Sėkmės istorijos padeda nepasiduoti ligai
Visada yra tikimybė susirgti įvairiomis ligomis - lengvomis ir sunkiomis, trumpalaikėmis ir ilgalaikėmis. Kiekviena liga prasideda nedideliais negalavimais... Plačiau »
ĮSTABUSIS GYVYBĖS RATAS (KELIONĖS PO KENIJĄ IR TANZANIJĄ ĮSPŪDŽIAI)
Afrikoje yra dveji metų laikai: sausros ir liūčių. Ilgus mėnesius įvairios sėklos, snaudusios sausoje dirvoje, staiga atgyja padengdamos žemę vešlios žalumos kilimu. Pajutę lietaus kvapą, Afrikos gyvūnai pradeda vieną didžiausių migracijų- pritrūkę pašaro išdžiūvusiose Tanzanijos Serengečio nacionalinio parko savanose traukia į sužaliavusias pievas, krūmynus Masai Maros (Kenija) regione. Tai prasideda rugpjūčio mėnesį ir tęsiasi iki spalio- lapkričio mėnesių. Tarp lapkričio ir sausio mėnesių palaipsniui prasideda gyvūnų migracija atgal į Serengetį. („Siringitu“ masajų kalba reiškia „vietą, kur žemė tęsiasi amžinai“.)
Kelionę planavome taip, kad galėtume pamatyti šį nepaprastą reginį.Šimtai tūkstančių zebrų ir 15 antilopių rūšių pasipila iš žiemos ganyklų šiaurės rytuose ir užpildo visą horizontą. Oras prisipildo pirmykščių Afrikos garsų . Stiprėjantis zebrų žvengimas susilieja su graudžiu antilopių šauksmu, prunkštimu ir inkštimu. Žirafos žirglioja kinkuodamos ilgais kaklais ir iš aušto žvalgydamosi po plačias lygumas plėšrūnų, o drambliai kantriai seka vorele. Šių ilgų migruojančių žolėdžių kolonų gale tykodami sėlina liūtai, hienos, gepardai, šakalai. Virš jų- plasnoja būriai rausvų flamingų, Egipto žąsys, vanagai, ereliai. Visa ši nesibaigianti kolona turi kirsti Maros upę- o ten jau laukia išalkę krokodilai…Ir toje vietoje pati gamta nusprendžia, kas išgyvens, o kas –ne. 
Amerikiečių keliautojas Gerardas McKiermanas 1876m. taip apibūdino didžiąją migraciją: “Afriką, apie kokią skaičiau kelionių aprašymuose….visi pasaulio žvėrynai, jeigu juos paleistume, neprilygtų reginiui, kurį tądien išvydau“. To matyto reginio nenufotografuosi, nenupasakosi – tas akimirkas galima tik pajausti ir supranti, kokia didžiulė išgyvenimo gamtoje kaina: du kartus metuose sukti pavojingus gyvybės, žūties, išlikimo ratus. Vien dėl šio vaizdo buvo verta įveikti tūkstančius kilometrų.
Didžiosios migracijos vaizdai liko atmintyje, o mes keliavome toliau-link didžiausio Afrikoje Viktorijos ežero. Jo vandenys skalauja Kenijos, Tanzanijos ir Ugandos krantus. Ežero pakrantėse gausu žvejų kaimelių, netoliese vieno iš jų pasistatėme savo palapines.
Anksti ryte mus pažadino žvejų, traukiančių tinklą daina. Daina sklido iš ežero taip sutartinai, jog galėjai manyti, kad dainuoja gerai sustyguotas choras.
Toliau kelias vedė link didingojo Ngorongoro kraterio. Pakeliui sustojome vietinių gyventojų- masajų kaimelyje.
Masajai save laiko aukščiausia ir reikšmingiausia Afrikos tauta. Tai karinga, gyvulininkyste besiverčianti gentis.
Žmonės gyvena tiesiog laukuose, nedidelę teritoriją aptvėrę tvora iš medžių šakų. Gyvuliai iki šiol yra svarbi jų gyvenimo dalis, kuo daugiau turi karvių- tuo turtingesnis. Už ištekančias mergaites mokama karvėmis. Masajai geria ne tik karvės pieną, bet ir kraują, plona šakele pradurdami karvės kaklo veną nuleidžia kraują, jį maišo su pienu ir tą mišinį geria- manoma, kad tai vitaminų šaltinis.
Neilgai pabendravę su masajais, leidomės į didžiausią pasaulyje Ngorongoro kraterį. Krateris susiformavęs prieš milijonus metų įgriuvus ugnikalnio sienoms. Jo skersmuo daugiau nei 20 km., aukštis nuo dugno-600 metrų. 
Ngorongoro krateris toks didžiulis, kad jam net būdingi saviti orai- vienoje kraterio pusėje debesuota, net gali lyti, kita- maudosi akinančioje saulėje. Krateryje gyvena neįtikėtinai gausus stambiųjų žvėrių būrys: juodieji raganosiai, buivolai, liūtai. Kraterio viduryje tyvuliuoja didžiulis sodos vandens Magadžio ežeras, kuriame dažnai lankosi flamingai, sugrįžę po didžiosios žiemos migracijos.
Palapines pasistatėme šlaito pakraštyje, gulėjome miegmaišiuose sulaikę kvapą, nes pajutusios nugaišusio begemoto dvoką iš visai arti palapinių esančių krūmų išlindo pulkas hienų ir lūtai pradėjo staugti visai netoli.
Toliau kelias per masajų žemes vedė link Tanzanijos ir Kenijos sienos- į Amboselio nacionalinį parką, kurį E. Hemingvėjus pavadino „Afrikos perlu“. Tai vienas seniausių Kenijos nacionalinių parkų, įkurtas dar 
1943m. Parkas įsikūręs visai šalia Tanzanijos sienos ir Kilimandžaro (5895m.)-didžiausio vienišo kalno visame pasaulyje. Gražiausią jo vaizdą- švytinčią, baltą kepurę galima pamatyti tik iš Kenijos pusės- Amboselio parko.
Tai mes ir pamatėme. Amboselio parkas yra masajų žemėje, čia yra ir jų kaimelių. Amboseli masajų kalba reiškia sudžiūvusias dulkes. Amboselio parkas žinomas kaip didžiausią dramblių populiaciją turintis parkas, taipogi čia gyvena liūtai, hienos, buivolai ir kita Afrikos fauna.
Lik sveika, Afrika. Neaprašinėjau tavo miestų- jų buvome tik viename- Nairobyje- atskrendant ir išskrendant. Visas laikas praleistas gamtoje, gyvenat palapinėse, verdant valgį ant laužo, stebint milijonus žvaigždžių tamsiame danguje ir ieškant tarp jų Pietų Kryžiaus. Tikrai žinau, ko keliaudama po Afriką nenoriu- nenoriu keliauti patogiu autobusu, miegoti viešbučiuose su balta patalyne ir gražiai serviruotais stalais.
Nuoširdžiai noriu, kad skaitydami mano kelionių aprašymus suprastumėte, jog iš tikrųjų viskas yra kur kas paprasčiau nei mums kartais atrodo. Ir amžius keliaujant visai nesvarbu, svarbu turėti svajonę. Svajonė man- tai tikėjimas, tai laukimas, tai gyvenimo simbolis.
Leonarda Šarakauskienė: info@sarakauskiene.lt
Toliau – nuotraukos :
PROVERŽIS ONKOLOGINIŲ LIGŲ GYDYME
2018 metų Nobelio premija medicinos ir fiziologijos srityje suteikta amerikiečių imunologui Jamesui P. Allisonui bei japonui Tasuku Honjo sukūrusiems naują vėžio gydymo metodą , įmynusiems imuninės sistemos mįslę- priversti pačiai ligonio imuninei sistemai naikinti vėžines ląsteles. Nobelio komitetas pažymėjo, kad atrastasis gydymo metodas „įvykdė perversmą vėžio gydyme ir iš esmės pakeitė požiūrį į tai, kaip galima valdyti šią ligą“. Dešimčiai milijonų naujai diagnozuotų vėžio ligos atvejų šios mįslės įminimas yra mirties ir gyvybės klausimas.
Iš karto perspėju sergančius vėžiu pacientus, kad ne visų lokalizacijų sergantiems šis gydymo metodas yra taikomas ir tinkamas. Reikia tikėtis, kad tyrimai nesustos ir jei jau pavyko įminti imuninės sistemos mįslę- bus ieškoma naujų faktorių kaip organizmo imuninę sistemą priversti naikinti visas vėžines ląsteles.
Nuo seno vėžio liga gydoma trimis metodais: daugiau nei 3000metų gydyta tik operacijomis, nuo 1896 metų atsiranda gydymas radioaktyviais spinduliais, o nuo 1946 metų- chemoterapija. Šie „pjauk, spinduliuok, nuodyk“ ilgą laiką buvo auksinis standartas vėžio gydyme, tačiau net ir toks agresyvus gydymas išgydo tik pusę susirgusiųjų. Atrodė, kad proveržis įvyks vėžio gydymą papildžius hormono, biologine terapija, tačiau pasiekta nelabai daug. Ilgą laiką buvo kuriami vaistai prieš agresyvias, mutuotas organizmo ląsteles, mėginat nužudyti blogąsias ir bandant išsaugoti sveikąsias. Bet tai padeda tik 50 proc. susirgusiųjų. Ir štai, pagaliau! Amerikiečiui J.P. Allisonui bei japonui T. Honjo pavyko atrasti imuninių ląstelių baltymą, kuris paskatina žmogaus imunines ląsteles ne „globoti“ naviką, bet jį naikinti.
Aiškinant paprastai, tai kaip mašiną paleistumėme riedėti be stabdžių, taip "atrišame" imuninę sistemą ir priverčiame ją daryti tai, ką ji ir turi daryti- naikinti vėžines ląsteles.
Tai proveržis vėžio gydyme.
Imuninė organizmo sistema nuo žmogaus atsiradimo šioje žemėje buvo natūrali organizmo gynybos sistema. Tai kompleksas aktyvių biologinių medžiagų, turinčių paprastą misiją: surasti ir sunaikinti tai, ko neturi būti mūsų kūne. Kaip nebūtų keista, vėžys apeina imuninę sistemą ir ją blokuoja. Beveik 100 metų mokslininkai bandė įminti šią imuninės sistemos mįslę ir priėjo išvados, kad „vėžys ir imuninė sistema neturi ką pasakyti vienas kitam“, nes vėžinė ląstelė yra to paties organizmo ląstelė- apgavikė, imuninė ląstelė ją priima kaip savą. Ilgą laiką vėžio imuninė terapija buvo smerkiama kaip labai prasta idėja, paremta didelių vilčių ir abejotinų tyrimo metodų. Bet, nežiūrint kylančių pašaipų iš didelių mokslininkų bendruomenių ir tyrimams skiriamų lėšų mažėjimo, nedidelė grupelė imunologų tikėjo savo darbu ir ilgus metus tęsė tyrimus- ieškojo faktoriaus, kuris surastų kelią imuninei sistemai atpažinti ir atakuoti vėžio ląsteles. Jie suprato, kad jei toks faktorius būtų atrastas- tai radikaliai pakeistų supratimą apie mūsų imunitetą ir ligas, galbūt sukeltų proveržį antinavikinių vakcinų kūrime. Niekas tiksliai net nežinojo, ar gali egzistuoti toks blokuojantis baltymas imuninėje sistemoje, tačiau atkaklus darbas l995 metais davė rezultatus- mokslininkai identifikavo molekulę, kuri sugeba „atrišti“ vieną imuninės sistemos baltymą ir priversti imuninę sistemą pulti navikines ląsteles. Turėjo praeiti daug metų, kol buvo atlikti klinikiniai tyrimai, studijos su pacientais, šį gydymo metodą patvirtino klinikinė praktika ir tuo pačiu įrodė gydymo efektyvumą. Džiugu, kad šių metų Nobelio premija suteikta ne už atradimus medicinoje, bet už naują gydymo metodą onkologijos srityje- srityje, kurioje reikalingi naujausi ir pažangiausi sprendimai. Kol kas šiais vaistais gydomi išplitę inkstų, plaučių, šlapimo pūslės , galvos ir kaklo navikai, tačiau liūdna, kad šie imunoterapiniai vaistai Lietuvoje kol kas nėra kompensuojami. Reikia tikėtis, kad jie bus įtraukti į kompensuojamų medikamentų sąrašą, lygiai kaip apie kai kuriuos chemopreparatus ar biologinės terapijos vaistus girdėdavome tik konferencijose, ar skaitydavome medicininėje literatūroje ir netikėjome, kad jie bus kažkada pas mus, o dabar jais gydomi visi pacientai, kuriems tie vaistai yra reikalingi.
Nobelio premijomis apdovanoti vėžio gydymo ir tyrimo metodų įdiegimo į klinikinę praktiką mokslininkai : 1966m. Nobelio premija skirta JAV mokslininkams P. Rous ir CH.Brenton Huggins už „auglius sukeliančių virusų atradimą“ bei „prostatos vėžio hormoninio gydymo atradimą“. 1988m. JAV ir Anglijos mokslininkams už „pagrindinių gydymo vaistais principų atradimą“. Po šio atradimo piktybinių auglių gydymui pradėta aktyviai taikyti chemoterapija. 1990m. JAV mokslininkams J.E. Murray ir E. D. Thomas „už tyrimus apie organų ir ląstelių transplantaciją gydant žmonių ligas“. Taip į gydymo praktiką buvo įdiegtas kai kurių formų kraujo vėžio gydymas kaulų čiulpų transplantacija. 2008m. Vokietijos ir Prancūzijos mokslininkams Nobelio premija skirta už atradimą, kad „žmogaus papilomos virusas sukelia gimdos kaklelio vėžį“. Ir štai , po 20 metų, 2018m. vėl naujo gydymo metodo atradimas, suteikiantis viltį gydyti kai kurias pažengusio vėžio formas. Reikia tikėtis, kad tyrimai šia linkme nesustos, mokslininkai toliau tirs imuninės sistemos paslaptis ir užgaidas ir galbūt, po kažkiek metų išmoksime suvaldyti tą paslaptingą ir klastingą ligą.
Leonarda Šarakauskienė : info@sarakauskiene. lt
PO KAIŠIADORIŲ APYLINKES PASIDAIRIUS
Kaišiadorių vardas kildinamas iš kilmingo totoriaus, gyvenusio šiose vietose dar 16a. vardo Chaišadaras. Kita versija teigia, kad pavadinimas galėjęs kilti nuo žodžių „kašė“ (krepšys + daryti ), taigi turėtų reikšti „krepšių gamintojus, dirbėjus. Galėjo kilti ir nuo žodžio „kaištis“-kamštis kam nors užkimšti, tuomet galėjo reikšti „kaiščių dirbėjas“. Bet gyvenvietė kūrėsi prie geležinkelio ir tokie amatai neturėjo esminės svarbos. Kildinant pavadinimą labiau tikėtina, kad 19a., kai caro laikais buvo statomas geležinkelis, gyventojai vis klausdavo „kū čia daro“? 1862m. miestas vadintas Kaszedary,1905m. rus. Košedary, 1926m. Kaišedorys, hebraiškai – Kušidar. Dabar – Kaišiadorys.
Pats Kaišiadorių miestas nėra labai ypatingas , daugiau garsus kaip geležinkelio mazgas. Per miestą ėjo geležinkelis Peterburgas- Varšuva, nuo jo atšaka į Lentvarį ir Virbalį ,o 1871m. savarankiška atšaka į Liepojos uostą. 19a. pabaigoje buvo pastatyta vandentiekio stotis .
Kaišiadorys taipogi yra vyskupijos centras .Katedros kriptoje palaidotas vyskupas T. Matulionis (1873-1962). 2017m. paskelbtas Palaimintuoju. Nepriklausomos Lietuvos metais prie geležinkelio buvo įsteigta amatų mokykla. Vienas mokyklos dėstytojų buvo Algirdas Škėma- žinomo rašytojo tėvas.
Netoli Kaišiadorių ežerų apsuptyje- Žaslių miestelis.
Daugelis yra matę centrinę, akmenimis grįstą Žaslių aikštę, jei ne gyvai, tai televizorių ekranuose ar kinuose, nes čia buvo filmuojamas filmas Tadas Blinda, serialas „Čia mūsų namai“. Pokario metais aikštėje buvo guldomi NKVD stribų išniekinti partizanų kūnai. 1975m. už kelių kilometrų esančioje Žaslių geležinkelio stotyje traukinio katastrofoje žuvo apie 20 žmonių.
Jų atminimui pastatytas koplytstulpis. Netoli Žaslių geležinkelio stoties, Guronių kaime yra kardinolo Vincento Sladkevičiaus tėviškė. Jis mokėsi Žaslių pradinėje mokykloje.1552m. Žasliai minimi kaip miestas. Žygimantas Augustas miestelį padovanojo savo žmonai Barborai Radvilaitei. Po poros šimtų metų miestelyje pradeda kurtis žydai, jie sudarė apie 70 proc. visų gyventojų. Čia veikė Talmud Tora mokykla, Žydų banko filialas, daugybė smuklių ir parduotuvių. Žydams kurtis buvo ypač paranku- nes netoli miestelio buvo nutiestas Vilniaus –Kauno geležinkelis , o žydai prekiavo mediena ir grūdais. Nutiesus geležinkelio atšaką į Varšuvą prekyba įgavo tarptautinį mąstą.
Ant ežero kranto stūkso Žaslių Šv. Jurgio bažnyčia. Manoma, kad ji statyta apie 1460 metus.Šalia bažnyčios įspūdingas antkapis Žaslių klebonui M.Cijūnaičiui, klebonavusiam bažnyčioje 1925-1946m. 
Pasukus iš greitkelio Kaunas-Vilnius link Paparčių, asfaltą keičia žvyrkelis. Tik įvažiavus į miško keliuką pasitinka Mitkiškių akmuo su Jėzaus, Marijos, Avinėlio pėdomis ir medinis kryžius.
Pakilus į kalniuką netikėtai atsiveria nuostabus vaizdas į Kernavės piliakalnius, kuriuos įpratę matyti kitame Neries krante.
Tolėliau pavažiavus- žvyrkelį keičia akmenų grindinys- privažiavome Paparčius.
Šiandien Paparčiai nedidelis ramus miestelis, o dar prieš pusantro šimtmečio čia veikė Domininkonų vienuolynas, įkurtas 1649m. Iš vienuolyno likę tik vartai ir kelios eilės išlikusių akmenų. 
Kitoje kelio pusėje čerpėmis dengta apleista koplyčia tikriausiai menanti Napoleono mūšius. 
Vienuolyne virė kultūrinis- religinis gyvenimas . Jame buvo įsteigti vienuolių rengimo kursai (noviciatas), buvo rengiami kandidatai dominikonų vienuolynams bei mokytojai ordino išlaikomoms mokykloms. Čia buvo viena didžiausių ir svarbiausių vienuolynų bibliotekų Lietuvoje. Be teologinių, buvo istorinių, filosofinių, teisinių veikalų, taip pat ketvirtasis LDK statuto leidimas, pora M. Daukšos knygų. Dauguma šių knygų dabar saugojama Vilniaus universitete. Iš Laukagalio šaltinio į vienuolyną buvo nutiestas vandentiekis, tiekęs vandenį ne tik vienuoliams, bet ir Paparčių miestelio gyventojams. Daugeliui Paparčių gyventojų vienuolynas buvo pagrindinė darbovietė. Po 1831m. sukilimo uždarius Vilniaus Domininkonų vienuolyną, Paparčiai tapo Lietuvos provincijos Domininkonų centru. Nepavykus 1863m. sukilimui, vienuolynas uždarytas, jo pastatai atiduoti kareivinėms, vėliau parduoti rusams, žydams, galiausiai nugriauti. Iki mūsų laikų išliko mūriniai vartai, koplytėlė bei retas statinys Lietuvos kapinėse- kolumbariumas.
Liūdna vienuolių istorija Paparčiuose nesibaigė: netoli Paparčių įsikūrė Betliejaus seserų vienuolynas . Yra medinė, skiedromis dengta bažnyčia bei keliolika namukų vienuolėms bei čia atvykstantiems piligrimams. Keleri metai Paparčiuose vyksta baroko muzikos festivalis.
Toliau-nedidelis Kalvių miestelis prie didžiausio Kaišiadorių rajone Kalvių ežero. Miestelio įžymybė- šv. Antano Paduviečio rotondos formos bažnytėlė. Tokių Lietuvoje yra tik dvi- Kalviuose ir Sudervėje.
Važiuojame link Darsūniškio. Miestelis minimas daugelio senovinių karų aprašymuose. Iš Darsūniškio pilies Vytautas siuntė kvietimus į savo karūnaciją, čia lankėsi švedų karalius Karolis XII, įsakęs supilti pilkapius kovoje kritusiems savo kariams. Darsūniškyje gyveno didelė žydų bendruomenė, plukdžiusi sielius. Prie įvažiavimo į miestelį pasitinka mūriniai vartai su stogu. Norint pravažiuoti pro juos- reikia kelis metrus pasukti į šoną nuo pagrindinio kelio. Vartai pastatyti 1818m.Taip vietiniai gyventojai tikėjosi apsisaugoti nuo gaisrų .Vartai, vedantys į Vilnių pavadinti Šv. Agotos vardu, vėliau vartai pastatyti ir ant iš miestelio vedančių kelių- pavadinti Šv. Jurgio ir Šv. Kazimiero vardais.
1963m. vartai buvo nugriauti , o medžiagos sumestos į Nemuną. Po 27 metų buvo pašventinti naujai atstatyti Darsūniškio vartai, žmonių dar „bromais“ vadinti.
Pakeliui- Žiežmariai. Gyvenvietė pirmą kartą paminėta netoliese 1349m. vykusio Strėvos mūšio aprašyme. 1841m. Žiežmarius nusipirko grafas Benediktas Tiškevičius., kuris miestelį plėtė ir grąžino. Pastatyta unikali bažnyčia be vieno bokšto. Beveik 500 metų čia gyveno gausi žydų bendruomenė, atstatyta unikali medinė sinagoga. Šiuo metu Žiežmariuose veikia sulčių gamykla „ELMENHORSTER“, kurioje sultys gaminamos iš vietinių vaisių ir uogų, nenaudojant konservantų.
Grįžtant užsukame į Rumšiškes. Jos garsios čia veikiančiu Lietuvos liaudies buities muziejumi. Statant Kauno HAE Rumšiškės perkeltos į dabartinę vietą (1960m. ), o senosios Rumšiškės liko Kauno marių dugne.
Dabartinės Rumšiškės ėmė kurtis apie 1956m.- tai naujai pastatytas miestelis, iš senojo liko tik Rumšiškių bažnyčia, kaip 18a. liaudies architektūros paminklas (po rąstą išardžius perkelta į naują vietą). Kaip ir visų miestelių Rumšiškių istorija labai įvairi, miestelis ėjo didikams iš rankų į rankas, kurie suteikdavo įvairias privilegijas, statė mokyklas, ligonines, bažnyčias ir sinagogas.
1913-19m. Rumšiškėse mokėsi rašytojas Jonas Aistis, miręs Amerikoje. 2000m. jo palaikai perlaidoti Rumšiškių kapinėse, įkurtas J Aisčio muziejus. 1851-1853 m. Rumšiškių raštininkų mokykloje mokėsi Antanas Baranauskas. Jo vardu pavadinta Rumšiškių gimnazija, ant marių kranto- žvelgiančio į marias A. Baranausko skulptūra.
Graži senųjų miestelių įvairovė- kažkada klestėję, garsėję savo amatais, prekyba, išugdę ne vieną garsų Lietuvos žmogų, įdomūs savo didinga istorija, dabar daugelis užmiršti ir žinomi tik ten gyvenantiems .Tai kaip ir žmogaus gyvenimas: jaunystė, klestėjimas ir pagaliau- senatvė. Tik žmogaus gyvenimą matuojame dešimtmečiais, o miestelių –šimtmečiais, amžiais. Graži ta mūsų Lietuva, turtinga jos istorija ir kultūrinis paveldas negailėkime laiko ir noro po ją keliauti. Išsiruošiame į tolimas, egzotines šalis, o esančio grožio arti mūsų - taip ir nematome.
Leonarda Šarakauskienė info@sarakauskiene.lt
ENZIMŲ VIETA ONKOLOGINIŲ LIGŲ GYDYME
Kas yra tie enzimai arba fermentai ? Enzimai {gr. žodis-en-viduje zimes-mielės=enzimas} arba fermentai, yra baltyminės medžiagos, kurios reguliuoja medžiagų apykaitos procesus, juos greitina, dalyvauja organizmui gyvybiškai svarbių medžiagų kūrime, neutralizuoja toksines medžiagas atsiradusias įvairių organizme vykstančių procesų eigoje, saugo nuo kenksmingo laisvųjų radikalų poveikio (tai kenksmingi medžiagų irimo produktai atsirandantys organizme), stiprina imuninę sistemą.
Fermentų egzistavimas buvo žinomas jau gilioje senovėje: buvo žinoma, kaip rūgstant uogoms ar miežiams pasigaminti vyną ar alų, kaip pasigaminti duonos raugą, rauginant pieną pasigaminti sūrius, konservuoti daržoves. Didelį postūmį tyrinėjant fermentus padarė amerikiečių mokslininkų J.B. Summer ir J. H. Nortrop darbai, už kuriuos 1946m. jiems suteikta Nobelio premija. Fermentų tyrinėjimai vyko intesyviai, ieškant galimybių pritaikyti jų naudingąsias savybes pacientų gydymui. 20a. viduryje prof. M. Wolf ir H. Benitez pavyko sukurti fermentų mišinius , kuriuos jie pavadino savo pavardžių pirmaisiais skiemenimis WOBE enzimais. Vėliau sintezuotas vaistas WOBE MUGOS E . Tai kompleksinis vaistas, savo sudėtyje turintis gyvulinės ir augalinės kilmės fermentų. Vėlesni mokslininkai, atlikdami studijas su pacientais, nustatė, kad WOBE MUGOS E skiriamas kartu su chemoterapija sumažina jos šalutinius poveikius, didina jautrumą chemoterapijai. Naudojant šį vaistą išvengiama arba sumažėja vėlesnės gydymo komplikacijos, sumažėja skausmą mažinančių ir vėmimą slopinančių vaistų poreikis. Pastebėta, kad naudojant enzimų terapiją kaip pagalbinį gydymą, sustipėja organzimo imunitetas, pacientai yra atsparesni infekcijoms, nesuaktyvėja buvusios chroninės ligos.
Onkologinė liga bei jos gydymas (chemoterapija, operacija, spindulinis gydymas ) paveikia daugelį žmogaus gyvenimo aspektų: fizinę sveikatą, darbingumą, šeimyninį gyvenimą bei psichologinę savijautą. Keletą metų trunkantis gydymas, baimė dėl ligos atkryčio, nuolatinis lėtinis ir intesyvus stresas silpnina organizmo imuninę sistemą. Vėžio gydymo metu pasireiškia didelis nuovargis, kuris vargina beveik 90% visų pacientų, o 25% pacientų net ir po gydymo nuovargis išlieka ilgam. Pagrindiniai veiksniai lemiantys nuovargį yra pats vėžys, skausmas, miego sutrikimai, mažakraujystė ir miglota nežinomybė- kas bus toliau. Sergančiojo kraujyje pagausėja medžiagų irimo produktų – laisvųjų radikalų, kuriuos nusilpęs organizmas nepajėgus suardyti, nors visos ląstelės turi gynybos nuo laisvųjų radikalų sistemą.
Laisvuosius radikalus naikina antioksidantai, kurių išoriškai gauname su daržovėmis, pilno gūdo produktais , riešutais, net šokoladu.Naujosios technologijos suteikė galimybę tyrinėti fermentų įsisisavinimą , jų poveikį skaidant laisvuosius radikalus. Remiantis šiandien turimais moksliniais duomenimis galima konstatuoti, kad papildomas gydymas WOBE MUGOS E turi šių privalumų :
- stabilizuoja ir stiprina imuninę sistemą
- sumažina šalutinį chemopreparatų poveikį
- sumažina ligos atsparumą chemopreparatams
- sumažina šalutinį spindulinės terapijos poveikį .
Enzimas WOBE MUGOS E yra medikamentis, receptinis vaistas (ne maisto papildas), kuris turėtų būti naudojamas prieš chemoterapiją, tarpuose tarp chemoterapijos, spindulinės terapijos metu. Mokslinėmis studijomis įrodyta, kad jis sumažina neigiamą chemoterapijos ar spindulinės terapijos poveikį ir pagerina bendrą paciento savijautą, netgi sumažina ligos atkryčio ar metastazavimo galimybę. WOBE MUGOS E patartina naudoti ir natūralios imunosupresijos laikotarpiu- pavasarį ir rudenį, kuomet keičiantis orams yra tikimybė susirgti uždegiminėmis ligomis ir chroninių ligų paūmėjimui.
Vaistą rekomenduojama gerti po dvi tabletes 3x dienoje prieš valgį, užgeriant stikline vandens.
Galimas šalutinis poveikis :pradėjus gerti tabletes dažniausiai pasikeičia išmatų konsistencija ir kvapas-tai įvyksta dėl suaktyvėjusių įrimo produkrų pašalinimo. Kadang WOBE MUGOS E neaktyvuojamas kepenyse, jis nepavojingas pacientams su kepenų funkcijos sutrikimu.
Leonarda Šarakauskienė info@sarakauskiene.lt
P.S. Visas straipsnis spausdintas žurnale "Onkologija" nr. 2 (21)2017m. L. Š.
COLOURFUL AFRICA
I want to share my memories from my seventh trip to Africa. People are often making assumptions that Africa is a very dangerous, poor and unsafe place. Also, many people still think that Africa is like a one solid country but it is a continent which contains a 54 independent countries. It is a home to more than a billion people, there are many different peoples and tribes who speak in different languages, has different religions and their traditions are very unique. Even the landscape changes from orange Namibian desert to rainforest and powerful waterfall. Serrated mountain peaks with snow caps and glaciers to the volcano with the lava lake on the top of the volcano Erta Ale and colorful Danakil crater. There are about 2000 languages in Africa. They even have a monument for the African languages. African continent is so big it could fit United States, India, China and part of Europe.
I often ask myself: why Africa is so attractive to me. And I immediately answer: It is hard to describe the beauty of the landscape, wildlife and unlimited freedom. In Africa you don’t feel an age or nationality differences, you just become the part of it the way you were born. It is hard to describe Africa in words: It is so colourful, loud and melodious, it overwhelms all possible senses, because in every step you feel something unusual, unexpected, unimaginable. Everything that you already had read in books looks far from the real emotions you experience being there. No school is able to teach you the lesson of Africa. Seems like all the crisis in the world – the accumulation of poverty, inequality, and spirituality in the minds of people is intrinsically understandable thing and is intended for higher powers and requires to live in order to survive. The people of Africa are very poor but calmly equalizes with the rest of the world having so much.
I used to travel to Africa on my own (accompanying local travel agencies), with friends or through Lithuanian travel agencies.Travel in a group is also interesting but the next trip I would prefer to travel alone or with a smaller number of companions, accompanying by local travel agency. This time our final destination was Central African states Uganda and Rwanda.
Equator passing through Uganda, divides our world into northern and southern hemisphere, where the sun descends perpendicularly to the horizon and equals day to night. Uganda is one of the three African countries surrounding Lake Victoria, the largest one in the continent of Africa, which I have already seen when traveled across Kenya and Tanzania. 
Our goal was to visit the Murchison Falls in Uganda – (also known as Kabalegos or Kabaregos waterfall).Murchison falls - unique decoration of Nile.
Waterfall was named after England's Royal Geographer Society president Roderick Murchison. This amazing place of nature discovered by Nile explorer Samuel White Baker about in 1860’s. This waterfall can be seen from a ship sailing through the Nile River. On the shores you can also find hippopotamus, crocodiles and buffalos. We have finally heard the roaring sound of water and only later saw the sparkling water falling from the rocks. It is necessary to get off from the ship and walk up to the top of the hill, to see how the wide river narrows up to 7 meters and powerful stream of water falling down from the gorge 49 meters height. People saying that sometimes you feel like the earth tremble under your feet.
We did not feel that but we got the chance to see the wonderful rainbow. Wildlife in Uganda is protected from extinction. There was a times when reckless were killed rhinos, gorillas, elephants. In order to save, endangered populations of animals are established to some kind of shelters where they being observed, maintained or treated if necessary. 
We walked around rhinoceros "shelter" at Ziva Rhino Reserve, which is currently home to more than a dozen of these huge animals. Kibale National Park takes place and breeds around 13 species of monkeys. At the park you can find about 70 species of mammals, a multitude different sizes and colours of butterflies and birds. It looks like a natural nature created book, full of differen colours, vibrant, surrounded by a variety of sounds. It is difficult to imagine the kingdom of birds at Magombė swamps Any artist would fail to 
repeat them natural colour schemes which decorates the nature of his works.
We moved towards the Rwanda – Congo – Uganda tropical forests through dry savannah. Here, in this triangle, in altitude of 1200-2700 meters of Bwindi impenetrable thick rainforest are home to more than half of the world's mountain gorillas, whose life you watch in their natural environment. Bwindi National Park primeval forest is strongly protected from any human activity in it. Especially Bwindy impenetrable forest-residential for gorillas, the largest primates are the closest to humans in their appearance and their natural behavior. Gorillas watching trip takes about one hour and no more than 8 people can be in a group, you are not allowed to use a flash while making the pictures. Our guides were going first and ‘reaped’ the way using machetes so then we could get through the thorny bushes. We were ‘skiing’ by the gorilla’s nests, trying to find any hole to take a picture. In 1994 national park listed as a UNESCO world heritage as an important habitat of rare species. In the village 
near the park,
Batva pigmy tribes are living. These people lived in the forests, now expelled from the forest, but still retains the old traditions and tribal way of life. We were met with drums and dances, local peoples kindly showed their simple way of life.
We also visited poor rural school which is lacking books, pencils and also – teachers. Only thing is not lacking : they’ve enough is a desire to teach. The children understands that education is the only way from poverty. In our world, schools are open to everyone. We understand that education is our right, not the privilege. In Africa, most of the children don’t even have the opportunity to attend the school for any reasons: as no money for tuition, no time to attend school because kids has to work in their parents farm and schools are far from residential areas. It is hard to imagine that in the 21st century you can still find the children who are not able to attend school. Those happy kids who go to school still have to do some farm work as bringing a tank of water home after classes because only the school has water-bore.
RWANDA
Clearing out the small border formalities we found ourselves in the Thousand Hills Land – Rwanda. It is a very small state, three times smaller than Lithuania, but population of people is three times bigger. Rwanda is considered to be the most densely populated state in Africa – 1 sq. kilometer is home to about 230 people. Rwanda is surrounded by jagged Virunga mountain range. The glacier on the top of the mountains fills the Nile basin with water. At the dormant volcanic foothills lies the beautiful shaped lakes. Because of the very steep shores, lakes in Rwanda has no hippopotamus or crocodiles, people there do fishing, coasts equipped loggia with beautiful beaches and recreational areas. It is the real kingdom of birds. In dense tropical forests of Virunga mountain, American scientist and researcher of gorillas D.Fossey lived here for 18 years. In almost 3 km altitude she build the house herself, laboratories and health shelter for gorillas. She changed her comfortable life in America to extreme living conditions in the jungle just for the love of these endangered primates
D. Foss
ey perseverance and determination helped keep gorillas from poachers who were killing them. Due to important discoveries and researches about the primate species D. Fossey has became one of the most famous zoologist in the world. Unfortunately in 1965 she was found murdered in her hut. There is a documentary film about this strong woman called – "Gorillas in the Mist."
It has became a real challenge for us to climb to the D. Fossey remnants of the settlements and the tomb. We had to climb 3 km up to the steep slope. It was very slippery as well.
We
climbed via primeval tropical forest-covered mountain, which has never saw the sun, the earth slush, long spines bushes tore the hands, high grass burned our hands. However, we achieved the difficult aim. D.Fossey must to be a very strong woman, she had to climb that slope far more times than we did. By the way, the descent was even heavier than climbing up- we slid, our feet caught on the stones, we kept slipping and falling into the mud. D.Fossey long and persistent work gave a visible results – reduced level of poaching and preserve the mountain gorilla species.
In 1994, Rwanda survived painful genocide. In just over 100 days, Hutu tribe extremists killed 800 thousand Tutsi people, as well as political opponents, irrespective of their ethnic origin. Today Rwanda is trying to forget this horrific period of history. Now it is forbidden to talk about ethnicity. We visited the Genocide Museum in Kigali. We saw the pictures – innocent victims of meaningless murder. There we have understood how unsettled, incomprehensible and inexplicable is the human life. When you talk with Rwandans, you can feel that they are aware of their gruesome history, but ready to create a pleasant future.
Since 1978, Lithuanian missionary Hermann Schulz lives in Rwanda. He established an orphans caring homes, schools and houses for villagers to live. He is the Father and Mother for orphanage children, the priest takes care of genocide victims.
We visited the Father’s Herman’s camp. We had a pleasure to meet this extraordinary Man. We all dropped the mask which was hiding our hearts We communicated with our hearts instead using the words. But I have a separate story about the Father Herman.
Our trip has ended and I started dreaming again about the new trips. We are forever passengers in our life, everything is changeable and incomprehensible but one thing always stays the same – life always has an interesting plan for us. I believe that there is more of Africa in my plan because, I’m sure, this mysterious continent has an endless amount of adventures ready for me.
Leonarda Sarakauskiee
info@sarakauskiene.lt
The pictures below:
MARGASPALVĖ AFRIKA
Tai jau mano septintoji kelionė į šią daugeliui įsivaizduojamą kaip labai pavojingą, skurdžią ir nesaugią šalį. Dažnai manoma, kad Afrika- tai vientisas žemynas, tačiau joje yra 54 savarankiškos šalys, gyvena virš milijardo žmonių, yra daugybė skirtingų tautų ir tautelių kalbančių skirtingomis kalbomis, skirtingų tikėjimų ir labai skirtingų papročių. Net ir kraštovaizdis labai skirtingas- nuo oranžinių Namibijos dykumų iki drėgnų atogrąžų miškų , galingų krioklių , kalnų dantytomis viršūnėmis su sniego kepurėmis ir ledynais (Rwenzori, Kilimažaro kalnai) ,nuo ugnikalnio su lavos ežeru viršūnėje (Erta Ale) iki spalvingojo Danakilo kraterio.Kalbų priskaičiuojama iki 2000. Pietų Afrikos respublikoje yra net paminklas Afrikanso kalboms.(afrikanso kalba atsirado kolonijniais metais,kuomet vyko bendravimas tarp žmonių iš skirtingų kontinentų.Artimiausia ji yra olandų kalbai.Tarptautinė prekybos kalba Afrikoje laikoma Svahili -bantų grupės kalba ) Į Afrikos žemyną tilptų JAV,Indija, Kinija ir dalis Europos.
Dažnai pati savęs klausiu: kas mane joje taip užbūrė, kas mane į ją taip vis traukia. Iš karto atsakau: neaprašomo grožio 
kraštovaizdis, laukinė gamta, beribė laisvė. Afrikoje pasijunti be amžiaus, be tautybės, tarsi atklydėlis iš kito pasaulio, tačiau greitai tampi to margo gyvenimo dalimi. Žodžiais nupasakoti Afriką sunku: ji tokia spalvinga, skambi ir melodinga, ji užvaldo visus įmanomus pojūčius, nes kiekviename žingsnyje pajunti kažką neįprasto, netikėto, nelaukto. Kas perskaitytose knygose , matytuose filmuose atrodo tolima ir nepasiekiama – Afrikoje tampa tikrove. Jokia mokykla nepajėgi išmokyti Afrikos pamokų mūsų, baltųjų. Atrodo,kad visos pasaulio krizės- skurdo, nelygybės, dvasingumo susikaupusios žmonių sąmonėje yra kaip savaime suprantamas dalykas, kuris yra skirtas aukštesniųjų jėgų ir jį reikia gyventi,kad išgyventum. Afrikos žmonės turintys tiek mažai, ramiai susitaiko su pasauliu, turinčiu tiek daug.
Keliavau po Afriką įvairiai: viena, su keliais kelionių draugais, su kelionių agentūra "Grūda". Visi keliavimo būdai savotiškai įdomūs ir žavūs, tačiau sekančią kelionę rinkčiausi viena ar tik su keliais bendrakeleiviais. Šį kartą keliavau su kelionių agentūra "Grūda", kadangi grupė buvo nedidelė, ir, svarbiausia, grupę lydėjo eruditas, geografas, nuostabus gidas- Rytas Šalna .
Be to, labai norėjau aplanktyti lietuvio misionieriaus Tėvo Hermano Šulco globos namus Ruandoje. Kadangi kitos kelionių agentūros siūlė tik kelionę į Ugandą- teko rinktis kelionių agentūrą "Grūda".
Pusiaujas, einantis per Ugandą , žemę dalina į Šiaurės ir Pietų pusrutulius, čia saulė leidžiasi statmenai horizontui, o dienos trukmė lygi nakties trukmei. Uganda yra viena iš trijų Afrikos valstybių juosiančių didžiausią žemyno Viktorijos ežerą ,prie kurio jau buvau lankydamasi Kenijoje ir Tanzanijoje
.
Viena iš Ugandos įžymybių- Merčisono krioklys (dar 
vadinamas Kabalegos ar Kabaregos kriokliu). Merčisono krioklys- unikali Nilo puošmena. Pagerbiant Anglijos Karališkosios draugijos prezidentą Roderiką Merčisoną šiam kriokliui suteiktas jo vardas. Šį nuostabų gamtos kūrinį apie 1860m. atrado Nilo tyrinėtojas Samuel White Baker. Prie krioklio galima priplaukti laivu, užkopti į uolas ir stebėti jį krentantį nuo uolų.
Plaukiant Nilu atsiveria visas Nilo gyvūnijos pasaulis:hipopotamai, krokodilai, buivolai, galybė paukščių.
Nilo baseino gyvūnijos pasaulis užburiantis.
Priplaukus arčiau išgirsti riaumojančio vandens garsą ir tik vėliau pamatai putojantį , krentantį iš uolų vandenį. Būtina išlipti iš laivo ir pėsčiomis eiti į kalvos viršūnę, kad pamatytum,kaip upės vaga susiaurėja iki 7m. pločio ir galingas vandens srautas krenta žemyn tarpekliu nuo 49m. aukščio uolos. Sakoma, kad kartais galima pajausti, kaip po kojomis dreba žemė. Mes to nepajautėme, tačiau pamatėme gražią vaivorykštę.
Laukinė gyvūnija Ugandoje labai saugojama nuo išnykimo. Buvo laikai, kai beatodairiškai buvo žudomi raganosiai, gorilos, drambliai. Stengiantis išaugoti nykstančias populiacijas – kuriamos savotiškos prieglaudos, kuriose gyvūnai stebimi, prižiūrimi,reikalui esant gydomi. Pasivaikščiojome po raganosių "prieglaudą" Ziva Rhino draustinyje,kuriame šiuo metu gyvena keliolika šių didžiulių gyvūnų.Kibalės
nacionaliniame parke gyvena ir veisiasi apie 13 rūšių bezdžionių, tarp kurių galima pamatyti ir šimpanzes. Parke aptinkama apie 70 rūšių žinduolių, galybė įvairaus dydžio ir spalvų drugelių, paukščių. Tai visas gamtos pažinimo vadovėlis, pilnas ryškių spalvų, knibždantis, skambantis įvairiausiais garsais. Sunkiai įsivaizduojama paukščių karalystė Magombė pelkėse.
Daugybė, apie 200 rūšių gražiausių planetos paukščių stebina savo spalvingomis plunksnomis, nematyta išvaizda, snapo, galvos forma. Jokiam dailininkui nepasisektų išgauti tokių spalvų gamų, kokiomis išpuošė gamta savo kūrinius. Išdžiūvusiomis savanomis, Kazingos kanalu, jungiančiu Edvardo ir Džordo ežerus, judėjome link Ruandos-Kongo -Ugandos tropinių miškų.
Čia, šiame trikampyje, 1000-2600m. aukštyje Bvindžio neįžengiamuose atogrąžų miškų tankmėse gyvena daugiau nei pusė visų pasaulio kalnų gorilų, kurių gyvenimą jų natūralioje aplinkoje stebėti važiuoja turistai iš viso pasaulio. Tai yra didelis pajamų šaltinis Ugandai ir Ruandai. Bvindžio nacionaliniame parke saugomas pirmykštis miškas, jokia žmogaus veikla jame negalima. Ypatingos šio neįžengiamo miško gyventojos-gorilos, stambiausi primatai ir panašiausios į žmogų savo išvaizda, elgesiu. Gorilas stebėti leidžiama ne didesnei kaip 8 žmonių grupei, stebėjimas trunka tik valandą.
Fotografuojant negalima naudoti blykstės, Patekti iki gorilų buveinių sunku- jau vien žodis "neįžengiamas" naudojamas ne perkeltine prasme. Priekyje einantis reindžeris mačete "skynė" kelią, kad kaip nors būtų galima prasibrauti pro spygliuotus krūmus, lianas. Iki gorilų "lizdų" ne ėjome, o slidinėjome stačiais šlaitais, bandydami kaip nors rasti properšą fotografavimui. 1994m. šis nacionalinis parkas įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldą kaip svarbi retų rūšių buveinė.
Kaimelyje šalia parko gyvena žemaūgių pigmėjų batvių gentis.Tai miškuose gyvenę žmonės, dabar išvaryti iš miškų , tačiau vis dar išlaikę senąsias tradicijas ir gentinį gyvenimo būdą. Kaip įprasta Afrikoje, buvome sutikti su būgnais ir šokiais, vietiniai maloniai aprodė savo skurdžią buitį. Tai buvę džiunglų gyventojai,iš jų išvaryti ir šiuo metu gyvenantys mažame žemės plotelyje. Stebina, kaip darniai pigmėjai sugyvena su gamta ir kaip sugeba pasinaudoti viskuo,ką miške randa. Jų ginklai – paprasti lankai ir ietys, gyvena pintuose iš žabų lūšnelėse ir nors dabar turi pastovų gyvenimą, paklausus, ar grįžtų atgal į mišką, jei būtų leista- atsako,kad ilgisi gyvenimo miške.
Aplankėme ir varganą kaimo mokyklėlę, kurioje trūksta viso- knygų, sąsiuvinių, mokytojų, netrūsta tik noro mokytis, nes jau vaikai supranta, kad tik per mokslą 
įmanoma išbristi iš skurdo. Mūsų pasaulyje mokyklos yra atviros visiems. Mes tai suprantame kaip savo teisę, o ne privilegiją. Afrikoje daug vaikų neturi galimybės jų lankyti- nėra pinigų mokėti už mokslą, nuo mažens reikia dirbti tėvų ūkyje, mokyklos toli nuo gyvenamųjų vietų. Sunku įsivaizduoti, kad 21 amžiuje yra vaikų, neturinčių galimybės lankyti mokyklos. Tie laimingi vaikai, kurie eina į mokyklą, neatleidžiami nuo ūkio darbų, net pareidami iš mokyklos, kiekvienas turi parnešti bakelį vandens, nes kaime nėra šulinių, o mokykla turi vandens gręžinį.
RUANDA
Sutvarkę nedidelius sienos formalumus atsidūrėme "Tūkstančio kalvų šalyje"- Ruandoje. Tai nedidelė valstybėlė, tris kartus mažesnė už Lietuvą , bet joje gyvena tris kartus daugiau žmonių nei Lietuvoje. Ruanda laikoma tankiausiai Afrikoje apgyvendinta šalis- 1 kv. kilometre gyvena apie 230 žmonių.
Ruandą juosia dantytos Virungos kalnų grandinės, kurių fone tolumoje miglose išsiskiria Ruvenzorio kalnynas, dar vadinamas Mėnulio kalnais, todėji ji ir vadinama "Tūkstančio kalvų šalimi".
Šių kalnų viršūnėse esantis ledynas pildo Nilo baseiną vandeniu.Snaudžiančių ugnikalnių papėdėse tyvuliuoja nuostabaus grožio ir formos ežerai bei ežerėliai, iš kurių didžiausias- Kivu ežeras. Kadangi krantai labai statūs, Ruandos ežeruose nėra hipopotamų, krokodilų, žmonės verčiasi žvejyba, pakrantėse įrengtos gražios lodžijos su pliažais ir poilsio zonomis. Ir vėl- tikra paukščių karalija.
Virungos kalnuose atogrąžų miško tankmėje 18 metų kaip atsiskyrėlė gyveno amerikiečių mokslininkė, gorilų tyrinėtoja D. Fossey. Beveik 3 km. aukštyje ji buvo įsirengusi sau namus, laboratorijas, gydyklą goriloms. Dėl meilės nykstantiems primatams -goriloms, patogų gyvenimą Amerikoje ji iškeitė ekstremalias gyvenimo sąlygas Ruandos miškų tankmėje . Savo tyrinėjimų centrą pavadino Karisoke- sujungusi dviejų ugnikalnių Karisimbi ir 
Bisoke pavadinimus. D. Fossey atkaklumas ir ryžtas padėjo išsaugoti brakonierių naikinamas gorilas, dėl svarbių atradimų apie šią primatų rūšį D. Fossey tapo viena žinomiausių zoologių pasauly
je. Tačiau jos veikla neįtiko brakonieriams- 1965m. ji buvo rasta nužudyta savo trobelėje.
Apie šią tvirtą moterį sukurtas dokumentinis filmas "Gorilos rūke". Tikru išbandymu tapo mums kopimas į D. Fossey gyvenvietės liekanas ir jos kapą. Kopti teko stačiu šlaitu į 3 km. aukštį siauru, labai slidžiu taku- kopėme pirmyksčiu, tankiu atogrąžų mišku apaugusiu kalnu, kuriame niekada nėra saulės ,žemė pažliugusi, krūmai ilgais spygliais braižė rankas ir kibo į drabužius, aukšta žolė ir ta buvo aštri ir šiurkšti, bandant įsitverti- stipriai nudegindavo ir braižydavo rankas. Tačiau savo tikslą pasiekėme, užkopėme. Tikrai tvirta moteris buvo D. Fossey . Ji kopti turėjo dažniau nei mes. Beje, nusileidimas buvo dar sunkesnis už kopimą- slydome, kliuvome, griuvinėjome. D. Fossey nuopelnas- sumažėjęs brakonieriavimo lygis ir išsaugota kalnų gorilų rūšis.
1994m Ruanda išgyveno skausmingą genocidą . Vos per 100 dienų hutų genties ekstremistai nužudė 800 tūkst. žmonių . Jų taikiniais tapo mažumą gyventojų sudariusios tucių bendruomenės nariai, taip pat politiniai oponentai, nepaisant to, kokia yra jų etninė kilmė. Šiandieninė Ruanda bando pamiršti šį kraupų istorijos tarpsnį, yra uždrausta kalbėti apie etninę kilmę. Aplankėme Kigalyje esantį Genocido muziejų Ruandos aukoms atminti- kraupios nekaltų nužudytųjų nuotraukos, beprasmiškų žudynių vaizdai- čia pajunti, koks žmonių gyvenimas permainingas , nesuprantamas ,nepaaiškinamas. Niekas negali atsakyti į amžiną klausimą: kodėl ? Apie Ruandos genocidą sukurtas gana tikroviškas filmas "Ruandos viešbutis".
Nuo 1978m. Ruandoje, Musha kaime gyvena lietuvis misionierius Hermanas Šulcas,įsteigęs Afrikos našlaičiams globos namus. Tiems Afrikos vaikučiams jis ir Tėvas ir Mama, kunigas rūpinasi per genocidą nukentėjusiais našlaičiais, įsteigęs kelias mokyklas, pastatęs keletą namų vietiniams, bažnyčias.. Aplankėme Tėvo Hermano stovyklą. Susitikimas su tuo nepaprastu Žmogumi- nekartojamas jausmas.
Atrodė,kad mums visiems nukrito kaukės, po kuriomis slepiame
savo širdis. Ir bendravome vieni su kitais taip, kad mums nereikėjo nei žodžių, nei kaukių.Čia, būdami kartu su Tėvo Hermano globotiniais, supratome,kad tie, kurie kitiems dovanoja gerumą patys patiria daug laimės , nepaisant skurdo,tragedijų ar nevilties. Bet apie Tėvą Hermaną- atskiras pasakojimas.
Kelionė baigėsi. Vėl pradedi svajoti apie naujas keliones, vėl traukia kelias. Esame amžini keleiviai. Mūsų gyvenimas permainingas ir nesuprantamas, bet vienas dalykas tikrai aiškus : visada turi paruošęs mums įdomų planą. Tikiu, kad tame plane ir vėl turėtų būti Afrika.
Leonarda Šarakauskienė : info@sarakauskiene.lt
Toliau :nuotraukos :
Prie Kongo Demokratinės valstybės sienos Gysenyi mieste
Taip vežamos ir nešamos gėrybės per sieną
Gatvės vaizdas
BIOMARKERIŲ REIKŠMĖ LIGŲ DIAGNOSTIKOJE
Pastaruoju metu daug gydymo įstaigų įsigyja brangius kraujo tyrimo analizatorius ir siūlo atlikti daug įvairių kraujo tyrimų. Labai populiarus -biomarkerių arba biologinių žymenų tyrimas "diagnostika iš kraujo lašo". Šis tyrimas šiuo metu yra "ant populizmo bangos". Kas tie stebuklingieji biomarkeriai, kiek jie naudingi ligų diagnostikai ?
Kiekviena atsiradusi liga sutrikdo ląstelėje vykstančius medžiagų apykaitos procesus, ląstelės pradeda išskirti tam tikrus baltymus, kurių normalios, sveikos ląstelės neišskiria, arba išskiria labai mažai. Šie baltymai yra lyg biologiniai indikatoriai, siunčiantys signalą apie ligą ir nebūtinai tik apie vėžio ligą. Jie atsiranda sergant širdies ir kraujagyslių ligomis, depresija, ŽIV, diabetu, įvairiomis uždegiminėmis ligomis. Pvz: plačiai žinomas C reaktyvinio baltymo tyrimas (CRB) padedantis įvertinti uždegimo stiprumą, atsaką į gydymą. Tačiau lygiai taip pat biomarkerių tyrimo rezultatai gali skelbti ir netikrą pavojų. Įvairių ligų diagnostikai biomarkerių šiuo metu sukurta daug, laboratorijos siūlo labai platų tyrimų diapazoną , todėl kartais, kai pacientas atneša tyrimų lapą- tik iš jo gali sužinoti apie vieno ar kito žymens egzistavimą.
Kiekvienas gydytojo skiriamas tyrimas turi savo indikacijas ir skirdamas vieną ar kitą tyrimą gydytojas vadovaujasi mokslo faktais pagrįsta informacija. Šeimos gydytojai retai skiria žymenų tyrimus, kadangi šie tyrimai turi labai siauras indikacijas. Kuomet pacientai pradeda užsiiminėti savityra, reikalauja tyrimų, apie kuriuos sužino internete, iš draugų ar kaimynų- tai tikrai daro bereikalingai, išleidžia daug pinigų beverčiams tyrimams, patiria daug nereikalingo streso, jei vienas ar kitas tyrimo rodmuo būna nukrypęs nuo normos. Taip dažniausiai būna su vėžio žymenų tyrimų rezultatais.
Esu onkologė, todėl daugiausiai žinau apie vėžio biomarkerius ar vėžio žymenų tyrimus , apie kuriuos žmonės turi daug klaidinačių žinių. Daugeliui atrodo, kad tai labai informatyvus tyrimas , padedantis anksti diagnozuoti onkologinę ligą. Pirmasis vėžio žymens tyrimas atliktas 1846m. atradus Ben -Džonso baltymą sergančiojo mielomine liga (tai kraujo sistemos liga) šlapime. Beveik po 170 metų nuo pirmojo vėžio žymens atradimo surasta apie 10 naujų vėžio žymenų. Onkologų skiriamų vėžio žymenų tyrimų indikacijos labai siauros :
- vėžio gydymo efektyvumo vertinimui
- paciento stebėjimui dėl ligos recidyvo ar metastazavimo
- piktybinės ligos įtarimas, pvz–radus ženkliai padidintą kiaušidžių vėžio markerį (CA 125), prostatos vėžio (PSA), krūties vėžio (CA27-29) ir kt. būtini papildomi tyrimai ligos atmetimui ar patvirtinimui. Pradėti specifinį gydymą remiantis vien markerio padidėjimu negalima.
- vėžio žymens rodmenys kiekvienam pacientui yra skirtingi. Kai markerio tyrimas atliekamas ligos eigos, gydymo efektyvumo vertinimui, markerio padidėjimo ar mažėjimo rodmenys vertinami pagal pradinį rodiklį.
Kaip matote, biomarkerio, ar žymens tyrimas nėra stebuklas. Kaip ir kiekvienas tyrimas turi savo griežtai apibrėžtas indikacijas ir neatliekamas ankstyvai vėžio diagnostikai , (kaip pvz. mamograma ankstyvai krūties vėžio diagnostikai ), netinka profilaktinėms programoms (išskyrus prostatos PSA tyrimas). Idealaus vėžio markerio nėra. Jei yra nerimas ar baimė dėl vėžio–geriau pasitarti su gydytoju , išsakyti savo baimes . Tik gydytojas gali nuspręsti , kokius tyrimus reikėtų atlikti, kad atmesti vieną ar kitą baimę , patvirtinti ar atmesti ligą.
Leonarda Šarakauskienė :info@sarakauskiene. lt
ICELAND- THE ISLAND OF SEVERE ROMANTIC
Iceland, or ice and fire island, as it is written in promotion publications is an island in the north of Atlantic ocean and situates only 300 km. from Greenland. The island is 1,5 times bigger than Lithuania. The population is not huge :only 300 thousands citizens and 200 thousands of them are living in the capital called Reykjavik , which is the most northern capital in Europe. They have got no chimneys as they are using only geothermal energy for heating. Also, they don't use any natural minerals for electricity since of 99% it is generated in geothermal power stations. Hot water has a pungent sulfur scent, while cold ,is one of the cleanest water in the whole world. The country's economy are depending on fish prices, therefore, the goverment strictly opposes to the accession the European Union for fear of losing fishing control, because about 40% of country's total exports consist of fish and its products.
It is believed that the first settlers of Iceland were Irish monks arrived in the island about 800 AD. Norwegian Vikings moved to the island about IX-X century. Viking Floki Vilgerdarson gave the current name for the island- Iceland. Up to the 1814 yr. Iceland was a colony of Norway, later belonged to Denmark , in 1944 has been given independence.
It is interesting, that the island is the only place in the world ,which has a visible junction of two tectonic plates. This place is named Almagjau fracture (in local language "a simple man's brake"). In this place- Tingvelirr national park you can visit America and Europe only in a few minutes. There is no better and clearer place in the world shoving how lithospheric plates are moving away from each other. According to researches -Iceland will be split into two parts after many, many years. Every year, the crack increases by 2,54 cm. Now it is 4 meters wide and 40 meters deep. Many million years ago, when a crack opened and magma puffed out, Iceland has been formed as a volcanic island. Near Almagjau fracture, in national Tingvelirr park on 930 AD the oldest parliament in the whole world called Alting was set up. In 1991 with initiative of Iceland Foreign Minister John Baldwin Hanniballon Iceland was the first one who recognized Lithuanian independence after a long lasting dark Russian occupation.That is why Iceland and Icelandic people are very honored in my country.
Why travelling to Iceland was mesmerizing to me ? In my very youth I have read a book written by novelist Jules Verne called "A journey to the centre of the Earth".This story involves German professor Otto Lindenbrock who believes there are volcanic tubes going towards the center of the Earth. He, his nephew Axel and their guide Hans descended into the Iceland volcano Snaefellsjokull, encountering many adventures before eventually coming to the surface again in southern Italy, at the Stromboli volcano. The idea to visit the land of magnificent volcanos, lava fields and various high and width waterfalls obsessed me and when I got a chance I went there as soon as I could. 
It was known that traveling there would not have any comfort : instead of the warm Mediterranean beaches we were expecting a strong winds, rain and the average temperature of +10- 12 degrees even it was the end of July. Fortunately, we escaped the rain. We had to change our usual summer shoes into mountain boots and put wind and waterproofed jackets. If you want to see the harsh face of nature, to feel the strength of the wind, to hear the unceasing songs of the waterfalls and the magnificent beauty of craters at the top of volcano you must be ready for that.
Beauty of waterfalls, volcanos, glaciers, lava fields created such a romance which you could not find anywhere else. In some places, the landscape looked more like a moon than the surface the earth.
American astronauts were trained in those lava fields as they needed their eyes inure to the brown –black color of lava and would feel the harsh force of nature when they are left alone with it. Various forms and deeps caves are washed out of lava same as geysers and fumarole geothermal fields – hard to imagine that all has been created by the two elemental forces- water and fire. Travelling across the island you feel an unhurried charm of life and fell in love with this harsh, but very hospitable land.
Our journey (by rented SUV ) started in the capital -Reykjavik ("Smokey Bay"in native language) The name was given by sailor called Ingofur Arnarson, who found this place in IX century. More than half of the Iceland's inhabitants are living in Reykjavik .In the center of city they have an impressive Hallgrim Church, which basalt rocks are recalling the flowing lava.
You can see the church from more than 20km. distance, when going up on a lift to the church tower you can see a wonderful panoramic view of Reykjavik.
Near the church –the sculpture of Viking Leifur Eiriccson is built. He was the first known European who discovered a continental North America before Christofer Columbus. The sculpture was donated to Iceland by America on 1000 th. anniversary of Altingo. There are a lot of cozy coffee shops in the city so as pedestrian streets. Since Icelanders strongly believe in elves and trolls you can see lots of sculptures beside the stores. Icelandic people believe that they are bringing good luck for sellers.
Unfortunately, we had to leave this beautiful city as we had to prepare and hike to the highest cascade of Glymur Falls. To reach it we had to climb up the steep slope while the very strong crosswind was. But the beauty that opened on the top was worth an effort we have put.
Catching waterfall cascades were fallen into a narrow mountain gorge, around it–a field of huge lava stones.
They looked like surreal sculptures which being started creating by man but not finished and left as it is. By the way, going down the slope was much more difficult than climbing up, the wind was so strong, the trail was stony and narrow. One careless step would be enough to fall and go down the gorge.
Later on, we headed to Snaefellsness peninsula, famous for its extraordinary landscape : variety of volcanoes, craters, lava fields, black lava beaches and impressive crater of Holahor volcano.
Most of Icelandic craters , waterfalls, volcanoes having their own legends
.
Godafoss waterfall– was named after God when Icelanders threw all the idols , which they were worshiping, after converting to Christianity. The Swartifoss–dark waterfall. Gulfoss waterfall which in 1907 was saved by a local girl called Sigridur from planning to build a power station.
There is a monument built for persistent girl just next to the waterfall.
Detifoss waterfall is the most powerful in Europe. Barnafoss (children waterfall)–in accordance with the legend of the Christmas morning. Parents went to the church and children walked behind them. They were trying to shorten the way and go through the stone arch that spanned the ridges of waterfall, but unfortunately ,sank into the water and drowned. After that, their mother cursed the arch and said that everyone that will pass through the arch, die. But after a short time the earthquake broke the arch.
The Swartifoss fall falling from basaltic columns is called troll's fingers. Seljadenfoss fall which is passable between cliffs and water–has name of "Traders Waterfall ".
Iceland is volcanic island. It contains many volcanos : Hekla, Katla, Efjafadjokulis, Askja, Hvannadalshnukur (the highest peak of country, higest point 2,110 meters)
.The most famous is the Efjafadjokudli volcano, which erupted in 2010 when large volumes of dissolved glacier ice flooded up to the ocean, 800 people were evacuated, the erupted volcano spread the massive cloud of volcano ashes, hence caused the closing of the airspace in the most part of Europe. A documentary film about volcano eruption and its consequences was created and shown by the farmer in the farmstead, located at the foot of the volcano. 
The whole farmstead was covered with thick layer of ashes, but nowadays people are well-kept living there, as well as to live up to the crash. Hekla volcano is called "The gates to the hell".
Because of the centures of oppression and deprivation, Icelanders fostering their language, managed to maintain their national identity and customs. Icelandic language almost have not changed since Viking times and their myths and tales have passed from mouth to mouth, they started to write much later. It's incredible, that Iceland has the Nobel Prize winner Hallidor Laxness, a great storyteller, excellent painter of Icelandic scenery and settings.
We continued our journey through lava fields, pseudo-craters towards Myvatno (mosquitos) lake.
Lake formed about 2300 years ago during the eruption of lava. This is a place of frequent earthquakes. It is real kingdom of birds and also the only place where we found mosquitos.
We saw another unusual natural phenomenon at the surroundings of lake Myvatna–vapor rasing from the earth –fumaroles and the "dark cities" that has been created by fuzed maze of the hardened lava. It was so pleased to float into the Myvatna geothermal lagoon pool after this long journey. We climbed to the top of waterfalls and volcanic craters and everything was so 
beautiful that we did not feel the cold wind, which was ripping our clothes or icy needles stabbing our faces. More than 50 hot springs are sprayed in the geothermal valley of southwestern. They are bubbling a dirt from the small holes.
There are two powerful geysers –Geysir and Strokur (Mixer). Even the generic word "geyser" comes from a hot-spitting geyser which means "constantly rushing". The stream erupts every 7-8 minutes, rises 20 meters up or even higher. There is the largest glacier in Europe called Vatnajokull with a thickness of up to 1 km. Glacier floats into the ocean and it is a great attraction to sail between big icebergs like in Artic.
It is impossible to fit entire unique beauty of nature in a short story. It is necessary to see, to feel the wind power on a volcano crater, see the boundless lava fields, and image herself being in Arctic when sailing amongst icebergs. Is nice to see the whales playing in the ocean, to smell the sulfur coming from the hot springs , bathe in the famous open– air "Blue Lagoon". Great nostalgia occurs when you are listening the endless waterfall music, maybe telling mysterious stories of elves and trolls or of a brave Vikings who found this island centuries ago…. 
Of course, it was necessary to taste fried whale meat, their delicacies –fried sheep's head and rotted shark. Icelanders are hard working people. Summers here are very short, most of time is just continues polar darkness. The tourist period is very short as well. There is only a few hotels so the students dormitories are transformed into hotels or guest houses at summer time.
There are lots of campsites near the geothermal springs , so the tourists, living in the tents can rejoice bathing in them after the long traveling day. In summer the country is "occupied" by tourists: cyclists, pedestrians and powerful SUV's. 
The vegetation is very poor, even in the botanical garden, there are no exotic flowers ,only ones that doesn't require a lot of sun and warmness can blossom here.
Icelanders also have a very interesting forming of surnames: a child gets father's name with suffix "son" or "dottir"(daughter). They also have one of the longest living age in the world. Icelanders say it's because of eating a lot of meat and drinking coffee.
What we usually expect from traveling? For me–journeys fulfill my dreams and lift my life into the higher level. I love meeting a new people when traveling, listen new languages, became familiar with traditional meals,customs, smells and sounds which are common to this country. When travelling –don't scatter in the past, expect anything in uncertain future, enjoy the present moment. You experience life in a completely different, unusual rhytm and enjoy knowing that your long awaited dream finally came true. And don't be afraid to dream big !.
For those who want to know more about the Icelanders, their mode of life I would recommend to read the book written by Halligmur Helgason "The Thousand Degree Woman"
Leonarda Sarakauskiene :info@sarakauskiene.lt
GYDYTOJAI IR RAŠYTOJAI
Dailininką, muzikantą ir dizainerį rengia mokslo įstaigos. Proza, eilėraščiai-taip pat meno rūšis,bet rašytojų neruošia jokia meno akademija. Tačiau visi pripažįsta,kad rašymas taip pat yra menas ir jam būtinas pašaukimas. Retas rašytojas iš savo rašymo pragyvena, daugumas jų dirba savo darbą, o rašo laisvalaikiu. Kokių profesijų dažniausiai būna rašytojai ? Pasirodo,kad tarp jų gana daug yra gydytojų.
Tai ir medicinos tėvu laikomas Hipokratas (460-380m. pr. Kr. )- garsiausias antikinės Graikijos gydytojas ,atsisakęs religinio požiūrio į ligas ir daugiausiai dėmesio skyręs profilaktikai bei diagnostikai. Medikų duodama Hipokrato priesaika išliko iki šių dienų. Tai ir senovės Romos gydytojas Klaudijus Galenas (130-201m. ) ir Persijos mokslininkkas Ibn – Sina (Avicena )gyvenęs 980-1034m. Ankstyvaisiais amžiais gydytojai visada buvo filosofai ir rašytojai.
Pirmasis Krikščionybės istorijoje gydytojas ir rašytojas tikriausiai buvo šv. Lukas .Šv. Paulius jį vadina"mylimuoju gydytoju" {Kol 4:14}. Jo medicininis išsilavinimas juntamas iš pasirinktos medicininės kalbos, tikslių terminų naudojimo. Gydytojai rašytojai pasir
eiškė įvairiuose literatūros žanruose .
Žymus viduramžių rašytojas ir gydytojas F. Rable buvo satyrinės literatūros pradininkas {"Gargantiua ir Pantagriuelis "}
Vienas iš airių rašytojų buvo gydytojas O. Goldsmitas {O. Goldsmith }1766m. parašęs knygą "Wakefildo vikaras".
Gydytojas buvo ir garsus dramaturgas F.Šileris .Kai jo "Plėšikai " buvo suvaidinti scenoje, Veitsburgo kunigaikščio įsakymu jis buvo suimtas ir įmestas į kalėjimą. Jam buvo uždrausta rašyti , išskyrus medicinos temas. Tačiau jis pasirinko rašytojo kelią.
Žinomų rašytojų yra ir tarp garsių gydytojų mokslininkų . Vienas Jų -Harvardo universiteto anatomojos ir fiziologijos profesorius O.W. Holmes parašęs daug mokslą populiarinančių ir moksline tematika knygų. 1875m. Dr. Holmes tapo pirmuoju Bostono Medicinos bibliotekos prezidentu. Prozos ir poezijos kūrinius rašė žinomas neurologas ir fiziologas S. Weir Mitchell ,Kanados neurochirurgas W. Penfield parašęs puiką knygą apie Hipokratą "Hipokrato įpėdiniai"{Heirs of Hypocrates}.
Švedų gydytojas ir rašytojas Akselis Miuntė išgarsėjęs savo autobiografine knyga "Knyga apie san Mikelę " 1884m."Keletas bičiulių,nedaug, labai nedaug knygų ir šuo-štai viskas, ko reikia žmogui ,kol jis turi pats save"{Akselis Miuntė }.
Kas nėra skatęs "Šerloko Holmso", kurio autorius A.Konan Doilis taip pat gydytojas ?
Kas nėra girdėjęs, kad "Citadelės " autorius – anglų gydytojas A. Kroninas?
Anglų chirurgas ir anesteziologas Gordon Stanley Ostlere (slapyvardis Richard Gordon 1921-2017) parašė daug novelų, filmų scenarijų ir populiarių istorijų medicinine tematika. Jo novelė "Namų daktaras" buvo ekranizuota 1954m, o filme pagal jo knygą "Daktaras jūroje" pats atliko anesteziologo vaidmenį. Šiame filme vaidino ir Brigit Bardo. 
Žinomas anglų gydytojas ir rašytojas S. Moemas (W.Somerset Maug
ham) yra parašęs apie 20 romanų
bei novelių ir daugiau nei 30 scenos veikalų.
Parkinsono ligą pirmą kartą aprašė britų gydytojas ir geologas J. Parkinsonas 1847m. išspausdintoje publikacijoje "Esė apie drebantįjį paralyžių" , kurioje aprašė pacientams būdingą drebėjimą .19a. antroje pusėje garsus prancūzų neurologas ir psichiatras J. M. Charcotas šiai ligai suteikė Parkinsono ligos pavadinimą.
Vienas žymiausių rusų gydytojų ir pasaulio rašytojų yra A. Čechovas. Iki šiol garsus daugelio novelių ir apsakymų bei knygos "Gydytojų užrašai" autorius yra rusų gydytojas V.Verisajevas.
Lietuvos medicinos istorijoje žinomas gydytojas P.Skorina, kilęs iš Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės teritorijos. 1525m. Vilniuje įsteigė 
spaustuvę. Tai buvo pirmoji ne tik Lietuvoje, bet visoje Rytų Europoje spaustuvė. Literatūroje mažai žinoma lietuvio gydytojo Leono Daraškevičiaus pavardė. Dirbęs Zarasuose (apie 1886m.), Maskvos lietuvių studentų draugijai 1862m. sumanius paruošti lietuvišką knygą, jis parašė straipsnius apie "Geografiją, gaspadorystę, ir ką tėvas mano tėvui pasakojo " , Stanislovas Moravskis, 1823m. baigęs Vilniaus universite 
medicinos fakultetą,parašė knygas "Keleri mano jaunystės metai" , "Atsiskyrėlio užrašai " {V.B.Biržiška, "Aleksandrynas"II- III tomai). Žemaitijoje, o ypač Kretingoje gerai žinomas kunigas, pamokslininkas, lietuviškos botanikos terminijos kūrėįas, medikas ir švietėjas Jurgis Ambrozijus Pabrėža (1771-1849).Tai buvo liaudies medicinos propaguotojas, pirmojo lietuviško geografijos vadovėlio autorius. Mokydamasis Vilniaus universitete jis studijavo mediciną, botaniką, Šventąjį Raštą, teisę bei chirurgiją. Rašė dvasinio turinio knygas, kūrė eiles, gydė sergančius parapijiečius. Pranciškono, kunigo, gydytojo J. Pabrėžos moto:"Dievas mato, laikas bėga, mirtis genasi, amžinybė laukia ".Nuotraukoje : J.Pabrėžos kapo koplyčia Kretingos kapinėse.
Dr. Llbertas Klimka savo knygoje "Rimtos,juokingos ir graudžios senojo Vilniaus istorijos" pasakoja apie 18a. gydytoją Salomėją Ruseckaitę (Pilštyniovą), kuri, ištekėjusi už gydytojo Jokūbo Halpino, kartu su juo išvyko į Stambulą. Iš vyro išmokusi gydymo meno , sėkmingai vertėsi gydytojos amatu, kuris ją nuvedė net į Stambulo sultonų haremą, buvo patekusi į plėšikų nelaisvę, iš kurios grįžo ne tik gyva, bet ir apdovanota. Nors tais laikais moterims buvo sunku siekti medikės karjeros, bet pacientų ji turėjusi ir daug uždirbdavo. Paliko savo prisiminimus apie tautų papročius ir tikybas -tai įdomus ir svarbus 18a. liudijimas. Toliau dr. L.Klimka rašo apie 19a. pirmos pusės gydytoją Jokūbą Šimkevičių, be knygų moksline tematika parašiusį išsamų veikalą apie svaigalų-alkoholio,tabako,narkotikų ir kitų-vartojimą. Dėl krašte išplitusio girtavimo gydytojas J. Šimkevičius ,visų pirma, kaltina valdančiuosius luomus, dvarininkus, kuriems priklausė baudžiauninkai. J. Šimkevičiaus asmenybė išreiškė tuometės krašto visuomenės lūkesčius ir viltis , o mokslo sferoje-atspindėjo Vilniaus universitete išaugintus intelektualus.
Literatūroje gerai žinomi lietuvių gydytojų V. Pietario, Pr.Bagdo-Bagdonavičiaus, J. Skliutausko vardai. Mūsų tautos patriarchai J.Basanavičius ir V. Kudirka taip pat buvo gydytojai ir rašytojai.
Iš šiuolaikinių gydytojų Lietuvoje žinomi Filomena Taunytė, Gasparas Aleksa, akademikas J. Brėdikis, D. Grinkevičiūtė aprašiusi savo skaudžius išgyvenimus tremtyje, akušeris – ginekologas P.Burgaila, išleidęs knygas "Ginekologo užrašai, romaną "Išrinktoji ", knygą vaikams "Petriuko muotykiai Sibiro platybėse" .V. Kočiubaitis po gydytojo misijos Afganistane parašęs puikią knygą "Afganistano daktaras".
Nereikia pamiršti ir gydytojų – vertėjų. Vienas pastarųjų gydytojas J. Čeponis, verčiantis kūrinius iš anglų kalbos. Paskutiniosios jo verstos knygos- D. Sacerdoti "Saugok mane", Khaled Hosseini "Ir aidėjo kalnai " , "Tūkstantis saulių skaičių}" ir kt. {leidykla Jotema 2014m. }.
Mažiau pažįstantiems gydytojų darbą gali atrodyti,kad gydytojai, pasinėrę į savo profesiją, niekuo kitu nesidomi. Tačiau literatūra,kaip ir medicina turi tą pačią temą-žmogaus gyvenimą. Ir literatūroje ir medicinoje neišsenkama tema yra ŽMOGUS.
Leonarda Šarakauskienė: info@sarakauskiene.lt
PLACEBO EFEKTO PASLAPTIS
Tikriausiai bet kuris vaistininkas ar gydytojas ne kartą girdėjo ar skaitė apie placebo fenomeną. Atsivertę bet kurią rimtesnę farmakologijos ar psichoterapijos knygą , rasite tą paslaptingą žodį - placebo .Šis žodis kilęs iš lotynų kalbos ir reiškia "malonės suteikimą". Medžiagos, imituojančios tikruosius vaistus ,vadinamos placebo , o jų sukeliami reiškiniai- placebo efektu. Placebo vaistais dažniausiai tampa krakmolo ar cukraus tabletės, kapsulės, milteliai, o kai kada ir tirpalai. Tad kokį terapinį poveikį toks vaistas gali turėti?
Ligoniams, kurių ligos eigai labai svarbi psichinė būsena , pavyzdžiui, sergantiems neurastenija, stenokardija, varginamiems potrauminių ar pooperacinių skausmų ir kt. autoritentingo gydytojo paskirtos net indiferentinės medžiagos, pavidalu ir skoniu nesiskiriančios nuo tikrųjų vaistų, apie 30 proc. atvejų ,o kartais 2-3 proc. daugiau, veikia palankiai. Kita vertus, tos pačios visiškai neveiksmingos medžiagos gali sukelti ir šalutinius reiškinius- nemigą, galvos skausmą, vidurių užkietėjimą ir kt.
Ne vien gydytojai žino, kad paprastai ligonio būklė po tam tikro laiko turi pagerėti arba jis turi visiškai pasveikti net negydomas. Tačiau ar galima pasitikėti savo organizmo jėgomis , ar mus varginantys mikroorganizmai, skausmai, skrandyje atsivėrusi opa visada būna tos pačios kilmės, ar mūsų organizmas sėkmingai įveiks jau ne kartą įveiktus negalavimus? Gal žmogus sveiksta todėl, kad tikisi pasveikti? Ar protas taip gerai "gydo" mūsų negalavimus?
Šiuolaikinė medicina nenori pripažinti placebo efekto , bet negali jo visiškai paneigti. Daugelis gydytojų placebo efektą linkę ignoruoti, kadangi jį sunku prognozuoti . Kaip būta senovėje? Kokias gydomąsias medžiagas naudojo gydytojai prieš tris, keturis šimtmečius ? Kažkokio augalo šaknys, sudžiūvusio medžio žievė, daug įvairiaspalvių abejotinos terapinės vertės eliksyrų ir pavilgų. Tačiau nuo šių "vaistų " ligoniai sveiko, nes naudodami įvairius simbolius ir ritualus gydytojai įkvėpdavo viltį pasveikti. Dažniausiai iš toli atvykę žyniai su tais pačiais spalvotais eliksyrais padarydavo stebuklus ir ligoniai per kelias dienas atsistodavo ant kojų. Ir vėl grįžtame prie to paties klausimo – ar vien tik medikamento veiklioji medžiaga turi terapinį poveikį ?
O ar šiandieną nesusiduriame su panašiu fenomenu?Juk ir dabar ne kartą išgirstame sakant: tas geras daktaras davė tokių mažų raudonų tablečių ir jos man padėjo. O dabar išvažinėjau visas ligonines, gėriau ir didelių baltų ,ir mažų mėlynų, ir dar kitokių, bet nebuvo taip gerai , kaip nuo ano daktaro paskirtų vaistų. Mokslas žengia į priekį, vaistų rinkai pateikiami nauji efektyvesni vaistai, įdiegiamos naujos gydymo metodikos, tačiau senosios "raudonos tabletės" , paskirtos ano, "gerojo gydytojo" veikia geriau nei naujieji vaistai. Tad kaip nubrėžti ribą tarp terapinio medikamento poveikio ir to gerojo gydytojo? Atrodo, kad žmogaus pasitikėjimas gydytoju ir jo paskirtais vaistais gali būti svarbesnis už veikliąją preparato medžiagą.
Neseniai amerikiečių spaudoje buvo aprašytas unikalus atvejis :patyręs stuburo traumą ligonis dvejus metus negalėjo vaikščioti., tačiau pasitikėjo gydytojais ir vylėsi pasveikti. Nors jam buvo taikoma intensyvi reabilitacija, paciento būklė negerėjo. Galiausiai gydytojas pasiūlė pabandyti naujus, ką tik suskurtus ir ne visiškai išbandytus vaistus . Pacientą įspėjo,kad jei per dvi valandas nepasijus geriau, būklė tikrai pablogės ir jis jau niekuomet nevaikščios. Ligonis sutiko. Į raumenis jam buvo sušvirkšta 10ml. tirpalo. Po 25 min. pacientas atsistojo ir be niekieno pagalbos pradėjo vaikščioti. Kokie tie stebuklingi vaistai? Paprasčiausiai ligoniui buvo suleista 10ml. fiziologinio tirpalo. Iš to galima daryti išvadą, kad ne vien tik nauja veiklioji medžiaga lemia teigiamą vaisto poveikį. Harvardo universiteto profesorius Herbertas Bensonas tokius reiškinius apibūdino kaip tikėjimo galios biologinį poveikį. Jis teigia,kad placebo efektą sukelia paciento pasitikėjimas gydytoju ir užsimezgęs tarpusavio ryšys . Nauja mokslo sritis, vadinamoji sielos ir kūno medicina , arba psichoneuroimunologija , taip pat pripažįsta placebo efektą. Ji teigia, kad sielos ir kūno sveikata yra neatsiejamai susijusi, nes dėl įvairių emocijų išsiskyrę neuromediatoriai labai padeda žmogui pasveikti.
Yra kelios jau daugelį kartų gyvenimo patvirtintos paprastos taisyklės, kurios padeda pasireikšti placebo efektui :
1. Pasitikėjimas gydytoju ir jo gydymo metodu dažnai duoda geresnius rezultatus nei sausa kvalifikuoto gydytojo konsultacija.
2.Jeigu liga ir gydytojas leidžia pasirinkti gydymo būdą, reikia rinktis tą, kuriuo labiau pasitikima.
3. Bet koks žodis, suteikiantis viltį pasveikti , yra dar vienas žingsnis pasveikimo link.
4.Jei ligonis serga recidyvuojančia liga, geriau gydyti tuo metodu, kuris jau ne kartą padėjo , o ne imtis eksperimentuoti.
5. Injekcijos ir lašinės infuzijos paciento požiūriu yra kur kas veiksmingesnės nei tabletės ar kapsulės.
Žmogaus tikėjimas gydytoju, nauju vaistu pranoksta terapiniį poveikį. Tad ar nederėtų nieko nekainuojantį placebo efektą suderinti su veikliosios medžiagos poveikiu ir šitaip tikėtis gauti kur kas geresnių gydymo rezultatų? Tai priklauso ne tik nuo gydytojo, bet ir vaistininko gebėjimo pateikti preparatą. Ir gydytojai , ir vaistininkai neturėtų numoti į placebo poveikį. Jį išties verta naudoti.
P.S. placebo fenomenas tinkamas įsisenėjusių chroninių, įsikalbėtų ligų gydymui , kurių daugėja senstant. Sudėtingos ligos, tokios kaip onkologinės, cukraligė, hipertonija,širdies ir kraujagyslių turi būti gydomos pagal tų ligų gydymo metodikas, placebo fenomenas kai kada gali būti taikomas tik kaip pagalbinis gydymas
Pagal WebMD paruošė L.Šarakauskienė
info@sarakauskiene.lt
