SENJORAMS

ALZHEIMERIO LIGA–MITAI IR FAKTAI

alsheimerisAlzheimerio liga prasideda pamažu progresuojančiu atminties sutrikimu, sutrinka pažinimo funkcija, baigiasi- visišku nesiorientavimu aplinkoje, kai kada agresija, nevalingu šlapinimusi, tuštinimusi.

Visuomenėje vyraujanti nuomonė apie  Alzheimerio ligą:

tarp mitų ir faktų :

1. Alzheimerio liga ir silpnaprotystė (demecija) yra tas pats. Ne. Demencija yra grupė simptomų, kurie pasireiškia  intelekto ,suvokimo, .elgesio pakitimais .Alzheimerio liga yra viena iš demencijos formų, kuomet pradeda silpnėti atmintis ir ,išskirtinis simptomas- silpnėja  pažinimo funkcija.

2 .Raudonas vynas ,vynuogių sultys gali sumažinti Alzheimerio ligos progresiją .Ne. Nei vitaminai,nei vaistai negydo Alzheimerio ligos. Buvo manoma,kad vitaminas E,C, ginkmedžio ekstraktai ir fermentas Q10 gali apsaugoti nuo Alzheimerio ligos, bet nei vienas iš šių vaistų neapsaugoja ir nesulėtina Alzheimerio ligos vystymosi.

3. Kas didina riziką susirgti Alzheimerio liga ?  Amžius. Kuo vyresnis- tuo didesnė tikimybė susirgti Alzheimerio liga. Kitos priežastys nėra pilnai aiškios..

4. Jei vienas iš jūsų tėvų sirgo Alzheimerio liga, tikriausiai sirgsite ir jūs.  Nevisai. Genetinis paveldimumas galimas, jei tėvai,giminaičiai sirgo šia liga. Tačiau paveldimumas  tesudaro mažiau nei 5 % visų susirgusių. Aktyvus fizinis ir protinis gyvenimas, sveika dieta, laiku gydomos širdies ir kraujagyslių ligos , gali sumažinti riziką susirgti šia liga .

5.Kiek ilgai gali trukti ligos "prodromas"- ligos pasireiškimas nuo pirmųjų požymių, kuomet pradeda silpnėti  atmintis ? Apie 20 metų. Yra normalu užmiršti pavardę, užmiršti susitikimą ar jo laiką. Bet yra grėsmingas simptomas jei užmirštate didelius įvykius, protarpiais  pradedate nesiorientuoti aplinkoje ir laike .Normalu kažkur ne vietoje pasidėti raktus, bet nenormalu- jei juos padedate neįprastoje vietoje- šaldytuve, orkaitėje, ar apkaltinate ką nors iš artimųjų pavogus juos.

6.Kokia tikimybė susirgti Alzheimerio liga, jei gyvenate iki 85 metų? Tai apie 50%.Alzheimerio liga nėra natūralus senėjimo procesas.Ja dažniau susergama apie 65 -tuosius metus .Apie 50% 85-čių  neserga šia liga.Ja gali susirgti ir jauni žmonės (30-50 m.)- dažniausiai tai paveldima ligos forma.

7.Kas efektingiausiai išsaugoja smegenų veiklą?  Nėra įrodyta,kad  protinis darbas gali apsaugoti nuo Alzheimerio ligos.Jos išvengti nepavyko net tokiems garsiems politikams kaip M.Thatcher ar R.Reiganui. Tačiau smegenis reikia pastoviai lavinti- mokytis naujų dalykų ,net kryžiažodžių sprendimas gali būti naudingas: atsakymų ieškojimas knygose,internete, aktyvi socialinė veikla, bendravimas,diskusijos, neleidžia "užmigti " mūsų smegenims.

38.Kas įvyksta smegenyse?

  Alzheimerio ligos atveju miršta smegenų nervinės ląsteles. Smegenų audinys traukiasi ,jo vietą užima smegenų skystis (likvoras).Ligai progresuojant- smegenų audinio mažeja,skyčio daugėja.Taip pažeidžiama atmintis, kalba, bendravimo įgūdžiai.

9.Ko tikėtis ?

Kiekvienam susirgusiam 2ligos eiga nevienoda.Vieniems- liga progresuoja labai greitai,kitiems- ji gali tęstis lėtai ,progresuoti tik kai kurie simptomai kaip atminties praradimas suvokimas. Labai svarbu stengtis išsaugoti likusias funkcijas- kiek galima daugiau bendrauti, skatinti  užsiimti fiziniais pratimais- tai padeda išlaikyti raumenų jėgą ir koordinaciją.

10.  Ar pacientai sugeba įvertinti savo būklę?.Ankstyvose ligos stadijose pacientai supranta kas jiems atsitiko.Juos gali apimti gėda ar rūpestis- kas bus toliau ? Tokiems ligoniams,kurie supranta savo būklę  gali vystytis  depresija, kuri dar labiau pablogina ligos eigą, todėl depresiją būtina  gydyti. Vėliau gali vystytis agresija ar paranoidinės būsenos, šių būsenų  pacientai jau nebekontroliuoja ir nesupranta,kas su jais vyksta.

111.Ar reikia slėpti ligą nuo artimųjų,vaikų? Kadangi dažniausiai suserga buvę labai mylimi seneliai- anūkams sunku susitaikyti su pasikeitusiu senelių elgesiu .Būtina išsamiai  vaikams išaiškinti apie jų mylimus senelius  ištikusią ligą, kaip ir kuo  jiems padėti, kaip su jais  elgtis.

12.Ar galima išvengti ligos ,ar yra ligos prevencija ? Specialių priemonių, vaistų  nėra. Tai bendros sveiko gyvenimos rekomendacijos- sveikas maistas,fizinis aktyvumas,socialinis užimtumas, pastovus  smegenų lavinimas.Sakoma,kad "smegenys vienas tingiausių organų "

Pagal WebMD tinklapį  paruošė

Leonarda Sarakauskienė :info@sarakauskiene.lt

šTAI IR VIENATVĖ

Visuose gyvenimo etapuose mus lydi giminės,draugai, artimieji. Tuokiantis–draugų ir vienartimųjų būrys padeda žengti į naują gyvenimą.Gimus vaikui-tėvai gausiai  apipilami patarimais ir sveikinimais.. Tačiau kuomet mirtis (ar kitos priežastys ) nutraukia sutuoktinių ryšį…kuomet bendrauti tampa sunkiausia- visi, buvę tokie mieli, malonūs,  nejaukiai atsitraukia…Seniau didelės šeimos užpildydavo tą atsivėrusią tuštumą, suteikdavo pagalbą. Šiandien- dažnai pasijuntame nustumti ir užmiršti kaip tik tada, kai labiausiai trokštame atgauti tai ką praradome- draugystę, šilumą, bendravimą .Patekus į šią naują būseną nelengva surasti naują kelią,  įveikti sunkią  emocinę krizę. Ateina laikas, kai į tavo buvusį saugų, ramų gyvenimą  įsiveržia netektis  ir  tik tada suprantame,  jog esame visiškai tam  nepasiruošę .Pati puikiai prisimenu tą  mirtiną  tylą ir ją  lydinčius  šešėlius,  baimę,  sumaištį ir  šaltą  vienatvę .Bendrauji su aplinkiniais ,bet atrodo, jog  mus skiria stora, aukšta  siena. Kalbi ,tačiau  nieko nepasakai, jie klausosi,  bet tavęs  negirdi. Vaikštai  tarsi mašina, užprogramuota daryti ką reikia ,tačiau nejauti realybės. Tavęs  niekas negirdi, tavo klyksmas tylus .Kiekviena netektis skirtinga ir per ją įgyta patirtis kiekvieno savita, tačiau gedintiems yra bendrų dalykų:skausmas, baimė, tyla, nebylus susitaikymas ir visiška neviltis. Po šoko bangos seka rimtis, paskui nustėręs  imi protauti  ir mokaisi gyventi jau pagal naujas taisykles- tai tarsi mokytis vienam irkluoti dvivietę baidarę, kai buvai  pripratusi prie dviejų irkluotojų ritmo ir suderintų veiksmų.

Sutuoktiniai yra tarsi veidrodžiai,atspindintys vienas kitą. Netekti artimo ryšio- tai tarsi netekti savo atvaizdo .Nebėra pritarimo šypsenos, leidžiančios suprasti ,kaip  tau  einasi, nebėra bendrų rūpesčių, svajonių.  Belikusi tik tyla vietoj atsako į vėl ir vėl kylantį klausimą- kodėl  taip atsitiko, kodėl man, kodėl turėjau likti viena? Lieki pats sau ir teisėjas, ir kaltintojas  ir kaltinamasis. Tampi tarsi aktorius, vaidinatis spektaklį sau pačiam . Skaudino svajonės, niekada netapsiančios tikrove, žodžiai, kurie taip ir liko neištarti, klausimai, į kuriuos niekad nebus atsakyta. Daugelis mūsų,kol aplinkybės nepriverčia, negalime susitaikyti su tiesa, kad iš esmės esame vieniši. Bet po artimo netekties atsiradusi tuštuma, ar vienatvė, kaip ją bepavadinsi, stoja prieš tave tarsi šalta, ledinė siena, kuri, jau  žinai, stovės visada  prieš tave .Jei nori- gali bandyti pabėgti, nepriimti tikrovės, keliauti, dirbti iki užsimiršimo, bet tai tik laikinas atsitraukimas. Iš kelionių galų gale teks grįžti , iš darbo pareini į namus ir susidurti su tuo,  ką palikai išeidama. Šeima? Dalis šeimos toli, vakaruose, kita dalis- čionai, bet jau su savos šeimos džiaugsmais ir vargais, su draugais ir draugų draugais..Tai natūralu,vaikai nėra tavo nuosavybė.Jų gyvenimai yra jų. Todėl palengva ateina  supratimas- turi  susitaikyti  su tuo ,kad esi viena ir kad taip pat kada nors turėsi mirti. Supranti, kad turi priimti  likusį gyvenimą tokį, koks  buvo lemtas  ir tinkamai jį nugyventi. Vienatvė, manau, nėra gera draugė ,tačiau ji  puiki mokytoja. Savo gyvenimo situacijoje išmokau susitaikyti su viskuo ir imti vertinti tai, ką turiu. Ir dar- laimė nėra tikslas. Tie,kurie sako: būsiu laimingas,kai….arba būsiu laimingas, jei…-niekad jos nepatirs .Laimė- tai susitaikymas su dabartimi.

Atrodo ,retokai iš pirmo karto išmokstame pamokas. Protas jau priima, o širdis atkakliai  priešinasi ,kad tam tikras gyvenimo tarpsnis jau  baigėsi. Noriu, kad paskaitytumėte italų novelisto Dino Buzzati novelės-laiško   ištraukas  .Paskaitykite,kokį jautrų  jis  laišką rašo savo mirusiai žmonai….

Bereikalingi kvietimai   (iš italų kalbos vertė A.Musteikis)

Norėčiau,kad ateitum  pas mane žiemos vakarą ir kad susiglaudę už lango ,žvelgdami į tamsių ir šaltų gatvių vienatvę, prisimintume žiemas iš pasakų, kuriose kartu gyvenome šito nežinodami .Nedrąsiais žingsniais ėjome tais pačiais užburtais takais, tu ir aš, žengėm drauge per vilkų knibždančius miškus, tos pačios dvasios sekė mus iš samanų kuokštų ant bokštų sienų, o aplinkui šmėkščiojo varnai. Abu drauge, to nežinodami, galbūt nuo tų bokštų žvelgėme į mūsų laukiantį paslaptingą gyvenimą.Ten pirmąkart  ir suspurdėjo nutrūkgalviški ir švelnūs troškimai. Ar tu prisimeni ? -meiliai apsikabinę šiltame kambaryje paklausime vienas kito , ir tu patikliai man man šypsosies ,o lauke barškės vėjo purtoma stogo skarda. Bet tu- dabar aš  prisimenu- nežinai senų pasakų apie bevardžius karalius, pabaisas ir užkerėtus sodus.Niekuomet nevaikščiotum sužavėta po stebuklingais, žmogaus balsu kalbančiais medžiais ,niekuomet nesibelstum į apleistos pilies vartus, naktį nežingsniuotum į toli, toli spinksinčią šviesą,  nei užsnūstum po Rytų žvaigždėmis, sūpuojama šventojo luoto. Žiemos vakarą už lango mes tikriausiai sėdėtume tylūs,aš-klaidžiodamas po mirusias pasakas, tu- pasinėrusi į kitokius, man nežinomus rūpesčius.Aš paklausčiau :"ar tu prisimeni ?",bet tu neprisimintum.Norėčiau pavasario dieną, kai dangus pilkas, o vėjas dar gainioja gatvėmis kelis pernykščius lapus , vaikščioti su tavim po priemiesčio kvartalus ir kad būtų sekmadienis. Tokiose vietose dažnai kyla liūdnų ir didingų minčių; būna valandų,kai ten klaidžioja poezija, sujungianti širdis tų, kurie myli vienas kitą.O be to,ten gimsta viltys, kurių nemoki išsakyti -iš neaprėpiamų horizontų už namų ,nuriedančių traukinių, iš šiaurės debesų. Tiesiog laikysimės už rankų ir eisime lengvu žingsniu pasakodami viens kitam paikus, juokingus ir mielus dalykus. Kol užsidegs gatvių žibintai ir iš varganų daugiabučių išlįs grėsmingos miesto istorijos ,geidžiami nuotykiai ir romanai.Tuomet mes tylėsime , tebesilaikydami už rankų, nes sielos kalbasi be žodžių .Bet tu – dabar aš prisimenu – niekuomet nepasakotum man juokingų ir mielų dalykų.Todėl ir negali mylėti tų sekmadienių, apie kuriuos kalbu ,negali savo siela tyloje šnekėtis su manąja, tu nepastebi nei valandų, kai miestą užvaldo kerai,nei vilčių, nusileidžiančių su debesim iš šiaurės.Tau visuomet buvo mielesnės šviesos, minia, į tave žvilgčiojantys vyrai, gatvės, kuriose, sako, gali sutikti fortūną.Dar norėčiau vasarą nuvykti su tavim į nuošalų slėnį ir be perstojo juoktis iš pačių paprasčiausių dalykų, važiuoti patyrinėti miškų, baltų kelių, apleistų namų paslapčių,… Sustoti ant medinio tilto, pažvelgti į skubantį vandenį, klausytis telegrafo stulpuose ilgos, begalinės istorijos, kuri keliauja iš pasaulio galo ir kur nukeliaus- nežinia.Ir skinti pievų gėles ,išsitiesti ant žolės, saulės tyloje stebėti bedugnį dangų, praplaukiančius baltus debesėlius kalnų viršūnėse. Tu pasakytum:"kaip gražu"! Daugiau nieko neištartum, nes būtume laimingi, kad kūnas atsikratė metų naštos , o sielos tapo skaidrios tarsi ką tik užgimusios. Bet tu – dabar galvoju,  tu dairytumeisi aplinkui nieko nesuprasdama , man baisu, tu susirūpinusi sustotum ir pasilenktum apžiūrėti kojinės, nekantraudama grįžti.Prabiltum ne "kaip gražu",bet apie tuos menkus dalykėlius, kurie man nerūpi. Nes, deja,tu tokia.Nebūtume nė akimirką laimingi.Tikrai norėčiau – leisk pasakyti – norėčiau su tavim už parankės žengti plačiomis miesto gatvėmis gęstant lapkričio saulėlydžiui ,kuomet dangus krikštolinio skaidrumo.Kada gyvenimo baubai laksto virš kupolų ir tūno grindinio duobėse, stvarstydami patamsėjusius žmones,gatvėse, jau prisipildžiusiose nerimo.Kada po žemę vaikšto prisiminimai apie palaimingą metą ir naujos viltingos nuojautos, palikdamos po savęs į muziką panašų skambėjimą.Su vaikiškai nekaltu išdidumu žiūrėsime į kitų veidus, į tūkstančius veidų, plaukiančių kaip upė.Patys nežinodami mes skleisime džiaugsmo šviesą , ir visi bus priversti žvelgti į mus ne su pavydu ar pagieža,bet su gerumu,vos,vos šypsodamiesi, nes toks vakaras išgydo žmogaus silpnybes.Bet tu- puikiai suprantu – užuot žiūrėjusi į krikštolinį dangų ir besileidžiančios saulės nušviestą lėktuvų rikiuotę, užsigeisi stabtelėti prie vitrinų,aukso ,šilkų ,kitokių prašmatnybių – tokių niekingų dalykų. Todėl ir nepastebėsi nei slampinėjančių vaiduokių, nei nuojautų, negirdėsi, kaip aš, kad šaukia išpuikęs likimas.Nei išgirstum tos muzikos,nei suprastum, kodėl žmonės žiūri į mus gera linkinčiais veidais.Tu mąstytum apie menką savo rytojų, ir veltui virš tavęs auksinės bokštelių statulos iškeltų špagas paskutiniams spinduliams. O aš būčiau vienas.Veltui. Gal visa tai niekai, gal tu geresnė už mane, nereikalavai tiek daug iš gyvenimo. Gal buvai teisi tu,gal kvaila stengtis.Vis dėlto norėčiau tave bent dar kartą išvysti , taip, bent išvysti…Nesvarbu,dieną ar naktį,vasarą ar rudenį, nežinomam krašte, kukliame name, bjaurioje užeigoje.Man užteks,kad būsi arti.Ten aš nesiklausysiu – pažadu – stogo girgždėjimo, nežiūrėsiu į debesis, nekreipsiu dėmesio į muziką ir vėją.Išsižadėsiu šių nereikalingų dalykų, nors juos ir myliu. Turėsiu kantrybės, jei nesuprasi, ką tau sakau , jei kalbėsi apie man keistus reikalus, jei skųsiesi senais drabužiais ar dėl pinigų.Nebus vadinamosios poezijos, bendrų vilčių, meilei tokio artimo ilgesio…..Bet tu – dabar galvoju – esi pernelyg tolima…Tu esi gyvenime,kurio aš neišmanau…Tiek nedaug laiko tereikėjo, kad mane pamirštum.Galbūt nebeįstengi prisiminti net mano vardo…..aš jau išėjęs iš tavo pasaulio ,susimaišęs su nesuskaičiuojamais šešėliais.Vis dėlto ,tik apie tave galvoju.Ir man patinka pasakoti tau šiuos dalykus….Tavo Dino

Taigi,ateina laikas,kai lieki vienas.Bet ar susimąstome, kiek daug gamtos  būtybių   gyvena vienumoje?  Būti vienai nesunku,sunku būti vienišai,tačiau turi priimti gyvenimo tau padiktuotas sąlygas  ir  žinoti,kad  nieko šioje žemėje negauname veltui….

 

Rašykite, pasidalinkime savo vienatve-

Leonarda Šarakauskienė :info@sarakauskiene.lt

Supraskime senatvę

"Įėjau į savo amžių netikėtai – tartum lašas į didžiulį okeaną, juk tai tu supi mane ir mėtai mano amžiau, okeane mano."

J.Marcinkevičius

sen 002 Kodėl taip bijoma ir lyg gėdijamasi senatvės? Kaip priimti šį gyvenimo laikotarpį? Kaip gyventi, kad senatvėje mažiau kentėtume nuo ligų, kokia turėtų būti pasikeitusio gyvenimo kokybė? Sunkus jausmas – vienatvė senatvėje. Jaunimas palieka tėvus, tampa savarankiškas, draugai ir artimieji miršta, o pasenęs žmogus lieka vienas, pasmerktas vienatvei, kuri  jį nepaprastai slegia. Daug priklauso nuo to, ar toks žmogus sugeba susirasti veiklos, ar nesijaučia pašalinis, niekam nereikalingas, tuomet jo prislėgtumas, vienatvės jausmas tampa dar sunkesnis. Jei  išorinis pasaulis domina mažai, visi jausmai degraduoja iki fiziologinių procesų: valgymo, miego ir kitų elementarių poreikų tenkinimo. Nors mąstymo ir interesų sfera vis siaurėja, tačiau senų žmonių mąstymo nuovokumas ir įžvalgumas turi savo pranašumų. Seni žmonės dažniau nei jauni sugeba susigaudyti painiuose gyvenimo reiškiniuose. Gyvendami jie įgyjo išminties,tačiau kalbant apie pagyvenusius dažniau pabrėžiamos jų neigiamos savybės – pasikeitusį būdą, nuotaikos svyravimus, nesusigaudymą naujovėse ir kt. Pamirštami protingi, nuovokūs, išmintingi senjorai, kurie, lyg pakilę virš kasdienybės chaoso, žvelgia į ją iš nugyvento gyvenimo aukštybių, iš humaniškų ir moralinių pozicijų. Turėdami turtingą patirtį jie tampa nuostabiais  jaunimo mokytojais, savo anūkų draugais, puikiais globotojais.

Ilgėjant gyvenimo trukmei nykstančiame kūne  lygiai kaip kaip raukšlės ar žili plaukai, atsiranda ir senatvinės ligos tai visų pirma širdies ir kraujagyslių ligos – infarktai, aukštas kraujospūdis, vėžys, akių degeneracinės ligos, silpnėja klausa, retėja kaulai – vystosi osteoporozė. Sudėtingiausia liga – smegenų kraujotakos sutrikimai, dėl kurių vystosi viena iš labiausiai paplitusių silpnaprotystės formų – Alzheimerio liga. Šiuo  metu Alzheimerio liga yra ketvirtoje vietoje po onkologinių ligų. Sergant šia liga silpnėja intelektas, prarandama atmintis, sutrinka pažinimo funkcija, žmogus nesugeba atlikti iprastų veiksmų. Sunkūs, neįgalūs pacientai po persirgtų insultų. Tai jau ne tik senoliai, bet ir sunkūs ligoniai, negalintys gyventi be artimųjų pagalbos ir ar jie to nori, ar ne – tampa sunkia našta savo artimiesiems. Dėl išretėjusių kaulų- ivyksta lūžiai net po menkiausios traumos .Senatvėje pasunkėja ir buvusios chroninės ligos- artritai, odos, neurologinės ligos,  cukraligė, padažnėja onkologinės ligos.

 Internetas, televizija, radijas padarė senų žmonių gyvenimą spalvingesnį, labai lėtai  gerėja pagalbos sistema  neįgaliems ,vienišiems, seniems.Tačiau tai nepakeičia šilto, artimo bendravimo, dažnai pasijuntame nustumti už visuomenės ribų, kai labiausiai trokštame atgauti tai, ką praradome – draugystę  ir dialogą. Negaliu pasiūlyti stebuklingo recepto. Nėra dviejų visiškai vienodų žmonių ar gyvenimų. Todėl ir rašau  šį tinkraraštį kviesdama visus bendrauti, išsipasakoti savo bėdas ir vargus. "Senatvė turi būti ne gyvenimo pabaiga,o jo vainikas " – taip rašė vengrų  gydytojas Ištvanas Hardis.

Leonarda Šarakauskienė: info@sarakauskiene.lt

 

 

 

 

Ar žinai dešimt gyvenimo dėsnių?

~~Gyvenimo dėsniai tarsi traukos dėsniai – egzistuoja ir nuo mūsų visiškai nepriklauso. Įsigilinkite į juos ir naudokitės jais visuose savo gyvenimo etapuose~`

 

Pirmas gyvenimo dėsnis: arba supranti, arba ne.
Strategija: tapk vienu iš suprantančiųjų

.
Antras gyvenimo dėsnis: tu pats įgyji savo gyvenimo patirtį.
Strategija: suprask ir prisiimk atsakomybę už savo gyvenimą.


Trečias gyvenimo dėsnis: žmonės daro tik tai, kas naudinga.
Strategija: nustatyk pasekmes, veikiančias tavo ir aplinkinių elgesį.


Ketvirtas gyvenimo dėsnis:  negali pakeisti to, ko nepažįsti.
Strategija: būk realistas. Blaiviai žvelk į savo ir kitų gyvenimą.


Penktas gyvenimo dėsnis:  gyvenimas apdovanoja už veiklumą.
Strategija: rūpestingai priimk sprendimus ir tik tada spausk gaiduką.


Šeštas gyvenimo dėsnis: tikrovė neegzistuoja, yra tik samprata.
Strategija: nustatyk filtrus, pro kuriuos žvelgi į aplinkinį pasaulį.


Septintas gyvenimo dėsnis: gyvenimą reikia valdyti, o ne gydyti.
Strategija: išmok priimti gyvenimo sunkumus.


Aštuntas gyvenimo dėsnis: mes patys mokome žmones, kaip elgtis su mumis.
Strategija: nesiskųsk kitų žmonių elgesiu su tavimi, o išmok juos valdyti.


Devintas gyvenimo dėsnis: atlaidumas – mūsų jėga.
Strategija: plačiai atsimerk ir pažvelk, ką su tavim daro pyktis ir apmaudas.


Dešimtas gyvenimo dėsnis: įvardyk, kad galėtum pareikalauti
Strategija: išsiaiškink, ko iš tiesų nori.


Pagal McGraw,Phillip C.

Buvo laikai….

Jei buvote vaikas, 60-ais, 70-tais, 80-ais, ar tuo metu augo jūsų vaikai, sunku patikėti, kad pavyko išgyventi iki šių laikų. Važinėjome mašinose be saugos diržų ir oro pagalvių, šiltą vasaros dieną pasivažinėjimas arkliu pas senelius buvo neapsakomas malonumas. Lovytės buvo išmargintos ryškiais dažais, turinčiais didelį švino kiekį. Ant vaistų buteliukų nebuvo slaptų dangtelių, durys dažnai neužsirakindavo, spintos neužsirakindavo niekada, vaikai lakstė su buto raktais ant kaklo ar raktai būdavo paliekami po kilimėliu prie durų. Gėrėme vandenį iš kolonėlės ant kampo, o ne iš plastikinių butelių. Dviračiais važinėjome be šalmų. Valandų valandas meistravome vežimėlius ir paspirtukus iš lentų ir savartyne rastų guolių, o kai pirmą kartą leidomės nuo kalno, prisimindavome, kad užmiršome pritaisyti stabdžius. Mes išeidavome iš namų ryte ir žaidėm visą dieną, grįždami tada, kai užsidegdavo gatvės žibintai ant medinių stulpų. Visą dieną niekas negalėjo sužinoti, kur mes. Mobilių telefonų nebuvo. Mes pjaustėmės rankas ir kojas, laužydavomės kaulus, išsimušdavome dantis ir niekas nieko už tai nepaduodavo į teismą. Buvome kalti tik mes ir niekas kitas. Atsimenate? Mes mušėmės iki kraujo ir vaikščiojom su mėlynėm, priprasdami nekreipti į tai dėmesio. Mes valgėme ledus, pyragėlius, gėrėme limonadą, bet nuo to niekas nestorėjo. Iš vieno butelio gėrė keli žmonės ir niekas nuo to nenumirė. Mes neturėjome žaidimų priedelių, daugybės palydovinės televizijos kanalų, kompaktinių diskų, kompiuterių, interneto, mobilių telefonų. Žiūrėti animacinį filmą visu būriu nešdavomės į artimiausius namus, juk videomagnetofonų taip pat nebuvo! Už tad mes turėjome draugų. Išėję iš namų mes juos rasdavome. Mes važinėjome dviračiais, pavasario upeliuose plukdydavome degtukus, sėdėdavome ant suoliuko ar  tvoros, kieme žaisdavome futbolą. Kaip mums kas nors buvo reikalingas, mes pašaukdavome po langais, ar tiesiog užeidavome pasimatyti. Atmenat? Be išankstinio skambučio! Mes sugalvodavome žaidimus su pagaliais ir konservų dėžutėmis, mes soduose vogdavom obuolius ir valgėm vyšnias su visais kauliukais ir kauliukai mūsų pilvuose nesudygdavo. Kiekvienas nors kartą buvo  užsirašęs į ledo ritulį ar rankinį,bet labai mažai kas papuolė į komandą. Kai kurie mokiniai nebuvo tokie supratingi, kaip likusieji, todėl likdavo antriems metams. Kontroliniai ir egzaminai nebuvo dalinami į 10 lygių, o pažymiai teoriškai apimdavo 5, o iš tikro 3 balus. Per pertraukas mes liedavome vienas kitą vandeniu iš senų daugkartinių švirkštų!  Mūsų poelgiai buvo mūsų, mes buvome pasiruošę pasekmėms, nes slėptis nebuvo už ko…

Te prisimena tie, kurie tai išgyveno!

 

Įvairenybės

Yra žmonės, kurie galvoja, kad kažkur yra geriau negu čia.

Yra žmonės, kurie galvoja, kad kažkada buvo ar bus geriau negu dabar.

Yra žmonės, kuriems yra gerai čia ir dabar, kol kiti galvoja…..

 

Laimė, kai praeini pro vaistinę, nes tau nieko neskauda.

Praeini parduotuvę, nes visko turi.

Ir eini namo, nes ten tavęs laukia…..

 

Žmogui reikia žmogaus

Žmogui reikia žmogaus, kad galėtum suprasti, kur eini, ką darai, kas esi,

Kad savyje sugebėtum atrasti, kad neklaidžiotum vienas naktyje.

Žmogui reikia žmogaus, kad pajusti galėtum, jog kažkam reikalingas esi,

Kad globotum, kad sergėtum, kad mylėtum, kad brandintum gerumą širdyje

šiais poetės Eglės Brazdžiūnienės žodžiais pradedu savo tinklapio dalį skirtą Jums, visiems, vienišiems, įkalintiems savo namuose su savo bėdomis, nesibaigiančiais vargais ir liūdesiu – pabaigusiems  aktyvią veiklą ir panirusiems į savo vienatvę.Senatvė – tai vienatvė.

Žodyne paieškojau žodžio senatvė reikšmės. Radau: paskutinis žmogaus gyvenimo tarpsnis gyvenimo metas, einantis po brandos, kuriam būdingas fiziologinis senėjimo procesas. O apie senėjimą dar blogiau, net ir rašyti nesinori. 

Ką bepridėsi. Pasidaro baugu, kai netikėtai uždėjus ranką ant peties žmogus krūpteli, o girdėdamas nuoširdžius žodžius nejaukiai įsitempia, nenatūraliai šypsosi, įtaria pavojų, blogus ketinimus, klastą. Esame tiek stiprūs, kad vienatvė būtų mūsų namai? Kūno skausmas menkas ir mažareikšmis prieš nejautros pašalą, kandantį vilties daigą… Galima šaipytis iš idealų, dorovės, meilės, tačiau nuo to jų esmė netaps mažiau reikšminga. Ar dažną iš mūsų žeidžia tokia šypsena? Tuos, kurie regi ir girdi, taip. Jie sulaikys akmenį sviedžiančią ranką, o nespėję to padaryti žengs per šukes į nukentėjusio būstą, kad guostų, ramintų. Tai, kas mumyse skurdas, šalia mūsų – smurtas, kančia, ašaros… Nespjaudinkime ant neapykanta turtingų. Apeikime juos. Mums rytmetys dovanoja saulės spindulį. Visa kita – rankos šilumoje ant peties…

Leonarda Sarakauskiene

Rašykite,bendraukime :info@sarakauskiene.lt