Sėkmės istorijos padeda nepasiduoti ligai

Sėkmės istorijos padeda nepasiduoti ligai

Visada yra tikimybė susirgti įvairiomis ligomis - lengvomis ir sunkiomis, trumpalaikėmis ir ilgalaikėmis. Kiekviena liga prasideda nedideliais negalavimais... Plačiau »

 

KRŪTIES VĖŽYS: MITAI IR TIKROVĖ

Tunisas~~Šiandien Lietuvoje tikriausiai nerastumėme moters, kuriai frazė „krūties vėžys“ būtų svetima, tikriausiai nerastumėme moters, kurios artimųjų rate nėra sergančių ar sirgusių šia liga, galų gale kiekviena moteris virpteli pajutusi kažką neįprasto,skausmingo savo krūtyse. Be abejo, krūties vėžys dažnėja, vis daugiau moterų, pasirengusios jos tam ar ne – priverstos su šia liga susidurti. Nors pastarųjų metų krūties vėžio diagnostikos ir gydymo pasiekimai tikrai dideli, daliai moterų, deja, padėti galima nedaug. Kol dar nežinome tikrųjų priežasčių, sukeliančių šią ligą, kol dar ne visoms moterims gydymas yra veiksmingas, labai dažnai atsiranda nusivylimas, nepasitenkinimas, liga apipinama tikrovę neatitinkančiais teiginiais, pasitelkiama karo metaforų kalba – kova, mūšis, nepasiduoti, nugalėti. Kaip galima kariauti su pačia savimi?  Todėl manau, kad turėtų būti įdomi šios ligos interpretacija – tarp mitų ir tikrovės
Mitas: jei šeimoje nebuvo sirgusių krūties vėžiu, tikimybės susirgti nėra.
Tikrovė: krūties vėžiu gali sirgti bet kuri moteris, vien tai, kad esi moteris – jau esi rizikos grupėje.
Mitas: daug gimdžiusios moterys neserga  krūties vėžiu.
Tikrovė: serga, tačiau rečiau negu visai negimdžiusios ar mažai gimdžiusios.
Mitas: vyrai neserga krūties vėžiu.
Tikrovė: vyrai, kaip ir moterys, serga krūties vėžiu, tik žymiai rečiau.
Mitas: krūties vėžys sparčiai jaunėja.
Tikrovė: jauname amžiuje ši liga reta. Išskiriami du pagrindiniai susirgimo periodai: ankstyvasis 50-55 m. ir taip vadinamas vėlyvasis – 65 ir vyresnės moterys, kas aštunta moteris iki 85m. turi galimybę susirgti krūties vėžiu.
Mitas: krūties vėžiui atsirasti įtakos turi krūties traumos.
Tikrovė: krūtų sumušimai, suspaudimai neturi įtakos vėžio atsiradimui. Jei tai būtų tiesa – tarp sportininkių, kai kurių fizinio darbo darbininkių būtų stebima šios ligos epidemija.Į sumuštą, skaudamą krūtį atkreipiamas dėmesys ir pračiuopiamas mazgas, kuris matomai jau buvo krūtyje.
Mitas: jeigu neskauda  -vėžio nėra.
Tikrovė: I-II st.krūties vėžys neskauda, skausmas atsiranda vėlesnėse stadijose.
Mitas: jei nėra konkretaus mazgo krūtyje – vėžio nėra.
Tikrovė: yra tam tikros krūties vėžio rūšys, kurios pasireiškia krūties patinimu, išskyromis iš spenelio, spenelio fiksacija be atskiro mazgo.
Mitas: mamograma  įvairios patikros apsaugo nuo krūties vėžio.
Tikrovė: joks profilaktinis patikrinimas, mamograma nuo krūties vėžio neapsaugo, tik padeda išaiskinti ligą jos ankstyvoje stadijoje, kuomet navikai yra labai maži ir pirštais neapčiuopiami. Todėl moterys, net ir atlikusios profilaktinius patikrinimus, turi nuolat stebėti savo krūtis.
Mitas: krūties vėžį galima išgydyti dietomis, badu.
Tikrovė: dažnai krūties vėžys siejamas su mitybos ypatumais – riebiu maistu, alkoholiu, kuris, kaip manoma, veikia netiesiogiai į moteriškų hormonų gamybą organizme, todėl besigydančioms moterims siūlomos dietos be riebalų, turinčios daug daržovių, vaisių. Norisi tikėti, kad tokios dietos yra naudingos ir galimos  tik  šalia įprastinio gydymo, o badavimas nesuderinamas  su jokiu gydymu, priešingai, jis, susilpnindamas  organizmo imuninę sistemą, tik padeda ligai išbujoti.
Mitas: krūties vėžio gydyme chemoterapija nėra būtina, nes ji nualina organizmą, dėl ko liga ilgainiui atsinaujina ar išplinta.
Tikrovė: nors populiarioji medicininė literatūra apie chemoterapiją skelbia daug prieštaringų dalykų, onkologams šio gydymo nauda nekelia abejonių, nes chemoterapija yra pagrindinė krūties vėžio gydymo priemonė. Tačiau reikia žinoti, kad kol kas dėl nesuprantamų priežasčių vaistai pradeda neveikti ligos, ji plinta nepriklausomai nuo mūsų norų ir mūsų pastangų ją sustabdyti.
Mitas: ligos eigą galima prognozuoti, ją galima kontroliuoti.
Tikrovė: ilgai buvo manoma, kad krūties vėžio prognozė priklauso nuo naviko dydžio, naviko augimo tipo, jo piktybiškumo. Tačiau turime pripažinti, kad liga dažnai progresuoja netvarkingai ir neatsižvelgdama į esamus kriterijus – pvz.: mažas navikas krūtyje diagnozės nustatymo metu jau gali būti išplitęs į kitus organus, tuo tarpu kitai moteriai didesnis navikas ilgai lieka lokalizuotas ir neplinta. Ligos kontrolė imanoma hormoniniais vaistais, jeigu moters navikas yra jautrus šiems vaistams, tačiau kiekviena susirgusi moteris turi susitaikyti su nežinia, kadangi vėžys – tiek krūties, tiek kitų organų – yra tokia sritis, kur mes, medikai  paprasčiausiai neturime atsakymų į visus klausimus.

Leonarda Šarakauskienė:info@sarakauskiene.lt
 

 

Sakyti ar nesakyti.Kada sakyti.

"Nėra galingesnio vaisto už viltį, ir kai už vieną pesimistišką  gydytojo žvilgsnį ar žodį ligonis dažnai sumoka savo gyvybe" A.Miunte

Visais laikais vėžys, jo gydymas, ligos išeitys buvo ne vien medikų rūpestis. Ši liga siejama su neviltimi, baime, asocijuojasi su nepakeliamu fiziniu skausmu. Liga užklumpa netikėtai ir yra smūgis pačiam susirgusiam,jo šeimai, artimiesiems. Ir nepaisant to, kad yra daug ne mažiau pavojingų gyvybei ligų, vėžys visuomet asocijuojasi su mirtimi. Didele dalimi ir mes patys, medikai, padarėme šią ligą mirties simboliu. Daug metų vėžys buvo "tabu" liga, onkologinės ligos buvo gydomos prisidengiant įvairiomis chroninėmis ligomis, "profilaktiškai" būdavo atliekamos  didelės, traumuojančios operacijos, taikomas spindulinis gydymas, chemoterapija. Pastaruoju metu, taikant kompleksinį gydymą išvengiama didelių, darkančių  operacij , kiek leidžia ligos pobūdis ir operuojama vieta, stengiamasi operaciją atlikti kiek galima kosmetiškiau. Tačiau nereikia pamiršti, kad apie 35 proc. vėžio ligos formų, net ir pažangiausiais metodais gydant, yra nepagydomos, 20 proc. miršta dėl vėlyvos diagnostikos bei netinkamo gydymo. Kiekvieną dieną onkologai savo kasdieniniame darbe susiduria su dilema – sakyti ar nesakyti tiesos apie ligą, kaip elgtis su pacientu diagnozavus išplitusį  vėžį, kaip elgtis tada, kai pacientui beveik nieko negalima padėti ir jam atrodo, kad niekas nieko nedaro, nes būklė nuolat blogėja. Kaip jaučiasi gydytojas, diagnozavęs išplitusį vėžį? Onkologai dažniau nei kitų specialybių gydytojai susiduria su žmogaus ligos, gyvenimo tikslo, gyvenimo pabaigos problemomis. Jiems tenka kalbėti su ligoniu ir jo artimaisiais apie artėjančią gyvenimo pabaigą, tam subtiliai ruoštį beviltišką ligonį.

Ar visuomet pacientas nori žinoti viską apie savo ligą? Be abejo, bendraudamas su pacientu gydytojas turi nujausti, ką ligoniui galima sakyti, o ko nereikėtų. Niekas nenori žinoti, kad sunkiai serga, todėl reikia rasti tinkamą momentą pasakyti tiesą apie užklupusią ligą ir ši tiesa sukelia didelį šoką. Šis šokas paprastai virsta ligonio ir gydytojo tarpusavio pasitikėjimo pagrindu, tačiau gydytojas turi jausti, ar pacientas pasiruošęs tai tiesai, ar apskritai jis nori žinoti tiesą. Dažniausiai ligoniai labiau pasitiki tuo gydytoju, kuris išsamiai išaiškina ligos pobūdį, gydymo galimybes, galimas komplikacijas, nežadėdamas neįmanomų dalykų, bet užtikrindamas, kad bus stengiamasi padaryti viską, kas įmanoma jo ligos atveju. Pasakyti tiesą apie ligą kai kada būna lengviau nei meluoti, nes visuomet lengviau gydyti žmogų, žinantį kokia liga jis serga .Sakant tiesą apie ligą, visada paliekama viltis, nes tik viltis ir noras gyventi padeda surasti jėgų pakelti alinantį gydymą. "Aš noriu žinoti tiesą, bet nebūtinai visą tiesą. Aš noriu, kad gydytojas atsižvelgtų į mano trapumą ir kad man paliktų vilties, nes tik viltis man padeda surasti jėgų toliau gyventi ", tokią mintį aš išskaitau ligonių akyse, kada pradedu kalbėti apie juos užklupusią ligą.

Didelis šiuolaikinės informacijos srautas, nuolat besikeičiantys gydymo taktikos niuansai verčia gilintis tik toje specialybėje dirbančius gydytojus ir šiuo metu jau neįmanoma aprėpti visų medicinos sričių ir būti geru visų sričių specialistu. Neįvertinus vėžio ligos esmės, nesuprantant, kas yra onkologija ir ką onkologai šiuo metu jau yra pasiekę, galima padaryti didelę žalą ligoniams, nes jų liga nebus tinkamai gydoma.

Leonarda Šarakauskenė:  info@sarakauskiene.lt

 

Esate gydomi spinduliais. Ką turėtumėte žinoti?

Gydymas spinduliais arba švitinimas, tai gydymas, kai vėžio ląstelių augimas ir dauginimasis stabdomas didelę radioaktyvią energiją turinčiais spinduliais. Jos tikslas sunaikinti arba sumažinti naviką, pašalinti likusias menamas vėžines ląsteles po chirurginės operacijos. Spindulinis gydymas kai kurias auglių formas – kaip odos, gimdos kaklelio, prostatos, gerklų,  pilnai išgydo ir savo efektyvumu bei gydymo rezultatas  tolygus operacijai , tačiau mažiau pavojingas gyvybei. Nors švitinant pacientas gauna keliasdešimt  kartų didesnes spindulių dozes nei atliekant rengeno nuotraukas, tačiau jis "neužteršiamas " radioaktyvumu, jis nekelia grėsmės savo artimiesiems, gali gyventi normalų kasdieninį gyvenimą.

Yra du spinduliavimo būdai: išorinis ir intraertminis. Intraertminio spinduliavimo metu radioaktyvūs šaltiniai įvedami į kūno audinius – makštį, prostatą, burnos ertmę, šlapimo pūslę ir kt. Įvesti radioaktyvūs šaltiniai paliekami nuo kelių valandų iki kelių dienų, todėl pacientas turi būti ligoninėje tol, kol iš jo kūno bus pašalinta radioaktyvi medžiaga.

Radioaktyvūs spinduliai veikia visus audinius ir ląsteles, esančias švitinimo zonoje, nesvarbu ar jos vėžinės ar sveikos. Švitinimo eigoje atsiranda audinių pokyčiai įvardinami kaip spindulinė reakcija. Švitinimo pasėkoje žuvusias sveikas ląsteles pakeičia naujos sveikos ląstelės, o žuvusių vėžinių ląstelių vietoje susiformuoja randinis audinys. Švitinimo sukeltos reakcijos nepavojingos gyvybei ir po kurio laiko  praeina.

Spindulinės reakcijos yra vietinės ir bendrinės.Kadangi spinduliavimas veikia greitai augančias, besidauginančias ląsteles į švitinimą reaguoja ir sveikos nuolat atsinaujinančios ląstelės – tai kaulų čiulpų,skrandžio, burnos gleivinės ir kt.organų ląstelės, todėl dažniausios reakcijos būna laikinai sutrikus šių organų veiklai. Dėl kaulų čiulpų funkcijos sutrikimų vystosi mažakraujystė, gali sumažėti leukocitų bei trombocitų kiekis kraujyje, atsiranda virškinimo sutrikimai – apetito stoka, pykinimas,vėmimas, burnos sausumas, pasikeičia skonis. Gali atsirasti bendras silpnumas, mieguistumas, nuovargis, padidėjęs dirglumas. Šie bendrieji simptomai gali atsirasti švitinant bet kurią kūno vietą, jų stiprumas priklauso nuo spindulių dozės, švitinamo organo. Paprastai visi šie nepageidaujami simptomai baigus gydymą išnyksta, jei reakcijos švitinimo metu būna labai stiprios- gydymas nutraukiamas arba daromos kelių dienų pertraukos. Vietinės reakcijos kaip odos ar aplinkinių audinių paraudimas baigus gydymą praeina savaime.

Kaip sumažinti spindulinės reakcijos poveikį? Būtina racionali dienotvarkė: ilsėtis kiek norisi, taip išsaugojama energija ir jėgos. Valgyti 5-6 kartus per dieną po nedidelį maisto kiekį. Mažiau valgyti saldaus, riebaus, daug krakmolo turinčio maisto, valgyti daug daržovių ir vaisių. Gerti daug skysčių – geriausiai tinka šviežios sultys, mineralinis vanduo. Atsiradus viduriavimui – vietoj įprastinio maisto valgyti varškės sūrį, obuolių tyres, ryžius ir bananus kol viduriavimas baigsis. Odos reakcijos: švitinimo laukų vietose oda pradeda pleiskanoti, parausta, išsausėja. Šie reiškiniai atsiranda antrą-trečią švitinimo savaitę, stiprėja iki švitinimo pabaigos ir išnyksta po 2-3-jų savaičių baigus gydymą. Kaip prižiūrėti spinduliuojamą odą? Kadangi švitinimo zonų atsparumas karščiui ar šalčiui labai sumažėja  reikėtų vengti išorinių fizinių dirgiklių, saugoti odą nuo įbrėžimų, sumušimų. Praustis ir maudytis šiltu vandeniu, patartina po dušu, naudoti vaikišką muilą. Rankšluosčiai turi būti minkšti, švelnūs, šluostantis netrinti kūno, o sugerti drėgmę lengvais rankšluosčio paspaudimais. Visą švitinimo kursą reikėtų nešioti laisvus, neaptemptus rūbus, sintetiniai audiniai  neturi liesti švitinimo zonos, nenešioti veržiančių diržų, liemenukų, petnešų. Švitinimo laikotarpiu ir jį baigus vengti deginimosi saulėje, vengti tiesioginių saulės spindulių, švitinimo laukų odą pridengti rūbais, skarele ar skrybėle.

Nepaisant gydymo eigoje atsirandančių nepageidaujamų spindulinės reakcijos simptomų, gydymas spinduliais kartu su chirurgija bei chemoterapija sudaro vieningą vėžio gydymo sistemą. Spindulių sukeltų komplikacijų gydymas yra gana svarbi onkologinės ligos gydymo problema. Dėl informacijos apie spindulinio gydymo sukeliamas pašalines reakcijas stokos, ligoniai dažnai nekreipia dėmesio į atsiradusius pradinius intoksikacijos simptomus  nevykdo  gydytojų nurodymų. Besigydantys turi žinoti, kad visuomet lengviau taikyti profilaktines priemones padedančias išvengti arba sumažinti šalutinius reiškinius, nei vėliau juos gydyti.

Leonarda Šarakauskienė :info@sarakauskiene.lt

 

 

Ar žinai dešimt gyvenimo dėsnių?

~~Gyvenimo dėsniai tarsi traukos dėsniai – egzistuoja ir nuo mūsų visiškai nepriklauso. Įsigilinkite į juos ir naudokitės jais visuose savo gyvenimo etapuose~`

 

Pirmas gyvenimo dėsnis: arba supranti, arba ne.
Strategija: tapk vienu iš suprantančiųjų

.
Antras gyvenimo dėsnis: tu pats įgyji savo gyvenimo patirtį.
Strategija: suprask ir prisiimk atsakomybę už savo gyvenimą.


Trečias gyvenimo dėsnis: žmonės daro tik tai, kas naudinga.
Strategija: nustatyk pasekmes, veikiančias tavo ir aplinkinių elgesį.


Ketvirtas gyvenimo dėsnis:  negali pakeisti to, ko nepažįsti.
Strategija: būk realistas. Blaiviai žvelk į savo ir kitų gyvenimą.


Penktas gyvenimo dėsnis:  gyvenimas apdovanoja už veiklumą.
Strategija: rūpestingai priimk sprendimus ir tik tada spausk gaiduką.


Šeštas gyvenimo dėsnis: tikrovė neegzistuoja, yra tik samprata.
Strategija: nustatyk filtrus, pro kuriuos žvelgi į aplinkinį pasaulį.


Septintas gyvenimo dėsnis: gyvenimą reikia valdyti, o ne gydyti.
Strategija: išmok priimti gyvenimo sunkumus.


Aštuntas gyvenimo dėsnis: mes patys mokome žmones, kaip elgtis su mumis.
Strategija: nesiskųsk kitų žmonių elgesiu su tavimi, o išmok juos valdyti.


Devintas gyvenimo dėsnis: atlaidumas – mūsų jėga.
Strategija: plačiai atsimerk ir pažvelk, ką su tavim daro pyktis ir apmaudas.


Dešimtas gyvenimo dėsnis: įvardyk, kad galėtum pareikalauti
Strategija: išsiaiškink, ko iš tiesų nori.


Pagal McGraw,Phillip C.

Didžiosios odos nuodėmės

~~Ar daug mes žinome apie savo odą? Be abejo, kiekvienas pasakys, kad oda yra didžiausias mūsų kūno organas, ji yra apvalkalas, saugantis mūsų vidaus organus. Oda, reguliuodama vandens-druskų  apykaitą apsaugo organizmą nuo išdžiuvimo  ir patikimai saugo nuo išorėje tykančių mikrobų. Odos spalva parodo kokiai rasei priklauso žmogus, pagal odos spalvą galime įtarti žmogų sergant gelta, mažakraujyste, apsinuodijimą chemikalais ar vaistais. Oda parodo ir žmogaus amžių, įpročius. Sendama oda  raukšlėjasi, keičia spalvą  ir iš buvusios lygios ir gražios, pasidaro panaši į apleistą dirvą,kurioje apart piktžolių nėra  nieko  gražaus. Kaip laikas yra negailestingas odai, taip ir oda neišvengia didesnių ar mažesnių nuodėmių. 
Pirmoji odos nuodėmė - spuogai. Jaunatviniai spuogai, atsiradę brendimo metu sukelia didelį diskomfortą. Spuogai bjauroja matomas kūno vietas – veido, nugaros, rečiau krūtinės odą. Bręstant, hormonų poveikyje odoje esančios riebalinės liaukos pradeda gausiai gaminti  riebalus, kurie į odos paviršių pašalinami per liaukutėse esančias angeles-poras. Poroms užsikimšus, susidaro kamščiai – taip vadinamieji inkštyrai, o prisidėjus infekcijai, susidaro gilūs pūliniai, kurie odoje dažniausiai visam gyveninui  palieka  kietus, nelygius randus, todėl, atsiradus pirmiesiems spuogams būtina asmens higiena, veido odos priežiūra, dermatologo konsultacija.
 Antroji odos nuodėmė – sausėjanti, šiukštėjanti  oda. Iki 14 metų oda vidutiniškai atsinaujina kas 14 dienų, odos ląstelės pastoviai kinta- vienos žūva, jų vietą užima naujos. Žuvusias ląsteles pašalina pats organizmas, šis procesas vadinamas eksfoliacija. Senstant eksfoliacijos procesas lėtėja, žuvusios ląstelės lieka odos paviršiuje sudarydamos nelygius, šiurkščius odos plotus – kserodermas. Oda darosi sausa, pleiskanojanti, palengva netenka turėto elastingumo. Beje, odos sausėjimą gali sukelti įvairios priežastys: paveldėjimas, įvairios ligos, kaip cukraligė, sutrikusi skydliaukės veikla, inkstų, kepenų ligos, lygiai kaip ir pačios odos ligos – ekzema, dermatitas ar psoriazė. Labai dažnai sunku nustatyti per didelio odos sausėjimo priežastį, tačiau reikia žinoti, kad oda atspindi viso organizmo būklę, todėl gydant odos ligas skiriamas didelis dėmesys mitybai, emocinei būklei,darbo- poilsio režimui.
Trečioji odos nuodėmė – raukšlės. Tai bene didžiausia nuodėmė po jaunatvinių spuogų. Žmogaus veidas nėra bejausmė kaukė. Džiaugsmas, rūpestis, pyktis – visa tai mes to norime ar ne – atsispindi mūsų veide. Vaikystėje, jaunystėje, kol oda elastinga, nei juokas nei pyktis raukšlių nepalieka. Senstant oda netenka jos tonusą laikiusio „karkaso“ ir iš buvusios lygios ir elastingos tampa suglebusi, raukšlėta. Ši procesą pagreitina rūkymas, kai kurios ligos ir, aišku, besaikis deginimasis saulėje. Reikia suprasti, kad raukšlės yra natūralus senėjimo procesas, jų atsiradimo nesustabdo nei „stebuklingi“ kremai, nei vaistai. Tegul veidą puošia gerumo ir juoko raukšlės, tik saugokime jį nuo pykčio raukšlių.
Ketvirtoji odos nuodėmė – besikeičianti odos spalva. Senstant, odoje esantis pigmentas pradeda kauptis netolygiai, sudarydamas atskirus tamsius mazgus, dėmes, odoje išryškėja smulkus kraujagyslių tinklas – kapiliarai. Tai nėra liga. Susirūpinti reikėtų, jei buvusios „ramios“ rusvos dėmelės pradėjo perštėti, pleiskanoti – tuomet reikia nedelsiant kreiptis į gydytoją, nes tai gali būti odos vėžio pradžia. Pagyvenusių žmonių odoje atsiranda daugybinių kietų, įvairaus dydžio, tamsių mazgų. Tai vadinamos „senatvinės keratomos“.Paprastai jų daug turi tie, kurie jaunystėje mėgo kaitintis saulėje, kurių oda „perdegdavo“. Ar jos gydomos? Jei yra dažnai dirginamose vietose, nudraskomos – rekomenduojama šalinti.
Ar galime padėti savo odai išvengti šių nuodėmių? Tai yra sudėtinga, nes odoje vykstantys procesai nėra izoliuoti nuo viso organizmo. Jaunatviniai spuogai, senatvinės keratomos, raukšlės, kaip ir žili plaukai yra mūsų hormoninės, psichinės ir visų mūsų vidaus organų veiklos pasėka. Galų gale ir laikas nenumaldomai veikia odos nenaudai.

Leonarda Šarakauskienė :info@sarakauskiene.lt

Buvo laikai….

Jei buvote vaikas, 60-ais, 70-tais, 80-ais, ar tuo metu augo jūsų vaikai, sunku patikėti, kad pavyko išgyventi iki šių laikų. Važinėjome mašinose be saugos diržų ir oro pagalvių, šiltą vasaros dieną pasivažinėjimas arkliu pas senelius buvo neapsakomas malonumas. Lovytės buvo išmargintos ryškiais dažais, turinčiais didelį švino kiekį. Ant vaistų buteliukų nebuvo slaptų dangtelių, durys dažnai neužsirakindavo, spintos neužsirakindavo niekada, vaikai lakstė su buto raktais ant kaklo ar raktai būdavo paliekami po kilimėliu prie durų. Gėrėme vandenį iš kolonėlės ant kampo, o ne iš plastikinių butelių. Dviračiais važinėjome be šalmų. Valandų valandas meistravome vežimėlius ir paspirtukus iš lentų ir savartyne rastų guolių, o kai pirmą kartą leidomės nuo kalno, prisimindavome, kad užmiršome pritaisyti stabdžius. Mes išeidavome iš namų ryte ir žaidėm visą dieną, grįždami tada, kai užsidegdavo gatvės žibintai ant medinių stulpų. Visą dieną niekas negalėjo sužinoti, kur mes. Mobilių telefonų nebuvo. Mes pjaustėmės rankas ir kojas, laužydavomės kaulus, išsimušdavome dantis ir niekas nieko už tai nepaduodavo į teismą. Buvome kalti tik mes ir niekas kitas. Atsimenate? Mes mušėmės iki kraujo ir vaikščiojom su mėlynėm, priprasdami nekreipti į tai dėmesio. Mes valgėme ledus, pyragėlius, gėrėme limonadą, bet nuo to niekas nestorėjo. Iš vieno butelio gėrė keli žmonės ir niekas nuo to nenumirė. Mes neturėjome žaidimų priedelių, daugybės palydovinės televizijos kanalų, kompaktinių diskų, kompiuterių, interneto, mobilių telefonų. Žiūrėti animacinį filmą visu būriu nešdavomės į artimiausius namus, juk videomagnetofonų taip pat nebuvo! Už tad mes turėjome draugų. Išėję iš namų mes juos rasdavome. Mes važinėjome dviračiais, pavasario upeliuose plukdydavome degtukus, sėdėdavome ant suoliuko ar  tvoros, kieme žaisdavome futbolą. Kaip mums kas nors buvo reikalingas, mes pašaukdavome po langais, ar tiesiog užeidavome pasimatyti. Atmenat? Be išankstinio skambučio! Mes sugalvodavome žaidimus su pagaliais ir konservų dėžutėmis, mes soduose vogdavom obuolius ir valgėm vyšnias su visais kauliukais ir kauliukai mūsų pilvuose nesudygdavo. Kiekvienas nors kartą buvo  užsirašęs į ledo ritulį ar rankinį,bet labai mažai kas papuolė į komandą. Kai kurie mokiniai nebuvo tokie supratingi, kaip likusieji, todėl likdavo antriems metams. Kontroliniai ir egzaminai nebuvo dalinami į 10 lygių, o pažymiai teoriškai apimdavo 5, o iš tikro 3 balus. Per pertraukas mes liedavome vienas kitą vandeniu iš senų daugkartinių švirkštų!  Mūsų poelgiai buvo mūsų, mes buvome pasiruošę pasekmėms, nes slėptis nebuvo už ko…

Te prisimena tie, kurie tai išgyveno!

 

Apgamai :mitai ir tikrovė

Mitas: oda tik dangalas, dengiantis mūsų kūną.

Tikrovė: odai tenka daug organizmo funkcijų: apsauginė, šilumos, drėgmės reguliacijos. Per odą organizmas gauna deguonį, su prakaitu pašalina įvairius medžiagų irimo produktus. Per nervų, kraujagyslių, limfos sistemą oda glaudžiai susijusi su giliausiomis kūno kertelėmis ir išoriškai atrodanti rami, oda pluša visą gyvenimą. Oda pati apsivalo pašalindama žuvusias ląsteles, naikina patekusius mikrobus, keičia spalvą  išvengdama perkaitimo. Tai didžiausias mūsų kūno organas, sveriantis iki 4 kilogamų.

Mitas: pigmento melanino yra tik odoje.

Tikrovė: melaninas – tai ląstelės dažas. Jis nulemia mūsų akių, plaukų, odos spalvą. Melanino yra kiekviename organe, ne tik odoje. Melaninas apsaugo mus nuo perkaitimo – nudažo odą deginantis saulėje. Negrų oda tamsi, kad organizmo nežalotų intensyvūs saulės spinduliai.

Mitas: melaninas gaminamas odoje.

Tikrovė: melaninas sintetinamas kepenyse, todėl kartais, persirgus kepenų ligomis, sutrikus hormonų apykaitai, odoje padaugėja pigmentinių dėmių (nėštumo metu ), apgamų, keratozių.

Mitas: apgamai atsiranda po persikaitinimo saulėje.

Tikrovė: medicina negali racionaliai paaiškinti, kodėl vieni žmonės apgamų neturi, o pas kitus jų daug. Tamsiaplaukiai, tamsiaodžiai jų visada turi mažiau nei šviesiaplaukiai bei baltaodžiai. Spėjama, kad visi pigmentiniai apgamai pagal kilmę yra įgimti, tik odoje išryškėja įvairiu metu. Nustatyta tiesioginė pigmentinių apgamų skaičiaus daugėjimo priklausomybė iki trisdešimties metų, vėliau jų skaičius nekinta, o nuo šešiasdešimties pradeda mažėti.

Mitas: senyvų žmonių odoje atsiranda daug didelių, nelygių apgamų.

Tikrovė:  tai ne apgamai, o taip vadinamos keratomos, kurios odai senstant dėl sulėtėjusios pigmento apykaitos, dėl kai kurių lydinčių ligų atsiranda visoje kūno odoje ypatingai moterims – po krūtimis, kakle, vyrams – nugaroje, kirkšnių odoje, veide. Keratomos atsiranda lygiai taip pat kaip ir žili plaukai ar raukšlės senstančioje odoje.

Mitas: apgamai grožio simbolis.

Tikrovė: Renesanso laikais ant veido paryškinti pigmentiniai apgamai ar nupiešti dirbtiniai buvo laikomi grožio ženklu. Su apgamais net ir dabar dažniausiai elgiamės lengvabūdiškai, manydami, kad gamta juos davė atsitiktinai ir jie neturi įtakos mūsų sveikatai. Kai kas juos laiko laimės, grožio, netgi turto simboliu, bet retas susimąsto, kad tai vienas iš pikčiausio naviko onkologijoje – melanomos šauklys. 

Mitas: visi apgamai gali supiktybėti.

Tikrovė: ne iš kiekvieno pigmentinio apgamo išsivysto melanoma.Yra tik kelios apgamų rūšys, kurios linkusios supiktybėti ir jei giminėje sirgo ar serga melanoma, reikia atkreipti dėmesį į kontūrą ir spalvą  keičiantį apgamą. Tačiau apgamo polinkis piktybėti nėra tik paveldimas. Kiti melanomų rizikos veiksniai yra padidėjęs įgytų pigmentinių apgamų skaičius, jautri saulei oda, dažnai patiriami stiprūs nudegimai nuo saulės,apgamo pastovus dirginimas ar sužeidimas.

Mitas: reikia šalinti visus apgamus.

Tikrovė: nereikia ir negalima šalinti visų pigmentinių apgamų – tik tuos, kurie kinta ir yra dažnai dirginami diržų, petnešų ar tiesiog sužeidžiami.

Mitas: apgamų tyrimui reikalinga sudėtinga aparatūra.

Tikrovė: patyręs gydytojas 97 procentais atskiria pakitusį apgamą nuo sveiko. Tad labai sudėtingos aparatūros nereikia. Yra požymiai, kurie parodo ar apgamas įtartinas, ar ne. Jei apgamas yra įtartinas, visuomet siūloma šalinti jį visą  ir tirti histologiškai. Abejotinas ir neleistinas privačiose klinikose apgamų šalinimas,jei jis netiriamas histologiškai.

Artėja vasara, kuomet vėi išsiilgę saulės skubėsime kuo greičiau rudai įdegti, nesusimąstydami ar tai labai sveika mūsų odai. Aišku, nenatūralu, kai po saulėtos vasaros į miestus sugrįžta balti, neįdegę žmonės. Tačiau lazdos geriau neperlenkti – būtina naudoti apsauginius kremus nuo saulės, neskubėti įdegti per 2-3 dienas, o išlipus iš jūros – nusišluostyti, nes saulėje druskos kristalai ant apgamų paviršiaus sudaro "lęšio efektą" ir saulės spindulys apgamą įkaitina daug daugiau nei visą odą. Ir jei nerimą kelia vienas ar keli apgamai – prieš ruošiantis atostogauti pasitikrinkite pas onkologą. Jei po salėtos vasaros pastebėjote pasikeitųsį apgamą, taip pat neatidėliokite vizito pas onkologą.

Leonarda Šarakauskienė  info@sarakauskiene.lt

 

Įvairenybės

Yra žmonės, kurie galvoja, kad kažkur yra geriau negu čia.

Yra žmonės, kurie galvoja, kad kažkada buvo ar bus geriau negu dabar.

Yra žmonės, kuriems yra gerai čia ir dabar, kol kiti galvoja…..

 

Laimė, kai praeini pro vaistinę, nes tau nieko neskauda.

Praeini parduotuvę, nes visko turi.

Ir eini namo, nes ten tavęs laukia…..

 

KADA ŽMONIJA NUGALĖS VĖŽĮ?

Kažin, ar pavyks rasti vienintelį vėžio gydymo metodą ar vaistą, kuris kiekvienam susirgusiam grąžintų sveikatą, nes įvairių organų, pavyzdžiui, krūties, žarnyno, plaučių ir kitos piktybinės ligos skiriasi. Be to, kiekvieno žmogaus vėžys skirtingas. Didelės viltys dedamos į tikslios diagnostinės aparatūros kūrimą, kuri padėtų nustatyti piktybinių auglių ankstyvąsias stadijas, net kai juos sudarys kelios pakitusios ląstelės, ir joms nespėjus virsti piktybiniais navikais, sunaikintų. Vėžys jau nelaikomas mirties nuosprendžiu: nustačius ligą ankstyvoje stadijoje atsiranda galimybė sėkmingai gydytis ir normaliai gyventi. Tačiau nebūkime naivūs: būtų labai paprasta gyventi, jei žinotume, kaip vėžiui užkirsti kelią. Praėjusį šimtmetį padarytas vienas didžiausių mokslo atradimų – atrastas genų mutacijos mechanizmas, ir šiuo metu jau atliekami tyrimai, leidžiantys surasti mutuotus (pakitusius) genus ir skirti atitinkamą gydymą. Didžiulės permainos siejamos su organizmo antikūniais, kurie aptiktų ir naikintų vėžio ląsteles tačiau nepažeistų normalių, sveikų audinių. Kuriama biologinė (taikinių) terapija, kuri taikosi į tam tikrą vėžio ląstelių mechanizmą, blokuoja vėžinių ląstelių gyvybinius priocesus ir jas žudo. Jau praktikoje naudojamas vaistas herceptinas  ,kuriuo  gydomos kai kurios krūties,skrandžio vėžio formos.Laboratorijose kuriami medikamentai,kurie,nors ir nepašalins ligos,bet kontroliuos jos eigą,neleis jai plisti-panašiai kaip visą gyvenimą gydomas aukštas kraujo spaudimas ar cukraligė.Tiesiog žmogus turės išmokti gyventi su liga.

 

Leonarda Šarakauskienė:  info@sarakauskiene.lt

Krūtų savityra

Kiekvienai moteriai naudinga išmokti stebėti savo krūtis – mokėti atlikti krūtų savityrą. Kodėl? Ar nepakanka apsilankymo pas gydytoją, kas dveji metai atliekamų mamogramų? Krūtų savityra neatstoja mamografinio tyrimo, nes nuolat stebėdama savo krūtis moteris greitai pajunta ir supranta, kai jose atsiranda kokių nors pokyčių, kurių anksčiau nebuvo. Krūtų savityra – tai savo krūtų tikrinimas apčiuopa ir apžiūra, ją nuolat  atlikdama, moteris gali pati aptikti dar ankstyvos stadijos piktybinį naviką ar kitokius darinius, kuriuos reika gydyti, nes juose laikui bėgant gali rastis vėžys

Krūtų savityrą reikia pradėti nuo jaunystės ir tęsti visą gyvenimą. Tirtis reikia vieną kartą per mėnesį, tą pačią dieną, geriausia po menstruacijų (jei jų nebėra, bet kurią kitą dieną). Po menstruacijų krūtys būna neskausmingos, minkštos, jose nėra liaukinio išvešėjusio liaukinio audinio, kuris kartais atrodo kaip susiformavę mazgai.

Kaip tikrintis krūtis – pavaizduota paveikslėliuose.

 

256

 

Leonarda Šarakauskienė:info@sarakauskiene.lt