SENTI IR BŪTI NEPRIKLAUSOMAM; AR TAI ĮMANOMA ?

"Ir vienas, ir vienišas stoviu šių sutemų gūdy,

Lydėdamas temstančią,liūdną būties savo dieną.

Žinau, kad neverta dėl to kruvinai skaudint širdį- lydėt savo savo džiaugsmą ir laimę, juk man ne pirmiena…..

Gyventi dar noriu ir džiaugtis gyvybės palaima .

Ir nušviestą veidą pakelti į dangų žvaigždėtą.

Ir sutemoj pamestą draugą netyčia sutikti,

ir bent prisiminti, kas vakar buvo žadėta"…

  Šio lietuvių poeto V. M. Putino žodžiais  pradedu savo tinklapio dalį skirtą Jums, visiems, vienišiems, įkalintiems savo namuose su savo bėdomis, nesibaigiančiais vargais ir liūdesiu – pabaigusiems  aktyvią veiklą ir panirusiems į savo vienatvę Senatvė – tai vienatvė.Ar tikrai ? Kas man yra senatvė? Ar ji mano priešas?  Pavojus? Sunkumas? Nuosmukis? Priklausomai nuo to, kaip į ją žiūrėsui, galiu ją išgyventi kaip didelį nuotykį. Žinau, kad nepakeisiu savo kūno, mano veido raukšlės rodo mano amžių, bet ar tai svarbu, jei tai nekeičia mano sąmonės, mano minčių, mano užmojų. Aš nustojau stebėtis žmonėmis, kuomet kelionėse ( o keliauju labai daug) žmonės paklausia  kiek man metų ? Visuomet paklausiu, kodėl juos tai domina ? Kodėl to neklausiate kitų keliauninkų?

Žodyne paieškojau žodžio senatvė reikšmės. Radau: paskutinis žmogaus gyvenimo tarpsnis gyvenimo metas, einantis po brandos, kuriam būdingas fiziologinis senėjimo procesas. O apie senėjimą dar blogiau, net ir rašyti nesinori. 

Ką bepridėsi. Pasidaro baugu, kai netikėtai uždėjus ranką ant peties žmogus krūpteli, o girdėdamas nuoširdžius žodžius nejaukiai įsitempia, nenatūraliai šypsosi, įtaria pavojų, blogus ketinimus, klastą. Esame tiek stiprūs, kad vienatvė būtų mūsų namai? Kūno skausmas menkas ir mažareikšmis prieš nejautros pašalą, kandantį vilties daigą… Galima šaipytis iš idealų, dorovės, meilės, tačiau nuo to jų esmė netaps mažiau reikšminga. Ar dažną iš mūsų žeidžia tokia šypsena? Tuos, kurie regi ir girdi, taip. Jie sulaikys akmenį sviedžiančią ranką, o nespėję to padaryti žengs per šukes į nukentėjusio būstą, kad guostų, ramintų. Tai, kas mumyse skurdas, šalia mūsų – smurtas, kančia, ašaros… Nespjaudinkime ant neapykanta turtingų. Apeikime juos. Mums rytmetys dovanoja saulės spindulį. Visa kita – rankos šilumoje ant peties…

Nepaisant su amžiumi susijusių pokyčių, reikia išlikti tuo, kas esi. Gal būt, sulaukę žilos senatvės , pagaliau galėsim patirti tą lengvumą, apie kurį kalba  Hermanas Hesė:

"Visi žiedai nori tapti vaisiais,rytas virsta vakaru;

Žemėje nėra amžinybės,viskas keičiasi, viska išnyksta.

Vasaros grožis geidžia rudens, nori nuvysti, nemėgina kovoti, kai vėjas jį bando nuplėšti.

Žaisk toliau ir nesipriešink,tegul viskas vyksta savaime.

Leisk, kad vėjas tave sudaužęs, tave nuneštų link tavo būsto"….

 

Leonarda Sarakauskiene

Rašykite,bendraukime :info@sarakauskiene.lt

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *


aštuoni − = 7

Galite naudoti šias HTML žymas ir atributus: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>