vadinasi Neapolis). Naples yra rojus žvejams, povandeninio plaukiojimo mėgėjams.
Florida- ispaniškai „gėlių žemė“. Gražiai pavadino ją ispanas Juan Ponce de Leon 1513m. Tai tikra gėlių žemė, graži savo oru, augmenija, vandenimis, žmonėmis. Žmonės. Jie jau ne tokie, kokius juos matė ir aprašė E. Hemingvėjus: „Todėl, kad mes- beviltiški, pasakė jis. –Mes neturime ko prarasti. Mes jau visiškai sužverėję. Mes blogesni už tuos, kuriuos vedė Spartakas. Bet mums nieko negali padaryti, nes mes tiek mušti, kad dabar vienintelė mūsų paguoda-gėrimas ir vienintelis pasididžiavimas- kad galime viską pakęsti. Bet ne visi tokie. Kai kurie gali ir atgal duoti“ (E. Hemingvėjus „Turėti ir neturėti“). Taigi salų žmonės- mišrūs, baltieji, kubiečiai, meksikiečiai. Daug emigrantų iš visų pasaulio kampelių. O kur jų nėra ?
Norėčiau, kad tai būtų nepaskutinė mano kelionė į šią Gėlių žemę. Gera turėti svajonę…
L. Šarakauskienė. info@sarakauskiene.lt
Key West gatvė Buvusio kelio-tilto liekana Sunken Garden sode.St. Petersburgas Salas jungia ne tik tiltai, bet ir kanalai
Skulptūra,vaizduojanti karo pabaigą. Vanduo ir burės Key West meno galerija Žvejas
EASTER ISLAND SECRETS
Many have read books about expeditions of Kon-Tiki and Ra rafts by Norwegian traveler and scientist Thor Heyerdahl. Is a difficult to imagine such journey, but Heyerdahl proved that a reasonably ordinary raft could take the ocean. After the Easter Island and other islands in the Pacific Ocean, he showed that the first people came to Polynesia not from Asia (as claimed by most scientists) but from America.
And there was an excellent opportunity for me to visit this island full of many unsolved riddles. I think it would be attractive to everyone to read about this- the small island lost in the wide ranges of an ocean. Heyerdahl ran the isle with a raft. I have flown an airplane from Chile. It was the end of my journey across South America (from the Land of Fire, through Argentina, Brazil, Chile).
The only LAN-Chile airline is flying passengers to this small island. The plane is landing on 1962 American-built one-way airport. There is only one 5-hour flight from Santiago per day, so there are no tourist jam on the island. The landing path goes very close to the shore, so looking through the illuminator, it seems that the plane goes straight into the water. The island could be reached by boat or sailboat, but of course, only single tourists come in that way.
The name Easter Island, or Rapa Nui or Te Pito O TE (who in the local language means the world navel or a world ship) was given by the island's first recorded European visitor, the Dutch explorer Jakob Roggeveen, who encountered it on Easter Sunday 5 April in 1722. Rapa Nui (big Rapa) coined after the slave raids of the early 1860s and refers to the island 's topographic resemblance to the Bass Islands of the Austral groups. However, Norwegian explorer Thor Heyerdahl argued that Rapa was the original name of Easter Island and that refugees from there named Rapa Iti. The island from 1888 belongs to Chile. The Rapanui lands of the locals were redeemed (or occupated) by the Chilean government, which controls construction, businesses and tourist flows in the island. Captain J. Roggeveen has found three types inhabitants of the island: black, red, and white. The first inhabitants of the island are believed to have come from the Polynesian islands, but Heyerdahl thinks that the first inhabitants of the island could have been Americans because in the island he found sweet potatoes that supposedly brought travelers from the Amazon. Island area takes about 163 square km. (This equates to Kaunas area where I live ).
The great secret of the island is the stone sculptures that locals call moai. Statues are thought to have been created more than 400 years ago, but today they are one of the greatest riddles of archeology. The magnificence, energy, seriousness, and mystery of the sculptures are astounding.
The statues are gouged with soft rocks from the Raraku volcanic tuff, most of them isolated, others lined up on the pedestal and all face to the island, except for one group of seven moai looking at the ocean
. Sculptures vary in size: from half a meter to 22 meters in height, most of them scattered on the slopes of the volcano from which material was made. Some of the sculptures on their heads have red stone headgear that resembles Polynesian hairstyles. Heyerdahl argued that it might be the images of the old Vikings, because the faces of these statues are European, and the Viking hairs were brown. The red stone was taken from the mountain PUA PAO to make hats, and in the old Finnish, "red piajo" means "brown head." Maybe statues had a religious purpose, depicted tribal leaders, or perhaps, according to Polynesian customs, embodied the spirits of their ancestors. When the tribal unrest began, the statues began to be destroyed and finally, the creation of them ceased. Currently, there are about 600 sculptures on the island. The 1960s the southern part of the island was devastated by the tsunami, some of the statues were washed, and the tombs underneath them opened. It turned out that some sculptures were tombstones.
Another secret of an island – underground caves, which may have been inhabited by natives.
Smallpox, brought in by Europeans, was scattered around the island, similar to pox scars are carved in some sculptures. Maybe in the caves, those infected with this contagious disease were isolated?
The caves are very deep and are thought that caves could connect the island with the mainland. The famous underwater world researcher Jean-Jacques Custo wrote about this. (Jacques-Yves Cousteau). The members of the Heyerdahl expedition were able to descend to a depth of 100 meters and found several small statues, including a woman giving birth, which was made of the most rudimentary basalt found only in Africa.
There is another exciting place on Easter Island, besides the moai and caves.Such is the Orango village in the western part of the island. The ancient inhabitants of the island believed the god Maké Make. He created everything: sun, water, earth, stars. God came to the island by a flying ship, and himself was winged. The primary purpose of this ancient ceremony was to get the Human-Bird Title. The most honorable young tribal men had to dive from the rocky shore to the ocean and sail to the nearby three islets, where the Black Sea swallows hatched the eggs at that time. The first to find a swallow egg and hand it over to his tribal commander became the winner. Seven of the most beautiful women he got for it, and the winner was named Man – Bird and became the vicar of the god of Make Make for one year.
Another mysterious place in the island is the magnetized stone, which warms up to 100 degrees in the sun, and the four adjacent round stones, which precisely redirected to four sides of the world, do not heat up at all. At the same stone, the compass arrow rotates continuously, and the second's indicator of the clock stops completely. Was found that this stone on the island appeared about 500 years before the first statues have built. To guess who magnetized and polished stone is no response. Easter Island does not issue its secrets so easily.
What were we doing on the island? The big entertainment there is not, it just lovely to be here.
We went to the carnival period: it's like Mardi Gras feast. Festival on the island is called "Tapati." It was Interesting to observe a walk of a fun-minded masked and dressed people, in which there were a distinctly different (although in the local tradition was also in the masks and paintings on their bodies ) tourists.
It was interesting to listen to the sounds of melodic songs, to observe rhythmic ceremonies of dancing. The celebration took place on the ocean shore. Persistent sounds of waves, mixed with the rhythms of the songs and dancing, had been worn by mysticism and surrealism. In the shade of light, the dancing shadows created phantasmagoric images. It was difficult to imagine that somewhere far from there is another, civilized world. The beef was baked on the bonfires, the whole island the entire night's sounded with music, songs, and impressive dances. And all this spree lasted until the sunrise.
The Island is very excellent for hiking, cycling and horseback riding or windsurfing. In the evenings it was a pleasure to sit in tiny cafes on the ocean shore, to listen to the unrelenting waves of the ocean wave into the coastal cliffs, with a glass of wine. The good was to relax on a white sandy beach and swim under the ocean waves.
The righteous was T. Hejerdal, saying that "What unites humanity is natural and must be promoted, and, on the contrary, what separates people is artificial and must be defeated." I think that traveling is a big one for humanity. When you travel not only to acquire new knowledge, but also to communicate with people of different cultures. We only differ to skin color, life, lifestyle, but not feelings: everywhere people love and hate, get married and divorces, grow children and get older. We travel because we eager to learn about old civilizations that existed before us expand, our knowledge and see how many unexplored civilizations exist in our world. Rightly wrote the French philosopher R. Descartes (Rene Descartes): "Traveling is almost the same thing to talk with people of old centuries."
Leonarda Sarakauskiene info@sarakauskiene.lt More pictures :
VELYKŲ SALOS PASLAPTYS
Daugelis yra skaitę norvegų keliautojo ir mokslininko T.Hejerdalo (Thor Heyerdhal) knygas apie ekspedicijas „Kon-Tikio“ir „Ra“ plaustais . Kam jos nežadino vaizduotės? Tai buvo sunkiai įsivaizduojamos kelionės, bet T. Hejerdalas įrodė, kad gana paprastu plaustu galima perplaukti vandenyną. Priplaukęs Velykų salą ir kitas salas Ramiajame vandenyne , jis įrodė, kad pirmieji žmonės į Polineziją atplaukė ne iš Azijos (kaip tvirtino dauguma mokslininkų), bet iš Amerikos.
Velykų saloje pabuvojau ir aš. Manau, kad artėjant Velykoms bus įdomu pasiskaityti apie šią , pilną neįmintų mįslių salą, pasižiūrėti nuotraukas. T. Hejerdalas salą priplaukė plaustu, o aš- skridau iš Čilės. Tai buvo mano kelionės per visą Pietų Ameriką (nuo Ugnies žemės, per Argentiną, Braziliją, Čilę ) pabaiga. Vienintelė aviakompanija LAN-Čilė gali skraidinti keleivius į šią mažutę salą. Lėktuvai leidžiasi 1962m. amerikiečių pastatytame vieno tako oro uoste. Per dieną yra tik vienas 5 valandų skrydis iš Santjago , todėl jokios turistų spūsties saloje nėra. Nusileidimo takas eina visai šalia kranto, todėl žiūrint pro iliuminatorių atrodo, jog lėktuvas leidžiasi tiesiai į vandenį. Salą galima pasiekti laivu ar burlaiviu, bet, savaime suprantama, taip atplaukia tik pavieniai turistai.
Velykų salai, arba Rapa Nui ar Te Pito O TE (kas vietos kalba reiškia pasaulio bambą arba pasaulio laivą) pavadinimą davė jūreivis olandas Jakobas Rogevenas (Jacob Roggeveen ) 1722metų Velykų rytą priplaukęs salą. Nuo 1888m. ji priklauso Čilei. Vietinių gyventojų rapanujų žemes išpirko (ar nusavino ? ) Čilės vyriausybė, kuri saloje giežtai kontroliuoja statybas, verslus, turistų srautus. Kapitonas J. Rogevenas saloje surado trijų rasių gyventojus: juodaodžius, raudonodžius ir baltuosius. Spėjama, kad pirmieji salos gyventojai atkeliavo iš Polinezijos salų ,bet T.Hejerdalo nuomone- pirmieji salos gyventojai galėjo būti amerikiečiai, nes saloje buvo auginamos saldžiosios bulvės, kurias galėjo atvežti keliautojai iš Amazonės kraštų Salos plotas tik 163 kv. km. (Tai prilygsta Kauno plotui )
. Didžioji salos paslaptis- – akmeninės skulptūros , kurias vietiniai vadina moai. Spėjama, kad skulptūros sukurtos daugiau kaip prieš 400 metų, tačiau dar ir šiandien jos yra viena didžiausių archeologijos mįslių. Stulbina sunkiai įsivaizduojama skulptūrų didybė, energija, rimtis ir paslaptingumas. Statulos skaptuotos iš Rano Raraku ugnikalnio minkštos uolienos , dauguma jų pavienės, kitos sustatytos grupėmis ant postamentų ir visos atsuktos veidais į salą, išskyrus vieną grupę iš septynių moajų , žiūrinčią į vandenyną.
Skulptūros skirtingo dydžio: nuo pusmetrio iki 22 metrų aukščio , dauguma jų išbarstytos ant ugnikalnio ,iš kurio uolienos jos darytos, šlaitų.
Dalis skulptūrų ant galvų turi raudono akmens galvos apdangalus, kurie tarsi primena polineziečių šukuosenas. T. Hejerdalas įrodinėjo, kad tai gali būti senųjų vikingų atvaizdai, nes tų statulų veidai europietiški, o vikingų plaukai buvę rudi. Kepurėms gaminti raudonas akmuo buvo imamas iš kalno PUA PAO, o senąja suomių kalba „PUNA PIAJO" reiškia „ruda galva“. Gal statulos turėjo religinę paskirtį, vaizdavo genčių vadus, o gal, pagal Polinezijos papročius, įkūnijo protėvių dvasias. Prasidėjus genčių tarpusavio nesutarimams ,statulas pradėta niokoti ir griauti, galop jas nustota kalti. Šiuo metu saloje yra apie 600 geriau ar blogiau išsilaikiusių skulptūrų.1960m. pietinę salos dalį nusiaubė cunamis, vanduo paplovė kai kurias statulas ir atvėrė po jomis esančias kapavietes. Paaiškėjo, kad kai kurios skulptūros buvo ir antkapiniai paminklai.
Kita salos paslaptis- požeminiai urvai, kuriuose galbūt gyveno ir slėpėsi čiabuviai. Saloje siautė europiečių atvežti raupai , kai kuriose skulptūrose išskaptuotos duobutės, panašios į raupų paliktus randus.
Gal urvuose buvo izoliuojami sergantieji šia užkrečiama liga ? Požemiai labai gilūs. Spėjama, kad požemiai galėjo jungti salą su žemynu. Apie tai rašė įžymusis povandeninio pasaulio tyrinėtojas Žanas Žakas Kusto. (Jacques-Yves Custeau) . T. Hejerdalo ekspedicijos nariams pavyko nusileisti į 100 metrų gylį, ten rado daugybę smulkių statulėlių, tarp jų ir gimdančios moters, kuri pagaminta iš rečiausio bazalto, randamo tik Afrikoje.
Velykų saloje, be moajų, yra dar viena įdomi apeiginė vieta. Tai vakarinėje salos dalyje esantis Orango kaimas. Senieji salos gyventojai tikėjo dievą Makė Makė. Jis sukūrė viską: saulę, vandenį, žemę, žvaigždes. Dievas atkeliavo į salą skraidančiu laivu, o pats buvęs sparnuotas. Pagrindinis šių apeigų tikslas buvo varžytuvės dėl Žmogaus- Paukščio titulo. Garbingiausi jauni genčių vyrai turėdavo nuo uolėto kranto nerti į vandenyną ir nuplaukti į netolimas tris saleles, kuriose tuo metu perėdavo juodosios jūros kregždės. Pirmasis, radęs kregždžių kiaušinį ir įteikęs jį savo vadui, tapdavo nugalėtoju. Už tai jam atitekdavo septynios gražiausios moterys, o vadas buvo tituluojamas Žmogumi- Paukščiu ir vieneriems metams tapdavo dievo Make Makės vietininku žemėje.
Dar viena mistinė vieta saloje- įmagnetintas akmuo, kuris saulėje įkaista iki 100 laipsnių, o keturi gretimi apvalūs akmenys , sustatyti tiksliai pagal pasaulio šalis, visai neįkaista. Ties tuo akmeniu kompaso rodyklė nepaliaujamai sukasi , o laikrodžio sekundės rodyklė visiškai sustoja. Nustatyta, kad šis akmuo saloje atsirado maždaug 500 metų anksčiau , nei buvo pastatytos pirmosios statulos. Pasakyti, kas įmagnetino ir nugludino akmenį, iki šiol nesugebėta. Velykų sala lengvai neišduoda savo paslapčių.
Ką veikėme saloje ? Didelių pramogų joje nėra, čia tiesiog gera būti. Mes patekome į karnavalinį laikotarpį, tai lyg mūsų Užgavėnės. Festivalis saloje vadinamas „Tapati“. Įdomu buvo stebėti smagiai nusiteikusių kaukėmis pasipuošusių ir išsidažiusių žmonių eiseną, kurioje ryškiai skyrėsi (nors vietinių papročiu irgi išsidažę) turistai. Buvo įdomu klausytis skambių melodingų dainų, stebėti ritmiškus apeiginius šokius. Šventė vyko ant vandenyno kranto. Nepaliaujama bangų mūša, susiliejusi su dainų ir šokių ritmais, dvelkė mistika ir kūrė siurrealizmo vaizdinius. Laužų šviesoje šokančiųjų šešėliai kūrė fantasmagoriškas instaliacijas. Ir mes įsiliejome į bendrą šokančią ir dainuojančią minią. Sunku buvo įsivaizduoti, kad kažkur toli yra kitas, civilizuotas pasaulis. Čia pat, ant laužų buvo kepami jaučiai, puotavo visa sala, visą naktį dundėjo būgnai , muzika, skambėjo dainos. Ir visa tai tęsėsi iki saulės patekėjimo.
Salą galima apeiti pėsčiomis, apvažiuoti dviračiu, taipogi galima jodinėti ar mėgautis burlenčių sportu.
Vakarais buvo malonu sėdėti miniatiūrinėse kavinėse su vyno taure ant vandenyno kranto, klausytis nepaliaujamos vandenyno bangų mūšos į pakrantės uolas. 
Gera buvo pasikaitinti balto smėlio paplūdimyje ir maudytis po lūžtančiomis vandenyno bangomis. Teisus buvo T. Hejerdalas , sakydamas, kad „tai, kas vienija žmoniją, yra natūralu ir turi būti skatinama, ir, priešingai, tai, kas skiria žmones yra dirbtina ir turi būti nugalėta“. Manau, kad kelionės yra didysis vienytojas - keliaudamas ne tik įgauni naujų žinių , bet ir bendrauji su skirtingų kultūrų, papročių žmonėmis. Keliaudamas pamatai, kad mus skiria tik odos spalva , buitis, gyvenimo būdas, bet ne jausmai: visur žmonės myli ir neapkenčia, tuokiasi ir skiriasi, augina vaikus ir sensta ir miršta. Mes keliaujame, nes esame apimti begalinio smalsumo bei troškimo pažinti bei suprasti seniai, seniai prieš mus buvusias civilizacijas bandydami įminti neįmenamas mįsles. Teisingai rašė prancūzų filosofas R. Descartes (Rene Descartes) „keliauti yra beveik tas pats, kas kalbėtis su praėjusių amžių žmonėmis“.
Leonarda Šarakauskienė info@sarakauskiene.lt Toliau nuotraukos:
Mėnuo lietuvio vienuolio saleziečio Hermano Šulco “Vaikystės sode” Ruandoje
"Vaikystės Sodo" įdėja kunigo Hermano Šulco žodžiais :" kai aš atvykau į Ruandą 1958m. daugiausiai dirbau su vargšais ir apleistaisiais su kuriais niekas nenorėjo bendrauti. Kai aš pradėjau savo kelionę per žmonių kančias, vargą ir skurdą, visuomet buvau lydimas jaunimo, kuriems patiko būti su manimi. Tai buvo mano tikrieji draugai. Vieną kartą jie paprašė pagalvoti ir apie juos, jų ateitį, kuri jiems nieko nežadėjo. Jie buvo bemoksliai, bedarbiai, bedaliai ir niekam nerūpėjo. Aš paklausiau-kaip praktiškai aš galiu jiems padėti ? Jie atsakė, kad nori mokytis, įgyti kokį nors amatą ar profesiją. Taip gimė "Vaikystės sodo" įdėja"
Taip ir aš visai netikėtai tapau "Vaikystės Sodo " dalimi. Mat, 2019 metų sausio mėnesį dirbau savanore lietuvio vienuolio įkurtame Hermano Šulco "Vaikystės sode" Ruandoje. Vardas Hermanas išvertus iš lotynų kalbos yra "karo vyras". Toks yra ir 50-jį kunigystės jubiliejų 2018 rudenį Klaipėdoje minėjęs kunigas, misijonierius, geradarys Hermanas Šulcas, didžiąją savo gyvenimo dalį kovojęs už Dievą, gėrį, meilę likimo nuskriaustiems, atstumtiesiems. Nors, sakydamas pamokslą, tuos 50 metų jis šmaikščiai pavadino "avantiūra", prisipažino: "viską pakartočiau". Būdamas šv. kun. J. Bosko pasekėju dar pridūrė:"Jei nori tapti geras, daryk tai ir viskas klostysis puikiai: džiaukis, mokykis, melskis ". Kunigą Hermaną Šulcą pažįstu senokai. Lankausi netoli Kretingos jo įsteigtoje stovykloje "Jaunimo sodas", kurioje prieglobstį randa vaikai iš socialinės rizikos šeimų. Jaunimo stovykloje Ruandoje lankiausi 2018 metais, keliaudama po Ugandą ir Ruandą.Bet tada ten buvau kaip turistė. Svetingi šeimininkai, vaikučiai išlydėjo mus su dainomis ir šokiais. Palikdama tą likimo nuskriaustiems vaikams meile persunktą sodą nusprendžiau – aš čia dar sugrįšiu, bet jau ne kaip turistė, o dirbti. Dirbti su pačiais mažiausiais, kurie, išsiilgę žmogiškos šilumos, glaudėsi prie mūsų , kažką savo kalba vienas per kitą mums pasakojo. Po jubiliejinių mišių, prie Kretingos esančiuose kunigo namuose, įsikalbėjome apie darbą Ruandoje.
Stovykloje nuolat gyvena apie 150 globotinių:visiški našlaičiai, pamestinukai, vaikai, surinkti iš gatvių- elgetaujantys, vagiliaujantys , benamiai. Su vyresniais vaikais nuolat dirba savanoriai iš visų pasaulio šalių.Jie, studijuojantys sociologiją, psichologiją atvažiuoja rinkti medžiagos savo magistriniams darbams, kiti tiesiog atvažiuoja pamokyti vaikus kalbų, pabendrauti, pamokyti amatų. Vyresnieji geriau kalba angliškai, su jais bendravimas yra lengvesnis. Su pačiais mažiausiais dirba vietinio vienuolių ordino vienuolės, kurioms sunku surasti pramogų vaikams,nėra laiko kiekvieną vaiką apkabinti, be to, kasdieniai ruošos darbai, pamokų tikrinimas atima daug laiko.
"Mažiesiems labai trūksta bendravimo, daugelis jų net nežino ką reiškia žodžiai -tėtis, mama, brolis- jie nieko nežino apie savo gimines, ar turi brolių, ar seserų, kur jų tėvai. Jie nesupranta kodėl , kaip nereikalingi daiktai , buvo išmest į gatvę" vos sulaikydamas ašaras kalbėjo kunigas. Tuomet kunigui pasakiau- aš atvažiuosiu ir dirbsiu su pačiais mažiausiais. Kunigas mielai sutiko mane priimti. Susitvarkiusi vizos formalumus, išvykau mėnesiui. Visą laiką kirbėjo nerimas- kaip mane priims vaikai, kaip aš, nemokėdama jų kalbos, su jais susikalbėsiu, kaip mes 
bendrausime .Galų gale nusprendžiau, kad lengviausias bendravimo kelias -muzika. Kompiuteryje išrinkau daug lengvų, mokomųjų angliškų dainelių, giesmelių, animacinių filmukų, juos konvertavau į Mp3 formatą, kad galėtume žiūrėti ir mokytis net ir nesant interneto (jo dažnai nebūdavo). Po atvykimo, sekančią dieną mane pristatė vienuolėms, tarp kurių viena kalbėjo angliškai ir buvo mano vertėja, vėliau ir pati išmokau kelias vietinės kalbos frazes. Bet geriausia kalba buvo muzika ir darbas, kurį dirbau kartu su vaikais.
Vaikai ten pradeda mokytis nuo 5 metų (ikimokyklininukai ), nuo 6 metų jau pirma klasė, mokslas trunka 12 metų. Mokykla nuo stovyklos už 5- kių kilometrų, siauru keliuku per džiungles. Pirmai pamainai mokslas prasideda 8 val., antrai- 12 val., o vyresnieji mokosi nuo 8 iki 17 val. Vyresnieji ir pirmos pamainos mažiukai išeidavo kartu. Stovykloje likdavo antros pamainos mažiukai ir visai dar neinantys į mokyklą.
Su jais turėdavome daug kasdienių darbų: skalbti, prinešti į virtuves malkų (stovykloje trys virtuvės, visas maistas gaminamas ant malkomis kūrenamų plytų ) , prirauti žolės triušiams (triušių priežiūra buvo pavesta vaikams ), tvarktyti teritoriją. Stovykla turi didelį pagalbinį ūkį : karvių, avių, vištų, ančių, auginamos įvairios daržovės .Iš čionai užaugintų gėrybių ruošiamas maistas vaikams. Pagalbiniame ūkyje dirba samdomi darbininkai , kuriems kunigas moka atlyginimą . Esant šalyje didelei bedarbystėi aplinkinių kaimų gyventojams darbas ūkyje yra didelė materialinė parama .
Padre (kaip jį ten vadina vaikai ir visa bendruomenė) kaimo žmonėms yra didelis autoritetas: jis ir teisėjas, ir darbdavys ir patarėjas. Be globos namų, Padre turi didelę parapiją ir kartą savaitėje lanko sergančius parapijiečius, šelpia juos pinigais, maistu, jei reikia ir vaistais. Darbas vijo darbą. Žaidimams, dainelių mokymams likdavo vakarai. Vaikai labai noriai ir labai greitai išmoko lengvas angliškas daineles, išmokome keletą giesmių ir sėkmingai giedojome bažnyčioje. 
(Gaila, kad video įrašų dideli failai ir negaliu įterpti į tekstą).
Didelė šventė buvo šv. kun. J. Bosko gimtadienis. Šioje šventėje dalyvavo visos aplinkinių kaimų bendruomenės. Buvo įvairi meninė programa, sporto varžybos, viktorinos. Meninei programai ir mes su vaikučiais paruošėme kelias daineles, kurios buvo palydėtos labai didelėmis ovacijomis, nors dainavome angliškai ,dainų ritmas pagavo žiūrovus ir visi plojo į ritmą. Laikas bėgo greitai, savaitė keitė savaitę, nepastebėjau, kaip artėjo atsisveikinimo diena.
Atsisveikinimui vaikučiai paruosė nedidelę programėlę, mažiukai nesuprato, kodėl manęs nebus ir kodėl jie sava kalba dainuoja-"murabeho, murabeho, umuzungu mamma" (sudie, sudie baltoji mama). Kitą rytą , išvažiuojant į areouostą, atsisveikinimas buvo labai liūdnas: atėję išlydėti vaikai suprato, kad manęs jau nebebus, jau nesimokysime dainų, jau nežaisime kartu futbolo ir krepšinio , kartu neruošime anglų kalbos pamokų. O jie taip didžiavosi, kad geriausiai savo klasėse paruošdavo anglų kalbos užduotis. Palikau įrašytas Į USB jungtį daineles, bet nežinau, ar vienuolės turės noro, laiko , ar turės kompiuterį, kad vaikai nors neužmirštų tai, ko išmoko. Skrisdama namo galvojau apie tuos vaikelius . Jie dabar auga aprūpinti viskuo: turi kur gyventi, turi galimybę eiti į mokyklą, pavalgę. Kuomet matai , kiek Afrikoje vaikų, gyvendami šeimose, neturi galimybės mokytis, vaikšto apiplyšę, dažnai alkani ir murzini- pagalvoji, kad tie vaikai, gyvendami Padres gerovės namuose turi viską – išskyrus tėvų meilę ir namų šilumą. Sulaukus 18 metų, jie stovyklą turi palikti. Kuriems gerai sekėsi mokslas- tiems sudaromos sąlygos mokytis toliau, kiti tesugeba pabaigti tik 4 klases. Tokie mokosi įvairių amatų (prie stovyklos kunigas H. Šulcas yra įsteigęs amatų mokyklą).Dalį jaunuolių, pabaigusių amatų mokyklą , kunigas stengiasi įdarbinti savo pagalbiniame ūkyje. Daliai gabių vaikų yra sudaromos sąlygos studijuoti universitetuose. Pabaigę aukštuosius mokslus, dirba gydytojais, advokatais, mokytojais.
Yra kunigų, kurie mokslus baigė Italijoje, Prancūzijoje. Buvę kunigo H. Šulco globotiniai po įšventinimų grįžta dirbti į Afriką- jo pasekėjų yra Kenijoje, Burundyje, Ugandoje ir , aišku, Ruandoje. Kartu su kunigu H. Šulcu mes, keli savanoriai, lankėmės jo buvusio globotinio, dabar kunigo, parapijoje Ugandoje.Palikdami stovyklą, jaunuoliai pasirašo "Garbės kodeksą":pasižada pasišvęsti savo profesijai, siekti kūrybiškumo, būti garbingais gyvenime ir remti "Vaikystės sodą" bei vargstančius. Grįžus dažnas manęs klausė: ką aš norėjau įrodyti važiuodama į Afriką dirbti (važiuodama net neįsivaizdavau, ką aš ten dirbsiu ), juk galėjau važiuoti į kažkokią egzotinę šalį, ilsėtis … Tačiau… Egzotinių šalių mačiau daug,aplankiau visus kontinentus (išskyrus Antarktidą) jos visos vienaip ar kitaip panašios. Kelionėms duoklę atidaviau didelę. Noriu užbaigti savo rašinį B. Shaw žodžiais "Noriu kuo daugiau save išnaudoti iki mirties. Kuo daugiau ir sunkiau dirbu, tuo labiau gyvenu. Aš džiaugiuosi, kad gyvenu". Norėčiau, kad mes kiekvienas bet kur , bet kada surastume galimybę dirbti gėriui ir kažkam sukurti viltį.
Leonarda Šarakauskienė :info@sarakauskiene.lt
Toliau- nuotraukos
STUNNING CIRCLE OF LIFE ( MY IMPRESSIONS OF TRAVELLING IN KENYA AND TANZANIA)
Africa has two seasons: the dry and heavy rains. Monthly various seeds slumbering in dry soil , suddenly become alive after the rain drops and cover the land of lush green carpet. African animal sensed the smell of rain starts to run out in one of the largest migration route- from dry empty lands of National Serengeti park in the region of Masai Mara where they find a lot of grass, bushes and trees. The migration starts in August and lasts till October- November. Between November and January begins a gradual migration of animals back to the Serengeti. (“Siringitu” in Masai language means “the place 
where the land is endless.")
We planned our trip so that we could see this remarkable spectacle. It was peak migration madness time , and we’d watched as hundreds of wildebeest approaching the surging Mara river, frantically jostling up the steep banks. The million-strong herd was spread on every horizon. The air is full of primeval African sounds. Increasing zebra snicker merges with sore antelope shout, the snorting and whining. Giraffes stride nodding their long necks and from the high observe the predators in wide endless plains. Elephants patiently follow in a line. At the end of long migratory herbivores columns prowl lions, hyenas, cheetahs, jackals . Above them flutter squads of pink flamingos, Egyptian 
geese, hawks, eagles. All this endless column have to cross Mara river – and there already waiting hungry crocodiles …In that place nature itself decides who will survive and who not The migration felt like being witness to a dramatic historical event, controlled by brutal ,violent forces. It still does. . American traveller McKierman in 1876 described this migration : ”About Africa what I read in many travel books …if we manage to unleash all the world menageries the sight that I saw that day would be no worth this scenery . I can say that all these impressions couldn’t be photographed or told about. You can only feel or see it. In these moments you can only feel and understand what a huge price is paid for survival in nature: twice a year to do a stunning circle of life.It embodies scale and mystery , the thin line between survival and destruction , the power to to take life or to transform it. A self- contained, homogenous, identifiable world, uncompromissing and irreducible. 
The great migration images we left in our memories and headed to the biggest Lake Victoria of Africa.
Its waters surrounded by shores of Kenya, Tanzania and Uganda. Along the coast there are many small villages of fishermen. Not far from coast we pitched our tents.
Early in the morning we were awakened by the song of fishermen pulling a net. The song spread from the lake so nice, that we couldn’t believe that a well-turned choir sings. Our route led toward majestic Ngorongoro crater.
Along the way we stopped in the village of local tribe masai. Masai themselves encounters as the highest and most significant African nation. This is militant, livestock tribe.
People live in the small shacks , a small area cordoned off by fence of tree branches. Animals are still an important part of their lives, the more you have cows, the wealthier you are. For the bride they used pay with cows. Masai drink not only cow’s milk, but also the blood. With a thin rod they prick a cow’s jugular vein and lower the blood. Such mixture is considered to be a source of vitamins. After shortly talk with the Masai , we headed to the world’s greatest Ngorongoro crater.
The crater was formed millions of years ago after volcano walls were collapsed. Its diameter is more than 20 km ,the height from the bottom is 600 meters. Ngorongoro crater is so huge that even has a different weather: on one side could be cloudy even rain, on the other- sunshine.
Crater is home to an incredibly rich big game squad : black rhinoceroses, buffaloes, lions. In the middle of crater lies lake Magadi, in which flamingos like to return after a major winter migration.
We set our tents on the edge of slope. We cocooned in our sleeping bags, we held our breath as hyenas, attracted by the smell of a hippo carcass, whooped from the bushes nearby. Somewhere in the vicinity there was a roaring of lions. Our route led us through Masai lands towards border of Kenya and Tanzania – to 
Amboseli National Park. About this park E. Hemingway said “the pearl of Africa”. This is one of the oldest national park’s in Kenya, founded in 1943. The park is situated right next to the border of Tanzania and Kilimanjaro (5895m.)- a lonely mountain peak in the world. Its luminous white hat is seen from Amboseli Park. This is what we saw. Amboseli park is the land of Masai, here are their villages. “Amboseli” in Masai language means shrivelled dust. This park is known as the largest population of elephants, also here lives lions, hyenas, buffaloes and another African fauna.
Goodbye Africa! I do not describe your cities- I just was in only one- Nairoby from where was my flight. All the time I spent in nature. I do not want to travel through Africa by comfortable bus, live in comfortable hotels. My choice is to sleep in the tent, to cook meals on a campfire. At night I like to see when a billion stars cast an eerie light across a landscape of scurrying shadows. And to look for the South Cross above me.
I sincerely wish, that reading my travel descriptions everyone would understand, that in reality everything is much simpler than we think sometimes.I am glad to be home, but in the all -moving, all-talking mayhem of modern life my restless thoughts go back to to that great and undefind space – Africa. Otherwise, the mystery of of the Great Circle of Life remains largely unplumbed to me. Except in my dreams , where it still springs vividly to life.
Leonarda Sarakauskiene: info@sarakauskiene.lt
More pictur
es from my fairy trip :
