Sėkmės istorijos padeda nepasiduoti ligai

Sėkmės istorijos padeda nepasiduoti ligai

Visada yra tikimybė susirgti įvairiomis ligomis - lengvomis ir sunkiomis, trumpalaikėmis ir ilgalaikėmis. Kiekviena liga prasideda nedideliais negalavimais... Plačiau »

 

ĮSTABUSIS GYVYBĖS RATAS (KELIONĖS PO KENIJĄ IR TANZANIJĄ ĮSPŪDŽIAI)

84Afrikoje yra dveji metų laikai: sausros  ir liūčių.  Ilgus mėnesius įvairios sėklos, snaudusios sausoje dirvoje, staiga atgyja padengdamos žemę vešlios žalumos kilimu. Pajutę lietaus kvapą, Afrikos gyvūnai pradeda vieną didžiausių migracijų- pritrūkę pašaro išdžiūvusiose Tanzanijos Serengečio nacionalinio  parko  savanose traukia į sužaliavusias pievas, krūmynus Masai Maros (Kenija) regione.   Tai prasideda rugpjūčio mėnesį ir tęsiasi iki spalio- lapkričio mėnesių. Tarp lapkričio ir sausio mėnesių palaipsniui prasideda gyvūnų migracija atgal į Serengetį. („Siringitu“ masajų kalba reiškia  „vietą, kur žemė tęsiasi amžinai“.)

367Kelionę planavome taip, kad galėtume pamatyti šį nepaprastą reginį.Šimtai tūkstančių zebrų ir 15 antilopių rūšių pasipila iš žiemos ganyklų šiaurės rytuose ir užpildo visą horizontą.  Oras prisipildo pirmykščių Afrikos garsų . Stiprėjantis zebrų žvengimas susilieja su graudžiu antilopių šauksmu, prunkštimu ir inkštimu. Žirafos žirglioja kinkuodamos ilgais kaklais ir iš aušto žvalgydamosi po plačias lygumas plėšrūnų, o drambliai kantriai seka vorele. Šių ilgų migruojančių  žolėdžių kolonų gale tykodami sėlina liūtai, hienos, gepardai, šakalai. Virš jų- plasnoja būriai rausvų flamingų, Egipto žąsys, vanagai, ereliai. Visa ši nesibaigianti kolona turi kirsti Maros upę- o ten jau laukia išalkę krokodilai…Ir toje vietoje  pati gamta nusprendžia, kas išgyvens, o kas –ne. 416maxresdefault411207381

Amerikiečių keliautojas Gerardas McKiermanas 1876m. taip apibūdino didžiąją migraciją: “Afriką, apie kokią skaičiau kelionių aprašymuose….visi pasaulio žvėrynai, jeigu juos paleistume, neprilygtų reginiui, kurį tądien išvydau“. To matyto reginio nenufotografuosi,  nenupasakosi – tas akimirkas galima tik pajausti ir supranti,  kokia didžiulė išgyvenimo  gamtoje kaina: du kartus metuose sukti pavojingus   gyvybės, žūties,   išlikimo  ratus.  Vien dėl šio vaizdo buvo verta įveikti tūkstančius kilometrų.301371

45Didžiosios migracijos vaizdai liko atmintyje, o mes keliavome toliau-link didžiausio Afrikoje Viktorijos ežero. Jo vandenys skalauja Kenijos, Tanzanijos ir Ugandos krantus. Ežero pakrantėse gausu žvejų kaimelių, netoliese vieno iš jų pasistatėme savo palapines.

98 Anksti ryte mus pažadino žvejų, traukiančių tinklą daina. Daina sklido iš ežero taip sutartinai, jog galėjai manyti, kad dainuoja gerai sustyguotas choras.9285

Toliau kelias vedė link didingojo Ngorongoro kraterio. Pakeliui sustojome vietinių gyventojų- masajų kaimelyje. 

284285Masajai save laiko aukščiausia ir reikšmingiausia Afrikos tauta. Tai karinga, gyvulininkyste besiverčianti gentis.

266 267Žmonės gyvena tiesiog laukuose, nedidelę teritoriją aptvėrę  tvora iš medžių šakų. Gyvuliai iki šiol yra svarbi jų gyvenimo dalis, kuo daugiau turi karvių- tuo turtingesnis.  Už ištekančias mergaites mokama karvėmis. Masajai geria ne tik karvės pieną, bet ir kraują, plona šakele pradurdami   karvės kaklo veną nuleidžia kraują, jį maišo su pienu ir tą mišinį geria- manoma, kad tai vitaminų šaltinis. 

297Neilgai pabendravę su masajais, leidomės į didžiausią pasaulyje Ngorongoro kraterį. Krateris susiformavęs prieš milijonus metų  įgriuvus ugnikalnio sienoms. Jo skersmuo daugiau nei 20 km.,  aukštis nuo dugno-600 metrų. 19

299 Ngorongoro krateris toks didžiulis, kad jam net būdingi saviti orai- vienoje kraterio pusėje debesuota, net gali lyti, kita- maudosi akinančioje saulėje. Krateryje gyvena neįtikėtinai gausus stambiųjų žvėrių būrys: juodieji  raganosiai, buivolai, liūtai. Kraterio viduryje tyvuliuoja didžiulis sodos vandens Magadžio ežeras, kuriame dažnai lankosi flamingai, sugrįžę po didžiosios žiemos migracijos. 

9306Palapines pasistatėme šlaito pakraštyje, gulėjome  miegmaišiuose sulaikę  kvapą, nes pajutusios nugaišusio begemoto dvoką iš visai arti  palapinių  esančių krūmų išlindo pulkas hienų ir lūtai pradėjo staugti visai netoli.7670

 

5364311

 

 

 

 

 

 

Toliau kelias per masajų žemes vedė link Tanzanijos ir Kenijos sienos- į Amboselio nacionalinį parką, kurį   E. Hemingvėjus pavadino „Afrikos perlu“. Tai vienas seniausių Kenijos nacionalinių parkų, įkurtas dar 1961943m. Parkas įsikūręs visai šalia Tanzanijos sienos ir Kilimandžaro (5895m.)-didžiausio vienišo kalno visame pasaulyje.  Gražiausią jo vaizdą- švytinčią, baltą kepurę galima pamatyti tik iš Kenijos pusės- Amboselio parko.444

Tai mes ir pamatėme. Amboselio parkas yra masajų žemėje, čia yra ir jų kaimelių. Amboseli  masajų kalba reiškia sudžiūvusias dulkes. Amboselio parkas žinomas kaip didžiausią dramblių populiaciją turintis parkas, taipogi  čia gyvena liūtai, hienos, buivolai ir kita Afrikos fauna.199

Lik sveika, Afrika. Neaprašinėjau tavo miestų- jų buvome tik viename- Nairobyje- atskrendant ir išskrendant. Visas laikas praleistas gamtoje, gyvenat palapinėse, verdant valgį ant laužo,  stebint milijonus žvaigždžių tamsiame  danguje ir ieškant  tarp jų Pietų Kryžiaus.    Tikrai žinau, ko keliaudama po Afriką nenoriu- nenoriu keliauti patogiu autobusu, miegoti viešbučiuose su balta patalyne ir gražiai serviruotais stalais.

Nuoširdžiai noriu, kad skaitydami mano kelionių aprašymus suprastumėte, jog iš tikrųjų viskas yra kur kas paprasčiau nei mums kartais atrodo. Ir amžius keliaujant visai nesvarbu, svarbu turėti svajonę. Svajonė man- tai tikėjimas, tai laukimas, tai gyvenimo simbolis.

 

Leonarda Šarakauskienė: info@sarakauskiene.lt

Toliau – nuotraukos :2

1473102108113

12717636409141

PROVERŽIS ONKOLOGINIŲ LIGŲ GYDYME

440px-11_Hegasy_CTLA4_PD1_Immunotherapy2018 metų Nobelio premija medicinos ir fiziologijos srityje  suteikta amerikiečių imunologui Jamesui  P. Allisonui bei japonui Tasuku Honjo sukūrusiems naują vėžio gydymo metodą , įmynusiems imuninės sistemos mįslę-  priversti  pačiai ligonio imuninei sistemai naikinti vėžines ląsteles. Nobelio komitetas pažymėjo, kad atrastasis gydymo metodas „įvykdė perversmą vėžio gydyme ir iš esmės pakeitė požiūrį į tai, kaip galima valdyti šią ligą“. Dešimčiai milijonų naujai diagnozuotų vėžio ligos atvejų šios mįslės įminimas yra mirties ir gyvybės klausimas.

Iš karto   perspėju sergančius vėžiu pacientus, kad ne visų lokalizacijų sergantiems šis gydymo metodas yra taikomas ir tinkamas. Reikia tikėtis, kad tyrimai nesustos ir jei jau pavyko įminti imuninės sistemos mįslę- bus ieškoma naujų faktorių kaip organizmo imuninę sistemą priversti  naikinti visas  vėžines ląsteles.

Nuo seno vėžio liga gydoma trimis metodais: daugiau nei 3000metų gydyta tik operacijomis,  nuo 1896 metų  atsiranda gydymas radioaktyviais spinduliais, o nuo 1946 metų- chemoterapija. Šie „pjauk, spinduliuok, nuodyk“ ilgą laiką buvo  auksinis standartas vėžio gydyme, tačiau net ir toks agresyvus gydymas išgydo tik pusę susirgusiųjų. Atrodė, kad proveržis įvyks vėžio gydymą papildžius hormono, biologine terapija, tačiau pasiekta nelabai daug. Ilgą laiką  buvo kuriami vaistai prieš agresyvias, mutuotas  organizmo ląsteles, mėginat nužudyti blogąsias ir bandant išsaugoti sveikąsias. Bet tai padeda tik 50 proc. susirgusiųjų. Ir štai, pagaliau!  Amerikiečiui  J.P. Allisonui bei japonui T. Honjo pavyko atrasti imuninių ląstelių baltymą, kuris paskatina žmogaus imunines ląsteles ne „globoti“ naviką, bet jį naikinti.

Doaa9GBXcAEqNTbAiškinant paprastai, tai kaip mašiną paleistumėme riedėti be stabdžių, taip "atrišame"  imuninę sistemą ir priverčiame ją daryti tai, ką ji ir turi daryti- naikinti vėžines ląsteles. 

Tai proveržis vėžio gydyme.

Imuninė organizmo  sistema nuo žmogaus atsiradimo šioje žemėje buvo natūrali organizmo gynybos sistema. Tai kompleksas aktyvių  biologinių medžiagų, turinčių paprastą misiją: surasti ir sunaikinti tai,  ko neturi būti mūsų kūne. Kaip nebūtų keista, vėžys apeina imuninę sistemą ir ją blokuoja. Beveik 100 metų mokslininkai  bandė įminti šią imuninės sistemos mįslę ir priėjo išvados, kad „vėžys ir imuninė sistema neturi ką pasakyti vienas kitam“,  nes vėžinė ląstelė yra to paties organizmo ląstelė- apgavikė, imuninė ląstelė ją priima kaip savą.  Ilgą laiką vėžio imuninė terapija buvo smerkiama kaip labai  prasta idėja, paremta didelių vilčių ir abejotinų  tyrimo metodų. Bet, nežiūrint kylančių pašaipų iš didelių mokslininkų bendruomenių ir tyrimams skiriamų lėšų mažėjimo, nedidelė grupelė imunologų tikėjo savo darbu ir ilgus metus tęsė tyrimus- ieškojo faktoriaus,  kuris surastų kelią imuninei sistemai atpažinti ir atakuoti vėžio ląsteles. Jie suprato, kad jei toks faktorius būtų atrastas-  tai radikaliai pakeistų supratimą apie mūsų imunitetą ir ligas, galbūt sukeltų proveržį  antinavikinių  vakcinų  kūrime. Niekas tiksliai net nežinojo, ar gali  egzistuoti  toks blokuojantis  baltymas imuninėje sistemoje, tačiau atkaklus darbas l995 metais davė rezultatus-  mokslininkai identifikavo molekulę, kuri sugeba „atrišti“ vieną  imuninės sistemos baltymą  ir priversti imuninę sistemą pulti navikines ląsteles. Turėjo praeiti daug metų, kol buvo atlikti klinikiniai tyrimai, studijos su pacientais,  šį gydymo metodą patvirtino klinikinė praktika ir tuo pačiu  įrodė gydymo efektyvumą. Džiugu, kad šių metų Nobelio premija suteikta ne už atradimus medicinoje,  bet už naują gydymo metodą onkologijos srityje- srityje, kurioje reikalingi naujausi ir pažangiausi sprendimai. Kol kas  šiais vaistais gydomi išplitę inkstų, plaučių, šlapimo pūslės , galvos ir kaklo navikai, tačiau liūdna, kad šie   imunoterapiniai vaistai Lietuvoje kol kas   nėra kompensuojami.  Reikia tikėtis, kad jie   bus įtraukti į kompensuojamų  medikamentų sąrašą, lygiai kaip apie kai kuriuos chemopreparatus ar biologinės terapijos  vaistus  girdėdavome tik konferencijose, ar skaitydavome  medicininėje literatūroje ir netikėjome, kad jie bus kažkada pas mus,  o dabar  jais gydomi visi pacientai,  kuriems tie vaistai   yra reikalingi.

Nobelio premijomis apdovanoti   vėžio gydymo ir tyrimo  metodų įdiegimo į klinikinę praktiką mokslininkai : 1966m. Nobelio premija skirta JAV mokslininkams P. Rous ir CH.Brenton Huggins   už „auglius sukeliančių virusų atradimą“ bei „prostatos vėžio hormoninio gydymo atradimą“. 1988m. JAV ir Anglijos mokslininkams už „pagrindinių gydymo vaistais  principų atradimą“. Po šio atradimo piktybinių auglių gydymui pradėta aktyviai  taikyti chemoterapija.   1990m. JAV mokslininkams J.E. Murray ir E. D. Thomas „už tyrimus apie organų ir ląstelių transplantaciją gydant žmonių ligas“. Taip į gydymo praktiką buvo įdiegtas  kai kurių formų kraujo vėžio  gydymas kaulų čiulpų transplantacija. 2008m. Vokietijos ir Prancūzijos mokslininkams Nobelio premija skirta už atradimą, kad „žmogaus  papilomos virusas sukelia gimdos kaklelio vėžį“. Ir štai , po 20 metų,  2018m. vėl naujo gydymo metodo atradimas, suteikiantis viltį gydyti kai kurias pažengusio vėžio formas. Reikia tikėtis, kad tyrimai šia linkme nesustos, mokslininkai toliau tirs imuninės sistemos paslaptis ir užgaidas ir galbūt, po kažkiek metų išmoksime suvaldyti  tą paslaptingą ir klastingą ligą.

 

Leonarda Šarakauskienė : info@sarakauskiene. lt

 

 


 

 

 

MANO ARTIMĄ PAGULDĖ Į LIGONINĘ. KĄ JAM GALIMA ATNEŠTI VALGYTI ?

„Mityba yra sveikatos esmė. Tegul maistas būna Jūsų vaistas“

Hipokratas

Šis Hipokrato posakis plačiai žinomas,  todėl sąmoningai ar nesąmoningai  pirmas klausimas  paguldžius artimąjį  į ligoninę – ką jam galima ir ko negalima atnešti valgyti .

Pirmieji įrašai apie maitinimo reikšmę  ligos eigai rasti egiptiečių papirusuose  rašytuose  dar 1550m. pr. Kristų  (Ebero papirusai ) ,todėl  artimieji ir dabar,  matomai instinktyviai supranta, kad mityba paciento sveikime yra ne paskutinėje vietoje.

??????????????????????????????????????????????????????????????????????????Kiekvienas gyvas organizmas minta. Maistas suteikia jam energiją , kuri eikvojama judant ir dirbant, kurios daug eikvojama sveikimo procese. Iš maisto organizmas gauna medžiagų mirštančioms ląstelėms pakeisti ir naujiems audiniams sukurti. Kad organizmas galėtų normaliai funkcionuoti , su maistu jis turi sistemingai ir pakankamai gauti visų medžiagų , kurias išeikvoja,  t.y.  gauti tų medžiagų, iš kurių pats yra sudarytas. Sveikas žmogus maitinasi pagal savo įpročius, norus, dažniausiai nelabai kreipdamas dėmesį į įvairias mitybos rekomendacijas , patarimus: riebų maistą keisti į daržoves, augant svoriui- mažinti suvalgomo maisto kiekį, saldžius gėrimus keisti į  mineralinį vandenį ir kt. Mityba-žmogaus silpnybė. Nutunkama ne per vieną dieną. O su nutukimu prasideda ligų grandinė. O kaip maitinti sergantį? Gulintis žmogus išeikvoja žymiai mažiau kalorijų nei sveikas, judantis , todėl ir maisto kiekis atitinkamai turi būti mažesnis.  Svarbu, kad  su maistu  gautų būtiną kiekį baltymų, riebalų, vitaminų. Ligoninėje pastebime, kad  ligoniai sunkiai pakelia jiems skiriamą  dietą, lengvai ją pažeidžia. Tačiau sergant kai kuriomis ligomis , pvz. cukralige ar inkstų  ligomis, pacientas be jam būtinos  dietos paprasčiausiai negalėtų gyventi. Ypač sunku laikytis dietos, kai reikia mažinti kūno masę. Meškos paslaugą padaro artimieji, nepasitarę su gydančiu gydytoju, papildomai primaitindami savo artimą  tuo metu jam netinkamu maistu. Pvz. po sudėtingų  pilvo operacijų atnešdami sunkiai virškinamo maisto  (pasiaiškinimas- „pacientas labai prašė“). Onkologiniai pacientai labai greitai susigundo internete, žurnaluose siūlomomis dietomis, kurios jiems visiškai   netinkamos , siūlomi visiško badavimo periodai, kurie vėžio nualintą imunninę sistemą dar labiau silpnina.

carrotAišku, ne visose ligoninėse maistas yra patiekiamas skanus, karštas, įvairus. Norint papildyti paciento maisto racioną- pakanka atnešti lengvų maisto produktų- kefyro, jogurtų, vaisių,  daržovių. Tačiau nešamo maisto kiekiai turi būti nedideli, nes, dažniausiai – palatų šaldytuvai prigrūsti seniai atnešto maisto, pacientai užmiršta kas jiems buvo atnešta arba tiesiog  nenori valgyti  to, kas jam atnešta, nes jiems pilnai pakanka ligoninės maisto.Be to, sergantis žmogus dažnai neturi apetito ir įkyrus maisto siūlymas tik erzina ligonį.  Supraskime, kad tai gulintis žmogus, mažai judantis žmogus, jis valgo tik tiek, kiek reikalauja jo organizmas.  Reikiamas  kalorijų kiekis yra apskaičiuojamas dietologo – ir nors atrodo, kad ligoninės maisto porcijos yra mažos, maistas neįvairus, bet jose kalorijų yra tiek, kiek reikia gulinčiam. O kad valgome žymiai daugiau ir įvairiau – mes, sveiki ir kalorijų išeikvojame daugiau. Bet…Neturėtumėme bėdų su virškinimu, su įvairiomis sąnarių ligomis, nevargtume su širdies ligomis, jei nuo jaunų dienų maitintumėmės saikingai ir sveikai. Pamėginkite permaitinti vaiką- jei nenorės jam nieko neįdėsite į burnytę. O mes- prisivalgome tiek, kad  nuo stalo iki sofos vos nueiname. Prisiminkime Hipokratą „Tegul maistas būna Jūsų vaistas“. Ir elkimės su maistu , taip kaip su vaistu. Vaistą perdozuoti pavojinga. O maistą ?


 

Leonarda Šarakauskienė :info@sarakauskiene.lt

KAI MAN DIAGNOZAVO KRŪTIES VĖŽĮ….PACIENČIŲ PASAKOJIMAI

Tunisas-1

 

„Didžiausia mūsų dienų gydytojų klaida yra ta, kad jie sielą atskiria nuo kūno“  Platonas

 

Niekad negalėjau įsivaizduoti, kad ir mūsų šeimą ištiks piktoji lemtis- vėžys. Susirgo jauna, žydinti  dviejų gražių sūnelių mama. Susirgo  labai   netikėtai, staiga. Paaiškėjo, kad jai  itin piktybinė inksto vėžio forma, vėžys jau išplitęs į kepenis, plaučius, limfmazgius. Taigi nuo pat pradžios viskas klostėsi nepalankiai. Nors pati esu onkologė, mano dukra taip pat gydytoja, visa mūsų šeima , jos vyras buvome priblokšti , pasimetę ir jautėmės kaip košmariškame sapne. Negalėjome patikėti ,kad tai tiesa, kad ir ką bedarytume- ji jau nepasveiks ir tik laiko klausimas- kiek gyvens. Mes visi buvome kartu su ja, tačiau ir mums teko įveikti savo pačių skausmą, liūdesį, pyktį ir nenorą susitaikyti su tikrove. Tik ji viena drąsino mus- „viskas bus gerai, aš nemirsiu“ vis kartodavo.  O tikrovė buvo liūdna, gydymas laukiamų rezultatų nedavė ir ji labai greitai paliko savo sūnelius, vyrą, mus visus. Prisimenu jos paskutinę dieną. Ryte atėjau į palatą. Jos veido spalva buvo pagražėjusi ir trumpam patikėjau, kad ji dar gyvens. „Aš nemirsiu?“  buvo jos paskutiniai žodžiai. Mudviejų akys susitiko. Mirties akys. Žiūrėjau į jas, išplėstas, jau  nieko nesuvokiančias. Akis, atsiskyrusias nuo sielos. Agonija tęsėsi pusdienį , ji  išėjo rami,išsinešdama meilę gyvenimui, savo vaikams, vyrui…  Mintyse paprašėme, kad jos meilė lydėtų jai  brangius artimuosius- sūnelius, vyrą, tėtį , kaip ir mūsų meilė lydės ją visuomet…. Be jokių žodžių mes atsisveikinome….

Kodėl apie tai rašau ? Mes nedrįsome jos paklausti, kaip ji jautėsi, sužinojusi, kad susirgo vėžiu, kaip jautėsi matydama, kad gydymas beveik neveikia ligos ir liga progresuoja. Apie ką galvojo, žiūrėdama į savo sūnelius ? Ar tikrai tikėjo ,kad pasveiks ir jos  su šypsena pastoviai   kartojamas „viskas bus gerai“  tebuvo  tik užslėpta mirties  baimė?

Ar ne tą patį jaučia susirgusiųjų artimieji, giminaičiai, draugai. Ir juos lydi baimė, nežinomybė, neviltis. Visas dėmesys  nukreptas sergančiąjam, ir mažai kam rūpi, kaip jaučiasi jo artimieji . Galų gale, tik susirgęs pamatai, kas tavo tikrieji draugai, o kas tik pakeleiviai. Niekas nežino,ką ir kaip  išgyvena artimieji , išėjus jų mylimam žmogui. Kuo užpildyti tą atsivėrusią tuštumą išėjus mylimama žmogui ?  Tai daug klausimų, į kuriuos nerasime atsakymo, kol patys neišgyvensime to paties, ką tenka patirti mūsų pacientų artimiesiems.

Aš nesu inkstų ligų specialistė, be to, inkstų vėžys yra reta liga. Kadangi gydau moteris, sergančias krūties vėžiu, paprašiau kelių moterų papasakoti savo istorijas: kaip jos jautėsi išgirdusios ,kad serga krūties vėžiu, kad jų laukia ilgas ir varginantis gydymas, o, svarbiausia- nežinomybė dėl ateities.

Kol neserga vėžiu, motinos tikisi matyti savo suaugusius vaikus, dukterys-gyventi ilgiau už savo mamas ir jas palaidoti , žmonos-  sulaukti senatvės su savo vyrais. Susirgus krūties vėžiu (ar bet kurios lokalizacijos vėžiu ) nebeįmanoma daryti nė vienos iš tokių prielaidų. Taip pat labai greitai sužinoma, kas yra tikrieji draugai ir draugės. Istorijos, kurias papasakosiu yra autentiškos, tai pasakojimai moterų, kurios susirgusios rašė dienoraščius ar puikiai prisimena pirmąją reakciją sužinojus, kad serga vėžiu.

Pirmoji istorija labai sukrečianti. Jauna , išvaizdi moteris ilgai sėdėjo prie mano kabineto. Kuomet išleidau paskutinę pacientę, ji nedrąsiai įėjo į kabinetą ir paprašė, ar negalėčiau patarti ką jai daryti, nes labai pradėjo tinti ranka. Jos neregistravo, nes neturėjo šeimos gydytojo siuntimo, todėl laukusi, gal apžiūrėčiau be registracijos, nes rašanti disertaciją ir neturinti laiko vaikščioti pas gydytojus. Paprašiau jos nusirengti. Ji labai nenoriai man atsakė- man tik ranką pažiūrėkite  ir paskirkite  gydymą . Paaiškinau, kad rankos tinimas  gali būti dėl įvairių priežasčių ,o kad rasti tą priežastį- aš turiu apžiūrėti ją visą. Moteris labai susijaudino, norėjo išeiti iš kabineto,  bet pagaliau apsigalvojo ir nusirengė. O, Dieve! Visa jos krūtis buvo išopėjusi, dideli pažasties limfmazgiai sąlygojo rankos tinimą. Buvo keista, kad jauna, išsilavinusi moteris taip užsileido savo ligą. Aš gydžiausi – tyliai atsakė. Mane gydė ekstrasensas ir griežtai uždraudė naudoti bet kokius cheminius  vaistus – nes tuomet  neveiks jo vaistai. Paaiškinau, koks numatomas jos gydymo planas, pasakiau, kad disertacijos gynimą teks atidėti kažkuriam laikui ir visas jėgas skirti gydymui. Ji su viskuo sutiko. Vėliau, baigusi gydymą, džiaugėsi, kad įkalbėjau ją gydytis. „Giliai širdyje jaučiau, kad išgyvensiu. Tik labai nerimavau, dėl to, ką galvos mano kolegos, mano artimieji. Gal tai ir kvaila, bet labiausiai man rūpėjo , kaip atrodysiu po gydymo ir ar galėsiu tęsti savo mokslinį darbą“.

37m. medicinos sesuo netikėjo krūties vėžio diagnoze, kol negavo biopsijos atsakymo. „Sunku patikėti, kad po 15 metų medicininio darbo patirties pati tapau ligone“. Tai buvo didelis smūgis jai – juk ji matydavo , kaip miršta vėžiu sergantys pacientai, juos slaugydavo. Kas manęs laukia? Kiek aš gyvensiu ? Kaip viską pasakyti šeimai ? Mama serga Alzheimerio liga, kas bus su ja ?  Moterims įprasta pirma rūpintis kitais, o tik paskutinėje vietoje savimi. Pacientė gydymą atlaikė puikiai ir savo patirtais išgyvenimais dalinasi su kitomis moterimis, drąsindama jas nebijoti gydymo, jo komplikacijų. Kaip pati ji sako- sunkiausi buvo pirmieji  metai, o dabar ligą primena tik kasdien naudojamos hormoninės tabletės.

„Kai man nustatė krūties vėžį, puoliau į paniką. Iki tol maniau, kad taip gali atsitikti kitiems, bet  ne man. Nejaugi mano trys dukrelės liks našlaitėmis?  Neturiu tėvų, vyras mėgstantis išgerti …Dirbu mokytoja, kaip reikės eiti į klasę su peruku, nes žinojau, kad nuo chemoterapijos nuplinkama“. Atsakiau, kad nuplikimas yra mažmožis, jei gydysis- augins savo dukreles,  sulauks ir anūkų. Vėliau, praėjus kažkuriam laikui po gydymo moteris man sakė- kol gydaisi, ramina tai, kad kažką darai su savo liga. Bet po gydymo atsiranda baimė- kad liga neatkristų, neatsirastų antrinių navikų. Aš visuomet aiškinu gydymą  baigusioms moterims- nebijokite kreiptis į jus gydžiusius gydytojus, jie  atliks reikiamus tyrimus ir išsklaidys jūsų baimes.

35m. moteriai buvo diagnozuotas didelis auglys, gydytojai vyrui pasakė, kad ji gyvens neilgai .“Mes kartu su vyru puolėme į paniką, netekome vilties ir pajutome didelį, neaprėpiamą liūdesį.  Tai buvo nepaprastai gili krizė mūsų gyvenime, tačiau ji leido suprasti, kokia yra draugystės ir meilės reikšmė, padėjo atrasti būdą, kaip iš tikrųjų būti kartu su žmogumi ir suprasti vienam kitą…Visą gydymo periodą vyras buvo šalia ir tas jausmas, kad esi ne vienas- padėjo atlaikyti gydymo krizes, sunkiausius periodus, kuomet atrodė, kad jau viskas baigta, daugiau neištversiu“.

Kas labai vargina po gydymo- tai bendradarbių, pažįstamų požiūris. „Labai nemėgstu, kai kas nors iš pažįstamų prieina prie tavęs , paima už parankės ir klausia : kaip laikaisi? Atsakau: gerai. O jie neatlyžta: ne, tu sakyk, kaip iš tikrųjų  laikaisi ?“Jei galvojate, kad išgyvenusios krūties vėžį moterys yra verksnės, nuliūdusios- pamirškite tai. Persirgusioms moterims būna liūdna , kai draugės arba draugai atitolsta dėl savo baimės ar nejaukios savijautos.

Turbūt svarbiausias dalykas , kuriuo pasižymi persirgusios krūties vėžiu moterys , yra jų optimistinė pasaulėžiūra. Jos žino paslaptį, kurią kiti žmonės paprastai savo pasirinkimu ignoruoja: mums visiems lemta mirti, ir svarbu prasmingai praleisti tą laiką, kuris liko gyventi. Besimokant mąstyti pozityviai , krūties vėžys yra baisi mokymo priemonė, bet akivaizdu, kad ji labai efektyvi.

 

Leonarda Šarakauskienė      info@srakauskiene.lt

PO KAIŠIADORIŲ APYLINKES PASIDAIRIUS

 

Kaišiadorių  vardas kildinamas iš kilmingo totoriaus, gyvenusio šiose vietose dar 16a. vardo Chaišadaras. Kita versija teigia,  kad pavadinimas galėjęs kilti nuo žodžių „kašė“ (krepšys + daryti ), taigi turėtų reikšti „krepšių gamintojus, dirbėjus. Galėjo kilti ir nuo žodžio „kaištis“-kamštis kam nors užkimšti, tuomet galėjo reikšti „kaiščių dirbėjas“. Bet gyvenvietė kūrėsi prie geležinkelio ir tokie amatai neturėjo esminės svarbos. Kildinant pavadinimą labiau tikėtina, kad 19a., kai caro laikais buvo statomas geležinkelis, gyventojai vis klausdavo „kū čia daro“? 1862m. miestas vadintas Kaszedary,1905m. rus. Košedary, 1926m. Kaišedorys, hebraiškai – Kušidar. Dabar – Kaišiadorys.

_DSC9254Pats Kaišiadorių miestas nėra labai  ypatingas , daugiau  garsus kaip   geležinkelio mazgas. Per miestą ėjo geležinkelis Peterburgas- Varšuva, nuo jo atšaka į Lentvarį ir Virbalį ,o 1871m. savarankiška atšaka į Liepojos uostą. 19a. pabaigoje buvo pastatyta vandentiekio  stotis ._DSC9256 Kaišiadorys taipogi yra vyskupijos centras .Katedros kriptoje palaidotas  vyskupas T. Matulionis (1873-1962). 2017m. paskelbtas Palaimintuoju. Nepriklausomos Lietuvos metais prie geležinkelio buvo įsteigta amatų mokykla. Vienas mokyklos dėstytojų buvo Algirdas Škėma- žinomo rašytojo tėvas.

Netoli Kaišiadorių ežerų apsuptyje- Žaslių miestelis._DSC9263 Daugelis yra matę centrinę, akmenimis grįstą  Žaslių aikštę, jei ne gyvai, tai televizorių ekranuose ar kinuose, nes čia buvo filmuojamas filmas Tadas Blinda, serialas „Čia mūsų namai“. Pokario metais aikštėje buvo guldomi NKVD stribų išniekinti partizanų kūnai. 1975m. už kelių kilometrų esančioje Žaslių geležinkelio stotyje traukinio katastrofoje žuvo apie 20 žmonių.zasliai-62046111

zasliai-62046089 Jų atminimui pastatytas koplytstulpis. Netoli Žaslių geležinkelio stoties, Guronių kaime yra  kardinolo Vincento Sladkevičiaus tėviškė. Jis  mokėsi Žaslių pradinėje mokykloje.1552m. Žasliai minimi kaip miestas. Žygimantas Augustas miestelį padovanojo savo žmonai Barborai Radvilaitei. Po poros šimtų metų miestelyje pradeda kurtis žydai, jie sudarė apie 70 proc. visų gyventojų. Čia veikė Talmud Tora mokykla, Žydų banko filialas, daugybė smuklių ir parduotuvių. Žydams kurtis buvo ypač paranku- nes netoli miestelio buvo nutiestas Vilniaus –Kauno geležinkelis , o žydai prekiavo mediena ir grūdais. Nutiesus geležinkelio atšaką į Varšuvą prekyba įgavo tarptautinį mąstą.

_DSC9271Ant ežero kranto stūkso Žaslių Šv. Jurgio bažnyčia. Manoma, kad ji statyta apie 1460 metus.Šalia bažnyčios įspūdingas antkapis  Žaslių klebonui M.Cijūnaičiui, klebonavusiam bažnyčioje 1925-1946m. _DSC9269_DSC9268

_DSC9032Pasukus iš greitkelio Kaunas-Vilnius link Paparčių, asfaltą keičia žvyrkelis. Tik įvažiavus į miško keliuką pasitinka Mitkiškių akmuo su Jėzaus, Marijos, Avinėlio pėdomis ir medinis kryžius.

_DSC9035_DSC9067 Pakilus  į kalniuką  netikėtai atsiveria nuostabus vaizdas į Kernavės piliakalnius, kuriuos įpratę matyti kitame  Neries krante.

Tolėliau pavažiavus- žvyrkelį keičia akmenų grindinys- privažiavome Paparčius._DSC9078 Šiandien Paparčiai nedidelis ramus miestelis, o dar prieš pusantro šimtmečio čia veikė Domininkonų vienuolynas, įkurtas 1649m. Iš vienuolyno likę tik vartai ir kelios eilės išlikusių akmenų. _DSC9085Kitoje  kelio pusėje čerpėmis dengta apleista  koplyčia  tikriausiai menanti Napoleono mūšius. _DSC9061Vienuolyne virė kultūrinis- religinis gyvenimas . Jame buvo įsteigti  vienuolių rengimo kursai (noviciatas),  buvo rengiami kandidatai dominikonų vienuolynams bei mokytojai ordino išlaikomoms mokykloms. Čia buvo viena didžiausių ir svarbiausių vienuolynų bibliotekų Lietuvoje. Be teologinių, buvo istorinių, filosofinių, teisinių veikalų, taip pat ketvirtasis LDK statuto leidimas, pora M. Daukšos knygų. Dauguma šių knygų dabar saugojama Vilniaus universitete. Iš Laukagalio šaltinio į vienuolyną buvo nutiestas vandentiekis, tiekęs vandenį ne tik vienuoliams, bet ir Paparčių miestelio gyventojams. Daugeliui Paparčių gyventojų vienuolynas buvo pagrindinė darbovietė.  Po 1831m. sukilimo uždarius Vilniaus Domininkonų vienuolyną,  Paparčiai tapo Lietuvos provincijos Domininkonų centru. Nepavykus 1863m. sukilimui,  vienuolynas uždarytas, jo pastatai atiduoti kareivinėms, vėliau  parduoti rusams, žydams, galiausiai nugriauti. Iki mūsų laikų išliko mūriniai vartai, koplytėlė bei retas statinys  Lietuvos kapinėse- kolumbariumas._DSC9049

_DSC9056_DSC9053Liūdna vienuolių istorija Paparčiuose nesibaigė: netoli Paparčių įsikūrė Betliejaus seserų vienuolynas . Yra medinė, skiedromis dengta bažnyčia bei keliolika namukų vienuolėms bei čia atvykstantiems  piligrimams. Keleri metai Paparčiuose vyksta baroko muzikos festivalis.

_DSC9194Toliau-nedidelis Kalvių miestelis prie didžiausio Kaišiadorių rajone  Kalvių ežero. Miestelio įžymybė-  šv. Antano Paduviečio rotondos formos bažnytėlė.  Tokių Lietuvoje yra tik dvi- Kalviuose ir Sudervėje._DSC9227 

_DSC9102 Važiuojame link  Darsūniškio.  Miestelis minimas daugelio senovinių karų aprašymuose. Iš Darsūniškio pilies Vytautas siuntė kvietimus į savo karūnaciją, čia lankėsi švedų karalius Karolis XII, įsakęs supilti pilkapius kovoje kritusiems savo kariams. Darsūniškyje gyveno didelė žydų bendruomenė, plukdžiusi sielius. Prie įvažiavimo į miestelį pasitinka mūriniai vartai su stogu. Norint pravažiuoti pro juos- reikia kelis metrus pasukti į šoną nuo pagrindinio kelio. Vartai pastatyti 1818m.Taip vietiniai gyventojai tikėjosi apsisaugoti nuo gaisrų .Vartai, vedantys į Vilnių pavadinti Šv. Agotos vardu, vėliau  vartai pastatyti ir ant iš miestelio vedančių kelių- pavadinti Šv. Jurgio ir Šv. Kazimiero vardais._DSC9125 1963m. vartai buvo nugriauti , o medžiagos sumestos į Nemuną.  Po 27 metų buvo pašventinti naujai  atstatyti  Darsūniškio vartai, žmonių dar „bromais“ vadinti._DSC9096

_DSC9089 Pakeliui- Žiežmariai. Gyvenvietė pirmą kartą paminėta netoliese 1349m. vykusio Strėvos mūšio aprašyme. 1841m. Žiežmarius nusipirko grafas Benediktas Tiškevičius., kuris miestelį plėtė ir grąžino. Pastatyta unikali bažnyčia be vieno bokšto. Beveik  500 metų čia gyveno gausi žydų bendruomenė, atstatyta unikali medinė sinagoga. Šiuo metu Žiežmariuose veikia sulčių gamykla „ELMENHORSTER“, kurioje sultys gaminamos iš vietinių vaisių ir uogų, nenaudojant konservantų._DSC9092

 

 

  Grįžtant  užsukame į Rumšiškes. Jos garsios čia veikiančiu Lietuvos liaudies buities muziejumi. Statant Kauno HAE Rumšiškės perkeltos į dabartinę vietą (1960m. ), o senosios Rumšiškės liko Kauno marių dugne.

_DSC9156Dabartinės Rumšiškės ėmė kurtis apie 1956m.- tai naujai pastatytas miestelis, iš senojo liko tik Rumšiškių bažnyčia, kaip 18a. liaudies  architektūros paminklas (po rąstą išardžius perkelta į naują vietą). Kaip ir visų miestelių Rumšiškių  istorija labai įvairi, miestelis  ėjo didikams iš rankų į rankas, kurie suteikdavo įvairias privilegijas, statė mokyklas, ligonines, bažnyčias ir sinagogas.

_DSC91481913-19m. Rumšiškėse mokėsi rašytojas Jonas Aistis, miręs Amerikoje. 2000m. jo palaikai perlaidoti Rumšiškių kapinėse, įkurtas J Aisčio muziejus. 1851-1853 m. Rumšiškių raštininkų mokykloje mokėsi Antanas Baranauskas. Jo vardu pavadinta Rumšiškių gimnazija, ant marių kranto- žvelgiančio į marias A. Baranausko  skulptūra._DSC9159

Graži senųjų miestelių įvairovė- kažkada klestėję, garsėję savo amatais, prekyba, išugdę ne vieną garsų Lietuvos žmogų, įdomūs savo didinga  istorija, dabar daugelis užmiršti ir žinomi tik ten gyvenantiems .Tai kaip ir žmogaus gyvenimas: jaunystė, klestėjimas ir pagaliau- senatvė. Tik  žmogaus gyvenimą matuojame dešimtmečiais, o miestelių –šimtmečiais, amžiais. Graži ta mūsų Lietuva, turtinga jos istorija ir kultūrinis paveldas negailėkime laiko ir noro  po ją keliauti. Išsiruošiame į tolimas, egzotines šalis, o  esančio  grožio arti mūsų  - taip ir nematome.

 

Leonarda Šarakauskienė  info@sarakauskiene.lt

 

ENZIMŲ VIETA ONKOLOGINIŲ LIGŲ GYDYME

 

003Kas yra  tie enzimai arba fermentai ? Enzimai {gr. žodis-en-viduje zimes-mielės=enzimas} arba fermentai,  yra baltyminės medžiagos, kurios reguliuoja medžiagų apykaitos procesus, juos greitina, dalyvauja organizmui gyvybiškai svarbių medžiagų kūrime, neutralizuoja toksines medžiagas atsiradusias įvairių organizme vykstančių  procesų eigoje, saugo nuo kenksmingo laisvųjų radikalų poveikio  (tai  kenksmingi medžiagų irimo produktai atsirandantys organizme), stiprina imuninę sistemą.

Fermentų egzistavimas buvo žinomas jau gilioje senovėje: buvo žinoma, kaip rūgstant uogoms ar miežiams  pasigaminti vyną ar alų, kaip pasigaminti duonos raugą, rauginant pieną pasigaminti sūrius, konservuoti daržoves. Didelį postūmį tyrinėjant fermentus padarė amerikiečių mokslininkų J.B. Summer ir J. H. Nortrop darbai, už kuriuos 1946m. jiems suteikta Nobelio premija. Fermentų tyrinėjimai vyko intesyviai, ieškant galimybių pritaikyti jų naudingąsias savybes  pacientų gydymui. 20a. viduryje prof. M. Wolf ir H. Benitez pavyko sukurti fermentų mišinius , kuriuos  jie pavadino savo pavardžių pirmaisiais skiemenimis WOBE enzimais. Vėliau sintezuotas vaistas WOBE MUGOS E . Tai kompleksinis vaistas, savo sudėtyje turintis gyvulinės ir augalinės kilmės fermentų. Vėlesni mokslininkai, atlikdami studijas su pacientais,  nustatė, kad WOBE MUGOS E skiriamas kartu su chemoterapija sumažina jos šalutinius poveikius, didina jautrumą chemoterapijai. Naudojant šį vaistą išvengiama arba sumažėja vėlesnės gydymo komplikacijos, sumažėja skausmą mažinančių ir vėmimą slopinančių vaistų poreikis. Pastebėta, kad naudojant enzimų terapiją kaip pagalbinį gydymą, sustipėja organzimo imunitetas, pacientai yra atsparesni infekcijoms, nesuaktyvėja buvusios chroninės ligos

Onkologinė liga bei jos gydymas (chemoterapija, operacija, spindulinis gydymas ) paveikia daugelį žmogaus gyvenimo aspektų: fizinę sveikatą, darbingumą, šeimyninį gyvenimą bei psichologinę savijautą. Keletą metų trunkantis gydymas, baimė dėl ligos atkryčio, nuolatinis lėtinis ir intesyvus stresas silpnina organizmo imuninę sistemą. Vėžio gydymo metu pasireiškia didelis nuovargis, kuris vargina beveik 90% visų pacientų, o  25% pacientų  net ir po gydymo  nuovargis išlieka ilgam. Pagrindiniai veiksniai lemiantys nuovargį yra pats vėžys, skausmas, miego sutrikimai, mažakraujystė ir miglota  nežinomybė- kas bus toliau. Sergančiojo kraujyje pagausėja medžiagų irimo produktų – laisvųjų radikalų, kuriuos nusilpęs  organizmas nepajėgus suardyti, nors visos ląstelės turi gynybos nuo laisvųjų radikalų sistemą.

 ??????????????????????????????????????????????????????????????????????????Laisvuosius radikalus naikina  antioksidantai, kurių išoriškai gauname su daržovėmis, pilno gūdo produktais , riešutais, net šokoladu.Naujosios technologijos suteikė galimybę tyrinėti fermentų įsisisavinimą , jų poveikį skaidant laisvuosius radikalus. Remiantis šiandien turimais moksliniais duomenimis galima konstatuoti, kad papildomas gydymas WOBE MUGOS E turi šių privalumų :

  • stabilizuoja ir stiprina imuninę sistemą
  • sumažina šalutinį chemopreparatų poveikį
  • sumažina  ligos atsparumą  chemopreparatams
  • sumažina  šalutinį spindulinės terapijos poveikį .

001Enzimas WOBE MUGOS E yra medikamentis, receptinis  vaistas (ne maisto papildas), kuris turėtų būti naudojamas prieš chemoterapiją, tarpuose tarp chemoterapijos,  spindulinės terapijos metu. Mokslinėmis studijomis  įrodyta, kad jis sumažina neigiamą chemoterapijos ar spindulinės terapijos poveikį ir pagerina bendrą paciento savijautą, netgi sumažina ligos atkryčio ar metastazavimo galimybę.  WOBE MUGOS E patartina naudoti ir natūralios imunosupresijos  laikotarpiu- pavasarį ir rudenį, kuomet keičiantis orams yra tikimybė susirgti uždegiminėmis ligomis ir chroninių ligų paūmėjimui. 

Vaistą rekomenduojama gerti po dvi tabletes 3x dienoje prieš valgį, užgeriant stikline vandens.

Galimas šalutinis poveikis :pradėjus gerti tabletes dažniausiai pasikeičia išmatų konsistencija ir kvapas-tai įvyksta dėl suaktyvėjusių įrimo produkrų pašalinimo. Kadang WOBE MUGOS E neaktyvuojamas kepenyse, jis  nepavojingas pacientams su kepenų funkcijos sutrikimu.

Leonarda Šarakauskienė  info@sarakauskiene.lt

 

P.S. Visas straipsnis spausdintas žurnale "Onkologija" nr. 2 (21)2017m. L. Š.

 

 

 

MEILĖS IR GAILESTINGUMO PASIUNTINYS

is-klaipedos-kiles-hermanas-sulcas-nuo-1978-uju-gyvena-ruandoje-56f4e98c2f33aMūsų kelionė Afrikoje ėjo į  pabaigą. Keliavome po Ruandą, apsuptą kalnų apaugusių  tropikų augmenija , aplankėme gorilų tyrinėtojos  D. Fosey  gyvenvietės liekanas bei kapavietę, grožėjomės ežerais ir sodria augmenija. Liko aplankyti mūsų tautiečio  saleziečių  misionieriaus kunigo Hermano Šulco įkurtą jaunimo stovyklą .Stovykla netoli Ruandos sostinės Kigalio, tačiau labai nuošaliame kaime. Kad neklaidžiotumėme nežinomais Afrikos keliais, kunigas į  kryžkelę pasiuntė vaikelius su Lietuvos vėliava- juos pamatėme iš toli ,todėl stovyklą radome be didelių klaidžiojimų.

Kunigas Hermanas Šulcas kilęs iš Klaipėdos krašto. Prasidėjus karui, su šeima traukėsi į Vakarius. Žuvus tėvui, patyrė daug vargo, kartu su mama ir vyresniu broliu apsigyveno Vokietijoje, ten baigė mokyklą ir studijavo Italijoje Salesiano institute, tapo vienuoliu saleziečiu.

IMG_2955Nuo 1978m. H. J. Šulcas gyvena ir dirba Ruandoje, Mušos kaime. Čia gyvendamas jis visą savo gyvenimą pašventė našlaičių, atstumtųjų globai. Jo įkurtoje Jaunimo stovykloje gyvena iki 150 beglobių vaikų, yra bendro lavinimo bei  amatų mokykla, pastatyti nameliai vietiniams, bažnyčia. Kunigui talkina vienuolės, bei savanoriai, atvykstantys iš įvairių šalių. Stovykla išgyvena iš aukotojų pinigų._DSC0125

Vaikai mus pasitiko linksmais afrikietiškais šokiais pritariant būgnams, pavaišino skaniais, savo keptais pyragėliais ir kvapnia arbata. Tą akimirką, pasinėrę į smagius afrikietiškus ritmus  supratome, jog šiais nesibaigiančių skambučių, žinučių ir visiško nestabilumo laikais mes tik  manome palaikantys puikius ryšius su kitais. Bet tai netikras artumas. Kaip mums trūksta gilių, nuoširdžių santykių su žmonėmis- tokių santykių, kokius pamatėme ten, Tėvo Hermano stovykloje. Meilė likimo nuskriaustiems vaikams ten nesumeluota, ji atvira._DSC0117 Vaikai prie Tėvo Hermano glaudžiasi ,nes Jis jiems ir Tėtis ir Mama. Pasakodamas vaikų istorijas Tėvas Hermanas sunkiai sulaiko ašaras-jos liūdnos ir nevaikiškos, tie vaikai jau patyrę ir smurto, ir nemeilės, išmesti, buvę niekam nereikalingi. „Jei įmesi į ežerą akmenį, eis ratilai. Tie ratilai nurims, bet akmuo ežero dugne liks. Taip ir tiems vaikučiams, nors jie dabar atrodo linksmi, laimingi,  bet akmuo jų  širdelėse liks visam gyvenimui“-sako Tėvas Hermanas._DSC8571

1994m. Ruanda išgyveno siaubingą genocidą, per kurį buvo nužudyta apie 1 mln. visiškai nekaltų žmonų. Išžudyti ir stovyklos vaikai, jų liko tik 12 , stovykla buvo visiškai sugriauta. Kunigas Hermanas stebuklingai išsigelbėjo ir atstatė stovyklą tokią, koka ji dabar ir yra._DSC0125_DSC8573

„Tikrieji turtai slypi ne piniginėse, o mūsų širdyse, tereikia norėti  pamatyti vienam kitą.“ baigiant mūsų viešnagę pasakė nuostabusis lietuvis Kunigas Hermanas. Mums buvo laikas grįžti į Kigalį, bet  atrodė, kad patirtieji įspūdžiai, išgyvenimai tarytum nuplėšė nuo mūsų kaukes , po kuriomis mes taip slepiame savo širdis. Tačiau ne kiekvienam lemta turėti tokią didelę, pilną meilės širdį. Jei tokių žmonių būtų daug-  pasaulis būtų kitoks- be smurto, karų, beprasmių žudynių….Linkime sveikatos ir ilgų gyvenimo metų Jums, Kunige. Juk ten tolimoje Ruandoje yra ir dalelė Lietuvos-  mūsų trispalvių pas Jus matėme daug. _DSC0129_DSC8577

 

Leonarda Šarakauskienė

info@sarakauskiene.lt

MINISTER OF GOD LOVE AND COMPASSION

_DSC8569

 

It was the noon of February 2018, when we, a group of Lithuanian tourists entered the land of Rwanda. Contrary our anticipation after sun -dried  savannas  of Uganda, everything  looked  fresh and green. It was much struck with the strange  beauty  of  the  view  which gradually opened out before us. Rwanda is also called ‘The land of thousands hills” with   jagged   peaks, clear lakes and flowering soil.  But  this story is not about rolling hills that’s emerges from the clouds, not about the jungle forests and mountain gorillas. There is a story about our earthman missionary Father Herman Schulz, a founder of Hameau des Jeunes  (Youth Township) When he arrived to Rwanda in 1974. he opened the 150-place orphanage in remote village called Musha (not far from  the  border  with  Tanzania). Father Herman has also built homes for many peoples into the local community, several churches, parish houses, a  charity  dining  hall and a gymnasium .He fostered a poor children, orphans, who could  not find warmth at their own home, or has no home at all and are in need of care and attention. When talking about traumatic experiences of his children, the ways they had got into the homestead , Father Herman couldn’t stay calm. “When you stand on a lake and you throw a stone into the lake. First you have large ripples, then the ripples get smaller and smaller still, then the surface calm , but the stone is still on the bottom. That is same with those  children:they appear like an ordinary children , but the stone of their experience is still lying in their hearts  and will be lying forever”.IMG_2955

is-klaipedos-kiles-hermanas-sulcas-nuo-1978-uju-gyvena-ruandoje-56f4e98c2f33aHerman Schulz was born in 1939 in Lithuania. His childhood was quite  tough  after  losing   his father  during the war in 1941. Together with mother and  eldest   brother  they  moved to Germany, where was working hard but his life was still poor. When he became a Salesian   priest, he decided to help children so in  1974 he found himself in Rwanda and he is still continuing his mission till today. In 1994, the terrible genocide killed about 1 million Innocent Rwandan people, the Youth homestead was demolished, children from Youth center were killed too, only 12 children stayed alive. Father Herman began to rebuilt all the farm and now it looks as if nothing terrible had  happened  there. “Rwandans have exhibited an amazing Christian ability to forgive. While murderers of their family members and friends may still saunter among them, they are quick to say “We are no longer Hutu and Tutsi , we are Rwandans”, says Father Herman.

_DSC0117 The children in the Homestead looked happy and were smiling to us,  they danced African dances ardently clattering African drums inviting us to dance _DSC8577together.

_DSC8571 We were welcomed with tasty cakes that were home made by lovely girls and served flavorful tea. Time passed very quickly, we had to go back to Kigali. We left the Youth homestead fascinated by hospitality of Father Herman and his children, impressed by the amount of what one devoted man can do.  We have definitely met an extraordinary Man. We felt like we just dropped the  mask  which hid our hearts underneath. We were talking without using any words but only through our hearts. “God is writing a letter of love trough my works which I pass to the world” says  Father  Herman Schulz. We were heading _DSC8573back in silence thinking how the one man with the big heart can make a noticeable difference in this tough world._DSC0129_DSC0125

 

 

Leonarda Sarakauskiene; info@sarakauskiene.lt

COLOURFUL AFRICA

IMG_2992I want to share my memories from my seventh trip to Africa. People are often making assumptions that Africa is a very dangerous, poor and unsafe place. Also, many people still think that Africa is like a one solid country but it is a continent which contains a 54 independent countries. It is a home to more than a billion people, there are many different peoples and tribes  who speak in different languages, has  different religions and their traditions are  very unique. Even the landscape changes from orange Namibian desert to rainforest and powerful waterfall. Serrated mountain peaks with snow caps and glaciers to the volcano with the lava lake on  the top of the volcano Erta Ale and colorful Danakil crater. There are about 2000 languages in Africa. They even have a monument for the African languages. African continent is so big it could fit United States, India, China and part of Europe.

I often ask myself: why Africa is so attractive to me. And I immediately answer: It is hard to describe the beauty of the landscape, wildlife and unlimited freedom. In Africa you don’t feel an age or nationality differences, you just become the part of it the way you were born. It is hard to describe Africa in words: It is so colourful, loud and melodious, it overwhelms all possible senses, because in every step you feel something unusual, unexpected, unimaginable. Everything that you already had read in books looks far from the real emotions you experience being there. No school is able to teach you the lesson of Africa.  Seems like all the crisis in the world – the accumulation of poverty, inequality, and spirituality in the minds of people is intrinsically understandable thing  and  is intended for higher powers and requires  to live in order to survive. The people of Africa are very poor but calmly equalizes with the rest of the world having so much._DSC7647

I used to travel to Africa on my own (accompanying local travel agencies), with friends or through Lithuanian travel agencies.Travel in a group is also  interesting but the next trip I would  prefer to travel alone  or with a smaller number of companions, accompanying by local travel agency.  This time our final destination was Central African states Uganda and Rwanda.27750154_1805713142773747_6353716363818702943_n

_DSC8066Equator passing through Uganda, divides our world into northern and southern hemisphere, where the sun descends perpendicularly to the horizon and equals day to night. Uganda is one of the three African countries surrounding Lake Victoria, the  largest  one in the  continent of Africa,  which I have already seen when  traveled across Kenya and Tanzania. _DSC7837 Our goal was to visit  the Murchison Falls in Uganda – (also known as Kabalegos or Kabaregos waterfall).Murchison  falls -  unique decoration of Nile.

_DSC7853 Waterfall was named after England's Royal  Geographer Society president Roderick  Murchison. This amazing place of nature discovered by Nile explorer Samuel White Baker about  in 1860’s. This waterfall can be seen from a ship sailing through the Nile River. On the shores you can also find hippopotamus, crocodiles and buffalos. We have finally heard  the roaring sound of water and only later saw  the   sparkling  water    falling from the  rocks. It is necessary to get off from the ship and walk up to the top of the hill, to see how the wide  river narrows up to  7 meters and powerful stream of water falling down from the gorge 49 meters height. People saying that sometimes you feel like the earth tremble under your  feet.IMG_2579 We did not feel that but we got the chance to see the wonderful rainbow.  Wildlife in Uganda is protected from extinction. There was a times when reckless were  killed rhinos, gorillas, elephants. In order to save, endangered populations of animals are established to some kind of shelters where they being observed, maintained or treated if necessary. _DSC7984

_DSC7677We walked around rhinoceros "shelter" at Ziva Rhino Reserve, which is currently home to more than a dozen of these huge animals.  Kibale National Park  takes place   and breeds around 13 species of monkeys. At   the park you can find about 70 species of mammals, a multitude different sizes and colours of butterflies and birds. It looks like a natural nature created book, full of differen  colours, vibrant,  surrounded by a variety of sounds. It is difficult to imagine the kingdom of birds at  Magombė swamps Any artist would fail to _DSC8070repeat them natural colour schemes which decorates the nature of his works.

IMG_2720We  moved towards the Rwanda – Congo – Uganda  tropical forests through dry savannah. Here, in this triangle, in  altitude of 1200-2700 meters  of Bwindi impenetrable thick  rainforest are   home to more than half of the world's mountain gorillas, whose life you watch  in their natural environment. Bwindi National Park primeval forest is strongly protected from any human activity in it. Especially Bwindy  impenetrable forest-residential for gorillas, the largest primates are the closest to humans in their appearance and their natural  behavior. Gorillas watching trip  takes about one hour and no more than  8 people can be in a group, you are not allowed to use a flash while making the pictures. Our guides were going first and ‘reaped’ the way using machetes so then we could get through the thorny bushes. We were ‘skiing’ by the gorilla’s nests, trying to find any hole to take a picture. In 1994   national park listed as a UNESCO world heritage as an important habitat of rare species. In the village IMG_2586near the park,IMG_2757 Batva pigmy tribes are living. These people lived in the forests, now expelled from the forest, but  still retains the old traditions and tribal way of life. We  were met  with drums and dances, local peoples  kindly showed their simple way of life._DSC8385

_DSC8366We also  visited  poor rural school  which is lacking books, pencils and also –  teachers. Only thing is not lacking : they’ve enough is a desire to teach. The children understands  that education is the only way from poverty. In our world, schools are open to everyone. We understand that education is our right, not the privilege. In Africa, most of the children don’t even have the opportunity to attend the school for any  reasons: as no money for tuition,  no time to attend school because kids has to work in their parents farm and schools are far  from residential areas. It is hard to imagine that in the 21st century you can still find the children who are not able to attend school. Those happy kids who go to school still have to do some farm work as bringing a tank of water home after classes because  only the school has water-bore._DSC7965_DSC7901

RWANDA

P1080814Clearing out the small border formalities we   found ourselves in the Thousand Hills Land – Rwanda. It is a very small state, three times smaller  than Lithuania, but population of people is three times bigger. Rwanda is considered to be the most densely populated state  in Africa – 1 sq. kilometer is home to about 230 people. Rwanda is  surrounded  by jagged Virunga mountain range. The glacier  on the top of the mountains fills the Nile basin with water. At the dormant   volcanic foothills lies the beautiful shaped lakes. Because of the  very steep shores, lakes in Rwanda has  no hippopotamus or crocodiles, people there do fishing, coasts equipped loggia with beautiful beaches and recreational areas. It is  the real kingdom of birds. In dense tropical forests of Virunga mountain, American scientist and researcher of gorillas D.Fossey lived here for 18 years. In almost 3 km altitude she build the house herself, laboratories and health shelter for gorillas. She changed her comfortable life in America to extreme living conditions in the jungle just for the love of these endangered primates

   IMG_2849 D. FossIMG_2850ey perseverance and determination helped keep  gorillas  from  poachers who were killing them. Due to important discoveries and researches about the primate species D. Fossey has  became  one of the most famous zoologist in the world. Unfortunately  in 1965 she was found murdered in her hut. There is a documentary film about this strong woman called – "Gorillas in the Mist."IMG_2832

It has became a real challenge for us to climb to  the  D. Fossey   remnants of the settlements and the tomb. We had to climb 3 km up to the steep slope. It was very slippery as well.IMG_2860

IMG_2804 We

 

climbed  via primeval tropical forest-covered mountain, which has  never saw  the sun, the earth slush, long spines bushes tore the hands,  high grass burned our hands. However, we achieved  the difficult  aim. D.Fossey must to be a very strong woman, she had to climb that slope far more times than we did. By the way, the descent was even heavier than climbing  up- we slid, our feet caught on the stones, we kept slipping and falling into the mud.   D.Fossey long and persistent work gave a visible results –  reduced  level of poaching and preserve the mountain gorilla species.

IMG_2948In 1994,  Rwanda survived painful genocide.  In just over 100 days, Hutu tribe extremists killed 800  thousand  Tutsi people,  as well as political opponents, irrespective of their ethnic origin. Today Rwanda is trying to forget this horrific period of  history.  Now it is forbidden to talk about ethnicity. We visited the Genocide Museum in Kigali. We saw the pictures –   innocent victims  of  meaningless murder. There we  have  understood  how unsettled, incomprehensible and inexplicable is the human life. When you talk with Rwandans, you can feel that they are aware of their gruesome history, but ready to  create  a pleasant future. 

_DSC0117Since 1978, Lithuanian missionary Hermann Schulz lives in Rwanda. He  established  an orphans caring homes, schools and houses for villagers to live. He  is  the Father and Mother for orphanage children, the priest takes care of genocide victims._DSC8581  We visited  the  Father’s Herman’s camp. We had a pleasure to meet this extraordinary Man. We all dropped the mask which was hiding our  hearts  We communicated with our hearts instead using the words. But I have a separate story  about  the Father Herman.

Our trip has ended and I started dreaming again about the new trips. We are forever passengers in our life, everything is changeable and incomprehensible but one thing always stays the same – life always has an interesting plan for us.  I believe that there is more of Africa in my plan because, I’m sure, this mysterious continent has an endless amount of adventures ready for me.

Leonarda Sarakauskiee

info@sarakauskiene.lt

The pictures below:

P1080823IMG_2764IMG_2629IMG_2791_DSC7649_DSC7688_DSC7740_DSC7802_DSC7820

_DSC7823

_DSC7826_DSC7837_DSC7847_DSC7866_DSC7867_DSC7884_DSC7888_DSC7945_DSC7998_DSC8027_DSC8165_DSC8340_DSC8356_DSC8443_DSC8456_DSC8394_DSC8458 _DSC8541_DSC8555_DSC8559_DSC8562

MARGASPALVĖ AFRIKA

 

IMG_2992

Tai jau mano septintoji kelionė  į šią daugeliui įsivaizduojamą kaip labai pavojingą, skurdžią ir  nesaugią šalį. Dažnai manoma, kad Afrika- tai vientisas žemynas, tačiau joje yra 54 savarankiškos šalys, gyvena virš milijardo žmonių, yra daugybė skirtingų  tautų ir tautelių kalbančių skirtingomis kalbomis, skirtingų tikėjimų ir labai skirtingų papročių. Net ir kraštovaizdis labai skirtingas- nuo oranžinių Namibijos dykumų iki drėgnų atogrąžų miškų , galingų krioklių , kalnų dantytomis viršūnėmis su sniego kepurėmis ir ledynais  (Rwenzori, Kilimažaro kalnai) ,nuo ugnikalnio su lavos ežeru viršūnėje (Erta Ale) iki spalvingojo Danakilo kraterio.Kalbų priskaičiuojama iki 2000. Pietų Afrikos respublikoje yra net paminklas Afrikanso  kalboms.(afrikanso kalba atsirado kolonijniais metais,kuomet vyko bendravimas tarp žmonių iš skirtingų kontinentų.Artimiausia ji yra olandų kalbai.Tarptautinė prekybos kalba Afrikoje laikoma Svahili -bantų grupės kalba ) Į Afrikos žemyną tilptų JAV,Indija, Kinija ir dalis Europos.

Dažnai pati savęs klausiu: kas mane joje taip užbūrė, kas mane į ją taip vis traukia. Iš karto atsakau: neaprašomo grožio _DSC8411kraštovaizdis, laukinė gamta, beribė laisvė. Afrikoje pasijunti be amžiaus, be tautybės, tarsi atklydėlis iš kito pasaulio, tačiau greitai  tampi to margo gyvenimo dalimi. Žodžiais nupasakoti Afriką sunku: ji tokia spalvinga, skambi ir melodinga, ji užvaldo visus įmanomus pojūčius, nes  kiekviename žingsnyje pajunti  kažką neįprasto, netikėto, nelaukto.  Kas perskaitytose knygose , matytuose filmuose atrodo tolima ir nepasiekiama – Afrikoje tampa tikrove. Jokia mokykla nepajėgi išmokyti Afrikos pamokų mūsų, baltųjų.  Atrodo,kad visos pasaulio krizės-  skurdo, nelygybės, dvasingumo susikaupusios žmonių sąmonėje yra kaip savaime suprantamas dalykas, kuris yra skirtas aukštesniųjų jėgų ir jį reikia gyventi,kad išgyventum. Afrikos  žmonės turintys tiek  mažai,  ramiai susitaiko su pasauliu, turinčiu tiek daug.

Keliavau po Afriką įvairiai: viena, su keliais kelionių draugais, su kelionių agentūra "Grūda". Visi keliavimo būdai savotiškai įdomūs ir žavūs, tačiau sekančią kelionę rinkčiausi viena ar tik su keliais bendrakeleiviais. Šį kartą keliavau su kelionių agentūra "Grūda", kadangi grupė buvo nedidelė, ir, svarbiausia, grupę lydėjo eruditas, geografas, nuostabus gidas- Rytas Šalna ._DSC7655Be to, labai norėjau aplanktyti lietuvio misionieriaus Tėvo Hermano Šulco globos namus Ruandoje.  Kadangi kitos kelionių agentūros siūlė tik kelionę į Ugandą- teko rinktis kelionių agentūrą "Grūda".

_DSC8066Pusiaujas, einantis per Ugandą , žemę dalina į Šiaurės ir Pietų pusrutulius, čia saulė leidžiasi statmenai horizontui, o dienos trukmė lygi nakties trukmei. Uganda yra viena iš trijų Afrikos valstybių juosiančių didžiausią žemyno Viktorijos ežerą ,prie kurio jau buvau lankydamasi Kenijoje ir Tanzanijoje_DSC8057.

Viena iš Ugandos įžymybių-  Merčisono krioklys (dar _DSC7854vadinamas Kabalegos ar Kabaregos kriokliu). Merčisono krioklys- unikali Nilo puošmena. Pagerbiant Anglijos Karališkosios draugijos prezidentą  Roderiką Merčisoną šiam kriokliui suteiktas jo vardas. Šį nuostabų gamtos kūrinį apie 1860m.  atrado  Nilo tyrinėtojas Samuel White Baker. Prie krioklio  galima priplaukti laivu, užkopti į uolas ir stebėti jį krentantį  nuo uolų.

_DSC7866Plaukiant Nilu atsiveria visas Nilo gyvūnijos pasaulis:hipopotamai, krokodilai, buivolai, galybė paukščių._DSC7805  Nilo baseino gyvūnijos pasaulis  užburiantis._DSC7857 Priplaukus  arčiau  išgirsti riaumojančio vandens garsą ir tik vėliau pamatai putojantį ,  krentantį iš uolų vandenį. Būtina išlipti iš laivo ir pėsčiomis eiti į kalvos viršūnę, kad pamatytum,kaip upės vaga susiaurėja iki 7m. pločio ir galingas vandens srautas  krenta žemyn tarpekliu  nuo 49m. aukščio uolos.  Sakoma, kad kartais galima pajausti, kaip po kojomis dreba žemė. Mes to nepajautėme, tačiau pamatėme gražią vaivorykštę.

_DSC7677Laukinė gyvūnija Ugandoje labai saugojama nuo išnykimo. Buvo laikai, kai beatodairiškai buvo žudomi raganosiai, gorilos, drambliai. Stengiantis išaugoti nykstančias populiacijas – kuriamos  savotiškos prieglaudos, kuriose gyvūnai stebimi, prižiūrimi,reikalui esant gydomi. Pasivaikščiojome po  raganosių "prieglaudą" Ziva Rhino draustinyje,kuriame šiuo metu gyvena keliolika šių didžiulių gyvūnų.Kibalės_DSC7708

_DSC7984 nacionaliniame parke gyvena ir veisiasi apie 13 rūšių bezdžionių, tarp kurių galima pamatyti ir šimpanzes. Parke aptinkama apie 70 rūšių žinduolių, galybė įvairaus dydžio ir spalvų drugelių, paukščių. Tai visas gamtos pažinimo vadovėlis, pilnas ryškių spalvų, knibždantis, skambantis įvairiausiais garsais. Sunkiai įsivaizduojama paukščių karalystė Magombė pelkėse._DSC7998 Daugybė, apie 200 rūšių gražiausių planetos paukščių stebina savo spalvingomis plunksnomis, nematyta išvaizda, snapo, galvos forma. Jokiam dailininkui nepasisektų išgauti tokių spalvų gamų, kokiomis išpuošė gamta savo kūrinius. Išdžiūvusiomis savanomis, Kazingos kanalu, jungiančiu Edvardo ir Džordo ežerus, judėjome link Ruandos-Kongo -Ugandos tropinių miškų._DSC8448

IMG_2583 Čia, šiame trikampyje, 1000-2600m. aukštyje Bvindžio neįžengiamuose atogrąžų miškų tankmėse gyvena daugiau nei pusė visų pasaulio kalnų gorilų, kurių gyvenimą jų natūralioje aplinkoje stebėti   važiuoja turistai iš viso pasaulio.IMG_2586 Tai  yra didelis pajamų šaltinis Ugandai ir Ruandai. Bvindžio nacionaliniame parke saugomas pirmykštis miškas, jokia žmogaus veikla jame negalima. Ypatingos šio neįžengiamo miško gyventojos-gorilos, stambiausi primatai ir panašiausios į žmogų savo išvaizda, elgesiu. Gorilas stebėti leidžiama ne didesnei kaip 8 žmonių grupei, stebėjimas trunka tik valandą.IMG_2671IMG_2643 IMG_2720Fotografuojant negalima naudoti blykstės,  Patekti iki gorilų buveinių sunku- jau vien žodis "neįžengiamas" naudojamas ne perkeltine prasme. Priekyje einantis reindžeris mačete "skynė" kelią, kad kaip nors būtų galima prasibrauti pro spygliuotus krūmus, lianas. Iki gorilų "lizdų" ne ėjome, o slidinėjome stačiais šlaitais, bandydami  kaip nors  rasti properšą fotografavimui. 1994m. šis nacionalinis parkas įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldą kaip svarbi retų rūšių buveinė.

_DSC8386Kaimelyje šalia parko  gyvena žemaūgių pigmėjų  batvių gentis.Tai miškuose gyvenę žmonės, dabar išvaryti iš miškų , tačiau vis dar išlaikę senąsias tradicijas ir gentinį gyvenimo būdą. Kaip įprasta Afrikoje, buvome sutikti su būgnais ir šokiais, vietiniai maloniai  aprodė savo  skurdžią  buitį. Tai buvę džiunglų gyventojai,iš jų išvaryti ir šiuo metu gyvenantys mažame žemės plotelyje. Stebina, kaip darniai pigmėjai sugyvena su gamta ir kaip sugeba pasinaudoti viskuo,ką miške randa. Jų ginklai – paprasti lankai ir ietys, gyvena pintuose iš žabų lūšnelėse ir nors dabar turi pastovų gyvenimą, paklausus, ar grįžtų atgal į mišką, jei būtų leista- atsako,kad ilgisi gyvenimo miške._DSC8385

Aplankėme ir varganą   kaimo mokyklėlę, kurioje trūksta viso- knygų, sąsiuvinių, mokytojų, netrūsta tik noro mokytis, nes jau vaikai supranta, kad tik per mokslą _DSC8367įmanoma išbristi iš skurdo.  Mūsų pasaulyje mokyklos yra atviros visiems. Mes tai suprantame kaip savo teisę, o ne privilegiją. Afrikoje daug vaikų neturi galimybės jų lankyti- nėra pinigų mokėti už mokslą, nuo mažens  reikia dirbti tėvų ūkyje, mokyklos  toli nuo gyvenamųjų vietų.  Sunku įsivaizduoti, kad 21 amžiuje yra vaikų,   neturinčių   galimybės lankyti mokyklos.  Tie laimingi vaikai,  kurie  eina į mokyklą, neatleidžiami nuo ūkio darbų, net pareidami iš mokyklos, kiekvienas turi parnešti bakelį vandens, nes kaime nėra šulinių, o mokykla  turi vandens gręžinį.

_DSC7902 

_DSC8366

RUANDA

Sutvarkę nedidelius sienos formalumus  atsidūrėme "Tūkstančio kalvų šalyje"- Ruandoje. Tai nedidelė valstybėlė, tris kartus mažesnė už Lietuvą , bet joje gyvena tris kartus daugiau žmonių nei Lietuvoje. Ruanda laikoma tankiausiai Afrikoje  apgyvendinta šalis- 1 kv. kilometre gyvena apie 230 žmonių.

P1080814Ruandą juosia dantytos Virungos kalnų grandinės, kurių fone tolumoje miglose išsiskiria Ruvenzorio kalnynas, dar vadinamas Mėnulio kalnais, todėji ji ir vadinama "Tūkstančio kalvų šalimi".

Šių kalnų viršūnėse  esantis ledynas pildo Nilo baseiną vandeniu.Snaudžiančių ugnikalnių papėdėse tyvuliuoja  nuostabaus grožio ir  formos ežerai bei  ežerėliai, iš kurių didžiausias- Kivu ežeras. Kadangi krantai labai statūs, Ruandos ežeruose nėra hipopotamų, krokodilų, žmonės verčiasi žvejyba, pakrantėse įrengtos gražios lodžijos su pliažais ir poilsio zonomis. Ir vėl- tikra paukščių karalija._DSC8509

 

IMG_2819Virungos kalnuose atogrąžų miško tankmėje 18 metų kaip atsiskyrėlė gyveno amerikiečių mokslininkė, gorilų tyrinėtoja D. Fossey. Beveik 3 km. aukštyje ji buvo įsirengusi sau namus, laboratorijas, gydyklą goriloms. Dėl meilės nykstantiems primatams -goriloms, patogų gyvenimą Amerikoje ji iškeitė ekstremalias gyvenimo sąlygas Ruandos miškų tankmėje . Savo tyrinėjimų centrą pavadino Karisoke- sujungusi dviejų ugnikalnių Karisimbi ir IMG_2804Bisoke pavadinimus. D. Fossey atkaklumas ir ryžtas padėjo išsaugoti brakonierių naikinamas gorilas, dėl svarbių atradimų apie šią primatų rūšį D. Fossey tapo viena žinomiausių zoologių pasauly_DSC8452je. Tačiau jos veikla neįtiko IMG_2832brakonieriams- 1965m. ji buvo rasta nužudyta savo trobelėje.

Apie šią tvirtą moterį sukurtas dokumentinis filmas "Gorilos rūke". Tikru išbandymu tapo mums kopimas į D. Fossey gyvenvietės liekanas ir jos kapą. Kopti teko stačiu šlaitu į 3 km. aukštį siauru, labai slidžiu taku- kopėme pirmyksčiu, tankiu  atogrąžų mišku apaugusiu kalnu, kuriame niekada nėra saulės ,žemė pažliugusi, krūmai  ilgais spygliais  braižė rankas ir kibo į drabužius, aukšta žolė ir ta buvo aštri ir šiurkšti, bandant įsitverti-  stipriai  nudegindavo ir braižydavo  rankas.  Tačiau savo tikslą pasiekėme, užkopėme. Tikrai tvirta moteris buvo D. Fossey . Ji kopti turėjo dažniau nei mes. Beje, nusileidimas buvo dar sunkesnis už kopimą- slydome, kliuvome, griuvinėjome. D. Fossey nuopelnas- sumažėjęs brakonieriavimo lygis ir išsaugota kalnų gorilų rūšis.

IMG_29481994m Ruanda išgyveno skausmingą genocidą . Vos per 100 dienų hutų genties ekstremistai nužudė 800 tūkst. žmonių . Jų taikiniais tapo mažumą gyventojų sudariusios tucių bendruomenės nariai, taip pat politiniai oponentai, nepaisant to, kokia yra jų etninė kilmė. Šiandieninė Ruanda bando pamiršti šį kraupų istorijos tarpsnį, yra uždrausta kalbėti apie etninę kilmę. Aplankėme Kigalyje esantį Genocido muziejų Ruandos aukoms atminti- kraupios nekaltų nužudytųjų nuotraukos,   beprasmiškų žudynių vaizdai- čia  pajunti, koks  žmonių  gyvenimas  permainingas ,  nesuprantamas ,nepaaiškinamas. Niekas negali atsakyti į amžiną klausimą: kodėl ?   Apie Ruandos genocidą sukurtas gana tikroviškas filmas  "Ruandos viešbutis".

_DSC8568Nuo 1978m. Ruandoje, Musha kaime gyvena lietuvis misionierius Hermanas Šulcas,įsteigęs Afrikos našlaičiams globos namus. Tiems Afrikos vaikučiams jis ir Tėvas ir Mama, kunigas rūpinasi per genocidą nukentėjusiais našlaičiais, įsteigęs kelias mokyklas, pastatęs keletą namų vietiniams, bažnyčias.. Aplankėme Tėvo Hermano stovyklą. Susitikimas su tuo nepaprastu Žmogumi-  nekartojamas jausmas.

Atrodė,kad mums visiems nukrito kaukės, po kuriomis slepiame _DSC8581

savo širdis. Ir bendravome vieni su kitais taip, kad mums nereikėjo nei žodžių, nei kaukių.Čia, būdami  kartu su Tėvo Hermano globotiniais,  supratome,kad tie, kurie kitiems dovanoja gerumą   patys patiria daug laimės , nepaisant  skurdo,tragedijų ar nevilties.  Bet apie Tėvą Hermaną- atskiras pasakojimas.

Kelionė baigėsi. Vėl pradedi svajoti apie naujas keliones, vėl  traukia kelias. Esame amžini keleiviai. Mūsų gyvenimas permainingas ir nesuprantamas, bet vienas dalykas tikrai aiškus : visada turi paruošęs mums  įdomų planą. Tikiu, kad tame plane ir  vėl   turėtų būti  Afrika.

Leonarda Šarakauskienė : info@sarakauskiene.lt

 Toliau :nuotraukos :

 

IMG_2924Prie Kongo Demokratinės valstybės sienos Gysenyi mieste

 

IMG_2897_DSC7757Taip vežamos ir nešamos  gėrybės per sieną

 

_DSC8562

_DSC8535

 

Gatvės vaizdas

_DSC7682

 

 

 

_DSC7662

_DSC7886

_DSC7745

_DSC7965

_DSC7658

diane-fossey-11_DSC8070

 

 

 

 

_DSC7752_DSC7688