~~MAMOGRAFIJA-
svarbus krūties vėžio diagnostikos metodas

Krūties vėžys – dažniausia Lietuvos moterų onkologinė liga,  kuria susirgti gali kiekviena moteris. Nors ligos priežastys nežinomos ir  nėra efektingo šios ligos gydymo, medikai siūlo išeitį – ankstyvą krūties vėžio  diagnostiką. Kol vėžys yra nedidelis, mažesnė tikimybė, kad ligos ląstelės išplitusios visame organizme ir palietusios gyvybiškai svarbius organus. Pradinių stadijų krūties vėžio gydymas yra lengvesnis ir yra didesnė pasveikimo tikimybė.
   Ankstyvai krūties vėžio diagnostikai yra patikimas tyrimas- mamografija.Tai krūties tyrimas rentgenu: specialiu rentgeno aparatu atliekama krūties nuotrauka – mamogama. Šiuo tyrimu diagnozuojami ne tik piktybinai krūties navikai, bet ir gėrybiniai – cistos, įvairios krūties liaukinio audinio ligos. Tyrimas yra labai jautrus, juo įmanoma aptikti navikus 3-5 mm dydžio.
 Mamogramas rekomenduojama atlikti moterims po 50 metų – kadangi krūties vėžys  dažnėja su amžiumi, be to jaunų moterų krūties audinys tankus ir papildomai  atsiradę  krūtyse dariniai mamogramoje gali būti blogai matomi.Jei mamogramoje randami neaiškūs pakitimai – tyrimas papildomas echoskopija (tyrimas ultragarsu). Menstruojančioms moterims tyrimą reikėtų atlikti praėjus savaitei po menstruacijų, kuomet krūtis yra „ramybės būsenoje“, menstruacijų metu krūtys yra paburkusios ir skauda, o tyrimo metu dar paspaudžiamos – tai gali būti skausminga ir nemalonu. Tyrimo dieną nenaudoti dezodorantų, nes mamogramoje dezodoranto lašeliai duoda papildomus šešėlius. Moterys bijo, kad tyrimo metu apšvitinama krūtinės ląsta, organizmas gauna didelį kiekį spindulių. Tai netiesa. Gaunamų spindulių dozė yra nežymi ir nežalinga, tik mamogramos neatliekamos neščioms moterims.
Profilaktinę mamogramą rekomenduojama atlikti kas dveji metai.
  Šiuo metu Lietuvoje vykdoma atrankinė moterų sveikatos patikros dėl krūties vėžio programa ir pagrindinis šios patikros tyrimo metodas  yra mamografija. Moterų sveikatos patikros programų efektyvumas yra įrodytas įvairiose šalyse (Suomijoje, Švedijoje, Kanadoje, JAV ir kt). Vykdant šias programas, mirtingumą nuo krūties vėžio pavyko sumažinti 30%.
  Tai negi lietuvės blogesnės? Pasitikrinti krūtis turėtų būti kaip asmens higienos elementas. Tik visuomet  reikia atminti, kad tyrimas nuo ligos neapsaugo – kartais net ir po neseniai atlikto tyrimo gali atsirasti pakitimai krūtyse, todėl visuomet reikia atidžiai stebėti savo krūtis, būtina krūtų savikontrolė, apie kurią rašiau ankstesniame straipsnyje.

Leonarda Šarakauskienė :info@sarakauskiene.lt
 

~~Šiandien Lietuvoje tikriausiai nerastumėme moters, kuriai frazė „krūties vėžys“ būtų svetima, tikriausiai nerastumėme moters, kurios artimųjų rate nėra sergančių ar sirgusių šia liga, galų gale kiekviena moteris virpteli pajutusi kažką neįprasto,skausmingo savo krūtyse. Be abejo, krūties vėžys dažnėja, vis daugiau moterų, pasirengusios jos tam ar ne – priverstos su šia liga susidurti. Nors pastarųjų metų krūties vėžio diagnostikos ir gydymo pasiekimai tikrai dideli, daliai moterų, deja, padėti galima nedaug. Kol dar nežinome tikrųjų priežasčių, sukeliančių šią ligą, kol dar ne visoms moterims gydymas yra veiksmingas, labai dažnai atsiranda nusivylimas, nepasitenkinimas, liga apipinama tikrovę neatitinkančiais teiginiais, pasitelkiama karo metaforų kalba – kova, mūšis, nepasiduoti, nugalėti. Kaip galima kariauti su pačia savimi?  Todėl manau, kad turėtų būti įdomi šios ligos interpretacija – tarp mitų ir tikrovės
Mitas: jei šeimoje nebuvo sirgusių krūties vėžiu, tikimybės susirgti nėra.
Tikrovė: krūties vėžiu gali sirgti bet kuri moteris, vien tai, kad esi moteris – jau esi rizikos grupėje.
Mitas: daug gimdžiusios moterys neserga  krūties vėžiu.
Tikrovė: serga, tačiau rečiau negu visai negimdžiusios ar mažai gimdžiusios.
Mitas: vyrai neserga krūties vėžiu.
Tikrovė: vyrai, kaip ir moterys, serga krūties vėžiu, tik žymiai rečiau.
Mitas: krūties vėžys sparčiai jaunėja.
Tikrovė: jauname amžiuje ši liga reta. Išskiriami du pagrindiniai susirgimo periodai: ankstyvasis 50-55 m. ir taip vadinamas vėlyvasis – 65 ir vyresnės moterys, kas aštunta moteris iki 85m. turi galimybę susirgti krūties vėžiu.
Mitas: krūties vėžiui atsirasti įtakos turi krūties traumos.
Tikrovė: krūtų sumušimai, suspaudimai neturi įtakos vėžio atsiradimui. Jei tai būtų tiesa – tarp sportininkių, kai kurių fizinio darbo darbininkių būtų stebima šios ligos epidemija.Į sumuštą, skaudamą krūtį atkreipiamas dėmesys ir pračiuopiamas mazgas, kuris matomai jau buvo krūtyje.
Mitas: jeigu neskauda  -vėžio nėra.
Tikrovė: I-II st.krūties vėžys neskauda, skausmas atsiranda vėlesnėse stadijose.
Mitas: jei nėra konkretaus mazgo krūtyje – vėžio nėra.
Tikrovė: yra tam tikros krūties vėžio rūšys, kurios pasireiškia krūties patinimu, išskyromis iš spenelio, spenelio fiksacija be atskiro mazgo.
Mitas: mamograma  įvairios patikros apsaugo nuo krūties vėžio.
Tikrovė: joks profilaktinis patikrinimas, mamograma nuo krūties vėžio neapsaugo, tik padeda išaiskinti ligą jos ankstyvoje stadijoje, kuomet navikai yra labai maži ir pirštais neapčiuopiami. Todėl moterys, net ir atlikusios profilaktinius patikrinimus, turi nuolat stebėti savo krūtis.
Mitas: krūties vėžį galima išgydyti dietomis, badu.
Tikrovė: dažnai krūties vėžys siejamas su mitybos ypatumais – riebiu maistu, alkoholiu, kuris, kaip manoma, veikia netiesiogiai į moteriškų hormonų gamybą organizme, todėl besigydančioms moterims siūlomos dietos be riebalų, turinčios daug daržovių, vaisių. Norisi tikėti, kad tokios dietos yra naudingos ir galimos  tik  šalia įprastinio gydymo, o badavimas nesuderinamas  su jokiu gydymu, priešingai, jis, susilpnindamas  organizmo imuninę sistemą, tik padeda ligai išbujoti.
Mitas: krūties vėžio gydyme chemoterapija nėra būtina, nes ji nualina organizmą, dėl ko liga ilgainiui atsinaujina ar išplinta.
Tikrovė: nors populiarioji medicininė literatūra apie chemoterapiją skelbia daug prieštaringų dalykų, onkologams šio gydymo nauda nekelia abejonių, nes chemoterapija yra pagrindinė krūties vėžio gydymo priemonė. Tačiau reikia žinoti, kad kol kas dėl nesuprantamų priežasčių vaistai pradeda neveikti ligos, ji plinta nepriklausomai nuo mūsų norų ir mūsų pastangų ją sustabdyti.
Mitas: ligos eigą galima prognozuoti, ją galima kontroliuoti.
Tikrovė: ilgai buvo manoma, kad krūties vėžio prognozė priklauso nuo naviko dydžio, naviko augimo tipo, jo piktybiškumo. Tačiau turime pripažinti, kad liga dažnai progresuoja netvarkingai ir neatsižvelgdama į esamus kriterijus – pvz.: mažas navikas krūtyje diagnozės nustatymo metu jau gali būti išplitęs į kitus organus, tuo tarpu kitai moteriai didesnis navikas ilgai lieka lokalizuotas ir neplinta. Ligos kontrolė imanoma hormoniniais vaistais, jeigu moters navikas yra jautrus šiems vaistams, tačiau kiekviena susirgusi moteris turi susitaikyti su nežinia, kadangi vėžys – tiek krūties, tiek kitų organų – yra tokia sritis, kur mes, medikai  paprasčiausiai neturime atsakymų į visus klausimus.

Leonarda Šarakauskienė:info@sarakauskiene.lt
 
 

Gydymas spinduliais arba švitinimas, tai gydymas, kai vėžio ląstelių augimas ir dauginimasis stabdomas didelę radioaktyvią energiją turinčiais spinduliais. Jos tikslas sunaikinti arba sumažinti naviką, pašalinti likusias menamas vėžines ląsteles po chirurginės operacijos. Spindulinis gydymas kai kurias auglių formas – kaip odos, gimdos kaklelio, prostatos, gerklų,  pilnai išgydo ir savo efektyvumu bei gydymo rezultatas  tolygus operacijai , tačiau mažiau pavojingas gyvybei. Nors švitinant pacientas gauna keliasdešimt  kartų didesnes spindulių dozes nei atliekant rengeno nuotraukas, tačiau jis "neužteršiamas " radioaktyvumu, jis nekelia grėsmės savo artimiesiems, gali gyventi normalų kasdieninį gyvenimą.

Yra du spinduliavimo būdai: išorinis ir intraertminis. Intraertminio spinduliavimo metu radioaktyvūs šaltiniai įvedami į kūno audinius – makštį, prostatą, burnos ertmę, šlapimo pūslę ir kt. Įvesti radioaktyvūs šaltiniai paliekami nuo kelių valandų iki kelių dienų, todėl pacientas turi būti ligoninėje tol, kol iš jo kūno bus pašalinta radioaktyvi medžiaga.

Radioaktyvūs spinduliai veikia visus audinius ir ląsteles, esančias švitinimo zonoje, nesvarbu ar jos vėžinės ar sveikos. Švitinimo eigoje atsiranda audinių pokyčiai įvardinami kaip spindulinė reakcija. Švitinimo pasėkoje žuvusias sveikas ląsteles pakeičia naujos sveikos ląstelės, o žuvusių vėžinių ląstelių vietoje susiformuoja randinis audinys. Švitinimo sukeltos reakcijos nepavojingos gyvybei ir po kurio laiko  praeina.

Spindulinės reakcijos yra vietinės ir bendrinės.Kadangi spinduliavimas veikia greitai augančias, besidauginančias ląsteles į švitinimą reaguoja ir sveikos nuolat atsinaujinančios ląstelės – tai kaulų čiulpų,skrandžio, burnos gleivinės ir kt.organų ląstelės, todėl dažniausios reakcijos būna laikinai sutrikus šių organų veiklai. Dėl kaulų čiulpų funkcijos sutrikimų vystosi mažakraujystė, gali sumažėti leukocitų bei trombocitų kiekis kraujyje, atsiranda virškinimo sutrikimai – apetito stoka, pykinimas,vėmimas, burnos sausumas, pasikeičia skonis. Gali atsirasti bendras silpnumas, mieguistumas, nuovargis, padidėjęs dirglumas. Šie bendrieji simptomai gali atsirasti švitinant bet kurią kūno vietą, jų stiprumas priklauso nuo spindulių dozės, švitinamo organo. Paprastai visi šie nepageidaujami simptomai baigus gydymą išnyksta, jei reakcijos švitinimo metu būna labai stiprios- gydymas nutraukiamas arba daromos kelių dienų pertraukos. Vietinės reakcijos kaip odos ar aplinkinių audinių paraudimas baigus gydymą praeina savaime.

Kaip sumažinti spindulinės reakcijos poveikį? Būtina racionali dienotvarkė: ilsėtis kiek norisi, taip išsaugojama energija ir jėgos. Valgyti 5-6 kartus per dieną po nedidelį maisto kiekį. Mažiau valgyti saldaus, riebaus, daug krakmolo turinčio maisto, valgyti daug daržovių ir vaisių. Gerti daug skysčių – geriausiai tinka šviežios sultys, mineralinis vanduo. Atsiradus viduriavimui – vietoj įprastinio maisto valgyti varškės sūrį, obuolių tyres, ryžius ir bananus kol viduriavimas baigsis. Odos reakcijos: švitinimo laukų vietose oda pradeda pleiskanoti, parausta, išsausėja. Šie reiškiniai atsiranda antrą-trečią švitinimo savaitę, stiprėja iki švitinimo pabaigos ir išnyksta po 2-3-jų savaičių baigus gydymą. Kaip prižiūrėti spinduliuojamą odą? Kadangi švitinimo zonų atsparumas karščiui ar šalčiui labai sumažėja  reikėtų vengti išorinių fizinių dirgiklių, saugoti odą nuo įbrėžimų, sumušimų. Praustis ir maudytis šiltu vandeniu, patartina po dušu, naudoti vaikišką muilą. Rankšluosčiai turi būti minkšti, švelnūs, šluostantis netrinti kūno, o sugerti drėgmę lengvais rankšluosčio paspaudimais. Visą švitinimo kursą reikėtų nešioti laisvus, neaptemptus rūbus, sintetiniai audiniai  neturi liesti švitinimo zonos, nenešioti veržiančių diržų, liemenukų, petnešų. Švitinimo laikotarpiu ir jį baigus vengti deginimosi saulėje, vengti tiesioginių saulės spindulių, švitinimo laukų odą pridengti rūbais, skarele ar skrybėle.

Nepaisant gydymo eigoje atsirandančių nepageidaujamų spindulinės reakcijos simptomų, gydymas spinduliais kartu su chirurgija bei chemoterapija sudaro vieningą vėžio gydymo sistemą. Spindulių sukeltų komplikacijų gydymas yra gana svarbi onkologinės ligos gydymo problema. Dėl informacijos apie spindulinio gydymo sukeliamas pašalines reakcijas stokos, ligoniai dažnai nekreipia dėmesio į atsiradusius pradinius intoksikacijos simptomus  nevykdo  gydytojų nurodymų. Besigydantys turi žinoti, kad visuomet lengviau taikyti profilaktines priemones padedančias išvengti arba sumažinti šalutinius reiškinius, nei vėliau juos gydyti.

Leonarda Šarakauskienė :info@sarakauskiene.lt

~~Ar daug mes žinome apie savo odą? Be abejo, kiekvienas pasakys, kad oda yra didžiausias mūsų kūno organas, ji yra apvalkalas, saugantis mūsų vidaus organus. Oda, reguliuodama vandens-druskų  apykaitą apsaugo organizmą nuo išdžiuvimo  ir patikimai saugo nuo išorėje tykančių mikrobų. Odos spalva parodo kokiai rasei priklauso žmogus, pagal odos spalvą galime įtarti žmogų sergant gelta, mažakraujyste, apsinuodijimą chemikalais ar vaistais. Oda parodo ir žmogaus amžių, įpročius. Sendama oda  raukšlėjasi, keičia spalvą  ir iš buvusios lygios ir gražios, pasidaro panaši į apleistą dirvą,kurioje apart piktžolių nėra  nieko  gražaus. Kaip laikas yra negailestingas odai, taip ir oda neišvengia didesnių ar mažesnių nuodėmių. 
Pirmoji odos nuodėmė - spuogai. Jaunatviniai spuogai, atsiradę brendimo metu sukelia didelį diskomfortą. Spuogai bjauroja matomas kūno vietas – veido, nugaros, rečiau krūtinės odą. Bręstant, hormonų poveikyje odoje esančios riebalinės liaukos pradeda gausiai gaminti  riebalus, kurie į odos paviršių pašalinami per liaukutėse esančias angeles-poras. Poroms užsikimšus, susidaro kamščiai – taip vadinamieji inkštyrai, o prisidėjus infekcijai, susidaro gilūs pūliniai, kurie odoje dažniausiai visam gyveninui  palieka  kietus, nelygius randus, todėl, atsiradus pirmiesiems spuogams būtina asmens higiena, veido odos priežiūra, dermatologo konsultacija.
 Antroji odos nuodėmė – sausėjanti, šiukštėjanti  oda. Iki 14 metų oda vidutiniškai atsinaujina kas 14 dienų, odos ląstelės pastoviai kinta- vienos žūva, jų vietą užima naujos. Žuvusias ląsteles pašalina pats organizmas, šis procesas vadinamas eksfoliacija. Senstant eksfoliacijos procesas lėtėja, žuvusios ląstelės lieka odos paviršiuje sudarydamos nelygius, šiurkščius odos plotus – kserodermas. Oda darosi sausa, pleiskanojanti, palengva netenka turėto elastingumo. Beje, odos sausėjimą gali sukelti įvairios priežastys: paveldėjimas, įvairios ligos, kaip cukraligė, sutrikusi skydliaukės veikla, inkstų, kepenų ligos, lygiai kaip ir pačios odos ligos – ekzema, dermatitas ar psoriazė. Labai dažnai sunku nustatyti per didelio odos sausėjimo priežastį, tačiau reikia žinoti, kad oda atspindi viso organizmo būklę, todėl gydant odos ligas skiriamas didelis dėmesys mitybai, emocinei būklei,darbo- poilsio režimui.
Trečioji odos nuodėmė – raukšlės. Tai bene didžiausia nuodėmė po jaunatvinių spuogų. Žmogaus veidas nėra bejausmė kaukė. Džiaugsmas, rūpestis, pyktis – visa tai mes to norime ar ne – atsispindi mūsų veide. Vaikystėje, jaunystėje, kol oda elastinga, nei juokas nei pyktis raukšlių nepalieka. Senstant oda netenka jos tonusą laikiusio „karkaso“ ir iš buvusios lygios ir elastingos tampa suglebusi, raukšlėta. Ši procesą pagreitina rūkymas, kai kurios ligos ir, aišku, besaikis deginimasis saulėje. Reikia suprasti, kad raukšlės yra natūralus senėjimo procesas, jų atsiradimo nesustabdo nei „stebuklingi“ kremai, nei vaistai. Tegul veidą puošia gerumo ir juoko raukšlės, tik saugokime jį nuo pykčio raukšlių.
Ketvirtoji odos nuodėmė – besikeičianti odos spalva. Senstant, odoje esantis pigmentas pradeda kauptis netolygiai, sudarydamas atskirus tamsius mazgus, dėmes, odoje išryškėja smulkus kraujagyslių tinklas – kapiliarai. Tai nėra liga. Susirūpinti reikėtų, jei buvusios „ramios“ rusvos dėmelės pradėjo perštėti, pleiskanoti – tuomet reikia nedelsiant kreiptis į gydytoją, nes tai gali būti odos vėžio pradžia. Pagyvenusių žmonių odoje atsiranda daugybinių kietų, įvairaus dydžio, tamsių mazgų. Tai vadinamos „senatvinės keratomos“.Paprastai jų daug turi tie, kurie jaunystėje mėgo kaitintis saulėje, kurių oda „perdegdavo“. Ar jos gydomos? Jei yra dažnai dirginamose vietose, nudraskomos – rekomenduojama šalinti.
Ar galime padėti savo odai išvengti šių nuodėmių? Tai yra sudėtinga, nes odoje vykstantys procesai nėra izoliuoti nuo viso organizmo. Jaunatviniai spuogai, senatvinės keratomos, raukšlės, kaip ir žili plaukai yra mūsų hormoninės, psichinės ir visų mūsų vidaus organų veiklos pasėka. Galų gale ir laikas nenumaldomai veikia odos nenaudai.

Leonarda Šarakauskienė :info@sarakauskiene.lt

Mitas: oda tik dangalas, dengiantis mūsų kūną.

Tikrovė: odai tenka daug organizmo funkcijų: apsauginė, šilumos, drėgmės reguliacijos. Per odą organizmas gauna deguonį, su prakaitu pašalina įvairius medžiagų irimo produktus. Per nervų, kraujagyslių, limfos sistemą oda glaudžiai susijusi su giliausiomis kūno kertelėmis ir išoriškai atrodanti rami, oda pluša visą gyvenimą. Oda pati apsivalo pašalindama žuvusias ląsteles, naikina patekusius mikrobus, keičia spalvą  išvengdama perkaitimo. Tai didžiausias mūsų kūno organas, sveriantis iki 4 kilogamų.

Mitas: pigmento melanino yra tik odoje.

Tikrovė: melaninas – tai ląstelės dažas. Jis nulemia mūsų akių, plaukų, odos spalvą. Melanino yra kiekviename organe, ne tik odoje. Melaninas apsaugo mus nuo perkaitimo – nudažo odą deginantis saulėje. Negrų oda tamsi, kad organizmo nežalotų intensyvūs saulės spinduliai.

Mitas: melaninas gaminamas odoje.

Tikrovė: melaninas sintetinamas kepenyse, todėl kartais, persirgus kepenų ligomis, sutrikus hormonų apykaitai, odoje padaugėja pigmentinių dėmių (nėštumo metu ), apgamų, keratozių.

Mitas: apgamai atsiranda po persikaitinimo saulėje.

Tikrovė: medicina negali racionaliai paaiškinti, kodėl vieni žmonės apgamų neturi, o pas kitus jų daug. Tamsiaplaukiai, tamsiaodžiai jų visada turi mažiau nei šviesiaplaukiai bei baltaodžiai. Spėjama, kad visi pigmentiniai apgamai pagal kilmę yra įgimti, tik odoje išryškėja įvairiu metu. Nustatyta tiesioginė pigmentinių apgamų skaičiaus daugėjimo priklausomybė iki trisdešimties metų, vėliau jų skaičius nekinta, o nuo šešiasdešimties pradeda mažėti.

Mitas: senyvų žmonių odoje atsiranda daug didelių, nelygių apgamų.

Tikrovė:  tai ne apgamai, o taip vadinamos keratomos, kurios odai senstant dėl sulėtėjusios pigmento apykaitos, dėl kai kurių lydinčių ligų atsiranda visoje kūno odoje ypatingai moterims – po krūtimis, kakle, vyrams – nugaroje, kirkšnių odoje, veide. Keratomos atsiranda lygiai taip pat kaip ir žili plaukai ar raukšlės senstančioje odoje.

Mitas: apgamai grožio simbolis.

Tikrovė: Renesanso laikais ant veido paryškinti pigmentiniai apgamai ar nupiešti dirbtiniai buvo laikomi grožio ženklu. Su apgamais net ir dabar dažniausiai elgiamės lengvabūdiškai, manydami, kad gamta juos davė atsitiktinai ir jie neturi įtakos mūsų sveikatai. Kai kas juos laiko laimės, grožio, netgi turto simboliu, bet retas susimąsto, kad tai vienas iš pikčiausio naviko onkologijoje – melanomos šauklys. 

Mitas: visi apgamai gali supiktybėti.

Tikrovė: ne iš kiekvieno pigmentinio apgamo išsivysto melanoma.Yra tik kelios apgamų rūšys, kurios linkusios supiktybėti ir jei giminėje sirgo ar serga melanoma, reikia atkreipti dėmesį į kontūrą ir spalvą  keičiantį apgamą. Tačiau apgamo polinkis piktybėti nėra tik paveldimas. Kiti melanomų rizikos veiksniai yra padidėjęs įgytų pigmentinių apgamų skaičius, jautri saulei oda, dažnai patiriami stiprūs nudegimai nuo saulės,apgamo pastovus dirginimas ar sužeidimas.

Mitas: reikia šalinti visus apgamus.

Tikrovė: nereikia ir negalima šalinti visų pigmentinių apgamų – tik tuos, kurie kinta ir yra dažnai dirginami diržų, petnešų ar tiesiog sužeidžiami.

Mitas: apgamų tyrimui reikalinga sudėtinga aparatūra.

Tikrovė: patyręs gydytojas 97 procentais atskiria pakitusį apgamą nuo sveiko. Tad labai sudėtingos aparatūros nereikia. Yra požymiai, kurie parodo ar apgamas įtartinas, ar ne. Jei apgamas yra įtartinas, visuomet siūloma šalinti jį visą  ir tirti histologiškai. Abejotinas ir neleistinas privačiose klinikose apgamų šalinimas,jei jis netiriamas histologiškai.

Artėja vasara, kuomet vėi išsiilgę saulės skubėsime kuo greičiau rudai įdegti, nesusimąstydami ar tai labai sveika mūsų odai. Aišku, nenatūralu, kai po saulėtos vasaros į miestus sugrįžta balti, neįdegę žmonės. Tačiau lazdos geriau neperlenkti – būtina naudoti apsauginius kremus nuo saulės, neskubėti įdegti per 2-3 dienas, o išlipus iš jūros – nusišluostyti, nes saulėje druskos kristalai ant apgamų paviršiaus sudaro "lęšio efektą" ir saulės spindulys apgamą įkaitina daug daugiau nei visą odą. Ir jei nerimą kelia vienas ar keli apgamai – prieš ruošiantis atostogauti pasitikrinkite pas onkologą. Jei po salėtos vasaros pastebėjote pasikeitųsį apgamą, taip pat neatidėliokite vizito pas onkologą.

Leonarda Šarakauskienė  info@sarakauskiene.lt

Vyrų krūties struktūra yra tokia pati kaip moterų. Tačiau vyriškoje krūtyje labiau išsivystęs jungiamasis ir riebalinis audinys, o liaukinio – žymiai mažiau. Taigi ir vyrai gali susirgti ir serga  krūties vėžiu!  Ši liga vyrams nėra dažna, jie dažniau serga gėrybine krūties liga-ginekomastija (išvertus iš graikų kalbos – moteriška krūtis ). Ginekomastija – tai išvešėjęs liaukinis audinys ir vizualiai – padidėjusi "moteriška" krūtis. Padidėti gali viena krūtis, arba abi.

Berniukų krūties vystymąsi galima išskirti į keletą etapų:

Pirmasis – tai pasiruošimas lytiniam brendimui (apie 9-12  metus). Šiame etape ima keistis berniuko organizmas, lytinė sistema, keičiasi balsas.

Antrasis laikotarpis apima 12-16 metus. Tuomet berniukų organizme vystosi patys svarbiausi lytiniai pokyčiai: didėja vyriškų hormonų (androgenų kiekis). Šių hormonų poveikyje pradeda sparčiau augti raumenys, stiprėja kaulai, didėja kūno plaukuotumas, pradeda augti barzda, atsiranda naktinės poliucijos-savaiminis sėklos išsiliejimas. Šiuo laikotarpiu sparčiai vystosi ir krūtų liaukinis audinys, jis išburksta, krūtys patinsta, kartais atsiranda kieti mazgai ir  maudžiantis skausmas. Tiesa, tuo pat metu berniukų sėklidėse gaminamas specialus hormonas, užblokuojantis moteriškų lytinių hormonų (tiek vyrai, tiek moterys turi vienodai vyriškų ir moteriškų hormonų) poveikį krūties liaukinio audinio vystymuisi, o galiausiai bręstančio jaunuolio organizme ima vyrauti vyriškieji hormonai (androgenai). Būtent dėl to, nors ir pas vyrus krūtyse yra liaukinio audinio, šis, priešingai nei pas moteris, nefunkcionuoja.

Trečiajame etape (16-18 metų) lytinis brendimmas baigiasi – jaunuolis pilnai lytiškai subrendęs.

Pagrindiniai ginekomastijos simptomai yra vienos ar abiejų krūtų padidėjimas ir jį lydintis skausmas. Kartais atsiranda skausmingi mazgai po speneliu, kartais išdidėja viena ar abi krūtys.

Berniukams lytinio brendimo metu ginekomastija yra gana dažna, atsiranda labai skausmingas mazgas po speneliu. Paprastai po kelių mėnesių viskas susitvarko be jokio gydymo, nes šie pakitimai yra fiziologiniai – tai brendimo išdava.

Suagusieji, pajutę įtartinus simptomus – krūties padidėjimą, skausmą, turėtų nedelsiant kreiptis į gydytoją, kad būtų atlikti reikiami tyrimai, nustatyta tiksli diagnozė, skrtas tinkamas gydymas. Tam tikrais amžiaus tarpsniais – kūdikystėje, antrajame brendimo etape, senatvėje – ginekomastija laikoma tarsi natūraliu reiškiniu, o pagyvenę vyrai turėtų susirūpinti, nes ginekomastija dažnai išsyvysto dėl įvairių lėtinių ligų – kaip diabetas, urologinės ligos, dažnai būna pirmasis plaučių ar prostatos vėžio simptomas.

Ginekomastija išsivysto ilgą laiką vartojant kai kuriuos vaistus – raminamuosius, šlapimą varančius, kraujospūdį mažinančius, kai kuriuos chemopreparatus. Pastaruoju metu daug jaunų vyrų naudoja proteinus, maisto papildus, hormonus (anabolikus), kurie skatina raumenų masės augimą. Šie hormonai, augindami raumenų masę, kartu augina ir krūtis. Vienintelis tokių  medikamentais "išpūstų"  krūtų gydymas – operacija, nes kitokio gydymo nėra. Net ir nutraukus anabolinių hormonų naudojimą krūtys nesumažėja. 

Ginekomastija ikinavikinė liga. Esant tam tikroms sąlygoms ji gali supiktybėti, todėl nereikėtų į šią, atrodytų nereikšmingą ligą, numoti ranka ir laukti, kad pati praeis.

Prašau rašykite,klauskite: info@sarakauskiene.lt