Ilgą laiką žodį „key“  (Key West, Florida Keys )  tapatinau su anglų kalbos  žodžiu „raktas“, bet pabuvojus Floridoje, sužinojau, kad šis žodis nieko bendro neturi su „raktu“. Tai ispaniško žodžio „Cayo“  trumpinys, reiškiantis „mažą salelę“. Iš tikrųjų tai mažų salelių grupės, lanku  nusitęsusios nuo žemyninės pietinės  Floridos dalies- Biskajos įlankos  ir užsibaigiančios Dry Tortugas  (Sausojo vėžlio) sala, nutolusia apie 108 km. nuo gerai žinomos Ki Vesto (Key West) salos,  kurios pavadinimas kilęs iš ispanų kalbos –Cayo Hueso – Kaulų sala). Visą salų archipelagą sudaro apie 1700 didesnių bei mažesnių salų užimančių apie 356 kv. kilometrų plotą (Wikipedijos duomenys).Salas jungia 42 tiltai  ir Atlanto greitkelis US-1, prasidedantis Key  Weste , tęsiasi 3813km. iki Džordžijos valstijos.

Greitkelio dalis, jungianti salas, vadinasi Vandenyno greitkeliu. Šiuo gretkeliu ir salas jungiančiais tiltais pravažiavau trumpas atkarpas- važiuojant  į St. Petersburgą, Sarasotą, Siesta Key, Naples  ir įspūdingu Tampos įlankos Saulės  tiltu. Ačiū   draugams  vežiojusiems   mane įspūdinga Floridos Karibų įlankos pakrante, parodžiusiems  Floridos gamtos grožį ir įvairovę.

Kelionę pradėjau vienoje žinomiausių salų- Ki Veste.(Key West.) Tai piečiausia JAV gyvenvietė. Ki Vestas- tai sala- miestas, įkurtas kaip laivų, nukentėjusių nuo Karibų jūros rifų gelbėjimo centras , vėliau tapusi kolonistų, ištrūkusių iš Nepriklausomybės karo, prieglobsčiu. Be to, čia rado prieglobstį pabėgę nuo didmiesčio gyvenimo žmonės , tokie, kaip E. Hemingvėjus, J. Buffet, T. Willjams, išlikęs baltas prezidento H.S. Trumano namas- muziejus, kuriame jis dažniausiai leisdavo žiemas. 

  E. Hemingvėjui  namą, kaip vestuvinę dovaną, 1931m.  padovanojo turtingas jo antrosios  žmonos Paulinos dėdė. Čia  E. Hemingvėjus   gyveno 1931-1940m. ir parašė savo garsiuosius romanus „Atsisveikinimas su ginklais“ , „Kam skambina varpai“, eilę trumpų   apsakymų. E. Hemingvėjus greitai susipažino su vietos gyventojais, su jais susidraugavo. Dėl geraširdiškumo, nuolatinio humoro, paprastumo ir svarbiausia dėl tikro, o ne tariamo domėjimosi žmonėmis jis greitai tapdavo savas. Ki Vesto paprastų žmonių sunkus ir  sudėtingas gyvenimas   Didžiosios depresijos ir Kubos revoliucijos priešaušrio laikais   aprašytas novelėje „Turėti ir neturėti“.  Dabar E. Hemingvėjaus muziejus gausiai lankomas turistų, dar ir  dabar jame gyvena 6-pirštės katės, kurias labai mėgo rašytojas.

 Nors dabar salos nėra tokios atokios kaip anksčiau, tačiau Ki Vestas išlaikė „pasaulio pakraščio“ atmosferą dėl jam būdingų baltų medinių  namų su dailiais raižytais balkonais, senoviniais barais, siauromis gatvėmis.

Pagrindinė Diuvalio gatvė (pavadinta pirmojo salos gubernatoriaus  vardu)  eina skersai per visą salą  nuo Atlanto vandenyno iki Karibų įlankos. Joje  dieną-naktį nesustoja amerikietiškas gyvenimas, veikia daugybė barų, užeigų iš kurių sklinda įvairi muzika. 

 Iš  visų miestelio vietų puikiai matosi švyturys, statytas 1847m. Švyturys kelis kartus aukštintas, veikia ir dabar- jo šviesa sklinda keletą kilometrų į Karibų įlanką.

  KI Vestas yra piečiausia Amerikos žemyno vieta, ją žymi  ženklas, primenąs jūrinę buoją.Yra Meno muziejus,  istorinė vieta- Zachary Tailor fortas , statytas 1845-1866m., kuris Amerikos Pilietinio karo laikais buvo svarbi Amerikos laivyno bazė. Yra seniausias Floridoje akvariumas, pastatytas 1932-34 metais.   Tais laikais tai  buvęs vienas pirmųjų ir didžiausių akvariumų Amerikoje. Kadangi sala buvo prieglauda laivų, sudužusių į pakrantės koralinius rifus, yra įdomus sudužusių laivų muziejus, kuriame saugojami eksponatai, rasti laivuose ir laivų liekanos.   Per trumpą laiką (saloje buvau tik 1,5 paros), sunku buvo viską aplėkti ir pamatyti. Nesinorėjo taip greitai palikti tą amerikietišką, ispanišku-meksikietišku  koloritu nuspalvintą miestą-salą, kuriame dar gyva E. Hemingvėjaus legenda. Miesto gatvėse gali  sutikti   jo knygose aprašytų vietinių gyventojų- konch‘ų (conch people- taip buvo vadinami žmonės, kurie  pragyvenimui rinkdavę kriaukles ) prototipų.

Vėlai vakare-   skrydis į Tampą- didžiausią Floridos miestą  Karibų įlankos pakrantėje, kur jau laukė lietuvių bičiulių šeima, pasiruošusi  aprodyti kitas Floridos Karibų įlankos grožybes.

Kelionę pradėjome St. Petersburge- tai antras pagal dydį po Tampos miestas, įkurtas 1888 metais.

Kadangi jame  yra apie 361 saulėtų dienų, miestas dar vadinamas „Saulės miestu“, ar mažybiniu „ST. Pete“ vardu.

Beveik pačiame miesto centre yra Botanikos sodas, pavadintas „Sunken Garden“ (Paskendęs sodas).Šiuo vardu pavadintas todėl, kad įkurtas nusausinto ežero dugne.Sodą įkūtė privatus asmuo -G. Turneris.Iš profesijos jis buvęs santechnikas, tačiau labai mėgęs gėlininkystę.   Sode daugybė tropikinių augalų, kai kuriems daugiau nei 100 metų, yra daugybė paukščių rūšių, papūgų, tvenkiniai su flamingais juose.

Buvo malonu iš miesto šurmulio, karščio, patekti į vėsią erdvę, grožėtis tropikų gėlėmis , pasivaikščioti tankios tropikinių medžių lapijos pavėsyje.

Žavus, nedidukas senamiestis, tarp namų atsiveriantys vandenyno vaizdai ir balto smėlio paplūdimiai, aukštos palmės- viskas lyg  susiliejo į vieną,  ryškiomis spalvomis  nutapytą paveikslą. Kito palyginimo St. Pete nerandu.

Nemažiau nustebino ir Venecijos salelė Sarasotoje. Sarasota-  salų grupė: Lido Key, Siesta Key,  Longboat Key ir kitos. Sarasotoje  cirko impresarijus J. Ringling 1925m. pastatė venecijietiško stiliaus rūmus. Rūmai statyti kaip menų muziejus,  jo paties  ir jo žmonos Mable atminties  išsaugojimui. Supirkęs daug meno kūrinių iš Europos, Azijos,  J.Ringling norėjo , kad Floridos žmonės pamatytų koks  platus ir įdomus  meno pasaulis.

Renesanso stiliaus rūmai dabar vadinami tiesiog Ringling. Juose yra 21 meno galerija, sode- kopijos antikinių skulptūrų. Visą kompleksą sudaro istorinis Ca‘d‘Zan dvaras, sodas, atsiveriantis į vandenyną, Meno biblioteka, du cirko muziejai ir istorinis Asolo teatras. Itališka Ringling architektūra turėjo įtakos ir Sarasotos senamiesčiui- daugelis senamiesčio namų primena itališką stilių,net Sarasotos simbolis yra Mikelandželo Dovydo skulptūros kopija.

       J. N. Ringling yra geriausiai žinomas iš septynių brolių, iš kurių penki buvo keliaujančio  cirko artistai ir sukūrė cirką tokį, koks jis yra šiandien. Pravažiavus Tampos įlankos tiltą dar vienas puikus miestelis  Marko saloje-Naples. Įkurtas 1880m. ir dėl panašumo į Neapolio įlanką Italijoje – pavadintas  Naples (taip angliškai vadinasi Neapolis). Naples yra rojus žvejams, povandeninio plaukiojimo mėgėjams.

Florida- ispaniškai „gėlių žemė“. Gražiai pavadino ją ispanas Juan Ponce de Leon  1513m. Tai tikra gėlių žemė, graži savo oru, augmenija, vandenimis, žmonėmis. Žmonės. Jie jau ne tokie, kokius juos matė ir aprašė E. Hemingvėjus: „Todėl, kad mes- beviltiški, pasakė jis. –Mes neturime ko prarasti. Mes jau visiškai sužverėję. Mes blogesni už tuos, kuriuos vedė Spartakas. Bet mums nieko negali padaryti, nes mes tiek mušti, kad dabar vienintelė mūsų paguoda-gėrimas ir vienintelis pasididžiavimas- kad galime viską pakęsti.  Bet ne visi tokie. Kai kurie gali ir atgal duoti“ (E. Hemingvėjus „Turėti ir neturėti“). Taigi salų žmonės- mišrūs, baltieji, kubiečiai, meksikiečiai. Daug emigrantų  iš visų pasaulio kampelių. O kur jų nėra ?

Norėčiau, kad tai būtų nepaskutinė  mano kelionė į šią Gėlių žemę. Gera turėti svajonę…

L. Šarakauskienė.      info@sarakauskiene.lt

Key West gatvė

Buvusio kelio-tilto liekana

Sunken Garden sode.St. Petersburgas

Salas jungia ne tik tiltai, bet ir kanalai

Skulptūra,vaizduojanti karo pabaigą.

Vanduo ir burės

Key West meno galerija

Žvejas

 Daugelis yra skaitę norvegų keliautojo ir mokslininko  T.Hejerdalo (Thor Heyerdhal) knygas  apie ekspedicijas „Kon-Tikio“ir „Ra“ plaustais . Kam jos nežadino vaizduotės? Tai buvo sunkiai įsivaizduojamos kelionės, bet T. Hejerdalas įrodė, kad gana paprastu  plaustu galima perplaukti vandenyną. Priplaukęs Velykų salą ir kitas salas Ramiajame vandenyne ,  jis įrodė, kad pirmieji žmonės į Polineziją atplaukė ne iš Azijos (kaip tvirtino dauguma mokslininkų), bet iš Amerikos.
Velykų saloje pabuvojau ir aš. Manau, kad artėjant  Velykoms  bus įdomu pasiskaityti apie šią , pilną neįmintų mįslių salą, pasižiūrėti   nuotraukas. T. Hejerdalas salą priplaukė plaustu, o  aš- skridau iš Čilės. Tai buvo mano  kelionės per visą Pietų Ameriką (nuo Ugnies žemės, per  Argentiną, Braziliją, Čilę ) pabaiga. Vienintelė aviakompanija  LAN-Čilė gali skraidinti keleivius į šią mažutę salą. Lėktuvai leidžiasi  1962m. amerikiečių pastatytame vieno tako oro uoste. Per dieną yra tik vienas 5 valandų skrydis iš Santjago , todėl jokios turistų spūsties saloje nėra.  Nusileidimo takas eina visai šalia kranto, todėl žiūrint pro iliuminatorių atrodo, jog lėktuvas leidžiasi tiesiai į vandenį.  Salą galima pasiekti laivu ar burlaiviu, bet, savaime suprantama,  taip atplaukia tik  pavieniai  turistai. 

Velykų salai, arba Rapa Nui ar Te Pito O TE  (kas vietos kalba reiškia pasaulio bambą arba pasaulio laivą)  pavadinimą davė jūreivis olandas Jakobas Rogevenas (Jacob Roggeveen ) 1722metų  Velykų rytą priplaukęs salą. Nuo 1888m. ji priklauso Čilei. Vietinių gyventojų rapanujų žemes išpirko (ar nusavino ? ) Čilės vyriausybė,   kuri saloje giežtai kontroliuoja statybas, verslus, turistų srautus. Kapitonas J. Rogevenas saloje  surado trijų rasių gyventojus: juodaodžius,  raudonodžius ir baltuosius. Spėjama, kad pirmieji salos gyventojai atkeliavo iš Polinezijos salų ,bet T.Hejerdalo  nuomone- pirmieji salos gyventojai galėjo būti amerikiečiai, nes saloje buvo auginamos saldžiosios bulvės, kurias galėjo atvežti keliautojai iš Amazonės kraštų Salos plotas tik 163 kv. km. (Tai prilygsta Kauno plotui ). Didžioji salos paslaptis- – akmeninės skulptūros , kurias vietiniai vadina moai. Spėjama, kad skulptūros sukurtos daugiau kaip prieš 400 metų, tačiau dar ir šiandien jos yra viena didžiausių archeologijos mįslių. Stulbina sunkiai įsivaizduojama skulptūrų didybė, energija, rimtis ir paslaptingumas. Statulos skaptuotos iš Rano Raraku ugnikalnio minkštos uolienos , dauguma jų pavienės, kitos sustatytos grupėmis ant postamentų ir visos atsuktos veidais į salą, išskyrus vieną grupę iš septynių moajų , žiūrinčią į vandenyną. Skulptūros skirtingo dydžio: nuo pusmetrio iki 22 metrų aukščio , dauguma jų išbarstytos ant ugnikalnio ,iš kurio uolienos jos darytos, šlaitų.

Dalis skulptūrų ant galvų turi raudono akmens galvos apdangalus, kurie tarsi primena polineziečių šukuosenas.  T. Hejerdalas įrodinėjo, kad tai gali būti senųjų vikingų atvaizdai, nes tų statulų veidai europietiški, o vikingų plaukai buvę rudi. Kepurėms gaminti raudonas akmuo buvo imamas iš kalno PUA PAO, o senąja suomių kalba „PUNA PIAJO" reiškia „ruda galva“. Gal statulos turėjo religinę paskirtį, vaizdavo genčių vadus, o gal, pagal Polinezijos papročius, įkūnijo protėvių dvasias. Prasidėjus genčių tarpusavio nesutarimams ,statulas pradėta niokoti ir griauti, galop jas nustota kalti. Šiuo metu saloje yra apie 600  geriau ar blogiau išsilaikiusių skulptūrų.1960m. pietinę salos dalį nusiaubė cunamis, vanduo paplovė kai kurias statulas ir atvėrė po jomis esančias kapavietes. Paaiškėjo, kad kai kurios skulptūros buvo ir antkapiniai paminklai.

Kita salos paslaptis- požeminiai urvai, kuriuose galbūt gyveno ir slėpėsi čiabuviai.  Saloje siautė europiečių atvežti raupai , kai kuriose skulptūrose išskaptuotos duobutės, panašios į raupų paliktus randus.

Gal urvuose buvo izoliuojami sergantieji šia užkrečiama liga ? Požemiai labai gilūs.  Spėjama, kad požemiai galėjo jungti salą su žemynu. Apie tai rašė įžymusis povandeninio pasaulio tyrinėtojas Žanas Žakas Kusto. (Jacques-Yves Custeau) . T. Hejerdalo ekspedicijos nariams pavyko nusileisti į 100 metrų gylį, ten rado daugybę smulkių statulėlių, tarp jų ir gimdančios moters, kuri pagaminta iš rečiausio bazalto, randamo tik Afrikoje.

Velykų saloje, be moajų, yra dar viena įdomi apeiginė vieta. Tai vakarinėje salos dalyje esantis Orango kaimas. Senieji salos gyventojai tikėjo dievą Makė Makė. Jis sukūrė viską: saulę, vandenį, žemę, žvaigždes. Dievas atkeliavo į salą skraidančiu laivu, o pats buvęs sparnuotas. Pagrindinis šių apeigų tikslas buvo varžytuvės dėl Žmogaus- Paukščio titulo. Garbingiausi jauni genčių vyrai turėdavo nuo uolėto kranto nerti į vandenyną ir nuplaukti į netolimas tris saleles, kuriose tuo metu perėdavo juodosios jūros kregždės. Pirmasis, radęs kregždžių kiaušinį ir įteikęs jį savo vadui, tapdavo nugalėtoju. Už tai jam atitekdavo septynios gražiausios moterys, o vadas buvo tituluojamas Žmogumi- Paukščiu ir vieneriems metams tapdavo dievo Make Makės vietininku žemėje. 

Dar viena mistinė vieta saloje-  įmagnetintas akmuo, kuris saulėje įkaista iki 100  laipsnių, o keturi gretimi apvalūs akmenys , sustatyti tiksliai pagal pasaulio šalis, visai neįkaista. Ties tuo akmeniu kompaso rodyklė nepaliaujamai sukasi , o laikrodžio sekundės rodyklė   visiškai sustoja. Nustatyta, kad šis akmuo saloje atsirado maždaug 500 metų anksčiau , nei buvo pastatytos pirmosios statulos. Pasakyti, kas įmagnetino ir nugludino akmenį, iki šiol nesugebėta. Velykų sala lengvai  neišduoda savo paslapčių.

  Ką veikėme  saloje ? Didelių pramogų joje  nėra, čia  tiesiog gera būti. Mes patekome į karnavalinį laikotarpį, tai lyg mūsų Užgavėnės.  Festivalis saloje vadinamas „Tapati“. Įdomu buvo stebėti smagiai nusiteikusių kaukėmis pasipuošusių ir išsidažiusių žmonių eiseną, kurioje ryškiai skyrėsi (nors vietinių papročiu irgi išsidažę) turistai. Buvo įdomu klausytis skambių melodingų  dainų, stebėti ritmiškus apeiginius šokius. Šventė vyko ant vandenyno kranto. Nepaliaujama bangų mūša, susiliejusi  su dainų ir šokių ritmais, dvelkė mistika ir  kūrė  siurrealizmo vaizdinius.  Laužų šviesoje šokančiųjų šešėliai kūrė fantasmagoriškas instaliacijas. Ir mes įsiliejome į bendrą šokančią ir dainuojančią minią.  Sunku buvo įsivaizduoti,  kad kažkur toli yra kitas, civilizuotas pasaulis. Čia pat, ant laužų  buvo kepami jaučiai, puotavo visa sala, visą naktį dundėjo būgnai , muzika, skambėjo dainos. Ir visa  tai tęsėsi iki saulės patekėjimo. 

  Salą galima apeiti   pėsčiomis, apvažiuoti dviračiu,  taipogi  galima jodinėti ar mėgautis burlenčių sportu.

 Vakarais  buvo  malonu sėdėti miniatiūrinėse kavinėse su vyno taure  ant vandenyno kranto, klausytis nepaliaujamos  vandenyno bangų mūšos į pakrantės uolas. 

 Gera  buvo  pasikaitinti balto smėlio paplūdimyje ir  maudytis  po lūžtančiomis vandenyno bangomis. Teisus buvo T. Hejerdalas , sakydamas, kad „tai, kas vienija žmoniją, yra natūralu ir turi būti skatinama, ir, priešingai, tai, kas skiria žmones yra dirbtina ir turi būti nugalėta“.  Manau, kad kelionės yra didysis vienytojas - keliaudamas ne tik įgauni  naujų   žinių , bet ir bendrauji su skirtingų kultūrų, papročių  žmonėmis. Keliaudamas pamatai, kad mus  skiria tik odos spalva , buitis, gyvenimo būdas, bet ne jausmai: visur žmonės myli ir neapkenčia, tuokiasi ir skiriasi, augina vaikus ir sensta ir miršta.  Mes keliaujame, nes esame apimti begalinio smalsumo bei troškimo pažinti bei suprasti seniai, seniai prieš mus buvusias civilizacijas bandydami  įminti neįmenamas mįsles. Teisingai rašė prancūzų filosofas R. Descartes (Rene Descartes) „keliauti yra beveik tas pats, kas kalbėtis su praėjusių amžių žmonėmis“. 

Leonarda Šarakauskienė      info@sarakauskiene.lt   Toliau nuotraukos:
 

"Vaikystės Sodo" įdėja kunigo Hermano Šulco žodžiais :" kai aš atvykau į Ruandą 1958m. daugiausiai dirbau su vargšais ir apleistaisiais su kuriais niekas nenorėjo bendrauti. Kai aš pradėjau savo kelionę per žmonių kančias, vargą ir skurdą, visuomet buvau lydimas jaunimo, kuriems patiko būti su manimi. Tai buvo mano tikrieji draugai. Vieną kartą jie paprašė pagalvoti ir apie juos, jų ateitį, kuri jiems nieko nežadėjo. Jie buvo bemoksliai, bedarbiai, bedaliai  ir niekam nerūpėjo. Aš paklausiau-kaip praktiškai aš galiu jiems padėti ? Jie atsakė, kad nori mokytis, įgyti kokį nors amatą ar profesiją. Taip gimė "Vaikystės sodo" įdėja"

Taip ir  aš visai netikėtai tapau "Vaikystės Sodo " dalimi.  Mat,   2019 metų  sausio  mėnesį dirbau savanore lietuvio vienuolio įkurtame  Hermano Šulco "Vaikystės  sode"  Ruandoje. Vardas Hermanas išvertus iš lotynų kalbos yra "karo vyras". Toks yra ir 50-jį kunigystės jubiliejų 2018 rudenį Klaipėdoje minėjęs kunigas, misijonierius, geradarys  Hermanas Šulcas, didžiąją savo gyvenimo dalį kovojęs už  Dievą,  gėrį, meilę likimo nuskriaustiems, atstumtiesiems.  Nors, sakydamas pamokslą,  tuos 50 metų jis šmaikščiai pavadino "avantiūra", prisipažino: "viską pakartočiau". Būdamas  šv.  kun. J. Bosko pasekėju dar pridūrė:"Jei nori tapti geras, daryk tai ir viskas klostysis puikiai: džiaukis, mokykis, melskis ". Kunigą Hermaną Šulcą pažįstu senokai. Lankausi  netoli Kretingos jo  įsteigtoje stovykloje "Jaunimo sodas", kurioje prieglobstį randa vaikai iš socialinės rizikos šeimų. Jaunimo stovykloje Ruandoje lankiausi 2018 metais, keliaudama po Ugandą ir Ruandą.Bet tada  ten buvau kaip turistė. Svetingi šeimininkai, vaikučiai  išlydėjo mus su dainomis ir šokiais. Palikdama  tą  likimo nuskriaustiems vaikams meile persunktą sodą  nusprendžiau – aš čia dar sugrįšiu, bet jau ne kaip turistė, o dirbti. Dirbti su pačiais mažiausiais, kurie, išsiilgę žmogiškos šilumos, glaudėsi prie mūsų , kažką savo kalba vienas per kitą  mums pasakojo.   Po jubiliejinių  mišių, prie Kretingos esančiuose kunigo namuose, įsikalbėjome  apie darbą Ruandoje.

Stovykloje nuolat  gyvena apie 150 globotinių:visiški našlaičiai, pamestinukai, vaikai, surinkti iš gatvių- elgetaujantys, vagiliaujantys , benamiai. Su vyresniais vaikais nuolat dirba savanoriai iš visų pasaulio šalių.Jie, studijuojantys sociologiją, psichologiją atvažiuoja rinkti medžiagos savo  magistriniams darbams, kiti tiesiog atvažiuoja pamokyti vaikus kalbų, pabendrauti, pamokyti amatų.  Vyresnieji geriau kalba angliškai, su jais bendravimas yra lengvesnis. Su pačiais mažiausiais dirba vietinio vienuolių ordino vienuolės, kurioms sunku surasti pramogų vaikams,nėra laiko kiekvieną vaiką apkabinti, be to, kasdieniai ruošos darbai, pamokų tikrinimas atima daug laiko.

"Mažiesiems labai trūksta bendravimo, daugelis jų net nežino ką reiškia žodžiai -tėtis, mama, brolis- jie nieko nežino apie savo gimines, ar turi brolių, ar seserų, kur jų tėvai.  Jie nesupranta kodėl , kaip nereikalingi daiktai ,  buvo išmest į gatvę" vos  sulaikydamas ašaras kalbėjo kunigas.  Tuomet kunigui pasakiau- aš atvažiuosiu  ir dirbsiu  su pačiais mažiausiais. Kunigas mielai sutiko mane priimti. Susitvarkiusi vizos formalumus, išvykau mėnesiui. Visą laiką kirbėjo nerimas- kaip mane priims vaikai, kaip aš, nemokėdama jų kalbos, su jais susikalbėsiu, kaip mes bendrausime .Galų gale nusprendžiau, kad lengviausias  bendravimo  kelias -muzika. Kompiuteryje išrinkau daug lengvų, mokomųjų angliškų dainelių, giesmelių,  animacinių filmukų, juos konvertavau į Mp3 formatą, kad galėtume žiūrėti ir mokytis net ir nesant interneto (jo dažnai  nebūdavo). Po atvykimo, sekančią dieną mane pristatė vienuolėms, tarp kurių viena kalbėjo angliškai ir buvo mano vertėja, vėliau ir pati išmokau kelias  vietinės kalbos frazes. Bet geriausia kalba buvo muzika ir darbas, kurį dirbau kartu su vaikais.

Vaikai ten pradeda mokytis nuo 5 metų (ikimokyklininukai ), nuo 6 metų jau pirma klasė, mokslas trunka 12 metų. Mokykla nuo stovyklos už 5- kių kilometrų, siauru keliuku per džiungles.  Pirmai pamainai mokslas prasideda  8 val., antrai- 12 val., o vyresnieji mokosi  nuo 8 iki 17 val.  Vyresnieji ir pirmos pamainos mažiukai išeidavo kartu. Stovykloje likdavo antros pamainos  mažiukai ir visai dar neinantys į mokyklą.

Su jais turėdavome daug kasdienių  darbų: skalbti, prinešti į virtuves malkų (stovykloje trys virtuvės, visas maistas gaminamas ant malkomis kūrenamų plytų ) , prirauti žolės triušiams (triušių priežiūra buvo pavesta vaikams ),  tvarktyti teritoriją. Stovykla turi didelį pagalbinį ūkį : karvių, avių, vištų, ančių, auginamos įvairios daržovės .Iš čionai užaugintų gėrybių ruošiamas maistas vaikams.    Pagalbiniame ūkyje dirba samdomi darbininkai , kuriems kunigas moka atlyginimą  . Esant šalyje didelei bedarbystėi aplinkinių kaimų gyventojams darbas ūkyje yra didelė materialinė  parama .

Padre (kaip jį ten vadina vaikai ir visa bendruomenė) kaimo žmonėms yra  didelis autoritetas: jis ir teisėjas, ir darbdavys  ir patarėjas. Be globos namų, Padre turi didelę parapiją ir kartą savaitėje lanko  sergančius parapijiečius, šelpia juos pinigais, maistu, jei reikia ir vaistais. Darbas vijo darbą. Žaidimams, dainelių mokymams likdavo vakarai. Vaikai labai noriai ir labai greitai išmoko lengvas angliškas daineles, išmokome keletą giesmių ir sėkmingai giedojome bažnyčioje. (Gaila, kad video įrašų dideli failai ir negaliu įterpti į tekstą).

Didelė šventė buvo šv. kun. J. Bosko gimtadienis. Šioje šventėje dalyvavo visos aplinkinių kaimų bendruomenės.  Buvo įvairi  meninė programa, sporto varžybos, viktorinos. Meninei programai  ir mes su vaikučiais paruošėme kelias daineles, kurios buvo palydėtos labai didelėmis ovacijomis, nors dainavome angliškai ,dainų ritmas pagavo žiūrovus ir visi plojo į ritmą. Laikas bėgo greitai, savaitė keitė savaitę, nepastebėjau, kaip artėjo atsisveikinimo diena.

Atsisveikinimui vaikučiai paruosė nedidelę programėlę, mažiukai nesuprato, kodėl manęs nebus ir kodėl jie sava kalba dainuoja-"murabeho, murabeho, umuzungu mamma" (sudie, sudie baltoji mama). Kitą rytą , išvažiuojant į areouostą, atsisveikinimas buvo labai liūdnas: atėję išlydėti vaikai suprato, kad manęs jau nebebus, jau nesimokysime dainų, jau nežaisime kartu futbolo ir krepšinio ,  kartu neruošime anglų kalbos pamokų. O jie taip didžiavosi, kad geriausiai savo klasėse paruošdavo  anglų kalbos užduotis.   Palikau įrašytas Į USB jungtį daineles, bet nežinau, ar vienuolės  turės noro, laiko , ar turės kompiuterį, kad  vaikai nors neužmirštų tai,   ko išmoko. Skrisdama namo galvojau apie tuos vaikelius . Jie dabar auga aprūpinti viskuo: turi kur gyventi, turi galimybę eiti į mokyklą, pavalgę. Kuomet matai , kiek  Afrikoje  vaikų, gyvendami šeimose,  neturi galimybės mokytis, vaikšto apiplyšę, dažnai alkani ir murzini- pagalvoji, kad tie vaikai, gyvendami Padres gerovės namuose turi viską – išskyrus tėvų meilę ir namų šilumą.  Sulaukus 18 metų, jie stovyklą turi palikti. Kuriems gerai sekėsi mokslas- tiems sudaromos sąlygos mokytis toliau,  kiti tesugeba pabaigti tik  4  klases. Tokie  mokosi įvairių  amatų (prie stovyklos kunigas H. Šulcas yra įsteigęs amatų mokyklą).Dalį  jaunuolių, pabaigusių amatų mokyklą , kunigas stengiasi įdarbinti  savo pagalbiniame ūkyje. Daliai  gabių vaikų yra sudaromos sąlygos studijuoti universitetuose.  Pabaigę aukštuosius mokslus, dirba gydytojais, advokatais, mokytojais.

Yra kunigų, kurie mokslus baigė Italijoje, Prancūzijoje. Buvę kunigo H. Šulco globotiniai po įšventinimų grįžta dirbti į Afriką- jo pasekėjų yra Kenijoje, Burundyje, Ugandoje ir , aišku, Ruandoje. Kartu su kunigu H. Šulcu mes, keli savanoriai, lankėmės jo buvusio  globotinio, dabar kunigo,  parapijoje Ugandoje.Palikdami stovyklą, jaunuoliai pasirašo "Garbės kodeksą":pasižada pasišvęsti savo profesijai, siekti kūrybiškumo, būti garbingais gyvenime  ir remti  "Vaikystės sodą" bei vargstančius. Grįžus dažnas manęs  klausė: ką aš norėjau įrodyti važiuodama į Afriką dirbti (važiuodama  net neįsivaizdavau, ką aš ten dirbsiu ), juk galėjau važiuoti į kažkokią egzotinę šalį, ilsėtis … Tačiau…  Egzotinių šalių mačiau daug,aplankiau visus kontinentus (išskyrus Antarktidą) jos visos vienaip ar kitaip panašios.   Kelionėms duoklę atidaviau didelę. Noriu užbaigti savo rašinį  B. Shaw žodžiais "Noriu kuo daugiau save išnaudoti iki mirties. Kuo daugiau ir sunkiau dirbu, tuo labiau gyvenu. Aš džiaugiuosi, kad gyvenu". Norėčiau,  kad mes kiekvienas bet kur , bet kada   surastume  galimybę dirbti gėriui  ir  kažkam sukurti viltį. 

Leonarda Šarakauskienė :info@sarakauskiene.lt

Toliau- nuotraukos

Afrikoje yra dveji metų laikai: sausros  ir liūčių.  Ilgus mėnesius įvairios sėklos, snaudusios sausoje dirvoje, staiga atgyja padengdamos žemę vešlios žalumos kilimu. Pajutę lietaus kvapą, Afrikos gyvūnai pradeda vieną didžiausių migracijų- pritrūkę pašaro išdžiūvusiose Tanzanijos Serengečio nacionalinio  parko  savanose traukia į sužaliavusias pievas, krūmynus Masai Maros (Kenija) regione.   Tai prasideda rugpjūčio mėnesį ir tęsiasi iki spalio- lapkričio mėnesių. Tarp lapkričio ir sausio mėnesių palaipsniui prasideda gyvūnų migracija atgal į Serengetį. („Siringitu“ masajų kalba reiškia  „vietą, kur žemė tęsiasi amžinai“.)

Kelionę planavome taip, kad galėtume pamatyti šį nepaprastą reginį.Šimtai tūkstančių zebrų ir 15 antilopių rūšių pasipila iš žiemos ganyklų šiaurės rytuose ir užpildo visą horizontą.  Oras prisipildo pirmykščių Afrikos garsų . Stiprėjantis zebrų žvengimas susilieja su graudžiu antilopių šauksmu, prunkštimu ir inkštimu. Žirafos žirglioja kinkuodamos ilgais kaklais ir iš aušto žvalgydamosi po plačias lygumas plėšrūnų, o drambliai kantriai seka vorele. Šių ilgų migruojančių  žolėdžių kolonų gale tykodami sėlina liūtai, hienos, gepardai, šakalai. Virš jų- plasnoja būriai rausvų flamingų, Egipto žąsys, vanagai, ereliai. Visa ši nesibaigianti kolona turi kirsti Maros upę- o ten jau laukia išalkę krokodilai…Ir toje vietoje  pati gamta nusprendžia, kas išgyvens, o kas –ne. 

Amerikiečių keliautojas Gerardas McKiermanas 1876m. taip apibūdino didžiąją migraciją: “Afriką, apie kokią skaičiau kelionių aprašymuose….visi pasaulio žvėrynai, jeigu juos paleistume, neprilygtų reginiui, kurį tądien išvydau“. To matyto reginio nenufotografuosi,  nenupasakosi – tas akimirkas galima tik pajausti ir supranti,  kokia didžiulė išgyvenimo  gamtoje kaina: du kartus metuose sukti pavojingus   gyvybės, žūties,   išlikimo  ratus.  Vien dėl šio vaizdo buvo verta įveikti tūkstančius kilometrų.

Didžiosios migracijos vaizdai liko atmintyje, o mes keliavome toliau-link didžiausio Afrikoje Viktorijos ežero. Jo vandenys skalauja Kenijos, Tanzanijos ir Ugandos krantus. Ežero pakrantėse gausu žvejų kaimelių, netoliese vieno iš jų pasistatėme savo palapines.

Anksti ryte mus pažadino žvejų, traukiančių tinklą daina. Daina sklido iš ežero taip sutartinai, jog galėjai manyti, kad dainuoja gerai sustyguotas choras.

Toliau kelias vedė link didingojo Ngorongoro kraterio. Pakeliui sustojome vietinių gyventojų- masajų kaimelyje. 

Masajai save laiko aukščiausia ir reikšmingiausia Afrikos tauta. Tai karinga, gyvulininkyste besiverčianti gentis.

Žmonės gyvena tiesiog laukuose, nedidelę teritoriją aptvėrę  tvora iš medžių šakų. Gyvuliai iki šiol yra svarbi jų gyvenimo dalis, kuo daugiau turi karvių- tuo turtingesnis.  Už ištekančias mergaites mokama karvėmis. Masajai geria ne tik karvės pieną, bet ir kraują, plona šakele pradurdami   karvės kaklo veną nuleidžia kraują, jį maišo su pienu ir tą mišinį geria- manoma, kad tai vitaminų šaltinis. 

Neilgai pabendravę su masajais, leidomės į didžiausią pasaulyje Ngorongoro kraterį. Krateris susiformavęs prieš milijonus metų  įgriuvus ugnikalnio sienoms. Jo skersmuo daugiau nei 20 km.,  aukštis nuo dugno-600 metrų. 

Ngorongoro krateris toks didžiulis, kad jam net būdingi saviti orai- vienoje kraterio pusėje debesuota, net gali lyti, kita- maudosi akinančioje saulėje. Krateryje gyvena neįtikėtinai gausus stambiųjų žvėrių būrys: juodieji  raganosiai, buivolai, liūtai. Kraterio viduryje tyvuliuoja didžiulis sodos vandens Magadžio ežeras, kuriame dažnai lankosi flamingai, sugrįžę po didžiosios žiemos migracijos. 

Palapines pasistatėme šlaito pakraštyje, gulėjome  miegmaišiuose sulaikę  kvapą, nes pajutusios nugaišusio begemoto dvoką iš visai arti  palapinių  esančių krūmų išlindo pulkas hienų ir lūtai pradėjo staugti visai netoli.

Toliau kelias per masajų žemes vedė link Tanzanijos ir Kenijos sienos- į Amboselio nacionalinį parką, kurį   E. Hemingvėjus pavadino „Afrikos perlu“. Tai vienas seniausių Kenijos nacionalinių parkų, įkurtas dar 1943m. Parkas įsikūręs visai šalia Tanzanijos sienos ir Kilimandžaro (5895m.)-didžiausio vienišo kalno visame pasaulyje.  Gražiausią jo vaizdą- švytinčią, baltą kepurę galima pamatyti tik iš Kenijos pusės- Amboselio parko.

Tai mes ir pamatėme. Amboselio parkas yra masajų žemėje, čia yra ir jų kaimelių. Amboseli  masajų kalba reiškia sudžiūvusias dulkes. Amboselio parkas žinomas kaip didžiausią dramblių populiaciją turintis parkas, taipogi  čia gyvena liūtai, hienos, buivolai ir kita Afrikos fauna.

Lik sveika, Afrika. Neaprašinėjau tavo miestų- jų buvome tik viename- Nairobyje- atskrendant ir išskrendant. Visas laikas praleistas gamtoje, gyvenat palapinėse, verdant valgį ant laužo,  stebint milijonus žvaigždžių tamsiame  danguje ir ieškant  tarp jų Pietų Kryžiaus.    Tikrai žinau, ko keliaudama po Afriką nenoriu- nenoriu keliauti patogiu autobusu, miegoti viešbučiuose su balta patalyne ir gražiai serviruotais stalais.

Nuoširdžiai noriu, kad skaitydami mano kelionių aprašymus suprastumėte, jog iš tikrųjų viskas yra kur kas paprasčiau nei mums kartais atrodo. Ir amžius keliaujant visai nesvarbu, svarbu turėti svajonę. Svajonė man- tai tikėjimas, tai laukimas, tai gyvenimo simbolis.

Leonarda Šarakauskienė: info@sarakauskiene.lt

Toliau – nuotraukos :

Tai jau mano septintoji kelionė  į šią daugeliui įsivaizduojamą kaip labai pavojingą, skurdžią ir  nesaugią šalį. Dažnai manoma, kad Afrika- tai vientisas žemynas, tačiau joje yra 54 savarankiškos šalys, gyvena virš milijardo žmonių, yra daugybė skirtingų  tautų ir tautelių kalbančių skirtingomis kalbomis, skirtingų tikėjimų ir labai skirtingų papročių. Net ir kraštovaizdis labai skirtingas- nuo oranžinių Namibijos dykumų iki drėgnų atogrąžų miškų , galingų krioklių , kalnų dantytomis viršūnėmis su sniego kepurėmis ir ledynais  (Rwenzori, Kilimažaro kalnai) ,nuo ugnikalnio su lavos ežeru viršūnėje (Erta Ale) iki spalvingojo Danakilo kraterio.Kalbų priskaičiuojama iki 2000. Pietų Afrikos respublikoje yra net paminklas Afrikanso  kalboms.(afrikanso kalba atsirado kolonijniais metais,kuomet vyko bendravimas tarp žmonių iš skirtingų kontinentų.Artimiausia ji yra olandų kalbai.Tarptautinė prekybos kalba Afrikoje laikoma Svahili -bantų grupės kalba ) Į Afrikos žemyną tilptų JAV,Indija, Kinija ir dalis Europos.

Dažnai pati savęs klausiu: kas mane joje taip užbūrė, kas mane į ją taip vis traukia. Iš karto atsakau: neaprašomo grožio kraštovaizdis, laukinė gamta, beribė laisvė. Afrikoje pasijunti be amžiaus, be tautybės, tarsi atklydėlis iš kito pasaulio, tačiau greitai  tampi to margo gyvenimo dalimi. Žodžiais nupasakoti Afriką sunku: ji tokia spalvinga, skambi ir melodinga, ji užvaldo visus įmanomus pojūčius, nes  kiekviename žingsnyje pajunti  kažką neįprasto, netikėto, nelaukto.  Kas perskaitytose knygose , matytuose filmuose atrodo tolima ir nepasiekiama – Afrikoje tampa tikrove. Jokia mokykla nepajėgi išmokyti Afrikos pamokų mūsų, baltųjų.  Atrodo,kad visos pasaulio krizės-  skurdo, nelygybės, dvasingumo susikaupusios žmonių sąmonėje yra kaip savaime suprantamas dalykas, kuris yra skirtas aukštesniųjų jėgų ir jį reikia gyventi,kad išgyventum. Afrikos  žmonės turintys tiek  mažai,  ramiai susitaiko su pasauliu, turinčiu tiek daug.

Keliavau po Afriką įvairiai: viena, su keliais kelionių draugais, su kelionių agentūra "Grūda". Visi keliavimo būdai savotiškai įdomūs ir žavūs, tačiau sekančią kelionę rinkčiausi viena ar tik su keliais bendrakeleiviais. Šį kartą keliavau su kelionių agentūra "Grūda", kadangi grupė buvo nedidelė, ir, svarbiausia, grupę lydėjo eruditas, geografas, nuostabus gidas- Rytas Šalna .Be to, labai norėjau aplanktyti lietuvio misionieriaus Tėvo Hermano Šulco globos namus Ruandoje.  Kadangi kitos kelionių agentūros siūlė tik kelionę į Ugandą- teko rinktis kelionių agentūrą "Grūda".

Pusiaujas, einantis per Ugandą , žemę dalina į Šiaurės ir Pietų pusrutulius, čia saulė leidžiasi statmenai horizontui, o dienos trukmė lygi nakties trukmei. Uganda yra viena iš trijų Afrikos valstybių juosiančių didžiausią žemyno Viktorijos ežerą ,prie kurio jau buvau lankydamasi Kenijoje ir Tanzanijoje.

Viena iš Ugandos įžymybių-  Merčisono krioklys (dar vadinamas Kabalegos ar Kabaregos kriokliu). Merčisono krioklys- unikali Nilo puošmena. Pagerbiant Anglijos Karališkosios draugijos prezidentą  Roderiką Merčisoną šiam kriokliui suteiktas jo vardas. Šį nuostabų gamtos kūrinį apie 1860m.  atrado  Nilo tyrinėtojas Samuel White Baker. Prie krioklio  galima priplaukti laivu, užkopti į uolas ir stebėti jį krentantį  nuo uolų.

Plaukiant Nilu atsiveria visas Nilo gyvūnijos pasaulis:hipopotamai, krokodilai, buivolai, galybė paukščių.  Nilo baseino gyvūnijos pasaulis  užburiantis. Priplaukus  arčiau  išgirsti riaumojančio vandens garsą ir tik vėliau pamatai putojantį ,  krentantį iš uolų vandenį. Būtina išlipti iš laivo ir pėsčiomis eiti į kalvos viršūnę, kad pamatytum,kaip upės vaga susiaurėja iki 7m. pločio ir galingas vandens srautas  krenta žemyn tarpekliu  nuo 49m. aukščio uolos.  Sakoma, kad kartais galima pajausti, kaip po kojomis dreba žemė. Mes to nepajautėme, tačiau pamatėme gražią vaivorykštę.

Laukinė gyvūnija Ugandoje labai saugojama nuo išnykimo. Buvo laikai, kai beatodairiškai buvo žudomi raganosiai, gorilos, drambliai. Stengiantis išaugoti nykstančias populiacijas – kuriamos  savotiškos prieglaudos, kuriose gyvūnai stebimi, prižiūrimi,reikalui esant gydomi. Pasivaikščiojome po  raganosių "prieglaudą" Ziva Rhino draustinyje,kuriame šiuo metu gyvena keliolika šių didžiulių gyvūnų.Kibalės

nacionaliniame parke gyvena ir veisiasi apie 13 rūšių bezdžionių, tarp kurių galima pamatyti ir šimpanzes. Parke aptinkama apie 70 rūšių žinduolių, galybė įvairaus dydžio ir spalvų drugelių, paukščių. Tai visas gamtos pažinimo vadovėlis, pilnas ryškių spalvų, knibždantis, skambantis įvairiausiais garsais. Sunkiai įsivaizduojama paukščių karalystė Magombė pelkėse. Daugybė, apie 200 rūšių gražiausių planetos paukščių stebina savo spalvingomis plunksnomis, nematyta išvaizda, snapo, galvos forma. Jokiam dailininkui nepasisektų išgauti tokių spalvų gamų, kokiomis išpuošė gamta savo kūrinius. Išdžiūvusiomis savanomis, Kazingos kanalu, jungiančiu Edvardo ir Džordo ežerus, judėjome link Ruandos-Kongo -Ugandos tropinių miškų.

Čia, šiame trikampyje, 1000-2600m. aukštyje Bvindžio neįžengiamuose atogrąžų miškų tankmėse gyvena daugiau nei pusė visų pasaulio kalnų gorilų, kurių gyvenimą jų natūralioje aplinkoje stebėti   važiuoja turistai iš viso pasaulio. Tai  yra didelis pajamų šaltinis Ugandai ir Ruandai. Bvindžio nacionaliniame parke saugomas pirmykštis miškas, jokia žmogaus veikla jame negalima. Ypatingos šio neįžengiamo miško gyventojos-gorilos, stambiausi primatai ir panašiausios į žmogų savo išvaizda, elgesiu. Gorilas stebėti leidžiama ne didesnei kaip 8 žmonių grupei, stebėjimas trunka tik valandą. Fotografuojant negalima naudoti blykstės,  Patekti iki gorilų buveinių sunku- jau vien žodis "neįžengiamas" naudojamas ne perkeltine prasme. Priekyje einantis reindžeris mačete "skynė" kelią, kad kaip nors būtų galima prasibrauti pro spygliuotus krūmus, lianas. Iki gorilų "lizdų" ne ėjome, o slidinėjome stačiais šlaitais, bandydami  kaip nors  rasti properšą fotografavimui. 1994m. šis nacionalinis parkas įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldą kaip svarbi retų rūšių buveinė.

Kaimelyje šalia parko  gyvena žemaūgių pigmėjų  batvių gentis.Tai miškuose gyvenę žmonės, dabar išvaryti iš miškų , tačiau vis dar išlaikę senąsias tradicijas ir gentinį gyvenimo būdą. Kaip įprasta Afrikoje, buvome sutikti su būgnais ir šokiais, vietiniai maloniai  aprodė savo  skurdžią  buitį. Tai buvę džiunglų gyventojai,iš jų išvaryti ir šiuo metu gyvenantys mažame žemės plotelyje. Stebina, kaip darniai pigmėjai sugyvena su gamta ir kaip sugeba pasinaudoti viskuo,ką miške randa. Jų ginklai – paprasti lankai ir ietys, gyvena pintuose iš žabų lūšnelėse ir nors dabar turi pastovų gyvenimą, paklausus, ar grįžtų atgal į mišką, jei būtų leista- atsako,kad ilgisi gyvenimo miške.

Aplankėme ir varganą   kaimo mokyklėlę, kurioje trūksta viso- knygų, sąsiuvinių, mokytojų, netrūsta tik noro mokytis, nes jau vaikai supranta, kad tik per mokslą įmanoma išbristi iš skurdo.  Mūsų pasaulyje mokyklos yra atviros visiems. Mes tai suprantame kaip savo teisę, o ne privilegiją. Afrikoje daug vaikų neturi galimybės jų lankyti- nėra pinigų mokėti už mokslą, nuo mažens  reikia dirbti tėvų ūkyje, mokyklos  toli nuo gyvenamųjų vietų.  Sunku įsivaizduoti, kad 21 amžiuje yra vaikų,   neturinčių   galimybės lankyti mokyklos.  Tie laimingi vaikai,  kurie  eina į mokyklą, neatleidžiami nuo ūkio darbų, net pareidami iš mokyklos, kiekvienas turi parnešti bakelį vandens, nes kaime nėra šulinių, o mokykla  turi vandens gręžinį.

RUANDA

Sutvarkę nedidelius sienos formalumus  atsidūrėme "Tūkstančio kalvų šalyje"- Ruandoje. Tai nedidelė valstybėlė, tris kartus mažesnė už Lietuvą , bet joje gyvena tris kartus daugiau žmonių nei Lietuvoje. Ruanda laikoma tankiausiai Afrikoje  apgyvendinta šalis- 1 kv. kilometre gyvena apie 230 žmonių.

Ruandą juosia dantytos Virungos kalnų grandinės, kurių fone tolumoje miglose išsiskiria Ruvenzorio kalnynas, dar vadinamas Mėnulio kalnais, todėji ji ir vadinama "Tūkstančio kalvų šalimi".

Šių kalnų viršūnėse  esantis ledynas pildo Nilo baseiną vandeniu.Snaudžiančių ugnikalnių papėdėse tyvuliuoja  nuostabaus grožio ir  formos ežerai bei  ežerėliai, iš kurių didžiausias- Kivu ežeras. Kadangi krantai labai statūs, Ruandos ežeruose nėra hipopotamų, krokodilų, žmonės verčiasi žvejyba, pakrantėse įrengtos gražios lodžijos su pliažais ir poilsio zonomis. Ir vėl- tikra paukščių karalija.

Virungos kalnuose atogrąžų miško tankmėje 18 metų kaip atsiskyrėlė gyveno amerikiečių mokslininkė, gorilų tyrinėtoja D. Fossey. Beveik 3 km. aukštyje ji buvo įsirengusi sau namus, laboratorijas, gydyklą goriloms. Dėl meilės nykstantiems primatams -goriloms, patogų gyvenimą Amerikoje ji iškeitė ekstremalias gyvenimo sąlygas Ruandos miškų tankmėje . Savo tyrinėjimų centrą pavadino Karisoke- sujungusi dviejų ugnikalnių Karisimbi ir Bisoke pavadinimus. D. Fossey atkaklumas ir ryžtas padėjo išsaugoti brakonierių naikinamas gorilas, dėl svarbių atradimų apie šią primatų rūšį D. Fossey tapo viena žinomiausių zoologių pasaulyje. Tačiau jos veikla neįtiko brakonieriams- 1965m. ji buvo rasta nužudyta savo trobelėje.

Apie šią tvirtą moterį sukurtas dokumentinis filmas "Gorilos rūke". Tikru išbandymu tapo mums kopimas į D. Fossey gyvenvietės liekanas ir jos kapą. Kopti teko stačiu šlaitu į 3 km. aukštį siauru, labai slidžiu taku- kopėme pirmyksčiu, tankiu  atogrąžų mišku apaugusiu kalnu, kuriame niekada nėra saulės ,žemė pažliugusi, krūmai  ilgais spygliais  braižė rankas ir kibo į drabužius, aukšta žolė ir ta buvo aštri ir šiurkšti, bandant įsitverti-  stipriai  nudegindavo ir braižydavo  rankas.  Tačiau savo tikslą pasiekėme, užkopėme. Tikrai tvirta moteris buvo D. Fossey . Ji kopti turėjo dažniau nei mes. Beje, nusileidimas buvo dar sunkesnis už kopimą- slydome, kliuvome, griuvinėjome. D. Fossey nuopelnas- sumažėjęs brakonieriavimo lygis ir išsaugota kalnų gorilų rūšis.

1994m Ruanda išgyveno skausmingą genocidą . Vos per 100 dienų hutų genties ekstremistai nužudė 800 tūkst. žmonių . Jų taikiniais tapo mažumą gyventojų sudariusios tucių bendruomenės nariai, taip pat politiniai oponentai, nepaisant to, kokia yra jų etninė kilmė. Šiandieninė Ruanda bando pamiršti šį kraupų istorijos tarpsnį, yra uždrausta kalbėti apie etninę kilmę. Aplankėme Kigalyje esantį Genocido muziejų Ruandos aukoms atminti- kraupios nekaltų nužudytųjų nuotraukos,   beprasmiškų žudynių vaizdai- čia  pajunti, koks  žmonių  gyvenimas  permainingas ,  nesuprantamas ,nepaaiškinamas. Niekas negali atsakyti į amžiną klausimą: kodėl ?   Apie Ruandos genocidą sukurtas gana tikroviškas filmas  "Ruandos viešbutis".

Nuo 1978m. Ruandoje, Musha kaime gyvena lietuvis misionierius Hermanas Šulcas,įsteigęs Afrikos našlaičiams globos namus. Tiems Afrikos vaikučiams jis ir Tėvas ir Mama, kunigas rūpinasi per genocidą nukentėjusiais našlaičiais, įsteigęs kelias mokyklas, pastatęs keletą namų vietiniams, bažnyčias.. Aplankėme Tėvo Hermano stovyklą. Susitikimas su tuo nepaprastu Žmogumi-  nekartojamas jausmas.

Atrodė,kad mums visiems nukrito kaukės, po kuriomis slepiame

savo širdis. Ir bendravome vieni su kitais taip, kad mums nereikėjo nei žodžių, nei kaukių.Čia, būdami  kartu su Tėvo Hermano globotiniais,  supratome,kad tie, kurie kitiems dovanoja gerumą   patys patiria daug laimės , nepaisant  skurdo,tragedijų ar nevilties.  Bet apie Tėvą Hermaną- atskiras pasakojimas.

Kelionė baigėsi. Vėl pradedi svajoti apie naujas keliones, vėl  traukia kelias. Esame amžini keleiviai. Mūsų gyvenimas permainingas ir nesuprantamas, bet vienas dalykas tikrai aiškus : visada turi paruošęs mums  įdomų planą. Tikiu, kad tame plane ir  vėl   turėtų būti  Afrika.

Leonarda Šarakauskienė : info@sarakauskiene.lt

 Toliau :nuotraukos :

Prie Kongo Demokratinės valstybės sienos Gysenyi mieste

Taip vežamos ir nešamos  gėrybės per sieną

Gatvės vaizdas

Dailininką, muzikantą ir dizainerį rengia  mokslo įstaigos.  Proza, eilėraščiai-taip pat meno rūšis,bet rašytojų neruošia jokia meno akademija. Tačiau visi pripažįsta,kad rašymas taip pat yra menas ir jam būtinas pašaukimas. Retas rašytojas iš savo rašymo pragyvena, daugumas jų dirba savo darbą, o rašo laisvalaikiu. Kokių profesijų dažniausiai būna rašytojai ? Pasirodo,kad tarp jų gana daug yra gydytojų.

Tai ir medicinos tėvu laikomas Hipokratas (460-380m. pr. Kr. )- garsiausias antikinės Graikijos gydytojas ,atsisakęs religinio požiūrio į ligas ir daugiausiai dėmesio skyręs profilaktikai bei diagnostikai. Medikų duodama Hipokrato priesaika išliko iki šių dienų. Tai ir senovės Romos gydytojas Klaudijus Galenas (130-201m. ) ir  Persijos mokslininkkas Ibn – Sina  (Avicena )gyvenęs 980-1034m. Ankstyvaisiais amžiais gydytojai visada buvo filosofai ir rašytojai.

Pirmasis Krikščionybės istorijoje gydytojas ir rašytojas tikriausiai  buvo šv. Lukas .Šv. Paulius jį vadina"mylimuoju gydytoju" {Kol 4:14}. Jo medicininis išsilavinimas juntamas iš pasirinktos medicininės kalbos, tikslių terminų naudojimo.   Gydytojai rašytojai pasireiškė įvairiuose literatūros žanruose .

Žymus viduramžių rašytojas ir gydytojas  F. Rable buvo satyrinės literatūros pradininkas {"Gargantiua ir Pantagriuelis "}

Vienas iš airių rašytojų buvo gydytojas O. Goldsmitas {O. Goldsmith }1766m.  parašęs knygą "Wakefildo vikaras".

Gydytojas buvo ir garsus dramaturgas F.Šileris .Kai jo "Plėšikai " buvo suvaidinti scenoje, Veitsburgo kunigaikščio įsakymu jis buvo suimtas ir įmestas į kalėjimą. Jam buvo uždrausta rašyti , išskyrus medicinos temas. Tačiau jis pasirinko rašytojo kelią.

Žinomų rašytojų yra ir tarp garsių gydytojų mokslininkų . Vienas Jų -Harvardo universiteto anatomojos ir fiziologijos profesorius O.W. Holmes parašęs  daug  mokslą populiarinančių ir moksline tematika knygų.  1875m. Dr. Holmes tapo pirmuoju  Bostono Medicinos bibliotekos prezidentu. Prozos ir poezijos kūrinius rašė žinomas neurologas ir fiziologas S. Weir Mitchell ,Kanados neurochirurgas W. Penfield parašęs  puiką   knygą apie Hipokratą "Hipokrato įpėdiniai"{Heirs of Hypocrates}.

Švedų gydytojas ir  rašytojas Akselis Miuntė išgarsėjęs savo autobiografine knyga "Knyga apie san Mikelę " 1884m."Keletas bičiulių,nedaug, labai nedaug knygų ir šuo-štai viskas, ko reikia žmogui ,kol jis turi pats save"{Akselis Miuntė }.

Kas nėra skatęs "Šerloko Holmso", kurio autorius A.Konan Doilis taip pat gydytojas ?

Kas nėra girdėjęs, kad "Citadelės " autorius – anglų gydytojas A. Kroninas?

Anglų chirurgas ir anesteziologas Gordon Stanley Ostlere (slapyvardis Richard Gordon 1921-2017) parašė daug novelų, filmų scenarijų  ir populiarių istorijų medicinine tematika. Jo novelė "Namų daktaras" buvo ekranizuota 1954m, o filme pagal jo knygą "Daktaras jūroje" pats  atliko anesteziologo vaidmenį. Šiame filme vaidino ir Brigit Bardo.

Žinomas anglų gydytojas ir rašytojas S. Moemas  (W.Somerset Maugham) yra parašęs apie 20 romanų

bei novelių ir daugiau nei 30 scenos veikalų.

Parkinsono ligą  pirmą kartą aprašė britų gydytojas ir geologas J. Parkinsonas 1847m. išspausdintoje publikacijoje "Esė apie drebantįjį paralyžių" , kurioje aprašė pacientams būdingą drebėjimą .19a. antroje pusėje garsus prancūzų neurologas ir psichiatras J. M. Charcotas šiai ligai suteikė Parkinsono ligos pavadinimą.

Vienas žymiausių rusų gydytojų ir pasaulio rašytojų yra A. Čechovas. Iki šiol garsus daugelio novelių ir apsakymų bei knygos "Gydytojų užrašai" autorius yra rusų gydytojas V.Verisajevas.

Lietuvos medicinos istorijoje žinomas gydytojas P.Skorina, kilęs iš Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės teritorijos. 1525m. Vilniuje įsteigė spaustuvę. Tai buvo pirmoji ne tik Lietuvoje, bet visoje Rytų Europoje spaustuvė. Literatūroje mažai žinoma lietuvio gydytojo  Leono Daraškevičiaus pavardė. Dirbęs Zarasuose (apie 1886m.),  Maskvos lietuvių studentų  draugijai 1862m. sumanius paruošti lietuvišką knygą, jis parašė straipsnius apie "Geografiją, gaspadorystę, ir ką tėvas mano tėvui pasakojo " , Stanislovas Moravskis, 1823m. baigęs Vilniaus universite medicinos fakultetą,parašė knygas "Keleri mano jaunystės metai" , "Atsiskyrėlio užrašai " {V.B.Biržiška, "Aleksandrynas"II-  III tomai). Žemaitijoje, o ypač Kretingoje gerai žinomas kunigas, pamokslininkas, lietuviškos  botanikos terminijos kūrėįas, medikas ir švietėjas  Jurgis Ambrozijus  Pabrėža (1771-1849).Tai buvo liaudies medicinos propaguotojas, pirmojo lietuviško geografijos vadovėlio autorius. Mokydamasis Vilniaus universitete jis studijavo mediciną, botaniką, Šventąjį Raštą, teisę bei chirurgiją. Rašė dvasinio turinio knygas, kūrė eiles, gydė sergančius parapijiečius. Pranciškono, kunigo, gydytojo J. Pabrėžos  moto:"Dievas mato, laikas bėga, mirtis genasi, amžinybė laukia ".Nuotraukoje :  J.Pabrėžos kapo koplyčia Kretingos kapinėse.

Dr. Llbertas Klimka savo knygoje "Rimtos,juokingos ir graudžios senojo Vilniaus istorijos" pasakoja apie 18a. gydytoją Salomėją Ruseckaitę (Pilštyniovą), kuri, ištekėjusi už gydytojo Jokūbo Halpino, kartu su juo išvyko į Stambulą. Iš vyro išmokusi gydymo meno , sėkmingai vertėsi gydytojos amatu, kuris ją nuvedė net į Stambulo sultonų haremą, buvo patekusi į plėšikų nelaisvę, iš kurios grįžo ne tik gyva, bet ir apdovanota. Nors tais laikais moterims  buvo sunku siekti medikės karjeros, bet pacientų ji turėjusi ir daug uždirbdavo. Paliko savo prisiminimus apie tautų papročius ir tikybas -tai įdomus  ir svarbus 18a. liudijimas. Toliau dr. L.Klimka rašo apie 19a. pirmos pusės gydytoją Jokūbą Šimkevičių, be knygų moksline tematika parašiusį išsamų veikalą  apie svaigalų-alkoholio,tabako,narkotikų ir kitų-vartojimą. Dėl krašte išplitusio girtavimo gydytojas J. Šimkevičius ,visų pirma, kaltina valdančiuosius luomus, dvarininkus, kuriems priklausė baudžiauninkai. J. Šimkevičiaus asmenybė išreiškė tuometės krašto visuomenės lūkesčius ir viltis , o mokslo sferoje-atspindėjo Vilniaus universitete išaugintus intelektualus.

Literatūroje gerai žinomi lietuvių gydytojų V. Pietario, Pr.Bagdo-Bagdonavičiaus, J. Skliutausko vardai. Mūsų tautos patriarchai J.Basanavičius ir V. Kudirka taip pat buvo gydytojai  ir rašytojai.

Iš šiuolaikinių gydytojų  Lietuvoje žinomi Filomena Taunytė, Gasparas Aleksa, akademikas J. Brėdikis, D. Grinkevičiūtė  aprašiusi savo skaudžius išgyvenimus tremtyje, akušeris – ginekologas P.Burgaila, išleidęs knygas "Ginekologo užrašai, romaną "Išrinktoji ", knygą vaikams "Petriuko muotykiai Sibiro platybėse"  .V. Kočiubaitis po gydytojo  misijos Afganistane parašęs puikią knygą "Afganistano daktaras".

Nereikia pamiršti ir gydytojų – vertėjų. Vienas pastarųjų gydytojas J. Čeponis, verčiantis kūrinius iš anglų kalbos. Paskutiniosios jo verstos knygos- D. Sacerdoti "Saugok mane", Khaled Hosseini "Ir aidėjo kalnai " , "Tūkstantis saulių skaičių}" ir kt. {leidykla Jotema 2014m. }.

Mažiau pažįstantiems gydytojų darbą gali atrodyti,kad gydytojai, pasinėrę į savo profesiją, niekuo kitu nesidomi. Tačiau literatūra,kaip ir medicina turi tą pačią temą-žmogaus gyvenimą. Ir literatūroje ir medicinoje  neišsenkama tema yra ŽMOGUS.

Leonarda Šarakauskienė: info@sarakauskiene.lt