Sėkmės istorijos padeda nepasiduoti ligai

Sėkmės istorijos padeda nepasiduoti ligai

Visada yra tikimybė susirgti įvairiomis ligomis - lengvomis ir sunkiomis, trumpalaikėmis ir ilgalaikėmis. Kiekviena liga prasideda nedideliais negalavimais... Plačiau »

 

KURTUVĖNAI

Pažinkime gimtajį kraštą

  Diena Kurtuvėnų  regioniniame parke

krt 001

 

Mėgstu keliauti po Lietuvą.Mėgstu dalintis kelionių įspūdžiais,nuotraukomis ir pasakoti apie aplankyto krašto įdomybes,apie žymius to krašto žmones ir įvykius.Ir taip ,visai neseniai, pasirinkau Šiaulių kryptį iki Bubių,kur keliukas pasuka į Kurtuvėnus,lygiai kaip J.Biliūnas savo apsakyme "Keliu" rašė:"iššokau Bubiuose iš diližano ir pasukau pas savo draugą,kuris Kurtuvėnuose grapo vaikus mokė".Tada J.Bilūnas keliavo pas Povilą Višinskį,kuris mokė tenykščio grafo Zyberk Pliaterio vaikus.Pakeliui J.Biliūnas grožėjosi besitęsiančiais  miškais, dailiu kloniu, žilos senovės ąžuolu,po kuriuo, kaip teigiama, kalbėdavosi J.Biliūnas ir P.Višinskis.To ąžuolo drevėje slėpta draudžiama spauda .Deja,ąžuolo jau nebėra ,tačiau šis,J.Bilūno aprašytas apylinkių grožis ,kad ir kiek pasikeitęs ,išliko iki šių dienų .Kurtuvėnai– Žemaitijos miestelis,įsikūręs Ventos ir Dubysos upių takoskyroje tarp kalvų ,miškų ir vandens telkinių .Miestelis nedidelis ,matomai nutolimas nuo Hanzos pirklių pamėgto Tilžės- Rygos kelio , neleido tapti didesniu miestu.1992m. teritorijoje apie Kurtuvėnų miestelį įkurtas regioninis parkas.

Tai unikali Lietuvos vieta- čia yra didžiausi Lietuvoje Svilės šaltiniai,šeštą šimtmetį  skaičiuojanti Kurtuvėnų dvaro sodyba ,unikaliausias Lietuvos medinės architektūros statinys- dvaro svirnas ,kuriame,be tiesioginės svirno paskirties ,vykdavo ir baudžiauninkų vaidinimai.Svirnas, pastatytas 1792-1796m. ,stebuklingai atlaikęs du karus ,2001m. sudegė.2006m.atstatytas pagal autentikos reikalavimus- nepanaudojant nei vienos vinies .Svirno teatrinė tradicija tęsiama- kasmet jame rengiami Klojimo teatrų festivaliai.

_DSC1821Tikriausiai nedaugelis žino ,kad netoli Kurtuvėnų miestelio Rusų carinė valdžia buvo užsimojusi pastatyti kanalų sistemą ,sujungsiančią Juodąją ir Baltijos jūras,panaudojant Ventos ir Dubysos upes.18a.pabaigoje Rusijai aneksavus Lietuvos -Lenkijos valstybę, Nemunas tapo pagrindiniu keliu,jungiančiu Rusiją su Vakarų Europa. Nemuno žiotis kontroliavo Prūsija ,kuri rinko didelius muitus ,o paaštrėjus tarpusavio santykiams šis ,vienintelis kelias į Baltiją būtų ir visai uždarytas

_DSC1851.Todėl buvo pradėtas kasti 15 km. ilgio Ventos- Dubysos kanalas,kuriuo turėjo plaukioti laivai , gabenantys iki 40 t. svorio krovinius Nemunu  ir per Ventos, Dubysos upes į Ventspilio uostą, kuris tuo metu priklausė Rusijai .Šis sudėtingas laivybos kelias, sudarytas iš šliužų, užtvankų, uostų, kanalų ir sausumos kelių ,turėjo tapti strateginiu keliu , tačiau prasidėję karai, sukilimai, darbus nutraukė ir šiandien tik kai kur galima pamatyti buvusio kanalo vagą, o Bubiuose- žiemos uosto liekanas. Gaila,kad projektas liko neįgyvendintas. Tokia kanalų sistema yra Vokietijoje ,Lenkijoje ,Olandijoje,kuriais net jūrinėmis jachtomis galima nuplaukti į žemyno gilumą.

_DSC1843Pirmoji bažnyčia Kurtuvėnuose pastatyta 1495m .Dabartinė ,šv.Jokūbo bažnyčia ,pastatyta 1789 m. už dvarininko Jokūbo Nagurskio lėšas .Beje,Nagurskiai buvo ne tik stambiausi ,bet ir pažangiausi 18 a. Lietuvos didžiosios kunigaikštystės žemvaldžių. K.Nagurskij vienas iš pirmųjų Lieuvoje testamentu suteikė laisvę baudžiauninkams.1862 m. dvarą nupirko grafas Pliater Zyberk,Pliateriai dvarą valdė beveik aštuonis dešmtmečius .Nepriklausomije Lietuvoje Pliaterių valdomas Kurtuvėnų  dvaras buvo vienas iš pavyzdingiausiai tvarkomų dvarų.1902-1903 m. Pliaterių vaikus mokė P.Višinskis,pas jį svečiuodavosi J.Biliūnas,J.Žemaitė,Šatrijos Ragana, pro Kurtuvėnus ėjo knygnešių keliai.1940 m. paskutinis dvaro savininkas S.Pliateris buvo ištremtas į Sibirą.

_DSC1839

Restauruotas dvaro pastatas,kuriame dabar įsikūrusi parko adminstracija.  Mško keliuku pro dvarą pasiekiame aukščiausią Šiaulių rajono kalvą-(183,4 km) .Girnikų kalną ,nuo kurio viršūnės matosi Šatrija ir net 14-kos bažnyčių bokštai .Ant kalno viršūnės buvo pastatytas kryžius, kuriuo,anot žmonių pasakojimų "pasirūpino "ir ponai,ir kunigai ,sodiečiai,jauni ir seni,moterys ir net vaikai.Kryžius buvo pastatytas lietuviškos spaudos draudimo panaikinimui atminti. 1938 m. Kūčių vakarą kilusi audra kryžių nuvertė,jo vietoje atstatytas naujas.

_DSC1870Netoli Kurtuvėnų yra įspūdingiausi  ir didžiausi pagal užįmamą plotą Lietuvoje Svilės šaltiniai. 1.8 hektaro plote verda per šimtą šaltinio akių.,iš kurių išteka 350 m. Svilės upelis, įtekantis į Ventos-Dubysos kanalą.Apie Svilės šaltinių "akis" pasakojama sena legenda:šaltinių vietoje stovėjo dvaras, kurį valdė žiaurus ponas .Kartą viena senutė poną prakeikė  ,ir šis ,su visu dvaru nugarmėjo po žeme.Jis vis dar bando išsikapstyti, todėl vanduo kunkuliuoja .Aplinkiniai gyventojai Svilės šaltinių vandenį laiko labai sveiku Svilės pavadinimą šaltinai gavo iš šalia esančio kaimo, manoma,kad šiose apylinkėse būta sudegusio miško ar gyvenvietės.Vietovardis siejamas su žodžiu svilti (degti )

_DSC1873.Įdomus ir  aktyvus  gyvenimas virė atrodytų ,giliame užkampyje Kurtuvėnuose .Miško keliais ėjo knygnešiai,draudžiamą literatūrą slėpę medžių drevėse,čia nuolat lankėsi tautinio judėjimo šviesuoliai -Žemaitė, Šatrijos Ragana,J.Biliūnas ,čia gyveno P.Višinskis,apie kurį sukosi tas šviesuolių ratas.Knygnešių atminimas įprasmintas ąžuolo skulprūroje (skulptorius V.Lukošaitis ) iškaltais P.Višinskio žodžiais "Kilk ir kelk ".O šie kryžiai išlikę nuo knygnešių laikų.

PICT0040PICT0059

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Kaip nuvykti :tai pusiaukelė tarp Šiaulių ir Kelmės miestų,iš Kauno 160 km, iš Vilniaus- 250 km.Parko teritorijoje yra dviračių takai,yra jojimo paslaugų centras…Apsistoti galima Kurtuvėnų kenpinge,svečių namuose,kaimo turizmo sodybose.

_DSC1874_DSC1846

Supraskime senatvę

"Įėjau į savo amžių netikėtai – tartum lašas į didžiulį okeaną, juk tai tu supi mane ir mėtai mano amžiau, okeane mano."

J.Marcinkevičius

sen 002 Kodėl taip bijoma ir lyg gėdijamasi senatvės? Kaip priimti šį gyvenimo laikotarpį? Kaip gyventi, kad senatvėje mažiau kentėtume nuo ligų, kokia turėtų būti pasikeitusio gyvenimo kokybė? Sunkus jausmas – vienatvė senatvėje. Jaunimas palieka tėvus, tampa savarankiškas, draugai ir artimieji miršta, o pasenęs žmogus lieka vienas, pasmerktas vienatvei, kuri  jį nepaprastai slegia. Daug priklauso nuo to, ar toks žmogus sugeba susirasti veiklos, ar nesijaučia pašalinis, niekam nereikalingas, tuomet jo prislėgtumas, vienatvės jausmas tampa dar sunkesnis. Jei  išorinis pasaulis domina mažai, visi jausmai degraduoja iki fiziologinių procesų: valgymo, miego ir kitų elementarių poreikų tenkinimo. Nors mąstymo ir interesų sfera vis siaurėja, tačiau senų žmonių mąstymo nuovokumas ir įžvalgumas turi savo pranašumų. Seni žmonės dažniau nei jauni sugeba susigaudyti painiuose gyvenimo reiškiniuose. Gyvendami jie įgyjo išminties,tačiau kalbant apie pagyvenusius dažniau pabrėžiamos jų neigiamos savybės – pasikeitusį būdą, nuotaikos svyravimus, nesusigaudymą naujovėse ir kt. Pamirštami protingi, nuovokūs, išmintingi senjorai, kurie, lyg pakilę virš kasdienybės chaoso, žvelgia į ją iš nugyvento gyvenimo aukštybių, iš humaniškų ir moralinių pozicijų. Turėdami turtingą patirtį jie tampa nuostabiais  jaunimo mokytojais, savo anūkų draugais, puikiais globotojais.

Ilgėjant gyvenimo trukmei nykstančiame kūne  lygiai kaip kaip raukšlės ar žili plaukai, atsiranda ir senatvinės ligos tai visų pirma širdies ir kraujagyslių ligos – infarktai, aukštas kraujospūdis, vėžys, akių degeneracinės ligos, silpnėja klausa, retėja kaulai – vystosi osteoporozė. Sudėtingiausia liga – smegenų kraujotakos sutrikimai, dėl kurių vystosi viena iš labiausiai paplitusių silpnaprotystės formų – Alzheimerio liga. Šiuo  metu Alzheimerio liga yra ketvirtoje vietoje po onkologinių ligų. Sergant šia liga silpnėja intelektas, prarandama atmintis, sutrinka pažinimo funkcija, žmogus nesugeba atlikti iprastų veiksmų. Sunkūs, neįgalūs pacientai po persirgtų insultų. Tai jau ne tik senoliai, bet ir sunkūs ligoniai, negalintys gyventi be artimųjų pagalbos ir ar jie to nori, ar ne – tampa sunkia našta savo artimiesiems. Dėl išretėjusių kaulų- ivyksta lūžiai net po menkiausios traumos .Senatvėje pasunkėja ir buvusios chroninės ligos- artritai, odos, neurologinės ligos,  cukraligė, padažnėja onkologinės ligos.

 Internetas, televizija, radijas padarė senų žmonių gyvenimą spalvingesnį, labai lėtai  gerėja pagalbos sistema  neįgaliems ,vienišiems, seniems.Tačiau tai nepakeičia šilto, artimo bendravimo, dažnai pasijuntame nustumti už visuomenės ribų, kai labiausiai trokštame atgauti tai, ką praradome – draugystę  ir dialogą. Negaliu pasiūlyti stebuklingo recepto. Nėra dviejų visiškai vienodų žmonių ar gyvenimų. Todėl ir rašau  šį tinkraraštį kviesdama visus bendrauti, išsipasakoti savo bėdas ir vargus. "Senatvė turi būti ne gyvenimo pabaiga,o jo vainikas " – taip rašė vengrų  gydytojas Ištvanas Hardis.

Leonarda Šarakauskienė: info@sarakauskiene.lt

 

 

 

 

Vyrų lyties organų navikai

pr 001

 

Priešinė liauka-prostata – tai vyriškoji lytinė kaštono dydžio liauka,kuri lyg piltuvas apsupa šlapimo pūslės kaklelį ir formuoja šlapimo pūslės kanalą. Prostatoje gaminami vyriškieji lytiniai hormonai. Su amžiumi ,silpnėjant lytinei funkcijai, vyrų organizme sutrinka hormonų pusiausvyra- pradeda mažėti vyriškųjų hormonų ir daugėja moteriškųjų. Dėl pastarųjų prostatos audinys išveši ir formuojasi gėrybinė prostatos liga – prostatos adenoma arba gėrybinė prostatos hiperplazija (GPH). Kartu gali atsirasti ir krūtų padidėjimas bei skausmingumas – liga, vadinama ginekomastija (moteriška krūtis). Nors prostatos adenoma nepiktybinė liga, vyresnio amžiaus vyrams sukelia daug nepatogumų: didėdama prostata spaudžia šlapimo kanalą, sutrinka šlapinimasis – jis dažnėja naktį, šlapimas teka silpna srove, negydant ir visai susilaiko. Pastebėjus pirmuosius šlapinimosi sutrikimo požymius, reikia nedelsiant kreiptis į urologą, kuris skirs atitinkamą gydymą. Ligai progresuojant, adenoma visiškai užspaudžia šlapimo kanalą ir pacientą tenka skubiai operuoti.

Dėl įvairių uždegiminių procesų prostatoje gali kilti įvairios uždegiminės ligos – prostatitai, dažniau šia liga serga jaunesni vyrai, tačiau tai gali būti ir prostatos vėžio pradžia. Dabar yra labai vertingas tyrimas – prostatos specifinis antigenas (PSA). Šis tyrimas padeda gana anksti diagnozuoti vėžį ir diferencijuoti nuo kitų į vėžį panašių ligų.

Prostatos vėžiu serga vyresnio amžiaus vyrai. Tikrosios šios ligos atsiradimo priežastys nežinomos, spėjama, kad įtakos turi sutrikusi hormonų pusiausvyra, genetinai veiksniai ,praeityje buvusios prostatos ligos. Pradiniai ligos simptomai panašūs į prostatos adenomą ar prostatitą – padažnėja šlapinimasis, šlapimo srovė plona, kartais šlapime pasirodo kraujo. Navikui didėjant, atsiranda skausmai tarpvietėje, apatinėje pilvo dalyje, pasidaro sunku išsituštinti, nes navikas pradeda spausti tiesiąją žarną. Liga diagnozuojama tiriant pirštu per tiesiąją žarną, atliekant prostatos biopsiją, echoskopiją ir, aišku, tyrimu, padedančiu labai anksti diagnozuoti ligą – prostatos specifiniu antigenu (PSA). Ligos gydymas priklauso nuo ligos stadijos, vyro amžiaus, ligos išplitimo. Kai kuriais atvejais gydoma tik hormonais, siūloma operacija ar spindulinis gydymas. Prostatos vėžio gydymo taktikos klausimus sprendžia onkourologai.

Sėklidės navikai. Sėklidės gamina lytines ląsteles – spermatozoidus bei lytinius hormonus, jie nulemia vyriškus požymius – plaukuotumą, balso storumą, barzdos bei ūsų augimą. Sėklidžių navikai reti, manoma, kad ligai atsirasti turi reikšmės genetiniai veiksniai, sėklidės sumušimai, nenusileidusi sėklidė. Pastebėjus pas berniuką nenusileidusią sėklidę būtina operuoti dar vaikystėje. Sėklidės vėžiu serga jaunesnio ir vidutinio amžiaus vyrai, paprastai patys užčiuopia sukietėjimą, kuris iš pradžių būna neskausmingas. Dažnai navikai atrandami apžiūrint vyrus profilaktiškai. Gydomi kompleksiškai :operuojami. švitinami, gydomi chemoterapija.

Varpos navikai – reti, dažniau serga vyresnio amžiaus vyrai. Tarp jaunų vyrų kiek dažnesnė virusinė liga – karpos arba kondylomos, kuriomis užsikrečiama atsitiktinių lytinių santykių metu, pirtyse, baseinuose, tualetuose, per nešvarias rankas. Varpos odoje atsiranda nedidelės, neskausmingos karpos, jos greitai plinta, susilieja sudarydamos ribotus pažeistos odos plotus, išsisėja mašnelės odoje, kirkšniuose, kai kada net ir apie tiesiąją žarną.  Augdamos pradeda pūliuoti, iš jų teka dvokiantis skystis, ant apatinių drabužių atsiranda nešvarios dėmės. Karpų šalinimo būdą parenka gydytojas pagal jų dydį, augimo pobūdį, pakenktos odos plotus.

Retesnės – nevirusinės karpos, jos būna pavienės, greitai išopėja, todėl linkusios peraugti į vėžį.Jei varpos odoje atsiradusi opelė ar kietas mazgelis pradeda šlapiuoti, negyja kelias savaites, plečiasi, atsiranda pūlingų išskyrų, nedelsiant reikia kreiptis į urologą, nes tai gali būti varpos  vėžio pradžia. Liga labai greitai progresuoja, negydant po 4-6 mėn.padidėja kirkšnio limfmazgiai. Pradinės ligos stadijos gydomos švitinimu, ligai įsisenėjus – tenka operuoti. Profilaktikos priemonės – asmens higiena, laiku gydomos ikinavikinės ligos. Labai svarbu, atsiradus neaiškioms dėmėms, išaugoms varpoje nesidrovėti kreiptis į urologą, nes tai gali būti tik ikinavikinė liga, kuri laiku išgydyta nesukels nemalonių pasekmių.

Šlapimo pūslės navikais serga tiek vyrai,tiek moterys.Vyrai serga dažniau,nes pastebėta,kad dažniau serga rūkantys ir girtaujantys. Ligai atsirasti įtakos turi užterštas oras,paveldimumo veiksniai, lėtinės šlapimo pūslės ligos .Ikinavikinės ligos- tai šlapimo pūslės papilomos.Jos operuojamos ,tačiau linkusios ataugti ,todėl pacientai po papilomų pašalinimo turi reguliariai tikrintis pas urologą .Pradinis šlapimo pūslės vėžio simptomas -kraujavimas šlapinantis, dažnas, šlapinimasis.  Navikui plintant atsiranda skausmingas šlapinimasis,skauda tarpvietę,juosmenį,kai kada skausmas plinta į kojas.Šlapime pastebėjus kraujo reikia nedelsiant kreiptis į urologą,nes šie navikai labai pikti, greitai plinta.Gydomi operacijomis ,spinduliais,chemoterapija,imuno terapija.

Leonarda Šarakauskienė :info@sarakauskiene.lt

 

Kas yra mamografija?

m 001

~~MAMOGRAFIJA-
svarbus krūties vėžio diagnostikos metodas

Krūties vėžys – dažniausia Lietuvos moterų onkologinė liga,  kuria susirgti gali kiekviena moteris. Nors ligos priežastys nežinomos ir  nėra efektingo šios ligos gydymo, medikai siūlo išeitį – ankstyvą krūties vėžio  diagnostiką. Kol vėžys yra nedidelis, mažesnė tikimybė, kad ligos ląstelės išplitusios visame organizme ir palietusios gyvybiškai svarbius organus. Pradinių stadijų krūties vėžio gydymas yra lengvesnis ir yra didesnė pasveikimo tikimybė.
   Ankstyvai krūties vėžio diagnostikai yra patikimas tyrimas- mamografija.Tai krūties tyrimas rentgenu: specialiu rentgeno aparatu atliekama krūties nuotrauka – mamogama. Šiuo tyrimu diagnozuojami ne tik piktybinai krūties navikai, bet ir gėrybiniai – cistos, įvairios krūties liaukinio audinio ligos. Tyrimas yra labai jautrus, juo įmanoma aptikti navikus 3-5 mm dydžio.
 Mamogramas rekomenduojama atlikti moterims po 50 metų – kadangi krūties vėžys  dažnėja su amžiumi, be to jaunų moterų krūties audinys tankus ir papildomai  atsiradę  krūtyse dariniai mamogramoje gali būti blogai matomi.Jei mamogramoje randami neaiškūs pakitimai – tyrimas papildomas echoskopija (tyrimas ultragarsu). Menstruojančioms moterims tyrimą reikėtų atlikti praėjus savaitei po menstruacijų, kuomet krūtis yra „ramybės būsenoje“, menstruacijų metu krūtys yra paburkusios ir skauda, o tyrimo metu dar paspaudžiamos – tai gali būti skausminga ir nemalonu. Tyrimo dieną nenaudoti dezodorantų, nes mamogramoje dezodoranto lašeliai duoda papildomus šešėlius. Moterys bijo, kad tyrimo metu apšvitinama krūtinės ląsta, organizmas gauna didelį kiekį spindulių. Tai netiesa. Gaunamų spindulių dozė yra nežymi ir nežalinga, tik mamogramos neatliekamos neščioms moterims.
Profilaktinę mamogramą rekomenduojama atlikti kas dveji metai.
  Šiuo metu Lietuvoje vykdoma atrankinė moterų sveikatos patikros dėl krūties vėžio programa ir pagrindinis šios patikros tyrimo metodas  yra mamografija. Moterų sveikatos patikros programų efektyvumas yra įrodytas įvairiose šalyse (Suomijoje, Švedijoje, Kanadoje, JAV ir kt). Vykdant šias programas, mirtingumą nuo krūties vėžio pavyko sumažinti 30%.
  Tai negi lietuvės blogesnės? Pasitikrinti krūtis turėtų būti kaip asmens higienos elementas. Tik visuomet  reikia atminti, kad tyrimas nuo ligos neapsaugo – kartais net ir po neseniai atlikto tyrimo gali atsirasti pakitimai krūtyse, todėl visuomet reikia atidžiai stebėti savo krūtis, būtina krūtų savikontrolė, apie kurią rašiau ankstesniame straipsnyje.

Leonarda Šarakauskienė :info@sarakauskiene.lt
 

KRŪTIES VĖŽYS: MITAI IR TIKROVĖ

Tunisas~~Šiandien Lietuvoje tikriausiai nerastumėme moters, kuriai frazė „krūties vėžys“ būtų svetima, tikriausiai nerastumėme moters, kurios artimųjų rate nėra sergančių ar sirgusių šia liga, galų gale kiekviena moteris virpteli pajutusi kažką neįprasto,skausmingo savo krūtyse. Be abejo, krūties vėžys dažnėja, vis daugiau moterų, pasirengusios jos tam ar ne – priverstos su šia liga susidurti. Nors pastarųjų metų krūties vėžio diagnostikos ir gydymo pasiekimai tikrai dideli, daliai moterų, deja, padėti galima nedaug. Kol dar nežinome tikrųjų priežasčių, sukeliančių šią ligą, kol dar ne visoms moterims gydymas yra veiksmingas, labai dažnai atsiranda nusivylimas, nepasitenkinimas, liga apipinama tikrovę neatitinkančiais teiginiais, pasitelkiama karo metaforų kalba – kova, mūšis, nepasiduoti, nugalėti. Kaip galima kariauti su pačia savimi?  Todėl manau, kad turėtų būti įdomi šios ligos interpretacija – tarp mitų ir tikrovės
Mitas: jei šeimoje nebuvo sirgusių krūties vėžiu, tikimybės susirgti nėra.
Tikrovė: krūties vėžiu gali sirgti bet kuri moteris, vien tai, kad esi moteris – jau esi rizikos grupėje.
Mitas: daug gimdžiusios moterys neserga  krūties vėžiu.
Tikrovė: serga, tačiau rečiau negu visai negimdžiusios ar mažai gimdžiusios.
Mitas: vyrai neserga krūties vėžiu.
Tikrovė: vyrai, kaip ir moterys, serga krūties vėžiu, tik žymiai rečiau.
Mitas: krūties vėžys sparčiai jaunėja.
Tikrovė: jauname amžiuje ši liga reta. Išskiriami du pagrindiniai susirgimo periodai: ankstyvasis 50-55 m. ir taip vadinamas vėlyvasis – 65 ir vyresnės moterys, kas aštunta moteris iki 85m. turi galimybę susirgti krūties vėžiu.
Mitas: krūties vėžiui atsirasti įtakos turi krūties traumos.
Tikrovė: krūtų sumušimai, suspaudimai neturi įtakos vėžio atsiradimui. Jei tai būtų tiesa – tarp sportininkių, kai kurių fizinio darbo darbininkių būtų stebima šios ligos epidemija.Į sumuštą, skaudamą krūtį atkreipiamas dėmesys ir pračiuopiamas mazgas, kuris matomai jau buvo krūtyje.
Mitas: jeigu neskauda  -vėžio nėra.
Tikrovė: I-II st.krūties vėžys neskauda, skausmas atsiranda vėlesnėse stadijose.
Mitas: jei nėra konkretaus mazgo krūtyje – vėžio nėra.
Tikrovė: yra tam tikros krūties vėžio rūšys, kurios pasireiškia krūties patinimu, išskyromis iš spenelio, spenelio fiksacija be atskiro mazgo.
Mitas: mamograma  įvairios patikros apsaugo nuo krūties vėžio.
Tikrovė: joks profilaktinis patikrinimas, mamograma nuo krūties vėžio neapsaugo, tik padeda išaiskinti ligą jos ankstyvoje stadijoje, kuomet navikai yra labai maži ir pirštais neapčiuopiami. Todėl moterys, net ir atlikusios profilaktinius patikrinimus, turi nuolat stebėti savo krūtis.
Mitas: krūties vėžį galima išgydyti dietomis, badu.
Tikrovė: dažnai krūties vėžys siejamas su mitybos ypatumais – riebiu maistu, alkoholiu, kuris, kaip manoma, veikia netiesiogiai į moteriškų hormonų gamybą organizme, todėl besigydančioms moterims siūlomos dietos be riebalų, turinčios daug daržovių, vaisių. Norisi tikėti, kad tokios dietos yra naudingos ir galimos  tik  šalia įprastinio gydymo, o badavimas nesuderinamas  su jokiu gydymu, priešingai, jis, susilpnindamas  organizmo imuninę sistemą, tik padeda ligai išbujoti.
Mitas: krūties vėžio gydyme chemoterapija nėra būtina, nes ji nualina organizmą, dėl ko liga ilgainiui atsinaujina ar išplinta.
Tikrovė: nors populiarioji medicininė literatūra apie chemoterapiją skelbia daug prieštaringų dalykų, onkologams šio gydymo nauda nekelia abejonių, nes chemoterapija yra pagrindinė krūties vėžio gydymo priemonė. Tačiau reikia žinoti, kad kol kas dėl nesuprantamų priežasčių vaistai pradeda neveikti ligos, ji plinta nepriklausomai nuo mūsų norų ir mūsų pastangų ją sustabdyti.
Mitas: ligos eigą galima prognozuoti, ją galima kontroliuoti.
Tikrovė: ilgai buvo manoma, kad krūties vėžio prognozė priklauso nuo naviko dydžio, naviko augimo tipo, jo piktybiškumo. Tačiau turime pripažinti, kad liga dažnai progresuoja netvarkingai ir neatsižvelgdama į esamus kriterijus – pvz.: mažas navikas krūtyje diagnozės nustatymo metu jau gali būti išplitęs į kitus organus, tuo tarpu kitai moteriai didesnis navikas ilgai lieka lokalizuotas ir neplinta. Ligos kontrolė imanoma hormoniniais vaistais, jeigu moters navikas yra jautrus šiems vaistams, tačiau kiekviena susirgusi moteris turi susitaikyti su nežinia, kadangi vėžys – tiek krūties, tiek kitų organų – yra tokia sritis, kur mes, medikai  paprasčiausiai neturime atsakymų į visus klausimus.

Leonarda Šarakauskienė:info@sarakauskiene.lt
 

 

Sakyti ar nesakyti.Kada sakyti.

"Nėra galingesnio vaisto už viltį, ir kai už vieną pesimistišką  gydytojo žvilgsnį ar žodį ligonis dažnai sumoka savo gyvybe" A.Miunte

Visais laikais vėžys, jo gydymas, ligos išeitys buvo ne vien medikų rūpestis. Ši liga siejama su neviltimi, baime, asocijuojasi su nepakeliamu fiziniu skausmu. Liga užklumpa netikėtai ir yra smūgis pačiam susirgusiam,jo šeimai, artimiesiems. Ir nepaisant to, kad yra daug ne mažiau pavojingų gyvybei ligų, vėžys visuomet asocijuojasi su mirtimi. Didele dalimi ir mes patys, medikai, padarėme šią ligą mirties simboliu. Daug metų vėžys buvo "tabu" liga, onkologinės ligos buvo gydomos prisidengiant įvairiomis chroninėmis ligomis, "profilaktiškai" būdavo atliekamos  didelės, traumuojančios operacijos, taikomas spindulinis gydymas, chemoterapija. Pastaruoju metu, taikant kompleksinį gydymą išvengiama didelių, darkančių  operacij , kiek leidžia ligos pobūdis ir operuojama vieta, stengiamasi operaciją atlikti kiek galima kosmetiškiau. Tačiau nereikia pamiršti, kad apie 35 proc. vėžio ligos formų, net ir pažangiausiais metodais gydant, yra nepagydomos, 20 proc. miršta dėl vėlyvos diagnostikos bei netinkamo gydymo. Kiekvieną dieną onkologai savo kasdieniniame darbe susiduria su dilema – sakyti ar nesakyti tiesos apie ligą, kaip elgtis su pacientu diagnozavus išplitusį  vėžį, kaip elgtis tada, kai pacientui beveik nieko negalima padėti ir jam atrodo, kad niekas nieko nedaro, nes būklė nuolat blogėja. Kaip jaučiasi gydytojas, diagnozavęs išplitusį vėžį? Onkologai dažniau nei kitų specialybių gydytojai susiduria su žmogaus ligos, gyvenimo tikslo, gyvenimo pabaigos problemomis. Jiems tenka kalbėti su ligoniu ir jo artimaisiais apie artėjančią gyvenimo pabaigą, tam subtiliai ruoštį beviltišką ligonį.

Ar visuomet pacientas nori žinoti viską apie savo ligą? Be abejo, bendraudamas su pacientu gydytojas turi nujausti, ką ligoniui galima sakyti, o ko nereikėtų. Niekas nenori žinoti, kad sunkiai serga, todėl reikia rasti tinkamą momentą pasakyti tiesą apie užklupusią ligą ir ši tiesa sukelia didelį šoką. Šis šokas paprastai virsta ligonio ir gydytojo tarpusavio pasitikėjimo pagrindu, tačiau gydytojas turi jausti, ar pacientas pasiruošęs tai tiesai, ar apskritai jis nori žinoti tiesą. Dažniausiai ligoniai labiau pasitiki tuo gydytoju, kuris išsamiai išaiškina ligos pobūdį, gydymo galimybes, galimas komplikacijas, nežadėdamas neįmanomų dalykų, bet užtikrindamas, kad bus stengiamasi padaryti viską, kas įmanoma jo ligos atveju. Pasakyti tiesą apie ligą kai kada būna lengviau nei meluoti, nes visuomet lengviau gydyti žmogų, žinantį kokia liga jis serga .Sakant tiesą apie ligą, visada paliekama viltis, nes tik viltis ir noras gyventi padeda surasti jėgų pakelti alinantį gydymą. "Aš noriu žinoti tiesą, bet nebūtinai visą tiesą. Aš noriu, kad gydytojas atsižvelgtų į mano trapumą ir kad man paliktų vilties, nes tik viltis man padeda surasti jėgų toliau gyventi ", tokią mintį aš išskaitau ligonių akyse, kada pradedu kalbėti apie juos užklupusią ligą.

Didelis šiuolaikinės informacijos srautas, nuolat besikeičiantys gydymo taktikos niuansai verčia gilintis tik toje specialybėje dirbančius gydytojus ir šiuo metu jau neįmanoma aprėpti visų medicinos sričių ir būti geru visų sričių specialistu. Neįvertinus vėžio ligos esmės, nesuprantant, kas yra onkologija ir ką onkologai šiuo metu jau yra pasiekę, galima padaryti didelę žalą ligoniams, nes jų liga nebus tinkamai gydoma.

Leonarda Šarakauskenė:  info@sarakauskiene.lt

 

Esate gydomi spinduliais. Ką turėtumėte žinoti?

Gydymas spinduliais arba švitinimas, tai gydymas, kai vėžio ląstelių augimas ir dauginimasis stabdomas didelę radioaktyvią energiją turinčiais spinduliais. Jos tikslas sunaikinti arba sumažinti naviką, pašalinti likusias menamas vėžines ląsteles po chirurginės operacijos. Spindulinis gydymas kai kurias auglių formas – kaip odos, gimdos kaklelio, prostatos, gerklų,  pilnai išgydo ir savo efektyvumu bei gydymo rezultatas  tolygus operacijai , tačiau mažiau pavojingas gyvybei. Nors švitinant pacientas gauna keliasdešimt  kartų didesnes spindulių dozes nei atliekant rengeno nuotraukas, tačiau jis "neužteršiamas " radioaktyvumu, jis nekelia grėsmės savo artimiesiems, gali gyventi normalų kasdieninį gyvenimą.

Yra du spinduliavimo būdai: išorinis ir intraertminis. Intraertminio spinduliavimo metu radioaktyvūs šaltiniai įvedami į kūno audinius – makštį, prostatą, burnos ertmę, šlapimo pūslę ir kt. Įvesti radioaktyvūs šaltiniai paliekami nuo kelių valandų iki kelių dienų, todėl pacientas turi būti ligoninėje tol, kol iš jo kūno bus pašalinta radioaktyvi medžiaga.

Radioaktyvūs spinduliai veikia visus audinius ir ląsteles, esančias švitinimo zonoje, nesvarbu ar jos vėžinės ar sveikos. Švitinimo eigoje atsiranda audinių pokyčiai įvardinami kaip spindulinė reakcija. Švitinimo pasėkoje žuvusias sveikas ląsteles pakeičia naujos sveikos ląstelės, o žuvusių vėžinių ląstelių vietoje susiformuoja randinis audinys. Švitinimo sukeltos reakcijos nepavojingos gyvybei ir po kurio laiko  praeina.

Spindulinės reakcijos yra vietinės ir bendrinės.Kadangi spinduliavimas veikia greitai augančias, besidauginančias ląsteles į švitinimą reaguoja ir sveikos nuolat atsinaujinančios ląstelės – tai kaulų čiulpų,skrandžio, burnos gleivinės ir kt.organų ląstelės, todėl dažniausios reakcijos būna laikinai sutrikus šių organų veiklai. Dėl kaulų čiulpų funkcijos sutrikimų vystosi mažakraujystė, gali sumažėti leukocitų bei trombocitų kiekis kraujyje, atsiranda virškinimo sutrikimai – apetito stoka, pykinimas,vėmimas, burnos sausumas, pasikeičia skonis. Gali atsirasti bendras silpnumas, mieguistumas, nuovargis, padidėjęs dirglumas. Šie bendrieji simptomai gali atsirasti švitinant bet kurią kūno vietą, jų stiprumas priklauso nuo spindulių dozės, švitinamo organo. Paprastai visi šie nepageidaujami simptomai baigus gydymą išnyksta, jei reakcijos švitinimo metu būna labai stiprios- gydymas nutraukiamas arba daromos kelių dienų pertraukos. Vietinės reakcijos kaip odos ar aplinkinių audinių paraudimas baigus gydymą praeina savaime.

Kaip sumažinti spindulinės reakcijos poveikį? Būtina racionali dienotvarkė: ilsėtis kiek norisi, taip išsaugojama energija ir jėgos. Valgyti 5-6 kartus per dieną po nedidelį maisto kiekį. Mažiau valgyti saldaus, riebaus, daug krakmolo turinčio maisto, valgyti daug daržovių ir vaisių. Gerti daug skysčių – geriausiai tinka šviežios sultys, mineralinis vanduo. Atsiradus viduriavimui – vietoj įprastinio maisto valgyti varškės sūrį, obuolių tyres, ryžius ir bananus kol viduriavimas baigsis. Odos reakcijos: švitinimo laukų vietose oda pradeda pleiskanoti, parausta, išsausėja. Šie reiškiniai atsiranda antrą-trečią švitinimo savaitę, stiprėja iki švitinimo pabaigos ir išnyksta po 2-3-jų savaičių baigus gydymą. Kaip prižiūrėti spinduliuojamą odą? Kadangi švitinimo zonų atsparumas karščiui ar šalčiui labai sumažėja  reikėtų vengti išorinių fizinių dirgiklių, saugoti odą nuo įbrėžimų, sumušimų. Praustis ir maudytis šiltu vandeniu, patartina po dušu, naudoti vaikišką muilą. Rankšluosčiai turi būti minkšti, švelnūs, šluostantis netrinti kūno, o sugerti drėgmę lengvais rankšluosčio paspaudimais. Visą švitinimo kursą reikėtų nešioti laisvus, neaptemptus rūbus, sintetiniai audiniai  neturi liesti švitinimo zonos, nenešioti veržiančių diržų, liemenukų, petnešų. Švitinimo laikotarpiu ir jį baigus vengti deginimosi saulėje, vengti tiesioginių saulės spindulių, švitinimo laukų odą pridengti rūbais, skarele ar skrybėle.

Nepaisant gydymo eigoje atsirandančių nepageidaujamų spindulinės reakcijos simptomų, gydymas spinduliais kartu su chirurgija bei chemoterapija sudaro vieningą vėžio gydymo sistemą. Spindulių sukeltų komplikacijų gydymas yra gana svarbi onkologinės ligos gydymo problema. Dėl informacijos apie spindulinio gydymo sukeliamas pašalines reakcijas stokos, ligoniai dažnai nekreipia dėmesio į atsiradusius pradinius intoksikacijos simptomus  nevykdo  gydytojų nurodymų. Besigydantys turi žinoti, kad visuomet lengviau taikyti profilaktines priemones padedančias išvengti arba sumažinti šalutinius reiškinius, nei vėliau juos gydyti.

Leonarda Šarakauskienė :info@sarakauskiene.lt

 

 

Ar žinai dešimt gyvenimo dėsnių?

~~Gyvenimo dėsniai tarsi traukos dėsniai – egzistuoja ir nuo mūsų visiškai nepriklauso. Įsigilinkite į juos ir naudokitės jais visuose savo gyvenimo etapuose~`

 

Pirmas gyvenimo dėsnis: arba supranti, arba ne.
Strategija: tapk vienu iš suprantančiųjų

.
Antras gyvenimo dėsnis: tu pats įgyji savo gyvenimo patirtį.
Strategija: suprask ir prisiimk atsakomybę už savo gyvenimą.


Trečias gyvenimo dėsnis: žmonės daro tik tai, kas naudinga.
Strategija: nustatyk pasekmes, veikiančias tavo ir aplinkinių elgesį.


Ketvirtas gyvenimo dėsnis:  negali pakeisti to, ko nepažįsti.
Strategija: būk realistas. Blaiviai žvelk į savo ir kitų gyvenimą.


Penktas gyvenimo dėsnis:  gyvenimas apdovanoja už veiklumą.
Strategija: rūpestingai priimk sprendimus ir tik tada spausk gaiduką.


Šeštas gyvenimo dėsnis: tikrovė neegzistuoja, yra tik samprata.
Strategija: nustatyk filtrus, pro kuriuos žvelgi į aplinkinį pasaulį.


Septintas gyvenimo dėsnis: gyvenimą reikia valdyti, o ne gydyti.
Strategija: išmok priimti gyvenimo sunkumus.


Aštuntas gyvenimo dėsnis: mes patys mokome žmones, kaip elgtis su mumis.
Strategija: nesiskųsk kitų žmonių elgesiu su tavimi, o išmok juos valdyti.


Devintas gyvenimo dėsnis: atlaidumas – mūsų jėga.
Strategija: plačiai atsimerk ir pažvelk, ką su tavim daro pyktis ir apmaudas.


Dešimtas gyvenimo dėsnis: įvardyk, kad galėtum pareikalauti
Strategija: išsiaiškink, ko iš tiesų nori.


Pagal McGraw,Phillip C.

Didžiosios odos nuodėmės

~~Ar daug mes žinome apie savo odą? Be abejo, kiekvienas pasakys, kad oda yra didžiausias mūsų kūno organas, ji yra apvalkalas, saugantis mūsų vidaus organus. Oda, reguliuodama vandens-druskų  apykaitą apsaugo organizmą nuo išdžiuvimo  ir patikimai saugo nuo išorėje tykančių mikrobų. Odos spalva parodo kokiai rasei priklauso žmogus, pagal odos spalvą galime įtarti žmogų sergant gelta, mažakraujyste, apsinuodijimą chemikalais ar vaistais. Oda parodo ir žmogaus amžių, įpročius. Sendama oda  raukšlėjasi, keičia spalvą  ir iš buvusios lygios ir gražios, pasidaro panaši į apleistą dirvą,kurioje apart piktžolių nėra  nieko  gražaus. Kaip laikas yra negailestingas odai, taip ir oda neišvengia didesnių ar mažesnių nuodėmių. 
Pirmoji odos nuodėmė - spuogai. Jaunatviniai spuogai, atsiradę brendimo metu sukelia didelį diskomfortą. Spuogai bjauroja matomas kūno vietas – veido, nugaros, rečiau krūtinės odą. Bręstant, hormonų poveikyje odoje esančios riebalinės liaukos pradeda gausiai gaminti  riebalus, kurie į odos paviršių pašalinami per liaukutėse esančias angeles-poras. Poroms užsikimšus, susidaro kamščiai – taip vadinamieji inkštyrai, o prisidėjus infekcijai, susidaro gilūs pūliniai, kurie odoje dažniausiai visam gyveninui  palieka  kietus, nelygius randus, todėl, atsiradus pirmiesiems spuogams būtina asmens higiena, veido odos priežiūra, dermatologo konsultacija.
 Antroji odos nuodėmė – sausėjanti, šiukštėjanti  oda. Iki 14 metų oda vidutiniškai atsinaujina kas 14 dienų, odos ląstelės pastoviai kinta- vienos žūva, jų vietą užima naujos. Žuvusias ląsteles pašalina pats organizmas, šis procesas vadinamas eksfoliacija. Senstant eksfoliacijos procesas lėtėja, žuvusios ląstelės lieka odos paviršiuje sudarydamos nelygius, šiurkščius odos plotus – kserodermas. Oda darosi sausa, pleiskanojanti, palengva netenka turėto elastingumo. Beje, odos sausėjimą gali sukelti įvairios priežastys: paveldėjimas, įvairios ligos, kaip cukraligė, sutrikusi skydliaukės veikla, inkstų, kepenų ligos, lygiai kaip ir pačios odos ligos – ekzema, dermatitas ar psoriazė. Labai dažnai sunku nustatyti per didelio odos sausėjimo priežastį, tačiau reikia žinoti, kad oda atspindi viso organizmo būklę, todėl gydant odos ligas skiriamas didelis dėmesys mitybai, emocinei būklei,darbo- poilsio režimui.
Trečioji odos nuodėmė – raukšlės. Tai bene didžiausia nuodėmė po jaunatvinių spuogų. Žmogaus veidas nėra bejausmė kaukė. Džiaugsmas, rūpestis, pyktis – visa tai mes to norime ar ne – atsispindi mūsų veide. Vaikystėje, jaunystėje, kol oda elastinga, nei juokas nei pyktis raukšlių nepalieka. Senstant oda netenka jos tonusą laikiusio „karkaso“ ir iš buvusios lygios ir elastingos tampa suglebusi, raukšlėta. Ši procesą pagreitina rūkymas, kai kurios ligos ir, aišku, besaikis deginimasis saulėje. Reikia suprasti, kad raukšlės yra natūralus senėjimo procesas, jų atsiradimo nesustabdo nei „stebuklingi“ kremai, nei vaistai. Tegul veidą puošia gerumo ir juoko raukšlės, tik saugokime jį nuo pykčio raukšlių.
Ketvirtoji odos nuodėmė – besikeičianti odos spalva. Senstant, odoje esantis pigmentas pradeda kauptis netolygiai, sudarydamas atskirus tamsius mazgus, dėmes, odoje išryškėja smulkus kraujagyslių tinklas – kapiliarai. Tai nėra liga. Susirūpinti reikėtų, jei buvusios „ramios“ rusvos dėmelės pradėjo perštėti, pleiskanoti – tuomet reikia nedelsiant kreiptis į gydytoją, nes tai gali būti odos vėžio pradžia. Pagyvenusių žmonių odoje atsiranda daugybinių kietų, įvairaus dydžio, tamsių mazgų. Tai vadinamos „senatvinės keratomos“.Paprastai jų daug turi tie, kurie jaunystėje mėgo kaitintis saulėje, kurių oda „perdegdavo“. Ar jos gydomos? Jei yra dažnai dirginamose vietose, nudraskomos – rekomenduojama šalinti.
Ar galime padėti savo odai išvengti šių nuodėmių? Tai yra sudėtinga, nes odoje vykstantys procesai nėra izoliuoti nuo viso organizmo. Jaunatviniai spuogai, senatvinės keratomos, raukšlės, kaip ir žili plaukai yra mūsų hormoninės, psichinės ir visų mūsų vidaus organų veiklos pasėka. Galų gale ir laikas nenumaldomai veikia odos nenaudai.

Leonarda Šarakauskienė :info@sarakauskiene.lt

Buvo laikai….

Jei buvote vaikas, 60-ais, 70-tais, 80-ais, ar tuo metu augo jūsų vaikai, sunku patikėti, kad pavyko išgyventi iki šių laikų. Važinėjome mašinose be saugos diržų ir oro pagalvių, šiltą vasaros dieną pasivažinėjimas arkliu pas senelius buvo neapsakomas malonumas. Lovytės buvo išmargintos ryškiais dažais, turinčiais didelį švino kiekį. Ant vaistų buteliukų nebuvo slaptų dangtelių, durys dažnai neužsirakindavo, spintos neužsirakindavo niekada, vaikai lakstė su buto raktais ant kaklo ar raktai būdavo paliekami po kilimėliu prie durų. Gėrėme vandenį iš kolonėlės ant kampo, o ne iš plastikinių butelių. Dviračiais važinėjome be šalmų. Valandų valandas meistravome vežimėlius ir paspirtukus iš lentų ir savartyne rastų guolių, o kai pirmą kartą leidomės nuo kalno, prisimindavome, kad užmiršome pritaisyti stabdžius. Mes išeidavome iš namų ryte ir žaidėm visą dieną, grįždami tada, kai užsidegdavo gatvės žibintai ant medinių stulpų. Visą dieną niekas negalėjo sužinoti, kur mes. Mobilių telefonų nebuvo. Mes pjaustėmės rankas ir kojas, laužydavomės kaulus, išsimušdavome dantis ir niekas nieko už tai nepaduodavo į teismą. Buvome kalti tik mes ir niekas kitas. Atsimenate? Mes mušėmės iki kraujo ir vaikščiojom su mėlynėm, priprasdami nekreipti į tai dėmesio. Mes valgėme ledus, pyragėlius, gėrėme limonadą, bet nuo to niekas nestorėjo. Iš vieno butelio gėrė keli žmonės ir niekas nuo to nenumirė. Mes neturėjome žaidimų priedelių, daugybės palydovinės televizijos kanalų, kompaktinių diskų, kompiuterių, interneto, mobilių telefonų. Žiūrėti animacinį filmą visu būriu nešdavomės į artimiausius namus, juk videomagnetofonų taip pat nebuvo! Už tad mes turėjome draugų. Išėję iš namų mes juos rasdavome. Mes važinėjome dviračiais, pavasario upeliuose plukdydavome degtukus, sėdėdavome ant suoliuko ar  tvoros, kieme žaisdavome futbolą. Kaip mums kas nors buvo reikalingas, mes pašaukdavome po langais, ar tiesiog užeidavome pasimatyti. Atmenat? Be išankstinio skambučio! Mes sugalvodavome žaidimus su pagaliais ir konservų dėžutėmis, mes soduose vogdavom obuolius ir valgėm vyšnias su visais kauliukais ir kauliukai mūsų pilvuose nesudygdavo. Kiekvienas nors kartą buvo  užsirašęs į ledo ritulį ar rankinį,bet labai mažai kas papuolė į komandą. Kai kurie mokiniai nebuvo tokie supratingi, kaip likusieji, todėl likdavo antriems metams. Kontroliniai ir egzaminai nebuvo dalinami į 10 lygių, o pažymiai teoriškai apimdavo 5, o iš tikro 3 balus. Per pertraukas mes liedavome vienas kitą vandeniu iš senų daugkartinių švirkštų!  Mūsų poelgiai buvo mūsų, mes buvome pasiruošę pasekmėms, nes slėptis nebuvo už ko…

Te prisimena tie, kurie tai išgyveno!