Sėkmės istorijos padeda nepasiduoti ligai

Sėkmės istorijos padeda nepasiduoti ligai

Visada yra tikimybė susirgti įvairiomis ligomis - lengvomis ir sunkiomis, trumpalaikėmis ir ilgalaikėmis. Kiekviena liga prasideda nedideliais negalavimais... Plačiau »

 

Krūtų ligos

Ištarę žodį  "krūtis" – pagalvojame apie kažką gražaus, jautraus, gundančio. Ištarę "krūties vėžys" – pajuntame begalinį nerimą, baimę, nežinomybę. Neišsigąskime. Ne kiekvienas krūtyje atsiradęs mazgas yra vėžys, bet kiekvienas krūtyje atsiradęs naujas darinys turi būti tiriamas dėl vėžio. Tokia yra onkologų taisyklė.

Krūties ligos, tiek gėrybinės, tiek piktybinės yra dažniausios ligos, kuriomis serga moterys. Santykis tarp gėrybinių ir piktybinių krūties ligų yra 10×1, todėl didžiausią  masę besikreipiančių dėl įvairių krūtyse atsiradusių negalavimų sudaro moterys, sergančios gėrybinėmis krūties ligomis.

Rizika susirgti krūties vėžiu atsiranda po 30 metų amžiaus, bet didžiausia tikimybė susirgti sulaukusioms 60 ir daugiau metų. Tikrosios ligos atsiradimo priežastys nėra visai aiškios. Tai gali būti vidiniai hormoniniai faktoriai (ankstyvos iki 12 m. mėnesinės ir vėlyva – po 55m. jų baigtis). 3-4 kartus dažnaiu serga negimdžiusios ar po 30-ties metų pirmą kartą gimdžiusios moterys. Įtakos turi ir riebalai – nutukusios krūties vėžiu serga dažniau, ne paskutinę vietą turi alkoholis, diabetas ir kitos chroninės ligos. Trečia grupė – genetiniai faktoriai: didesnę tikimybę susirgti turi  moterys, kurių motinos, močiutės, seserys sirgo ar serga krūties, kiaušidžių ar kitų lokalizacijų vėžiu. Pastaruoju metu išaiškinama vis daugiau krūties vėžį lemiančių genų mutacijų. Krūties vėžiu daugiau linkusios sirgti melancholiškos, "sunkaus" charakterio moterys, ypač jei jų gyvenime buvo daug sunkių psichinių traumų, sielvarto, išdavysčių.

Liga paprastai vystosi labai lėtai ir nesukeldama moteriai didelių nemalonumų. Apie 90 proc. besikreipiančių moterų dėl įvairių negalavimų, diskomforto  krūtyse sudaro gėrybinėmis ligomis sergančios moterys. Pagrindinė problema – nėra lengva atskirti patologinius ir fiziologinius pokyčius krūtyse. Fibrocistinės ar gėrybinės krūties ligos pavadinimas apima ir ciklinius fiziologinius krūties pokyčius ir ikivėžinius proliferacinius pakitimus, kurie ilgainiui gali transformuotis į vėžį. Todėl ir skiriame dvi krūties vėžio vystymosi formas: į ikiklinikinę ir tą, kurįą jau galime nustatyti turimais tyrimo metodais – mamografija, ultragarsu, jei reikia diagnozės patikslinimo – punkcija arba  biopsija.

Ligos pradžioje simptomų nedaug: dažniausiai randamas kietas, neskausmingas nelygus mazgas. Augliui didėjant gali būti įtraukiama virš jo esanti oda, patraukiamas spenelis, padidėja pažasties limfmazgiai. Negydant liga plinta per visą krūtį – ji padidėja, parausta, kartais išopėja, darosi nejudri. Moteris turi pati kartą per mėnesį apžiūrėti savo krūtis, atkreipti dėmesį į formos pasikeitimus, simetriškumą, odos ar spenelio įtraukimus, ribotus sukietiejimus, išskyras iš spenelių. Esant net menkiausiam įtarimui, kad įvyko pokyčiai, kurių anksčiau nebuvo, moteris nedelsiant turi kreiptis į gydytoją.

Krūties vėžio gydymas ir medicinos mokslo istorija yra neatsiejami dalykai. Jau V-me amžiuje prieš mūsų erą istorikas Herodotas aprašo krūties augliu sirgusią ir išgydytą princesę Atossą. Apie šią ligą užsisminė ir Hipokratas, teigęs, kad, jei liga išplitusi, geriau iš vis jos negydyti, o nepagydomos ligos tai tos, kurios neišgydomos nei peiliu, nei ugnimi. Nuo medicinos mokslų kūrėjų laikų praėjo  tūkstantmečiai. Keitėsi supratimas apie krūties vėžį, jo pobūdį, eigą. Mokslas nestovi vietoje. Nuo pirmųjų moteris luošinačių operacijų praėjo daug laiko, šiuo metu, turint galingą papildomą gydymą – chemoterapiją, spindulinį gydymą, hormonoterapiją bei biologinę terapiją, atsisakyta didelių, moters kūną  sudarkančių  krūties šalinimo operacijų, pasitelkiant plastinę chirurgiją – gaunamas puikus kosmetinis vaizdas, net jei tenka šalinti ir didelius krūties navikus.

Reikai atminti, kad moteris ir po gydymo turi save stebėti, reguliariai tikrintis pas gydytoją, kadangi niekas negali prognozuoti, ar liga neatsinaujins. Čia ir slypi tos ligos klasta.

Ne visos krūties vėžio formos gydomos sėkmingai, yra labai piktų, greitai plintančių formų (tik jų yra labai mažai), be to,jei kreipiamasi pavėluotai ir liga išplitusi, gydymas negali būti labai sėkmingas. Šių liūdnų atvejų buvo ir bus, tačiau jų sumažėtų, jei moterys sau skirtų daugiau dėmesio, laiku kreiptųsi į gydytojus ir gydytųsi, kai tai yra būtina.

 

 

 

Kas yra vėžys ?

Vėžys. Tame žodyje slypi begalinė jėga. Pirmiausia jis mus užmuša savo pavadinimu, nes mes leidome jam tapti mirties sinonimu. Žmogus, kuriam pasakoma, kad jis serga vėžiu, išgirsta šiurpų pripažinimą, kad kažin kas baisaus vyksta jo paties kūne.

Vėžys tampa gėdos liga, liga skatinančia slapukauti ir meluoti, gintis taip pat, kaip ir slėpti. Susirgusiam žodis vėžys tikrai baisus – nei vienos ligos atveju nenaudojame karo metaforų, o čia tik ir girdime – kova su vėžiu, laimėtas ar pralaimėtas, mūšis, priešo įsiskverbimas, o gydymas - gynybos strategija. Kaip galima kariauti su pačiu savimi ?

Ar galime suprasti vėžį?

Liga prasideda iš lėto ir dažniausiai būna pasislėpusi. Viena ląstelė pasidalija į dvi, toliau į keturias, keturios – į šešiolika. Nenormalios ląstelės sunaikina normalias. Tai ir yra viena iš piktybiškiausių vėžio savybių, dėl kurios taip sunku įveikti šią ligą – navikas susiformuoja iš sveikų kūno ląstelių, ir organizmo imuninė sistema ilgai jų neatpažįsta ir leidžia joms netvarkingai daugintis. Po kiek laiko ląstelių sankaupos sutvirtėja, sukietėja ir pasireiškia, išnyra į paviršių. Galima jas vadinti mase, naviku, augliu, tačiau susiformavęs darinys jau pareikalauja dėmesio. Mes galime darinį pašalinti chirurgiškai, priversti susitraukti spindulinėmis procedūromis, galime nunuodyti vaistais – chemoterapija. Kad ir ką pasirinktume – naviką turime suvokti kaip svetimkūnį, kaip pašalinį daiktą atsiradusį mūsų organizme. Ir vis dėl to – jis mūsų pačių kūrinys. Kūrinys – kurio visi taip bijome.

Kas sukelia vėžį?

Tai vienas labiausiai  ginčytinų ir sudėtingiausių klausimų. Priešingai negu buvo manoma, žmogus nėra vienintelė būtybė, kuri serga vėžiu. Ne tik žinduoliai, bet ir visa gyvoji gamta – žuvys, paukščiai ropliai taip pat serga vėžiu. Vėžys nėra vien pramoninės eros nelaimė. Naviko pėdsakų randama Egipto mumijose, jau medicinos tėvas Hipokratas ketvirtame amžiuje prieš Kristų nemažai rašė apie vėžį bei darė prielaidas apie jo galimas priežastis, jis, pamatęs išopėjusios krūties opos panašumą į vėžio žnyples, pavadino šią ligą cancer-vėžys.

Dabartinis mokslas vėžio atsiradimą apibėžia kaip ląstelėje vykstančią procesų seką ,kurio pabaigoje ląstelė supiktybėja. Ši įvykių seka prasideda nuo sveikų ląstelių genetinės medžiagos pokyčių, kuriuos sukelia vadinamieji vėžio iniciatoriai, kurie gali būti išoriniai (cigarečių dūmai, jonizuojanti radiacija, nors ir retai-virusai) ) ir vidiniai – tokie kaip sutrikusi hormonų veikla ar įgimtos genų anomalijos. Taip pat viena iš priežasčių gali būti suaktyvėję kai kurie vėžį sukeliantys genai dar vadinami onkogenais. Tačiau į pagrindinį klausimą – kas paleidžia ląstelių supiktybėjimo mechanizmą atsakymo kol kas nežinome.

Leonarda Šarakauskienė :info@sarakauskiene.lt