Kas yra vėžys ?
Vėžys. Tame žodyje slypi begalinė jėga. Pirmiausia jis mus užmuša savo pavadinimu, nes mes leidome jam tapti mirties sinonimu. Žmogus, kuriam pasakoma, kad jis serga vėžiu, išgirsta šiurpų pripažinimą, kad kažin kas baisaus vyksta jo paties kūne.
Vėžys tampa gėdos liga, liga skatinančia slapukauti ir meluoti, gintis taip pat, kaip ir slėpti. Susirgusiam žodis vėžys tikrai baisus – nei vienos ligos atveju nenaudojame karo metaforų, o čia tik ir girdime – kova su vėžiu, laimėtas ar pralaimėtas, mūšis, priešo įsiskverbimas, o gydymas - gynybos strategija. Kaip galima kariauti su pačiu savimi ?
Ar galime suprasti vėžį?
Liga prasideda iš lėto ir dažniausiai būna pasislėpusi. Viena ląstelė pasidalija į dvi, toliau į keturias, keturios – į šešiolika. Nenormalios ląstelės sunaikina normalias. Tai ir yra viena iš piktybiškiausių vėžio savybių, dėl kurios taip sunku įveikti šią ligą – navikas susiformuoja iš sveikų kūno ląstelių, ir organizmo imuninė sistema ilgai jų neatpažįsta ir leidžia joms netvarkingai daugintis. Po kiek laiko ląstelių sankaupos sutvirtėja, sukietėja ir pasireiškia, išnyra į paviršių. Galima jas vadinti mase, naviku, augliu, tačiau susiformavęs darinys jau pareikalauja dėmesio. Mes galime darinį pašalinti chirurgiškai, priversti susitraukti spindulinėmis procedūromis, galime nunuodyti vaistais – chemoterapija. Kad ir ką pasirinktume – naviką turime suvokti kaip svetimkūnį, kaip pašalinį daiktą atsiradusį mūsų organizme. Ir vis dėl to – jis mūsų pačių kūrinys. Kūrinys – kurio visi taip bijome.
Kas sukelia vėžį?
Tai vienas labiausiai ginčytinų ir sudėtingiausių klausimų. Priešingai negu buvo manoma, žmogus nėra vienintelė būtybė, kuri serga vėžiu. Ne tik žinduoliai, bet ir visa gyvoji gamta – žuvys, paukščiai ropliai taip pat serga vėžiu. Vėžys nėra vien pramoninės eros nelaimė. Naviko pėdsakų randama Egipto mumijose, jau medicinos tėvas Hipokratas ketvirtame amžiuje prieš Kristų nemažai rašė apie vėžį bei darė prielaidas apie jo galimas priežastis, jis, pamatęs išopėjusios krūties opos panašumą į vėžio žnyples, pavadino šią ligą cancer-vėžys.
Dabartinis mokslas vėžio atsiradimą apibėžia kaip ląstelėje vykstančią procesų seką ,kurio pabaigoje ląstelė supiktybėja. Ši įvykių seka prasideda nuo sveikų ląstelių genetinės medžiagos pokyčių, kuriuos sukelia vadinamieji vėžio iniciatoriai, kurie gali būti išoriniai (cigarečių dūmai, jonizuojanti radiacija, nors ir retai-virusai) ) ir vidiniai – tokie kaip sutrikusi hormonų veikla ar įgimtos genų anomalijos. Taip pat viena iš priežasčių gali būti suaktyvėję kai kurie vėžį sukeliantys genai dar vadinami onkogenais. Tačiau į pagrindinį klausimą – kas paleidžia ląstelių supiktybėjimo mechanizmą atsakymo kol kas nežinome.
Leonarda Šarakauskienė :info@sarakauskiene.lt