Supraskime senatvę

"Įėjau į savo amžių netikėtai – tartum lašas į didžiulį okeaną, juk tai tu supi mane ir mėtai mano amžiau, okeane mano."

J.Marcinkevičius

sen 002 Kodėl taip bijoma ir lyg gėdijamasi senatvės? Kaip priimti šį gyvenimo laikotarpį? Kaip gyventi, kad senatvėje mažiau kentėtume nuo ligų, kokia turėtų būti pasikeitusio gyvenimo kokybė? Sunkus jausmas – vienatvė senatvėje. Jaunimas palieka tėvus, tampa savarankiškas, draugai ir artimieji miršta, o pasenęs žmogus lieka vienas, pasmerktas vienatvei, kuri  jį nepaprastai slegia. Daug priklauso nuo to, ar toks žmogus sugeba susirasti veiklos, ar nesijaučia pašalinis, niekam nereikalingas, tuomet jo prislėgtumas, vienatvės jausmas tampa dar sunkesnis. Jei  išorinis pasaulis domina mažai, visi jausmai degraduoja iki fiziologinių procesų: valgymo, miego ir kitų elementarių poreikų tenkinimo. Nors mąstymo ir interesų sfera vis siaurėja, tačiau senų žmonių mąstymo nuovokumas ir įžvalgumas turi savo pranašumų. Seni žmonės dažniau nei jauni sugeba susigaudyti painiuose gyvenimo reiškiniuose. Gyvendami jie įgyjo išminties,tačiau kalbant apie pagyvenusius dažniau pabrėžiamos jų neigiamos savybės – pasikeitusį būdą, nuotaikos svyravimus, nesusigaudymą naujovėse ir kt. Pamirštami protingi, nuovokūs, išmintingi senjorai, kurie, lyg pakilę virš kasdienybės chaoso, žvelgia į ją iš nugyvento gyvenimo aukštybių, iš humaniškų ir moralinių pozicijų. Turėdami turtingą patirtį jie tampa nuostabiais  jaunimo mokytojais, savo anūkų draugais, puikiais globotojais.

Ilgėjant gyvenimo trukmei nykstančiame kūne  lygiai kaip kaip raukšlės ar žili plaukai, atsiranda ir senatvinės ligos tai visų pirma širdies ir kraujagyslių ligos – infarktai, aukštas kraujospūdis, vėžys, akių degeneracinės ligos, silpnėja klausa, retėja kaulai – vystosi osteoporozė. Sudėtingiausia liga – smegenų kraujotakos sutrikimai, dėl kurių vystosi viena iš labiausiai paplitusių silpnaprotystės formų – Alzheimerio liga. Šiuo  metu Alzheimerio liga yra ketvirtoje vietoje po onkologinių ligų. Sergant šia liga silpnėja intelektas, prarandama atmintis, sutrinka pažinimo funkcija, žmogus nesugeba atlikti iprastų veiksmų. Sunkūs, neįgalūs pacientai po persirgtų insultų. Tai jau ne tik senoliai, bet ir sunkūs ligoniai, negalintys gyventi be artimųjų pagalbos ir ar jie to nori, ar ne – tampa sunkia našta savo artimiesiems. Dėl išretėjusių kaulų- ivyksta lūžiai net po menkiausios traumos .Senatvėje pasunkėja ir buvusios chroninės ligos- artritai, odos, neurologinės ligos,  cukraligė, padažnėja onkologinės ligos.

 Internetas, televizija, radijas padarė senų žmonių gyvenimą spalvingesnį, labai lėtai  gerėja pagalbos sistema  neįgaliems ,vienišiems, seniems.Tačiau tai nepakeičia šilto, artimo bendravimo, dažnai pasijuntame nustumti už visuomenės ribų, kai labiausiai trokštame atgauti tai, ką praradome – draugystę  ir dialogą. Negaliu pasiūlyti stebuklingo recepto. Nėra dviejų visiškai vienodų žmonių ar gyvenimų. Todėl ir rašau  šį tinkraraštį kviesdama visus bendrauti, išsipasakoti savo bėdas ir vargus. "Senatvė turi būti ne gyvenimo pabaiga,o jo vainikas " – taip rašė vengrų  gydytojas Ištvanas Hardis.

Leonarda Šarakauskienė: info@sarakauskiene.lt