Labai seniai,dar tarybiniais laikais ,visa šeimyna išsiruošėme pakeliauti po   Latviją, Estiją iki Novgorodo. Taip sutapo,kad Joninų naktį atsidūrėme kempinge Latvijoje, Saulkrastėje. Ilgam įstrigo  Joninių šventimas tenai, su visomis tradicijomis, kuomet  naktis ir diena sujungiama laužais, o dainą lyguo Jani, lyguo (Jani,na tai tavo diena atėjo) dar ilgai vaikai niūniavo. Mūsų kaimynai latviai trumpiausios nakties šventę mėgsta labiau nei Kalėdas ar bet kurią kitą šventę nes Lyguo vakaras ir Jani diena Latvijoje didelė  nacionalinė šventė. Ugnis negali užgęsti per naktį, visi  ir dideli ir maži , laukia saulės patekėjimo . Pasveikinti saulę, kuriai ir skirta ši šventė, ypač svarbu: jei tą laiką  pramėgosi– miegoti norėsi visą vasarą. Giliausios šventimo tradicijos yra išlikusios  Kurzemėje, Kuldygos mieste, todėl ir aš, tik šį kartą jau viena , nusprendžiau nuvykti ten  pasitikti tekančios   saulės ir  kartu su latvių Jonais ir Janytėmis sudainuoti garsiąją "lyguo ". Atvykus nustebino vietiniai, pasipuošę tautiniais rūbais, mergaitės lauko gėlių vainikais ant galvų, net ir mašinos buvo papuoštos ąžuolų šakelėmis.Pagrindinėje miesto gatvėje pastatyti vartai su beržų ir ažuolų girliandomis su palinkėjimais Jonams ir Janytėms. Iš karto pasijutau, kad patekau į didelę šventę.

.Kurzemė yra viena turtingiausių sričių šalyje ,ji  daugiausiai lankoma turistų.  Kurzemės hercogystė buvo garsi jau 16-18a., kai  jai vadovavo  Kuldygoje gimęs ir mokslus užsienyje baigęs hercogas Jakobas. Jis gamino laivus, iš vario ir geležies ginklus, kuriuos pelningai parduodavo vikingams. Kurzemės sostinė Kuldyga Jakobo laikais klestėjo ir gražėjo. Jakobas daug keliavo, manoma, kad į savo kraštą jis atvežė bulves, savo laivais plukdė iš tolimų kraštų egzotinius vaisius. Jis įsigyjo dvi užjūrio kolonijas–Afrikos Gambiją (mažutė valstybėlė Afrikoje šalia Senegalo, kaip šeštadalis Lietuvos ) ir Tobagą Centrinėje Amerikoje.(Sala Karibų jūroje ) .Ten jis nuvežė  kelis šimtus žmonių vystyti žemės ūkį, o iš ten savo laivais plukdė egzotiškus vaisius ir vaismedžius . Hercogystė sunyko 18a. žlugus Abiejų Tautų respublikai.

Kaip ne keista, Kuldyga išlaikė savo pirmykštį grožį, čia nėra naujos statybos kvartalų, namai ir gatvės tarsi užkonservuoti 18–me amžiuje taip ir tebestovi dabar.  Čia lyg šiaurės Venecija– Alekšupytės upės (Ventos intakas )  vanduo čiurlena tarp namų. Mat, nežinodami,kaip atsivesti vandenį į namus, miestelėnai 1930m. tarp 16-17 amžiuje  statytų   namų iškasė kanalą ir jis yra toks pats šiandien,  kaip ir  tuomet  buvo  pastatytas. Seniausia Kuldygoje 13-18a.Šv.Kotrynos liuteronų bažnyčia, Šv. Kotryna yra miesto globėja. Viduramžius mena ir senoji rotušė, bei vaistinė, sinagoga, kurioje dabar yra moderniausia Latvijoje biblioteka

.Kuldiga garsi ir plačiausiu Eurojoje kriokliu (Ventas Rumba) per Ventos upę– krioklio plotis  240m. Pavasarį  čia galima pamatyti lašišas šokančias per krioklį, iš čia  kilęs posakis "susitiksime,kur lašišos šoka".

1874m. pastatytas ilgiausias plytinis  tiltas Europoje- 164m.ilgio, tilto konstrukciją laiko 7  arkos ,sumūrytos iš plytų.Pasakojama, kad seniau, nuogi vyrai Joninių naktį nuogi bėgavo per šį tiltą,  deja, ,dabar ši tradicija sunykusi.

Netoli Kuldygos yra dar viena įdomybė: Riežupės smėlio uolos. (Riežupes smilšu alas). Uolos (panašiau urvai ) buvo kasamos rankiniu būdu. Smėlio urvų ilgis yra apie du kilometrus. Juos  galima apžiūrėti vaikštant 460m. ilgio tuneliu , kurio labirintai, kaip pasakojama,turi keistų galių.Urvus kasė tris kartos  žmonių ,baltas urvų smėlis buvo naudojamas stiklo gamybai Rygoje. Smėlį kasė viena šeima–tėvas , motina ir jų dvylika vaikų. Vaikai kibirais nešdavo smėlį į viršų,kur jis buvo pilamas į vežimus ir vežamas į Ventspilį, o iš ten–traukiniu į Rygą. Urvai yra privati nuosavybė, jų savininkė yra ketvirtosios kartos paveldėtoja. Šiuo metu urvai yra tik turistinis objektas. Žiemą juose apsigyvena šikšnosparniai, čia galima rasti 8 šikšnosparnių rūšis, kurios niekieno netrukdomos žiemoja, o pavasarį užleidžia vietą turistams, lankantiems labirintus.Uolų smėlį žmonės naudoja gydymui,  šildo skaudamas  vietas, nes jo sudėtyje yra jūros druskos.

Aštuonių metrų gylyje patenkame į meilės salę, kurioje jaunavedžiai ant uolų palieka savo puokštes ir jos be vandens žydi dar keletą mėnesių. Uolos jaunavedžiams suteikia ypatingų galių jų naujam bendram gyvenimui. Kiek  toliau,  patenkame į tikėjimo salę, kurioje apima keistas jausmas, nes atsiduriame uolų geopatogeninių zonų kryžkelėje. Toliau einame į vilties salę,kurioje pasijuntame pilni energijos,vilties ir tikėjimo savimi…

Jonių naktis trumpa. Nespėjo net sutemti -o jau ir švinta.. Susėdę ratu aplink laužą vaišinomės ožkos sūriu, bandelėmis su lašinukais, gardžia gira. Gražu buvo žiūrėti į moteris ir vaikus pasipuošusius tautiniais rūbais,  lauko gėlių vainikais .Daug buvo atvykusių čia švęsti Joninių iš Rygos , kurioje,kaip jie sakė, jau tokių tradicijų nėra, buvo daug lietuvių- juk tai tik virš 100 km nuo sienos. O kita diena– tai visiškai tuščios gatvės, uždaryti barai ir restoranai,  pavienai turistai, pliaupiantis lietus. Visai nesinorėjo būti viešbutyje, smagu buvo klaidžioti viduramžius menačiomis jaukiomis  gatvelėmis po ištuštėjusį miestelį ir kurti legendas apie čia gyvenusius žmones, klausytis nepaliaujamos krioklių ir fontanų  muzikos, skaityti Jonams ir Janytėms skirtus palinkėjimus. Ir pajausti, kad nereikia keliauti labai toli– ir arti yra tiek daug grožio,tik reikia noro  jį pamatyti.

Toliau nuotraukos;