Ištarę žodį  "krūtis" – pagalvojame apie kažką gražaus, jautraus, gundančio. Ištarę "krūties vėžys" – pajuntame begalinį nerimą, baimę, nežinomybę. Neišsigąskime. Ne kiekvienas krūtyje atsiradęs mazgas yra vėžys, bet kiekvienas krūtyje atsiradęs naujas darinys turi būti tiriamas dėl vėžio. Tokia yra onkologų taisyklė.

Krūties ligos, tiek gėrybinės, tiek piktybinės yra dažniausios ligos, kuriomis serga moterys. Santykis tarp gėrybinių ir piktybinių krūties ligų yra 10×1, todėl didžiausią  masę besikreipiančių dėl įvairių krūtyse atsiradusių negalavimų sudaro moterys, sergančios gėrybinėmis krūties ligomis.

Rizika susirgti krūties vėžiu atsiranda po 30 metų amžiaus, bet didžiausia tikimybė susirgti sulaukusioms 60 ir daugiau metų. Tikrosios ligos atsiradimo priežastys nėra visai aiškios. Tai gali būti vidiniai hormoniniai faktoriai (ankstyvos iki 12 m. mėnesinės ir vėlyva – po 55m. jų baigtis). 3-4 kartus dažnaiu serga negimdžiusios ar po 30-ties metų pirmą kartą gimdžiusios moterys. Įtakos turi ir riebalai – nutukusios krūties vėžiu serga dažniau, ne paskutinę vietą turi alkoholis, diabetas ir kitos chroninės ligos. Trečia grupė – genetiniai faktoriai: didesnę tikimybę susirgti turi  moterys, kurių motinos, močiutės, seserys sirgo ar serga krūties, kiaušidžių ar kitų lokalizacijų vėžiu. Pastaruoju metu išaiškinama vis daugiau krūties vėžį lemiančių genų mutacijų. Krūties vėžiu daugiau linkusios sirgti melancholiškos, "sunkaus" charakterio moterys, ypač jei jų gyvenime buvo daug sunkių psichinių traumų, sielvarto, išdavysčių.

Liga paprastai vystosi labai lėtai ir nesukeldama moteriai didelių nemalonumų. Apie 90 proc. besikreipiančių moterų dėl įvairių negalavimų, diskomforto  krūtyse sudaro gėrybinėmis ligomis sergančios moterys. Pagrindinė problema – nėra lengva atskirti patologinius ir fiziologinius pokyčius krūtyse. Fibrocistinės ar gėrybinės krūties ligos pavadinimas apima ir ciklinius fiziologinius krūties pokyčius ir ikivėžinius proliferacinius pakitimus, kurie ilgainiui gali transformuotis į vėžį. Todėl ir skiriame dvi krūties vėžio vystymosi formas: į ikiklinikinę ir tą, kurįą jau galime nustatyti turimais tyrimo metodais – mamografija, ultragarsu, jei reikia diagnozės patikslinimo – punkcija arba  biopsija.

Ligos pradžioje simptomų nedaug: dažniausiai randamas kietas, neskausmingas nelygus mazgas. Augliui didėjant gali būti įtraukiama virš jo esanti oda, patraukiamas spenelis, padidėja pažasties limfmazgiai. Negydant liga plinta per visą krūtį – ji padidėja, parausta, kartais išopėja, darosi nejudri. Moteris turi pati kartą per mėnesį apžiūrėti savo krūtis, atkreipti dėmesį į formos pasikeitimus, simetriškumą, odos ar spenelio įtraukimus, ribotus sukietiejimus, išskyras iš spenelių. Esant net menkiausiam įtarimui, kad įvyko pokyčiai, kurių anksčiau nebuvo, moteris nedelsiant turi kreiptis į gydytoją.

Krūties vėžio gydymas ir medicinos mokslo istorija yra neatsiejami dalykai. Jau V-me amžiuje prieš mūsų erą istorikas Herodotas aprašo krūties augliu sirgusią ir išgydytą princesę Atossą. Apie šią ligą užsisminė ir Hipokratas, teigęs, kad, jei liga išplitusi, geriau iš vis jos negydyti, o nepagydomos ligos tai tos, kurios neišgydomos nei peiliu, nei ugnimi. Nuo medicinos mokslų kūrėjų laikų praėjo  tūkstantmečiai. Keitėsi supratimas apie krūties vėžį, jo pobūdį, eigą. Mokslas nestovi vietoje. Nuo pirmųjų moteris luošinačių operacijų praėjo daug laiko, šiuo metu, turint galingą papildomą gydymą – chemoterapiją, spindulinį gydymą, hormonoterapiją bei biologinę terapiją, atsisakyta didelių, moters kūną  sudarkančių  krūties šalinimo operacijų, pasitelkiant plastinę chirurgiją – gaunamas puikus kosmetinis vaizdas, net jei tenka šalinti ir didelius krūties navikus.

Reikai atminti, kad moteris ir po gydymo turi save stebėti, reguliariai tikrintis pas gydytoją, kadangi niekas negali prognozuoti, ar liga neatsinaujins. Čia ir slypi tos ligos klasta.

Ne visos krūties vėžio formos gydomos sėkmingai, yra labai piktų, greitai plintančių formų (tik jų yra labai mažai), be to,jei kreipiamasi pavėluotai ir liga išplitusi, gydymas negali būti labai sėkmingas. Šių liūdnų atvejų buvo ir bus, tačiau jų sumažėtų, jei moterys sau skirtų daugiau dėmesio, laiku kreiptųsi į gydytojus ir gydytųsi, kai tai yra būtina.