Naujienos
KODĖL SENSTAME IR KODĖL TAI NEPRIVALOMA
(Pagal David A. Sinclair ir bendraautorių knygą “Gyvenimo trukmė”)
Knygą pavadinčiau didele tiriamąja kelione , kuri nuneša ne tik į mokslo ir medicinos gelmes tiriant senėjimo priežastis ir pasekmes, bet taip pat ir į artimesnę ar tolimesnę ateitį apie kurią drąsiai kalba mokslininkų ir tyrėjų bendruomenė. Knygoje pateikti teiginiai bei įrodymai išsamiai paremti kitose knygose, tyrimuose, žurnalų straipsniuose , pokalbiuose sukaupta medžiaga.
Svajonė prailginti žmonių gyvenimą negimė XXI amžiaus pradžioje, lygiai kaip svajonė skraidyti negimė pirmaisiais XX amžiaus dešimtmečiais. Nuo šumerų laikų iki hebrajų raštuose minimų ilgaamžių sulaukusių neįtikėtinai ilgo amžiaus, biblijinės šventosios žmonijos istorijos liudija apie giliai įsišaknijusį mūsų susižavėjimą ilgaamžiškumu. Tačiau atmetę mitus ir legendas , turime visai nedaug įrodymų, kad kažkam pavyko savo gyvenimą prailginti daugiau nei ties vieno šimtmečio riba.
Jei anksčiau mėginta svarstyti apie galimybes koreguoti senėjimo procesą-o tai daryta neretai, buvo galvojama, kad pakeisti šį reiškinį itin sudėtinga , gal ir apskritai neįmanoma. Be abejo, didžią dalį žmonijos istorijos senėjimą vertino panašiai , kaip metų kaitą. Kiek vėliau pradėta mąstyti, kad taip, senėjimas neišvengiamas, tačiau galbūt įmanoma susidoroti su kai kuriomis ligomis, paverčiančiomis senėjimą tokiu nemaloniu procesu. Dar vėliau paaiškėjo, kad vienu metu galima imtis gydyti atskirus senėjimo požymius ir net po kelis šio proceso simptomus. Bet ir tuomet atrodė, jog tai bus misija, pareikalausianti milžiniškų pastangų.
Pastaraisiais dešimtmečiais gyvenimo trukmė gerokai pailgėjo. Gyvename ilgiau nei kada nors anksčiau. Vis dėlto ne kažin kiek geriau. Per pastarąjį šimtmetį įgavome daugiau metų, bet ne ilgesnį gyvenimą- bent jis ne toks, kokį gyventi būtų verta: gyvenimo trukmei ilgėjant, paskutinį dešimtmetį ar daugiau paskutinių savo gyvenimo metų praleidžiame kentėdami vieną ligą po kitos. O jei būtų kitaip?
a. Jei galėtume išlikti jaunesni ir ne keleriais metais , bet ilgiau? Jei paskutiniai gyvenimo metai ne taip smarkiai skirtųsi nuo visų ankstesnių?
b. O ką, jei trečioji gyvenimo dešimtis nebūtų tokia įtempta, o ketvirtoji ir penktoji nereikštų „vidutinio amžiaus“? Kaip jums patiktų sulaukus 50-ties nuspręsti viską pradėti iš naujo ir neturėti priežasčių taip pasielgti?
c. Kaip atrodytų pasaulis, jei perkopę šešiasdešimt neturėtume jaudintis, ką paliksim po savęs ? Kaip viskas atrodytų, jei nebereikėtų jaudintis dėl nenumaldomai bėgančio laiko?
Buvo laikai, kai dauguma žmonių nesulaukdavo 40-ties, 50-ties. Nors vidurkis ir didėjo, viršutinė riba liko nepakitusi. Kiek siekia raštu fiksuota žmonijos istorija, būta žmonių, sulaukusių šimto metų, tačiau tik nedaugelis pasiekia šimtas dešimtąjį ir beveik niekas nešvenčia šimtas penkioliktojo gimtadienio.
Esama skirtumo tarp gyvenimo ir gyvybingumo pratęsimo. Šiuos dalykus įmanoma įveikti, tačiau laikyti žmones gyvus ištisais dešimtmečiais po to, kai jų gyvenimo esme tapo skausmas, ligos, trapumas , judrumo sumenkėjimas, proto neįgalumas, tai jokia vertybė.
Tai kokia tikroji viršutinė riba? Knygos autoriai nemano, kad ji egzistuoja. Nėra jokio biologinio dėsnio, dėl kurio turėtume senti. Aišku, dar toli esame nuo pasaulio, kuriame natūrali mirtis bus retenybė, tačiau ne už kalnų tos dienos, kai ji bus pastumta gerokai į ateitį.
Ilgą laiką mokslininkai šventai tikėjo, kad vienas organas su amžiumi nesensta, netgi tobulėja. Tai smegenys. Kad suprastų, kokias funkcijas atlieka smegenys, žmonijai prireikė net kelių tūkstantmečių, nes senovės kultūrose jausmų, minčių ir atminties centru buvo laikoma širdis. Net senovės Egipte smegenys buvo laikomos pertekliniu organu, tad balzamuojant kūnus, jos buvo pašalinamos. Galutinai suprasti, kad smegenų pažeidimai keičia asmenybę, prireikė daugiau nei pusantro tūkstančio metų!
Bet argi tik smegenys kaltos dėl senėjimo? Kad suprastume, kaip vyksta senėjimas turime leistis kelionėn gilyn į ląstelių pasaulį, iš ten- dar giliau iki amino rūgščių ir DNR , kuri yra visos genetinės informacijos nešėja.
1961m. mokslininkai atskleidė, kad ląstelių senėjimo procesai tiesiogiai siejasi su telomerų –trumpų DNR atkarpų , sudarytų iš baltymų-ilgiu. 2009m. trys JAV mokslininkės apdovanotos Nobelio premija už telomerų ir telomerazės tyrimus. Telomerai randami chromosomų galuose , tai kaip ir chromosomų apsauga. Tai panašiai kaip batų raištelių plastmasiniai galiukai. Kaip telomerai susiję su senėjimo procesu? Kiekvieną kartą, pasidalijus ląstelei, telomerai trumpėja ir žmogus sensta. Nustatyta, kad labiausiai telomerų trumpėjimas paveikia ląsteles, kurios gaminasi greičiausiai: ląsteles esančias odoje, plaukuose, imuninėje sistemoje. Gera žinia ta, kad tyrimai atskleidė, jog mes nesame visiškai bejėgiai ir galime daryti įtaką telomerų ilgiui. Telomerai trumpėja ne tik su amžiumi, bet ir veikiami išorinių veiksnių-alkoholis, rūkymas , stresas, neteisinga mityba, fizinio aktyvumo trūkumas-trumpina stelomerus.
Kokia yra ilgų sveiko gyvenimo metų paslaptis? Mokslininkai rekomenduojamą sveiko gyvenimo būdo programą pavadino „Pasidaryk pats“(angl.DO it Yourself).
Kiekvienas žmogus turi permąstyti ir pakoreguoti savo dienos režimą (mitybą, fizinį aktyvumą, miegą, emocinę ir psichologinę būseną). Ši saikingo sporto ir sveiko gyvenimo būdo programa yra laikoma vienu iš pagrindinių disciplinos požymių, gelbstinčiu nuo biologinio senėjimo bei streso. Ar kada pagalvojote, kodėl vieni žmonės sensta lėčiau už kitus? Pasirodo , kad su tuo susiję ne tik genai. Daugelis net nepagalvoja, kad organizmo senėjimas neapsiriboja tik tuo, ką akivaizdžiai matome, tačiau iš tiesų viskas vyksta giliai, ląstelių lygmenyje. Tai, ką mes valgome, kiek judame, kaip mąstome, netgi kaip jaučiamės, gali arba padėti ląstelėms išlikti sveikoms, arba priešingai, labai joms pakenkti.
Kokie ateities žingsniai? Vienas svarbiausių veiksnių- pasenusių ląstelių kaupimasis. Šios pasenusios ląstelės dar vadinamos „ląstelėmis zombėmis“, mat tiesiog atsisako išnykti , nors pagal visus medžiagų apykaitos dėsnius turėtų sunykti. Kada mūsų organizme atsiranda daug pasenusių ląstelių, akivaizdu, kad senėjimas mus jau tvirtai laiko savo gniaužtuose. Todėl šiame karo su senėjimu fronte reikalingi „zombių žudikai“. Pirmieji sėkmingi bandymai jau atliekami-kuriama medikamentų grupė-senolitikai. Pirmieji senolitikų bandymai su žmonėmis pradėti 2018m. bandant išgydyti osteoartrozę ir glaukomą-sutrikimus, atsiradusius dėl pasenusių ląstelių kaupimosi. Prireiks dar kelerių metų, kol bus pakankamai žinoma apie šių vaistų poveikį, saugumą, veiksmingumą. O galbūt atsiras galimybė skiepytis nuo senėjimo, o ne paprasčiausiai gydyti jo simptomus , ar šį procesą sulėtinti. O jei būtų įmanoma neleisti ląstelėms prarasti savo tapatybės ir pasenti?
Kas mūsų laukia? Kai žmonės pripažins, kad senėjimas nėra neišvengiama gyvenimo dalis, ar jie pradės labiau savimi rūpintis: vartoti mažiau kalorijų, daugiau sportuoti, daugiau bendrauti? Šios priemonės prieinamos daugeliui, nepriklausomai nuo jų socialinio-ekonominio statuso ir jų poveikis ilgaamžiškumui nepaprastai gerai ištirtas. Tinkamai besimaitinantiems ir fiziškai aktyviems žmonėms realu tikėti dešimčia metų ilgesnio gyvenimo. Reikia turėti omenyje ir tai, kad kuo ilgiau gyvename, tuo labiau auga tikimybė gauti naudos iš kardinalių medicinos proveržių, kurių dar net negalime numatyti. Tarptautinėse konferencijose jau diskutuojama apie tai , kaip žmogaus vidutinės gyvenimo trukmės prailginimas pakeis pasaulį. Diskutuojama klausimu ar tai tikrai įvyks, bet ko turėtume imtis, kai tai įvyks.
Atsižvelgiant į sparčią biotechnologijų pažangą ir tai, jog vis geriau išmokstama manipuliuoti pirminę ląstelių būseną atkuriančiais faktoriais, gali būti, kad užteks panaudoti vaistus, stabdančius senėjimo procesus, ar apsaugančius nuo senatvinių ligų-osteoporozės, širdies ir kraujagyslių, senatvinės demencijos ir kt. Skamba kaip mokslinė fantastika? Mokslininkas David A. Sinclair savo knygoje „Gyvenimo trukmė“ taip nemano. Mokslas juda į priekį tiek mažais, tiek dideliais žingsniais, tačiau vis dėlto-tik po vieną žingsnį.
Pagal knygą "Gyvenimo trukmė"
Leonarda Šarakauskienė
MIKROBAI:MŪSŲ PRIEŠAI AR DRAUGAI?
Mus supančiame pasaulyje, mumyse gyvena milijardai mikrobų.Kiekvienas iš mūsų turime savo gausų mikroskopinį žvėryną, vadinamą mikrobiota arba mikrobiomu. Taip jie pavadinti 1952m. (iš graikų k. micro-mažas, bios-agyvenimas.) Daugybė mikroskopinių padarėlių tarpsta ant mūsų , mūsų kūnuose, netgi mūsų ląstelėse. Dauguma jų yra bakterijos, bet yra ir kitokių, tokių kaip mikroskopiniai grybai, nesukaičiuojama daugybė virusų, vadinamasis viromas.Virusai paprastai įsikuria pačiuose mikrobuose, o kartais ir jų šeimininkų ląstelėse. Visų šių padarėlių plika akimi nematome, bet kai mes valgome, valgo ir jie. Mes keliaujame, jie keliauja kartu, kai mirštame jie suvartoja mus. Kiekvienas esame lyg atskiras zoologijos sodas, kurį sudaro mūsų kūne įsikūrusi mikrobų bendrija. Ištisas įdomus pasaulis. Tiek , kiek milijonų metų yra gyvybė planetoje, vienintelės gyvos būtybės Žemėje buvo mikrobai. Mikrobai, arba bakterijos, nuolat turtina dirvą ir ardo teršalus, dalyvauja visuose gamtos sintezės ir įrimo procesuose. Tai pirmieji organizmai, kurie patys pasigamino sau maisto –šiam procesui , vadinamam fotosinteze, jie pasitelkė saulės energiją . Turime būti dėkingi bakterijoms, kad gyvename pasaulyje, kuriame galime kvėpuoti deguonimi. Mikrobai visada buvo mūsų ekologijos dalis. Mes išsivystėme jų apsuptyje, mes išsivystėme iš jų. Naujausi skaičiavimai rodo, kad kiekvieno iš mūsų kūną sudaro apie 30 trilijonų žmogaus ląstelių ir 39 trilijonai mikrobų ląstelių. Nors šie skaičiai ir nėra visai tikslūs, tiesa ta, kad mūsų kūnuose mikrobų yra milijonai. Bendra mikroorganizmų masė yra apie 2 kg, ir apie 95% jų yra virškinimo sistemoje. Be mikroskopo šių padarėlių nepamatysime, galime tik pajausti jų padarinius: infekcijai užklupus skauda pilvą, peršalus- kosėjame ir čiaudime, užsikrėtus tuberkulioze- matome kraujingus skreplius ir t.t.
Klaidingai galvojama, kad visi mikrobai yra teršalai, o jų buvimas reiškia nešvarą ir ligą. Taip nėra. Dauguma mikrobų nėra ligų sukėlėjai , jie mūsų nesusargdina. Mažiau nei 100 bakterijų rūšių sukelia infekcines ligas, o tūkstančiai mūsų žarnyne gyvenančių bakterijų yra visai nekenksmingos ir naudingos. Mikrobai skaido maistą, gamina vitaminus ir mineralus kurių mes negauname su maistu, skaido toksinus ir pavojingas chemines medžiagas, saugo mus nuo ligų naikindami pavojingesnius mikrobus. Mikrobai moko mūsų imuninę sistemą atskirti draugą nuo priešo, veikia mūsų nervų sistemos vystymąsi ir spėjama, jog net daro įtaką mūsų elgesiui. Taigi mikrobai mums yra svarbūs, nors mes jų bijome ir nekenčiame. Kiekvienas turime tik sau būdingą mikrobiomą, kurį suformavo mūsų paveldėti genai, vietos, kuriose gyvenome, vaistai, kuriuos kada nors vartojome, maistas kurį suvalgėme, kiekvieni nugyventi metai, kiekviena paspausta kito žmogaus ranka. Pirmieji mikrobai patenka į organizmą gimstant : kūdikiui paliekant sterilų motinos gimdos pasaulį, į jį iš karto patenka motinos makšties mikrobai. Kūdikiui augant, jis palengva susirenka naujas bakterijų rūšis iš tėvų ir aplinkos. Vaiko mikrobiomas palengva darosi vis įvairesnis. Jei kūdikis į pasaulį ateina per Cezario pjūvį- jis negauna motinos mikrobų ir palengva renka juos iš aplinkos. Tokių kūdikių imuninė sistema silpnesnė, jie dažniau linkę sirgti astma, odos, virškinimo sistemos ligomis.
Didžiausia žmogaus mikrobų bendruomenė gyvena virškinimo trakte.Be jų nebūtų virškinamas maistas, nevyktų medžiagų apykaitos procesai, nejudėtų žarnos (tai vadinama peristaltika) ir mūsų žarnynas pūstųsi lyg automobilio padangos. Mikrobai nulemia kaip sėkmingai suveiks vaistai, kiek riebalų, angliavandenių, baltymų gausime iš suvalgyto maisto ir kt. Naujausi tyrimai rodo, kad žarnyno mikrobiota svarbi daugelio ligų atsiradime.
Pažiūrėkite atidžiai:
Paveikslėlyje rodoma, kaip pakitusi žarnyno mikrobiota gali būti daugybės ligų priežastimi.
Spėjama,kad daugybė organizmo patologinių būklių-kaip astma, nutukimas, diabetas, autizmas, yra pakitusios mikrobiotos išdava.
Žmogaus mikrobiota šiuo metu plačiai tyrinėjama. Netgi įvardijamas kaip atskiras organas, be kurio žmogus negali gyventi, o jos sveikata arba balansas tiesiogiai susijęs su bendra žmogaus sveikata. Būna atvejų, kai mikrobiotos balansas sutrinka ir atsiranda pačios mikrobiomos patologinė būsena-disbiozė. Disbiozė atsiranda viduriuojant, vartojant antibiotikus. Keičiasi kokybinė ir kiekybinė bakterijų sudėtis, įsivyrauja „blogosios“ bakterijos .Žarnyno mikrobiotai atstatyti reikia laiko. Svarbi mityba, atkurti bakterijų pusiausvyrą padeda probiotikai.Tai gyvi mikroorganizmai arba „gerosios bakterijos“. (Apie probiotikus skaitykite mano tinklapyje):
https://www.sarakauskiene.lt/kas-yra-probiotikai/
Jei tyrimais bus įrodyta mikrobiotos svarba kai kurių ligų atsiradime, įvyks perversmas tų ligų gydyme: keičiant mikrobų bendrijas, pridedant ir pašalinant tam tikras mikrobų rūšis .
Mes nuolat esame veikiami jėgų, kurios nuo mūsų nepriklauso, nors iš tiesų yra mūsų viduje. Esame veikiami tų trilijonų padarų, kurie yra mūsų dalis. Kvapas, sveikata, virškinimas, vystymasis,ligos ir daugybė kitų dalykų yra šeimininko ir jame gyvenančių mikrobų sudėtingų santykių rezultatas.Visi mes gyvename mikrobų pasaulyje. Ir mes nuolat priimame naujus mikrobus ant savo odos ir į organizmą-arba įkvėpdami, arba nurydami, liesdami paviršius rankomis ar kojomis, per žaizdas ir įkandimus. Galima sakyti, mūsų mikrobiomai turi kažką panašaus į toli siekiančius augalų ūselius, kuriais esame susieti su išoriniu pasauliu.
Literatūra:
1.Ed Yong „Manyje gyvena milijonai“
2. https://www.nature.com/articles/s41467-020-18983-8
3.F. Ryan „Virusfera“
4. Paveikslėliai htps://www.google.lt/search?q=MICROBIOMA&sxsrf
Leonarda Šarakauskienė
info@sarakauskiene.lt
EPIDEMIJŲ ISTORIJOS. VIRUSO COVID-19 PAMOKOS.
David S. Jones, MD, PFD
Naujasis koronavirusas vadinamas keliais skirtingais vardais: mokslinėje literatūroje dažnai vadinamas 2019-nCoV. Tarptautinis virusų pavadinimų komitetas vėliau jam suteikė SARS-CoV-2 pavadinimą. Pasaulio sveikatos organizacija jo sukeliamai ligai suteikė pavadinimą COVID-19. Visuose šiuose pavadinimuose galima įskaityti, jog kalbama apie koronavirusą.
1972 m. virusologas, Nobelio premijos laureatas Frank Macfarlane Burnet bei mikrobiologas Davidos White’as paskelbė ir drąsiai teigė , kad išaušus vakcinacijos bei imunizacijos erai, kuriant vis galingesnius antibiotikus, infekcionistų laukia ramūs laikai – ligų mažės, jų gydymas lengvės. Tačiau neatmetė, kad vis tik liks rizika netikėtai atsirasti naujoms ir pavojingoms užkrečiamoms ligoms, bet kadangi per pastaruosius 50 metų nieko neįvyko, tikimybė, kad atsiras kažkas pavojingo buvo labai maža. Atrodė, kad epidemijos domino tik medicinos istorikus.Taip atrodė 1972 m. Tačiau štai po beveik 50 metų pasipylė naujos infekcijos: nuo Herpes ir Legionierių ligos aštuntajame dešimtmetyje iki AIDS, Ebolos viruso, sunkaus ūminio kvėpavimo sindromo (SŪRS arba angl. SARS) ir šių dienų – Covid-19. Pasirodo užkrečiamos ligos niekur nedingo: jos ir toliau kelia grėsmę žmonijai, o,esant šių dienų žmonių mobilumui, plinta labai greitai. 2003 m. Kinijoje prasidėjusi SŪRS epidemija per kelis mėnesius išplito Europoje, Šiaurės ir Pietų Amerikoje, Azijoje. Kol viruso plitimas buvo sustabdytas, virš 8000 žmonių susirgo, 800 mirė. Tuo metu Kinijos vyriausybė buvo kritikuojama dėl lėtos reakcijos į kilusią infekciją.
Dabar naujoji epidemija vėl kilo Kinijoje, jos priežastis – koronavirusas, šiuo metu virusas jau yra 110-je šalių ir vėl ekspertai stebisi, kaip Kinija ir visas pasaulis neišmoko 2003 m. SŪRS pamokų. Europoje dar laukiama epidemijos piko: Italijoje galbūt 2020m. balandžio pradžioje (taip ir įvyko), Vokietijoje ir Šveicarijoje, Jungtinėje Karalystėje balandžio viduryje, JAV infekcija dar tik pradėjo plisti labai greitai. Kodėl laiku neužkertamas infekcijos plitimas? Kodėl kinai vėl delsė pranešti pasauliui: „pas mus bėda, gelbėkitės”? JAV Pensilvanijos universiteto medicinos istorijos profesorius Charls Rosenberg, palyginęs pasaulio epidemijas su A. Camiu romanu „Maras”, jas vadina III-jų veiksmų socialinėmis dramomis.Ši drama dabar rodoma su Covid19: pirmiausia Kinijoje, o po to – daugelyje kitų šalių. I-sis veiksmas prasideda labai ramiai, niekas netiki ir nekreipia dėmesio, kad vyksta kažkas negerai: padaugėja sunkiau sergančių pacientų, ligos eiga komplikuota, nepasiduoda įprastam gydymui. Nors yra panašumų tarp SŪRS ir koronaviruso, bet yra ir skirtumų: SŪRS prasidėdavo labai staigiai, ryškiais gripo simptomais, todėl žmonės greičiau kreipdavosi į gydytojus. Susirgus Covid-19 simptomai gali išryškėti ir po 5 dienų, bet pacientas jau užkrečia kitus, dar nežinodamas, kad pats serga. II-sis dramos veiksmas – kuomet liga pripažįstama.
Bet tuo metu jau būna pakankamai daug užsikrėtusių, daug sergančių, ir vienintelis sprendimo būdas – įvesti griežtus socialinius apribojimus. Kuo ryžtingiau visa tai bus daroma, tuo daugiau bus išgelbėta žmonių. Šiame antrame veiksme labai ryžtingai turi veikti vyriausybės, nekreipdamos dėmesio į ekonomines problemas, taip pat svarbus žmonių sąmoningumas. III-čiasis veiksmas dažnai būna dramatiškas ir ardantis, kaip pati liga. Epidemijos galiausiai išnyksta, tačiau kai kuriems palieka gilius randus – netekties, invalidizacijos (plaučiuose susidarę randai visą gyvenimą ribos aktyvumą, susilpnėjus imuninei sistemai – atsiranda kitų ligų pavojus). Kita istorinėje epidemijų analizėje pasikartojanti tema – medicinos išradimų ir jų įdiegimo į praktiką laikas. Pvz., raupų vakcinacija buvo aprašyta 1798 m., raupų profilaktikai skiepai panaudoti tik po 180 metų. Sifilis, viena didžiausių 20 a. pradžios rykščių, teoriškai galėjo būti išnaikintas, jei visi laikytųsi griežtos santykių drausmės susilaikymo ar monogamijos. Tačiau 1943 m. vienas JAV armijos gydytojas pareiškė: „lytinis aktas negali būti nepopuliarus”. Kai penicilinas tapo prieinamas, sifilis galėjo būti išnaikintas lengviau, bet gydytojai, bijodami palaido gyvenimo, pradėjo gąsdinti penicilino pašaliniu efektu. Žmogaus imunodeficito virusas (ŽIV) teoriškai galėjo būti sunaikintas devintame dešimtmetyje, tačiau tai neįvyko. 1996 m. atsiradus efektyviam antivirusiniam gydymui, žymiai sumažėjo mirštamumas nuo AIDS, bet ši liga vis tiek nesibaigė. Naujas patogenas atsirado Kinijoje? Tai nenuostabu. Kinija sukėlė daug praeities pandemijų. Žmonės lėtai pripažino grėsmę. Tą dinamiką A. Camiu taip pat gerai aprašė. Pareigūnai bandė slopinti išankstinius perspėjimus. Žinoma, vyriausybė paskelbė socialinius apribojimus labai pavėlavusi. Kokie apribojimai, jei nėra patogeno? Taip atsitinka dažniausiai, ypač su tokiais patogenais, kaip gripo virusas ir SARS-CoV-2, dėl kurių žmonės tampa užkrečiami, kol jiems nėra simptomų. Tai nereiškia, kad socialiniai apribojimai yra beprasmiai. Kai 1918 m. gripas užklupo JAV, atskiri miestai reagavo skirtingai. Kai kurie sugebėjo pasimokyti iš tų, į kuriuos pirmiausia infekcija pateko. Miestai, kurie vykdė griežtą kontrolę, įskaitant mokyklų uždarymą, draudimą rengti susirinkimus ir kitokias izoliacijos ar karantino formas, žymiai sumažino bendrą mirtingumą. Agresyvūs Kinijos veiksmai galėjo sumažinti dabartinio protrūkio plitimą pasaulyje.
Medicinos istorikai ne tik profesionaliai dokumentuoja praeities epidemijų dramas, jie nesunkiai gali prognozuoti ir ateitį.Kiek mes turėtume jaudintis dėl Covid-19? Kai kurie ekspertai perspėja, kad pusė pasaulio gyventojų šių metų pabaigoje bus užkrėsti Tai gali sukelti daugiau kaip 100 milijonų mirčių. Istorija suteikia žinių apie vykusias maro, raupų, tymų, choleros epidemijas. Bet katastrofiškos epidemijos, pražudžiusios milijonus, buvo neįprastos ir vos kelios jų kilo per pastarąjį tūkstantmetį. Ar dabar esame toje neapibrėžtoje situacijoje, kai turime patogeno užkrečiamumo ir patogeniškumo derinį?
Istorija rodo, kad turime ir daug bereikalingų baimių. Yra daugybė panikos pavyzdžių apie epidemijas, kurių laukta, bet jos niekada neįvyko. Pvz., HINI gripas 1976, 2006, 2009 m., Ebola viruso plitimo rizika JAV 2014 m.
Covid-19 ateitis lieka neaiški. Nepaisant visko, vyriausybės ir piliečiai turi atsargiai mąstyti, nuolat vertinti riziką ir vykdyti politiką, proporcingą grėsmės dydžiui. Epidemijų istorija teikia daug patarimų, tačiau jie vertingi tik tuo atveju, jei į juos žmonės reaguoja išmintingai.
Straipsnį iš anglų kalbos išvertė ir sutrumpino L. Šarakauskienė: info@sarakauskiene.lt
History in a Crisis — Lessons for Covid-19. David S. Jones, M.D., Ph.D. March 12, 2020. DOI: 10.1056/NEJMp2004361. Article;
PROVERŽIS ONKOLOGINIŲ LIGŲ GYDYME
2018 metų Nobelio premija medicinos ir fiziologijos srityje suteikta amerikiečių imunologui Jamesui P. Allisonui bei japonui Tasuku Honjo sukūrusiems naują vėžio gydymo metodą , įmynusiems imuninės sistemos mįslę- priversti pačiai ligonio imuninei sistemai naikinti vėžines ląsteles. Nobelio komitetas pažymėjo, kad atrastasis gydymo metodas „įvykdė perversmą vėžio gydyme ir iš esmės pakeitė požiūrį į tai, kaip galima valdyti šią ligą“. Dešimčiai milijonų naujai diagnozuotų vėžio ligos atvejų šios mįslės įminimas yra mirties ir gyvybės klausimas.
Iš karto perspėju sergančius vėžiu pacientus, kad ne visų lokalizacijų sergantiems šis gydymo metodas yra taikomas ir tinkamas. Reikia tikėtis, kad tyrimai nesustos ir jei jau pavyko įminti imuninės sistemos mįslę- bus ieškoma naujų faktorių kaip organizmo imuninę sistemą priversti naikinti visas vėžines ląsteles.
Nuo seno vėžio liga gydoma trimis metodais: daugiau nei 3000metų gydyta tik operacijomis, nuo 1896 metų atsiranda gydymas radioaktyviais spinduliais, o nuo 1946 metų- chemoterapija. Šie „pjauk, spinduliuok, nuodyk“ ilgą laiką buvo auksinis standartas vėžio gydyme, tačiau net ir toks agresyvus gydymas išgydo tik pusę susirgusiųjų. Atrodė, kad proveržis įvyks vėžio gydymą papildžius hormono, biologine terapija, tačiau pasiekta nelabai daug. Ilgą laiką buvo kuriami vaistai prieš agresyvias, mutuotas organizmo ląsteles, mėginat nužudyti blogąsias ir bandant išsaugoti sveikąsias. Bet tai padeda tik 50 proc. susirgusiųjų. Ir štai, pagaliau! Amerikiečiui J.P. Allisonui bei japonui T. Honjo pavyko atrasti imuninių ląstelių baltymą, kuris paskatina žmogaus imunines ląsteles ne „globoti“ naviką, bet jį naikinti.
Aiškinant paprastai, tai kaip mašiną paleistumėme riedėti be stabdžių, taip "atrišame" imuninę sistemą ir priverčiame ją daryti tai, ką ji ir turi daryti- naikinti vėžines ląsteles.
Tai proveržis vėžio gydyme.
Imuninė organizmo sistema nuo žmogaus atsiradimo šioje žemėje buvo natūrali organizmo gynybos sistema. Tai kompleksas aktyvių biologinių medžiagų, turinčių paprastą misiją: surasti ir sunaikinti tai, ko neturi būti mūsų kūne. Kaip nebūtų keista, vėžys apeina imuninę sistemą ir ją blokuoja. Beveik 100 metų mokslininkai bandė įminti šią imuninės sistemos mįslę ir priėjo išvados, kad „vėžys ir imuninė sistema neturi ką pasakyti vienas kitam“, nes vėžinė ląstelė yra to paties organizmo ląstelė- apgavikė, imuninė ląstelė ją priima kaip savą. Ilgą laiką vėžio imuninė terapija buvo smerkiama kaip labai prasta idėja, paremta didelių vilčių ir abejotinų tyrimo metodų. Bet, nežiūrint kylančių pašaipų iš didelių mokslininkų bendruomenių ir tyrimams skiriamų lėšų mažėjimo, nedidelė grupelė imunologų tikėjo savo darbu ir ilgus metus tęsė tyrimus- ieškojo faktoriaus, kuris surastų kelią imuninei sistemai atpažinti ir atakuoti vėžio ląsteles. Jie suprato, kad jei toks faktorius būtų atrastas- tai radikaliai pakeistų supratimą apie mūsų imunitetą ir ligas, galbūt sukeltų proveržį antinavikinių vakcinų kūrime. Niekas tiksliai net nežinojo, ar gali egzistuoti toks blokuojantis baltymas imuninėje sistemoje, tačiau atkaklus darbas l995 metais davė rezultatus- mokslininkai identifikavo molekulę, kuri sugeba „atrišti“ vieną imuninės sistemos baltymą ir priversti imuninę sistemą pulti navikines ląsteles. Turėjo praeiti daug metų, kol buvo atlikti klinikiniai tyrimai, studijos su pacientais, šį gydymo metodą patvirtino klinikinė praktika ir tuo pačiu įrodė gydymo efektyvumą. Džiugu, kad šių metų Nobelio premija suteikta ne už atradimus medicinoje, bet už naują gydymo metodą onkologijos srityje- srityje, kurioje reikalingi naujausi ir pažangiausi sprendimai. Kol kas šiais vaistais gydomi išplitę inkstų, plaučių, šlapimo pūslės , galvos ir kaklo navikai, tačiau liūdna, kad šie imunoterapiniai vaistai Lietuvoje kol kas nėra kompensuojami. Reikia tikėtis, kad jie bus įtraukti į kompensuojamų medikamentų sąrašą, lygiai kaip apie kai kuriuos chemopreparatus ar biologinės terapijos vaistus girdėdavome tik konferencijose, ar skaitydavome medicininėje literatūroje ir netikėjome, kad jie bus kažkada pas mus, o dabar jais gydomi visi pacientai, kuriems tie vaistai yra reikalingi.
Nobelio premijomis apdovanoti vėžio gydymo ir tyrimo metodų įdiegimo į klinikinę praktiką mokslininkai : 1966m. Nobelio premija skirta JAV mokslininkams P. Rous ir CH.Brenton Huggins už „auglius sukeliančių virusų atradimą“ bei „prostatos vėžio hormoninio gydymo atradimą“. 1988m. JAV ir Anglijos mokslininkams už „pagrindinių gydymo vaistais principų atradimą“. Po šio atradimo piktybinių auglių gydymui pradėta aktyviai taikyti chemoterapija. 1990m. JAV mokslininkams J.E. Murray ir E. D. Thomas „už tyrimus apie organų ir ląstelių transplantaciją gydant žmonių ligas“. Taip į gydymo praktiką buvo įdiegtas kai kurių formų kraujo vėžio gydymas kaulų čiulpų transplantacija. 2008m. Vokietijos ir Prancūzijos mokslininkams Nobelio premija skirta už atradimą, kad „žmogaus papilomos virusas sukelia gimdos kaklelio vėžį“. Ir štai , po 20 metų, 2018m. vėl naujo gydymo metodo atradimas, suteikiantis viltį gydyti kai kurias pažengusio vėžio formas. Reikia tikėtis, kad tyrimai šia linkme nesustos, mokslininkai toliau tirs imuninės sistemos paslaptis ir užgaidas ir galbūt, po kažkiek metų išmoksime suvaldyti tą paslaptingą ir klastingą ligą.
Leonarda Šarakauskienė : info@sarakauskiene. lt
PO KAIŠIADORIŲ APYLINKES PASIDAIRIUS
Kaišiadorių vardas kildinamas iš kilmingo totoriaus, gyvenusio šiose vietose dar 16a. vardo Chaišadaras. Kita versija teigia, kad pavadinimas galėjęs kilti nuo žodžių „kašė“ (krepšys + daryti ), taigi turėtų reikšti „krepšių gamintojus, dirbėjus. Galėjo kilti ir nuo žodžio „kaištis“-kamštis kam nors užkimšti, tuomet galėjo reikšti „kaiščių dirbėjas“. Bet gyvenvietė kūrėsi prie geležinkelio ir tokie amatai neturėjo esminės svarbos. Kildinant pavadinimą labiau tikėtina, kad 19a., kai caro laikais buvo statomas geležinkelis, gyventojai vis klausdavo „kū čia daro“? 1862m. miestas vadintas Kaszedary,1905m. rus. Košedary, 1926m. Kaišedorys, hebraiškai – Kušidar. Dabar – Kaišiadorys.
Pats Kaišiadorių miestas nėra labai ypatingas , daugiau garsus kaip geležinkelio mazgas. Per miestą ėjo geležinkelis Peterburgas- Varšuva, nuo jo atšaka į Lentvarį ir Virbalį ,o 1871m. savarankiška atšaka į Liepojos uostą. 19a. pabaigoje buvo pastatyta vandentiekio stotis . Kaišiadorys taipogi yra vyskupijos centras .Katedros kriptoje palaidotas vyskupas T. Matulionis (1873-1962). 2017m. paskelbtas Palaimintuoju. Nepriklausomos Lietuvos metais prie geležinkelio buvo įsteigta amatų mokykla. Vienas mokyklos dėstytojų buvo Algirdas Škėma- žinomo rašytojo tėvas.
Netoli Kaišiadorių ežerų apsuptyje- Žaslių miestelis. Daugelis yra matę centrinę, akmenimis grįstą Žaslių aikštę, jei ne gyvai, tai televizorių ekranuose ar kinuose, nes čia buvo filmuojamas filmas Tadas Blinda, serialas „Čia mūsų namai“. Pokario metais aikštėje buvo guldomi NKVD stribų išniekinti partizanų kūnai. 1975m. už kelių kilometrų esančioje Žaslių geležinkelio stotyje traukinio katastrofoje žuvo apie 20 žmonių.
Jų atminimui pastatytas koplytstulpis. Netoli Žaslių geležinkelio stoties, Guronių kaime yra kardinolo Vincento Sladkevičiaus tėviškė. Jis mokėsi Žaslių pradinėje mokykloje.1552m. Žasliai minimi kaip miestas. Žygimantas Augustas miestelį padovanojo savo žmonai Barborai Radvilaitei. Po poros šimtų metų miestelyje pradeda kurtis žydai, jie sudarė apie 70 proc. visų gyventojų. Čia veikė Talmud Tora mokykla, Žydų banko filialas, daugybė smuklių ir parduotuvių. Žydams kurtis buvo ypač paranku- nes netoli miestelio buvo nutiestas Vilniaus –Kauno geležinkelis , o žydai prekiavo mediena ir grūdais. Nutiesus geležinkelio atšaką į Varšuvą prekyba įgavo tarptautinį mąstą.
Ant ežero kranto stūkso Žaslių Šv. Jurgio bažnyčia. Manoma, kad ji statyta apie 1460 metus.Šalia bažnyčios įspūdingas antkapis Žaslių klebonui M.Cijūnaičiui, klebonavusiam bažnyčioje 1925-1946m.
Pasukus iš greitkelio Kaunas-Vilnius link Paparčių, asfaltą keičia žvyrkelis. Tik įvažiavus į miško keliuką pasitinka Mitkiškių akmuo su Jėzaus, Marijos, Avinėlio pėdomis ir medinis kryžius.
Pakilus į kalniuką netikėtai atsiveria nuostabus vaizdas į Kernavės piliakalnius, kuriuos įpratę matyti kitame Neries krante.
Tolėliau pavažiavus- žvyrkelį keičia akmenų grindinys- privažiavome Paparčius. Šiandien Paparčiai nedidelis ramus miestelis, o dar prieš pusantro šimtmečio čia veikė Domininkonų vienuolynas, įkurtas 1649m. Iš vienuolyno likę tik vartai ir kelios eilės išlikusių akmenų. Kitoje kelio pusėje čerpėmis dengta apleista koplyčia tikriausiai menanti Napoleono mūšius. Vienuolyne virė kultūrinis- religinis gyvenimas . Jame buvo įsteigti vienuolių rengimo kursai (noviciatas), buvo rengiami kandidatai dominikonų vienuolynams bei mokytojai ordino išlaikomoms mokykloms. Čia buvo viena didžiausių ir svarbiausių vienuolynų bibliotekų Lietuvoje. Be teologinių, buvo istorinių, filosofinių, teisinių veikalų, taip pat ketvirtasis LDK statuto leidimas, pora M. Daukšos knygų. Dauguma šių knygų dabar saugojama Vilniaus universitete. Iš Laukagalio šaltinio į vienuolyną buvo nutiestas vandentiekis, tiekęs vandenį ne tik vienuoliams, bet ir Paparčių miestelio gyventojams. Daugeliui Paparčių gyventojų vienuolynas buvo pagrindinė darbovietė. Po 1831m. sukilimo uždarius Vilniaus Domininkonų vienuolyną, Paparčiai tapo Lietuvos provincijos Domininkonų centru. Nepavykus 1863m. sukilimui, vienuolynas uždarytas, jo pastatai atiduoti kareivinėms, vėliau parduoti rusams, žydams, galiausiai nugriauti. Iki mūsų laikų išliko mūriniai vartai, koplytėlė bei retas statinys Lietuvos kapinėse- kolumbariumas.
Liūdna vienuolių istorija Paparčiuose nesibaigė: netoli Paparčių įsikūrė Betliejaus seserų vienuolynas . Yra medinė, skiedromis dengta bažnyčia bei keliolika namukų vienuolėms bei čia atvykstantiems piligrimams. Keleri metai Paparčiuose vyksta baroko muzikos festivalis.
Toliau-nedidelis Kalvių miestelis prie didžiausio Kaišiadorių rajone Kalvių ežero. Miestelio įžymybė- šv. Antano Paduviečio rotondos formos bažnytėlė. Tokių Lietuvoje yra tik dvi- Kalviuose ir Sudervėje.
Važiuojame link Darsūniškio. Miestelis minimas daugelio senovinių karų aprašymuose. Iš Darsūniškio pilies Vytautas siuntė kvietimus į savo karūnaciją, čia lankėsi švedų karalius Karolis XII, įsakęs supilti pilkapius kovoje kritusiems savo kariams. Darsūniškyje gyveno didelė žydų bendruomenė, plukdžiusi sielius. Prie įvažiavimo į miestelį pasitinka mūriniai vartai su stogu. Norint pravažiuoti pro juos- reikia kelis metrus pasukti į šoną nuo pagrindinio kelio. Vartai pastatyti 1818m.Taip vietiniai gyventojai tikėjosi apsisaugoti nuo gaisrų .Vartai, vedantys į Vilnių pavadinti Šv. Agotos vardu, vėliau vartai pastatyti ir ant iš miestelio vedančių kelių- pavadinti Šv. Jurgio ir Šv. Kazimiero vardais. 1963m. vartai buvo nugriauti , o medžiagos sumestos į Nemuną. Po 27 metų buvo pašventinti naujai atstatyti Darsūniškio vartai, žmonių dar „bromais“ vadinti.
Pakeliui- Žiežmariai. Gyvenvietė pirmą kartą paminėta netoliese 1349m. vykusio Strėvos mūšio aprašyme. 1841m. Žiežmarius nusipirko grafas Benediktas Tiškevičius., kuris miestelį plėtė ir grąžino. Pastatyta unikali bažnyčia be vieno bokšto. Beveik 500 metų čia gyveno gausi žydų bendruomenė, atstatyta unikali medinė sinagoga. Šiuo metu Žiežmariuose veikia sulčių gamykla „ELMENHORSTER“, kurioje sultys gaminamos iš vietinių vaisių ir uogų, nenaudojant konservantų.
Grįžtant užsukame į Rumšiškes. Jos garsios čia veikiančiu Lietuvos liaudies buities muziejumi. Statant Kauno HAE Rumšiškės perkeltos į dabartinę vietą (1960m. ), o senosios Rumšiškės liko Kauno marių dugne.
Dabartinės Rumšiškės ėmė kurtis apie 1956m.- tai naujai pastatytas miestelis, iš senojo liko tik Rumšiškių bažnyčia, kaip 18a. liaudies architektūros paminklas (po rąstą išardžius perkelta į naują vietą). Kaip ir visų miestelių Rumšiškių istorija labai įvairi, miestelis ėjo didikams iš rankų į rankas, kurie suteikdavo įvairias privilegijas, statė mokyklas, ligonines, bažnyčias ir sinagogas.
1913-19m. Rumšiškėse mokėsi rašytojas Jonas Aistis, miręs Amerikoje. 2000m. jo palaikai perlaidoti Rumšiškių kapinėse, įkurtas J Aisčio muziejus. 1851-1853 m. Rumšiškių raštininkų mokykloje mokėsi Antanas Baranauskas. Jo vardu pavadinta Rumšiškių gimnazija, ant marių kranto- žvelgiančio į marias A. Baranausko skulptūra.
Graži senųjų miestelių įvairovė- kažkada klestėję, garsėję savo amatais, prekyba, išugdę ne vieną garsų Lietuvos žmogų, įdomūs savo didinga istorija, dabar daugelis užmiršti ir žinomi tik ten gyvenantiems .Tai kaip ir žmogaus gyvenimas: jaunystė, klestėjimas ir pagaliau- senatvė. Tik žmogaus gyvenimą matuojame dešimtmečiais, o miestelių –šimtmečiais, amžiais. Graži ta mūsų Lietuva, turtinga jos istorija ir kultūrinis paveldas negailėkime laiko ir noro po ją keliauti. Išsiruošiame į tolimas, egzotines šalis, o esančio grožio arti mūsų - taip ir nematome.
Leonarda Šarakauskienė info@sarakauskiene.lt
ETIOPIJA: SENOSIOS CIVILIZACIJOS IR KRIŠČIONIŠKASIS PAVELDAS (II- JI DALIS )
Palikę "Patį nesvetingiausią pasaulio kampelį" Dalol kraterį, leidomės į kitą,nemažiau įdomią Etiopijos dalį- juk tai legendinės karalienės Sabos šalis, kurioje kūrėsi ir griuvo galingos imperijos ,įspūdingas krikščioniškasis religijos paveldas ,nuostabi gamta ir jos žmonės.
O žmonės tikrai gražūs :aukštos,lieknos moterys su gražiomis ,iš daugelio kasyčių supintomis šukuosenimis, (visai nepanašiomis į jų tautiečių himbu genties moterų moliu sulipdytų šukuosenų ),aukšti ,tiesūs ilgakojai vyrai , atrodo ,kad jie neina, o plaukia.Jie ne tokie juodi,kaip kitų Afrikos dalių žmonės, spalva jų bronzinė, gražūs, taisyklingi veido bruožai. Anksčiau populiaru buvo tatuiruoti kaktą kryžiais, smakrą tiesiomis linijomis, bet dabar jau retai pamatysi jaunimą tatuiruotu veidu, tik vyresnieji, dar matyt iš seno yra išsitatuiravę..Važiavome palei gamtos sukurtą stebuklą-
Didijį Riftinį slėnį (arba Didysis Lūžių slėnis , ilgiausias planetoje,besidriekiantis nuo Sirijos iki Mozambiko ) vaizdingu kalnų keliu, pravažiuodami nedideles gyvenvietes su skurdžiomis lūšnelėmis be durų ir langų, pintomis iš žabų. Pilnos pakelės kažkur einančių, skubančių žmonių. Einantys kažkur- taip galima pasakyti apie žmones, kurie nuo ankstyvo ryto iki vakaro vis eina ir eina.
Kelias, koks jis bebūtų, asfaltuotas ar žvyruotas skirtas visiems: karvių. ožkų, avių bandos dažnai kirsdavo kelią, žmonių gausybė- nebūdavo kelio atkarpos,kad kažko gyvo nesutiktum.
Beje,už gyvulių ganymą atsakingi vaikai. Užtekdavo tik trumpam stabtelėti fotografijai –kaip mat aplink mašiną susirinkdavo pulkas murzinų vaikų, prašančių… pieštukų. Pervažiavimai gana ilgi, tačiau vietinis gidas Habtomas neleido nuobodžiauti .Visą kelionės laiką jis pasakojo įdomią savo šalies istoriją siekiančią karalienės Sabos (Sheaba) laikus . Etiopijoje ji vadinama Makeda, o islamo tikėjime minima kaip karalienė Bilkis.
Ši paslaptinga, išmintinga ir turtinga moteris gyveno 7a.pr.Kr., valdė tais laikais galingą šiaurės Etiopijos Aksumo imperiją, vyko į Jeruzalę susitikti su išmintinguoju karaliumi Saliamonu, nuo jo pagimdė sūnų Meneliką, kuris tapo Etiopijos imperatorių dinastijų pradininku. Spėjama, kad karalienė ir jos sūnus Menelikas priėmė žydų tikėjimą, kuris amžių bėgyje transformavosi į krikščioniškąją Saliamono dinastiją .Pagal gidą Habtomą–biblijoje Etiopija paminėta 40 kartų, o legendinė karalienė Saba 10 kartų ,tiek pat kartų ir korane. Pirmoje senojo testamento Karalių knygoje rašoma,kaip su gausybe dovanų ji nuvyko į Jeruzalę pas karalių Saliamoną, kad įsitikintų jo išmintimi uždavė jam daug sunkių klausimų į kuriuos visus Saliamonas atsakęs. Tuomet ji tarė karaliui :"Ką girdėjau savo krašte apie tavo darbus bei
išmintį, yra tiesa.".(Pirmoji Karalių knyga).
.ki šiol Aksumo mieste išlikę karalienės Sabos rūmų griuvėsiai ir baseinas,kuriame net didžiausių sausrų metu vanduo neišgaruoja. Per krikščioniškas šventes prie baseino susirenka piligrimai, kurie meldžiasi visą naktį. Netoliese esančiame miestelyje Yeaha yra viena seniausių karalienės Sabos laikų šventykla (7a.pr. Kr.), vėliau paversta į bažnyčią.
Pagal etiopų legendą , į Aksumą karalienė Saba atvežė Sandoros skrynią, kuri,kaip tikima iki šiol, saugojama Šv. Mergelės Marijos Siono koplyčioje (kitoje legendoje pasakojama, kad skrynią atvežė jos sūnus Menelikas ir ji bavo saugojama šv. Trejybės Šviesos bažnyčioje Gondero mieste ir tik vėliau parvežta į Aksumą ).Į koplyčią patekti ir Sandoros skrynią prižiūrėti gali tik vienas šventikas, be jo , niekas daugiau, (net ir dvasininkai) į koplyčią įeiti negali. Įdomu ,kad kiekvienoje bažnyčioje yra Sandoros skrynios replikos, uždengtos užuolaidomis , už užuolaidų gali užeiti tik šventikas.Iki šiol karalienė Saba yra neatsiejamas religinio meno personažas, netgi Holivudas sukuręs filmą "Saliamonas ir karalienė Saba." Aksumo imperijos klestėjimo laikotarpiu 270–610m. buvo kalami pinigai ir tai buvo pirmoji juodosios Afrikos valstybė, turėjusi savo pinigus. Aksumo imperija žlugo Xa. valdant karalienei Jodit. Neaišku,kas ji buvo –pagonė ar žydė. Ji sudegino krikščionių bažnyčias, išžudė imperatorių šeimą.
Iki šiol, netoli Aksumo yra išlikęs nedidelis žydų kaimelis Welaka, kuriame puoselėjamos žydiškos tradicijos, gyvena nedidelė žydų bendruomenė. Aksume, asimiliuojantis tautoms iš Jemeno, Sirijos, Nubijos susiformavo gezo (gees) kalba, kuri iki šiol naudojama Etiopijos liturgijoje.
Tačiau labiausiai Aksumas garsus savo monolitinėmis stelomis. Stelos yra įvairių dydžių ir aukščių – nuo 1m. iki 20-25 m. Kasinėjimai parodė, kad tai yra antkapiniai paminklai. Viena milžiniška stela kuri būtų siekusi 30m. aukštį ir svėrusi apie 530 tonų,statybos metu nugriuvo ir suskilo,taip nugriuvusi ir palikta. IVa. pradžioje, priėmus krikščionybę, stelų statybos atsisakyta .
Musolinio invazijos į Etiopiją metu viena stela buvo išvežta į Romą, kuri 2005m. buvo gražinta Etiopijai .Karaliai ir dinastijos keitė vienas kitą, laikas- afrikiečių gyvenimo būdą, tik tikėjimas, apeigos, bažnyčios liko nepasikeitusios nuo krikščionybės atsiradimo IVa. Etiopijos religinė bendruomenė ilgą laiką buvo labai uždara, ryšiai su kitomis bendruomenėmis buvo silpni, todėl šalyje susiformavo labai savitas krikščioniškas tikėjimas–Etiopijos ortodoksinė tevahedo bažnyčia. Iki šiol etiopai yra labai tikintys, galima sakyti, kad Etiopija yra viena stipriausių krikščionybės tvirtovių pasaulyje. Etiopai krikščionys didžiuodamiesi vadina save pirmaisiais, atmetusiais pagonybę. Kiekvienas etiopas, net ir mažas vaikelis nešiojasi pakabuką su kryžiumi, o tie kryžiai labai įvairūs–Lalibelos, Aksumo, Gondero ir kt .Keičiantis dinastijoms ,keitėsi sostinės, valdovai dažniau dairėsi po pasaulį ir kūrė modernesnes savo rezidencijas. 16a. imperatorius Fasilidas sostinę įkuria Gondero mieste. Šiandien tai nedidelis miestas, turintis apie 150tūks,. gyventojų, tačiau 16-17a. tai buvo imperatoriaus Fasilido ir jo palikuonių rezidencija , kuri gerai išsilaikiusi ik šių dienų.
Tai tvirtovė Fasil–Ghebbi (įtraukta į UNESCO pasaulio paveldą). Tvirtovė apjuosta 900m. ilgio siena, tvirtovės viduje –karaliaus rūmai, bažnyčios, pirtys, baseinas, kuris krikščionių-ortodoksų Timket -Melkat šventės metu pripildomas vandens. Apeigų metų tikintieji atnaujina savo krikštą.Nedideliame mieste net 44 bažnyčios, didžiausia šv. Trejybės Šviesos bažnyčia, kuri dekoruota freskomis biblijine tematika, o lubose ištapyti 144 angelų veidai. Gondere yra gana keistas įvairių architektūros,puošybos stilių mišinys kuriam įtakos matomai turėjo indų bei arabų amatininkai bei Europos jėzuitų misionieriai.
Visose bažnyčiose daug senovinių religinių knygų, biblijų iš įvairių amžių, bei parašytų įvairiomis kalbomis. Visose bažnyčiose trejos durys- priekinės, pagrindinės įeiti kunigams, kairiosios šoninės — vyrams, dešiniosios- moterims.Įeinant į visas bažnyčias būtina nusiauti batus, galvą apsidengti skara. Bažnyčios nėra didelės, dažniausiai meldžiamasi šventoriuje. Vietiniai, tiek vyrai, tiek moterys į bažnyčią eina susisupę į baltas skaras, anksti ryte pilnos pakelės baltomis marškonis apsigaubusių žmonių skubančių į bažnyčias.Apeigų metu naudojami būgnai- jie yra siaurėjančios formos, vienas galas siauresnis, taip skiriasi Senojo ir Naujojo testamento garsai. Mišios giedotinės, gieda tik šventikai vyrai. Etiopai labai pamaldūs, nes tiek gidas, tiek vairuotojas įeinant į bažnyčią bučiuoja staktas, iš jų susikaupusių veidų matyti,kad jie meldžiasi,kol aš fotografuodama ir apžiūrėdama vaikštau. Vingiuotu kalnų keliu kylame į viršų ir 2650m. aukštyje atsiveria dar vienas Etiopijos stebuklas- niekur nematytos ir mūsų europietiškai akiai neįprastos rusvame granite iškaltos bažnyčios–tai Lalibela, kurios 11-ka unikalių bažnyčių 1978m. įtrauktos į UNESKO pasaulio paveldą.Vaizdas prilygsta aštuntąjam pasaulio stebuklui. Bažnyčios stebina savo unikalumu, mums neįprasta bažnyčių architektūra, pirmykščiu, neaprašomu grožiu. Lalibela–Etiopijos krikščionių ortodoksų centras ir piligrimystės vieta. Pagal legendą imperatorius Lalibela susapnavo sapną, kuriame Dievas jam liepė pastatyti bažnyčias , nurodė vietas, kur jos turi būti pastatytos , kaip turi atrodyti. Tai 13a. statiniai,. Bažnyčios iškaltos iš vientisos uolienos ir priskiriamos monolitiniams statiniams.Tai yra legenda, tačiau spėjama ,kad bažnyčias pastatė Tamplierių ordino kariai, grįždami iš Jeruzalės,kai ji buvo užimta musulmonų.
Bete Medhame laikoma didžiausia monolitine bažnyčia pasaulyje, bene ispūdingiausia graikiško kryžiaus formos Bete Giorgis (šv. Jurgio) bažnyčia, kasta nuo žemės paviršiaus į gylį. Sunku įsivaizduoti, kaip be šiuolaikinės technikos, naudojant tik kirstukus ir plaktukus,buvo įmanoma sukurti tokį stebuklą,bet mes tą stebuklą dabar matome.
Visas bažnyčias jungia painus ir gluminantis tunelių labirintas, siauri koridoriai su požeminėmis perėjomis, grotomis ir visa tai jungia bažnyčias į vieną visumą. Statybos vyko labai greitai, nes dienomis dirbo meistrai, o naktimis, kaip teigia legenda–angelai. Lalibelą buvo numatyta paversti naująja Jeruzale, nes tuo metu Jeruzalė buvo užimta musulmonų. Net per miestą tekanti upė buvo pavadinta Jordano upe. Visos bažnyčios yra veikiančios, jose vyksta apeigos.
Vienas apeigas pamačiau ir aš–keliolika baltai apsirengusių vyrų giedodami šoko apeiginį šokį, gidas paaiškino, kad taip garbinamas Dievas. Palikę įspūdingas Lalibelos bažnyčias vėl leidomės į kelią. Šį kartą laukė didžiausias Etiopijoje ir vienas didžiausių aukštikalnių ežerų pasaulyje–Tanos ežeras ir jo salose esantys vienuolynai, bet tai jau kito pasakojimo dalis.Toliau- nuotraukos
Leonarda Šarakauskienė :info@sarakauskiene.lt
HAVAJAI GĖLIŲ IR UGNIES SALOS
Greitai prabėgo visomis vaivorykštės spalvomis nuspalvintas spalis, atslinko niūrus lapkritis su trumpomis dienomis, vėjais, lietumi ir šlapdriba. Smagu prisiminti prieš metus buvusį kitokį lapkritį- atostogas šiltuose Havajuose. Tad pasidalinsiu savo įspūdžiais apie šias,Ramiojo vandenyno platybėse esančias salas, kurių vien pavadinimas dvelkia romantika ir egzotika. Keliavau viena, beveik prieš metus susiplanavusi maršrutą, su didele nuolaida įsigyjusi lėktuvų bilietus ir apgyvendinimą per agentūrą Airbnb.. Viešbučiuose vienviečių kambarių beveik nėra ir jie Havajuose labai brangūs, o per šią agentūrą, nors pasiūla irgi nėra labai didelė, bet galima susirasti nebrangų, vienvietį kambarį privačiame sektoriuje.
20 valandų skrydis Vilnius-Frankfurtas- San Franciskas- Honolulu ir iš lapkričio darganos patekau į šiltą, lengvą Havajų orą, persmelktą žiedų aromatu ir išgirdau pirmą havajietišką žodį - aloha ! Šį negirdėtą žodį vėliau girdėjau visur- ir pasisveikinant ir atsisveikinant, ir dėkojant, ir tiesiog prasilenkiant su vietiniu gatvėje. .Sužinojau ir to magiško žodžio reikšmę, o ji labai plati- "aloha" reiškia ir labas bei sudie, ir meilę bei atsidavimą , ir tiesiog ačiū. Atskridusias turistų grupes pasitiko vietiniai gidai ir iš karto visus papuosė žiedų vainikais -tai meilės ir vaišingumo simbolis. Polinezijos gyventojai neturėjo aukso ir brangakmenių ,vienintelė dovana- jų rankomis nupintas žiedų vainikas.Kadangi manęs niekas nepasitiko- žiedų vainiką gavau vėliau,viešėdama Polinezijos tautų kultūros centre.
Salyną sudaro 18 salų,iš jų tik 8 gyvenamos.Tai vulkaninės kilmės salos,prieš milijonus metų iškilusios iš vandenyno dugno.Vėjas ir paukščiai atnešė sėklų ir per ilgus amžius čia sužydėjo spalvinga augmenija. Daug augalų į Havajus atvežė kolonistai iš Polinezijos salų:tai taro augalas,iš kurio šaknų gamina kruopas ir verda košę poi,duonmedį,kokoso palmes, bananus, žaliuosius kikui,iš jų riešutų spaudžia aliejų, bei arbatos medį, iš kurio lapų gamina garsiuosius hula šokio sijonėlius .Kartu su kolonistais atkeliavo ir daugybė įvairių gėlių bei dekoratyvinių augalų, todėl Havajus labai tiktų pavadinti ir dideliu botanikos sodu
.Yra kelios legendos apie Havajų salų atsiradimą: pirmieji jų valdovai kilę iš pusdievių ,kurie buvo labai galingi.Pirmoji lagenda apie pusdievį Maui (taip pavadinta viena iš salų), kuris pastūmęs aukščiau dangaus skliautą ir atvėrė galimybę gyventi salose. Kita legenda apie narsų jūrininką Hawaii i Ioa, kuris atrado šias salas ir apgyvendino čia savo šeimą.1778m. į salas atplaukė anglų keliautojo J.Cook'o ekspedicija, kapitoną Cook'ą vietiniai palaikė net savo dievu Lono ,tačiau antro apsilankymo metu kapitonas J.Cooka's buvo vietinių nužudytas.Jo vardu pavadinta įlanka Didžiojoje arba Vulkano saloje.Havajų istorija spalvinga: tai buvusi karalystė,vėliau jos valdymą perėmė amerikiečiai, 1959m.JAV kongresas Havajus aneksavo ir paskelbė 50-ja valstija.
Kelionę pradėjau Oahu saloje. Vietinių kalba "Oahu"- susibūrimų ar suėjimų sala,joje ir Havajų sostinė Honolulu.Tai tikras didmiestis ,su savo garsiuoju Waikiki rajonu, kuriame šalia geltono smėlio paplūdymių stovi daugiaaukščiai prabangūs viešbučiai, mieste spalvingi gėlynai, parkai, fontanai, restoranai .Per Oahu salą tęsiasi dvi kalnų grandinės, kalnų keteros puikiausiai matosi iš Honolulu .Labai gerai matosi, kaip debesys tarsi pakimba ties kalnų keteronis ir jų nepraleidžia, todėl kalnuose dažnai lyja,o prie vandenyno šviečia saulė.
.Netoli Honolulu yra garsus Polinezijos kultūros centras .Centras įkurtas 1864m.Jo įkūrėjai – mormonai. Tai religinė sekta, jų tikėjimas politeizmo ir krikščionybės mišinys .Mormonai čia pastatė ir savo šventovę, įsteigė universitetą ir kitas kultūros įstaigas Centras užima 5 ha. plotą, išraižytas kanalais ir pasivaikščiojimo takais.
Įdomu buvo žiūrėti į kanalais plaukiančius laivelius ,kuriuose penkių Polinezijos salų šokėjai šoko savo tautinius šokius palydimus liaudies muzikos ir dainų .Šventė baigėsi bendra didele vakariene ,kurioje vienas iš patiekalų- 10 valandų žemėje kepta kiaulė.
.Oahu saloje sužavėjo naktinis buriavimas vandenyne, nardymas.Užkopiau į Honolulu simbolį – ugnikalnį Diamond Head (Deimanto kepurė), nuo kurio viršukalnės atsiveria nuostabi Honolulu panorama,
. aplankiau JAV karinio laivyno bazę- Perl Harborą ir UNESKO saugomą paplūdimį Haunama Bay.
.Pats lankomiausias objektas Havajų salose- Nacionalinis Vulkano parkas Didžiojoje arba Vulkano saloje.Į salą iš Honolulu skrydis trunka apie 40 min.pigių oro linijų "Hawaiian airlines" lėktuvai ten skrenda kelis kartus per dieną. Kadangi norėjau aplankyti tris pagrindinius salos ugnikalnius (Mauna Kea, Mauna Loa ir Kilauea), saloje prabuvau kelias dienas..Kopiau tik į Kilauea (1247m.) ugnikalnį.
.Kopimas nebuvo sunkus. Įspūdis didžiausias vakare, kai sutemus pasirodo liepsna iš kraterio.Mauna Kea ugnikalnis yra laikomas aukščiausiu pasaulio kalnu,nors yra iškilęs 4,205m. virš jūros lygio,bet matuojant nuo vandenyno dugno iki viršūnės -yra 10 000m. (Everestas 8,850m.)
.Iš Didžiosios (Havajų) salos skrydis į
Maui salą.Tai antroji pagal plotą Havajų salyno sala,kartu su trimis artimiausiomis salomis- Lanai,Kahooheve ir Molokai sudaro Maui Nui salų grupę.Į šias artimas salas galima nuplaukti kateriu .Maui sala dar vadinama Slėnio sala,nes yra tarp yra slėnyje tarp dviejų ugnikalnių: Haleakala ir Pu'u Kukui. Sala mena banginių medžiotojų laikus, nes salos Lahaina uoste švartuodavosi banginių medžiotojų laivai, čia įsikūrę misionieriai sukūrė havajiečių kalbos abėcėlę ir iš pasakojimų užrašė Havajų salų istoriją. Havajų abėcėlėje tik 13 raidžių,bet tarptautiniai žodžiai "Wikipedija", "Wikileaks" kilę iš havajietiško žodžio "Wiki"- greitas.
1873-1889m.saloje buvo įkurta raupsais sergančiųjų ligoninė į kurią sergantys buvo plukdomi laivais iš visų salų .
.Su raupsuotaisiais dirbo belgų kilmės kunigas Tėvas Damien,po mirties kunigas buvo beatifikuotas šventuoju. Palaidotas saloje, jam pastatytas paminklas. Saloje įsikūręs banginių stebėjimo punktas,nes čia žiemoja kuprotieji banginiai..Tai įspūdingo grožio sala- gilūs slėniai,atogražų augmenija,įspūdingas kelias į Haną, miestą, kurį supa žmogaus rankų nepaliesta augmenija, stačios uolos į vandenyną ir juodojo smėlio paplūdimiai, netoli užgęsęs Haleakala ugnikalnis, į kurį važiuojama stebėti saulėtekių ir saulėlydžių.
. Tik šio ugnikalnio šlaituose auga retas augalas "silvesword", kuris yra labai griežtai saugomas ir draudžiama kopti į ugnikalnį nepažymėtais takais, kad nebūtų žalojamos augalo šaknys.
.Kelias į Haną (road to Hana) 52 mylių kelias su 59 vienos juostos tiltais, 617 staigių posūkių ir nenusakomo grožio vaizdais- atogrąžų augmenija, gilūs slėniai, tarpekliai,kriokliai ,juodojo smėlio paplūdimiai.Kelias patenka į 10 JAV pavojingiausių kelių sąrašą ,net parduodami marškinėliai su užrašu "Aš įveikiau kelią į Haną."
Aš ir japonų šeima važiavome su minivenu, vairavo vietinė moteris, važiavome stebėti saulėlydžio į ugnikalnį, tik gaila,kad saulė nusileido į debesis ir to tikro grožio,kuomet paskutinis saulės spindulys nuspalvina vaivorykštės spalvomis lavos laukus, nepamatėme
.Saloje yra didžiausias kanjonas Ramiajame vandenyne.
Anksti ryte skrydis į Kauai salą.Vešli augmenija, daug kritulių jai davė "Sodo salos" vardą. Tai viena iš drėgniausių salų pasaulyje.
.Salos įžymybė- Kipu Falls krioklys,krintantis iš 1569m.,tai aukščiausias krioklys Ramiajame vandenyne. Seniau į šį krioklį šokdavo vaikinai, norėdami parodyti savo drąsą. Spalvingas Waimea kanjonas, kurį išgraužė Waimea upė . Kanjonas leidžiasi į 900m. gylį ir dar vadinamas "Didžiuoju Ramiojo vandenyno kanjonu." (Grand canyon of Pacific)
.Waimea miestas, įsikūręs toje vietoje,kurioje 1778m. išsilaipino kapitonas D.Cook'as.Puikus Limahuli botanikos parkas, 1997m. pripažintas geriausiu JAV botanikos parku.Salos žemė labai derlinga,čia auginami visi atogrąžų vaisiai:mango,papajos, bananai,guava. didelės cukranendrių plantacijos.
.Saloje gausybė laisvai vaikščiojančių vištų, gaidžių ,nes čia nėra mangustų ir kitų plėšrūnų, kurie tuos paukščius išgaudytų.
Po kelių dienų,praleistų šioje ,galima sakyti rojaus saloje, skrydis atgal į Honolulu- kur dar laukė nardymas, naktinis plaukimas jachta bei delfinų stebėjimas ir skrydis į JAV Tenesio valstijos Memfio miestą- pasisvečiuoti ten gyvenančio sūnaus šeimoje.
Mano spalvingos,šiltos pilnos naujų įspūdžių atostogos baigėsi.Aloha ir mahalo (ačiū ir sudie) Havajai! Tai nuostabios, išsaugotos gamtos ,įvariausios augmenijos salos. Kiekvienoje saloje yra ir ugnikalnių, ir slėnių su atogrąžų augmenija ,krioklių ir kanjonų. Ir visa tai griežtai saugojama,leidžiama vaikščioti tik pažymėtais takais, įvažiavimas į nacionalinius parkus mokamas. Kurortiniai miesteliai įsikūrę vandenyno pakrantėse, o garsių ir turtingų žmonių vilos kažkur salų gilumose.
Ar įdomu keliauti vienai ? Taip .Aš manau,kad patyriau daugiau įspūdžių, daugiau pamačiau ir keliavau pigiau, nei naudodamasi turizmo agentūrų siūlomais kelionių paketais.Pagaliau nebūni visai viena- susipažinau su lenkų pora iš Poznanės ir kelis maršrutus keliavome kartu. Su pagyvenusia pora iš Australijos kopėme į Kilaulea ugnikalnį,su japonų šeima važiavome Hanos keliu, o plaukiant jachta patekau į gydytojų kompaniją iš Aliaskos.Tai nuostabios akimirkos, kuomet pradedi pasakoti apie savo šalį, labai nustemba, kai sužino ,kad ir apie jų jų šalį šį tą žinai. Yra net terminas "solo traveler"- vienišas keleivis, man tas terminas labai patinka. Išlydint iš viešbučio ,lipant iš taksi oro uoste, išeinat po skrydžio iš lėktuvo visur girdėjau frazę "kipa hoi moi, aloha"- sugrįžkite. Gera būtų sugrįžti į tas šiltas ,gėlėmis kvepiančiasir savo pirmykščiu gamtos grožiu užburiančias Rojaus salas,bet…tai labai toli ir ganėtinai brangu.
Leonarda Šarakauskienė :info@sarakauskiene.lt
O toliau -nuotraukos :
SKAUSMINGAS NERIMAS KRŪTYSE– KĄ DARYTI ?
Skausmas krūtyse "skausminga krūtis" yra dažniausia priežastis dėl ko moterys kreipiasi į gydytojus.Nors ši liga vargina apie 30-45 proc. moterų ,jos priežastys yra neaiškkios ir aišku ,nėra veiksmingo gydymo. Yra skiriamos dvi pagrindinės krūtų skausmų grupės: cikliniai ir necikliniai skausmai, be to, skausmai gali būti nesusiję su krūtimi :tai krūtinės sienos- raumenų, nervų skausmai, širdies ir plaučių ligos ir kt .Ciklinis skausmas dar vadinamas priešmenstruaciniu skausmu- tai skausmas,atsiradęs dėl hormonų poveikio į krūties audinį. Paprastai šis skausmas vargina jaunas,menstruojančias moteris, jis atsiranda periodiškai 7-10 parą prieš menstruacijas ir, įvykus menstruacijoms, savaime išnyksta. Kai kurioms, ypatingai jautresnėms moterims, šis skausmas gali tęstis ir po menstruacijų, sukeldamas nemalonius jutimus ir didelį nerimą.Kodėl jaunas moteris vargina įkyrus krūtų skausmas? Priežasčių yra įvairių ir kartais sunku surasti tą vienintelę priežastį, sukėlusią moteriai tokį didelį nerimą
Kiekvieną dieną krūtyse vyksta tam tikri fiziologiniai pokyčiai: krūties audinys "bręsta", ruošiasi pastojimui ir kūdikio maitinimui. Įvykus menstruacijoms ,krūties audinys palengva grįžta į ramybės būseną tam, kad po kurio laiko vėl kartotų prieš tai vykusį ciklą.Šį cikliškumą reguliuoja keliolika hormonų gaminamų kiaušidėse, skydliaukėje, hipofizyje. Krūties veiklai netiesioginės įtakos turi ir kepenų funkcija. Todėl savaime aišku, kad net šiuolaikiškais tyrimo metodais surasti tikslią krūties skausmų priežastį yra neįmanoma, tuo labiau, kad be šių išvardintų vidinių priežasčių yra daug ir išorinių: tai ir įvairios moters stresinės būsenos,psichinės traumos, santykiai šeimoje ir daug,daug kitų priežasčių.Net mergaičių ir jaunų moterų rūkymas gali būti krūties skausmų priežastimi.
.Štai kodėl, kuomet menstruojanti moteris kreipiasi dėl krūtų skausmų į gydytoją, šis, norėdamas išsiaiškinti tikrąją ligos priežastį , užduoda daug klausimų apie šeimą,vaikus,intymųjį gyvenimą, persirgtas ligas, patirtus stresus ir kt .Mat,kartais ligos priežastys gali būti tik psichologinės, kai kada užtenka tik patarimo susitvarkyti lytinio gyvenimo higieną – atsikratyti pastoviai lydinčios psichologinės įtampos ir išnyksta varginantys pojūčiai krūtyse. Ne paslaptis, kad dar daugelyje šeimų nutrauktas lytinis aktas yra pats populiariausias saugojimosi nuo nepageidaujamo nėštumo metodas.O jis neleidžia moteriai ramiai ir laisvai mėgautis intymiuoju gyvenimu.Tai atrodytu labai nereikšminga, bet tai taip svarbu moters sveikatai. Neveltui sakoma, kad krūtys yra moters emocinės būklės veidrodis.
Neciklinis skausmas dažniau vargina vyresnes moteris,jis neretai lokalizuojasi vienoje krūtyje. Jo priežastis- tai krūties audinio nykimas gęstant hormonų gamybai . Nykstančio krūties liaukinio audinio vietą užima riebalinis audinys.Liaukinio audinio likučiai suformuoja kietus ,skausmingus mazgus,taip vadinamuosius mastopatinius židinius.
Kadangi vyresnio amžiaus moterys turi didesnę tikimybę susirgti krūties vėžiu, todėl būtini tyrimai: mamografija (kas dveji metai ), įtartini mazgai punktuojami, kai kuriais atvejais,įvertinant vėžio riziką netgi operuojami.Vyrenio amžiaus moterims krūtų skausmą gali išprovokuoti pakaitinė hormonų terapija, kuri, "jaunindama " moterį, sukelia krūties liaukinio audinio išburkimą kuris visuomet lydimas skausmų.
Nereikia pamiršti, kad yra visa eilė krūties gėrybinių būsenų – kaip cistos,gėrybiniai augliai fibroadenomos , kurios taipogi lydimos pastovaus skausmo ar maudimo, dažnai neturinčio ryšio su menstruacijomis, galų gale ir vėžys, augdamas krūtyje ,sukelia jei ne fizinį skausmą, bet nemalonų pojūtį krūtyje.
Taigi,gėrybinės ligos, lygiai kaip ir sunkiai paaiškinamas jaunų moterų krūtų skausmas yra labai įvairialypis,šioms būsenoms diagnozuoti reikalingi atitinkami tyrimai. Gydymas galimas tik pilnai ištyrus moterį ir bent kiek nustačius ligą ar skausmą sukėlusias priežastis.Sakoma: ne kiekvienas atsiradęs nerimas krūtyje yra vėžys, bet kiekvienas atsiradęs pokytis turi būti tiriamas dėl vėžio.
Leonarda Šarakauskienė : info@sarakauskiene.lt
ISLANDIJA- ATŠIAURIOS ROMANTIKOS SALA
Islandija,arba ledo ir ugnies sala,kaip rašoma reklaminiuose leidiniuose,yra sala Atlanto vandenyno šiaurinėje dalyje,nuo Grenlandijos ją skiria tik 300km. Sala 1,5 karto didesnė už Lietuvą ( salos plotas 103 tūkst.kv. kilometrų,Lietuvos- 65,300 tūkst.kv.km.),gyventojų tik 300 tūkst.,iš jų-200 tūkst.gyvena sostinėje Reikjavike.Tai pati šiauriausia Europos sostinė.Čia nėra iš kaminų rūkstančių dūmų,nes šildymui naudojama geoterminė energija,nėra jokių gamtinių iškasenų, 99% elektros pagaminama geoterminėse jėgainėse.Šiltas vanduo turi aitrų sieros kvapą, o šaltas- yra vienas švariausių pasaulyje. Šalies ekonomika priklausoma nuo žuvies kainų ,todėl vyriausybė griežtai pasisako prieš įstojimą į Europos Sąjungą bijant prarasti žvejybos kontrolę,kadangi apie 40% viso šalies eksporto sudaro žuvis ir jos produktai.
Manoma,kad pirmieji Islandijos gyventojai buvo airių vienuoliai,atplaukę į salą apie 800 metus.IX -X a, į salą atsikraustė norvegų vikingai,vikingas Floki Vilgerdarson šaliai suteikė dabartinį pavadinimą, Iki 1814m. buvo Norvegijos kolonija,vėliau priklausė Danijai ,o 1944 m. šaliai suteikta nepriklausomybė.
Įdomu,kad saloje yra vienintelė vieta pasaulyje,kurioje matoma dviejų tektoninių plokščių sandūros vieta- Almanagjau lūžis (išvertus- paprasto žmogaus plyšys).Šioje vietoje (Tingveliro nacionalinis parkas ) per kelias minutes galima pabuvoti Amerikoje ir Europoje.Niekur kitur pasaulyje nėra geresnio ir aiškesnio vaizdo parodančio,kaip viena nuo kitos tolsta litosferos plokštės ir, anot mokslinių tyrimų, po daugelio metų Islandija bus padalinta į dvi dalis.Kasmet plyšys padidėja 2,54 cm.ir dabar yra 4 metrų pločio ir 40 metrų gylio .Kai atsivėrė plyšys ir į viršų išsiliejo magma, prieš daug milijonų metų susiformavo Islandija. Netoli Almanagjau lūžio,Tingveliro nacionaliniame parke 930 m. buvo įkurtas vienas seniausių parlamentų pasaulyje-Altingas. Islandijos Altingas, tuometinio Islandijos užsienio reikalų ministro Jono Baldvino Hanniballsono iniciatyva Islandija pirmoji 1991 metais pripažino Lietuvos nepriklausomybę
Kelionių agentūros "Grūda" pasiūlyta kelionė į šią unikalią salą buvo viliojanti. Pirmiausiai viliojo įspūdingas kelionės maršrutas kuris neapsiribojo tik šalies "turistinio veido" parodymu: sostinės Reikjaviko ir šalia jos esančio "Auksinio rato "- tai trys lankomiausios vietos- Žydroji lagūna, geizeriai ir garsusis Gulfoss krioklys. Pagal mūsų kelionės programą vykome ir į šalies gilumą- kur galima pravažiuoti tik paaukštinto pravažumo autobusu ir į garsųjį Snaefellsness pusiasalį ,kopti į ugnikalnius, kad pamatytume jų kraterius, plaukti amfibija į ledynų karalystę. Islandijoje yra didžiausias Europoje Vatnajokudlio ledynas, kurio storis vietomis siekia iki 1 kilometro. Ledynas leidžiasi iki jūros, todėl plaukiojant amfibija tarp aisbergų pasijunti kaip Arktyje.. Supratome, kad turime būti pasiruošę visiškam kontrastui su įprastomis poilsio formomis: vietoje šiltų Viduržemio jūros pliažų, Islandijoje mūsų laukė vidutinė net liepos mėn pabaigoje +10-12 laipsnių temperatūra, stiprūs vėjai,gal būt ir lietus (mūsų laimei jo išvengėme), žygiai į ugnikalnių viršūnes krioklių panoramas, todėl įprastą vasarinę avalynę teko iškeisti į kalnų batus, vasarinę aprangą į vėjo neperpučiamas ir neperšlampamas striukes .Bet kas norėjo pamatyti atšiaurios gamtos grožį ,pajausti vėjo stiprumą,išgirsti nepaliaujamą krioklių muziką ir pamatyti ugnikalnių viršūnėse nuostabaus grožio kraterius, šioje kelionėje tai patyrė su kaupu Lavos.laukai ugnikalniai, ledynai, krioklių muzika ir vėjas, ypač ugnikalnių viršūnėse, kūrė tokią romantiką, lyg visiškai nebūtų kito kažkur egzistuojančio pasaulio, o kai kur kraštovaizdis labiau priminė mėnulio paviršių nei mūsų žemę .Neveltui lavos laukuose treniravosi Amerikos astronautai, kad jų akys įprastų prie beribių rusvai juodų lavos laukų ,pajaustų gamtos stchijos jėgą ir pabūtų tik patys su savimi. O kur dar geizeriai, fumarolių laukai geoterminiai šaltiniai,lavos išgriaužti urvai- visas šis sunkiai įsivaizduojamas grožis sukurtas dviejų stichijų-ugnies ir vandens..Net trumpai pakeliavus po salą užteka pajausti šį neskubaus salos gyvenimo žavesį ir įsimylėti šią atšiaurią , tačiau labai svetingą žemę.
Kelionę pradėjome sostinėje Reikjavike ("padūmavusi įlanka",) šį pavadinimą davė saloje devintą šimtmetį išsilaipinęs jūreivis Ingolfuras Anarsonas ) ,kurioje gyvena daugiau nei pusė salos gyventojų .Įspūdinga Hallgrims bažnyčia ,primenanti sustingusią per bazalto uolas tekančią lavą. Bažnyčia matoma 20 km .spinduliu, o pasikėlus liftu į bažnyčios bokštą atsiveria nuostabi Reikjaviko panorama .Prieš bažnyčią išdidžiai į tolumą
. žiūrinčio pirmojo europiečio, atradusio Ameriką, vikingo Leifuro Eirikssono skulptūra, kurią dovanojo Islandijai Amerika 1000- jų Altingo metinių proga. Mieste daug jaukių kavinaičių ,aikščių, pėsčiųjų gatvių, garsioji vandens saugykla-Perlanas. Kadangi islandai labai tiki elfais ir troliais- prie parduotuvių dažnai pamatysi laimę nešančių elfų,trolių skulptūrų.
.Neilgai pasisvečiavę turėjome palikti šį jaukų miestą, nes laukė žygis prie aukščiausio (196 m.) Glymur krioklio kaskadų.O kad tai pamatyti-turėjome užkopti vietomis statoku šlaitu pučiant labai stipriam šoniniam vėjui. Bet kopimas buvo vertas to grožio,kuris atsivėrė viršūnėje- kaskadomis krintantis krioklys į siaurą kalnų tarpeklį, o aplink- didžiulių lavos akmenų laukas,primenąs žmogaus pradėtas kurti ir lyg nebaigtas įmantrias skulptūras.
Beje,nusileidimas buvo daug sunkesnis nei kopimas į viršų, vėjas buvo toks stiprus,kad vietomis buvo baisu ,jog neatsilaikysi ir nugarmėsi į tarpeklį. Vėliau keliavome į Snaefellsnes pusiasalį garsėjantį nepaprasta kraštovaizdžio įvairove-ugnikalniai ,krateriai ,lavos laukai ,juodi lavos paplūdimiai ir įspūdingas Holahor ugnikalnio krateris..Dauguma Islandijos krioklių .kraterių,ugnikalnių turi savo legendas,padavimus :Godafoss krioklys- Dievo krioklys ,į kurį islandai,priėmę krikščionybę, sumetė savo garbintus stabus, Svartifosas-tamsus krioklys
Gulfoso krioklys,kurį 1907 išgelbėjo vietinė mergaitė Sigridur nuo planuotos čia pastatyti vandens jėgainės.Prie krioklio atkakliajai mergaitei pastatytas paminklas. Dettifoso krioklys- galingiausias Europoje. Barnafoss (vaikų krioklys)-pagal legendą Kalėdų rytą,tėvams išėjus į bažnyčią, vaikai išėjo paskui juos.
Trumpindami kelią ,jie bandė pereiti akmenine ,arka virš krioklio ,bet nelaimei,įkrito į krioklį ir paskendo. Tuomet jų motina prakeikė arką ir pasakė,kad kiekvienas, eidamas per arką, paskęs….Deja,arką sugriovė žemės drebėjimas.Svartifosso krioklys,krintantis nuo bazalto stulpų ,primenančių vargonus ir vadinamu Trolių pirštais ,legenda apie paslėptą lobį po Skogafoss kriokliu. Seljalandsfosso krioklys, kurį galima apeiti -atsidurti tarp uolos ir krioklo. Išvertus iš islandų kalbos-"Prekiautojo krioklys".
Islandija- vulkaninė sala, dėl geologinių ypatumų joje yra nemažai ugnikalnių-Hekla, Katla,Efjafadjokulis, Askja ,Hvannadalshnukur (aukščiausia šalies viršūnė)
.Labiausiai žinomas tapo Efjafadjokudlio ugnikalnis,išsiveržęs 2010 m. ,kuomet dideli kiekiai ištirpusio ledyno vandens upėmis pasileido iki vandenyno ,apie 800 žmonių buvo evakuota, išsiveržęs ugnikalnis paskleidė didelį vulkaninių pelenų debesį,dėl kurio didžiojoje Europos dalyje buvo uždaryta oro erdvė .Apie šio ugnikalnio išsiveržimą ir jo padarinių likvidavimą sukurtas dokumentinis filmas rodomas ūkininko sodyboje, esančioje ugnikalnio papėdėje. Visa sodyba buvo uždengta storu pelenų sluoksniu, tačiau sutvarkyta ir šiandien joje gyvena žmonės ,kaip ir gyvenę iki katastrofos .Įdomus Snefferso krateris ,kurį išgarsino Jules Verne (Žiulio Verno ) knyga "Kelionė į žemės centrą ".Heklos ugnikalnis, kadaise pramintas "Pragaro vartais ". Šiaurinėje salos dalyje yra giliausiai į salą įsirėžęs Hruta fjordas, netoli jo- Glaumbaeris.
Tai muziejus po atviru dangumi ,kuriame susipažįstama su čia gyvenusių žmonių buitimi, kultūros paveldu.Per ilgus priespaudos ir nepriteklių amžius islandai,puosėlėdami kalbą, sugebėjo išlaikyti savo tautos savitumą, papročius. Islandų kalba nuo vikingų laikų beveik nepasikeitė.Islandų mitai ir legendos ėjo iš lūpų į lūpas, užrašinėti jas pradėta žymiai vėliau . Vargu,ar be Islandijos mitų ir sagų Islandija turėtų Nobelio literatūros premijos laureatą Haldorą Lakness puikų pasakotoją, kurio kūryboje taip įtaigiai vaizduojami islandų mitologiniai personažai, jog sunku patikėti ,kad tai tik rašytojo fantazija.Mūsų kelionė tęsėsi per lavos laukus, pseudokraterius link Myvatno (uodų) ežero,kuris susiformavo prieš 2300 metų lavos išsiveržimo metu.
Tai dažnų žemės drebėjimų ir ugnikalnių kraštas, čia tikra paukščių karalystė ir vienintelė vieta, kur pajutome uodus Myvatnos ežero apylinkėse pamatėme dar vieną neįpratą gamtos kūrinį- iš žemės kylančius garus- fumaroles, sustingusios lavos suformuotus labirintus "tamsos miestus"..Po ilgos kelionės buvo malonu paplūduriuoti Myvatno lagūnos geoterminiame baseine. Kalnais kopėme prie prie krioklų ir ugnikalnių kraterių ir viskas buvo taip gražu,kad nejutome nei nuovargio,nei šalto vėjo ,kuris plėšė nuo mūsų rūbus ,o vasarą reikėjo pirštinių ir kepurių. Kiekvieną dieną kelias vingiuodavo vaizdingomid fiordų, ugnikalnių ir lavos laukų keliukais, kur asfalto nėra ,o žiemą jie dėl saugumo uždaromi .Visą siaurą keliuko plotį užėmė mūsų autobusas, bet vairuotojai labai paslaugūs ir kažkaip sugebėdavo prasilenkti
.Tiltai irgi tik vienpusiai per dideles upes, o mažesni upeliai pravažiuojami per brastas .Aplink kalnai su snieguotom keterom,sniegas ir šlaitų šonuose. .Sustojame pasigerėti ir pasifotografuoti. Sniegas vasarą kaip ir nesiderina, bet smagu ir gražu.Geoterminiame slėnyje pietvakarių Islandijoje trykšta daugiau nei 50 karštų versmių ir burbuliuoja purvo duobutės, yra du galingi geizeriai- Geysiras ir Strokuras (maišytuvas ).Net bendrinis žodis "geizeris " kilęs iš trykštančios karštos versmės Geisyr kas reiškia "nuolat besiveržiantis ".Strokuro išsiveržimas trunka 7-8 minutes,vanduo pakyla į 20 m. aukštį ar aukščiau.Geysiras šiuo metu aprimęs .
Neįmanoma trumpoje apžvalgoje aprašyti visą matytą unikalų gamtos grožį: jį reikia pamatyti,pajausti vėjo galią ant ugnikalnio kraterio,pajausti vienatvę beribiuose lavos laukuose, paplaukioti tarp aisbergų, išplaukti į vandenyną stebėti banginių,uosti sieros kvapą einantį iš karštųjų versmių ir pasimaudyti garsiojoje "Žydrojoje lagūnoje ". Ilgai galima stovėti ir klausytis nepabaigiamos krioklių muzikos, galbūt pasakojančios elfų ir trolių istorijas.Be abejo ,reikėjo paragauti ir pūdytos ryklienos ,ir banginių mėsos, o jų delikatesas- kepta avies galva.O taip "pūdoma" rykliena :
Islandai darbštūs žmonės.Kadangi vasara ten tetrunka vos kelis mėnesius, ilgai tęsiai poliarinė tamsa, turistinis periodas taip pat labai trumpas.Viešbučių yra labai nedaug, todėl vasaros periodu viešbučiais arba svečių namais paverčiami mokinių bendrabučiai.Tiesa,juose patogumai yra bendri,tačiau tai nesumenkina kelionės. Vasarą šalis "okupuota" turistų: dviratininkų, pėsčiųjų ir galingų visureigių sutiksi visur. Daug kempingų,todėl nakvynę susirasti nesunku, tik kai kuriuose kempinguose nakvynę reikia užsisakyti iš anksto. Įdomu,kad visą vasarą moksleiviai dirba- padavėjais, prekybos centruose, kambarinėmis, tvarko gyvenviečių ,kempingų aplinką.Pagrindiniai darbuotojai ,kurių žiemą reikia ne tiek daug- išleidžiami atostogauti, paliekamas prižiūrėti dirbančius mokinius tik vienas kitas.Kadangi dirbamos žemės yra labai nedaug- pagrindiniai verslai avininkystė, arklininkystė ir žvejyba Šiltnamiuose naudojama geoterminė energija ,todėl užsiaugina ir šiltųjų kraštų vaisių, net bananus užsiaugina šiltnamiuose,.
Augmenija labai skurdi,net botanikos sode nėra egzotinių gėlių :tai mūsų lubinai (ten buvo jų pats žydėjimas) nasturtos,gvazdikai,aguonos,įvairių rūšių kerpės. Bet buvo savotiškai gražu..Islandijos gyventojai neturi pavardžių. Vaikas,gimęs Islandijoje gauna vieną ar du vardus ir tėvavardį .(Išskirtiniais atvejais gauna motinos vardą).Tėvavardis susidaro iš tėvo vardo ir galūnės son (sūnus) arba dottir (duktė).Islandai vieni iš ilgiausiai gyvenančių žmonių pasaulyje ,nors valgo daug mėsos ir geria labai daug kavos.
Ko mes ieškome kelionėse ,ko tikmės ? Man kelionės -tai mano svajonių išsipildymas, pakylėjimas virš mano pačios gyvenimo ir susiliejimas su gyvenimu aplink mane. Kelionėse tiek visko daug:naujų žmonių ,minčių, kalbų ,papročių ,garsų, kvapų, vaizdų..Kelionėse pasijunti tartum naujame lygmenyje- nesikapstai praeityje , nebelauki miglotos ateities, esi prikaustyta dabartyje- žaviesi tuo ,ką matai ,gyveni visai kitu ritmu,kai kada ir kitu laiku ir džiaugiesi, kad tavyje ilgai brandinta svajonė pagaliau pildosi. Ir vėl kuri naują svajonę…
Leonarda Šarakauskienė :info@sarakauskiene.lt …
Daugiau nuotraukų
.
d
Saksonijos Šveicarija-Drezdenas
17 amžiuje egzistavo bendra Lietuvos-Lenkijos-Saksonijos valstybė,turėjusi bendrą herbą,kariuomenę, ekonomiką.1697 m.Saksonijos kurfiurstas Frydrychas Augustas buvo išrinktas Lenkijos karaliumi ir Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu,pasirinkęs Augusto II-jo vardą,bet dažnai dėl savo nepaprastos fizinės jėgos buvo vadinams Augustu Stipriuoju.
Žemėlapyje pavaizduota bendra Lenkijos-Lietuvos-Saksonijos valstybė ir bendras trijų valstybių herbas.
Bet ne istorija buvo svarbiausia mūsų kelionėje.Važiavome vaizdingomis Drezdeno apylinkėmis,išraižytomis aukštai kylančiomis uolomis,sudarančias neįtikėtinas skulptūrų grupes-primenančias bokštus,adatas,arkas.Maršrutas tęsėsi palei Elbės upę,kurios pakrantėje pastatytos didingos pilys- vienoje iš jų-Stolpeno pilyje buvo įkalinta grafienė Ana Kozel.
Toliau-kelionė pėsčiomis -iš karto patekome į nuostabius gamtos sukurtus stebuklus:per kelias eras lietus ir šaltis iš smiltainio,nusėdusio prieš 80 mln.metų ,išskaptavo daugybę gotikinių bokštų ir bokštelių,tarpeklių,kuriuose šniokščia veržlūs upeliai ir kriokliai.Eini stačių uolų,šlaitų,akmeninių sienų labirintais.
Nuostabiausia panorama atsiveria einant akmeniniu "Bastėjos "tiltu (76m.) .Nuo tilto atsiveria kabančios uolos,skardžiai,tiesiog visas akmeninis miestas.Pasivaikščioję ispūdingu uolų,tarpeklių ,tiltų labirintais kelionę tęsėme Elbės upe iki Kionigšteino pilies-tvirtovės,stovinčios ant kalno viršūnės.Tai visas miestas,čia Saksonijos valdovai saugojo meno lobius,valstybės iždą,karinį arsenalą.Giliuose vyno rūsiuose buvo brandinamas ir saugojamas vynas, iš giliausio šulinio belaisviai įmantriu mechanizmu semdavo vandenį.Nuo Kionigšteino pilies atsiveria nuostabus vaizdas į Elbės upę ir jos apylinkes.Dėl savo geografinės padėties pilis niekuomet nebuvo užkariauta.Nusileidus nuo Kionigšteino pilies-žavi ir nedidelė Vesenšteino pilis,skaičiuojanti daugiau nei 700 metų.Sugriauta,vėliau kelis kartus perstatyta pilis išlaikė įvairius architektūros stilius-nuo gotikos iki klasicizmo.Puikus barokinis pilies sodas,o dar nuostabesnis alus iš pilies alaus daryklos ir aludaris,puikiai padainavęs vokiškas daineles apie alų ,pagrojęs dūdmaišiu.Padainavome ir mes lietuvišką dainą- "Ėjo senis lauko arti .Sename rūsyje lietuviška daina labai tiko.
Aplankėme garsųjį porceliano miestą-Meiseną,porceliano gamyklą ir 1000 metų senumo Meiseno centrą -tai katedrą,Albrechburgo pilį,rotušę ir toliau -kelias vedė į galutiną tikslą Drezdeną.Aplankėme atstatytą Dievo Motinos katedrą,pasivaikščiojme Briul terasa,dar vadinama "Europos balkonu",Tašenbergo rūmus ,pastatytus Augusto Stipriojo favoritei grafienei Anai Kozel,kuri vėliau visam gyvenimui buvo įkalinta Stolpeno pilyje.Čia ir garsioji Zemperio opera ,kurioje dirbo J.S.Bachas,F.Mendelsonas,K.M.Veberis ir kiti garsūs muzikai.Aišku ir Augusto Stipriojo baroko šedevras-Cvingerio rūmai su originaliais didžiųjų tapytojų darbais,karališkųjų brangenybių ekspozicija.Karališkieji rūmai ir Karališkosios šeimos koplyčia, garsioji freska iš daugybės porcelianinių plokštelių "Karališkoji eisena",kurioje pavaizduoti Vetinų dinastijos kunigaikščiai.Vakarėjo, šiltą dieną pakeitė stiprus lietus,jau atėjo laikas palikti tą miestą-šedevrą,sugriautą ir prikeltą naujam gyvenimui. .Dievo Motinos katedros griuvėsiai ilgą laiką stovėjo tarsi nebylus liūdininkas apie praūžusią karo vėtrą,sugriovusią gražiuosius miestus,žmonių gyvenimus.
Ketvirtoji kelionės diena-kelias per Lenkiją atgal.Kelionė neprailgo,nes mūsų gidė Rasa stengėsi paįvairinti kelionės monotoniją įvairiomis viktorinomis,klausimėlias,pasakojimais.Kas norėjo-žiūrėjo filmus,klausėsi muzikos.Esame dėkingi paslaugiems vairuotojams (neįsidėmėjau jų vardų), linksmuolei gidėi Rasai ir "Grūdai" už turiningą kelionės programą
Leonarda Šarakauskienė :info@sarakauskiene.lt