KAI MAN DIAGNOZAVO KRŪTIES VĖŽĮ….PACIENČIŲ PASAKOJIMAI

Tunisas-1

 

„Didžiausia mūsų dienų gydytojų klaida yra ta, kad jie sielą atskiria nuo kūno“  Platonas

 

Niekad negalėjau įsivaizduoti, kad ir mūsų šeimą ištiks piktoji lemtis- vėžys. Susirgo jauna, žydinti  dviejų gražių sūnelių mama. Susirgo  labai   netikėtai, staiga. Paaiškėjo, kad jai  itin piktybinė inksto vėžio forma, vėžys jau išplitęs į kepenis, plaučius, limfmazgius. Taigi nuo pat pradžios viskas klostėsi nepalankiai. Nors pati esu onkologė, mano dukra taip pat gydytoja, visa mūsų šeima , jos vyras buvome priblokšti , pasimetę ir jautėmės kaip košmariškame sapne. Negalėjome patikėti ,kad tai tiesa, kad ir ką bedarytume- ji jau nepasveiks ir tik laiko klausimas- kiek gyvens. Mes visi buvome kartu su ja, tačiau ir mums teko įveikti savo pačių skausmą, liūdesį, pyktį ir nenorą susitaikyti su tikrove. Tik ji viena drąsino mus- „viskas bus gerai, aš nemirsiu“ vis kartodavo.  O tikrovė buvo liūdna, gydymas laukiamų rezultatų nedavė ir ji labai greitai paliko savo sūnelius, vyrą, mus visus. Prisimenu jos paskutinę dieną. Ryte atėjau į palatą. Jos veido spalva buvo pagražėjusi ir trumpam patikėjau, kad ji dar gyvens. „Aš nemirsiu?“  buvo jos paskutiniai žodžiai. Mudviejų akys susitiko. Mirties akys. Žiūrėjau į jas, išplėstas, jau  nieko nesuvokiančias. Akis, atsiskyrusias nuo sielos. Agonija tęsėsi pusdienį , ji  išėjo rami,išsinešdama meilę gyvenimui, savo vaikams, vyrui…  Mintyse paprašėme, kad jos meilė lydėtų jai  brangius artimuosius- sūnelius, vyrą, tėtį , kaip ir mūsų meilė lydės ją visuomet…. Be jokių žodžių mes atsisveikinome….

Kodėl apie tai rašau ? Mes nedrįsome jos paklausti, kaip ji jautėsi, sužinojusi, kad susirgo vėžiu, kaip jautėsi matydama, kad gydymas beveik neveikia ligos ir liga progresuoja. Apie ką galvojo, žiūrėdama į savo sūnelius ? Ar tikrai tikėjo ,kad pasveiks ir jos  su šypsena pastoviai   kartojamas „viskas bus gerai“  tebuvo  tik užslėpta mirties  baimė?

Ar ne tą patį jaučia susirgusiųjų artimieji, giminaičiai, draugai. Ir juos lydi baimė, nežinomybė, neviltis. Visas dėmesys  nukreptas sergančiąjam, ir mažai kam rūpi, kaip jaučiasi jo artimieji . Galų gale, tik susirgęs pamatai, kas tavo tikrieji draugai, o kas tik pakeleiviai. Niekas nežino,ką ir kaip  išgyvena artimieji , išėjus jų mylimam žmogui. Kuo užpildyti tą atsivėrusią tuštumą išėjus mylimama žmogui ?  Tai daug klausimų, į kuriuos nerasime atsakymo, kol patys neišgyvensime to paties, ką tenka patirti mūsų pacientų artimiesiems.

Aš nesu inkstų ligų specialistė, be to, inkstų vėžys yra reta liga. Kadangi gydau moteris, sergančias krūties vėžiu, paprašiau kelių moterų papasakoti savo istorijas: kaip jos jautėsi išgirdusios ,kad serga krūties vėžiu, kad jų laukia ilgas ir varginantis gydymas, o, svarbiausia- nežinomybė dėl ateities.

Kol neserga vėžiu, motinos tikisi matyti savo suaugusius vaikus, dukterys-gyventi ilgiau už savo mamas ir jas palaidoti , žmonos-  sulaukti senatvės su savo vyrais. Susirgus krūties vėžiu (ar bet kurios lokalizacijos vėžiu ) nebeįmanoma daryti nė vienos iš tokių prielaidų. Taip pat labai greitai sužinoma, kas yra tikrieji draugai ir draugės. Istorijos, kurias papasakosiu yra autentiškos, tai pasakojimai moterų, kurios susirgusios rašė dienoraščius ar puikiai prisimena pirmąją reakciją sužinojus, kad serga vėžiu.

Pirmoji istorija labai sukrečianti. Jauna , išvaizdi moteris ilgai sėdėjo prie mano kabineto. Kuomet išleidau paskutinę pacientę, ji nedrąsiai įėjo į kabinetą ir paprašė, ar negalėčiau patarti ką jai daryti, nes labai pradėjo tinti ranka. Jos neregistravo, nes neturėjo šeimos gydytojo siuntimo, todėl laukusi, gal apžiūrėčiau be registracijos, nes rašanti disertaciją ir neturinti laiko vaikščioti pas gydytojus. Paprašiau jos nusirengti. Ji labai nenoriai man atsakė- man tik ranką pažiūrėkite  ir paskirkite  gydymą . Paaiškinau, kad rankos tinimas  gali būti dėl įvairių priežasčių ,o kad rasti tą priežastį- aš turiu apžiūrėti ją visą. Moteris labai susijaudino, norėjo išeiti iš kabineto,  bet pagaliau apsigalvojo ir nusirengė. O, Dieve! Visa jos krūtis buvo išopėjusi, dideli pažasties limfmazgiai sąlygojo rankos tinimą. Buvo keista, kad jauna, išsilavinusi moteris taip užsileido savo ligą. Aš gydžiausi – tyliai atsakė. Mane gydė ekstrasensas ir griežtai uždraudė naudoti bet kokius cheminius  vaistus – nes tuomet  neveiks jo vaistai. Paaiškinau, koks numatomas jos gydymo planas, pasakiau, kad disertacijos gynimą teks atidėti kažkuriam laikui ir visas jėgas skirti gydymui. Ji su viskuo sutiko. Vėliau, baigusi gydymą, džiaugėsi, kad įkalbėjau ją gydytis. „Giliai širdyje jaučiau, kad išgyvensiu. Tik labai nerimavau, dėl to, ką galvos mano kolegos, mano artimieji. Gal tai ir kvaila, bet labiausiai man rūpėjo , kaip atrodysiu po gydymo ir ar galėsiu tęsti savo mokslinį darbą“.

37m. medicinos sesuo netikėjo krūties vėžio diagnoze, kol negavo biopsijos atsakymo. „Sunku patikėti, kad po 15 metų medicininio darbo patirties pati tapau ligone“. Tai buvo didelis smūgis jai – juk ji matydavo , kaip miršta vėžiu sergantys pacientai, juos slaugydavo. Kas manęs laukia? Kiek aš gyvensiu ? Kaip viską pasakyti šeimai ? Mama serga Alzheimerio liga, kas bus su ja ?  Moterims įprasta pirma rūpintis kitais, o tik paskutinėje vietoje savimi. Pacientė gydymą atlaikė puikiai ir savo patirtais išgyvenimais dalinasi su kitomis moterimis, drąsindama jas nebijoti gydymo, jo komplikacijų. Kaip pati ji sako- sunkiausi buvo pirmieji  metai, o dabar ligą primena tik kasdien naudojamos hormoninės tabletės.

„Kai man nustatė krūties vėžį, puoliau į paniką. Iki tol maniau, kad taip gali atsitikti kitiems, bet  ne man. Nejaugi mano trys dukrelės liks našlaitėmis?  Neturiu tėvų, vyras mėgstantis išgerti …Dirbu mokytoja, kaip reikės eiti į klasę su peruku, nes žinojau, kad nuo chemoterapijos nuplinkama“. Atsakiau, kad nuplikimas yra mažmožis, jei gydysis- augins savo dukreles,  sulauks ir anūkų. Vėliau, praėjus kažkuriam laikui po gydymo moteris man sakė- kol gydaisi, ramina tai, kad kažką darai su savo liga. Bet po gydymo atsiranda baimė- kad liga neatkristų, neatsirastų antrinių navikų. Aš visuomet aiškinu gydymą  baigusioms moterims- nebijokite kreiptis į jus gydžiusius gydytojus, jie  atliks reikiamus tyrimus ir išsklaidys jūsų baimes.

35m. moteriai buvo diagnozuotas didelis auglys, gydytojai vyrui pasakė, kad ji gyvens neilgai .“Mes kartu su vyru puolėme į paniką, netekome vilties ir pajutome didelį, neaprėpiamą liūdesį.  Tai buvo nepaprastai gili krizė mūsų gyvenime, tačiau ji leido suprasti, kokia yra draugystės ir meilės reikšmė, padėjo atrasti būdą, kaip iš tikrųjų būti kartu su žmogumi ir suprasti vienam kitą…Visą gydymo periodą vyras buvo šalia ir tas jausmas, kad esi ne vienas- padėjo atlaikyti gydymo krizes, sunkiausius periodus, kuomet atrodė, kad jau viskas baigta, daugiau neištversiu“.

Kas labai vargina po gydymo- tai bendradarbių, pažįstamų požiūris. „Labai nemėgstu, kai kas nors iš pažįstamų prieina prie tavęs , paima už parankės ir klausia : kaip laikaisi? Atsakau: gerai. O jie neatlyžta: ne, tu sakyk, kaip iš tikrųjų  laikaisi ?“Jei galvojate, kad išgyvenusios krūties vėžį moterys yra verksnės, nuliūdusios- pamirškite tai. Persirgusioms moterims būna liūdna , kai draugės arba draugai atitolsta dėl savo baimės ar nejaukios savijautos.

Turbūt svarbiausias dalykas , kuriuo pasižymi persirgusios krūties vėžiu moterys , yra jų optimistinė pasaulėžiūra. Jos žino paslaptį, kurią kiti žmonės paprastai savo pasirinkimu ignoruoja: mums visiems lemta mirti, ir svarbu prasmingai praleisti tą laiką, kuris liko gyventi. Besimokant mąstyti pozityviai , krūties vėžys yra baisi mokymo priemonė, bet akivaizdu, kad ji labai efektyvi.

 

Leonarda Šarakauskienė      info@srakauskiene.lt

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *


7 + keturi =

Galite naudoti šias HTML žymas ir atributus: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>