Žmogui reikia žmogaus

Žmogui reikia žmogaus, kad galėtum suprasti, kur eini, ką darai, kas esi,

Kad savyje sugebėtum atrasti, kad neklaidžiotum vienas naktyje.

Žmogui reikia žmogaus, kad pajusti galėtum, jog kažkam reikalingas esi,

Kad globotum, kad sergėtum, kad mylėtum, kad brandintum gerumą širdyje

šiais poetės Eglės Brazdžiūnienės žodžiais pradedu savo tinklapio dalį skirtą Jums, visiems, vienišiems, įkalintiems savo namuose su savo bėdomis, nesibaigiančiais vargais ir liūdesiu – pabaigusiems  aktyvią veiklą ir panirusiems į savo vienatvę.Senatvė – tai vienatvė.

Žodyne paieškojau žodžio senatvė reikšmės. Radau: paskutinis žmogaus gyvenimo tarpsnis gyvenimo metas, einantis po brandos, kuriam būdingas fiziologinis senėjimo procesas. O apie senėjimą dar blogiau, net ir rašyti nesinori. 

Ką bepridėsi. Pasidaro baugu, kai netikėtai uždėjus ranką ant peties žmogus krūpteli, o girdėdamas nuoširdžius žodžius nejaukiai įsitempia, nenatūraliai šypsosi, įtaria pavojų, blogus ketinimus, klastą. Esame tiek stiprūs, kad vienatvė būtų mūsų namai? Kūno skausmas menkas ir mažareikšmis prieš nejautros pašalą, kandantį vilties daigą… Galima šaipytis iš idealų, dorovės, meilės, tačiau nuo to jų esmė netaps mažiau reikšminga. Ar dažną iš mūsų žeidžia tokia šypsena? Tuos, kurie regi ir girdi, taip. Jie sulaikys akmenį sviedžiančią ranką, o nespėję to padaryti žengs per šukes į nukentėjusio būstą, kad guostų, ramintų. Tai, kas mumyse skurdas, šalia mūsų – smurtas, kančia, ašaros… Nespjaudinkime ant neapykanta turtingų. Apeikime juos. Mums rytmetys dovanoja saulės spindulį. Visa kita – rankos šilumoje ant peties…

Leonarda Sarakauskiene

Rašykite,bendraukime :info@sarakauskiene.lt