Sakyti ar nesakyti.Kada sakyti.

"Nėra galingesnio vaisto už viltį, ir kai už vieną pesimistišką  gydytojo žvilgsnį ar žodį ligonis dažnai sumoka savo gyvybe" A.Miunte

Visais laikais vėžys, jo gydymas, ligos išeitys buvo ne vien medikų rūpestis. Ši liga siejama su neviltimi, baime, asocijuojasi su nepakeliamu fiziniu skausmu. Liga užklumpa netikėtai ir yra smūgis pačiam susirgusiam,jo šeimai, artimiesiems. Ir nepaisant to, kad yra daug ne mažiau pavojingų gyvybei ligų, vėžys visuomet asocijuojasi su mirtimi. Didele dalimi ir mes patys, medikai, padarėme šią ligą mirties simboliu. Daug metų vėžys buvo "tabu" liga, onkologinės ligos buvo gydomos prisidengiant įvairiomis chroninėmis ligomis, "profilaktiškai" būdavo atliekamos  didelės, traumuojančios operacijos, taikomas spindulinis gydymas, chemoterapija. Pastaruoju metu, taikant kompleksinį gydymą išvengiama didelių, darkančių  operacij , kiek leidžia ligos pobūdis ir operuojama vieta, stengiamasi operaciją atlikti kiek galima kosmetiškiau. Tačiau nereikia pamiršti, kad apie 35 proc. vėžio ligos formų, net ir pažangiausiais metodais gydant, yra nepagydomos, 20 proc. miršta dėl vėlyvos diagnostikos bei netinkamo gydymo. Kiekvieną dieną onkologai savo kasdieniniame darbe susiduria su dilema – sakyti ar nesakyti tiesos apie ligą, kaip elgtis su pacientu diagnozavus išplitusį  vėžį, kaip elgtis tada, kai pacientui beveik nieko negalima padėti ir jam atrodo, kad niekas nieko nedaro, nes būklė nuolat blogėja. Kaip jaučiasi gydytojas, diagnozavęs išplitusį vėžį? Onkologai dažniau nei kitų specialybių gydytojai susiduria su žmogaus ligos, gyvenimo tikslo, gyvenimo pabaigos problemomis. Jiems tenka kalbėti su ligoniu ir jo artimaisiais apie artėjančią gyvenimo pabaigą, tam subtiliai ruoštį beviltišką ligonį.

Ar visuomet pacientas nori žinoti viską apie savo ligą? Be abejo, bendraudamas su pacientu gydytojas turi nujausti, ką ligoniui galima sakyti, o ko nereikėtų. Niekas nenori žinoti, kad sunkiai serga, todėl reikia rasti tinkamą momentą pasakyti tiesą apie užklupusią ligą ir ši tiesa sukelia didelį šoką. Šis šokas paprastai virsta ligonio ir gydytojo tarpusavio pasitikėjimo pagrindu, tačiau gydytojas turi jausti, ar pacientas pasiruošęs tai tiesai, ar apskritai jis nori žinoti tiesą. Dažniausiai ligoniai labiau pasitiki tuo gydytoju, kuris išsamiai išaiškina ligos pobūdį, gydymo galimybes, galimas komplikacijas, nežadėdamas neįmanomų dalykų, bet užtikrindamas, kad bus stengiamasi padaryti viską, kas įmanoma jo ligos atveju. Pasakyti tiesą apie ligą kai kada būna lengviau nei meluoti, nes visuomet lengviau gydyti žmogų, žinantį kokia liga jis serga .Sakant tiesą apie ligą, visada paliekama viltis, nes tik viltis ir noras gyventi padeda surasti jėgų pakelti alinantį gydymą. "Aš noriu žinoti tiesą, bet nebūtinai visą tiesą. Aš noriu, kad gydytojas atsižvelgtų į mano trapumą ir kad man paliktų vilties, nes tik viltis man padeda surasti jėgų toliau gyventi ", tokią mintį aš išskaitau ligonių akyse, kada pradedu kalbėti apie juos užklupusią ligą.

Didelis šiuolaikinės informacijos srautas, nuolat besikeičiantys gydymo taktikos niuansai verčia gilintis tik toje specialybėje dirbančius gydytojus ir šiuo metu jau neįmanoma aprėpti visų medicinos sričių ir būti geru visų sričių specialistu. Neįvertinus vėžio ligos esmės, nesuprantant, kas yra onkologija ir ką onkologai šiuo metu jau yra pasiekę, galima padaryti didelę žalą ligoniams, nes jų liga nebus tinkamai gydoma.

Leonarda Šarakauskenė:  info@sarakauskiene.lt