šTAI IR VIENATVĖ

Visuose gyvenimo etapuose mus lydi giminės,draugai, artimieji. Tuokiantis–draugų ir vienartimųjų būrys padeda žengti į naują gyvenimą.Gimus vaikui-tėvai gausiai  apipilami patarimais ir sveikinimais.. Tačiau kuomet mirtis (ar kitos priežastys ) nutraukia sutuoktinių ryšį…kuomet bendrauti tampa sunkiausia- visi, buvę tokie mieli, malonūs,  nejaukiai atsitraukia…Seniau didelės šeimos užpildydavo tą atsivėrusią tuštumą, suteikdavo pagalbą. Šiandien- dažnai pasijuntame nustumti ir užmiršti kaip tik tada, kai labiausiai trokštame atgauti tai ką praradome- draugystę, šilumą, bendravimą .Patekus į šią naują būseną nelengva surasti naują kelią,  įveikti sunkią  emocinę krizę. Ateina laikas, kai į tavo buvusį saugų, ramų gyvenimą  įsiveržia netektis  ir  tik tada suprantame,  jog esame visiškai tam  nepasiruošę .Pati puikiai prisimenu tą  mirtiną  tylą ir ją  lydinčius  šešėlius,  baimę,  sumaištį ir  šaltą  vienatvę .Bendrauji su aplinkiniais ,bet atrodo, jog  mus skiria stora, aukšta  siena. Kalbi ,tačiau  nieko nepasakai, jie klausosi,  bet tavęs  negirdi. Vaikštai  tarsi mašina, užprogramuota daryti ką reikia ,tačiau nejauti realybės. Tavęs  niekas negirdi, tavo klyksmas tylus .Kiekviena netektis skirtinga ir per ją įgyta patirtis kiekvieno savita, tačiau gedintiems yra bendrų dalykų:skausmas, baimė, tyla, nebylus susitaikymas ir visiška neviltis. Po šoko bangos seka rimtis, paskui nustėręs  imi protauti  ir mokaisi gyventi jau pagal naujas taisykles- tai tarsi mokytis vienam irkluoti dvivietę baidarę, kai buvai  pripratusi prie dviejų irkluotojų ritmo ir suderintų veiksmų.

Sutuoktiniai yra tarsi veidrodžiai,atspindintys vienas kitą. Netekti artimo ryšio- tai tarsi netekti savo atvaizdo .Nebėra pritarimo šypsenos, leidžiančios suprasti ,kaip  tau  einasi, nebėra bendrų rūpesčių, svajonių.  Belikusi tik tyla vietoj atsako į vėl ir vėl kylantį klausimą- kodėl  taip atsitiko, kodėl man, kodėl turėjau likti viena? Lieki pats sau ir teisėjas, ir kaltintojas  ir kaltinamasis. Tampi tarsi aktorius, vaidinatis spektaklį sau pačiam . Skaudino svajonės, niekada netapsiančios tikrove, žodžiai, kurie taip ir liko neištarti, klausimai, į kuriuos niekad nebus atsakyta. Daugelis mūsų,kol aplinkybės nepriverčia, negalime susitaikyti su tiesa, kad iš esmės esame vieniši. Bet po artimo netekties atsiradusi tuštuma, ar vienatvė, kaip ją bepavadinsi, stoja prieš tave tarsi šalta, ledinė siena, kuri, jau  žinai, stovės visada  prieš tave .Jei nori- gali bandyti pabėgti, nepriimti tikrovės, keliauti, dirbti iki užsimiršimo, bet tai tik laikinas atsitraukimas. Iš kelionių galų gale teks grįžti , iš darbo pareini į namus ir susidurti su tuo,  ką palikai išeidama. Šeima? Dalis šeimos toli, vakaruose, kita dalis- čionai, bet jau su savos šeimos džiaugsmais ir vargais, su draugais ir draugų draugais..Tai natūralu,vaikai nėra tavo nuosavybė.Jų gyvenimai yra jų. Todėl palengva ateina  supratimas- turi  susitaikyti  su tuo ,kad esi viena ir kad taip pat kada nors turėsi mirti. Supranti, kad turi priimti  likusį gyvenimą tokį, koks  buvo lemtas  ir tinkamai jį nugyventi. Vienatvė, manau, nėra gera draugė ,tačiau ji  puiki mokytoja. Savo gyvenimo situacijoje išmokau susitaikyti su viskuo ir imti vertinti tai, ką turiu. Ir dar- laimė nėra tikslas. Tie,kurie sako: būsiu laimingas,kai….arba būsiu laimingas, jei…-niekad jos nepatirs .Laimė- tai susitaikymas su dabartimi.

Atrodo ,retokai iš pirmo karto išmokstame pamokas. Protas jau priima, o širdis atkakliai  priešinasi ,kad tam tikras gyvenimo tarpsnis jau  baigėsi. Noriu, kad paskaitytumėte italų novelisto Dino Buzzati novelės-laiško   ištraukas  .Paskaitykite,kokį jautrų  jis  laišką rašo savo mirusiai žmonai….

Bereikalingi kvietimai   (iš italų kalbos vertė A.Musteikis)

Norėčiau,kad ateitum  pas mane žiemos vakarą ir kad susiglaudę už lango ,žvelgdami į tamsių ir šaltų gatvių vienatvę, prisimintume žiemas iš pasakų, kuriose kartu gyvenome šito nežinodami .Nedrąsiais žingsniais ėjome tais pačiais užburtais takais, tu ir aš, žengėm drauge per vilkų knibždančius miškus, tos pačios dvasios sekė mus iš samanų kuokštų ant bokštų sienų, o aplinkui šmėkščiojo varnai. Abu drauge, to nežinodami, galbūt nuo tų bokštų žvelgėme į mūsų laukiantį paslaptingą gyvenimą.Ten pirmąkart  ir suspurdėjo nutrūkgalviški ir švelnūs troškimai. Ar tu prisimeni ? -meiliai apsikabinę šiltame kambaryje paklausime vienas kito , ir tu patikliai man man šypsosies ,o lauke barškės vėjo purtoma stogo skarda. Bet tu- dabar aš  prisimenu- nežinai senų pasakų apie bevardžius karalius, pabaisas ir užkerėtus sodus.Niekuomet nevaikščiotum sužavėta po stebuklingais, žmogaus balsu kalbančiais medžiais ,niekuomet nesibelstum į apleistos pilies vartus, naktį nežingsniuotum į toli, toli spinksinčią šviesą,  nei užsnūstum po Rytų žvaigždėmis, sūpuojama šventojo luoto. Žiemos vakarą už lango mes tikriausiai sėdėtume tylūs,aš-klaidžiodamas po mirusias pasakas, tu- pasinėrusi į kitokius, man nežinomus rūpesčius.Aš paklausčiau :"ar tu prisimeni ?",bet tu neprisimintum.Norėčiau pavasario dieną, kai dangus pilkas, o vėjas dar gainioja gatvėmis kelis pernykščius lapus , vaikščioti su tavim po priemiesčio kvartalus ir kad būtų sekmadienis. Tokiose vietose dažnai kyla liūdnų ir didingų minčių; būna valandų,kai ten klaidžioja poezija, sujungianti širdis tų, kurie myli vienas kitą.O be to,ten gimsta viltys, kurių nemoki išsakyti -iš neaprėpiamų horizontų už namų ,nuriedančių traukinių, iš šiaurės debesų. Tiesiog laikysimės už rankų ir eisime lengvu žingsniu pasakodami viens kitam paikus, juokingus ir mielus dalykus. Kol užsidegs gatvių žibintai ir iš varganų daugiabučių išlįs grėsmingos miesto istorijos ,geidžiami nuotykiai ir romanai.Tuomet mes tylėsime , tebesilaikydami už rankų, nes sielos kalbasi be žodžių .Bet tu – dabar aš prisimenu – niekuomet nepasakotum man juokingų ir mielų dalykų.Todėl ir negali mylėti tų sekmadienių, apie kuriuos kalbu ,negali savo siela tyloje šnekėtis su manąja, tu nepastebi nei valandų, kai miestą užvaldo kerai,nei vilčių, nusileidžiančių su debesim iš šiaurės.Tau visuomet buvo mielesnės šviesos, minia, į tave žvilgčiojantys vyrai, gatvės, kuriose, sako, gali sutikti fortūną.Dar norėčiau vasarą nuvykti su tavim į nuošalų slėnį ir be perstojo juoktis iš pačių paprasčiausių dalykų, važiuoti patyrinėti miškų, baltų kelių, apleistų namų paslapčių,… Sustoti ant medinio tilto, pažvelgti į skubantį vandenį, klausytis telegrafo stulpuose ilgos, begalinės istorijos, kuri keliauja iš pasaulio galo ir kur nukeliaus- nežinia.Ir skinti pievų gėles ,išsitiesti ant žolės, saulės tyloje stebėti bedugnį dangų, praplaukiančius baltus debesėlius kalnų viršūnėse. Tu pasakytum:"kaip gražu"! Daugiau nieko neištartum, nes būtume laimingi, kad kūnas atsikratė metų naštos , o sielos tapo skaidrios tarsi ką tik užgimusios. Bet tu – dabar galvoju,  tu dairytumeisi aplinkui nieko nesuprasdama , man baisu, tu susirūpinusi sustotum ir pasilenktum apžiūrėti kojinės, nekantraudama grįžti.Prabiltum ne "kaip gražu",bet apie tuos menkus dalykėlius, kurie man nerūpi. Nes, deja,tu tokia.Nebūtume nė akimirką laimingi.Tikrai norėčiau – leisk pasakyti – norėčiau su tavim už parankės žengti plačiomis miesto gatvėmis gęstant lapkričio saulėlydžiui ,kuomet dangus krikštolinio skaidrumo.Kada gyvenimo baubai laksto virš kupolų ir tūno grindinio duobėse, stvarstydami patamsėjusius žmones,gatvėse, jau prisipildžiusiose nerimo.Kada po žemę vaikšto prisiminimai apie palaimingą metą ir naujos viltingos nuojautos, palikdamos po savęs į muziką panašų skambėjimą.Su vaikiškai nekaltu išdidumu žiūrėsime į kitų veidus, į tūkstančius veidų, plaukiančių kaip upė.Patys nežinodami mes skleisime džiaugsmo šviesą , ir visi bus priversti žvelgti į mus ne su pavydu ar pagieža,bet su gerumu,vos,vos šypsodamiesi, nes toks vakaras išgydo žmogaus silpnybes.Bet tu- puikiai suprantu – užuot žiūrėjusi į krikštolinį dangų ir besileidžiančios saulės nušviestą lėktuvų rikiuotę, užsigeisi stabtelėti prie vitrinų,aukso ,šilkų ,kitokių prašmatnybių – tokių niekingų dalykų. Todėl ir nepastebėsi nei slampinėjančių vaiduokių, nei nuojautų, negirdėsi, kaip aš, kad šaukia išpuikęs likimas.Nei išgirstum tos muzikos,nei suprastum, kodėl žmonės žiūri į mus gera linkinčiais veidais.Tu mąstytum apie menką savo rytojų, ir veltui virš tavęs auksinės bokštelių statulos iškeltų špagas paskutiniams spinduliams. O aš būčiau vienas.Veltui. Gal visa tai niekai, gal tu geresnė už mane, nereikalavai tiek daug iš gyvenimo. Gal buvai teisi tu,gal kvaila stengtis.Vis dėlto norėčiau tave bent dar kartą išvysti , taip, bent išvysti…Nesvarbu,dieną ar naktį,vasarą ar rudenį, nežinomam krašte, kukliame name, bjaurioje užeigoje.Man užteks,kad būsi arti.Ten aš nesiklausysiu – pažadu – stogo girgždėjimo, nežiūrėsiu į debesis, nekreipsiu dėmesio į muziką ir vėją.Išsižadėsiu šių nereikalingų dalykų, nors juos ir myliu. Turėsiu kantrybės, jei nesuprasi, ką tau sakau , jei kalbėsi apie man keistus reikalus, jei skųsiesi senais drabužiais ar dėl pinigų.Nebus vadinamosios poezijos, bendrų vilčių, meilei tokio artimo ilgesio…..Bet tu – dabar galvoju – esi pernelyg tolima…Tu esi gyvenime,kurio aš neišmanau…Tiek nedaug laiko tereikėjo, kad mane pamirštum.Galbūt nebeįstengi prisiminti net mano vardo…..aš jau išėjęs iš tavo pasaulio ,susimaišęs su nesuskaičiuojamais šešėliais.Vis dėlto ,tik apie tave galvoju.Ir man patinka pasakoti tau šiuos dalykus….Tavo Dino

Taigi,ateina laikas,kai lieki vienas.Bet ar susimąstome, kiek daug gamtos  būtybių   gyvena vienumoje?  Būti vienai nesunku,sunku būti vienišai,tačiau turi priimti gyvenimo tau padiktuotas sąlygas  ir  žinoti,kad  nieko šioje žemėje negauname veltui….

 

Rašykite, pasidalinkime savo vienatve-

Leonarda Šarakauskienė :info@sarakauskiene.lt