2018 metų Nobelio premija medicinos ir fiziologijos srityje  suteikta amerikiečių imunologui Jamesui  P. Allisonui bei japonui Tasuku Honjo sukūrusiems naują vėžio gydymo metodą , įmynusiems imuninės sistemos mįslę-  priversti  pačiai ligonio imuninei sistemai naikinti vėžines ląsteles. Nobelio komitetas pažymėjo, kad atrastasis gydymo metodas „įvykdė perversmą vėžio gydyme ir iš esmės pakeitė požiūrį į tai, kaip galima valdyti šią ligą“. Dešimčiai milijonų naujai diagnozuotų vėžio ligos atvejų šios mįslės įminimas yra mirties ir gyvybės klausimas.

Iš karto   perspėju sergančius vėžiu pacientus, kad ne visų lokalizacijų sergantiems šis gydymo metodas yra taikomas ir tinkamas. Reikia tikėtis, kad tyrimai nesustos ir jei jau pavyko įminti imuninės sistemos mįslę- bus ieškoma naujų faktorių kaip organizmo imuninę sistemą priversti  naikinti visas  vėžines ląsteles.

Nuo seno vėžio liga gydoma trimis metodais: daugiau nei 3000metų gydyta tik operacijomis,  nuo 1896 metų  atsiranda gydymas radioaktyviais spinduliais, o nuo 1946 metų- chemoterapija. Šie „pjauk, spinduliuok, nuodyk“ ilgą laiką buvo  auksinis standartas vėžio gydyme, tačiau net ir toks agresyvus gydymas išgydo tik pusę susirgusiųjų. Atrodė, kad proveržis įvyks vėžio gydymą papildžius hormono, biologine terapija, tačiau pasiekta nelabai daug. Ilgą laiką  buvo kuriami vaistai prieš agresyvias, mutuotas  organizmo ląsteles, mėginat nužudyti blogąsias ir bandant išsaugoti sveikąsias. Bet tai padeda tik 50 proc. susirgusiųjų. Ir štai, pagaliau!  Amerikiečiui  J.P. Allisonui bei japonui T. Honjo pavyko atrasti imuninių ląstelių baltymą, kuris paskatina žmogaus imunines ląsteles ne „globoti“ naviką, bet jį naikinti.

Aiškinant paprastai, tai kaip mašiną paleistumėme riedėti be stabdžių, taip "atrišame"  imuninę sistemą ir priverčiame ją daryti tai, ką ji ir turi daryti- naikinti vėžines ląsteles. 

Tai proveržis vėžio gydyme.

Imuninė organizmo  sistema nuo žmogaus atsiradimo šioje žemėje buvo natūrali organizmo gynybos sistema. Tai kompleksas aktyvių  biologinių medžiagų, turinčių paprastą misiją: surasti ir sunaikinti tai,  ko neturi būti mūsų kūne. Kaip nebūtų keista, vėžys apeina imuninę sistemą ir ją blokuoja. Beveik 100 metų mokslininkai  bandė įminti šią imuninės sistemos mįslę ir priėjo išvados, kad „vėžys ir imuninė sistema neturi ką pasakyti vienas kitam“,  nes vėžinė ląstelė yra to paties organizmo ląstelė- apgavikė, imuninė ląstelė ją priima kaip savą.  Ilgą laiką vėžio imuninė terapija buvo smerkiama kaip labai  prasta idėja, paremta didelių vilčių ir abejotinų  tyrimo metodų. Bet, nežiūrint kylančių pašaipų iš didelių mokslininkų bendruomenių ir tyrimams skiriamų lėšų mažėjimo, nedidelė grupelė imunologų tikėjo savo darbu ir ilgus metus tęsė tyrimus- ieškojo faktoriaus,  kuris surastų kelią imuninei sistemai atpažinti ir atakuoti vėžio ląsteles. Jie suprato, kad jei toks faktorius būtų atrastas-  tai radikaliai pakeistų supratimą apie mūsų imunitetą ir ligas, galbūt sukeltų proveržį  antinavikinių  vakcinų  kūrime. Niekas tiksliai net nežinojo, ar gali  egzistuoti  toks blokuojantis  baltymas imuninėje sistemoje, tačiau atkaklus darbas l995 metais davė rezultatus-  mokslininkai identifikavo molekulę, kuri sugeba „atrišti“ vieną  imuninės sistemos baltymą  ir priversti imuninę sistemą pulti navikines ląsteles. Turėjo praeiti daug metų, kol buvo atlikti klinikiniai tyrimai, studijos su pacientais,  šį gydymo metodą patvirtino klinikinė praktika ir tuo pačiu  įrodė gydymo efektyvumą. Džiugu, kad šių metų Nobelio premija suteikta ne už atradimus medicinoje,  bet už naują gydymo metodą onkologijos srityje- srityje, kurioje reikalingi naujausi ir pažangiausi sprendimai. Kol kas  šiais vaistais gydomi išplitę inkstų, plaučių, šlapimo pūslės , galvos ir kaklo navikai, tačiau liūdna, kad šie   imunoterapiniai vaistai Lietuvoje kol kas   nėra kompensuojami.  Reikia tikėtis, kad jie   bus įtraukti į kompensuojamų  medikamentų sąrašą, lygiai kaip apie kai kuriuos chemopreparatus ar biologinės terapijos  vaistus  girdėdavome tik konferencijose, ar skaitydavome  medicininėje literatūroje ir netikėjome, kad jie bus kažkada pas mus,  o dabar  jais gydomi visi pacientai,  kuriems tie vaistai   yra reikalingi.

Nobelio premijomis apdovanoti   vėžio gydymo ir tyrimo  metodų įdiegimo į klinikinę praktiką mokslininkai : 1966m. Nobelio premija skirta JAV mokslininkams P. Rous ir CH.Brenton Huggins   už „auglius sukeliančių virusų atradimą“ bei „prostatos vėžio hormoninio gydymo atradimą“. 1988m. JAV ir Anglijos mokslininkams už „pagrindinių gydymo vaistais  principų atradimą“. Po šio atradimo piktybinių auglių gydymui pradėta aktyviai  taikyti chemoterapija.   1990m. JAV mokslininkams J.E. Murray ir E. D. Thomas „už tyrimus apie organų ir ląstelių transplantaciją gydant žmonių ligas“. Taip į gydymo praktiką buvo įdiegtas  kai kurių formų kraujo vėžio  gydymas kaulų čiulpų transplantacija. 2008m. Vokietijos ir Prancūzijos mokslininkams Nobelio premija skirta už atradimą, kad „žmogaus  papilomos virusas sukelia gimdos kaklelio vėžį“. Ir štai , po 20 metų,  2018m. vėl naujo gydymo metodo atradimas, suteikiantis viltį gydyti kai kurias pažengusio vėžio formas. Reikia tikėtis, kad tyrimai šia linkme nesustos, mokslininkai toliau tirs imuninės sistemos paslaptis ir užgaidas ir galbūt, po kažkiek metų išmoksime suvaldyti  tą paslaptingą ir klastingą ligą.

Leonarda Šarakauskienė : info@sarakauskiene. lt