KELIONĖS

JONINĖS LATVIJOJE, KULDYGOJE

IMG_1073Labai seniai,dar tarybiniais laikais ,visa šeimyna išsiruošėme pakeliauti po   Latviją, Estiją iki Novgorodo. Taip sutapo,kad Joninų naktį atsidūrėme kempinge Latvijoje, Saulkrastėje. Ilgam įstrigo  Joninių šventimas tenai, su visomis tradicijomis, kuomet  naktis ir diena sujungiama laužais, o dainą lyguo Jani, lyguo (Jani,na tai tavo diena atėjo) dar ilgai vaikai niūniavo. Mūsų kaimynai latviai trumpiausios nakties šventę mėgsta labiau nei Kalėdas ar bet kurią kitą šventę nes Lyguo vakaras ir Jani diena Latvijoje didelė  nacionalinė šventė. Ugnis negali užgęsti per naktį, visi  ir dideli ir maži , laukia saulės patekėjimo . Pasveikinti saulę, kuriai ir skirta ši šventė, ypač svarbu: jei tą laiką  pramėgosi– miegoti norėsi visą vasarą. Giliausios šventimo tradicijos yra išlikusios  Kurzemėje, Kuldygos mieste, todėl ir aš, tik šį kartą jau viena , nusprendžiau nuvykti ten  pasitikti tekančios   saulės ir  kartu su latvių Jonais ir Janytėmis sudainuoti garsiąją "lyguo ". IMG_1085Atvykus nustebino vietiniai, pasipuošę tautiniais rūbais, mergaitės lauko gėlių vainikais ant galvų, net ir mašinos buvo papuoštos ąžuolų šakelėmis.Pagrindinėje miesto gatvėje pastatyti vartai su beržų ir ažuolų girliandomis su palinkėjimais Jonams ir Janytėms. Iš karto pasijutau, kad patekau į didelę šventę._DSC6829

_DSC6803.Kurzemė yra viena turtingiausių sričių šalyje ,ji  daugiausiai lankoma turistų.  Kurzemės hercogystė buvo garsi jau 16-18a., kai  jai vadovavo  Kuldygoje gimęs ir mokslus užsienyje baigęs hercogas Jakobas. Jis gamino laivus, iš vario ir geležies ginklus, kuriuos pelningai parduodavo vikingams. Kurzemės sostinė Kuldyga Jakobo laikais klestėjo ir gražėjo. Jakobas daug keliavo, manoma, kad į savo kraštą jis atvežė bulves, savo laivais plukdė iš tolimų kraštų egzotinius vaisius. Jis įsigyjo dvi užjūrio kolonijas–Afrikos Gambiją (mažutė valstybėlė Afrikoje šalia Senegalo, kaip šeštadalis Lietuvos ) ir Tobagą Centrinėje Amerikoje.(Sala Karibų jūroje ) .Ten jis nuvežė  kelis šimtus žmonių vystyti žemės ūkį, o iš ten savo laivais plukdė egzotiškus vaisius ir vaismedžius . Hercogystė sunyko 18a. žlugus Abiejų Tautų respublikai.

_DSC6862Kaip ne keista, Kuldyga išlaikė savo pirmykštį grožį, čia nėra naujos statybos kvartalų, namai ir gatvės tarsi užkonservuoti 18–me amžiuje taip ir tebestovi dabar. _DSC6971 Čia lyg šiaurės Venecija– Alekšupytės upės (Ventos intakas )  vanduo čiurlena tarp namų. Mat, nežinodami,kaip atsivesti vandenį į namus, miestelėnai 1930m. tarp 16-17 amžiuje  statytų   namų iškasė kanalą ir jis yra toks pats šiandien,  kaip ir  tuomet  buvo  pastatytas. Seniausia Kuldygoje 13-18a.Šv.Kotrynos liuteronų bažnyčia, Šv. Kotryna yra miesto globėja. Viduramžius mena ir senoji rotušė, bei vaistinė, sinagoga, kurioje dabar yra moderniausia Latvijoje biblioteka

._DSC6818Kuldiga garsi ir plačiausiu Eurojoje kriokliu (Ventas Rumba) per Ventos upę– krioklio plotis  240m. Pavasarį  čia galima pamatyti lašišas šokančias per krioklį, iš čia  kilęs posakis "susitiksime,kur lašišos šoka".

_DSC69181874m. pastatytas ilgiausias plytinis  tiltas Europoje- 164m.ilgio, tilto konstrukciją laiko 7  arkos ,sumūrytos iš plytų.Pasakojama, kad seniau, nuogi vyrai Joninių naktį nuogi bėgavo per šį tiltą,  deja, ,dabar ši tradicija sunykusi.

Netoli Kuldygos yra dar viena įdomybė: Riežupės smėlio uolos. (Riežupes smilšu alas).IMG_1128 Uolos (panašiau urvai ) buvo kasamos rankiniu būdu. Smėlio urvų ilgis yra apie du kilometrus. Juos  galima apžiūrėti vaikštant 460m. ilgio tuneliu , kurio labirintai, kaip pasakojama,turi keistų galių.Urvus kasė tris kartos  žmonių ,baltas urvų smėlis buvo naudojamas stiklo gamybai Rygoje. Smėlį kasė viena šeima–tėvas , motina ir jų dvylika vaikų. Vaikai kibirais nešdavo smėlį į viršų,kur jis buvo pilamas į vežimus ir vežamas į Ventspilį, o iš ten–traukiniu į Rygą. Urvai yra privati nuosavybė, jų savininkė yra ketvirtosios kartos paveldėtoja. Šiuo metu urvai yra tik turistinis objektas. Žiemą juose apsigyvena šikšnosparniai, čia galima rasti 8 šikšnosparnių rūšis, kurios niekieno netrukdomos žiemoja, o pavasarį užleidžia vietą turistams, lankantiems labirintus.Uolų smėlį žmonės naudoja gydymui,  šildo skaudamas  vietas, nes jo sudėtyje yra jūros druskos.

IMG_1122Aštuonių metrų gylyje patenkame į meilės salę, kurioje jaunavedžiai ant uolų palieka savo puokštes ir jos be vandens žydi dar keletą mėnesių. Uolos jaunavedžiams suteikia ypatingų galių jų naujam bendram gyvenimui. Kiek  toliau,  patenkame į tikėjimo salę, kurioje apima keistas jausmas, nes atsiduriame uolų geopatogeninių zonų kryžkelėje. Toliau einame į vilties salę,kurioje pasijuntame pilni energijos,vilties ir tikėjimo savimi…

Jonių naktis trumpa. Nespėjo net sutemti -o jau ir švinta.. Susėdę ratu aplink laužą vaišinomės ožkos sūriu, bandelėmis su lašinukais, gardžia gira.IMG_1078 Gražu buvo žiūrėti į moteris ir vaikus pasipuošusius tautiniais rūbais,  lauko gėlių vainikais .Daug buvo atvykusių čia švęsti Joninių iš Rygos , kurioje,kaip jie sakė, jau tokių tradicijų nėra, buvo daug lietuvių- juk tai tik virš 100 km nuo sienos. O kita diena– tai visiškai tuščios gatvės, uždaryti barai ir restoranai,  pavienai turistai, pliaupiantis lietus. Visai nesinorėjo būti viešbutyje, smagu buvo klaidžioti viduramžius menačiomis jaukiomis  gatvelėmis po ištuštėjusį miestelį ir kurti legendas apie čia gyvenusius žmones, klausytis nepaliaujamos krioklių ir fontanų  muzikos, skaityti Jonams ir Janytėms skirtus palinkėjimus. Ir pajausti, kad nereikia keliauti labai toli– ir arti yra tiek daug grožio,tik reikia noro  jį pamatyti._DSC6943_DSC6958_DSC6804

Toliau nuotraukos;3IMG_1086_DSC68592IMG_1083  _DSC7000_DSC6932_DSC6982_DSC6836

 

 

 

_DSC6834_DSC6912

ETIOPIA:TANOS EŽERAS, MĖLYNOJO NILO IŠTAKOS, ADIS ABEBA (III-JI DALIS)

vaikščioję siaurais ir klaidžiais Lalibelos bažnyčių tuneliais, pakylame į Debra Zeit (Alyvų kalnas ) kalną.Prieš akis-Lalibelos miestelio panorama_DSC6352

_DSC6252 Čia šventikas, susisodinęs berniukus moko tikybos , gidas pasakė, kad tai būsimieji šventikai_DSC6060.Vėl kelias kyla tarp  rusvos uolinės lavos kalnų–net nusijuokiau gidui, kad E. Hemingvėjus parašė knygą "Žaliosios Afrikos kalvos", jei būtų keliavęs po Etiopiją– būtų parašęs "Rudosios Afrikos kalvos ". Ilgai negalėjau pamiršti Lalibelos– ar tikrai tokia monumentali statyba galėjo trukti tik 24 metus (gidas aiškino, kad nebuvo naudojamas vergų darbas ), ar tikrai tai karaliaus Lalibelos sapnas, ar tik legenda?  Kodėl reikėjo kirsti šv. Jurgio bažnyčią iš viršaus į žemę-juk lengviau pastatyti ant žemės?  Šv. Jurgio bažnyčią bandoma lyginti su Egipto piramidėmis ,bet etiopų žodžiais- ji tokia unikali ir šventa, kad negali būti lyginama su jokiu kitu pastatu pasaulyje.Tarp tų 11-kos bažnyčių yra ir Lalibelos žmonos pastatyta bažnyčia "Meskel Kebre",kurią ,pagal legendą, angelai pastatė per vieną naktį. Išsukame iš pagrindinio kelio į siaurą kalnų keliuką– dar vienas stebuklas- tiesiog kalne iškirstas šv. Neakutoabo (Lalibelos sūnėno) vienuolynas.

_DSC6432 Jis toks mažas ir pasislėpęs kalne,kad nežinodamas jo ir nerastum. Pro lubų akmenis nesustodamas laša kalnų vanduo– gidas paaiškino,kad tai šventas vanduo, ten esantis šventikas

_DSC6451

visus šlaksto tuo vandeniu.Pašventinti ir gavę kunigo palaiminimą, važiavome link Tanos ežero.Ežeras unikalus daug kuo–tai vienas didžiausių aukštikalnių ežerų pasaulyje,

_DSC6444 _DSC5852(1788m.. virš jūros lygio),į jį suteka daug upių, išteka Žydrasis Nilas ,čia didelė augalų ir gyvūnų įvairovė, jame veisiasi krokodilai bei hipopotamai ,daugybė vandens paukščių, o 20-je salų buvo _DSC5959pastatytos unikalios medinės bažnyčios ir vienuolynai .Pirmieji čia atsikraustė ortodoksai vienuoliai, ieškoję  ramybės ir nuošalumo.  Viename salos vienuolyne buvo laidojami imperatoriai .Laivu priplaukiame garsiausią Ura Zidane Mehret  bažnyčią bei vienuolyną.

_DSC5877 Vienuolynas buvo įkurtas 14a. ,bažnyčia pastatyta 16a. Bažnyčioje yra unikali 16-17a. ikonų kolekcija, saugojami šventikų rūbai, karalių karūnos.. Beveik kiekvienoje saloje yra didesnė,ar mažesnė bažnyčios, vienuolynai.Tai neišvaizdūs statinai, dažnai iš išorės net nepanašūs į šventyklas.

._DSC5880

_DSC5885_DSC5878

_DSC5899Vienuoliai verčiasi žemdirbyste, salose auga kavamedžiai, įvairūs vaisiai.

_DSC599230km. nuo ežero yra Mėlynojo Nilo kriokliai–po šias vietas vaikščiojo D. Livingstonas, ieškodamas Nilo ištakų. Nilo krioklius vietiniai vadina "Tis Abay"–rūkstantis vanduo.Vanduo krenta iš 45m. aukščio ,giliai tarp uolų suformuodamas Mėlynojo Nilo baseiną, kuris ties Chartumu įteka į Baltąjį Nilą ir toliau jau vadinamas tiesiog Nilu .Salų gyventojai verčiasi žvejyba- čia gaudomos  tilapijos, auga kavamedžiai,didelė įvairovė vaisių.

_DSC5901 Atskirai reikia pakalbėti apie Etiopijos kavą. Etiopija- kavos gimtinė, jos pavadinimas kilęs iš Etiopijos miesto Kaffa .Kava čia aromatinga, kvapni ir labai skani. Kavos gėrimo ceremonija– tai visas ritualas, jam skiriama nemenka laiko dalis. Kavos pupelės skrudinamos tik  prieš gėrimą, grūdamos specialiame inde  gana rupiai, plikinama moliniame  inde . Geriama iš labai mažų puodelių, saldinta. Dažnai geriama su žolelių mišiniu "Adomo sveikata ", būtinai , geriant kavą pastatomas stovelis su miros smilkalais ,kurių skleidžiamas aromatas sukuria nuostabų euforijos jausmą._DSC5904

Kelionė ėjo į pabaigą.Dar liko diena pasivaikščioti po Adis Abebą (išverus iš amharų kalbos " baltoji gėlė "). Miestas įkurtas 1887m. imperatoriaus Meneliko II-jo . Miestas, kaip ir visi Afrikos miestai chaotiškas, judrus,pilnas kontrastų. Mieste tarp mašinų vaikšto asilai, karvės, prekeiviai prekes išsidėstę ant žemės,parduodantys kas ką turi: daržoves, vaisius, rūbus. Tarp prabangių viešbučių ir apskurę namai, gatvės pilnos šiukšlių, eismas be jokių taisyklių, pėsčiųjų perėjos tik kad pažymėtos,bet niekas jose į pėsčiuosius nekreipia dėmesio, mašinų signalai,triukšmas kelia tokį chaosą, kad atvažiavus iš gamtos norisi kuo greičiau bėgti  į tylumą.

._DSC6540 Miesto simbolis- barokinė šv. Trejybės katedra (Italijos įtaka ), aplankome nacionalinį ir etnografinį muziejų,  kuriame surinkta gausi  įvairių kultūrų, tradicijų, religijų, įvairių genčių gyvenimo būdą atspindinčios kolekcijos. Čia ir garsioji fosilija– P1080173seniausiai gyvenusios (prieš3,2 mln. m) žmonių pramotės Lucy griaučiai. Apžiūrime karaliaus Meneliko II-jo rezidenciją,pastatytą iš molio,

_DSC6601 šv. Marijos bažnyčią, kurioje imperatorius buvo karūnuotas, Selasidų dinastijos  muziejų,kuriame sukaupti karalių lobiai, rūbai, skeptrai, pirmasis viešbutis Adis Abeboje_DSC6595 "Taitu hotel" Gyvas, autentiškas vietinis turgus , vienas didžiausių Afrikoje "Mercato ",bet jame toks žmonių skruzdėlynas , kad norisi iš jo greičiau pabėgti nes pirkti nieko nereikia.

_DSC6533 Paskutinis žvilgsnis į Adis Abebą nuo Entono kalno, kurio aukštis 3200m. ir vėlai vakare–skrydis į Europą.

 Kylant lėktuvui jau visiškai sutemus matėsi tik šviesų jūra._DSC6517

Po lėktuvo sparnais liko pilna kontrastų didelė žemė, liko neaplankytos gentys Omo upės slėniuose, su savo savita kultūra , piešiniais ant kūno ir lėkštėmis ištemptomis  lūpomis, Abyya, Čamo ežerai, Nech Sar nacionalinis parkas. Bet tai nebuvo mano kelionės tikslas. Šalis per didelė, per  daug įvairi  kad vienos kelionės metu joje  pamatyti viską. Džiaugiuosi,kad pavyko įgyvendinti svajonę –pamatyti tikrai unikalią vietą pasaulyje Danakilo įdubą ir Dalol kraterį, pabuvoti legendinės karalienės Sabos žemėje, o lankantis bažnyčiose, išsaugojusias savo archajiškumą , stebint nemažiau archajiškas apeigas –atrodė,kad matai gyvus vaizdus iš Senojo Testamento . Ir vėl persekioja mintis –dar sugrįžti į tą pilną kontrastų šalį, joje visko tiek daug:gamtos, kultūros, istorijos….Aš pamačiau tik mažą dalelę to pasaulinio civilizacijos paveldo, iš kurio,  galbūt ir prasidėjo žmonijos istorija.Visuomet reikia turėti svajonę……

Toliau-nuotraukos

Leonarda Šarakauskienė :info@sarakauskiene.lt

P1080163

P1080168

P1080401P1080429

P1080436

P1080476P1080502P1080510P1080522_DSC6547_DSC6610_DSC5986_DSC5997

_DSC6050

_DSC6074_DSC6083_DSC6094_DSC6105

_DSC6118

MAGIŠKOJI ETIOPIJOS ŽEMĖ (I dalis)

 

529097_492968597423448_1665472634_n

Kiek ir ką žinome apie Etiopiją ? Dauguma pasakys,kad tai valstybė Afrikoje ,pagal gyventojų skaičių antroji šalis Afrikos kontinente (pirmoji Nigerija ),.Tai vienintelė ir viena seniausių civilizacijų Afrikos žemyne ir pasaulyje,turinti daug išskirtinių bruožų.Etiopijoje aptikti seniausi pasaulyje žmonijos pėdsakai,todėl galima sakyti,kad čia prasidėjo žmonijos istorija,nes archeologų atrastojo pirmojo žmogaus Luci  griaučiai yra 3,2mln. P1080173metų senumo ir saugojami Adis Abebos nacionaliniame muziejuje.Krikščionybė čia atėjo tuo pat metu ,kaip ir į Romos imperiją -IV mūsų eros amžiuje ir yra antra šalis po Armėnijos,oficialiai krikščionybę paskelbusi valstybine religija.Nuo 1974m. šalis yra pasaulietinė. Nuo islamo atsiradimo turi gausią musulmonų bendruomenę,kuri kartu su katalikais ortodoksais sugyvena taikiai.Didžiausios religinės grupės-Etiopijos ortodoksai sudaro 51 proc. musulmonai- 32,8 proc. Krikščionybė labai paveikė Etiopijos meną. Čia susiformavo ypatingas bažnyčių stilius,nei kiek nepanašus į mūsų europines bažnyčias,jas puošia ryškios,tapytos ikonos, kuriose vaizduojami biblijiniai siužetai ir personažai, populiari sienų tapyba. Pagal legendą  Etiopijoje, Axumo mieste yra saugojama Sandoros skrynia.

P1080300Tačiau apie Etiopijos religiją,kultūrą,įdomias istorijų peripetijas papasakosiu vėliau. Tai bus kitų straipsnių temos. Dabar- apie unikaliausią pasaulio vietą- Danakilo žemumą (Danakil depression) su Dalol krateriu,kuris vietinių vadinamas "pragaru žemėje " arba vartais į pragarą. Mintis aplankyti šią unikalią vietą kilo perskaičius geografų ir žurnalistų  N. Hulo, Ryan Salm  straipsnius. Susižavėjau nuotraukomis ir nusprendžiau ,kad pati turiu  tai pamatyti.Dėl toje Etiopijos dalyje esančios nestabilios situacijos (tai pasienis su Eritrėja , kuri su Etiopija turi teritorinių nesutarimų), nesaugumo bei nedaug ta vietove besidominčių turistų, ekskursijos iš Lietuvos į šią Etiopijos dalį neorganizuojamos, todėl teko ieškoti vietinės turizmo agentūros, organizuojančios ekskursijas į šią, nutolusią nuo bet kokios civilizacijos vietą.Reikėjo rasti patikimą agentūrą,nes labai bijojau,kad galiu susimokėti ir nieko nepešus grįžti atgal (kiek Lietuvoje yra tokių turizmo agentūrų, paliekančių turistus likimo valiai. ).Padėjo visagalis internetas,keliautojų komentarai ir aišku, šiek tiek rizikos- juk keliavau vienų viena. Na, ir reikėjo atlaikyti gąsdinimus net ir tų ,nebuvusių Etiopijoje ir aplamai Afrikoje  (aš į Afriką vykau penktą kartą): visi įtikinėjo,kad būsiu apgauta, apvogta, apiplėšta., o gal būt ir pagrobta ar nužudyta. Etiopijos vizą gavau Stokholme Etiopijos ambasadoje, viską susitvarkiau internetu ,skrydis Vilnius-Frankfurtas- Saudo Arabija- Adis Abeba ir vėlai vakare aš jau juodojo kontinento širdyje- Adis Abeboje. Kaip ir buvo tartasi – pasitiko viešbučio tarnautojas, o pačiame viešbutyje manęs laukė turizmo firmos vadovas p. Samsonas. Su juo dar paderinome kai kurias kelionės detales ir kitą rytą aš jau vietiniu reisu išskridau į miestą Etiopijos šiaurėje Mekele, nes šiame mieste prasideda turistinis Danakilo maršrutas .Lėktuve buvau vienintelė baltoji, tačiau vietiniai, kurie bent kiek kalbėjo angliškai ,labai maloniai klausinėjo, iš kur esu, kur ir kodėl viena keliauju. Šiame mieste prisijungiau prie mūsų turistinės tarptautinės grupelės- pora iš Anglijos, vulkanologijos profesorius iš Vokietijos ir geografijos mokytojas iš JAV.Tokią nedidelę grupę lydėjo tris gidai ,buvo skirti tris visureigiai ,kuriais ir patraukėme į savo kelionės _DSC4435tikslą. Labai trumpai pavažiavę asfaltuotu keliu pasukome į dykumos keliuką, kuris baigėsi po kelių kilometrų ir toliau beveik visą dieną važiavome tik smėlio dykuma.Nežmoniškas karštis, dulkės,pustomo smėlio sūkuriai kūrė siurrealistinį pasaulį, kuriame pasijunti lyg pustomo smėlio dulkė ir supranti,kad vienintelė ir didžiausia vertybė čionai- vanduo.Taip pasiekėme bazinę stovyklą, nes prasidėjus lavos laukams mašinos toliau važiuoti negalėjo ir mes,pasiėmę tik būtiniausius daiktus trims dienoms iškeliavome iki mūsų pirmojo kelionės tikslo – Erta Ale ugnikalnio. Erta Ale- vietinių kalba smilkstantis kalnas, yra veikiantis ugnikalnis, (paskutinis lavos išsiveržimas įvyko 2017.01.25d. ),jo viršūnėje yra lavos ežeras. (Žemėje yra tik 5 ugnikalniai ,turintys lavos ežerus viršūnėje ). Erta Ale, Danakilo žemuma su Dalol krateriu ir Druskos ežeru (Lake Asale ),sudaro taip vadinamą Afaro trikampį.Kelionė pėsčiomis ( 6 km. kaip ir nedidelis atstumas ), bet per didelius lavos akmenis, o dar karštis,pastovus troškulys, nors gėrėme be perstojo,buvo varginanti.Pasiekėme stovyklą Erte Ale ugnikalnio papėdėje, kad naktį, kuomet ne taip karšta, galėtume kopti į ugnikalnį.

_DSC4445Stovykloje jokios civilizacios- iš šakų pintos lūšnelės, atrodo, stovinčios nuo D. Livingstono laikų, kuris beveik prieš 170m. keliavo po Afriką ieškodamas Nilo ištakų, nakvynė miegmaišyje ,galima sakyti po atviru dangumi,čia pat ruošiamas paprastas maistas- etiopiška duona injera (tai toks paplotis)  , antP1080204 jo dedami ryžiai,makaronai,daržovės,Valgoma pirštais,plėšiant papločio gabalėlius ,vyniojant į juos tai,kas padėta ant viršaus ir mirkant į padažus. Ir pabaigai aišku,puiki,kvapni etiopiška kava- buna. Apie trečią valandą nakties iškeliavome. Nueti lavos lauku ir pakilti iki ugnikalnio viršūnės reikėjo apie 13 km. ,visas žygis užtruko apie 4 valandas,bet atsivėręs vaizdas atpirko visą 13124733_978065392247097_25520375290111044_n_DSC4480nuovargį.Kunkuliuojanti IMG_20170125_054339lava,žybsinčios liepsnelės,kylantys dūmai- visa tai nuotraukose,nes nėra žodžių aprašyti visą tą grožį ir gamtos stichiją.Be abejo ,nuotraukose nėra nei stipraus sieros kvapo,nei burbuliuojančios,verdančios lavos garso. Jei norėtum įsivaizduoti pragarą- jis tikriausiai toks ir būtų

IMG_20170125_064751.Nusileidus nuo kraterio ir pailsėjus mano ir grupės keliai išsiskyrė- jie pasiliko aplankyti dar du ten esančius ugnikalnius, o aš su gidu patraukiau į bazinę stovyklą, kur mūsų laukė paliktas visureigis ir kelionė toliau į vieną unikaliausių vietų pasaulyje- Dalol kraterį,esantį Danakilo dykumoje._DSC4758

Šią vietą surado europiečiai ekspedicijų ir kolonizacijų laikais apie 17-18a., bet nusivylė:čia pasirodė gana pavojinga- nepakeliamas karštis, rūgšties baseinai, toksiški dūmai. Niekas daugiau nerengė ekspedicijų į šią vietą. Dėl savo izoliacijos,geopolitiškai nestabilios situacijos, ugnikalnis ilgą laiką nebuvo lankomas, tik 2005m. tyrinėtojo ir dokumentalisto  Nicolas Hulot dėka visuomenei buvo pristatyta Danakilo žemuma- žemiausia vieta pasaulyje- 136,8m. žemiau jūros lygio, temperatūra čia siekia iki 48-50 laipsnių.Šis vulkaninis reiškinys yra pats ekscentriškiausias  planetoje, žinomas dėl įdomių geologinių struktūrų :karšti,rūgštūs šaltinai,sieros kalnai,maži dujų geizeriai, druskų stulpai.Karšti šaltinai,prisotinti mineralų ,turi fluorescentinius atspalvius. Išvertus Dalol- suardytas, suskaldytas

_DSC4712.Kartais iš šaltinių ir geizerių kyla nuodingos dujos,.Nestabilus pagrindas yra tikri spąstai gyvūnams  ir žmonėms.Kita šios vietos ypatybė- maži geizeriai, kurie nepanašūs į nieką, kas žinoma mokslui.Visa tai susidarė per daug tūkstančių metų,po daugybės Raudonosios jūros potvynių ir atoslūgių.P1080336

Keliaudama jūra aplink ugnikalnį palikdavo druskos kristalų,kuriuos išgarindavo vėjas, o laikui bėgant, susiformavo sodos ir druskos stulpai.  Ir vėl- visa tai nuotraukose, nes tai neaprašomi vaizdai.Aš buvau daugelyje pasaulio šalių,kopiau į ugnikalnius Gvatemaloje, Havajuose, Reuniono saloje, Islandijoje, bet tokio nuostabaus grožio ,tokioje izoliuotoje ir nesvetingoje vietovėje  kurioje tik lava,druska ir smėlis- dar nebuvau.Ne veltui šią vietovę vietiniai vadina pragaru.Dalol dar nepaskelbtas nacionaliniu parku, tik izoliacija ir sunkiai prieinama vietovė,tvyranti įtampa tarp Eritrėjos ir Etiopijos, priešiškai lankytojų atžvilgiu nusiteikusi Danakilų gentis apsaugo šią vietą nuo lankytojų srauto.

_DSC4629Toje vietovėje visai nėra turizmui reikalingos infrastruktūros. Paskutinė gyvenvietė- Hamadelos kaimas, be vandens, elektros ir bet kokio ryšio.Gyvenimas ten- iš žabų pintose lūšnose, higienai gelbėjo tik šlapios servetėlės,nes vanduo atvežamas bakuose ir labai taupomas. Ten gyvenantys žmonės iš šalia esančio druskos ežero rankiniu būdu išgauna druską ir ilgais kupranugarių karavanais gabena ją į parduoti į artimiausius miestelius

_DSC4990.Labai gražu temstant stebėti begalines kupranugarių vilkstines, gabenančias druskos luitus.Tai tik maža dalelė mano pasakojimo apie tą magišką Etiopijos žemės kampelį, apie kurį tikriausia mažai kas girdėjo ir matė,nes visos organizuojamos į Etiopiją ekskursijos yra per Pasaulinio krikščioniškojo paveldo bažnyčias bei įvairias gentis.

Ir pabaigai – kad ten , Erta Ale , Danakilo dykumoje pavojinga-sprendėme iš mus lydinčios ginkluotos apsaugos. Griežtai buvome įspėti nenutolti nuo stovyklos ribų,nevaikščioti po lavos laukus,nes juose daug įgriuvų, lava,  vietomis minkšta ir karšta, į ją galima įklimpti ,kaip įklimstama į purvą..

O toliau nuotraukos:

IMG_0330_DSC4432_DSC4461_DSC4429_DSC4464_DSC4469_DSC4470_DSC4474_DSC4502_DSC4507_DSC4520_DSC4636_DSC4649_DSC4675_DSC4697_DSC4700_DSC4706_DSC4717_DSC4719_DSC4735_DSC4742_DSC4757_DSC4767_DSC4785_DSC4791_DSC4812_DSC4820_DSC4828_DSC4832_DSC4851_DSC4875_DSC4878_DSC4880_DSC4882_DSC4889_DSC4892_DSC4930_DSC4986_DSC4987_DSC5019

 

 

Leonarda Šarakauskienė: info@sarakauskiene.lt