KODĖL SENSTAME IR KODĖL TAI NEPRIVALOMA
(Pagal David A. Sinclair ir bendraautorių knygą “Gyvenimo trukmė”)
Knygą pavadinčiau didele tiriamąja kelione , kuri nuneša ne tik į mokslo ir medicinos gelmes tiriant senėjimo priežastis ir pasekmes, bet taip pat ir į artimesnę ar tolimesnę ateitį apie kurią drąsiai kalba mokslininkų ir tyrėjų bendruomenė. Knygoje pateikti teiginiai bei įrodymai išsamiai paremti kitose knygose, tyrimuose, žurnalų straipsniuose , pokalbiuose sukaupta medžiaga.
Svajonė prailginti žmonių gyvenimą negimė XXI amžiaus pradžioje, lygiai kaip svajonė skraidyti negimė pirmaisiais XX amžiaus dešimtmečiais. Nuo šumerų laikų iki hebrajų raštuose minimų ilgaamžių sulaukusių neįtikėtinai ilgo amžiaus, biblijinės šventosios žmonijos istorijos liudija apie giliai įsišaknijusį mūsų susižavėjimą ilgaamžiškumu. Tačiau atmetę mitus ir legendas , turime visai nedaug įrodymų, kad kažkam pavyko savo gyvenimą prailginti daugiau nei ties vieno šimtmečio riba.
Jei anksčiau mėginta svarstyti apie galimybes koreguoti senėjimo procesą-o tai daryta neretai, buvo galvojama, kad pakeisti šį reiškinį itin sudėtinga , gal ir apskritai neįmanoma. Be abejo, didžią dalį žmonijos istorijos senėjimą vertino panašiai , kaip metų kaitą. Kiek vėliau pradėta mąstyti, kad taip, senėjimas neišvengiamas, tačiau galbūt įmanoma susidoroti su kai kuriomis ligomis, paverčiančiomis senėjimą tokiu nemaloniu procesu. Dar vėliau paaiškėjo, kad vienu metu galima imtis gydyti atskirus senėjimo požymius ir net po kelis šio proceso simptomus. Bet ir tuomet atrodė, jog tai bus misija, pareikalausianti milžiniškų pastangų.
Pastaraisiais dešimtmečiais gyvenimo trukmė gerokai pailgėjo. Gyvename ilgiau nei kada nors anksčiau. Vis dėlto ne kažin kiek geriau. Per pastarąjį šimtmetį įgavome daugiau metų, bet ne ilgesnį gyvenimą- bent jis ne toks, kokį gyventi būtų verta: gyvenimo trukmei ilgėjant, paskutinį dešimtmetį ar daugiau paskutinių savo gyvenimo metų praleidžiame kentėdami vieną ligą po kitos. O jei būtų kitaip?
a. Jei galėtume išlikti jaunesni ir ne keleriais metais , bet ilgiau? Jei paskutiniai gyvenimo metai ne taip smarkiai skirtųsi nuo visų ankstesnių?
b. O ką, jei trečioji gyvenimo dešimtis nebūtų tokia įtempta, o ketvirtoji ir penktoji nereikštų „vidutinio amžiaus“? Kaip jums patiktų sulaukus 50-ties nuspręsti viską pradėti iš naujo ir neturėti priežasčių taip pasielgti?
c. Kaip atrodytų pasaulis, jei perkopę šešiasdešimt neturėtume jaudintis, ką paliksim po savęs ? Kaip viskas atrodytų, jei nebereikėtų jaudintis dėl nenumaldomai bėgančio laiko?
Buvo laikai, kai dauguma žmonių nesulaukdavo 40-ties, 50-ties. Nors vidurkis ir didėjo, viršutinė riba liko nepakitusi. Kiek siekia raštu fiksuota žmonijos istorija, būta žmonių, sulaukusių šimto metų, tačiau tik nedaugelis pasiekia šimtas dešimtąjį ir beveik niekas nešvenčia šimtas penkioliktojo gimtadienio.
Esama skirtumo tarp gyvenimo ir gyvybingumo pratęsimo. Šiuos dalykus įmanoma įveikti, tačiau laikyti žmones gyvus ištisais dešimtmečiais po to, kai jų gyvenimo esme tapo skausmas, ligos, trapumas , judrumo sumenkėjimas, proto neįgalumas, tai jokia vertybė.
Tai kokia tikroji viršutinė riba? Knygos autoriai nemano, kad ji egzistuoja. Nėra jokio biologinio dėsnio, dėl kurio turėtume senti. Aišku, dar toli esame nuo pasaulio, kuriame natūrali mirtis bus retenybė, tačiau ne už kalnų tos dienos, kai ji bus pastumta gerokai į ateitį.
Ilgą laiką mokslininkai šventai tikėjo, kad vienas organas su amžiumi nesensta, netgi tobulėja. Tai smegenys. Kad suprastų, kokias funkcijas atlieka smegenys, žmonijai prireikė net kelių tūkstantmečių, nes senovės kultūrose jausmų, minčių ir atminties centru buvo laikoma širdis. Net senovės Egipte smegenys buvo laikomos pertekliniu organu, tad balzamuojant kūnus, jos buvo pašalinamos. Galutinai suprasti, kad smegenų pažeidimai keičia asmenybę, prireikė daugiau nei pusantro tūkstančio metų!
Bet argi tik smegenys kaltos dėl senėjimo? Kad suprastume, kaip vyksta senėjimas turime leistis kelionėn gilyn į ląstelių pasaulį, iš ten- dar giliau iki amino rūgščių ir DNR , kuri yra visos genetinės informacijos nešėja.
1961m. mokslininkai atskleidė, kad ląstelių senėjimo procesai tiesiogiai siejasi su telomerų –trumpų DNR atkarpų , sudarytų iš baltymų-ilgiu. 2009m. trys JAV mokslininkės apdovanotos Nobelio premija už telomerų ir telomerazės tyrimus. Telomerai randami chromosomų galuose , tai kaip ir chromosomų apsauga. Tai panašiai kaip batų raištelių plastmasiniai galiukai. Kaip telomerai susiję su senėjimo procesu? Kiekvieną kartą, pasidalijus ląstelei, telomerai trumpėja ir žmogus sensta. Nustatyta, kad labiausiai telomerų trumpėjimas paveikia ląsteles, kurios gaminasi greičiausiai: ląsteles esančias odoje, plaukuose, imuninėje sistemoje. Gera žinia ta, kad tyrimai atskleidė, jog mes nesame visiškai bejėgiai ir galime daryti įtaką telomerų ilgiui. Telomerai trumpėja ne tik su amžiumi, bet ir veikiami išorinių veiksnių-alkoholis, rūkymas , stresas, neteisinga mityba, fizinio aktyvumo trūkumas-trumpina stelomerus.
Kokia yra ilgų sveiko gyvenimo metų paslaptis? Mokslininkai rekomenduojamą sveiko gyvenimo būdo programą pavadino „Pasidaryk pats“(angl.DO it Yourself).
Kiekvienas žmogus turi permąstyti ir pakoreguoti savo dienos režimą (mitybą, fizinį aktyvumą, miegą, emocinę ir psichologinę būseną). Ši saikingo sporto ir sveiko gyvenimo būdo programa yra laikoma vienu iš pagrindinių disciplinos požymių, gelbstinčiu nuo biologinio senėjimo bei streso. Ar kada pagalvojote, kodėl vieni žmonės sensta lėčiau už kitus? Pasirodo , kad su tuo susiję ne tik genai. Daugelis net nepagalvoja, kad organizmo senėjimas neapsiriboja tik tuo, ką akivaizdžiai matome, tačiau iš tiesų viskas vyksta giliai, ląstelių lygmenyje. Tai, ką mes valgome, kiek judame, kaip mąstome, netgi kaip jaučiamės, gali arba padėti ląstelėms išlikti sveikoms, arba priešingai, labai joms pakenkti.
Kokie ateities žingsniai? Vienas svarbiausių veiksnių- pasenusių ląstelių kaupimasis. Šios pasenusios ląstelės dar vadinamos „ląstelėmis zombėmis“, mat tiesiog atsisako išnykti , nors pagal visus medžiagų apykaitos dėsnius turėtų sunykti. Kada mūsų organizme atsiranda daug pasenusių ląstelių, akivaizdu, kad senėjimas mus jau tvirtai laiko savo gniaužtuose. Todėl šiame karo su senėjimu fronte reikalingi „zombių žudikai“. Pirmieji sėkmingi bandymai jau atliekami-kuriama medikamentų grupė-senolitikai. Pirmieji senolitikų bandymai su žmonėmis pradėti 2018m. bandant išgydyti osteoartrozę ir glaukomą-sutrikimus, atsiradusius dėl pasenusių ląstelių kaupimosi. Prireiks dar kelerių metų, kol bus pakankamai žinoma apie šių vaistų poveikį, saugumą, veiksmingumą. O galbūt atsiras galimybė skiepytis nuo senėjimo, o ne paprasčiausiai gydyti jo simptomus , ar šį procesą sulėtinti. O jei būtų įmanoma neleisti ląstelėms prarasti savo tapatybės ir pasenti?
Kas mūsų laukia? Kai žmonės pripažins, kad senėjimas nėra neišvengiama gyvenimo dalis, ar jie pradės labiau savimi rūpintis: vartoti mažiau kalorijų, daugiau sportuoti, daugiau bendrauti? Šios priemonės prieinamos daugeliui, nepriklausomai nuo jų socialinio-ekonominio statuso ir jų poveikis ilgaamžiškumui nepaprastai gerai ištirtas. Tinkamai besimaitinantiems ir fiziškai aktyviems žmonėms realu tikėti dešimčia metų ilgesnio gyvenimo. Reikia turėti omenyje ir tai, kad kuo ilgiau gyvename, tuo labiau auga tikimybė gauti naudos iš kardinalių medicinos proveržių, kurių dar net negalime numatyti. Tarptautinėse konferencijose jau diskutuojama apie tai , kaip žmogaus vidutinės gyvenimo trukmės prailginimas pakeis pasaulį. Diskutuojama klausimu ar tai tikrai įvyks, bet ko turėtume imtis, kai tai įvyks.
Atsižvelgiant į sparčią biotechnologijų pažangą ir tai, jog vis geriau išmokstama manipuliuoti pirminę ląstelių būseną atkuriančiais faktoriais, gali būti, kad užteks panaudoti vaistus, stabdančius senėjimo procesus, ar apsaugančius nuo senatvinių ligų-osteoporozės, širdies ir kraujagyslių, senatvinės demencijos ir kt. Skamba kaip mokslinė fantastika? Mokslininkas David A. Sinclair savo knygoje „Gyvenimo trukmė“ taip nemano. Mokslas juda į priekį tiek mažais, tiek dideliais žingsniais, tačiau vis dėlto-tik po vieną žingsnį.
Pagal knygą "Gyvenimo trukmė"
Leonarda Šarakauskienė
Parašykite komentarą