lapkričio 2018
ĮSTABUSIS GYVYBĖS RATAS (KELIONĖS PO KENIJĄ IR TANZANIJĄ ĮSPŪDŽIAI)
Afrikoje yra dveji metų laikai: sausros ir liūčių. Ilgus mėnesius įvairios sėklos, snaudusios sausoje dirvoje, staiga atgyja padengdamos žemę vešlios žalumos kilimu. Pajutę lietaus kvapą, Afrikos gyvūnai pradeda vieną didžiausių migracijų- pritrūkę pašaro išdžiūvusiose Tanzanijos Serengečio nacionalinio parko savanose traukia į sužaliavusias pievas, krūmynus Masai Maros (Kenija) regione. Tai prasideda rugpjūčio mėnesį ir tęsiasi iki spalio- lapkričio mėnesių. Tarp lapkričio ir sausio mėnesių palaipsniui prasideda gyvūnų migracija atgal į Serengetį. („Siringitu“ masajų kalba reiškia „vietą, kur žemė tęsiasi amžinai“.)
Kelionę planavome taip, kad galėtume pamatyti šį nepaprastą reginį.Šimtai tūkstančių zebrų ir 15 antilopių rūšių pasipila iš žiemos ganyklų šiaurės rytuose ir užpildo visą horizontą. Oras prisipildo pirmykščių Afrikos garsų . Stiprėjantis zebrų žvengimas susilieja su graudžiu antilopių šauksmu, prunkštimu ir inkštimu. Žirafos žirglioja kinkuodamos ilgais kaklais ir iš aušto žvalgydamosi po plačias lygumas plėšrūnų, o drambliai kantriai seka vorele. Šių ilgų migruojančių žolėdžių kolonų gale tykodami sėlina liūtai, hienos, gepardai, šakalai. Virš jų- plasnoja būriai rausvų flamingų, Egipto žąsys, vanagai, ereliai. Visa ši nesibaigianti kolona turi kirsti Maros upę- o ten jau laukia išalkę krokodilai…Ir toje vietoje pati gamta nusprendžia, kas išgyvens, o kas –ne. 
Amerikiečių keliautojas Gerardas McKiermanas 1876m. taip apibūdino didžiąją migraciją: “Afriką, apie kokią skaičiau kelionių aprašymuose….visi pasaulio žvėrynai, jeigu juos paleistume, neprilygtų reginiui, kurį tądien išvydau“. To matyto reginio nenufotografuosi, nenupasakosi – tas akimirkas galima tik pajausti ir supranti, kokia didžiulė išgyvenimo gamtoje kaina: du kartus metuose sukti pavojingus gyvybės, žūties, išlikimo ratus. Vien dėl šio vaizdo buvo verta įveikti tūkstančius kilometrų.
Didžiosios migracijos vaizdai liko atmintyje, o mes keliavome toliau-link didžiausio Afrikoje Viktorijos ežero. Jo vandenys skalauja Kenijos, Tanzanijos ir Ugandos krantus. Ežero pakrantėse gausu žvejų kaimelių, netoliese vieno iš jų pasistatėme savo palapines.
Anksti ryte mus pažadino žvejų, traukiančių tinklą daina. Daina sklido iš ežero taip sutartinai, jog galėjai manyti, kad dainuoja gerai sustyguotas choras.
Toliau kelias vedė link didingojo Ngorongoro kraterio. Pakeliui sustojome vietinių gyventojų- masajų kaimelyje.
Masajai save laiko aukščiausia ir reikšmingiausia Afrikos tauta. Tai karinga, gyvulininkyste besiverčianti gentis.
Žmonės gyvena tiesiog laukuose, nedidelę teritoriją aptvėrę tvora iš medžių šakų. Gyvuliai iki šiol yra svarbi jų gyvenimo dalis, kuo daugiau turi karvių- tuo turtingesnis. Už ištekančias mergaites mokama karvėmis. Masajai geria ne tik karvės pieną, bet ir kraują, plona šakele pradurdami karvės kaklo veną nuleidžia kraują, jį maišo su pienu ir tą mišinį geria- manoma, kad tai vitaminų šaltinis.
Neilgai pabendravę su masajais, leidomės į didžiausią pasaulyje Ngorongoro kraterį. Krateris susiformavęs prieš milijonus metų įgriuvus ugnikalnio sienoms. Jo skersmuo daugiau nei 20 km., aukštis nuo dugno-600 metrų. 
Ngorongoro krateris toks didžiulis, kad jam net būdingi saviti orai- vienoje kraterio pusėje debesuota, net gali lyti, kita- maudosi akinančioje saulėje. Krateryje gyvena neįtikėtinai gausus stambiųjų žvėrių būrys: juodieji raganosiai, buivolai, liūtai. Kraterio viduryje tyvuliuoja didžiulis sodos vandens Magadžio ežeras, kuriame dažnai lankosi flamingai, sugrįžę po didžiosios žiemos migracijos.
Palapines pasistatėme šlaito pakraštyje, gulėjome miegmaišiuose sulaikę kvapą, nes pajutusios nugaišusio begemoto dvoką iš visai arti palapinių esančių krūmų išlindo pulkas hienų ir lūtai pradėjo staugti visai netoli.
Toliau kelias per masajų žemes vedė link Tanzanijos ir Kenijos sienos- į Amboselio nacionalinį parką, kurį E. Hemingvėjus pavadino „Afrikos perlu“. Tai vienas seniausių Kenijos nacionalinių parkų, įkurtas dar 
1943m. Parkas įsikūręs visai šalia Tanzanijos sienos ir Kilimandžaro (5895m.)-didžiausio vienišo kalno visame pasaulyje. Gražiausią jo vaizdą- švytinčią, baltą kepurę galima pamatyti tik iš Kenijos pusės- Amboselio parko.
Tai mes ir pamatėme. Amboselio parkas yra masajų žemėje, čia yra ir jų kaimelių. Amboseli masajų kalba reiškia sudžiūvusias dulkes. Amboselio parkas žinomas kaip didžiausią dramblių populiaciją turintis parkas, taipogi čia gyvena liūtai, hienos, buivolai ir kita Afrikos fauna.
Lik sveika, Afrika. Neaprašinėjau tavo miestų- jų buvome tik viename- Nairobyje- atskrendant ir išskrendant. Visas laikas praleistas gamtoje, gyvenat palapinėse, verdant valgį ant laužo, stebint milijonus žvaigždžių tamsiame danguje ir ieškant tarp jų Pietų Kryžiaus. Tikrai žinau, ko keliaudama po Afriką nenoriu- nenoriu keliauti patogiu autobusu, miegoti viešbučiuose su balta patalyne ir gražiai serviruotais stalais.
Nuoširdžiai noriu, kad skaitydami mano kelionių aprašymus suprastumėte, jog iš tikrųjų viskas yra kur kas paprasčiau nei mums kartais atrodo. Ir amžius keliaujant visai nesvarbu, svarbu turėti svajonę. Svajonė man- tai tikėjimas, tai laukimas, tai gyvenimo simbolis.
Leonarda Šarakauskienė: info@sarakauskiene.lt
Toliau – nuotraukos :
PROVERŽIS ONKOLOGINIŲ LIGŲ GYDYME
2018 metų Nobelio premija medicinos ir fiziologijos srityje suteikta amerikiečių imunologui Jamesui P. Allisonui bei japonui Tasuku Honjo sukūrusiems naują vėžio gydymo metodą , įmynusiems imuninės sistemos mįslę- priversti pačiai ligonio imuninei sistemai naikinti vėžines ląsteles. Nobelio komitetas pažymėjo, kad atrastasis gydymo metodas „įvykdė perversmą vėžio gydyme ir iš esmės pakeitė požiūrį į tai, kaip galima valdyti šią ligą“. Dešimčiai milijonų naujai diagnozuotų vėžio ligos atvejų šios mįslės įminimas yra mirties ir gyvybės klausimas.
Iš karto perspėju sergančius vėžiu pacientus, kad ne visų lokalizacijų sergantiems šis gydymo metodas yra taikomas ir tinkamas. Reikia tikėtis, kad tyrimai nesustos ir jei jau pavyko įminti imuninės sistemos mįslę- bus ieškoma naujų faktorių kaip organizmo imuninę sistemą priversti naikinti visas vėžines ląsteles.
Nuo seno vėžio liga gydoma trimis metodais: daugiau nei 3000metų gydyta tik operacijomis, nuo 1896 metų atsiranda gydymas radioaktyviais spinduliais, o nuo 1946 metų- chemoterapija. Šie „pjauk, spinduliuok, nuodyk“ ilgą laiką buvo auksinis standartas vėžio gydyme, tačiau net ir toks agresyvus gydymas išgydo tik pusę susirgusiųjų. Atrodė, kad proveržis įvyks vėžio gydymą papildžius hormono, biologine terapija, tačiau pasiekta nelabai daug. Ilgą laiką buvo kuriami vaistai prieš agresyvias, mutuotas organizmo ląsteles, mėginat nužudyti blogąsias ir bandant išsaugoti sveikąsias. Bet tai padeda tik 50 proc. susirgusiųjų. Ir štai, pagaliau! Amerikiečiui J.P. Allisonui bei japonui T. Honjo pavyko atrasti imuninių ląstelių baltymą, kuris paskatina žmogaus imunines ląsteles ne „globoti“ naviką, bet jį naikinti.
Aiškinant paprastai, tai kaip mašiną paleistumėme riedėti be stabdžių, taip "atrišame" imuninę sistemą ir priverčiame ją daryti tai, ką ji ir turi daryti- naikinti vėžines ląsteles.
Tai proveržis vėžio gydyme.
Imuninė organizmo sistema nuo žmogaus atsiradimo šioje žemėje buvo natūrali organizmo gynybos sistema. Tai kompleksas aktyvių biologinių medžiagų, turinčių paprastą misiją: surasti ir sunaikinti tai, ko neturi būti mūsų kūne. Kaip nebūtų keista, vėžys apeina imuninę sistemą ir ją blokuoja. Beveik 100 metų mokslininkai bandė įminti šią imuninės sistemos mįslę ir priėjo išvados, kad „vėžys ir imuninė sistema neturi ką pasakyti vienas kitam“, nes vėžinė ląstelė yra to paties organizmo ląstelė- apgavikė, imuninė ląstelė ją priima kaip savą. Ilgą laiką vėžio imuninė terapija buvo smerkiama kaip labai prasta idėja, paremta didelių vilčių ir abejotinų tyrimo metodų. Bet, nežiūrint kylančių pašaipų iš didelių mokslininkų bendruomenių ir tyrimams skiriamų lėšų mažėjimo, nedidelė grupelė imunologų tikėjo savo darbu ir ilgus metus tęsė tyrimus- ieškojo faktoriaus, kuris surastų kelią imuninei sistemai atpažinti ir atakuoti vėžio ląsteles. Jie suprato, kad jei toks faktorius būtų atrastas- tai radikaliai pakeistų supratimą apie mūsų imunitetą ir ligas, galbūt sukeltų proveržį antinavikinių vakcinų kūrime. Niekas tiksliai net nežinojo, ar gali egzistuoti toks blokuojantis baltymas imuninėje sistemoje, tačiau atkaklus darbas l995 metais davė rezultatus- mokslininkai identifikavo molekulę, kuri sugeba „atrišti“ vieną imuninės sistemos baltymą ir priversti imuninę sistemą pulti navikines ląsteles. Turėjo praeiti daug metų, kol buvo atlikti klinikiniai tyrimai, studijos su pacientais, šį gydymo metodą patvirtino klinikinė praktika ir tuo pačiu įrodė gydymo efektyvumą. Džiugu, kad šių metų Nobelio premija suteikta ne už atradimus medicinoje, bet už naują gydymo metodą onkologijos srityje- srityje, kurioje reikalingi naujausi ir pažangiausi sprendimai. Kol kas šiais vaistais gydomi išplitę inkstų, plaučių, šlapimo pūslės , galvos ir kaklo navikai, tačiau liūdna, kad šie imunoterapiniai vaistai Lietuvoje kol kas nėra kompensuojami. Reikia tikėtis, kad jie bus įtraukti į kompensuojamų medikamentų sąrašą, lygiai kaip apie kai kuriuos chemopreparatus ar biologinės terapijos vaistus girdėdavome tik konferencijose, ar skaitydavome medicininėje literatūroje ir netikėjome, kad jie bus kažkada pas mus, o dabar jais gydomi visi pacientai, kuriems tie vaistai yra reikalingi.
Nobelio premijomis apdovanoti vėžio gydymo ir tyrimo metodų įdiegimo į klinikinę praktiką mokslininkai : 1966m. Nobelio premija skirta JAV mokslininkams P. Rous ir CH.Brenton Huggins už „auglius sukeliančių virusų atradimą“ bei „prostatos vėžio hormoninio gydymo atradimą“. 1988m. JAV ir Anglijos mokslininkams už „pagrindinių gydymo vaistais principų atradimą“. Po šio atradimo piktybinių auglių gydymui pradėta aktyviai taikyti chemoterapija. 1990m. JAV mokslininkams J.E. Murray ir E. D. Thomas „už tyrimus apie organų ir ląstelių transplantaciją gydant žmonių ligas“. Taip į gydymo praktiką buvo įdiegtas kai kurių formų kraujo vėžio gydymas kaulų čiulpų transplantacija. 2008m. Vokietijos ir Prancūzijos mokslininkams Nobelio premija skirta už atradimą, kad „žmogaus papilomos virusas sukelia gimdos kaklelio vėžį“. Ir štai , po 20 metų, 2018m. vėl naujo gydymo metodo atradimas, suteikiantis viltį gydyti kai kurias pažengusio vėžio formas. Reikia tikėtis, kad tyrimai šia linkme nesustos, mokslininkai toliau tirs imuninės sistemos paslaptis ir užgaidas ir galbūt, po kažkiek metų išmoksime suvaldyti tą paslaptingą ir klastingą ligą.
Leonarda Šarakauskienė : info@sarakauskiene. lt
