Sėkmės istorijos padeda nepasiduoti ligai

Sėkmės istorijos padeda nepasiduoti ligai

Visada yra tikimybė susirgti įvairiomis ligomis - lengvomis ir sunkiomis, trumpalaikėmis ir ilgalaikėmis. Kiekviena liga prasideda nedideliais negalavimais... Plačiau »

 

Sakyti ar nesakyti.Kada sakyti.

"Nėra galingesnio vaisto už viltį, ir kai už vieną pesimistišką  gydytojo žvilgsnį ar žodį ligonis dažnai sumoka savo gyvybe" A.Miunte

Visais laikais vėžys, jo gydymas, ligos išeitys buvo ne vien medikų rūpestis. Ši liga siejama su neviltimi, baime, asocijuojasi su nepakeliamu fiziniu skausmu. Liga užklumpa netikėtai ir yra smūgis pačiam susirgusiam,jo šeimai, artimiesiems. Ir nepaisant to, kad yra daug ne mažiau pavojingų gyvybei ligų, vėžys visuomet asocijuojasi su mirtimi. Didele dalimi ir mes patys, medikai, padarėme šią ligą mirties simboliu. Daug metų vėžys buvo "tabu" liga, onkologinės ligos buvo gydomos prisidengiant įvairiomis chroninėmis ligomis, "profilaktiškai" būdavo atliekamos  didelės, traumuojančios operacijos, taikomas spindulinis gydymas, chemoterapija. Pastaruoju metu, taikant kompleksinį gydymą išvengiama didelių, darkančių  operacij , kiek leidžia ligos pobūdis ir operuojama vieta, stengiamasi operaciją atlikti kiek galima kosmetiškiau. Tačiau nereikia pamiršti, kad apie 35 proc. vėžio ligos formų, net ir pažangiausiais metodais gydant, yra nepagydomos, 20 proc. miršta dėl vėlyvos diagnostikos bei netinkamo gydymo. Kiekvieną dieną onkologai savo kasdieniniame darbe susiduria su dilema – sakyti ar nesakyti tiesos apie ligą, kaip elgtis su pacientu diagnozavus išplitusį  vėžį, kaip elgtis tada, kai pacientui beveik nieko negalima padėti ir jam atrodo, kad niekas nieko nedaro, nes būklė nuolat blogėja. Kaip jaučiasi gydytojas, diagnozavęs išplitusį vėžį? Onkologai dažniau nei kitų specialybių gydytojai susiduria su žmogaus ligos, gyvenimo tikslo, gyvenimo pabaigos problemomis. Jiems tenka kalbėti su ligoniu ir jo artimaisiais apie artėjančią gyvenimo pabaigą, tam subtiliai ruoštį beviltišką ligonį.

Ar visuomet pacientas nori žinoti viską apie savo ligą? Be abejo, bendraudamas su pacientu gydytojas turi nujausti, ką ligoniui galima sakyti, o ko nereikėtų. Niekas nenori žinoti, kad sunkiai serga, todėl reikia rasti tinkamą momentą pasakyti tiesą apie užklupusią ligą ir ši tiesa sukelia didelį šoką. Šis šokas paprastai virsta ligonio ir gydytojo tarpusavio pasitikėjimo pagrindu, tačiau gydytojas turi jausti, ar pacientas pasiruošęs tai tiesai, ar apskritai jis nori žinoti tiesą. Dažniausiai ligoniai labiau pasitiki tuo gydytoju, kuris išsamiai išaiškina ligos pobūdį, gydymo galimybes, galimas komplikacijas, nežadėdamas neįmanomų dalykų, bet užtikrindamas, kad bus stengiamasi padaryti viską, kas įmanoma jo ligos atveju. Pasakyti tiesą apie ligą kai kada būna lengviau nei meluoti, nes visuomet lengviau gydyti žmogų, žinantį kokia liga jis serga .Sakant tiesą apie ligą, visada paliekama viltis, nes tik viltis ir noras gyventi padeda surasti jėgų pakelti alinantį gydymą. "Aš noriu žinoti tiesą, bet nebūtinai visą tiesą. Aš noriu, kad gydytojas atsižvelgtų į mano trapumą ir kad man paliktų vilties, nes tik viltis man padeda surasti jėgų toliau gyventi ", tokią mintį aš išskaitau ligonių akyse, kada pradedu kalbėti apie juos užklupusią ligą.

Didelis šiuolaikinės informacijos srautas, nuolat besikeičiantys gydymo taktikos niuansai verčia gilintis tik toje specialybėje dirbančius gydytojus ir šiuo metu jau neįmanoma aprėpti visų medicinos sričių ir būti geru visų sričių specialistu. Neįvertinus vėžio ligos esmės, nesuprantant, kas yra onkologija ir ką onkologai šiuo metu jau yra pasiekę, galima padaryti didelę žalą ligoniams, nes jų liga nebus tinkamai gydoma.

Leonarda Šarakauskenė:  info@sarakauskiene.lt

 

Esate gydomi spinduliais. Ką turėtumėte žinoti?

Gydymas spinduliais arba švitinimas, tai gydymas, kai vėžio ląstelių augimas ir dauginimasis stabdomas didelę radioaktyvią energiją turinčiais spinduliais. Jos tikslas sunaikinti arba sumažinti naviką, pašalinti likusias menamas vėžines ląsteles po chirurginės operacijos. Spindulinis gydymas kai kurias auglių formas – kaip odos, gimdos kaklelio, prostatos, gerklų,  pilnai išgydo ir savo efektyvumu bei gydymo rezultatas  tolygus operacijai , tačiau mažiau pavojingas gyvybei. Nors švitinant pacientas gauna keliasdešimt  kartų didesnes spindulių dozes nei atliekant rengeno nuotraukas, tačiau jis "neužteršiamas " radioaktyvumu, jis nekelia grėsmės savo artimiesiems, gali gyventi normalų kasdieninį gyvenimą.

Yra du spinduliavimo būdai: išorinis ir intraertminis. Intraertminio spinduliavimo metu radioaktyvūs šaltiniai įvedami į kūno audinius – makštį, prostatą, burnos ertmę, šlapimo pūslę ir kt. Įvesti radioaktyvūs šaltiniai paliekami nuo kelių valandų iki kelių dienų, todėl pacientas turi būti ligoninėje tol, kol iš jo kūno bus pašalinta radioaktyvi medžiaga.

Radioaktyvūs spinduliai veikia visus audinius ir ląsteles, esančias švitinimo zonoje, nesvarbu ar jos vėžinės ar sveikos. Švitinimo eigoje atsiranda audinių pokyčiai įvardinami kaip spindulinė reakcija. Švitinimo pasėkoje žuvusias sveikas ląsteles pakeičia naujos sveikos ląstelės, o žuvusių vėžinių ląstelių vietoje susiformuoja randinis audinys. Švitinimo sukeltos reakcijos nepavojingos gyvybei ir po kurio laiko  praeina.

Spindulinės reakcijos yra vietinės ir bendrinės.Kadangi spinduliavimas veikia greitai augančias, besidauginančias ląsteles į švitinimą reaguoja ir sveikos nuolat atsinaujinančios ląstelės – tai kaulų čiulpų,skrandžio, burnos gleivinės ir kt.organų ląstelės, todėl dažniausios reakcijos būna laikinai sutrikus šių organų veiklai. Dėl kaulų čiulpų funkcijos sutrikimų vystosi mažakraujystė, gali sumažėti leukocitų bei trombocitų kiekis kraujyje, atsiranda virškinimo sutrikimai – apetito stoka, pykinimas,vėmimas, burnos sausumas, pasikeičia skonis. Gali atsirasti bendras silpnumas, mieguistumas, nuovargis, padidėjęs dirglumas. Šie bendrieji simptomai gali atsirasti švitinant bet kurią kūno vietą, jų stiprumas priklauso nuo spindulių dozės, švitinamo organo. Paprastai visi šie nepageidaujami simptomai baigus gydymą išnyksta, jei reakcijos švitinimo metu būna labai stiprios- gydymas nutraukiamas arba daromos kelių dienų pertraukos. Vietinės reakcijos kaip odos ar aplinkinių audinių paraudimas baigus gydymą praeina savaime.

Kaip sumažinti spindulinės reakcijos poveikį? Būtina racionali dienotvarkė: ilsėtis kiek norisi, taip išsaugojama energija ir jėgos. Valgyti 5-6 kartus per dieną po nedidelį maisto kiekį. Mažiau valgyti saldaus, riebaus, daug krakmolo turinčio maisto, valgyti daug daržovių ir vaisių. Gerti daug skysčių – geriausiai tinka šviežios sultys, mineralinis vanduo. Atsiradus viduriavimui – vietoj įprastinio maisto valgyti varškės sūrį, obuolių tyres, ryžius ir bananus kol viduriavimas baigsis. Odos reakcijos: švitinimo laukų vietose oda pradeda pleiskanoti, parausta, išsausėja. Šie reiškiniai atsiranda antrą-trečią švitinimo savaitę, stiprėja iki švitinimo pabaigos ir išnyksta po 2-3-jų savaičių baigus gydymą. Kaip prižiūrėti spinduliuojamą odą? Kadangi švitinimo zonų atsparumas karščiui ar šalčiui labai sumažėja  reikėtų vengti išorinių fizinių dirgiklių, saugoti odą nuo įbrėžimų, sumušimų. Praustis ir maudytis šiltu vandeniu, patartina po dušu, naudoti vaikišką muilą. Rankšluosčiai turi būti minkšti, švelnūs, šluostantis netrinti kūno, o sugerti drėgmę lengvais rankšluosčio paspaudimais. Visą švitinimo kursą reikėtų nešioti laisvus, neaptemptus rūbus, sintetiniai audiniai  neturi liesti švitinimo zonos, nenešioti veržiančių diržų, liemenukų, petnešų. Švitinimo laikotarpiu ir jį baigus vengti deginimosi saulėje, vengti tiesioginių saulės spindulių, švitinimo laukų odą pridengti rūbais, skarele ar skrybėle.

Nepaisant gydymo eigoje atsirandančių nepageidaujamų spindulinės reakcijos simptomų, gydymas spinduliais kartu su chirurgija bei chemoterapija sudaro vieningą vėžio gydymo sistemą. Spindulių sukeltų komplikacijų gydymas yra gana svarbi onkologinės ligos gydymo problema. Dėl informacijos apie spindulinio gydymo sukeliamas pašalines reakcijas stokos, ligoniai dažnai nekreipia dėmesio į atsiradusius pradinius intoksikacijos simptomus  nevykdo  gydytojų nurodymų. Besigydantys turi žinoti, kad visuomet lengviau taikyti profilaktines priemones padedančias išvengti arba sumažinti šalutinius reiškinius, nei vėliau juos gydyti.

Leonarda Šarakauskienė :info@sarakauskiene.lt

 

 

Didžiosios odos nuodėmės

~~Ar daug mes žinome apie savo odą? Be abejo, kiekvienas pasakys, kad oda yra didžiausias mūsų kūno organas, ji yra apvalkalas, saugantis mūsų vidaus organus. Oda, reguliuodama vandens-druskų  apykaitą apsaugo organizmą nuo išdžiuvimo  ir patikimai saugo nuo išorėje tykančių mikrobų. Odos spalva parodo kokiai rasei priklauso žmogus, pagal odos spalvą galime įtarti žmogų sergant gelta, mažakraujyste, apsinuodijimą chemikalais ar vaistais. Oda parodo ir žmogaus amžių, įpročius. Sendama oda  raukšlėjasi, keičia spalvą  ir iš buvusios lygios ir gražios, pasidaro panaši į apleistą dirvą,kurioje apart piktžolių nėra  nieko  gražaus. Kaip laikas yra negailestingas odai, taip ir oda neišvengia didesnių ar mažesnių nuodėmių. 
Pirmoji odos nuodėmė - spuogai. Jaunatviniai spuogai, atsiradę brendimo metu sukelia didelį diskomfortą. Spuogai bjauroja matomas kūno vietas – veido, nugaros, rečiau krūtinės odą. Bręstant, hormonų poveikyje odoje esančios riebalinės liaukos pradeda gausiai gaminti  riebalus, kurie į odos paviršių pašalinami per liaukutėse esančias angeles-poras. Poroms užsikimšus, susidaro kamščiai – taip vadinamieji inkštyrai, o prisidėjus infekcijai, susidaro gilūs pūliniai, kurie odoje dažniausiai visam gyveninui  palieka  kietus, nelygius randus, todėl, atsiradus pirmiesiems spuogams būtina asmens higiena, veido odos priežiūra, dermatologo konsultacija.
 Antroji odos nuodėmė – sausėjanti, šiukštėjanti  oda. Iki 14 metų oda vidutiniškai atsinaujina kas 14 dienų, odos ląstelės pastoviai kinta- vienos žūva, jų vietą užima naujos. Žuvusias ląsteles pašalina pats organizmas, šis procesas vadinamas eksfoliacija. Senstant eksfoliacijos procesas lėtėja, žuvusios ląstelės lieka odos paviršiuje sudarydamos nelygius, šiurkščius odos plotus – kserodermas. Oda darosi sausa, pleiskanojanti, palengva netenka turėto elastingumo. Beje, odos sausėjimą gali sukelti įvairios priežastys: paveldėjimas, įvairios ligos, kaip cukraligė, sutrikusi skydliaukės veikla, inkstų, kepenų ligos, lygiai kaip ir pačios odos ligos – ekzema, dermatitas ar psoriazė. Labai dažnai sunku nustatyti per didelio odos sausėjimo priežastį, tačiau reikia žinoti, kad oda atspindi viso organizmo būklę, todėl gydant odos ligas skiriamas didelis dėmesys mitybai, emocinei būklei,darbo- poilsio režimui.
Trečioji odos nuodėmė – raukšlės. Tai bene didžiausia nuodėmė po jaunatvinių spuogų. Žmogaus veidas nėra bejausmė kaukė. Džiaugsmas, rūpestis, pyktis – visa tai mes to norime ar ne – atsispindi mūsų veide. Vaikystėje, jaunystėje, kol oda elastinga, nei juokas nei pyktis raukšlių nepalieka. Senstant oda netenka jos tonusą laikiusio „karkaso“ ir iš buvusios lygios ir elastingos tampa suglebusi, raukšlėta. Ši procesą pagreitina rūkymas, kai kurios ligos ir, aišku, besaikis deginimasis saulėje. Reikia suprasti, kad raukšlės yra natūralus senėjimo procesas, jų atsiradimo nesustabdo nei „stebuklingi“ kremai, nei vaistai. Tegul veidą puošia gerumo ir juoko raukšlės, tik saugokime jį nuo pykčio raukšlių.
Ketvirtoji odos nuodėmė – besikeičianti odos spalva. Senstant, odoje esantis pigmentas pradeda kauptis netolygiai, sudarydamas atskirus tamsius mazgus, dėmes, odoje išryškėja smulkus kraujagyslių tinklas – kapiliarai. Tai nėra liga. Susirūpinti reikėtų, jei buvusios „ramios“ rusvos dėmelės pradėjo perštėti, pleiskanoti – tuomet reikia nedelsiant kreiptis į gydytoją, nes tai gali būti odos vėžio pradžia. Pagyvenusių žmonių odoje atsiranda daugybinių kietų, įvairaus dydžio, tamsių mazgų. Tai vadinamos „senatvinės keratomos“.Paprastai jų daug turi tie, kurie jaunystėje mėgo kaitintis saulėje, kurių oda „perdegdavo“. Ar jos gydomos? Jei yra dažnai dirginamose vietose, nudraskomos – rekomenduojama šalinti.
Ar galime padėti savo odai išvengti šių nuodėmių? Tai yra sudėtinga, nes odoje vykstantys procesai nėra izoliuoti nuo viso organizmo. Jaunatviniai spuogai, senatvinės keratomos, raukšlės, kaip ir žili plaukai yra mūsų hormoninės, psichinės ir visų mūsų vidaus organų veiklos pasėka. Galų gale ir laikas nenumaldomai veikia odos nenaudai.

Leonarda Šarakauskienė :info@sarakauskiene.lt

Apgamai :mitai ir tikrovė

Mitas: oda tik dangalas, dengiantis mūsų kūną.

Tikrovė: odai tenka daug organizmo funkcijų: apsauginė, šilumos, drėgmės reguliacijos. Per odą organizmas gauna deguonį, su prakaitu pašalina įvairius medžiagų irimo produktus. Per nervų, kraujagyslių, limfos sistemą oda glaudžiai susijusi su giliausiomis kūno kertelėmis ir išoriškai atrodanti rami, oda pluša visą gyvenimą. Oda pati apsivalo pašalindama žuvusias ląsteles, naikina patekusius mikrobus, keičia spalvą  išvengdama perkaitimo. Tai didžiausias mūsų kūno organas, sveriantis iki 4 kilogamų.

Mitas: pigmento melanino yra tik odoje.

Tikrovė: melaninas – tai ląstelės dažas. Jis nulemia mūsų akių, plaukų, odos spalvą. Melanino yra kiekviename organe, ne tik odoje. Melaninas apsaugo mus nuo perkaitimo – nudažo odą deginantis saulėje. Negrų oda tamsi, kad organizmo nežalotų intensyvūs saulės spinduliai.

Mitas: melaninas gaminamas odoje.

Tikrovė: melaninas sintetinamas kepenyse, todėl kartais, persirgus kepenų ligomis, sutrikus hormonų apykaitai, odoje padaugėja pigmentinių dėmių (nėštumo metu ), apgamų, keratozių.

Mitas: apgamai atsiranda po persikaitinimo saulėje.

Tikrovė: medicina negali racionaliai paaiškinti, kodėl vieni žmonės apgamų neturi, o pas kitus jų daug. Tamsiaplaukiai, tamsiaodžiai jų visada turi mažiau nei šviesiaplaukiai bei baltaodžiai. Spėjama, kad visi pigmentiniai apgamai pagal kilmę yra įgimti, tik odoje išryškėja įvairiu metu. Nustatyta tiesioginė pigmentinių apgamų skaičiaus daugėjimo priklausomybė iki trisdešimties metų, vėliau jų skaičius nekinta, o nuo šešiasdešimties pradeda mažėti.

Mitas: senyvų žmonių odoje atsiranda daug didelių, nelygių apgamų.

Tikrovė:  tai ne apgamai, o taip vadinamos keratomos, kurios odai senstant dėl sulėtėjusios pigmento apykaitos, dėl kai kurių lydinčių ligų atsiranda visoje kūno odoje ypatingai moterims – po krūtimis, kakle, vyrams – nugaroje, kirkšnių odoje, veide. Keratomos atsiranda lygiai taip pat kaip ir žili plaukai ar raukšlės senstančioje odoje.

Mitas: apgamai grožio simbolis.

Tikrovė: Renesanso laikais ant veido paryškinti pigmentiniai apgamai ar nupiešti dirbtiniai buvo laikomi grožio ženklu. Su apgamais net ir dabar dažniausiai elgiamės lengvabūdiškai, manydami, kad gamta juos davė atsitiktinai ir jie neturi įtakos mūsų sveikatai. Kai kas juos laiko laimės, grožio, netgi turto simboliu, bet retas susimąsto, kad tai vienas iš pikčiausio naviko onkologijoje – melanomos šauklys. 

Mitas: visi apgamai gali supiktybėti.

Tikrovė: ne iš kiekvieno pigmentinio apgamo išsivysto melanoma.Yra tik kelios apgamų rūšys, kurios linkusios supiktybėti ir jei giminėje sirgo ar serga melanoma, reikia atkreipti dėmesį į kontūrą ir spalvą  keičiantį apgamą. Tačiau apgamo polinkis piktybėti nėra tik paveldimas. Kiti melanomų rizikos veiksniai yra padidėjęs įgytų pigmentinių apgamų skaičius, jautri saulei oda, dažnai patiriami stiprūs nudegimai nuo saulės,apgamo pastovus dirginimas ar sužeidimas.

Mitas: reikia šalinti visus apgamus.

Tikrovė: nereikia ir negalima šalinti visų pigmentinių apgamų – tik tuos, kurie kinta ir yra dažnai dirginami diržų, petnešų ar tiesiog sužeidžiami.

Mitas: apgamų tyrimui reikalinga sudėtinga aparatūra.

Tikrovė: patyręs gydytojas 97 procentais atskiria pakitusį apgamą nuo sveiko. Tad labai sudėtingos aparatūros nereikia. Yra požymiai, kurie parodo ar apgamas įtartinas, ar ne. Jei apgamas yra įtartinas, visuomet siūloma šalinti jį visą  ir tirti histologiškai. Abejotinas ir neleistinas privačiose klinikose apgamų šalinimas,jei jis netiriamas histologiškai.

Artėja vasara, kuomet vėi išsiilgę saulės skubėsime kuo greičiau rudai įdegti, nesusimąstydami ar tai labai sveika mūsų odai. Aišku, nenatūralu, kai po saulėtos vasaros į miestus sugrįžta balti, neįdegę žmonės. Tačiau lazdos geriau neperlenkti – būtina naudoti apsauginius kremus nuo saulės, neskubėti įdegti per 2-3 dienas, o išlipus iš jūros – nusišluostyti, nes saulėje druskos kristalai ant apgamų paviršiaus sudaro "lęšio efektą" ir saulės spindulys apgamą įkaitina daug daugiau nei visą odą. Ir jei nerimą kelia vienas ar keli apgamai – prieš ruošiantis atostogauti pasitikrinkite pas onkologą. Jei po salėtos vasaros pastebėjote pasikeitųsį apgamą, taip pat neatidėliokite vizito pas onkologą.

Leonarda Šarakauskienė  info@sarakauskiene.lt

 

Kaip elgtis susirgus

 

"Visiems atverti širdį nebūtina, pakaks, jei atversi ją tiems, kuriuos myli" A.Kamiu

Diagnozavus vėžį, ligonis stengiasi surasti jo priežastį,dažnai į ligą žiūrima kaip į bausmę, o ir pati liga nuvertina žmogų, pažeidžia jo orumą, asmenybę. Susirgus dažnai pasikeičia šeimyniniai santykiai, nuo jo nutolsta draugai ir buvę jam artimi žmonės. Tai verčia ligonį užsisklęsti savyje, pažeidžia jo socialinius ryšius, santykius su aplinka, pakeičia dvasinę pusiausvyrą. Liga, kaip naujas, nepažįstamas pavojus, sukelia nežinomybės baimę. Neretai tokiais atvejais kyla savęs kaltinimo idėjos, pacientai nuolat sau užduoda klausimą: kodėl taip atsitiko man, už ką man tai? Ne visi gali suprasti ir neįmanoma paaiškinti, kodėl vieniems kažkas atsitinka, o kitus tie dalykai aplenkia. Manau, kad žinoti kodėl  nėra svarbiausia. Bet kokia liga pažeidžia žmogų visą – ir kūną, ir dvasią, todėl artimųjų rūpestis, jų neįkyri pagalba turi drąsinti, o ne gniuždyti. Artimųjų elgesys neturi trukdyti sergančiąjam normaliai gyventi, jis pats turi išmokti gyventi su savo liga, ligos ir gydymo pasekmėmis. Kiekvienas žmogus puikiai jaučia savo fizines ir dvasines galimybes ir niekada  patarimais  bei draudimais tų galimybių riboti nereikia. Reikia stiprinti ir tobulinti išlikusias organizmo funkcijas, padėti prisitaikyti prie pasikeitusių gyvenimo ar darbo sąlygų. Liga, užklupusi netikėtai, ligonius varo į neviltį, jie pasijunta nevisaverčiais, jaučiasi našta savo šeimai ir artimiesiems, praranda aktyvumą, o tai gniuždo dvasią ir sunkina ligos eigą. Galiu drąsiai teigti, kad nuo asmenybės, nuo žmogaus dvasinės būsenos priklauso ne tik sveikimas, bet ir ligos progresavimas. Supraskite, kad vėžio liga – tai įvairiapusis iššūkis ir ligoniui, ir jo šeimai, todėl nereikėtų vengti psichoterapeutų, netgi psichiatrų  pagalbos. Po gydymo turi praeiti gana ilgas laiko tarpas, kuris nutolina buvusius nemalonius ligos ir gydymo  prisiminimus ir palengva grąžina pacientą į normalią aplinką.

Leonarda Šarakauskiene  rašykite,klauskite :info@sarakauskiene.lt

Ginekomastija-vyrų krūtų liga

Vyrų krūties struktūra yra tokia pati kaip moterų. Tačiau vyriškoje krūtyje labiau išsivystęs jungiamasis ir riebalinis audinys, o liaukinio – žymiai mažiau. Taigi ir vyrai gali susirgti ir serga  krūties vėžiu!  Ši liga vyrams nėra dažna, jie dažniau serga gėrybine krūties liga-ginekomastija (išvertus iš graikų kalbos – moteriška krūtis ). Ginekomastija – tai išvešėjęs liaukinis audinys ir vizualiai – padidėjusi "moteriška" krūtis. Padidėti gali viena krūtis, arba abi.

Berniukų krūties vystymąsi galima išskirti į keletą etapų:

Pirmasis – tai pasiruošimas lytiniam brendimui (apie 9-12  metus). Šiame etape ima keistis berniuko organizmas, lytinė sistema, keičiasi balsas.

Antrasis laikotarpis apima 12-16 metus. Tuomet berniukų organizme vystosi patys svarbiausi lytiniai pokyčiai: didėja vyriškų hormonų (androgenų kiekis). Šių hormonų poveikyje pradeda sparčiau augti raumenys, stiprėja kaulai, didėja kūno plaukuotumas, pradeda augti barzda, atsiranda naktinės poliucijos-savaiminis sėklos išsiliejimas. Šiuo laikotarpiu sparčiai vystosi ir krūtų liaukinis audinys, jis išburksta, krūtys patinsta, kartais atsiranda kieti mazgai ir  maudžiantis skausmas. Tiesa, tuo pat metu berniukų sėklidėse gaminamas specialus hormonas, užblokuojantis moteriškų lytinių hormonų (tiek vyrai, tiek moterys turi vienodai vyriškų ir moteriškų hormonų) poveikį krūties liaukinio audinio vystymuisi, o galiausiai bręstančio jaunuolio organizme ima vyrauti vyriškieji hormonai (androgenai). Būtent dėl to, nors ir pas vyrus krūtyse yra liaukinio audinio, šis, priešingai nei pas moteris, nefunkcionuoja.

Trečiajame etape (16-18 metų) lytinis brendimmas baigiasi – jaunuolis pilnai lytiškai subrendęs.

Pagrindiniai ginekomastijos simptomai yra vienos ar abiejų krūtų padidėjimas ir jį lydintis skausmas. Kartais atsiranda skausmingi mazgai po speneliu, kartais išdidėja viena ar abi krūtys.

Berniukams lytinio brendimo metu ginekomastija yra gana dažna, atsiranda labai skausmingas mazgas po speneliu. Paprastai po kelių mėnesių viskas susitvarko be jokio gydymo, nes šie pakitimai yra fiziologiniai – tai brendimo išdava.

Suagusieji, pajutę įtartinus simptomus – krūties padidėjimą, skausmą, turėtų nedelsiant kreiptis į gydytoją, kad būtų atlikti reikiami tyrimai, nustatyta tiksli diagnozė, skrtas tinkamas gydymas. Tam tikrais amžiaus tarpsniais – kūdikystėje, antrajame brendimo etape, senatvėje – ginekomastija laikoma tarsi natūraliu reiškiniu, o pagyvenę vyrai turėtų susirūpinti, nes ginekomastija dažnai išsyvysto dėl įvairių lėtinių ligų – kaip diabetas, urologinės ligos, dažnai būna pirmasis plaučių ar prostatos vėžio simptomas.

Ginekomastija išsivysto ilgą laiką vartojant kai kuriuos vaistus – raminamuosius, šlapimą varančius, kraujospūdį mažinančius, kai kuriuos chemopreparatus. Pastaruoju metu daug jaunų vyrų naudoja proteinus, maisto papildus, hormonus (anabolikus), kurie skatina raumenų masės augimą. Šie hormonai, augindami raumenų masę, kartu augina ir krūtis. Vienintelis tokių  medikamentais "išpūstų"  krūtų gydymas – operacija, nes kitokio gydymo nėra. Net ir nutraukus anabolinių hormonų naudojimą krūtys nesumažėja. 

Ginekomastija ikinavikinė liga. Esant tam tikroms sąlygoms ji gali supiktybėti, todėl nereikėtų į šią, atrodytų nereikšmingą ligą, numoti ranka ir laukti, kad pati praeis.

Prašau rašykite,klauskite: info@sarakauskiene.lt

Neišvengę ligos,nevenkime gydymo

 

Ar galima išvengti ligos? Profilaktika – tai apsisaugojimas nuo ligos. Laiku ir veiksmingai gydant ikinavikines ligas galima tik sumažinti galimybę susirgti vėžiu. Tabako rūkymas-dingstis plaučių, šlapimo pūslės vėžiui atsirasti. Tad ar verta rūkyti? Jei moteris reguliariai tikrintųsi pas ginekologą ir stropiai gydytųsi gimdos kaklelio įplyšimus, įvairias kiaušidžių ligas, sumažintų vėžio išsivystymo galimybę šiuose organuose. Pastaruoju metu skiepai nuo papilomos viruso mažina galimybę susirgti gimdos kaklelio vėžiu. Sumažėtų rizika moterims susirgti krūties vėžiu, jei jos vengtų abortų, gimdytų, žindytų kūdikį krūtimi, o pastebėjusios atsiradusius pakitimus krūtyse iškart kreiptųsi į gydytoją ir vykdytų jo nurodymus. Laikydamiesi odos higienos taisyklių, šalindami nuolatinio dirginimo priežastis, o taip pat gydydami ikivėžines ligas, daugeliu atvejų galėtume išvengti odos vėžio.

Koks gydymo būdas geriausias?

Kuomet kalbame apie gydymą, ligą turime suvokti kaip organizmo visumą. Daugelis susirgusiųjų vėžiu atsiduria tarp dviejų blogybių: iš vienos pusės baisi liga, iš kitos-sudėtingas gydymas. Ligonis iš šių dviejų blogybių turi pasirinkti vieną. Kuri mažesnė?  Blogybė – tai vėžys. Visuomet iškyla vėžio metastazių pavojus, todėl vieno gydymo būdo, tarkim, operacijos nepakanka. Štai kodėl chirurginį gydymą turime pildyti chemoterapija, spinduliniu gydymu, hormonoterapija. Išimtinais atvejais, kai navikas mažas ir nėra metastazių grėsmės, galima apsiriboti vienu – chirurginiu ar spinduliniu gydymo metodu. Kartais kompleksinis gydymas netaikomas dėl sunkių gretutinių ligų, kartais patys pacientai atsisako bijodami komplikacijų ir gydymo pasekmių – plaukų nuslinkimo, pykinimo ir vėmimo. Bijo, kad ilgas ir varginantis gydymas sunaikins juos kaip asmenybę. Onkologinės ligos gydymas yra sunkus ir sudėtingas, kaip ir pati liga. Bet reikia suprasti, kad tuos skausmingus bei sunkius potyrius renkatės ne tam, kad nubaustumėte save, o tam, kad pasveiktumėte.

Rašykite,klauskite:info@sarakauskiene.l

Skauda krūtis? Ką daryti ?

Atsirado skausmingas nerimas krūtyse? Prisipažinkite, kad baiminatės… Juk nėra malonu sužinoti, kad susirgote rimta liga, kad gydytojas aptiks auglį jūsų krūtyje. Ir taip elgiatės, vadovaudamasi šia "baimės" logika, pradedate atidėlioti vizitą pas mamologą – krūtų ligų specialistą. Nereikia iš anksto nuogąstauti. Atsiradęs skausmas krūtyse dar nėra vėžio pranašas, tai būsena, kurią patiria dažna moteris. Kodėl? Išaiškinsiu. Skausmas krūtyse "skausminga krūtis" yra dažniausia priežastis dėl ko moterys kreipiasi į gydytojus. Nors ši liga vargina apie 45-50 proc. moterų, jos priežastys yra neaiškios ir aišku, nėra veiksmingo gydymo. Yra skiriamos dvi pagrindinės krūtų skausmų  grupės: cikliniai ir necikliniai skausmai.

Ciklinis skausmas dar vadinamas priešmentruaciniu skausmu – tai skausmas, atsiradęs dėl hormonų poveikio į krūties audinį. Paparastai šis skausmas vargina jaunas, menstruojančias moteris, jis atsiranda periodiškai 7-10 parą prieš menstruacijas ir įvykus menstruacijoms, savaime išnyksta. Kai kurioms, ypatingai jautresnėms moterims, šis skausmas gali tęstis ir po menstruacijų, sukeldamas nemalonius jutimus ir didelį nerimą. Kodėl jaunas moteris vargina įkyrus krūtų skausmas? Priežasčių yra įvairių ir kartais sunku surasti tą vienintelę priežastį. Kiekvieną dieną krūtyse vyksta tam tikri fiziologiniai pokyčiai: krūties audinys "bręsta", ruošiasi pastojimui ir kūdikio maitinimui. Įvykus menstruacijims – krūties audinys palengva grįžta į ramybės būseną tam, kad po kurio laiko vėl kartotų prieš tai vykusį ciklą. Šį cikliškumą reguliuoja keliolika hormonų gaminamų kiaušidėse, skydliaukėje, hipofizyje. Net ir kepenų veikla netiesiogiai veikia į krūties audinį. Todėl savaime aišku, kad net šiuolaikiškais tyrimo metodais surasti tikslią krūties skausmų priežastį yra neįmanoma, tuo labiau, kad be šių išvardintų vidinių priažasčių, yra daug išorinių – tai ir įvairios moters stresinės būsenos, psichinės traumos, santykiai šeimoje ir daug, daug kitų – pvz.: net mergaičių ir jaunų moterų rūkymas gali sukelti skausmingą krūties audinio išvešėjimą. Štai kodėl, kuomet menstruojanti moteris kreipiasi dėl krūtų skausmų į gydytoją, šis, norėdamas išsiaiškinti tikrąją ligos priežastį, užduoda labai daug klausimų apie šeimą, vaikus, intymųjį gyvenimą, persirgtas ligas ,patirtus stresus ir t.t. Mat, kartais ligos priežastys gali būti tik psichologinės, kai kada užtenka patarimo susitvarkyti lytinio gyvenimo higieną – atsikratyti pastoviai lydinčios psichologinės įtampos ir išnyksta varginantys pojūčiai krūtyse. Ne paslaptis, kad dar daugelyje šeimų nutrauktas lytinis aktas yra pats populiariausias saugojimosi nuo nepageidaujamo nėštumo metodas. O jis neleidžia moteriai ramiai ir laisvai mėgautis intymiuoju gyvenimu. Tai atrodo visai nereikšminga, bet tai labai svarbu moters ir vyro sveikatai. Ne veltui sakoma, kad krūtys yra moters emocinės būklės veidrodis.

Neciklinis skausmas dažniau vargina vyresnes moteris, dažniau lokalizuojasi vienoje krūtyje. Jo priežastis – hormonų funkcjos nykimas. Gęstant hormonų gamybai moters organizme, nyksta ir krūties liaukinis  audinys, jo vietą užima riebalinis audinys. Krūties liaukinio audinio likučiai suformuoja skausmingus kietus židinėlius, taip vadinamuosius mastopatinius židinius. Kadangi vyresnio amžiaus moterys turi didesnę tikimybę susirgti krūties vėžiu – todėl būtini tyrimai: mamografija (krūties tyrimas rentgenu), ultragarsinis tyrimas, įtartinais atvejais – punktuojama ar įmama biopsija – audinio gabalėlis tyrimui. Vyresnio amžiaus moterims krūtų skausmą gali išprovokuoti pakaitinė hormonų terapija, kuri, "jaunindama" moterį sukelia krūties liaukinio audinio išvešėjimą, kuris visuomet lydimas skausmų.

Nereikia pamiršti, kad yra visa eilė krūties gėrybinių ligų – tai fibroadenomos, liaukinio audinio fibrozės, kurios taip pat lydymos skausmų ar įkyraus maudimo, dažnai neturinčiio ryšio su menstruacijomis. Ultragarsinio tyrimo metu dažnai diagnozuojamos cistos krūtyse – tai nelaikoma liga, o tik funkcinė  krūties audinio būsena, tačiau taip pat dažnai lydima nepastovių skausmų krūtyse. Galų gale ir vėžys, augdamas krūtyje, sukelia jei ne fizinį skausmą, bet nemalonų pojūtį krūtyje. Taigi, gėrybinės ligos, lygiai kaip ir sunkiai paaišlinamas jaunų moterų krūtų skausmas, gana įvairialypės, visoms joms diagnozuoti reikalingi atitinkami tyrimai. Gydymas galimas tik pilnai ištyrus moterį ir bent kiek tiksliau nustačius ligą ar skausmą sukėlusiais priežastis.

Sakoma: ne kiekvienas atsiradęs nerimas krūtyje yra vėžys, bet kiekvienas atsiradęs pokytis turi būti tiriamas dėl vėžio.

Rašykite,teiraukitės :info@sarakauskiene.lt

:

Krūtų ligos

Ištarę žodį  "krūtis" – pagalvojame apie kažką gražaus, jautraus, gundančio. Ištarę "krūties vėžys" – pajuntame begalinį nerimą, baimę, nežinomybę. Neišsigąskime. Ne kiekvienas krūtyje atsiradęs mazgas yra vėžys, bet kiekvienas krūtyje atsiradęs naujas darinys turi būti tiriamas dėl vėžio. Tokia yra onkologų taisyklė.

Krūties ligos, tiek gėrybinės, tiek piktybinės yra dažniausios ligos, kuriomis serga moterys. Santykis tarp gėrybinių ir piktybinių krūties ligų yra 10×1, todėl didžiausią  masę besikreipiančių dėl įvairių krūtyse atsiradusių negalavimų sudaro moterys, sergančios gėrybinėmis krūties ligomis.

Rizika susirgti krūties vėžiu atsiranda po 30 metų amžiaus, bet didžiausia tikimybė susirgti sulaukusioms 60 ir daugiau metų. Tikrosios ligos atsiradimo priežastys nėra visai aiškios. Tai gali būti vidiniai hormoniniai faktoriai (ankstyvos iki 12 m. mėnesinės ir vėlyva – po 55m. jų baigtis). 3-4 kartus dažnaiu serga negimdžiusios ar po 30-ties metų pirmą kartą gimdžiusios moterys. Įtakos turi ir riebalai – nutukusios krūties vėžiu serga dažniau, ne paskutinę vietą turi alkoholis, diabetas ir kitos chroninės ligos. Trečia grupė – genetiniai faktoriai: didesnę tikimybę susirgti turi  moterys, kurių motinos, močiutės, seserys sirgo ar serga krūties, kiaušidžių ar kitų lokalizacijų vėžiu. Pastaruoju metu išaiškinama vis daugiau krūties vėžį lemiančių genų mutacijų. Krūties vėžiu daugiau linkusios sirgti melancholiškos, "sunkaus" charakterio moterys, ypač jei jų gyvenime buvo daug sunkių psichinių traumų, sielvarto, išdavysčių.

Liga paprastai vystosi labai lėtai ir nesukeldama moteriai didelių nemalonumų. Apie 90 proc. besikreipiančių moterų dėl įvairių negalavimų, diskomforto  krūtyse sudaro gėrybinėmis ligomis sergančios moterys. Pagrindinė problema – nėra lengva atskirti patologinius ir fiziologinius pokyčius krūtyse. Fibrocistinės ar gėrybinės krūties ligos pavadinimas apima ir ciklinius fiziologinius krūties pokyčius ir ikivėžinius proliferacinius pakitimus, kurie ilgainiui gali transformuotis į vėžį. Todėl ir skiriame dvi krūties vėžio vystymosi formas: į ikiklinikinę ir tą, kurįą jau galime nustatyti turimais tyrimo metodais – mamografija, ultragarsu, jei reikia diagnozės patikslinimo – punkcija arba  biopsija.

Ligos pradžioje simptomų nedaug: dažniausiai randamas kietas, neskausmingas nelygus mazgas. Augliui didėjant gali būti įtraukiama virš jo esanti oda, patraukiamas spenelis, padidėja pažasties limfmazgiai. Negydant liga plinta per visą krūtį – ji padidėja, parausta, kartais išopėja, darosi nejudri. Moteris turi pati kartą per mėnesį apžiūrėti savo krūtis, atkreipti dėmesį į formos pasikeitimus, simetriškumą, odos ar spenelio įtraukimus, ribotus sukietiejimus, išskyras iš spenelių. Esant net menkiausiam įtarimui, kad įvyko pokyčiai, kurių anksčiau nebuvo, moteris nedelsiant turi kreiptis į gydytoją.

Krūties vėžio gydymas ir medicinos mokslo istorija yra neatsiejami dalykai. Jau V-me amžiuje prieš mūsų erą istorikas Herodotas aprašo krūties augliu sirgusią ir išgydytą princesę Atossą. Apie šią ligą užsisminė ir Hipokratas, teigęs, kad, jei liga išplitusi, geriau iš vis jos negydyti, o nepagydomos ligos tai tos, kurios neišgydomos nei peiliu, nei ugnimi. Nuo medicinos mokslų kūrėjų laikų praėjo  tūkstantmečiai. Keitėsi supratimas apie krūties vėžį, jo pobūdį, eigą. Mokslas nestovi vietoje. Nuo pirmųjų moteris luošinačių operacijų praėjo daug laiko, šiuo metu, turint galingą papildomą gydymą – chemoterapiją, spindulinį gydymą, hormonoterapiją bei biologinę terapiją, atsisakyta didelių, moters kūną  sudarkančių  krūties šalinimo operacijų, pasitelkiant plastinę chirurgiją – gaunamas puikus kosmetinis vaizdas, net jei tenka šalinti ir didelius krūties navikus.

Reikai atminti, kad moteris ir po gydymo turi save stebėti, reguliariai tikrintis pas gydytoją, kadangi niekas negali prognozuoti, ar liga neatsinaujins. Čia ir slypi tos ligos klasta.

Ne visos krūties vėžio formos gydomos sėkmingai, yra labai piktų, greitai plintančių formų (tik jų yra labai mažai), be to,jei kreipiamasi pavėluotai ir liga išplitusi, gydymas negali būti labai sėkmingas. Šių liūdnų atvejų buvo ir bus, tačiau jų sumažėtų, jei moterys sau skirtų daugiau dėmesio, laiku kreiptųsi į gydytojus ir gydytųsi, kai tai yra būtina.

 

 

 

Kas yra vėžys ?

Vėžys. Tame žodyje slypi begalinė jėga. Pirmiausia jis mus užmuša savo pavadinimu, nes mes leidome jam tapti mirties sinonimu. Žmogus, kuriam pasakoma, kad jis serga vėžiu, išgirsta šiurpų pripažinimą, kad kažin kas baisaus vyksta jo paties kūne.

Vėžys tampa gėdos liga, liga skatinančia slapukauti ir meluoti, gintis taip pat, kaip ir slėpti. Susirgusiam žodis vėžys tikrai baisus – nei vienos ligos atveju nenaudojame karo metaforų, o čia tik ir girdime – kova su vėžiu, laimėtas ar pralaimėtas, mūšis, priešo įsiskverbimas, o gydymas - gynybos strategija. Kaip galima kariauti su pačiu savimi ?

Ar galime suprasti vėžį?

Liga prasideda iš lėto ir dažniausiai būna pasislėpusi. Viena ląstelė pasidalija į dvi, toliau į keturias, keturios – į šešiolika. Nenormalios ląstelės sunaikina normalias. Tai ir yra viena iš piktybiškiausių vėžio savybių, dėl kurios taip sunku įveikti šią ligą – navikas susiformuoja iš sveikų kūno ląstelių, ir organizmo imuninė sistema ilgai jų neatpažįsta ir leidžia joms netvarkingai daugintis. Po kiek laiko ląstelių sankaupos sutvirtėja, sukietėja ir pasireiškia, išnyra į paviršių. Galima jas vadinti mase, naviku, augliu, tačiau susiformavęs darinys jau pareikalauja dėmesio. Mes galime darinį pašalinti chirurgiškai, priversti susitraukti spindulinėmis procedūromis, galime nunuodyti vaistais – chemoterapija. Kad ir ką pasirinktume – naviką turime suvokti kaip svetimkūnį, kaip pašalinį daiktą atsiradusį mūsų organizme. Ir vis dėl to – jis mūsų pačių kūrinys. Kūrinys – kurio visi taip bijome.

Kas sukelia vėžį?

Tai vienas labiausiai  ginčytinų ir sudėtingiausių klausimų. Priešingai negu buvo manoma, žmogus nėra vienintelė būtybė, kuri serga vėžiu. Ne tik žinduoliai, bet ir visa gyvoji gamta – žuvys, paukščiai ropliai taip pat serga vėžiu. Vėžys nėra vien pramoninės eros nelaimė. Naviko pėdsakų randama Egipto mumijose, jau medicinos tėvas Hipokratas ketvirtame amžiuje prieš Kristų nemažai rašė apie vėžį bei darė prielaidas apie jo galimas priežastis, jis, pamatęs išopėjusios krūties opos panašumą į vėžio žnyples, pavadino šią ligą cancer-vėžys.

Dabartinis mokslas vėžio atsiradimą apibėžia kaip ląstelėje vykstančią procesų seką ,kurio pabaigoje ląstelė supiktybėja. Ši įvykių seka prasideda nuo sveikų ląstelių genetinės medžiagos pokyčių, kuriuos sukelia vadinamieji vėžio iniciatoriai, kurie gali būti išoriniai (cigarečių dūmai, jonizuojanti radiacija, nors ir retai-virusai) ) ir vidiniai – tokie kaip sutrikusi hormonų veikla ar įgimtos genų anomalijos. Taip pat viena iš priežasčių gali būti suaktyvėję kai kurie vėžį sukeliantys genai dar vadinami onkogenais. Tačiau į pagrindinį klausimą – kas paleidžia ląstelių supiktybėjimo mechanizmą atsakymo kol kas nežinome.

Leonarda Šarakauskienė :info@sarakauskiene.lt