Buvo laikai….

Jei buvote vaikas, 60-ais, 70-tais, 80-ais, ar tuo metu augo jūsų vaikai, sunku patikėti, kad pavyko išgyventi iki šių laikų. Važinėjome mašinose be saugos diržų ir oro pagalvių, šiltą vasaros dieną pasivažinėjimas arkliu pas senelius buvo neapsakomas malonumas. Lovytės buvo išmargintos ryškiais dažais, turinčiais didelį švino kiekį. Ant vaistų buteliukų nebuvo slaptų dangtelių, durys dažnai neužsirakindavo, spintos neužsirakindavo niekada, vaikai lakstė su buto raktais ant kaklo ar raktai būdavo paliekami po kilimėliu prie durų. Gėrėme vandenį iš kolonėlės ant kampo, o ne iš plastikinių butelių. Dviračiais važinėjome be šalmų. Valandų valandas meistravome vežimėlius ir paspirtukus iš lentų ir savartyne rastų guolių, o kai pirmą kartą leidomės nuo kalno, prisimindavome, kad užmiršome pritaisyti stabdžius. Mes išeidavome iš namų ryte ir žaidėm visą dieną, grįždami tada, kai užsidegdavo gatvės žibintai ant medinių stulpų. Visą dieną niekas negalėjo sužinoti, kur mes. Mobilių telefonų nebuvo. Mes pjaustėmės rankas ir kojas, laužydavomės kaulus, išsimušdavome dantis ir niekas nieko už tai nepaduodavo į teismą. Buvome kalti tik mes ir niekas kitas. Atsimenate? Mes mušėmės iki kraujo ir vaikščiojom su mėlynėm, priprasdami nekreipti į tai dėmesio. Mes valgėme ledus, pyragėlius, gėrėme limonadą, bet nuo to niekas nestorėjo. Iš vieno butelio gėrė keli žmonės ir niekas nuo to nenumirė. Mes neturėjome žaidimų priedelių, daugybės palydovinės televizijos kanalų, kompaktinių diskų, kompiuterių, interneto, mobilių telefonų. Žiūrėti animacinį filmą visu būriu nešdavomės į artimiausius namus, juk videomagnetofonų taip pat nebuvo! Už tad mes turėjome draugų. Išėję iš namų mes juos rasdavome. Mes važinėjome dviračiais, pavasario upeliuose plukdydavome degtukus, sėdėdavome ant suoliuko ar  tvoros, kieme žaisdavome futbolą. Kaip mums kas nors buvo reikalingas, mes pašaukdavome po langais, ar tiesiog užeidavome pasimatyti. Atmenat? Be išankstinio skambučio! Mes sugalvodavome žaidimus su pagaliais ir konservų dėžutėmis, mes soduose vogdavom obuolius ir valgėm vyšnias su visais kauliukais ir kauliukai mūsų pilvuose nesudygdavo. Kiekvienas nors kartą buvo  užsirašęs į ledo ritulį ar rankinį,bet labai mažai kas papuolė į komandą. Kai kurie mokiniai nebuvo tokie supratingi, kaip likusieji, todėl likdavo antriems metams. Kontroliniai ir egzaminai nebuvo dalinami į 10 lygių, o pažymiai teoriškai apimdavo 5, o iš tikro 3 balus. Per pertraukas mes liedavome vienas kitą vandeniu iš senų daugkartinių švirkštų!  Mūsų poelgiai buvo mūsų, mes buvome pasiruošę pasekmėms, nes slėptis nebuvo už ko…

Te prisimena tie, kurie tai išgyveno!