Mėnuo lietuvio vienuolio saleziečio Hermano Šulco “Vaikystės sode” Ruandoje

isevqazkrrb5ahkrf2yg_thumb_6260-e1504690712975img_8355

_DSC0305

"Vaikystės Sodo" įdėja kunigo Hermano Šulco žodžiais :" kai aš atvykau į Ruandą 1958m. daugiausiai dirbau su vargšais ir apleistaisiais su kuriais niekas nenorėjo bendrauti. Kai aš pradėjau savo kelionę per žmonių kančias, vargą ir skurdą, visuomet buvau lydimas jaunimo, kuriems patiko būti su manimi. Tai buvo mano tikrieji draugai. Vieną kartą jie paprašė pagalvoti ir apie juos, jų ateitį, kuri jiems nieko nežadėjo. Jie buvo bemoksliai, bedarbiai, bedaliai  ir niekam nerūpėjo. Aš paklausiau-kaip praktiškai aš galiu jiems padėti ? Jie atsakė, kad nori mokytis, įgyti kokį nors amatą ar profesiją. Taip gimė "Vaikystės sodo" įdėja"

IMG_4825

Taip ir  aš visai netikėtai tapau "Vaikystės Sodo " dalimi.  Mat,   2019 metų  sausio  mėnesį dirbau savanore lietuvio vienuolio įkurtame  Hermano Šulco "Vaikystės  sode"  Ruandoje. Vardas Hermanas išvertus iš lotynų kalbos yra "karo vyras". Toks yra ir 50-jį kunigystės jubiliejų 2018 rudenį Klaipėdoje minėjęs kunigas, misijonierius, geradarys  Hermanas Šulcas, didžiąją savo gyvenimo dalį kovojęs už  Dievą,  gėrį, meilę likimo nuskriaustiems, atstumtiesiems.  Nors, sakydamas pamokslą,  tuos 50 metų jis šmaikščiai pavadino "avantiūra", prisipažino: "viską pakartočiau". Būdamas  šv.  kun. J. Bosko pasekėju dar pridūrė:"Jei nori tapti geras, daryk tai ir viskas klostysis puikiai: džiaukis, mokykis, melskis ". Kunigą Hermaną Šulcą pažįstu senokai. Lankausi  netoli Kretingos jo  įsteigtoje stovykloje "Jaunimo sodas", kurioje prieglobstį randa vaikai iš socialinės rizikos šeimų. Jaunimo stovykloje Ruandoje lankiausi 2018 metais, keliaudama po Ugandą ir Ruandą.Bet tada  ten buvau kaip turistė. Svetingi šeimininkai, vaikučiai  išlydėjo mus su dainomis ir šokiais. Palikdama  tą  likimo nuskriaustiems vaikams meile persunktą sodą  nusprendžiau – aš čia dar sugrįšiu, bet jau ne kaip turistė, o dirbti. Dirbti su pačiais mažiausiais, kurie, išsiilgę žmogiškos šilumos, glaudėsi prie mūsų , kažką savo kalba vienas per kitą  mums pasakojo.   Po jubiliejinių  mišių, prie Kretingos esančiuose kunigo namuose, įsikalbėjome  apie darbą Ruandoje.

_DSC0337Stovykloje nuolat  gyvena apie 150 globotinių:visiški našlaičiai, pamestinukai, vaikai, surinkti iš gatvių- elgetaujantys, vagiliaujantys , benamiai. Su vyresniais vaikais nuolat dirba savanoriai iš visų pasaulio šalių.Jie, studijuojantys sociologiją, psichologiją atvažiuoja rinkti medžiagos savo  magistriniams darbams, kiti tiesiog atvažiuoja pamokyti vaikus kalbų, pabendrauti, pamokyti amatų.  Vyresnieji geriau kalba angliškai, su jais bendravimas yra lengvesnis. Su pačiais mažiausiais dirba vietinio vienuolių ordino vienuolės, kurioms sunku surasti pramogų vaikams,nėra laiko kiekvieną vaiką apkabinti, be to, kasdieniai ruošos darbai, pamokų tikrinimas atima daug laiko.

"Mažiesiems labai trūksta bendravimo, daugelis jų net nežino ką reiškia žodžiai -tėtis, mama, brolis- jie nieko nežino apie savo gimines, ar turi brolių, ar seserų, kur jų tėvai.  Jie nesupranta kodėl , kaip nereikalingi daiktai ,  buvo išmest į gatvę" vos  sulaikydamas ašaras kalbėjo kunigas.  Tuomet kunigui pasakiau- aš atvažiuosiu  ir dirbsiu  su pačiais mažiausiais. Kunigas mielai sutiko mane priimti. Susitvarkiusi vizos formalumus, išvykau mėnesiui. Visą laiką kirbėjo nerimas- kaip mane priims vaikai, kaip aš, nemokėdama jų kalbos, su jais susikalbėsiu, kaip mes IMG_5127 (Edited)bendrausime .Galų gale nusprendžiau, kad lengviausias  bendravimo  kelias -muzika. Kompiuteryje išrinkau daug lengvų, mokomųjų angliškų dainelių, giesmelių,  animacinių filmukų, juos konvertavau į Mp3 formatą, kad galėtume žiūrėti ir mokytis net ir nesant interneto (jo dažnai  nebūdavo). Po atvykimo, sekančią dieną mane pristatė vienuolėms, tarp kurių viena kalbėjo angliškai ir buvo mano vertėja, vėliau ir pati išmokau kelias  vietinės kalbos frazes. Bet geriausia kalba buvo muzika ir darbas, kurį dirbau kartu su vaikais.

IMG_4807Vaikai ten pradeda mokytis nuo 5 metų (ikimokyklininukai ), nuo 6 metų jau pirma klasė, mokslas trunka 12 metų. Mokykla nuo stovyklos už 5- kių kilometrų, siauru keliuku per džiungles.  Pirmai pamainai mokslas prasideda  8 val., antrai- 12 val., o vyresnieji mokosi  nuo 8 iki 17 val.  Vyresnieji ir pirmos pamainos mažiukai išeidavo kartu. Stovykloje likdavo antros pamainos  mažiukai ir visai dar neinantys į mokyklą.IMG_E5101IMG_5320 (Edited)

 

IMG_5147 (Edited)IMG_5276 (Edited) Su jais turėdavome daug kasdienių  darbų: skalbti, prinešti į virtuves malkų (stovykloje trys virtuvės, visas maistas gaminamas ant malkomis kūrenamų plytų ) , prirauti žolės triušiams (triušių priežiūra buvo pavesta vaikams ),  tvarktyti teritoriją. Stovykla turi didelį pagalbinį ūkį : karvių, avių, vištų, ančių, auginamos įvairios daržovės .Iš čionai užaugintų gėrybių ruošiamas maistas vaikams.    Pagalbiniame ūkyje dirba samdomi darbininkai , kuriems kunigas moka atlyginimą  . Esant šalyje didelei bedarbystėi aplinkinių kaimų gyventojams darbas ūkyje yra didelė materialinė  parama .

_DSC0290 Padre (kaip jį ten vadina vaikai ir visa bendruomenė) kaimo žmonėms yra  didelis autoritetas: jis ir teisėjas, ir darbdavys  ir patarėjas. Be globos namų, Padre turi didelę parapiją ir kartą savaitėje lanko  sergančius parapijiečius, šelpia juos pinigais, maistu, jei reikia ir vaistais. Darbas vijo darbą. Žaidimams, dainelių mokymams likdavo vakarai. Vaikai labai noriai ir labai greitai išmoko lengvas angliškas daineles, išmokome keletą giesmių ir sėkmingai giedojome bažnyčioje. IMG_5042(Gaila, kad video įrašų dideli failai ir negaliu įterpti į tekstą).

Didelė šventė buvo šv. kun. J. Bosko gimtadienis. Šioje šventėje dalyvavo visos aplinkinių kaimų bendruomenės.  Buvo įvairi  meninė programa, sporto varžybos, viktorinos. Meninei programai  ir mes su vaikučiais paruošėme kelias daineles, kurios buvo palydėtos labai didelėmis ovacijomis, nors dainavome angliškai ,dainų ritmas pagavo žiūrovus ir visi plojo į ritmą. Laikas bėgo greitai, savaitė keitė savaitę, nepastebėjau, kaip artėjo atsisveikinimo diena.

_DSC0323 (2)Atsisveikinimui vaikučiai paruosė nedidelę programėlę, mažiukai nesuprato, kodėl manęs nebus ir kodėl jie sava kalba dainuoja-"murabeho, murabeho, umuzungu mamma" (sudie, sudie baltoji mama). Kitą rytą , išvažiuojant į areouostą, atsisveikinimas buvo labai liūdnas: atėję išlydėti vaikai suprato, kad manęs jau nebebus, jau nesimokysime dainų, jau nežaisime kartu futbolo ir krepšinio ,  kartu neruošime anglų kalbos pamokų. O jie taip didžiavosi, kad geriausiai savo klasėse paruošdavo  anglų kalbos užduotis.   Palikau įrašytas Į USB jungtį daineles, bet nežinau, ar vienuolės  turės noro, laiko , ar turės kompiuterį, kad  vaikai nors neužmirštų tai,   ko išmoko. Skrisdama namo galvojau apie tuos vaikelius . Jie dabar auga aprūpinti viskuo: turi kur gyventi, turi galimybę eiti į mokyklą, pavalgę. Kuomet matai , kiek  Afrikoje  vaikų, gyvendami šeimose,  neturi galimybės mokytis, vaikšto apiplyšę, dažnai alkani ir murzini- pagalvoji, kad tie vaikai, gyvendami Padres gerovės namuose turi viską – išskyrus tėvų meilę ir namų šilumą.  Sulaukus 18 metų, jie stovyklą turi palikti. Kuriems gerai sekėsi mokslas- tiems sudaromos sąlygos mokytis toliau,  kiti tesugeba pabaigti tik  4  klases. Tokie  mokosi įvairių  amatų (prie stovyklos kunigas H. Šulcas yra įsteigęs amatų mokyklą).Dalį  jaunuolių, pabaigusių amatų mokyklą , kunigas stengiasi įdarbinti  savo pagalbiniame ūkyje. Daliai  gabių vaikų yra sudaromos sąlygos studijuoti universitetuose.  Pabaigę aukštuosius mokslus, dirba gydytojais, advokatais, mokytojais.IMG_5479

IMG_4869 Yra kunigų, kurie mokslus baigė Italijoje, Prancūzijoje. Buvę kunigo H. Šulco globotiniai po įšventinimų grįžta dirbti į Afriką- jo pasekėjų yra Kenijoje, Burundyje, Ugandoje ir , aišku, Ruandoje. Kartu su kunigu H. Šulcu mes, keli savanoriai, lankėmės jo buvusio  globotinio, dabar kunigo,  parapijoje Ugandoje.Palikdami stovyklą, jaunuoliai pasirašo "Garbės kodeksą":pasižada pasišvęsti savo profesijai, siekti kūrybiškumo, būti garbingais gyvenime  ir remti  "Vaikystės sodą" bei vargstančius. Grįžus dažnas manęs  klausė: ką aš norėjau įrodyti važiuodama į Afriką dirbti (važiuodama  net neįsivaizdavau, ką aš ten dirbsiu ), juk galėjau važiuoti į kažkokią egzotinę šalį, ilsėtis … Tačiau…  Egzotinių šalių mačiau daug,aplankiau visus kontinentus (išskyrus Antarktidą) jos visos vienaip ar kitaip panašios.   Kelionėms duoklę atidaviau didelę. Noriu užbaigti savo rašinį  B. Shaw žodžiais "Noriu kuo daugiau save išnaudoti iki mirties. Kuo daugiau ir sunkiau dirbu, tuo labiau gyvenu. Aš džiaugiuosi, kad gyvenu". Norėčiau,  kad mes kiekvienas bet kur , bet kada   surastume  galimybę dirbti gėriui  ir  kažkam sukurti viltį. 

Leonarda Šarakauskienė :info@sarakauskiene.lt

Toliau- nuotraukos_DSC0263_DSC0324_DSC0326_DSC0328 (2)_DSC0269_DSC0268_DSC0277_DSC0340 (2)IMG_4848IMG_4912IMG_4956IMG_5253 (Edited)IMG_4787IMG_4970IMG_5387 (Edited)IMG_5440IMG_4791IMG_4959IMG_5259 (Edited)

IMG_5042IMG_5049IMG_5054IMG_5050IMG_E5183IMG_5443IMG_E5017IMG_E5298