Sėkmės istorijos padeda nepasiduoti ligai

Sėkmės istorijos padeda nepasiduoti ligai

Visada yra tikimybė susirgti įvairiomis ligomis - lengvomis ir sunkiomis, trumpalaikėmis ir ilgalaikėmis. Kiekviena liga prasideda nedideliais negalavimais... Plačiau »

 

KAI MAN DIAGNOZAVO KRŪTIES VĖŽĮ….PACIENČIŲ PASAKOJIMAI

Tunisas-1

 

„Didžiausia mūsų dienų gydytojų klaida yra ta, kad jie sielą atskiria nuo kūno“  Platonas

 

Niekad negalėjau įsivaizduoti, kad ir mūsų šeimą ištiks piktoji lemtis- vėžys. Susirgo jauna, žydinti  dviejų gražių sūnelių mama. Susirgo  labai   netikėtai, staiga. Paaiškėjo, kad jai  itin piktybinė inksto vėžio forma, vėžys jau išplitęs į kepenis, plaučius, limfmazgius. Taigi nuo pat pradžios viskas klostėsi nepalankiai. Nors pati esu onkologė, mano dukra taip pat gydytoja, visa mūsų šeima , jos vyras buvome priblokšti , pasimetę ir jautėmės kaip košmariškame sapne. Negalėjome patikėti ,kad tai tiesa, kad ir ką bedarytume- ji jau nepasveiks ir tik laiko klausimas- kiek gyvens. Mes visi buvome kartu su ja, tačiau ir mums teko įveikti savo pačių skausmą, liūdesį, pyktį ir nenorą susitaikyti su tikrove. Tik ji viena drąsino mus- „viskas bus gerai, aš nemirsiu“ vis kartodavo.  O tikrovė buvo liūdna, gydymas laukiamų rezultatų nedavė ir ji labai greitai paliko savo sūnelius, vyrą, mus visus. Prisimenu jos paskutinę dieną. Ryte atėjau į palatą. Jos veido spalva buvo pagražėjusi ir trumpam patikėjau, kad ji dar gyvens. „Aš nemirsiu?“  buvo jos paskutiniai žodžiai. Mudviejų akys susitiko. Mirties akys. Žiūrėjau į jas, išplėstas, jau  nieko nesuvokiančias. Akis, atsiskyrusias nuo sielos. Agonija tęsėsi pusdienį , ji  išėjo rami,išsinešdama meilę gyvenimui, savo vaikams, vyrui…  Mintyse paprašėme, kad jos meilė lydėtų jai  brangius artimuosius- sūnelius, vyrą, tėtį , kaip ir mūsų meilė lydės ją visuomet…. Be jokių žodžių mes atsisveikinome….

Kodėl apie tai rašau ? Mes nedrįsome jos paklausti, kaip ji jautėsi, sužinojusi, kad susirgo vėžiu, kaip jautėsi matydama, kad gydymas beveik neveikia ligos ir liga progresuoja. Apie ką galvojo, žiūrėdama į savo sūnelius ? Ar tikrai tikėjo ,kad pasveiks ir jos  su šypsena pastoviai   kartojamas „viskas bus gerai“  tebuvo  tik užslėpta mirties  baimė?

Aš nesu inkstų ligų specialistė, be to, inkstų vėžys yra reta liga. Kadangi gydau moteris, sergančias krūties vėžiu, paprašiau kelių moterų papasakoti savo istorijas: kaip jos jautėsi išgirdusios ,kad serga krūties vėžiu, kad jų laukia ilgas ir varginantis gydymas, o, svarbiausia- nežinomybė dėl ateities.

Kol neserga vėžiu, motinos tikisi matyti savo suaugusius vaikus, dukterys-gyventi ilgiau už savo mamas ir jas palaidoti , žmonos-  sulaukti senatvės su savo vyrais. Susirgus krūties vėžiu (ar bet kurios lokalizacijos vėžiu ) nebeįmanoma daryti nė vienos iš tokių prielaidų. Taip pat labai greitai sužinoma, kas yra tikrieji draugai ir draugės. Istorijos, kurias papasakosiu yra autentiškos, tai pasakojimai moterų, kurios susirgusios rašė dienoraščius ar puikiai prisimena pirmąją reakciją sužinojus, kad serga vėžiu.

Pirmoji istorija labai sukrečianti. Jauna , išvaizdi moteris ilgai sėdėjo prie mano kabineto. Kuomet išleidau paskutinę pacientę, ji nedrąsiai įėjo į kabinetą ir paprašė, ar negalėčiau patarti ką jai daryti, nes labai pradėjo tinti ranka. Jos neregistravo, nes neturėjo šeimos gydytojo siuntimo, todėl laukusi, gal apžiūrėčiau be registracijos, nes rašanti disertaciją ir neturinti laiko vaikščioti pas gydytojus. Paprašiau jos nusirengti. Ji labai nenoriai man atsakė- man tik ranką pažiūrėkite  ir paskirkite  gydymą . Paaiškinau, kad rankos tinimas  gali būti dėl įvairių priežasčių ,o kad rasti tą priežastį- aš turiu apžiūrėti ją visą. Moteris labai susijaudino, norėjo išeiti iš kabineto,  bet pagaliau apsigalvojo ir nusirengė. O, Dieve! Visa jos krūtis buvo išopėjusi, dideli pažasties limfmazgiai sąlygojo rankos tinimą. Buvo keista, kad jauna, išsilavinusi moteris taip užsileido savo ligą. Aš gydžiausi – tyliai atsakė. Mane gydė ekstrasensas ir griežtai uždraudė naudoti bet kokius cheminius  vaistus – nes tuomet  neveiks jo vaistai. Paaiškinau, koks numatomas jos gydymo planas, pasakiau, kad disertacijos gynimą teks atidėti kažkuriam laikui ir visas jėgas skirti gydymui. Ji su viskuo sutiko. Vėliau, baigusi gydymą, džiaugėsi, kad įkalbėjau ją gydytis. „Giliai širdyje jaučiau, kad išgyvensiu. Tik labai nerimavau, dėl to, ką galvos mano kolegos, mano artimieji. Gal tai ir kvaila, bet labiausiai man rūpėjo , kaip atrodysiu po gydymo ir ar galėsiu tęsti savo mokslinį darbą“.

37m. medicinos sesuo netikėjo krūties vėžio diagnoze, kol negavo biopsijos atsakymo. „Sunku patikėti, kad po 15 metų medicininio darbo patirties pati tapau ligone“. Tai buvo didelis smūgis jai – juk ji matydavo , kaip miršta vėžiu sergantys pacientai, juos slaugydavo. Kas manęs laukia? Kiek aš gyvensiu ? Kaip viską pasakyti šeimai ? Mama serga Alzheimerio liga, kas bus su ja ?  Moterims įprasta pirma rūpintis kitais, o tik paskutinėje vietoje savimi. Pacientė gydymą atlaikė puikiai ir savo patirtais išgyvenimais dalinasi su kitomis moterimis, drąsindama jas nebijoti gydymo, jo komplikacijų. Kaip pati ji sako- sunkiausi buvo pirmieji  metai, o dabar ligą primena tik kasdien naudojamos hormoninės tabletės.

„Kai man nustatė krūties vėžį, puoliau į paniką. Iki tol maniau, kad taip gali atsitikti kitiems, bet  ne man. Nejaugi mano trys dukrelės liks našlaitėmis?  Neturiu tėvų, vyras mėgstantis išgerti …Dirbu mokytoja, kaip reikės eiti į klasę su peruku, nes žinojau, kad nuo chemoterapijos nuplinkama“. Atsakiau, kad nuplikimas yra mažmožis, jei gydysis- augins savo dukreles,  sulauks ir anūkų. Vėliau, praėjus kažkuriam laikui po gydymo moteris man sakė- kol gydaisi, ramina tai, kad kažką darai su savo liga. Bet po gydymo atsiranda baimė- kad liga neatkristų, neatsirastų antrinių navikų. Aš visuomet aiškinu gydymą  baigusioms moterims- nebijokite kreiptis į jus gydžiusius gydytojus, jie  atliks reikiamus tyrimus ir išsklaidys jūsų baimes.

35m. moteriai buvo diagnozuotas didelis auglys, gydytojai vyrui pasakė, kad ji gyvens neilgai .“Mes kartu su vyru puolėme į paniką, netekome vilties ir pajutome didelį, neaprėpiamą liūdesį.  Tai buvo nepaprastai gili krizė mūsų gyvenime, tačiau ji leido suprasti, kokia yra draugystės ir meilės reikšmė, padėjo atrasti būdą, kaip iš tikrųjų būti kartu su žmogumi ir suprasti vienam kitą…Visą gydymo periodą vyras buvo šalia ir tas jausmas, kad esi ne vienas- padėjo atlaikyti gydymo krizes, sunkiausius periodus, kuomet atrodė, kad jau viskas baigta, daugiau neištversiu“.

Kas labai vargina po gydymo- tai bendradarbių, pažįstamų požiūris. „Labai nemėgstu, kai kas nors iš pažįstamų prieina prie tavęs , paima už parankės ir klausia : kaip laikaisi? Atsakau: gerai. O jie neatlyžta: ne, tu sakyk, kaip iš tikrųjų  laikaisi ?“Jei galvojate, kad išgyvenusios krūties vėžį moterys yra verksnės, nuliūdusios- pamirškite tai. Persirgusioms moterims būna liūdna , kai draugės arba draugai atitolsta dėl savo baimės ar nejaukios savijautos.

Turbūt svarbiausias dalykas , kuriuo pasižymi persirgusios krūties vėžiu moterys , yra jų optimistinė pasaulėžiūra. Jos žino paslaptį, kurią kiti žmonės paprastai savo pasirinkimu ignoruoja: mums visiems lemta mirti, ir svarbu prasmingai praleisti tą laiką, kuris liko gyventi. Besimokant mąstyti pozityviai , krūties vėžys yra baisi mokymo priemonė, bet akivaizdu, kad ji labai efektyvi.

 

Leonarda Šarakauskienė      info@srakauskiene.lt

PO KAIŠIADORIŲ APYLINKES PASIDAIRIUS

 

Kaišiadorių  vardas kildinamas iš kilmingo totoriaus, gyvenusio šiose vietose dar 16a. vardo Chaišadaras. Kita versija teigia,  kad pavadinimas galėjęs kilti nuo žodžių „kašė“ (krepšys + daryti ), taigi turėtų reikšti „krepšių gamintojus, dirbėjus. Galėjo kilti ir nuo žodžio „kaištis“-kamštis kam nors užkimšti, tuomet galėjo reikšti „kaiščių dirbėjas“. Bet gyvenvietė kūrėsi prie geležinkelio ir tokie amatai neturėjo esminės svarbos. Kildinant pavadinimą labiau tikėtina, kad 19a., kai caro laikais buvo statomas geležinkelis, gyventojai vis klausdavo „kū čia daro“? 1862m. miestas vadintas Kaszedary,1905m. rus. Košedary, 1926m. Kaišedorys, hebraiškai – Kušidar. Dabar – Kaišiadorys.

_DSC9254Pats Kaišiadorių miestas nėra labai  ypatingas , daugiau  garsus kaip   geležinkelio mazgas. Per miestą ėjo geležinkelis Peterburgas- Varšuva, nuo jo atšaka į Lentvarį ir Virbalį ,o 1871m. savarankiška atšaka į Liepojos uostą. 19a. pabaigoje buvo pastatyta vandentiekio  stotis ._DSC9256 Kaišiadorys taipogi yra vyskupijos centras .Katedros kriptoje palaidotas  vyskupas T. Matulionis (1873-1962). 2017m. paskelbtas Palaimintuoju. Nepriklausomos Lietuvos metais prie geležinkelio buvo įsteigta amatų mokykla. Vienas mokyklos dėstytojų buvo Algirdas Škėma- žinomo rašytojo tėvas.

Netoli Kaišiadorių ežerų apsuptyje- Žaslių miestelis._DSC9263 Daugelis yra matę centrinę, akmenimis grįstą  Žaslių aikštę, jei ne gyvai, tai televizorių ekranuose ar kinuose, nes čia buvo filmuojamas filmas Tadas Blinda, serialas „Čia mūsų namai“. Pokario metais aikštėje buvo guldomi NKVD stribų išniekinti partizanų kūnai. 1975m. už kelių kilometrų esančioje Žaslių geležinkelio stotyje traukinio katastrofoje žuvo apie 20 žmonių.zasliai-62046111

zasliai-62046089 Jų atminimui pastatytas koplytstulpis. Netoli Žaslių geležinkelio stoties, Guronių kaime yra  kardinolo Vincento Sladkevičiaus tėviškė. Jis  mokėsi Žaslių pradinėje mokykloje.1552m. Žasliai minimi kaip miestas. Žygimantas Augustas miestelį padovanojo savo žmonai Barborai Radvilaitei. Po poros šimtų metų miestelyje pradeda kurtis žydai, jie sudarė apie 70 proc. visų gyventojų. Čia veikė Talmud Tora mokykla, Žydų banko filialas, daugybė smuklių ir parduotuvių. Žydams kurtis buvo ypač paranku- nes netoli miestelio buvo nutiestas Vilniaus –Kauno geležinkelis , o žydai prekiavo mediena ir grūdais. Nutiesus geležinkelio atšaką į Varšuvą prekyba įgavo tarptautinį mąstą.

_DSC9271Ant ežero kranto stūkso Žaslių Šv. Jurgio bažnyčia. Manoma, kad ji statyta apie 1460 metus.Šalia bažnyčios įspūdingas antkapis  Žaslių klebonui M.Cijūnaičiui, klebonavusiam bažnyčioje 1925-1946m. _DSC9269_DSC9268

_DSC9032Pasukus iš greitkelio Kaunas-Vilnius link Paparčių, asfaltą keičia žvyrkelis. Tik įvažiavus į miško keliuką pasitinka Mitkiškių akmuo su Jėzaus, Marijos, Avinėlio pėdomis ir medinis kryžius.

_DSC9035_DSC9067 Pakilus  į kalniuką  netikėtai atsiveria nuostabus vaizdas į Kernavės piliakalnius, kuriuos įpratę matyti kitame  Neries krante.

Tolėliau pavažiavus- žvyrkelį keičia akmenų grindinys- privažiavome Paparčius._DSC9078 Šiandien Paparčiai nedidelis ramus miestelis, o dar prieš pusantro šimtmečio čia veikė Domininkonų vienuolynas, įkurtas 1649m. Iš vienuolyno likę tik vartai ir kelios eilės išlikusių akmenų. _DSC9085Kitoje  kelio pusėje čerpėmis dengta apleista  koplyčia  tikriausiai menanti Napoleono mūšius. _DSC9061Vienuolyne virė kultūrinis- religinis gyvenimas . Jame buvo įsteigti  vienuolių rengimo kursai (noviciatas),  buvo rengiami kandidatai dominikonų vienuolynams bei mokytojai ordino išlaikomoms mokykloms. Čia buvo viena didžiausių ir svarbiausių vienuolynų bibliotekų Lietuvoje. Be teologinių, buvo istorinių, filosofinių, teisinių veikalų, taip pat ketvirtasis LDK statuto leidimas, pora M. Daukšos knygų. Dauguma šių knygų dabar saugojama Vilniaus universitete. Iš Laukagalio šaltinio į vienuolyną buvo nutiestas vandentiekis, tiekęs vandenį ne tik vienuoliams, bet ir Paparčių miestelio gyventojams. Daugeliui Paparčių gyventojų vienuolynas buvo pagrindinė darbovietė.  Po 1831m. sukilimo uždarius Vilniaus Domininkonų vienuolyną,  Paparčiai tapo Lietuvos provincijos Domininkonų centru. Nepavykus 1863m. sukilimui,  vienuolynas uždarytas, jo pastatai atiduoti kareivinėms, vėliau  parduoti rusams, žydams, galiausiai nugriauti. Iki mūsų laikų išliko mūriniai vartai, koplytėlė bei retas statinys  Lietuvos kapinėse- kolumbariumas._DSC9049

_DSC9056_DSC9053Liūdna vienuolių istorija Paparčiuose nesibaigė: netoli Paparčių įsikūrė Betliejaus seserų vienuolynas . Yra medinė, skiedromis dengta bažnyčia bei keliolika namukų vienuolėms bei čia atvykstantiems  piligrimams. Keleri metai Paparčiuose vyksta baroko muzikos festivalis.

_DSC9194Toliau-nedidelis Kalvių miestelis prie didžiausio Kaišiadorių rajone  Kalvių ežero. Miestelio įžymybė-  šv. Antano Paduviečio rotondos formos bažnytėlė.  Tokių Lietuvoje yra tik dvi- Kalviuose ir Sudervėje._DSC9227 

_DSC9102 Važiuojame link  Darsūniškio.  Miestelis minimas daugelio senovinių karų aprašymuose. Iš Darsūniškio pilies Vytautas siuntė kvietimus į savo karūnaciją, čia lankėsi švedų karalius Karolis XII, įsakęs supilti pilkapius kovoje kritusiems savo kariams. Darsūniškyje gyveno didelė žydų bendruomenė, plukdžiusi sielius. Prie įvažiavimo į miestelį pasitinka mūriniai vartai su stogu. Norint pravažiuoti pro juos- reikia kelis metrus pasukti į šoną nuo pagrindinio kelio. Vartai pastatyti 1818m.Taip vietiniai gyventojai tikėjosi apsisaugoti nuo gaisrų .Vartai, vedantys į Vilnių pavadinti Šv. Agotos vardu, vėliau  vartai pastatyti ir ant iš miestelio vedančių kelių- pavadinti Šv. Jurgio ir Šv. Kazimiero vardais._DSC9125 1963m. vartai buvo nugriauti , o medžiagos sumestos į Nemuną.  Po 27 metų buvo pašventinti naujai  atstatyti  Darsūniškio vartai, žmonių dar „bromais“ vadinti._DSC9096

_DSC9089 Pakeliui- Žiežmariai. Gyvenvietė pirmą kartą paminėta netoliese 1349m. vykusio Strėvos mūšio aprašyme. 1841m. Žiežmarius nusipirko grafas Benediktas Tiškevičius., kuris miestelį plėtė ir grąžino. Pastatyta unikali bažnyčia be vieno bokšto. Beveik  500 metų čia gyveno gausi žydų bendruomenė, atstatyta unikali medinė sinagoga. Šiuo metu Žiežmariuose veikia sulčių gamykla „ELMENHORSTER“, kurioje sultys gaminamos iš vietinių vaisių ir uogų, nenaudojant konservantų._DSC9092

 

 

  Grįžtant  užsukame į Rumšiškes. Jos garsios čia veikiančiu Lietuvos liaudies buities muziejumi. Statant Kauno HAE Rumšiškės perkeltos į dabartinę vietą (1960m. ), o senosios Rumšiškės liko Kauno marių dugne.

_DSC9156Dabartinės Rumšiškės ėmė kurtis apie 1956m.- tai naujai pastatytas miestelis, iš senojo liko tik Rumšiškių bažnyčia, kaip 18a. liaudies  architektūros paminklas (po rąstą išardžius perkelta į naują vietą). Kaip ir visų miestelių Rumšiškių  istorija labai įvairi, miestelis  ėjo didikams iš rankų į rankas, kurie suteikdavo įvairias privilegijas, statė mokyklas, ligonines, bažnyčias ir sinagogas.

_DSC91481913-19m. Rumšiškėse mokėsi rašytojas Jonas Aistis, miręs Amerikoje. 2000m. jo palaikai perlaidoti Rumšiškių kapinėse, įkurtas J Aisčio muziejus. 1851-1853 m. Rumšiškių raštininkų mokykloje mokėsi Antanas Baranauskas. Jo vardu pavadinta Rumšiškių gimnazija, ant marių kranto- žvelgiančio į marias A. Baranausko  skulptūra._DSC9159

Graži senųjų miestelių įvairovė- kažkada klestėję, garsėję savo amatais, prekyba, išugdę ne vieną garsų Lietuvos žmogų, įdomūs savo didinga  istorija, dabar daugelis užmiršti ir žinomi tik ten gyvenantiems .Tai kaip ir žmogaus gyvenimas: jaunystė, klestėjimas ir pagaliau- senatvė. Tik  žmogaus gyvenimą matuojame dešimtmečiais, o miestelių –šimtmečiais, amžiais. Graži ta mūsų Lietuva, turtinga jos istorija ir kultūrinis paveldas negailėkime laiko ir noro  po ją keliauti. Išsiruošiame į tolimas, egzotines šalis, o  esančio  grožio arti mūsų  - taip ir nematome.

 

Leonarda Šarakauskienė  info@sarakauskiene.lt

 

ENZIMŲ VIETA ONKOLOGINIŲ LIGŲ GYDYME

 

003Kas yra  tie enzimai arba fermentai ? Enzimai {gr. žodis-en-viduje zimes-mielės=enzimas} arba fermentai,  yra baltyminės medžiagos, kurios reguliuoja medžiagų apykaitos procesus, juos greitina, dalyvauja organizmui gyvybiškai svarbių medžiagų kūrime, neutralizuoja toksines medžiagas atsiradusias įvairių organizme vykstančių  procesų eigoje, saugo nuo kenksmingo laisvųjų radikalų poveikio  (tai  kenksmingi medžiagų irimo produktai atsirandantys organizme), stiprina imuninę sistemą.

Fermentų egzistavimas buvo žinomas jau gilioje senovėje: buvo žinoma, kaip rūgstant uogoms ar miežiams  pasigaminti vyną ar alų, kaip pasigaminti duonos raugą, rauginant pieną pasigaminti sūrius, konservuoti daržoves. Didelį postūmį tyrinėjant fermentus padarė amerikiečių mokslininkų J.B. Summer ir J. H. Nortrop darbai, už kuriuos 1946m. jiems suteikta Nobelio premija. Fermentų tyrinėjimai vyko intesyviai, ieškant galimybių pritaikyti jų naudingąsias savybes  pacientų gydymui. 20a. viduryje prof. M. Wolf ir H. Benitez pavyko sukurti fermentų mišinius , kuriuos  jie pavadino savo pavardžių pirmaisiais skiemenimis WOBE enzimais. Vėliau sintezuotas vaistas WOBE MUGOS E . Tai kompleksinis vaistas, savo sudėtyje turintis gyvulinės ir augalinės kilmės fermentų. Vėlesni mokslininkai, atlikdami studijas su pacientais,  nustatė, kad WOBE MUGOS E skiriamas kartu su chemoterapija sumažina jos šalutinius poveikius, didina jautrumą chemoterapijai. Naudojant šį vaistą išvengiama arba sumažėja vėlesnės gydymo komplikacijos, sumažėja skausmą mažinančių ir vėmimą slopinančių vaistų poreikis. Pastebėta, kad naudojant enzimų terapiją kaip pagalbinį gydymą, sustipėja organzimo imunitetas, pacientai yra atsparesni infekcijoms, nesuaktyvėja buvusios chroninės ligos

Onkologinė liga bei jos gydymas (chemoterapija, operacija, spindulinis gydymas ) paveikia daugelį žmogaus gyvenimo aspektų: fizinę sveikatą, darbingumą, šeimyninį gyvenimą bei psichologinę savijautą. Keletą metų trunkantis gydymas, baimė dėl ligos atkryčio, nuolatinis lėtinis ir intesyvus stresas silpnina organizmo imuninę sistemą. Vėžio gydymo metu pasireiškia didelis nuovargis, kuris vargina beveik 90% visų pacientų, o  25% pacientų  net ir po gydymo  nuovargis išlieka ilgam. Pagrindiniai veiksniai lemiantys nuovargį yra pats vėžys, skausmas, miego sutrikimai, mažakraujystė ir miglota  nežinomybė- kas bus toliau. Sergančiojo kraujyje pagausėja medžiagų irimo produktų – laisvųjų radikalų, kuriuos nusilpęs  organizmas nepajėgus suardyti, nors visos ląstelės turi gynybos nuo laisvųjų radikalų sistemą.

 ??????????????????????????????????????????????????????????????????????????Laisvuosius radikalus naikina  antioksidantai, kurių išoriškai gauname su daržovėmis, pilno gūdo produktais , riešutais, net šokoladu.Naujosios technologijos suteikė galimybę tyrinėti fermentų įsisisavinimą , jų poveikį skaidant laisvuosius radikalus. Remiantis šiandien turimais moksliniais duomenimis galima konstatuoti, kad papildomas gydymas WOBE MUGOS E turi šių privalumų :

  • stabilizuoja ir stiprina imuninę sistemą
  • sumažina šalutinį chemopreparatų poveikį
  • sumažina  ligos atsparumą  chemopreparatams
  • sumažina  šalutinį spindulinės terapijos poveikį .

001Enzimas WOBE MUGOS E yra medikamentis, receptinis  vaistas (ne maisto papildas), kuris turėtų būti naudojamas prieš chemoterapiją, tarpuose tarp chemoterapijos,  spindulinės terapijos metu. Mokslinėmis studijomis  įrodyta, kad jis sumažina neigiamą chemoterapijos ar spindulinės terapijos poveikį ir pagerina bendrą paciento savijautą, netgi sumažina ligos atkryčio ar metastazavimo galimybę.  WOBE MUGOS E patartina naudoti ir natūralios imunosupresijos  laikotarpiu- pavasarį ir rudenį, kuomet keičiantis orams yra tikimybė susirgti uždegiminėmis ligomis ir chroninių ligų paūmėjimui. 

Vaistą rekomenduojama gerti po dvi tabletes 3x dienoje prieš valgį, užgeriant stikline vandens.

Galimas šalutinis poveikis :pradėjus gerti tabletes dažniausiai pasikeičia išmatų konsistencija ir kvapas-tai įvyksta dėl suaktyvėjusių įrimo produkrų pašalinimo. Kadang WOBE MUGOS E neaktyvuojamas kepenyse, jis  nepavojingas pacientams su kepenų funkcijos sutrikimu.

Leonarda Šarakauskienė  info@sarakauskiene.lt

 

P.S. Visas straipsnis spausdintas žurnale "Onkologija" nr. 2 (21)2017m. L. Š.

 

 

 

MEILĖS IR GAILESTINGUMO PASIUNTINYS

is-klaipedos-kiles-hermanas-sulcas-nuo-1978-uju-gyvena-ruandoje-56f4e98c2f33aMūsų kelionė Afrikoje ėjo į  pabaigą. Keliavome po Ruandą, apsuptą kalnų apaugusių  tropikų augmenija , aplankėme gorilų tyrinėtojos  D. Fosey  gyvenvietės liekanas bei kapavietę, grožėjomės ežerais ir sodria augmenija. Liko aplankyti mūsų tautiečio  saleziečių  misionieriaus kunigo Hermano Šulco įkurtą jaunimo stovyklą .Stovykla netoli Ruandos sostinės Kigalio, tačiau labai nuošaliame kaime. Kad neklaidžiotumėme nežinomais Afrikos keliais, kunigas į  kryžkelę pasiuntė vaikelius su Lietuvos vėliava- juos pamatėme iš toli ,todėl stovyklą radome be didelių klaidžiojimų.

Kunigas Hermanas Šulcas kilęs iš Klaipėdos krašto. Prasidėjus karui, su šeima traukėsi į Vakarius. Žuvus tėvui, patyrė daug vargo, kartu su mama ir vyresniu broliu apsigyveno Vokietijoje, ten baigė mokyklą ir studijavo Italijoje Salesiano institute, tapo vienuoliu saleziečiu.

IMG_2955Nuo 1978m. H. J. Šulcas gyvena ir dirba Ruandoje, Mušos kaime. Čia gyvendamas jis visą savo gyvenimą pašventė našlaičių, atstumtųjų globai. Jo įkurtoje Jaunimo stovykloje gyvena iki 150 beglobių vaikų, yra bendro lavinimo bei  amatų mokykla, pastatyti nameliai vietiniams, bažnyčia. Kunigui talkina vienuolės, bei savanoriai, atvykstantys iš įvairių šalių. Stovykla išgyvena iš aukotojų pinigų._DSC0125

Vaikai mus pasitiko linksmais afrikietiškais šokiais pritariant būgnams, pavaišino skaniais, savo keptais pyragėliais ir kvapnia arbata. Tą akimirką, pasinėrę į smagius afrikietiškus ritmus  supratome, jog šiais nesibaigiančių skambučių, žinučių ir visiško nestabilumo laikais mes tik  manome palaikantys puikius ryšius su kitais. Bet tai netikras artumas. Kaip mums trūksta gilių, nuoširdžių santykių su žmonėmis- tokių santykių, kokius pamatėme ten, Tėvo Hermano stovykloje. Meilė likimo nuskriaustiems vaikams ten nesumeluota, ji atvira._DSC0117 Vaikai prie Tėvo Hermano glaudžiasi ,nes Jis jiems ir Tėtis ir Mama. Pasakodamas vaikų istorijas Tėvas Hermanas sunkiai sulaiko ašaras-jos liūdnos ir nevaikiškos, tie vaikai jau patyrę ir smurto, ir nemeilės, išmesti, buvę niekam nereikalingi. „Jei įmesi į ežerą akmenį, eis ratilai. Tie ratilai nurims, bet akmuo ežero dugne liks. Taip ir tiems vaikučiams, nors jie dabar atrodo linksmi, laimingi,  bet akmuo jų  širdelėse liks visam gyvenimui“-sako Tėvas Hermanas._DSC8571

1994m. Ruanda išgyveno siaubingą genocidą, per kurį buvo nužudyta apie 1 mln. visiškai nekaltų žmonų. Išžudyti ir stovyklos vaikai, jų liko tik 12 , stovykla buvo visiškai sugriauta. Kunigas Hermanas stebuklingai išsigelbėjo ir atstatė stovyklą tokią, koka ji dabar ir yra._DSC0125_DSC8573

„Tikrieji turtai slypi ne piniginėse, o mūsų širdyse, tereikia norėti  pamatyti vienam kitą.“ baigiant mūsų viešnagę pasakė nuostabusis lietuvis Kunigas Hermanas. Mums buvo laikas grįžti į Kigalį, bet  atrodė, kad patirtieji įspūdžiai, išgyvenimai tarytum nuplėšė nuo mūsų kaukes , po kuriomis mes taip slepiame savo širdis. Tačiau ne kiekvienam lemta turėti tokią didelę, pilną meilės širdį. Jei tokių žmonių būtų daug-  pasaulis būtų kitoks- be smurto, karų, beprasmių žudynių….Linkime sveikatos ir ilgų gyvenimo metų Jums, Kunige. Juk ten tolimoje Ruandoje yra ir dalelė Lietuvos-  mūsų trispalvių pas Jus matėme daug. _DSC0129_DSC8577

 

Leonarda Šarakauskienė

info@sarakauskiene.lt

MINISTER OF GOD LOVE AND COMPASSION

_DSC8569

 

It was the noon of February 2018, when we, a group of Lithuanian tourists entered the land of Rwanda. Contrary our anticipation after sun -dried  savannas  of Uganda, everything  looked  fresh and green. It was much struck with the strange  beauty  of  the  view  which gradually opened out before us. Rwanda is also called ‘The land of thousands hills” with   jagged   peaks, clear lakes and flowering soil.  But  this story is not about rolling hills that’s emerges from the clouds, not about the jungle forests and mountain gorillas. There is a story about our earthman missionary Father Herman Schulz, a founder of Hameau des Jeunes  (Youth Township) When he arrived to Rwanda in 1974. he opened the 150-place orphanage in remote village called Musha (not far from  the  border  with  Tanzania). Father Herman has also built homes for many peoples into the local community, several churches, parish houses, a  charity  dining  hall and a gymnasium .He fostered a poor children, orphans, who could  not find warmth at their own home, or has no home at all and are in need of care and attention. When talking about traumatic experiences of his children, the ways they had got into the homestead , Father Herman couldn’t stay calm. “When you stand on a lake and you throw a stone into the lake. First you have large ripples, then the ripples get smaller and smaller still, then the surface calm , but the stone is still on the bottom. That is same with those  children:they appear like an ordinary children , but the stone of their experience is still lying in their hearts  and will be lying forever”.IMG_2955

is-klaipedos-kiles-hermanas-sulcas-nuo-1978-uju-gyvena-ruandoje-56f4e98c2f33aHerman Schulz was born in 1939 in Lithuania. His childhood was quite  tough  after  losing   his father  during the war in 1941. Together with mother and  eldest   brother  they  moved to Germany, where was working hard but his life was still poor. When he became a Salesian   priest, he decided to help children so in  1974 he found himself in Rwanda and he is still continuing his mission till today. In 1994, the terrible genocide killed about 1 million Innocent Rwandan people, the Youth homestead was demolished, children from Youth center were killed too, only 12 children stayed alive. Father Herman began to rebuilt all the farm and now it looks as if nothing terrible had  happened  there. “Rwandans have exhibited an amazing Christian ability to forgive. While murderers of their family members and friends may still saunter among them, they are quick to say “We are no longer Hutu and Tutsi , we are Rwandans”, says Father Herman.

_DSC0117 The children in the Homestead looked happy and were smiling to us,  they danced African dances ardently clattering African drums inviting us to dance _DSC8577together.

_DSC8571 We were welcomed with tasty cakes that were home made by lovely girls and served flavorful tea. Time passed very quickly, we had to go back to Kigali. We left the Youth homestead fascinated by hospitality of Father Herman and his children, impressed by the amount of what one devoted man can do.  We have definitely met an extraordinary Man. We felt like we just dropped the  mask  which hid our hearts underneath. We were talking without using any words but only through our hearts. “God is writing a letter of love trough my works which I pass to the world” says  Father  Herman Schulz. We were heading _DSC8573back in silence thinking how the one man with the big heart can make a noticeable difference in this tough world._DSC0129_DSC0125

 

 

Leonarda Sarakauskiene; info@sarakauskiene.lt

COLOURFUL AFRICA

IMG_2992I want to share my memories from my seventh trip to Africa. People are often making assumptions that Africa is a very dangerous, poor and unsafe place. Also, many people still think that Africa is like a one solid country but it is a continent which contains a 54 independent countries. It is a home to more than a billion people, there are many different peoples and tribes  who speak in different languages, has  different religions and their traditions are  very unique. Even the landscape changes from orange Namibian desert to rainforest and powerful waterfall. Serrated mountain peaks with snow caps and glaciers to the volcano with the lava lake on  the top of the volcano Erta Ale and colorful Danakil crater. There are about 2000 languages in Africa. They even have a monument for the African languages. African continent is so big it could fit United States, India, China and part of Europe.

I often ask myself: why Africa is so attractive to me. And I immediately answer: It is hard to describe the beauty of the landscape, wildlife and unlimited freedom. In Africa you don’t feel an age or nationality differences, you just become the part of it the way you were born. It is hard to describe Africa in words: It is so colourful, loud and melodious, it overwhelms all possible senses, because in every step you feel something unusual, unexpected, unimaginable. Everything that you already had read in books looks far from the real emotions you experience being there. No school is able to teach you the lesson of Africa.  Seems like all the crisis in the world – the accumulation of poverty, inequality, and spirituality in the minds of people is intrinsically understandable thing  and  is intended for higher powers and requires  to live in order to survive. The people of Africa are very poor but calmly equalizes with the rest of the world having so much._DSC7647

I used to travel to Africa on my own (accompanying local travel agencies), with friends or through Lithuanian travel agencies.Travel in a group is also  interesting but the next trip I would  prefer to travel alone  or with a smaller number of companions, accompanying by local travel agency.  This time our final destination was Central African states Uganda and Rwanda.27750154_1805713142773747_6353716363818702943_n

_DSC8066Equator passing through Uganda, divides our world into northern and southern hemisphere, where the sun descends perpendicularly to the horizon and equals day to night. Uganda is one of the three African countries surrounding Lake Victoria, the  largest  one in the  continent of Africa,  which I have already seen when  traveled across Kenya and Tanzania. _DSC7837 Our goal was to visit  the Murchison Falls in Uganda – (also known as Kabalegos or Kabaregos waterfall).Murchison  falls -  unique decoration of Nile.

_DSC7853 Waterfall was named after England's Royal  Geographer Society president Roderick  Murchison. This amazing place of nature discovered by Nile explorer Samuel White Baker about  in 1860’s. This waterfall can be seen from a ship sailing through the Nile River. On the shores you can also find hippopotamus, crocodiles and buffalos. We have finally heard  the roaring sound of water and only later saw  the   sparkling  water    falling from the  rocks. It is necessary to get off from the ship and walk up to the top of the hill, to see how the wide  river narrows up to  7 meters and powerful stream of water falling down from the gorge 49 meters height. People saying that sometimes you feel like the earth tremble under your  feet.IMG_2579 We did not feel that but we got the chance to see the wonderful rainbow.  Wildlife in Uganda is protected from extinction. There was a times when reckless were  killed rhinos, gorillas, elephants. In order to save, endangered populations of animals are established to some kind of shelters where they being observed, maintained or treated if necessary. _DSC7984

_DSC7677We walked around rhinoceros "shelter" at Ziva Rhino Reserve, which is currently home to more than a dozen of these huge animals.  Kibale National Park  takes place   and breeds around 13 species of monkeys. At   the park you can find about 70 species of mammals, a multitude different sizes and colours of butterflies and birds. It looks like a natural nature created book, full of differen  colours, vibrant,  surrounded by a variety of sounds. It is difficult to imagine the kingdom of birds at  Magombė swamps Any artist would fail to _DSC8070repeat them natural colour schemes which decorates the nature of his works.

IMG_2720We  moved towards the Rwanda – Congo – Uganda  tropical forests through dry savannah. Here, in this triangle, in  altitude of 1200-2700 meters  of Bwindi impenetrable thick  rainforest are   home to more than half of the world's mountain gorillas, whose life you watch  in their natural environment. Bwindi National Park primeval forest is strongly protected from any human activity in it. Especially Bwindy  impenetrable forest-residential for gorillas, the largest primates are the closest to humans in their appearance and their natural  behavior. Gorillas watching trip  takes about one hour and no more than  8 people can be in a group, you are not allowed to use a flash while making the pictures. Our guides were going first and ‘reaped’ the way using machetes so then we could get through the thorny bushes. We were ‘skiing’ by the gorilla’s nests, trying to find any hole to take a picture. In 1994   national park listed as a UNESCO world heritage as an important habitat of rare species. In the village IMG_2586near the park,IMG_2757 Batva pigmy tribes are living. These people lived in the forests, now expelled from the forest, but  still retains the old traditions and tribal way of life. We  were met  with drums and dances, local peoples  kindly showed their simple way of life._DSC8385

_DSC8366We also  visited  poor rural school  which is lacking books, pencils and also –  teachers. Only thing is not lacking : they’ve enough is a desire to teach. The children understands  that education is the only way from poverty. In our world, schools are open to everyone. We understand that education is our right, not the privilege. In Africa, most of the children don’t even have the opportunity to attend the school for any  reasons: as no money for tuition,  no time to attend school because kids has to work in their parents farm and schools are far  from residential areas. It is hard to imagine that in the 21st century you can still find the children who are not able to attend school. Those happy kids who go to school still have to do some farm work as bringing a tank of water home after classes because  only the school has water-bore._DSC7965_DSC7901

RWANDA

P1080814Clearing out the small border formalities we   found ourselves in the Thousand Hills Land – Rwanda. It is a very small state, three times smaller  than Lithuania, but population of people is three times bigger. Rwanda is considered to be the most densely populated state  in Africa – 1 sq. kilometer is home to about 230 people. Rwanda is  surrounded  by jagged Virunga mountain range. The glacier  on the top of the mountains fills the Nile basin with water. At the dormant   volcanic foothills lies the beautiful shaped lakes. Because of the  very steep shores, lakes in Rwanda has  no hippopotamus or crocodiles, people there do fishing, coasts equipped loggia with beautiful beaches and recreational areas. It is  the real kingdom of birds. In dense tropical forests of Virunga mountain, American scientist and researcher of gorillas D.Fossey lived here for 18 years. In almost 3 km altitude she build the house herself, laboratories and health shelter for gorillas. She changed her comfortable life in America to extreme living conditions in the jungle just for the love of these endangered primates

   IMG_2849 D. FossIMG_2850ey perseverance and determination helped keep  gorillas  from  poachers who were killing them. Due to important discoveries and researches about the primate species D. Fossey has  became  one of the most famous zoologist in the world. Unfortunately  in 1965 she was found murdered in her hut. There is a documentary film about this strong woman called – "Gorillas in the Mist."IMG_2832

It has became a real challenge for us to climb to  the  D. Fossey   remnants of the settlements and the tomb. We had to climb 3 km up to the steep slope. It was very slippery as well.IMG_2860

IMG_2804 We

 

climbed  via primeval tropical forest-covered mountain, which has  never saw  the sun, the earth slush, long spines bushes tore the hands,  high grass burned our hands. However, we achieved  the difficult  aim. D.Fossey must to be a very strong woman, she had to climb that slope far more times than we did. By the way, the descent was even heavier than climbing  up- we slid, our feet caught on the stones, we kept slipping and falling into the mud.   D.Fossey long and persistent work gave a visible results –  reduced  level of poaching and preserve the mountain gorilla species.

IMG_2948In 1994,  Rwanda survived painful genocide.  In just over 100 days, Hutu tribe extremists killed 800  thousand  Tutsi people,  as well as political opponents, irrespective of their ethnic origin. Today Rwanda is trying to forget this horrific period of  history.  Now it is forbidden to talk about ethnicity. We visited the Genocide Museum in Kigali. We saw the pictures –   innocent victims  of  meaningless murder. There we  have  understood  how unsettled, incomprehensible and inexplicable is the human life. When you talk with Rwandans, you can feel that they are aware of their gruesome history, but ready to  create  a pleasant future. 

_DSC0117Since 1978, Lithuanian missionary Hermann Schulz lives in Rwanda. He  established  an orphans caring homes, schools and houses for villagers to live. He  is  the Father and Mother for orphanage children, the priest takes care of genocide victims._DSC8581  We visited  the  Father’s Herman’s camp. We had a pleasure to meet this extraordinary Man. We all dropped the mask which was hiding our  hearts  We communicated with our hearts instead using the words. But I have a separate story  about  the Father Herman.

Our trip has ended and I started dreaming again about the new trips. We are forever passengers in our life, everything is changeable and incomprehensible but one thing always stays the same – life always has an interesting plan for us.  I believe that there is more of Africa in my plan because, I’m sure, this mysterious continent has an endless amount of adventures ready for me.

Leonarda Sarakauskiee

info@sarakauskiene.lt

The pictures below:

P1080823IMG_2764IMG_2629IMG_2791_DSC7649_DSC7688_DSC7740_DSC7802_DSC7820

_DSC7823

_DSC7826_DSC7837_DSC7847_DSC7866_DSC7867_DSC7884_DSC7888_DSC7945_DSC7998_DSC8027_DSC8165_DSC8340_DSC8356_DSC8443_DSC8456_DSC8394_DSC8458 _DSC8541_DSC8555_DSC8559_DSC8562

MARGASPALVĖ AFRIKA

 

IMG_2992

Tai jau mano septintoji kelionė  į šią daugeliui įsivaizduojamą kaip labai pavojingą, skurdžią ir  nesaugią šalį. Dažnai manoma, kad Afrika- tai vientisas žemynas, tačiau joje yra 54 savarankiškos šalys, gyvena virš milijardo žmonių, yra daugybė skirtingų  tautų ir tautelių kalbančių skirtingomis kalbomis, skirtingų tikėjimų ir labai skirtingų papročių. Net ir kraštovaizdis labai skirtingas- nuo oranžinių Namibijos dykumų iki drėgnų atogrąžų miškų , galingų krioklių , kalnų dantytomis viršūnėmis su sniego kepurėmis ir ledynais  (Rwenzori, Kilimažaro kalnai) ,nuo ugnikalnio su lavos ežeru viršūnėje (Erta Ale) iki spalvingojo Danakilo kraterio.Kalbų priskaičiuojama iki 2000. Pietų Afrikos respublikoje yra net paminklas Afrikanso  kalboms.(afrikanso kalba atsirado kolonijniais metais,kuomet vyko bendravimas tarp žmonių iš skirtingų kontinentų.Artimiausia ji yra olandų kalbai.Tarptautinė prekybos kalba Afrikoje laikoma Svahili -bantų grupės kalba ) Į Afrikos žemyną tilptų JAV,Indija, Kinija ir dalis Europos.

Dažnai pati savęs klausiu: kas mane joje taip užbūrė, kas mane į ją taip vis traukia. Iš karto atsakau: neaprašomo grožio _DSC8411kraštovaizdis, laukinė gamta, beribė laisvė. Afrikoje pasijunti be amžiaus, be tautybės, tarsi atklydėlis iš kito pasaulio, tačiau greitai  tampi to margo gyvenimo dalimi. Žodžiais nupasakoti Afriką sunku: ji tokia spalvinga, skambi ir melodinga, ji užvaldo visus įmanomus pojūčius, nes  kiekviename žingsnyje pajunti  kažką neįprasto, netikėto, nelaukto.  Kas perskaitytose knygose , matytuose filmuose atrodo tolima ir nepasiekiama – Afrikoje tampa tikrove. Jokia mokykla nepajėgi išmokyti Afrikos pamokų mūsų, baltųjų.  Atrodo,kad visos pasaulio krizės-  skurdo, nelygybės, dvasingumo susikaupusios žmonių sąmonėje yra kaip savaime suprantamas dalykas, kuris yra skirtas aukštesniųjų jėgų ir jį reikia gyventi,kad išgyventum. Afrikos  žmonės turintys tiek  mažai,  ramiai susitaiko su pasauliu, turinčiu tiek daug.

Keliavau po Afriką įvairiai: viena, su keliais kelionių draugais, su kelionių agentūra "Grūda". Visi keliavimo būdai savotiškai įdomūs ir žavūs, tačiau sekančią kelionę rinkčiausi viena ar tik su keliais bendrakeleiviais. Šį kartą keliavau su kelionių agentūra "Grūda", kadangi grupė buvo nedidelė, ir, svarbiausia, grupę lydėjo eruditas, geografas, nuostabus gidas- Rytas Šalna ._DSC7655Be to, labai norėjau aplanktyti lietuvio misionieriaus Tėvo Hermano Šulco globos namus Ruandoje.  Kadangi kitos kelionių agentūros siūlė tik kelionę į Ugandą- teko rinktis kelionių agentūrą "Grūda".

_DSC8066Pusiaujas, einantis per Ugandą , žemę dalina į Šiaurės ir Pietų pusrutulius, čia saulė leidžiasi statmenai horizontui, o dienos trukmė lygi nakties trukmei. Uganda yra viena iš trijų Afrikos valstybių juosiančių didžiausią žemyno Viktorijos ežerą ,prie kurio jau buvau lankydamasi Kenijoje ir Tanzanijoje_DSC8057.

Viena iš Ugandos įžymybių-  Merčisono krioklys (dar _DSC7854vadinamas Kabalegos ar Kabaregos kriokliu). Merčisono krioklys- unikali Nilo puošmena. Pagerbiant Anglijos Karališkosios draugijos prezidentą  Roderiką Merčisoną šiam kriokliui suteiktas jo vardas. Šį nuostabų gamtos kūrinį apie 1860m.  atrado  Nilo tyrinėtojas Samuel White Baker. Prie krioklio  galima priplaukti laivu, užkopti į uolas ir stebėti jį krentantį  nuo uolų.

_DSC7866Plaukiant Nilu atsiveria visas Nilo gyvūnijos pasaulis:hipopotamai, krokodilai, buivolai, galybė paukščių._DSC7805  Nilo baseino gyvūnijos pasaulis  užburiantis._DSC7857 Priplaukus  arčiau  išgirsti riaumojančio vandens garsą ir tik vėliau pamatai putojantį ,  krentantį iš uolų vandenį. Būtina išlipti iš laivo ir pėsčiomis eiti į kalvos viršūnę, kad pamatytum,kaip upės vaga susiaurėja iki 7m. pločio ir galingas vandens srautas  krenta žemyn tarpekliu  nuo 49m. aukščio uolos.  Sakoma, kad kartais galima pajausti, kaip po kojomis dreba žemė. Mes to nepajautėme, tačiau pamatėme gražią vaivorykštę.

_DSC7677Laukinė gyvūnija Ugandoje labai saugojama nuo išnykimo. Buvo laikai, kai beatodairiškai buvo žudomi raganosiai, gorilos, drambliai. Stengiantis išaugoti nykstančias populiacijas – kuriamos  savotiškos prieglaudos, kuriose gyvūnai stebimi, prižiūrimi,reikalui esant gydomi. Pasivaikščiojome po  raganosių "prieglaudą" Ziva Rhino draustinyje,kuriame šiuo metu gyvena keliolika šių didžiulių gyvūnų.Kibalės_DSC7708

_DSC7984 nacionaliniame parke gyvena ir veisiasi apie 13 rūšių bezdžionių, tarp kurių galima pamatyti ir šimpanzes. Parke aptinkama apie 70 rūšių žinduolių, galybė įvairaus dydžio ir spalvų drugelių, paukščių. Tai visas gamtos pažinimo vadovėlis, pilnas ryškių spalvų, knibždantis, skambantis įvairiausiais garsais. Sunkiai įsivaizduojama paukščių karalystė Magombė pelkėse._DSC7998 Daugybė, apie 200 rūšių gražiausių planetos paukščių stebina savo spalvingomis plunksnomis, nematyta išvaizda, snapo, galvos forma. Jokiam dailininkui nepasisektų išgauti tokių spalvų gamų, kokiomis išpuošė gamta savo kūrinius. Išdžiūvusiomis savanomis, Kazingos kanalu, jungiančiu Edvardo ir Džordo ežerus, judėjome link Ruandos-Kongo -Ugandos tropinių miškų._DSC8448

IMG_2583 Čia, šiame trikampyje, 1000-2600m. aukštyje Bvindžio neįžengiamuose atogrąžų miškų tankmėse gyvena daugiau nei pusė visų pasaulio kalnų gorilų, kurių gyvenimą jų natūralioje aplinkoje stebėti   važiuoja turistai iš viso pasaulio.IMG_2586 Tai  yra didelis pajamų šaltinis Ugandai ir Ruandai. Bvindžio nacionaliniame parke saugomas pirmykštis miškas, jokia žmogaus veikla jame negalima. Ypatingos šio neįžengiamo miško gyventojos-gorilos, stambiausi primatai ir panašiausios į žmogų savo išvaizda, elgesiu. Gorilas stebėti leidžiama ne didesnei kaip 8 žmonių grupei, stebėjimas trunka tik valandą.IMG_2671IMG_2643 IMG_2720Fotografuojant negalima naudoti blykstės,  Patekti iki gorilų buveinių sunku- jau vien žodis "neįžengiamas" naudojamas ne perkeltine prasme. Priekyje einantis reindžeris mačete "skynė" kelią, kad kaip nors būtų galima prasibrauti pro spygliuotus krūmus, lianas. Iki gorilų "lizdų" ne ėjome, o slidinėjome stačiais šlaitais, bandydami  kaip nors  rasti properšą fotografavimui. 1994m. šis nacionalinis parkas įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldą kaip svarbi retų rūšių buveinė.

_DSC8386Kaimelyje šalia parko  gyvena žemaūgių pigmėjų  batvių gentis.Tai miškuose gyvenę žmonės, dabar išvaryti iš miškų , tačiau vis dar išlaikę senąsias tradicijas ir gentinį gyvenimo būdą. Kaip įprasta Afrikoje, buvome sutikti su būgnais ir šokiais, vietiniai maloniai  aprodė savo  skurdžią  buitį. Tai buvę džiunglų gyventojai,iš jų išvaryti ir šiuo metu gyvenantys mažame žemės plotelyje. Stebina, kaip darniai pigmėjai sugyvena su gamta ir kaip sugeba pasinaudoti viskuo,ką miške randa. Jų ginklai – paprasti lankai ir ietys, gyvena pintuose iš žabų lūšnelėse ir nors dabar turi pastovų gyvenimą, paklausus, ar grįžtų atgal į mišką, jei būtų leista- atsako,kad ilgisi gyvenimo miške._DSC8385

Aplankėme ir varganą   kaimo mokyklėlę, kurioje trūksta viso- knygų, sąsiuvinių, mokytojų, netrūsta tik noro mokytis, nes jau vaikai supranta, kad tik per mokslą _DSC8367įmanoma išbristi iš skurdo.  Mūsų pasaulyje mokyklos yra atviros visiems. Mes tai suprantame kaip savo teisę, o ne privilegiją. Afrikoje daug vaikų neturi galimybės jų lankyti- nėra pinigų mokėti už mokslą, nuo mažens  reikia dirbti tėvų ūkyje, mokyklos  toli nuo gyvenamųjų vietų.  Sunku įsivaizduoti, kad 21 amžiuje yra vaikų,   neturinčių   galimybės lankyti mokyklos.  Tie laimingi vaikai,  kurie  eina į mokyklą, neatleidžiami nuo ūkio darbų, net pareidami iš mokyklos, kiekvienas turi parnešti bakelį vandens, nes kaime nėra šulinių, o mokykla  turi vandens gręžinį.

_DSC7902 

_DSC8366

RUANDA

Sutvarkę nedidelius sienos formalumus  atsidūrėme "Tūkstančio kalvų šalyje"- Ruandoje. Tai nedidelė valstybėlė, tris kartus mažesnė už Lietuvą , bet joje gyvena tris kartus daugiau žmonių nei Lietuvoje. Ruanda laikoma tankiausiai Afrikoje  apgyvendinta šalis- 1 kv. kilometre gyvena apie 230 žmonių.

P1080814Ruandą juosia dantytos Virungos kalnų grandinės, kurių fone tolumoje miglose išsiskiria Ruvenzorio kalnynas, dar vadinamas Mėnulio kalnais, todėji ji ir vadinama "Tūkstančio kalvų šalimi".

Šių kalnų viršūnėse  esantis ledynas pildo Nilo baseiną vandeniu.Snaudžiančių ugnikalnių papėdėse tyvuliuoja  nuostabaus grožio ir  formos ežerai bei  ežerėliai, iš kurių didžiausias- Kivu ežeras. Kadangi krantai labai statūs, Ruandos ežeruose nėra hipopotamų, krokodilų, žmonės verčiasi žvejyba, pakrantėse įrengtos gražios lodžijos su pliažais ir poilsio zonomis. Ir vėl- tikra paukščių karalija._DSC8509

 

IMG_2819Virungos kalnuose atogrąžų miško tankmėje 18 metų kaip atsiskyrėlė gyveno amerikiečių mokslininkė, gorilų tyrinėtoja D. Fossey. Beveik 3 km. aukštyje ji buvo įsirengusi sau namus, laboratorijas, gydyklą goriloms. Dėl meilės nykstantiems primatams -goriloms, patogų gyvenimą Amerikoje ji iškeitė ekstremalias gyvenimo sąlygas Ruandos miškų tankmėje . Savo tyrinėjimų centrą pavadino Karisoke- sujungusi dviejų ugnikalnių Karisimbi ir IMG_2804Bisoke pavadinimus. D. Fossey atkaklumas ir ryžtas padėjo išsaugoti brakonierių naikinamas gorilas, dėl svarbių atradimų apie šią primatų rūšį D. Fossey tapo viena žinomiausių zoologių pasauly_DSC8452je. Tačiau jos veikla neįtiko IMG_2832brakonieriams- 1965m. ji buvo rasta nužudyta savo trobelėje.

Apie šią tvirtą moterį sukurtas dokumentinis filmas "Gorilos rūke". Tikru išbandymu tapo mums kopimas į D. Fossey gyvenvietės liekanas ir jos kapą. Kopti teko stačiu šlaitu į 3 km. aukštį siauru, labai slidžiu taku- kopėme pirmyksčiu, tankiu  atogrąžų mišku apaugusiu kalnu, kuriame niekada nėra saulės ,žemė pažliugusi, krūmai  ilgais spygliais  braižė rankas ir kibo į drabužius, aukšta žolė ir ta buvo aštri ir šiurkšti, bandant įsitverti-  stipriai  nudegindavo ir braižydavo  rankas.  Tačiau savo tikslą pasiekėme, užkopėme. Tikrai tvirta moteris buvo D. Fossey . Ji kopti turėjo dažniau nei mes. Beje, nusileidimas buvo dar sunkesnis už kopimą- slydome, kliuvome, griuvinėjome. D. Fossey nuopelnas- sumažėjęs brakonieriavimo lygis ir išsaugota kalnų gorilų rūšis.

IMG_29481994m Ruanda išgyveno skausmingą genocidą . Vos per 100 dienų hutų genties ekstremistai nužudė 800 tūkst. žmonių . Jų taikiniais tapo mažumą gyventojų sudariusios tucių bendruomenės nariai, taip pat politiniai oponentai, nepaisant to, kokia yra jų etninė kilmė. Šiandieninė Ruanda bando pamiršti šį kraupų istorijos tarpsnį, yra uždrausta kalbėti apie etninę kilmę. Aplankėme Kigalyje esantį Genocido muziejų Ruandos aukoms atminti- kraupios nekaltų nužudytųjų nuotraukos,   beprasmiškų žudynių vaizdai- čia  pajunti, koks  žmonių  gyvenimas  permainingas ,  nesuprantamas ,nepaaiškinamas. Niekas negali atsakyti į amžiną klausimą: kodėl ?   Apie Ruandos genocidą sukurtas gana tikroviškas filmas  "Ruandos viešbutis".

_DSC8568Nuo 1978m. Ruandoje, Musha kaime gyvena lietuvis misionierius Hermanas Šulcas,įsteigęs Afrikos našlaičiams globos namus. Tiems Afrikos vaikučiams jis ir Tėvas ir Mama, kunigas rūpinasi per genocidą nukentėjusiais našlaičiais, įsteigęs kelias mokyklas, pastatęs keletą namų vietiniams, bažnyčias.. Aplankėme Tėvo Hermano stovyklą. Susitikimas su tuo nepaprastu Žmogumi-  nekartojamas jausmas.

Atrodė,kad mums visiems nukrito kaukės, po kuriomis slepiame _DSC8581

savo širdis. Ir bendravome vieni su kitais taip, kad mums nereikėjo nei žodžių, nei kaukių.Čia, būdami  kartu su Tėvo Hermano globotiniais,  supratome,kad tie, kurie kitiems dovanoja gerumą   patys patiria daug laimės , nepaisant  skurdo,tragedijų ar nevilties.  Bet apie Tėvą Hermaną- atskiras pasakojimas.

Kelionė baigėsi. Vėl pradedi svajoti apie naujas keliones, vėl  traukia kelias. Esame amžini keleiviai. Mūsų gyvenimas permainingas ir nesuprantamas, bet vienas dalykas tikrai aiškus : visada turi paruošęs mums  įdomų planą. Tikiu, kad tame plane ir  vėl   turėtų būti  Afrika.

Leonarda Šarakauskienė : info@sarakauskiene.lt

 Toliau :nuotraukos :

 

IMG_2924Prie Kongo Demokratinės valstybės sienos Gysenyi mieste

 

IMG_2897_DSC7757Taip vežamos ir nešamos  gėrybės per sieną

 

_DSC8562

_DSC8535

 

Gatvės vaizdas

_DSC7682

 

 

 

_DSC7662

_DSC7886

_DSC7745

_DSC7965

_DSC7658

diane-fossey-11_DSC8070

 

 

 

 

_DSC7752_DSC7688

SWEET NAPOLI,THOU ARE MYSTERIOUS

240px-Italy_location_map_svg

 

 

Oh sweet Naples, oh blessed land,
Where the creation wanted to smile!
You are the kingdom of harmony,
Santa Lucia, Santa Lucija!


Who is no heard this popular ballad about beautiful and mysterious city Naples…So when my daughter suggested a weekly trip to this sunny Italian city-  I accepted her proposal. from right away. Having used the cheap "Raynair" flight tickets, booked an inexpensive room through Airbnb company, we started our own jolly trip after that unusual, chaotic, but at the same time very impressive city. At first, we had some difficulties crossing the streets because the traffic was chaotic, From drivers, there was any attention to traffic lights or pedestrians passages.Motorcycles between pedestrians dive how fishes in the water, paying no attention to the peoples.. This street mayhem reminded me Africa cities, except that on the streets were not sheep, goats or donkeys prowling between cars, what pleasantly enlivens Africa cities streets.
 So about Naples. It is a city,  recalling a bloody mafia (Comoros) attacks, is held a guitar and mandolin homeland. Pizza also started their way in Naples. In Naples is the oldest Italian pizzeria where is baking the most famous Neapolitan pizza "Margarita". In the city are more than 400 churches, each having the distinctive history, amazing palaces, monuments, catacombs and museums. It is really could be named the museum of an open sky. Even the famous song of Andres Bocelli "Funiculi funicular "  is devoted to the funicular to the castle of San Elmo.To see all in one week is  really too short time, but  I guess what we managed to see-will remain in our mind for a long time.

_DSC7352There is a beautiful story about the establishment of the city. In IX BC it was called Parthenope- in honor of the  siren  Parthenope. These are  a Greek mythological creatures semi-females, semi-fishes. According to Homer "Odyssey", her songs decoyed the sailors into the coastal cliffs, where their ships wrecked. The Odyssey, wishing  to save his seamen, glued up their ears with wax and commanded himself to tie to the mast. Failing to sink the ship of Odysseus, Parthenope drowned in a grief. There, where the waves stranded ashore her body, the city named Parthenope has been set up. Only later, for an unknown reason besides to Parthenope Greeks built a new city and named it Naples (New City) At present only a small, narrow street called via Parthenope and remains of an arch on the coast reminds this beautiful legend.
_DSC7579

Castel_dell'Ovo_(1)_(15397707910)We started to visit the city from the two prominent sights of Naples: two castles next to each other: Caste  Nuovo and Castell dell'Ovo- or Egg castle (12 AD)).It is said that in the walls of castle Roman poet Virgil hid a magic crystal egg. The castle was rebuilt many times, but the egg was not found. Maybe, after all, it is for good, because this miraculous egg keeps Naples and it's  peoples from any kind of disasters.

_DSC7405A walk through the old town (as "New town " do not exists), a strange sense do not leave you: you are going through different periods of centuries, cultures,  different sizes,  styles of churches, palaces.Facciata_Duomo_di_Napoli_-_BW_2013-05-16 The church of the city's patrons St. Januarijus is distinguished by its size. St. Januarius Cathedral (Duomo di San Gennaro ) was built in III century (AD), St. Januarius is regarded as the city patron.
In the III century the Christians were cruelly persecuted.The bishop was brutally killed. There is a whole legend about of  the murdered bishop's Januarijus blood liquefaction phenomenon at the certain time of religious rites. The church this phenomenon  keeps very secretly so the scientists fail to solve this occurrence.

_DSC7430San Lorenzo Maggiore gothic style church  Here the "Decameron " author  Giovanni Boccaccio in 1413  met the daughter of King Roberto, princess Fiammetta. Princess inspired Boccaccio to write love lyrics.
In Naples lived and studied poet Publius Virgil, its streets reminds poets Petrarca, Dante,
_DSC7539 French writer  Stendhal. Even there are the lines of Lithuanian poet Maironis after his visit to Naples:"O beautiful Neapolitan earth/ where nature seems most smiles/you tired soul like a storm quieten /her harmony with Sants Lucia you filled/and dream in the sky will invite."/
Cappella-Sansevero-42881Miraculous art masterpiece are at  San Severo chapel  (16 century).Legend tells that San Severo prince Raimondo di Sangro was not faithful and was separated from the church. Raimondo experimented with people: in  the chapel are preserved the skeletons, which retains the entire blood circulatory system. How  all this has been achieved, scientists couldn't  explain. It is suspected that Raimondo his "models" before dead had been filled up with a special decoction, which strained blood in the blood vesselsIMG_0002 (2)cristo_velato3.Another secret of the chapel –a marble sculpture of Christi "Cristo velato". (Author Giuseppe Sanmartini, 1753yr.) Wrapped in the marble veil of  dead Cristi sculpture is still a mystery to fans of the sculpture, who can't find an explanation on how the author managed to achieve such a thin veil of marble. 1_14 Taking pictures at the chapel is strictly forbidden so my pictures were taken from postcards. By the way, all the museums not working days are different, so for large our disappointment, we did not get into  Capodimonte museum, where we were supposed to see the paintings of Caravaggio, Raphael, Tiziano, and others._DSC7527 Capodimonte Museum was built in18 century by the Spain king Charles III like his hunting lodge. Later it was built on a large scale and now is one of the biggest museums in Italy. The museum is located in a beautiful park on a  hill and offers a beautiful panorama of the Amalfi Bay, Mount Vesuvius._DSC7559 Beautiful skyline views to the city are   from San  Elmo castle. From there you can see how the main street of Napoli via Spaccanapolli divides the city into two parts._DSC7562 _DSC7564In the distance volcano, Vesuvio is seen. Because of the windy weather we were not allowed to go to the top of Vesuvius, visited only ruins Pompeii and Herculaneum.

 

_DSC7486_DSC7472_DSC7460
Throughout the day we have visited the largest island of the Gulf of Naples, Ischia. The island has  a volcanic origin, there are 70 hot springs, but in October, the tourist season was over and the springs were IMG_1978closed down for  visitors.The courteous taxi driver, nice speaking English, told the story of the island, showed us sightseeing places. It turns out that in 1867 Norwegian writer Henry Ibsen lived in the island. The place where he lived is called "Ibsen Villa". Supposedly inspired by the island nature beauty he wrote poem "Peer Gynt", in 1948 here lived American writer Truman Capote (Truman Streckfus), "Dinner at Tiffany " author, island loved writer Oscar Wilde.IMG_0004
On the shore of the island on the high hill is built castle (474 BC) named Aragon Castle (Castello Aragonese) The coast of the island is full of a lot of cozy cafes, fisherman's, souvenir's shops.We took a dinner there and were awarded very pleasant service and attention. Of course, the Neapolitan pizza really amazing (after all, this is the homeland of pizza), just as the cheese "Mozzarella" its taste quite unlike to our Lithuanian substitute.
The week went fast. Time to go home. Traffic service is good, especially we lived near Garibaldi Square, from which is the direct bus to the airport. At the end of our travel we learned to cross the streets, us already no longer irritated piles of garbage in the streets and hang up laundry on balconies or across the street. After all, where do you want to hang out the washings for drying? Everything is made up of the fact that there are no yards  the streets are so narrow that we often saw the neighbors talked over the street. It is convenient. We don't  say Naples goodbye, but only until…. Until next meeting, charming  Napoli!

 

Leonarda Sarakauskiene:   info@sarakauskiene.lt

 

Photos :_DSC7411

_DSC7416_DSC7500

 

 

 

_DSC7433_DSC7541_DSC7556_DSC7568_DSC7451 

BIOMARKERIŲ REIKŠMĖ LIGŲ DIAGNOSTIKOJE

cell-signaling-regulation1200x800Pastaruoju metu daug  gydymo įstaigų įsigyja brangius kraujo tyrimo analizatorius ir siūlo atlikti daug įvairių kraujo tyrimų. Labai populiarus -biomarkerių arba biologinių žymenų tyrimas "diagnostika iš kraujo lašo". Šis tyrimas šiuo metu yra "ant populizmo bangos".  Kas tie stebuklingieji biomarkeriai, kiek jie naudingi ligų diagnostikai ?

Kiekviena atsiradusi liga sutrikdo ląstelėje vykstančius medžiagų apykaitos procesus, ląstelės pradeda išskirti tam tikrus baltymus, kurių normalios, sveikos ląstelės neišskiria, arba išskiria labai mažai. Šie baltymai yra lyg biologiniai indikatoriai, siunčiantys signalą apie ligą ir nebūtinai tik apie vėžio ligą. Jie atsiranda sergant širdies ir kraujagyslių ligomis,  depresija,  ŽIV,  diabetu,  įvairiomis uždegiminėmis ligomis. Pvz: plačiai žinomas C reaktyvinio baltymo tyrimas (CRB) padedantis įvertinti uždegimo stiprumą, atsaką į gydymą.  Tačiau lygiai taip pat biomarkerių tyrimo rezultatai gali skelbti ir netikrą pavojų. Įvairių ligų diagnostikai biomarkerių šiuo metu sukurta daug, laboratorijos siūlo labai platų tyrimų diapazoną , todėl kartais, kai pacientas atneša tyrimų lapą- tik iš jo gali sužinoti apie vieno ar kito žymens egzistavimą. 

Kiekvienas gydytojo skiriamas tyrimas turi savo indikacijas ir skirdamas vieną ar kitą tyrimą gydytojas vadovaujasi mokslo faktais pagrįsta informacija. Šeimos gydytojai retai skiria žymenų tyrimus, kadangi šie tyrimai turi labai siauras indikacijas.  Kuomet pacientai pradeda užsiiminėti savityra, reikalauja tyrimų, apie kuriuos sužino internete, iš draugų ar kaimynų- tai tikrai daro bereikalingai, išleidžia daug pinigų beverčiams tyrimams, patiria daug nereikalingo streso, jei vienas ar kitas tyrimo rodmuo būna nukrypęs nuo normos. Taip dažniausiai būna su vėžio žymenų tyrimų rezultatais.

Esu onkologė, todėl daugiausiai žinau apie vėžio biomarkerius ar vėžio žymenų tyrimus , apie kuriuos žmonės turi daug klaidinačių žinių. Daugeliui atrodo, kad tai labai informatyvus tyrimas , padedantis anksti diagnozuoti onkologinę ligą. Pirmasis vėžio žymens tyrimas atliktas 1846m. atradus Ben -Džonso baltymą sergančiojo  mielomine liga (tai kraujo sistemos liga) šlapime.  Beveik po 170 metų nuo pirmojo vėžio žymens atradimo surasta apie 10 naujų vėžio žymenų. Onkologų skiriamų vėžio žymenų  tyrimų indikacijos labai siauros :

  • vėžio gydymo efektyvumo vertinimui
  • paciento stebėjimui dėl ligos recidyvo ar metastazavimo
  • piktybinės ligos įtarimas, pvz–radus ženkliai padidintą kiaušidžių vėžio markerį (CA 125), prostatos vėžio  (PSA), krūties vėžio (CA27-29) ir kt. būtini papildomi tyrimai ligos atmetimui ar patvirtinimui. Pradėti specifinį gydymą remiantis vien markerio padidėjimu negalima.
  • vėžio žymens rodmenys kiekvienam pacientui yra skirtingi. Kai markerio tyrimas atliekamas ligos eigos, gydymo efektyvumo vertinimui, markerio padidėjimo ar mažėjimo rodmenys vertinami pagal pradinį rodiklį.

Cancer-and-dietKaip matote, biomarkerio, ar žymens tyrimas nėra stebuklas. Kaip ir kiekvienas tyrimas turi savo griežtai apibrėžtas indikacijas ir neatliekamas ankstyvai vėžio diagnostikai , (kaip pvz. mamograma ankstyvai krūties vėžio diagnostikai ), netinka profilaktinėms programoms (išskyrus prostatos PSA tyrimas). Idealaus vėžio markerio nėra. Jei yra nerimas ar baimė dėl vėžio–geriau pasitarti su gydytoju , išsakyti savo baimes . Tik gydytojas gali nuspręsti , kokius tyrimus reikėtų atlikti, kad atmesti vieną ar kitą baimę , patvirtinti ar atmesti ligą.

 

Leonarda Šarakauskienė :info@sarakauskiene. lt 

MIELAS NEAPOLI,TU NUMYLĖTAS

240px-Italy_location_map_svg

Mielas Neapoli,tu numylėtas, 

mieste žavingas, mieste saulėtas.

Kiek atminimų sieloj atgyja,

Santa Liučija, Santa Liučija…..

Kas nėra girdėjęs šios populiarios dainelės apie gražųjį ir paslaptingąjį Neapolį. Todėl, kai dukra pasiūlė savaitės kelionę į tą apdainuotąjį miestą–iš karto sutikau. Pasinaudojusios "Raynair" skrydžių pigiais bilietais ,išsinuomojusios nebrangų kambarį per Airbnb bendrovę, pradėjome savo klajones po tą nepaprastai chaotišką ,bet tuo pačiu ir labai ispūdingą miestą. Kol įpratome–didžiulis iššūkis buvo pereiti gatvę, nes į šviesoforus, perėjas nelabai ten kas kreipia dėmesį. Motociklai tarp pėsčiųjų nardo kaip žuvys vandenyje, išnyrantys tiesiai prieš tave neaišku iš kur ir kada. Tas gatvių chosas labai priminė Afrikos miestų gatves,išskyrus tai,kad jose nebuvo avių,ožkų ar asilų, kas labai pagyvina Afrikos miestų gatves.

Taigi apie Neapolį. Tai miestas, menąs kruvinus mafijos (Comorros) laikus, yra gitaros ir mandolinos tėvynė. Picos taip pat pradėtos kepti Neapolyje, todėl Neapolyje yra seniausia picerija, kurioje kepama garsiausia Neapolio pica "Margarita".Mieste yra daugiau nei 400 bažnyčių, kiekviena turinti savitą istoriją, stilių, kiekviena apipinta legendomis.Ir dar- nuostabios architektūros rūmai, aikštės, paminklai, katakombos, muziejai. Tai tikrai ištįsas muziejus po atviru dangumi. Net funikulierius, keliantis į į Sant' Elmo pilį , apdainuotas Andrea Bocelli dainoje "Funiculi funicula".Savaitės aplakstyti viską yra tikrai labai mažai, bet ir tai, ką spėjai  pamatyti– išliks  ilgam.

_DSC7352Yra graži legenda apie šio miesto įkūrimą. IXa. prieš Kristų jis vadintas Partenope–gražiausios sirenos garbei. Sirenos- graikų mitologinės būtybės–pusiau moterys, pusiau žuvys. Pasak Homero "Odisėjos", Partenopė savo dainomis viliodavusi jūrininkus į pakrantės uostus, kur jų laivai suduždavę, o jūreiviai paskęsdavę. Odisėjas, norėdamas išgelbėti savo jūreivius, užlipdęs jų ausis vašku, o save liepęs pririšti prie stiebo. Nepavykus nuskandinti Odisėjo laivo, Partenopė iš sielvarto nuskendo. Ten, kur bangos išmetė jos kūną, įkurtas miestas, pavadintas Partenopė. Vėliau, dėl nežinomos priežasties, šalia Partenopės graikai pastatė naują miestą ir pavadino Neapoliu. Šiuo metu, tik nedidelė ,siaura gatvelė via Partenope  ir išlikusi arka pakrantėje primena šią gražią miesto įkūrimo legendą._DSC7353Castel_dell'Ovo_(1)_(15397707910)

Miestą lankyti pradėjome nuo Neapolio įžymybių: dviejų pilių viena šalia kitos : Castel Nuovo ir Castel dell'Ovo– arba kiaušinio _DSC7334pilis(12a.). Pasakojama, kad pilies sienose romėnų poetas Vergilijus paslėpė stebuklingą  krištolinį kiaušinį. Pilis daug kartų perstatyta, bet kiaušinio niekas taip ir nerado. Gal ir gerai–juk jis stebuklingas ir saugo Neapolio gyventojus nuo nelaimių. Vaikštant po senamiestį (o "naujamiesčio", kaip ir nėra), daugybė įvairių stilių, laikotarpių, dydžių bažnyčių ir bažnytėlių, koplyčių.

Facciata_Duomo_di_Napoli_-_BW_2013-05-16 Savo dydžiu išsiskiria miesto globėjo šv. Januarijaus katedra (Duomo di San Gennaro ).Šv. Januarijus laikomas miesto globėju, gyveno III-jo amžiaus pabaigoje, kuomet  krikščionys buvo žiauriai persekiojami. Yra visa legenda apie žiauriai nužudyto vyskupo Januarijaus kraujo, saugojamo bažnyčios induose suskystėjimo fenomeną tam tikrų religinių švenčių metu. Bažnyčia labai saugo šio fenomeno paslaptį, tad mokslininkams įminti šios mįslės nepavyksta.

San Loreno Maggiore –gotikinio stiliaus bažnyčia. Manoma,  kad "Dekamerono" autorius Giovanni Boccaccio (1338) joje sutiko princesę–karaliaus Roberto dukterį. Ji tapo herojės Fiammettos prototipu. Kiti šaltinai teigia, kad Fiammetta įkvėpė Boccaccio rašyti meilės lyriką. _DSC7506

 

Neapolyje gyveno ir mokėsi Publijus Vergilijus, Petrarka, Dantė (yra Dantės aikštė). Prancūzų rašytojas Stendalis  1817m. lankydamasis Neapolyje Via Toledo pavadino linksmiausia gatve žemėje. Yra ir Maironio rašytas eilėraštis apie Neapolį:"o gražusis Neapoli,žemė grakšti /kur gamta,rodos šypsos pati/ tu nuvargusią sielą kaip audrą nutildai/ ją harmonija Santa Ličija pripildai /ir svajonę į dangų kvieti".

1_14Įstabaus meno šedevras San Severo koplyčia(I6a. Capella San Severo)

.Legenda pasakoja, kad San Severo kunigaikštis Raimondo di Sangro bažnyčios nepripažino, todėl buvo nuo jos atskirtas. Raimondo darė eksperimentus su žmonėmis:koplyčioje saugojami  skeletai, kuriose išlikusi visa kraujotakos sistema. Kaip visa tai pasiekta–mokslininkai paaiškinti negali. Spėjama, kad Raimondo savo "modelius" prieš mirtį girdė specialiu nuoviru, kuris kraują gyslose sustingdė.IMG_0002 (2)

cristo_velato3 Dar viena koplyčios paslaptis–Kristaus marmurinė skulptūra "Kristus šyde" (Cristo Velato ,Giuseppe Sanmartino, 1753m.)

.Cappella-Sansevero-42881 Šydu apgaubtą mirusį Kristų vaizduojanti skulptūra iki šiol yra mįslė skulptūros gerbėjams, kurie neranda paaiškinimo , kaip autoriui pavyko išgauti tokį ploną šydą iš marmuro. Beje, į koplyčią patekome tik iš trečio karto, nes net ir skelbiamu darbo laiku rasdavome uždarytą, neaišku kodėl. (Suprask, tai Italija).Bilietas  kainuoja 7 eurus, eilė patekti į koplyčia ilga. Fotografuoti griežtai draudžiama, visur daug apsaugos darbuotojų. Mano demonstruojamos nuotraukos- iš atvirukų.

_DSC7514 Beje, visuose muziejuose nedarbo dienos yra skirtingos, taip. kad dideliam mūsų nusivylimui nepatekome į Capodimonte muziejų,IMG_2119kuriame tikėjomės pamatyti Caravaggio, Rafaelio, Ticiano šedevrus. Capodimonte muziejus statytas kaip Ispanijos karaliaus Karolio III-jo medžioklės namelis (18a.).Muziejus yra gražiame parke, ant Capodimonte kalvos ir yra vienas didžiausių muziejų Italijoje.

Nuo muziejaus atsiveria graži Neapolio panorama į Amalfio įlanką, Vezuvijų. Dar gražesnė panorama atsiveria nuo San't Elmo pilies– matosi,kaip pagrindinė gatvė–via Spaccanapoli lyg juodu kaspinu miestą  dalina į dvi dalis. Tolumoje matosi grėsmingasis Vezuvijus, į kurį pakilti dėl prasto  oro  negalėjome,  aplankėme tik Pompėją ir Herkulaniumą._DSC7467

IMG_1978Visą dieną paskyrėme didžiausiai Neapolio įlankos salai Iskijai. Greitaeigis keltas į ją nuplukdė per 40 min.Sala vulkaninės kilmės, joje yra net 70 karštųjų versmių, tačiau spalio mėn.  pabaigoje turistinis sezonas jau baigėsi ir versmės uždarytos lankymui. Paslaugus taksi vairuotojas, beje gerai kalbantis angliškai , papasakojo salos istoriją, aprodė įžymiąsias salos vietas. Pasirodo, saloje 1867m. gyveno norvegų rašytojas H. Ibsenas. Vieta, kur jis gyveno, vadinama Ibseno vila. Spėjama, kad įkvėptas salos gamtos grožio čia jis  parašė "Perą Giuntą". 1948. saloje atostogavo amerikiečių rašytojas Trumanas Capote (Truman Streckfus), "Pietūs pas Tiffani" autorius, saloje mėgo svečiuotis Oscaras Wilde'as. Salos pakrantėje, ant aukšto kalno stūkso pilis, pastatyta 474m. pr. Kristų–Aragono pilis (Castello Aragonese)IMG_0004._DSC7396

Salos pakrantėje daug jaukių kavinių į kurias kviečia labai linksmi padavėjai.Atsisėdusios papietauti buvome apdovanotos nepaprastai maloniu aptarnavimu,pietų gale buvome pavaišintos mažute taurele citrininio likerio "Limonccelo".Neapolio picos tikrai nuostabios (juk tai picų tėvynė), nuostabūs jūrų gėrybių patiekalai.O sūris "Mozzarela" savo skoniu visai nepanašus į mūsų lietuviškąjį . Ledai nelabai skiriasi nuo mūsų "Valentino" ledų.

Savaitė pralėkė greitai. Laikas grįžti namo. Susisiekimas su oro uostu geras, tuo labiau, kad gyvenome netoli Garibaldžio aikštės, iš kurios tiesioginis autobusas  per 30min. nuveža į vietą. Gale kelionės jau išmokome pereiti gatvę, jau nebeerzino šiukšlių krūvos gatvėse,išdžiaustyti skalbiniai balkonuose ar skersai gatvės. Galų gale, kur džiauti skalbinius? Viskas taip ankšta, taip užstatyta, kiemų nėra, gatvelės tokios siauros, kad neretai matydavome kaimynes atsidariusias langus ir šnekantis per gatvelę.Patogu. Nesakome Neapoli sudie, o tik iki…iki sekančio  karto žaismingasisi ir paslaptingasis Neapoli.Iki.

Leonarda Šarakauskienė info@sarakauskiene.lt

Toliau – nuotraukos :Neapolio gatvės:_DSC7405

_DSC7406_DSC7411_DSC7427_DSC7500
.
 

_DSC7562_DSC7564_DSC7570_DSC7470_DSC7486_DSC7475_DSC7481tour_img-456664-145