Sėkmės istorijos padeda nepasiduoti ligai

Sėkmės istorijos padeda nepasiduoti ligai

Visada yra tikimybė susirgti įvairiomis ligomis - lengvomis ir sunkiomis, trumpalaikėmis ir ilgalaikėmis. Kiekviena liga prasideda nedideliais negalavimais... Plačiau »








The history of the origins of Youth Village from the lips of  Lithuanian priest: "When I came to Rwanda in 1968, I mostly worked for the poor and abandoned and for those who had been marginalized by everyone. As I made my way on this pilgrimage through human misery and poverty, I would always be accompanied by youngsters who were pleased to be with me. These very friends one day asked me to think about them too; to think about their futures which at the time seemed to offer no prospects whatsoever. They were illiterate and jobless. I asked what I could do for them in practical terms. The answer I gave was that they wanted to study and learn a trade. So, this is how the idea for the ‘Children's Village' was born."
IMG_5127 (Edited)The 2019 year I started in a meaningful way: I decided to go for volunteering at the Youth Village in Rwanda that was founded by Lithuanian Salesian priest Herman Schulz. Name Herman in Latin means a "man of war." Such is a Lithuanian priest, who celebrated his 50-th anniversary of the priesthood in Lithuania, Klaipeda city on 2018 autumn. The Salesian missionary, benefactor Herman Schulz, most of his life devoted to God, for disadvantaged children, poor and ill people. The 50 years of his service he wittily called "long shot," and admitted: "everything I would repeat." Being of saint J. Bosco follower added:" if you want to become good, do it, and all will go well: enjoy, learn, pray." Priest Herman Schulz I knew a long time ago. I always visit him in his homeland in Lithuania not far from city Kretinga, where he set up "Garden of Youth" in which as the same as in Rwanda finds shelter children from disadvantaged families. In 2018 with a group of tourists we were traveling in Uganda and Rwanda. Being in Rwanda, we visited the Youth Garden. But I was there as a tourist. Hospitable hosts welcomed us; children showed their songs and dances. They spoke to us something in their language one through another one. After this visit I gave the word to myself: I will come back here for volunteering, to help in any works that will be needed._DSC0337 The Garden is home to about 150 wards: orphans, fondling children, collected from the streets, caught in snitching. With older children constantly works volunteers from all over the world, come to prepare their masters works who are studying sociology, psychology, etc. Adults better speak English; communication with them easier. With the smallest ones works the nuns, to whom are difficult to find activities for children, as they so pry, eager. The nuns are busy with daily chores; the checking of lessons and kids often are left on their own.IMG_5259 (Edited) _DSC0324"Our little ones seriously lack communication, many of them do not even know what the words mom, dad, brother means. They know nothing about their relatives, or they have brothers or sisters, where are their parents, why they were thrown into the street" just holding tears was telling the priest. So we were speaking after his jubilee mass in his Lithuanian home.  After that, I said to the priest: I would come and would work with the smallest ones. The priest kindly agreed to take me. After completing the visa formalities, I went for a month. The whole time I was anxious: how children will like me as I don't know their language, how we'll communicate between themselves. In the end, I decided that the easiest way of communication is music. From computer I chose a lot of easy, teaching English songs, cartoons, all it converted into Mp3 format so we could watch and learn even having no internet connection (it was so often).After arrival the next day  I was introduced to the nuns, among which one was speaking English and became my translator. Later I learned a few phrases of the local language. But for us closer brought music and work, as we have worked all together. Here children begin to learn from  5 years old (preschool learning), from 6 years they go to the first class. Education lasts 12 years. Children have to go to the school to the jungle trail about 5 kilometers, for the first shift lessons begins from 8 a.m., for the second- from noon. For the older one's studies lasts from  8 to 5 p.m. Adults and first shift of littles are going together.

IMG_5147 (Edited)IMG_E5101IMG_5276 (Edited)IMG_5320 (Edited)IMG_E5017When the first shift leaves for school, we with remaining in the Youth Village kids begin every day works: we had to bring firewood for the wood-fired stoves  that's are used for the cooking, to brought grass for the rabbits, to clean territory, to wash the clothes of children. The Youth Village has a great supporting farm: cows, sheep,  hens, grows various vegetables. The farm employs salaried workers. In the country, where the unemployment is at a high level, work on the farm for surrounding villagers is a big financial help.

_DSC0307 Padre(as the children and the whole community name a priest), for rural peoples, is a great authority: he is the judge, advisor, even a doctor. He has a big parish and once a week attends sick parishioners giving them money, food, sometimes the medicines. My work has gone one after another. Games, songs, training remained for evenings. Children very willingly and quickly learned English songs, nice chanted in the church. A large celebration was st.J. Bosco birthday. Entire rural communities attended the ceremony. It consisted of various artistic performances, sports competitions, quizzes. Few songs prepared my little children, although we sang in English, the audience caught the rhythm and clapped in rhythm.( it is sad, that Icannot place a video because file is too large) Time ran out quickly. Week changed the week. I did not notice when I came up with my farewell.

_DSC0323 For my last evening, the children prepared a small show; poor little ones did not understand why in their language they are singing "muraho, muraho  umuzungu mamma" (goodbye, goodbye white mom )IMG_5479. The next morning, leaving for the airport was very sad: the children understood that there would no be me, we will not be singing songs, will not play football and basketball together, will not be preparing English lessons.

IMG_5387 (Edited)They were too proud because best prepared English lessons in their classes. I left recorded songs in the USB port, but I do not know whether the nuns will have the wish, time, or will have the computer that children did not forget what they learned. During my flight at home, thoughts didn't let me. The kids in the Youth Garden have everything: have where to live, have the opportunity to go to school, are not hungry.IMG_4898 When you see, how many African children living in families, do not have access to education, are plundering in the streets hungry and dirty, – think that those children living in the welfare homes of Padre have everything, except only- parental love and warmth of home. And you see- Padre does such  a holy job.

isevqazkrrb5ahkrf2yg_thumb_6260-e1504690712975 At the age of 18, they have to leave the Youth Garden. Who are good at learning- for those are creating conditions for further studies. Others, practically able to finish only four classes. Such children are learning the crafts (in the Garden Padre has established a craft school). Part of young people, who graduated craft school, Padre gives  work into the farm. For the gifted ones are created conditions to seek further learning. From these grow doctors, lawyers, teachers. Some priests studied in Italy, France. After studies they to work in Africa. Padre's followers work in Kenya, Burundi, Uganda and of course, Rwanda.

IMG_4869 IMG_4912We, several volunteers together with Padre, visited his former ward now a priest in Uganda.


img_8355Leaving the Youth Garden young people signs a "Code of Honor." There is the promise to dedicate themselves to their profession, seek creative, be honorable and support the Garden and needy. After returning from my volunteering  crazy questions, I have got: what I wanted to prove working for African children (while I was going there I had no idea what kind of work I'll do there), why not to go to some exotic country for rest instead … But I saw a lot of foreign countries and it not the miracle to me. Let me finish my essay by words of B. Shaw: "I want to use as much as possible themselves till death. The harder I work, the more I live. I am happy with my life as it is now." I have a dream that each one of us on any day, in any place would find opportunities to work for good and create hope. Now I know, If I could make it there, I could make it anywhere.


Leonarda Sarakauskiene :info@sarakauskiene.lt

Next : photos

IMG_E5298IMG_5443IMG_4848IMG_5253 (Edited)IMG_E5183IMG_4959IMG_4787_DSC0340 (2)_DSC0267IMG_4925_DSC0268IMG_4916IMG_4973IMG_4881IMG_5206 (Edited)_DSC0154_DSC0255_DSC0252 (2)IMG_5189 (Edited)IMG_4956IMG_5021 (Edited)IMG_5193 (Edited)IMG_5212 (Edited)IMG_4913



Mėnuo lietuvio vienuolio saleziečio Hermano Šulco „Vaikystės sode“ Ruandoje



"Vaikystės Sodo" įdėja kunigo Hermano Šulco žodžiais :" kai aš atvykau į Ruandą 1958m. daugiausiai dirbau su vargšais ir apleistaisiais su kuriais niekas nenorėjo bendrauti. Kai aš pradėjau savo kelionę per žmonių kančias, vargą ir skurdą, visuomet buvau lydimas jaunimo, kuriems patiko būti su manimi. Tai buvo mano tikrieji draugai. Vieną kartą jie paprašė pagalvoti ir apie juos, jų atetį, kuri jiems nieko nežadėjo. Jie buvo bemoksliai, bedarbiai, bedaliai  ir niekam nerūpėjo. Aš paklausiau-kaip praktiškai aš galiu jiems padėti ? Jie atsakė, kad nori mokytis, įgyti kokį nors amatą ar profesiją. Taip gimė "Vaikystės sodo" įdėja"


Taip ir  aš visai netikėtai tapau "Vaikystės Sodo " dalimi.  Mat,   2019 metų  sausio  mėnesį dirbau savanore lietuvio vienuolio įkurtame  Hermano Šulco "Vaikystės  sode"  Ruandoje. Vardas Hermanas išvertus iš lotynų kalbos yra "karo vyras". Toks yra ir 50-jį kunigystės jubiliejų 2018 rudenį Klaipėdoje minėjęs kunigas, misijonierius, geradarys  Hermanas Šulcas, didžiąją savo gyvenimo dalį kovojęs už  Dievą,  gėrį, meilę likimo nuskriaustiems, atstumtiesiems.  Nors, sakydamas pamokslą,  tuos 50 metų jis šmaikščiai pavadino "avantiūra", prisipažino: "viską pakartočiau". Būdamas  šv.  kun. J. Bosko pasekėju dar pridūrė:"Jei nori tapti geras, daryk tai ir viskas klostysis puikiai: džiaukis, mokykis, melskis ". Kunigą Hermaną Šulcą pažįstu senokai. Lankausi  netoli Kretingos jo  įsteigtoje stovykloje "Jaunimo sodas", kurioje prieglobstį randa vaikai iš socialinės rizikos šeimų. Jaunimo stovykloje Ruandoje lankiausi 2018 metais, keliaudama po Ugandą ir Ruandą.Bet tada  ten buvau kaip turistė. Svetingi šeimininkai, vaikučiai  išlydėjo mus su dainomis ir šokiais. Palikdama  tą  likimo nuskriaustiems vaikams meile persunktą sodą  nusprendžiau – aš čia dar sugrįšiu, bet jau ne kaip turistė, o dirbti. Dirbti su pačiais mažiausiais, kurie, išsiilgę žmogiškos šilumos, glaudėsi prie mūsų , kažką savo kalba vienas per kitą  mums pasakojo.   Po jubiliejinių  mišių, prie Kretingos esančiuose kunigo namuose, įsikalbėjome  apie darbą Ruandoje.

_DSC0337Stovykloje nuolat  gyvena apie 150 globotinių:visiški našlaičiai, pamestinukai, vaikai, surinkti iš gatvių- elgetaujantys, vagiliaujantys , benamiai. Su vyresniais vaikais nuolat dirba savanoriai iš visų pasaulio šalių.Jie, studijuojantys sociologiją, psichologiją atvažiuoja rinkti medžiagos savo  magistriniams darbams, kiti tiesiog atvažiuoja pamokyti vaikus kalbų, pabendrauti, pamokyti amatų.  Vyresnieji geriau kalba angliškai, su jais bendravimas yra lengvesnis. Su pačiais mažiausiais dirba vietinio vienuolių ordino vienuolės, kurioms sunku surasti pramogų vaikams,nėra laiko kiekvieną vaiką apkabinti, be to, kasdieniai ruošos darbai, pamokų tikrinimas atima daug laiko.

"Mažiesiems labai trūksta bendravimo, daugelis jų net nežino ką reiškia žodžiai -tėtis, mama, brolis- jie nieko nežino apie savo gimines, ar turi brolių, ar seserų, kur jų tėvai.  Jie nesupranta kodėl , kaip nereikalingi daiktai ,  buvo išmest į gatvę" vos  sulaikydamas ašaras kalbėjo kunigas.  Tuomet kunigui pasakiau- aš atvažiuosiu  ir dirbsiu  su pačiais mažiausiais. Kunigas mielai sutiko mane priimti. Susitvarkiusi vizos formalumus, išvykau mėnesiui. Visą laiką kirbėjo nerimas- kaip mane priims vaikai, kaip aš, nemokėdama jų kalbos, su jais susikalbėsiu, kaip mes IMG_5127 (Edited)bendrausime .Galų gale nusprendžiau, kad lengviausias  bendravimo  kelias -muzika. Kompiuteryje išrinkau daug lengvų, mokomųjų angliškų dainelių, giesmelių,  animacinių filmukų, juos konvertavau į Mp3 formatą, kad galėtume žiūrėti ir mokytis net ir nesant interneto (jo dažnai  nebūdavo). Po atvykimo, sekančią dieną mane pristatė vienuolėms, tarp kurių viena kalbėjo angliškai ir buvo mano vertėja, vėliau ir pati išmokau kelias  vietinės kalbos frazes. Bet geriausia kalba buvo muzika ir darbas, kurį dirbau kartu su vaikais.

IMG_4807Vaikai ten pradeda mokytis nuo 5 metų (ikimokyklininukai ), nuo 6 metų jau pirma klasė, mokslas trunka 12 metų. Mokykla nuo stovyklos už 5- kių kilometrų, siauru keliuku per džiungles.  Pirmai pamainai mokslas prasideda  8 val., antrai- 12 val., o vyresnieji mokosi  nuo 8 iki 17 val.  Vyresnieji ir pirmos pamainos mažiukai išeidavo kartu. Stovykloje likdavo antros pamainos  mažiukai ir visai dar neinantys į mokyklą.IMG_E5101IMG_5320 (Edited)


IMG_5147 (Edited)IMG_5276 (Edited) Su jais turėdavome daug kasdienių  darbų: skalbti, prinešti į virtuves malkų (stovykloje trys virtuvės, visas maistas gaminamas ant malkomis kūrenamų plytų ) , prirauti žolės triušiams (triušių priežiūra buvo pavesta vaikams ),  tvarktyti teritoriją. Stovykla turi didelį pagalbinį ūkį : karvių, avių, vištų, ančių, auginamos įvairios daržovės .Iš čionai užaugintų gėrybių ruošiamas maistas vaikams.    Pagalbiniame ūkyje dirba samdomi darbininkai , kuriems kunigas moka atlyginimą  . Esant šalyje didelei bedarbystėi aplinkinių kaimų gyventojams darbas ūkyje yra didelė materialinė  parama .

_DSC0290 Padre (kaip jį ten vadina vaikai ir visa bendruomenė) kaimo žmonėms yra  didelis autoritetas: jis ir teisėjas, ir darbdavys  ir patarėjas. Be globos namų, Padre turi didelę parapiją ir kartą savaitėje lanko  sergančius parapijiečius, šelpia juos pinigais, maistu, jei reikia ir vaistais. Darbas vijo darbą. Žaidimams, dainelių mokymams likdavo vakarai. Vaikai labai noriai ir labai greitai išmoko lengvas angliškas daineles, išmokome keletą giesmių ir sėkmingai giedojome bažnyčioje. IMG_5042(Gaila, kad video įrašų dideli failai ir negaliu įterpti į tekstą).

Didelė šventė buvo šv. kun. J. Bosko gimtadienis. Šioje šventėje dalyvavo visos aplinkinių kaimų bendruomenės.  Buvo įvairi  meninė programa, sporto varžybos, viktorinos. Meninei programai  ir mes su vaikučiais paruošėme kelias daineles, kurios buvo palydėtos labai didelėmis ovacijomis, nors dainavome angliškai ,dainų ritmas pagavo žiūrovus ir visi plojo į ritmą. Laikas bėgo greitai, savaitė keitė savaitę, nepastebėjau, kaip artėjo atsisveikinimo diena.

_DSC0323 (2)Atsisveikinimui vaikučiai paruosė nedidelę programėlę, mažiukai nesuprato, kodėl manęs nebus ir kodėl jie sava kalba dainuoja-"murabeho, murabeho, umuzungu mamma" (sudie, sudie baltoji mama). Kitą rytą , išvažiuojant į areouostą, atsisveikinimas buvo labai liūdnas: atėję išlydėti vaikai suprato, kad manęs jau nebebus, jau nesimokysime dainų, jau nežaisime kartu futbolo ir krepšinio ,  kartu neruošime anglų kalbos pamokų. O jie taip didžiavosi, kad geriausiai savo klasėse paruošdavo  anglų kalbos užduotis.   Palikau įrašytas Į USB jungtį daineles, bet nežinau, ar vienuolės  turės noro, laiko , ar turės kompiuterį, kad  vaikai nors neužmirštų tai,   ko išmoko. Skrisdama namo galvojau apie tuos vaikelius . Jie dabar auga aprūpinti viskuo: turi kur gyventi, turi galimybę eiti į mokyklą, pavalgę. Kuomet matai , kiek  Afrikoje  vaikų, gyvendami šeimose,  neturi galimybės mokytis, vaikšto apiplyšę, dažnai alkani ir murzini- pagalvoji, kad tie vaikai, gyvendami Padres gerovės namuose turi viską – išskyrus tėvų meilę ir namų šilumą.  Sulaukus 18 metų, jie stovyklą turi palikti. Kuriems gerai sekėsi mokslas- tiems sudaromos sąlygos mokytis toliau,  kiti tesugeba pabaigti tik  4  klases. Tokie  mokosi įvairių  amatų (prie stovyklos kunigas H. Šulcas yra įsteigęs amatų mokyklą).Dalį  jaunuolių, pabaigusių amatų mokyklą , kunigas stengiasi įdarbinti  savo pagalbiniame ūkyje. Daliai  gabių vaikų yra sudaromos sąlygos studijuoti universitetuose.  Pabaigę aukštuosius mokslus, dirba gydytojais, advokatais, mokytojais.IMG_5479

IMG_4869 Yra kunigų, kurie mokslus baigė Italijoje, Prancūzijoje. Buvę kunigo H. Šulco globotiniai po įšventinimų grįžta dirbti į Afriką- jo pasekėjų yra Kenijoje, Burundyje, Ugandoje ir , aišku, Ruandoje. Kartu su kunigu H. Šulcu mes, keli savanoriai, lankėmės jo buvusio  globotinio, dabar kunigo,  parapijoje Ugandoje.Palikdami stovyklą, jaunuoliai pasirašo "Garbės kodeksą":pasižada pasišvęsti savo profesijai, siekti kūrybiškumo, būti garbingais gyvenime  ir remti  "Vaikystės sodą" bei vargstančius. Grįžus dažnas manęs  klausė: ką aš norėjau įrodyti važiuodama į Afriką dirbti (važiuodama  net neįsivaizdavau, ką aš ten dirbsiu ), juk galėjau važiuoti į kažkokią egzotinę šalį, ilsėtis … Tačiau…  Egzotinių šalių mačiau daug,aplankiau visus kontinentus (išskyrus Antarktidą) jos visos vienaip ar kitaip panašios.   Kelionėms duoklę atidaviau didelę. Noriu užbaigti savo rašinį  B. Shaw žodžiais "Noriu kuo daugiau save išnaudoti iki mirties. Kuo daugiau ir sunkiau dirbu, tuo labiau gyvenu. Aš džiaugiuosi, kad gyvenu". Norėčiau,  kad mes kiekvienas bet kur , bet kada   surastume  galimybę dirbti gėriui  ir  kažkam sukurti viltį. 

Leonarda Šarakauskienė :info@sarakauskiene.lt

Toliau- nuotraukos_DSC0263_DSC0324_DSC0326_DSC0328 (2)_DSC0269_DSC0268_DSC0277_DSC0340 (2)IMG_4848IMG_4912IMG_4956IMG_5253 (Edited)IMG_4787IMG_4970IMG_5387 (Edited)IMG_5440IMG_4791IMG_4959IMG_5259 (Edited)




Pasikeitus įprastinei mitybai, atsiradus daugiau egzotinių vaisių, įvairių sumuštinių su  aštriais padažais, padažnėjo ir besiskundžiančių , kad „ėda rėmuo“, atsirūgstama rūgščiu,  burną deginančiu skrandžio turiniu. Dažnas pacientas klausia- ar tai pavojinga. Rėmuo kankina iki 10 proc. gyventojų, tai gana opi problema, kadangi negydant atsiranda balso prikimimas, nes rūgštus skrandžio turinys dirgina balso stygas (taip vadinams GERL), o pastovus deginimas už krūtinkaulio sukelia didelį diskomfortą. Be to, reikia neužmiršti, kad deginimas, skausmas už krūtinkaulio gali būti ir stenokardijos ar  infarkto simptomas.corbis_rm_photo_of_heartburn_at_bedtime

phototake_rm_photo_of_barretts_esophagus_endoscopyLiga prasideda tuomet, kai susilpnėja stemplės apatinėje dalyje esantis žiedas , neleidžiantis rūgščioms skrandžio sultims  pakilti į stemplę ir ją dirginti. Žiedo susilpnėjimo priežastis neaiški.

Nuotraukoje matomi nudeginti skrandžio gleivinės plotai ties įėjimu į stemplę.  



Kaip išvengti rėmens ? Paprastai pats žmogus pajunta, koks maistas jam tinka, koks ne.Kokie dažniausi maisto produktai sukelia rėmenį ?

GetInventoryImage_jpgCitrusiniai vaisiai .  Greipfrutai, citrinos, apelsinai turi daug rūgšties ir skatina didesnį skrandžio rūgščių išsiskyrimą.



Riebus maistas, įvairūs rūkyti gaminiai- apsunkina skrandžio  veiklą , maisto virškinimą,  kas gali sąlygoti rėmens atsiradimą.
Aštrus maistas, riebūs padažai – dirgina skrandžio gleivinę, skatina sulčių sekreciją. Pavalgius aštraus maisto vargina dažni atsirūgimai, atsiranda nemalonus deginimas.

Alkoholis padidina skrandžio sulčių išsiskyrimą,  nudegina stemplę,  ji pasidaro jautri  skrandžio rūgščiai.
Saldumynai jei jų valgoma daug- skatina skrandžio sulčių išsiskyrimą,  kurios degina stemplę.

Labai svarbu tiems žmonėms, kuriuos vargina rėmuo – stengtis nevalgyti prieš pat   miegą, nerūkyti, miegoti pakėlus lovos galvūgalį. Nevilkėti ankštų drabužių, dirbti, sportuoti  ne pasilenkus, bet klūpant ant kelių ar atsisėdus ant mažos kėdutės.photolibrary_rf_photo_of_man_doing_yogagetty_rm_photo_of_tight_beltKokie gydymo būdai veiksmingi ?

istock_photo_of_antacid_tablet_in_waterDažniausiai, kai „ėda remuo“,  griebiamės sodos. Soda neutralizuoja esančią skrandyje rūgštį, bet tai trumpalaikis poveikis, nes praėjus sodos veikimui skrandyje pasigamina dar didesnis druskos rūgšties kiekis.

Pienas taip pat pasižymi rūgštingumą mažinančiomis savybėmis,  bet tai taip pat trumpalaikis poveikis, nes piene esantys baltymai ir kalcis skatina rūgšties gamybą skrandyje.1800ss_thinkstock_rf_woman_drinking_glass_of_milkLinų sėmenys- jose gausu gleivingų  medžiagų,  kurios mažina skrandžio rūgštingumą ir apsaugo gleivinę nuo dirginimo, slopina gleivinės uždegimą.

Vaistažolių arbatos- jų yra įvairių  įvairiausių. Bet jų visų poveikis yra trumpalaikis ir po kurio laiko išskiriamų skrandžio sulčių  padidėja.

Medus- rekomenduojama stiklinėje ištirpinti 1 valgomąjį šaukštą medaus ir gerti 1,5-2 val. prieš valgį. Ar tai padeda- negaliu pasakyti.


Pagrindinis gydymo būdas yra medikamentai šalinantys ligos priežastį- padidėjusią rūgšties gamybą, o ne neutralizuojantys jau susidariusią skrandyje  rūgštį . Iš tokių medikamentų dažniausiai naudojamas Raniberl, Ranitidinas. Jei šie medikamentai nepadeda, reikia kreiptis į gydytoją , kuris, atlikęs reikiamus tyrimus,  paskirs veiksmingesnius vaistus.corbis_rm_photo_of_senior_selecting_otc_medicine


 Paruošė Leonarda Šarakauskienė:      info@sarakauskiene.lt




1Africa has two seasons: the dry and heavy rains.  Monthly   various seeds slumbering in dry soil , suddenly become alive after the rain drops and cover the land of lush green carpet. African animal sensed  the smell of rain  starts to run out in  one of the largest migration route- from dry empty lands of National Serengeti park in the region of Masai Mara where they find  a lot of grass, bushes and  trees. The migration starts in August and lasts till October- November. Between November and January begins a gradual migration of animals back to the Serengeti. (“Siringitu” in Masai language means “the place 381where the land is endless.")

We   planned our trip so that we could see this remarkable spectacle. It was peak migration madness time , and we’d watched as hundreds of wildebeest approaching the surging  Mara river, frantically jostling up the steep banks. The million-strong herd was spread on every horizon.   The air is full of primeval African sounds. Increasing zebra snicker merges with sore antelope shout, the snorting and whining. Giraffes stride nodding their long necks and from the high observe the predators in wide endless plains. Elephants patiently follow in a line. At the end of long migratory herbivores columns prowl lions, hyenas, cheetahs, jackals . Above them flutter squads of pink flamingos, Egyptian 411416geese, hawks, eagles.  All this endless column have to cross Mara  river – and there already waiting hungry crocodiles …In that place nature itself decides who will survive and who not The migration felt like being witness to a dramatic historical event, controlled by brutal ,violent forces. It still does. . American traveller McKierman in 1876 described this migration : ”About Africa what I  read in many travel books …if we manage to unleash all the world menageries the sight that I saw that day would be no worth this scenery . I can say that all these impressions couldn’t be photographed  or  told about. You can only feel or see  it. In these moments you can only feel and understand what a huge  price is paid for  survival   in nature: twice a year to do  a stunning circle of life.It embodies scale and mystery , the thin line between survival and destruction , the power to to take life or to transform it. A self- contained,  homogenous, identifiable world,  uncompromissing and irreducible. 207

The great migration images we left in our memories  and headed   to the  biggest Lake Victoria of Africa.45

Its waters surrounded by shores of  Kenya, Tanzania and Uganda. Along the coast there are many small villages of fishermen. Not far from coast we pitched our tents.

85 Early in the morning we were awakened by the song of fishermen pulling a net. The song spread from the lake so nice, that we couldn’t believe that   a well-turned choir sings. Our route led toward majestic Ngorongoro crater.

285 Along the way we stopped in the village of local tribe masai. Masai themselves encounters as the highest and most significant African nation. This is militant, livestock tribe.

266284 People live in the small shacks , a small area cordoned off by fence of tree branches. Animals are still an important part of their lives, the more you owe   cows,  the wealthier you are. For the bride they  used   pay with cows.   Masai drink not only cow’s milk, but also the blood. With a thin rod they prick a cow’s jugular vein and lower the blood.  Such mixture is considered to be a source of vitamins.  After shortly talk with the Masai , we headed to the world’s greatest Ngorongoro crater.

297 The crater was formed millions of years ago after volcano walls were collapsed. Its diameter is more than 20 km ,the height from the bottom is   600 meters. Ngorongoro crater is so huge  that even has a different weather: on one side could be cloudy even rain, on the other- sunshine.

299 Crater is home to an incredibly rich big game squad : black rhinoceroses, buffaloes, lions. In the middle of crater lies  lake Magadi, in which flamingos like to return  after a major winter migration.

93067076 We set our tents on the edge of slope. We cocooned in our sleeping bags, we held our breath as hyenas, attracted by the smell of a hippo carcass, whooped from the bushes nearby. Somewhere in the vicinity there was a roaring of lions.   Our route led us through Masai lands towards border of Kenya and Tanzania – to  311196199 Amboseli National Park. About this park  E.   Hemingway   said “the pearl of Africa”. This is one of the oldest national park’s in Kenya, founded in 1943. The park is situated right next to the border of Tanzania and Kilimanjaro (5895m.)- a lonely mountain peak in the world. Its luminous white hat is seen from Amboseli Park. This is what we saw. Amboseli park is the land of Masai, here are their villages. “Amboseli” in Masai language means shrivelled dust. This park is known as the largest population of elephants, also here lives lions, hyenas, buffaloes and another African fauna.

Goodbye Africa! I do not describe your cities- I just was in only one- Nairoby  from where was my flight. All the time I spent in nature. I do not want to travel through Africa by comfortable bus, live in comfortable hotels. My choice is to sleep in the tent, to cook meals on a campfire. At night I like to see  when   a billion stars cast an eerie light across a landscape of scurrying shadows. And to look for the South Cross above me.

I sincerely wish, that reading my travel descriptions everyone would understand, that in reality everything is much   simpler than we think sometimes.I am glad to be home, but in the all -moving, all-talking mayhem of modern life my restless thoughts go back to to that great and undefind space – Africa. Otherwise, the mystery of of the Great Circle of Life  remains largely unplumbed to me. Except in my dreams , where it still springs vividly to life.

Leonarda Sarakauskiene: info@sarakauskiene.lt


More pictur14es from my fairy trip :226764




84Afrikoje yra dveji metų laikai: sausros  ir liūčių.  Ilgus mėnesius įvairios sėklos, snaudusios sausoje dirvoje, staiga atgyja padengdamos žemę vešlios žalumos kilimu. Pajutę lietaus kvapą, Afrikos gyvūnai pradeda vieną didžiausių migracijų- pritrūkę pašaro išdžiūvusiose Tanzanijos Serengečio nacionalinio  parko  savanose traukia į sužaliavusias pievas, krūmynus Masai Maros (Kenija) regione.   Tai prasideda rugpjūčio mėnesį ir tęsiasi iki spalio- lapkričio mėnesių. Tarp lapkričio ir sausio mėnesių palaipsniui prasideda gyvūnų migracija atgal į Serengetį. („Siringitu“ masajų kalba reiškia  „vietą, kur žemė tęsiasi amžinai“.)

367Kelionę planavome taip, kad galėtume pamatyti šį nepaprastą reginį.Šimtai tūkstančių zebrų ir 15 antilopių rūšių pasipila iš žiemos ganyklų šiaurės rytuose ir užpildo visą horizontą.  Oras prisipildo pirmykščių Afrikos garsų . Stiprėjantis zebrų žvengimas susilieja su graudžiu antilopių šauksmu, prunkštimu ir inkštimu. Žirafos žirglioja kinkuodamos ilgais kaklais ir iš aušto žvalgydamosi po plačias lygumas plėšrūnų, o drambliai kantriai seka vorele. Šių ilgų migruojančių  žolėdžių kolonų gale tykodami sėlina liūtai, hienos, gepardai, šakalai. Virš jų- plasnoja būriai rausvų flamingų, Egipto žąsys, vanagai, ereliai. Visa ši nesibaigianti kolona turi kirsti Maros upę- o ten jau laukia išalkę krokodilai…Ir toje vietoje  pati gamta nusprendžia, kas išgyvens, o kas –ne. 416maxresdefault411207381

Amerikiečių keliautojas Gerardas McKiermanas 1876m. taip apibūdino didžiąją migraciją: “Afriką, apie kokią skaičiau kelionių aprašymuose….visi pasaulio žvėrynai, jeigu juos paleistume, neprilygtų reginiui, kurį tądien išvydau“. To matyto reginio nenufotografuosi,  nenupasakosi – tas akimirkas galima tik pajausti ir supranti,  kokia didžiulė išgyvenimo  gamtoje kaina: du kartus metuose sukti pavojingus   gyvybės, žūties,   išlikimo  ratus.  Vien dėl šio vaizdo buvo verta įveikti tūkstančius kilometrų.301371

45Didžiosios migracijos vaizdai liko atmintyje, o mes keliavome toliau-link didžiausio Afrikoje Viktorijos ežero. Jo vandenys skalauja Kenijos, Tanzanijos ir Ugandos krantus. Ežero pakrantėse gausu žvejų kaimelių, netoliese vieno iš jų pasistatėme savo palapines.

98 Anksti ryte mus pažadino žvejų, traukiančių tinklą daina. Daina sklido iš ežero taip sutartinai, jog galėjai manyti, kad dainuoja gerai sustyguotas choras.9285

Toliau kelias vedė link didingojo Ngorongoro kraterio. Pakeliui sustojome vietinių gyventojų- masajų kaimelyje. 

284285Masajai save laiko aukščiausia ir reikšmingiausia Afrikos tauta. Tai karinga, gyvulininkyste besiverčianti gentis.

266 267Žmonės gyvena tiesiog laukuose, nedidelę teritoriją aptvėrę  tvora iš medžių šakų. Gyvuliai iki šiol yra svarbi jų gyvenimo dalis, kuo daugiau turi karvių- tuo turtingesnis.  Už ištekančias mergaites mokama karvėmis. Masajai geria ne tik karvės pieną, bet ir kraują, plona šakele pradurdami   karvės kaklo veną nuleidžia kraują, jį maišo su pienu ir tą mišinį geria- manoma, kad tai vitaminų šaltinis. 

297Neilgai pabendravę su masajais, leidomės į didžiausią pasaulyje Ngorongoro kraterį. Krateris susiformavęs prieš milijonus metų  įgriuvus ugnikalnio sienoms. Jo skersmuo daugiau nei 20 km.,  aukštis nuo dugno-600 metrų. 19

299 Ngorongoro krateris toks didžiulis, kad jam net būdingi saviti orai- vienoje kraterio pusėje debesuota, net gali lyti, kita- maudosi akinančioje saulėje. Krateryje gyvena neįtikėtinai gausus stambiųjų žvėrių būrys: juodieji  raganosiai, buivolai, liūtai. Kraterio viduryje tyvuliuoja didžiulis sodos vandens Magadžio ežeras, kuriame dažnai lankosi flamingai, sugrįžę po didžiosios žiemos migracijos. 

9306Palapines pasistatėme šlaito pakraštyje, gulėjome  miegmaišiuose sulaikę  kvapą, nes pajutusios nugaišusio begemoto dvoką iš visai arti  palapinių  esančių krūmų išlindo pulkas hienų ir lūtai pradėjo staugti visai netoli.7670









Toliau kelias per masajų žemes vedė link Tanzanijos ir Kenijos sienos- į Amboselio nacionalinį parką, kurį   E. Hemingvėjus pavadino „Afrikos perlu“. Tai vienas seniausių Kenijos nacionalinių parkų, įkurtas dar 1961943m. Parkas įsikūręs visai šalia Tanzanijos sienos ir Kilimandžaro (5895m.)-didžiausio vienišo kalno visame pasaulyje.  Gražiausią jo vaizdą- švytinčią, baltą kepurę galima pamatyti tik iš Kenijos pusės- Amboselio parko.444

Tai mes ir pamatėme. Amboselio parkas yra masajų žemėje, čia yra ir jų kaimelių. Amboseli  masajų kalba reiškia sudžiūvusias dulkes. Amboselio parkas žinomas kaip didžiausią dramblių populiaciją turintis parkas, taipogi  čia gyvena liūtai, hienos, buivolai ir kita Afrikos fauna.199

Lik sveika, Afrika. Neaprašinėjau tavo miestų- jų buvome tik viename- Nairobyje- atskrendant ir išskrendant. Visas laikas praleistas gamtoje, gyvenat palapinėse, verdant valgį ant laužo,  stebint milijonus žvaigždžių tamsiame  danguje ir ieškant  tarp jų Pietų Kryžiaus.    Tikrai žinau, ko keliaudama po Afriką nenoriu- nenoriu keliauti patogiu autobusu, miegoti viešbučiuose su balta patalyne ir gražiai serviruotais stalais.

Nuoširdžiai noriu, kad skaitydami mano kelionių aprašymus suprastumėte, jog iš tikrųjų viskas yra kur kas paprasčiau nei mums kartais atrodo. Ir amžius keliaujant visai nesvarbu, svarbu turėti svajonę. Svajonė man- tai tikėjimas, tai laukimas, tai gyvenimo simbolis.


Leonarda Šarakauskienė: info@sarakauskiene.lt

Toliau – nuotraukos :2




440px-11_Hegasy_CTLA4_PD1_Immunotherapy2018 metų Nobelio premija medicinos ir fiziologijos srityje  suteikta amerikiečių imunologui Jamesui  P. Allisonui bei japonui Tasuku Honjo sukūrusiems naują vėžio gydymo metodą , įmynusiems imuninės sistemos mįslę-  priversti  pačiai ligonio imuninei sistemai naikinti vėžines ląsteles. Nobelio komitetas pažymėjo, kad atrastasis gydymo metodas „įvykdė perversmą vėžio gydyme ir iš esmės pakeitė požiūrį į tai, kaip galima valdyti šią ligą“. Dešimčiai milijonų naujai diagnozuotų vėžio ligos atvejų šios mįslės įminimas yra mirties ir gyvybės klausimas.

Iš karto   perspėju sergančius vėžiu pacientus, kad ne visų lokalizacijų sergantiems šis gydymo metodas yra taikomas ir tinkamas. Reikia tikėtis, kad tyrimai nesustos ir jei jau pavyko įminti imuninės sistemos mįslę- bus ieškoma naujų faktorių kaip organizmo imuninę sistemą priversti  naikinti visas  vėžines ląsteles.

Nuo seno vėžio liga gydoma trimis metodais: daugiau nei 3000metų gydyta tik operacijomis,  nuo 1896 metų  atsiranda gydymas radioaktyviais spinduliais, o nuo 1946 metų- chemoterapija. Šie „pjauk, spinduliuok, nuodyk“ ilgą laiką buvo  auksinis standartas vėžio gydyme, tačiau net ir toks agresyvus gydymas išgydo tik pusę susirgusiųjų. Atrodė, kad proveržis įvyks vėžio gydymą papildžius hormono, biologine terapija, tačiau pasiekta nelabai daug. Ilgą laiką  buvo kuriami vaistai prieš agresyvias, mutuotas  organizmo ląsteles, mėginat nužudyti blogąsias ir bandant išsaugoti sveikąsias. Bet tai padeda tik 50 proc. susirgusiųjų. Ir štai, pagaliau!  Amerikiečiui  J.P. Allisonui bei japonui T. Honjo pavyko atrasti imuninių ląstelių baltymą, kuris paskatina žmogaus imunines ląsteles ne „globoti“ naviką, bet jį naikinti.

Doaa9GBXcAEqNTbAiškinant paprastai, tai kaip mašiną paleistumėme riedėti be stabdžių, taip "atrišame"  imuninę sistemą ir priverčiame ją daryti tai, ką ji ir turi daryti- naikinti vėžines ląsteles. 

Tai proveržis vėžio gydyme.

Imuninė organizmo  sistema nuo žmogaus atsiradimo šioje žemėje buvo natūrali organizmo gynybos sistema. Tai kompleksas aktyvių  biologinių medžiagų, turinčių paprastą misiją: surasti ir sunaikinti tai,  ko neturi būti mūsų kūne. Kaip nebūtų keista, vėžys apeina imuninę sistemą ir ją blokuoja. Beveik 100 metų mokslininkai  bandė įminti šią imuninės sistemos mįslę ir priėjo išvados, kad „vėžys ir imuninė sistema neturi ką pasakyti vienas kitam“,  nes vėžinė ląstelė yra to paties organizmo ląstelė- apgavikė, imuninė ląstelė ją priima kaip savą.  Ilgą laiką vėžio imuninė terapija buvo smerkiama kaip labai  prasta idėja, paremta didelių vilčių ir abejotinų  tyrimo metodų. Bet, nežiūrint kylančių pašaipų iš didelių mokslininkų bendruomenių ir tyrimams skiriamų lėšų mažėjimo, nedidelė grupelė imunologų tikėjo savo darbu ir ilgus metus tęsė tyrimus- ieškojo faktoriaus,  kuris surastų kelią imuninei sistemai atpažinti ir atakuoti vėžio ląsteles. Jie suprato, kad jei toks faktorius būtų atrastas-  tai radikaliai pakeistų supratimą apie mūsų imunitetą ir ligas, galbūt sukeltų proveržį  antinavikinių  vakcinų  kūrime. Niekas tiksliai net nežinojo, ar gali  egzistuoti  toks blokuojantis  baltymas imuninėje sistemoje, tačiau atkaklus darbas l995 metais davė rezultatus-  mokslininkai identifikavo molekulę, kuri sugeba „atrišti“ vieną  imuninės sistemos baltymą  ir priversti imuninę sistemą pulti navikines ląsteles. Turėjo praeiti daug metų, kol buvo atlikti klinikiniai tyrimai, studijos su pacientais,  šį gydymo metodą patvirtino klinikinė praktika ir tuo pačiu  įrodė gydymo efektyvumą. Džiugu, kad šių metų Nobelio premija suteikta ne už atradimus medicinoje,  bet už naują gydymo metodą onkologijos srityje- srityje, kurioje reikalingi naujausi ir pažangiausi sprendimai. Kol kas  šiais vaistais gydomi išplitę inkstų, plaučių, šlapimo pūslės , galvos ir kaklo navikai, tačiau liūdna, kad šie   imunoterapiniai vaistai Lietuvoje kol kas   nėra kompensuojami.  Reikia tikėtis, kad jie   bus įtraukti į kompensuojamų  medikamentų sąrašą, lygiai kaip apie kai kuriuos chemopreparatus ar biologinės terapijos  vaistus  girdėdavome tik konferencijose, ar skaitydavome  medicininėje literatūroje ir netikėjome, kad jie bus kažkada pas mus,  o dabar  jais gydomi visi pacientai,  kuriems tie vaistai   yra reikalingi.

Nobelio premijomis apdovanoti   vėžio gydymo ir tyrimo  metodų įdiegimo į klinikinę praktiką mokslininkai : 1966m. Nobelio premija skirta JAV mokslininkams P. Rous ir CH.Brenton Huggins   už „auglius sukeliančių virusų atradimą“ bei „prostatos vėžio hormoninio gydymo atradimą“. 1988m. JAV ir Anglijos mokslininkams už „pagrindinių gydymo vaistais  principų atradimą“. Po šio atradimo piktybinių auglių gydymui pradėta aktyviai  taikyti chemoterapija.   1990m. JAV mokslininkams J.E. Murray ir E. D. Thomas „už tyrimus apie organų ir ląstelių transplantaciją gydant žmonių ligas“. Taip į gydymo praktiką buvo įdiegtas  kai kurių formų kraujo vėžio  gydymas kaulų čiulpų transplantacija. 2008m. Vokietijos ir Prancūzijos mokslininkams Nobelio premija skirta už atradimą, kad „žmogaus  papilomos virusas sukelia gimdos kaklelio vėžį“. Ir štai , po 20 metų,  2018m. vėl naujo gydymo metodo atradimas, suteikiantis viltį gydyti kai kurias pažengusio vėžio formas. Reikia tikėtis, kad tyrimai šia linkme nesustos, mokslininkai toliau tirs imuninės sistemos paslaptis ir užgaidas ir galbūt, po kažkiek metų išmoksime suvaldyti  tą paslaptingą ir klastingą ligą.


Leonarda Šarakauskienė : info@sarakauskiene. lt







„Mityba yra sveikatos esmė. Tegul maistas būna Jūsų vaistas“


Šis Hipokrato posakis plačiai žinomas,  todėl sąmoningai ar nesąmoningai  pirmas klausimas  paguldžius artimąjį  į ligoninę – ką jam galima ir ko negalima atnešti valgyti .

Pirmieji įrašai apie maitinimo reikšmę  ligos eigai rasti egiptiečių papirusuose  rašytuose  dar 1550m. pr. Kristų  (Ebero papirusai ) ,todėl  artimieji ir dabar,  matomai instinktyviai supranta, kad mityba paciento sveikime yra ne paskutinėje vietoje.

??????????????????????????????????????????????????????????????????????????Kiekvienas gyvas organizmas minta. Maistas suteikia jam energiją , kuri eikvojama judant ir dirbant, kurios daug eikvojama sveikimo procese. Iš maisto organizmas gauna medžiagų mirštančioms ląstelėms pakeisti ir naujiems audiniams sukurti. Kad organizmas galėtų normaliai funkcionuoti , su maistu jis turi sistemingai ir pakankamai gauti visų medžiagų , kurias išeikvoja,  t.y.  gauti tų medžiagų, iš kurių pats yra sudarytas. Sveikas žmogus maitinasi pagal savo įpročius, norus, dažniausiai nelabai kreipdamas dėmesį į įvairias mitybos rekomendacijas , patarimus: riebų maistą keisti į daržoves, augant svoriui- mažinti suvalgomo maisto kiekį, saldžius gėrimus keisti į  mineralinį vandenį ir kt. Mityba-žmogaus silpnybė. Nutunkama ne per vieną dieną. O su nutukimu prasideda ligų grandinė. O kaip maitinti sergantį? Gulintis žmogus išeikvoja žymiai mažiau kalorijų nei sveikas, judantis , todėl ir maisto kiekis atitinkamai turi būti mažesnis.  Svarbu, kad  su maistu  gautų būtiną kiekį baltymų, riebalų, vitaminų. Ligoninėje pastebime, kad  ligoniai sunkiai pakelia jiems skiriamą  dietą, lengvai ją pažeidžia. Tačiau sergant kai kuriomis ligomis , pvz. cukralige ar inkstų  ligomis, pacientas be jam būtinos  dietos paprasčiausiai negalėtų gyventi. Ypač sunku laikytis dietos, kai reikia mažinti kūno masę. Meškos paslaugą padaro artimieji, nepasitarę su gydančiu gydytoju, papildomai primaitindami savo artimą  tuo metu jam netinkamu maistu. Pvz. po sudėtingų  pilvo operacijų atnešdami sunkiai virškinamo maisto  (pasiaiškinimas- „pacientas labai prašė“). Onkologiniai pacientai labai greitai susigundo internete, žurnaluose siūlomomis dietomis, kurios jiems visiškai   netinkamos , siūlomi visiško badavimo periodai, kurie vėžio nualintą imunninę sistemą dar labiau silpnina.

carrotAišku, ne visose ligoninėse maistas yra patiekiamas skanus, karštas, įvairus. Norint papildyti paciento maisto racioną- pakanka atnešti lengvų maisto produktų- kefyro, jogurtų, vaisių,  daržovių. Tačiau nešamo maisto kiekiai turi būti nedideli, nes, dažniausiai – palatų šaldytuvai prigrūsti seniai atnešto maisto, pacientai užmiršta kas jiems buvo atnešta arba tiesiog  nenori valgyti  to, kas jam atnešta, nes jiems pilnai pakanka ligoninės maisto.Be to, sergantis žmogus dažnai neturi apetito ir įkyrus maisto siūlymas tik erzina ligonį.  Supraskime, kad tai gulintis žmogus, mažai judantis žmogus, jis valgo tik tiek, kiek reikalauja jo organizmas.  Reikiamas  kalorijų kiekis yra apskaičiuojamas dietologo – ir nors atrodo, kad ligoninės maisto porcijos yra mažos, maistas neįvairus, bet jose kalorijų yra tiek, kiek reikia gulinčiam. O kad valgome žymiai daugiau ir įvairiau – mes, sveiki ir kalorijų išeikvojame daugiau. Bet…Neturėtumėme bėdų su virškinimu, su įvairiomis sąnarių ligomis, nevargtume su širdies ligomis, jei nuo jaunų dienų maitintumėmės saikingai ir sveikai. Pamėginkite permaitinti vaiką- jei nenorės jam nieko neįdėsite į burnytę. O mes- prisivalgome tiek, kad  nuo stalo iki sofos vos nueiname. Prisiminkime Hipokratą „Tegul maistas būna Jūsų vaistas“. Ir elkimės su maistu , taip kaip su vaistu. Vaistą perdozuoti pavojinga. O maistą ?


Leonarda Šarakauskienė :info@sarakauskiene.lt




„Didžiausia mūsų dienų gydytojų klaida yra ta, kad jie sielą atskiria nuo kūno“  Platonas


Niekad negalėjau įsivaizduoti, kad ir mūsų šeimą ištiks piktoji lemtis- vėžys. Susirgo jauna, žydinti  dviejų gražių sūnelių mama. Susirgo  labai   netikėtai, staiga. Paaiškėjo, kad jai  itin piktybinė inksto vėžio forma, vėžys jau išplitęs į kepenis, plaučius, limfmazgius. Taigi nuo pat pradžios viskas klostėsi nepalankiai. Nors pati esu onkologė, mano dukra taip pat gydytoja, visa mūsų šeima , jos vyras buvome priblokšti , pasimetę ir jautėmės kaip košmariškame sapne. Negalėjome patikėti ,kad tai tiesa, kad ir ką bedarytume- ji jau nepasveiks ir tik laiko klausimas- kiek gyvens. Mes visi buvome kartu su ja, tačiau ir mums teko įveikti savo pačių skausmą, liūdesį, pyktį ir nenorą susitaikyti su tikrove. Tik ji viena drąsino mus- „viskas bus gerai, aš nemirsiu“ vis kartodavo.  O tikrovė buvo liūdna, gydymas laukiamų rezultatų nedavė ir ji labai greitai paliko savo sūnelius, vyrą, mus visus. Prisimenu jos paskutinę dieną. Ryte atėjau į palatą. Jos veido spalva buvo pagražėjusi ir trumpam patikėjau, kad ji dar gyvens. „Aš nemirsiu?“  buvo jos paskutiniai žodžiai. Mudviejų akys susitiko. Mirties akys. Žiūrėjau į jas, išplėstas, jau  nieko nesuvokiančias. Akis, atsiskyrusias nuo sielos. Agonija tęsėsi pusdienį , ji  išėjo rami,išsinešdama meilę gyvenimui, savo vaikams, vyrui…  Mintyse paprašėme, kad jos meilė lydėtų jai  brangius artimuosius- sūnelius, vyrą, tėtį , kaip ir mūsų meilė lydės ją visuomet…. Be jokių žodžių mes atsisveikinome….

Kodėl apie tai rašau ? Mes nedrįsome jos paklausti, kaip ji jautėsi, sužinojusi, kad susirgo vėžiu, kaip jautėsi matydama, kad gydymas beveik neveikia ligos ir liga progresuoja. Apie ką galvojo, žiūrėdama į savo sūnelius ? Ar tikrai tikėjo ,kad pasveiks ir jos  su šypsena pastoviai   kartojamas „viskas bus gerai“  tebuvo  tik užslėpta mirties  baimė?

Ar ne tą patį jaučia susirgusiųjų artimieji, giminaičiai, draugai. Ir juos lydi baimė, nežinomybė, neviltis. Visas dėmesys  nukreptas sergančiąjam, ir mažai kam rūpi, kaip jaučiasi jo artimieji . Galų gale, tik susirgęs pamatai, kas tavo tikrieji draugai, o kas tik pakeleiviai. Niekas nežino,ką ir kaip  išgyvena artimieji , išėjus jų mylimam žmogui. Kuo užpildyti tą atsivėrusią tuštumą išėjus mylimama žmogui ?  Tai daug klausimų, į kuriuos nerasime atsakymo, kol patys neišgyvensime to paties, ką tenka patirti mūsų pacientų artimiesiems.

Aš nesu inkstų ligų specialistė, be to, inkstų vėžys yra reta liga. Kadangi gydau moteris, sergančias krūties vėžiu, paprašiau kelių moterų papasakoti savo istorijas: kaip jos jautėsi išgirdusios ,kad serga krūties vėžiu, kad jų laukia ilgas ir varginantis gydymas, o, svarbiausia- nežinomybė dėl ateities.

Kol neserga vėžiu, motinos tikisi matyti savo suaugusius vaikus, dukterys-gyventi ilgiau už savo mamas ir jas palaidoti , žmonos-  sulaukti senatvės su savo vyrais. Susirgus krūties vėžiu (ar bet kurios lokalizacijos vėžiu ) nebeįmanoma daryti nė vienos iš tokių prielaidų. Taip pat labai greitai sužinoma, kas yra tikrieji draugai ir draugės. Istorijos, kurias papasakosiu yra autentiškos, tai pasakojimai moterų, kurios susirgusios rašė dienoraščius ar puikiai prisimena pirmąją reakciją sužinojus, kad serga vėžiu.

Pirmoji istorija labai sukrečianti. Jauna , išvaizdi moteris ilgai sėdėjo prie mano kabineto. Kuomet išleidau paskutinę pacientę, ji nedrąsiai įėjo į kabinetą ir paprašė, ar negalėčiau patarti ką jai daryti, nes labai pradėjo tinti ranka. Jos neregistravo, nes neturėjo šeimos gydytojo siuntimo, todėl laukusi, gal apžiūrėčiau be registracijos, nes rašanti disertaciją ir neturinti laiko vaikščioti pas gydytojus. Paprašiau jos nusirengti. Ji labai nenoriai man atsakė- man tik ranką pažiūrėkite  ir paskirkite  gydymą . Paaiškinau, kad rankos tinimas  gali būti dėl įvairių priežasčių ,o kad rasti tą priežastį- aš turiu apžiūrėti ją visą. Moteris labai susijaudino, norėjo išeiti iš kabineto,  bet pagaliau apsigalvojo ir nusirengė. O, Dieve! Visa jos krūtis buvo išopėjusi, dideli pažasties limfmazgiai sąlygojo rankos tinimą. Buvo keista, kad jauna, išsilavinusi moteris taip užsileido savo ligą. Aš gydžiausi – tyliai atsakė. Mane gydė ekstrasensas ir griežtai uždraudė naudoti bet kokius cheminius  vaistus – nes tuomet  neveiks jo vaistai. Paaiškinau, koks numatomas jos gydymo planas, pasakiau, kad disertacijos gynimą teks atidėti kažkuriam laikui ir visas jėgas skirti gydymui. Ji su viskuo sutiko. Vėliau, baigusi gydymą, džiaugėsi, kad įkalbėjau ją gydytis. „Giliai širdyje jaučiau, kad išgyvensiu. Tik labai nerimavau, dėl to, ką galvos mano kolegos, mano artimieji. Gal tai ir kvaila, bet labiausiai man rūpėjo , kaip atrodysiu po gydymo ir ar galėsiu tęsti savo mokslinį darbą“.

37m. medicinos sesuo netikėjo krūties vėžio diagnoze, kol negavo biopsijos atsakymo. „Sunku patikėti, kad po 15 metų medicininio darbo patirties pati tapau ligone“. Tai buvo didelis smūgis jai – juk ji matydavo , kaip miršta vėžiu sergantys pacientai, juos slaugydavo. Kas manęs laukia? Kiek aš gyvensiu ? Kaip viską pasakyti šeimai ? Mama serga Alzheimerio liga, kas bus su ja ?  Moterims įprasta pirma rūpintis kitais, o tik paskutinėje vietoje savimi. Pacientė gydymą atlaikė puikiai ir savo patirtais išgyvenimais dalinasi su kitomis moterimis, drąsindama jas nebijoti gydymo, jo komplikacijų. Kaip pati ji sako- sunkiausi buvo pirmieji  metai, o dabar ligą primena tik kasdien naudojamos hormoninės tabletės.

„Kai man nustatė krūties vėžį, puoliau į paniką. Iki tol maniau, kad taip gali atsitikti kitiems, bet  ne man. Nejaugi mano trys dukrelės liks našlaitėmis?  Neturiu tėvų, vyras mėgstantis išgerti …Dirbu mokytoja, kaip reikės eiti į klasę su peruku, nes žinojau, kad nuo chemoterapijos nuplinkama“. Atsakiau, kad nuplikimas yra mažmožis, jei gydysis- augins savo dukreles,  sulauks ir anūkų. Vėliau, praėjus kažkuriam laikui po gydymo moteris man sakė- kol gydaisi, ramina tai, kad kažką darai su savo liga. Bet po gydymo atsiranda baimė- kad liga neatkristų, neatsirastų antrinių navikų. Aš visuomet aiškinu gydymą  baigusioms moterims- nebijokite kreiptis į jus gydžiusius gydytojus, jie  atliks reikiamus tyrimus ir išsklaidys jūsų baimes.

35m. moteriai buvo diagnozuotas didelis auglys, gydytojai vyrui pasakė, kad ji gyvens neilgai .“Mes kartu su vyru puolėme į paniką, netekome vilties ir pajutome didelį, neaprėpiamą liūdesį.  Tai buvo nepaprastai gili krizė mūsų gyvenime, tačiau ji leido suprasti, kokia yra draugystės ir meilės reikšmė, padėjo atrasti būdą, kaip iš tikrųjų būti kartu su žmogumi ir suprasti vienam kitą…Visą gydymo periodą vyras buvo šalia ir tas jausmas, kad esi ne vienas- padėjo atlaikyti gydymo krizes, sunkiausius periodus, kuomet atrodė, kad jau viskas baigta, daugiau neištversiu“.

Kas labai vargina po gydymo- tai bendradarbių, pažįstamų požiūris. „Labai nemėgstu, kai kas nors iš pažįstamų prieina prie tavęs , paima už parankės ir klausia : kaip laikaisi? Atsakau: gerai. O jie neatlyžta: ne, tu sakyk, kaip iš tikrųjų  laikaisi ?“Jei galvojate, kad išgyvenusios krūties vėžį moterys yra verksnės, nuliūdusios- pamirškite tai. Persirgusioms moterims būna liūdna , kai draugės arba draugai atitolsta dėl savo baimės ar nejaukios savijautos.

Turbūt svarbiausias dalykas , kuriuo pasižymi persirgusios krūties vėžiu moterys , yra jų optimistinė pasaulėžiūra. Jos žino paslaptį, kurią kiti žmonės paprastai savo pasirinkimu ignoruoja: mums visiems lemta mirti, ir svarbu prasmingai praleisti tą laiką, kuris liko gyventi. Besimokant mąstyti pozityviai , krūties vėžys yra baisi mokymo priemonė, bet akivaizdu, kad ji labai efektyvi.


Leonarda Šarakauskienė      info@srakauskiene.lt



Kaišiadorių  vardas kildinamas iš kilmingo totoriaus, gyvenusio šiose vietose dar 16a. vardo Chaišadaras. Kita versija teigia,  kad pavadinimas galėjęs kilti nuo žodžių „kašė“ (krepšys + daryti ), taigi turėtų reikšti „krepšių gamintojus, dirbėjus. Galėjo kilti ir nuo žodžio „kaištis“-kamštis kam nors užkimšti, tuomet galėjo reikšti „kaiščių dirbėjas“. Bet gyvenvietė kūrėsi prie geležinkelio ir tokie amatai neturėjo esminės svarbos. Kildinant pavadinimą labiau tikėtina, kad 19a., kai caro laikais buvo statomas geležinkelis, gyventojai vis klausdavo „kū čia daro“? 1862m. miestas vadintas Kaszedary,1905m. rus. Košedary, 1926m. Kaišedorys, hebraiškai – Kušidar. Dabar – Kaišiadorys.

_DSC9254Pats Kaišiadorių miestas nėra labai  ypatingas , daugiau  garsus kaip   geležinkelio mazgas. Per miestą ėjo geležinkelis Peterburgas- Varšuva, nuo jo atšaka į Lentvarį ir Virbalį ,o 1871m. savarankiška atšaka į Liepojos uostą. 19a. pabaigoje buvo pastatyta vandentiekio  stotis ._DSC9256 Kaišiadorys taipogi yra vyskupijos centras .Katedros kriptoje palaidotas  vyskupas T. Matulionis (1873-1962). 2017m. paskelbtas Palaimintuoju. Nepriklausomos Lietuvos metais prie geležinkelio buvo įsteigta amatų mokykla. Vienas mokyklos dėstytojų buvo Algirdas Škėma- žinomo rašytojo tėvas.

Netoli Kaišiadorių ežerų apsuptyje- Žaslių miestelis._DSC9263 Daugelis yra matę centrinę, akmenimis grįstą  Žaslių aikštę, jei ne gyvai, tai televizorių ekranuose ar kinuose, nes čia buvo filmuojamas filmas Tadas Blinda, serialas „Čia mūsų namai“. Pokario metais aikštėje buvo guldomi NKVD stribų išniekinti partizanų kūnai. 1975m. už kelių kilometrų esančioje Žaslių geležinkelio stotyje traukinio katastrofoje žuvo apie 20 žmonių.zasliai-62046111

zasliai-62046089 Jų atminimui pastatytas koplytstulpis. Netoli Žaslių geležinkelio stoties, Guronių kaime yra  kardinolo Vincento Sladkevičiaus tėviškė. Jis  mokėsi Žaslių pradinėje mokykloje.1552m. Žasliai minimi kaip miestas. Žygimantas Augustas miestelį padovanojo savo žmonai Barborai Radvilaitei. Po poros šimtų metų miestelyje pradeda kurtis žydai, jie sudarė apie 70 proc. visų gyventojų. Čia veikė Talmud Tora mokykla, Žydų banko filialas, daugybė smuklių ir parduotuvių. Žydams kurtis buvo ypač paranku- nes netoli miestelio buvo nutiestas Vilniaus –Kauno geležinkelis , o žydai prekiavo mediena ir grūdais. Nutiesus geležinkelio atšaką į Varšuvą prekyba įgavo tarptautinį mąstą.

_DSC9271Ant ežero kranto stūkso Žaslių Šv. Jurgio bažnyčia. Manoma, kad ji statyta apie 1460 metus.Šalia bažnyčios įspūdingas antkapis  Žaslių klebonui M.Cijūnaičiui, klebonavusiam bažnyčioje 1925-1946m. _DSC9269_DSC9268

_DSC9032Pasukus iš greitkelio Kaunas-Vilnius link Paparčių, asfaltą keičia žvyrkelis. Tik įvažiavus į miško keliuką pasitinka Mitkiškių akmuo su Jėzaus, Marijos, Avinėlio pėdomis ir medinis kryžius.

_DSC9035_DSC9067 Pakilus  į kalniuką  netikėtai atsiveria nuostabus vaizdas į Kernavės piliakalnius, kuriuos įpratę matyti kitame  Neries krante.

Tolėliau pavažiavus- žvyrkelį keičia akmenų grindinys- privažiavome Paparčius._DSC9078 Šiandien Paparčiai nedidelis ramus miestelis, o dar prieš pusantro šimtmečio čia veikė Domininkonų vienuolynas, įkurtas 1649m. Iš vienuolyno likę tik vartai ir kelios eilės išlikusių akmenų. _DSC9085Kitoje  kelio pusėje čerpėmis dengta apleista  koplyčia  tikriausiai menanti Napoleono mūšius. _DSC9061Vienuolyne virė kultūrinis- religinis gyvenimas . Jame buvo įsteigti  vienuolių rengimo kursai (noviciatas),  buvo rengiami kandidatai dominikonų vienuolynams bei mokytojai ordino išlaikomoms mokykloms. Čia buvo viena didžiausių ir svarbiausių vienuolynų bibliotekų Lietuvoje. Be teologinių, buvo istorinių, filosofinių, teisinių veikalų, taip pat ketvirtasis LDK statuto leidimas, pora M. Daukšos knygų. Dauguma šių knygų dabar saugojama Vilniaus universitete. Iš Laukagalio šaltinio į vienuolyną buvo nutiestas vandentiekis, tiekęs vandenį ne tik vienuoliams, bet ir Paparčių miestelio gyventojams. Daugeliui Paparčių gyventojų vienuolynas buvo pagrindinė darbovietė.  Po 1831m. sukilimo uždarius Vilniaus Domininkonų vienuolyną,  Paparčiai tapo Lietuvos provincijos Domininkonų centru. Nepavykus 1863m. sukilimui,  vienuolynas uždarytas, jo pastatai atiduoti kareivinėms, vėliau  parduoti rusams, žydams, galiausiai nugriauti. Iki mūsų laikų išliko mūriniai vartai, koplytėlė bei retas statinys  Lietuvos kapinėse- kolumbariumas._DSC9049

_DSC9056_DSC9053Liūdna vienuolių istorija Paparčiuose nesibaigė: netoli Paparčių įsikūrė Betliejaus seserų vienuolynas . Yra medinė, skiedromis dengta bažnyčia bei keliolika namukų vienuolėms bei čia atvykstantiems  piligrimams. Keleri metai Paparčiuose vyksta baroko muzikos festivalis.

_DSC9194Toliau-nedidelis Kalvių miestelis prie didžiausio Kaišiadorių rajone  Kalvių ežero. Miestelio įžymybė-  šv. Antano Paduviečio rotondos formos bažnytėlė.  Tokių Lietuvoje yra tik dvi- Kalviuose ir Sudervėje._DSC9227 

_DSC9102 Važiuojame link  Darsūniškio.  Miestelis minimas daugelio senovinių karų aprašymuose. Iš Darsūniškio pilies Vytautas siuntė kvietimus į savo karūnaciją, čia lankėsi švedų karalius Karolis XII, įsakęs supilti pilkapius kovoje kritusiems savo kariams. Darsūniškyje gyveno didelė žydų bendruomenė, plukdžiusi sielius. Prie įvažiavimo į miestelį pasitinka mūriniai vartai su stogu. Norint pravažiuoti pro juos- reikia kelis metrus pasukti į šoną nuo pagrindinio kelio. Vartai pastatyti 1818m.Taip vietiniai gyventojai tikėjosi apsisaugoti nuo gaisrų .Vartai, vedantys į Vilnių pavadinti Šv. Agotos vardu, vėliau  vartai pastatyti ir ant iš miestelio vedančių kelių- pavadinti Šv. Jurgio ir Šv. Kazimiero vardais._DSC9125 1963m. vartai buvo nugriauti , o medžiagos sumestos į Nemuną.  Po 27 metų buvo pašventinti naujai  atstatyti  Darsūniškio vartai, žmonių dar „bromais“ vadinti._DSC9096

_DSC9089 Pakeliui- Žiežmariai. Gyvenvietė pirmą kartą paminėta netoliese 1349m. vykusio Strėvos mūšio aprašyme. 1841m. Žiežmarius nusipirko grafas Benediktas Tiškevičius., kuris miestelį plėtė ir grąžino. Pastatyta unikali bažnyčia be vieno bokšto. Beveik  500 metų čia gyveno gausi žydų bendruomenė, atstatyta unikali medinė sinagoga. Šiuo metu Žiežmariuose veikia sulčių gamykla „ELMENHORSTER“, kurioje sultys gaminamos iš vietinių vaisių ir uogų, nenaudojant konservantų._DSC9092



  Grįžtant  užsukame į Rumšiškes. Jos garsios čia veikiančiu Lietuvos liaudies buities muziejumi. Statant Kauno HAE Rumšiškės perkeltos į dabartinę vietą (1960m. ), o senosios Rumšiškės liko Kauno marių dugne.

_DSC9156Dabartinės Rumšiškės ėmė kurtis apie 1956m.- tai naujai pastatytas miestelis, iš senojo liko tik Rumšiškių bažnyčia, kaip 18a. liaudies  architektūros paminklas (po rąstą išardžius perkelta į naują vietą). Kaip ir visų miestelių Rumšiškių  istorija labai įvairi, miestelis  ėjo didikams iš rankų į rankas, kurie suteikdavo įvairias privilegijas, statė mokyklas, ligonines, bažnyčias ir sinagogas.

_DSC91481913-19m. Rumšiškėse mokėsi rašytojas Jonas Aistis, miręs Amerikoje. 2000m. jo palaikai perlaidoti Rumšiškių kapinėse, įkurtas J Aisčio muziejus. 1851-1853 m. Rumšiškių raštininkų mokykloje mokėsi Antanas Baranauskas. Jo vardu pavadinta Rumšiškių gimnazija, ant marių kranto- žvelgiančio į marias A. Baranausko  skulptūra._DSC9159

Graži senųjų miestelių įvairovė- kažkada klestėję, garsėję savo amatais, prekyba, išugdę ne vieną garsų Lietuvos žmogų, įdomūs savo didinga  istorija, dabar daugelis užmiršti ir žinomi tik ten gyvenantiems .Tai kaip ir žmogaus gyvenimas: jaunystė, klestėjimas ir pagaliau- senatvė. Tik  žmogaus gyvenimą matuojame dešimtmečiais, o miestelių –šimtmečiais, amžiais. Graži ta mūsų Lietuva, turtinga jos istorija ir kultūrinis paveldas negailėkime laiko ir noro  po ją keliauti. Išsiruošiame į tolimas, egzotines šalis, o  esančio  grožio arti mūsų  - taip ir nematome.


Leonarda Šarakauskienė  info@sarakauskiene.lt




003Kas yra  tie enzimai arba fermentai ? Enzimai {gr. žodis-en-viduje zimes-mielės=enzimas} arba fermentai,  yra baltyminės medžiagos, kurios reguliuoja medžiagų apykaitos procesus, juos greitina, dalyvauja organizmui gyvybiškai svarbių medžiagų kūrime, neutralizuoja toksines medžiagas atsiradusias įvairių organizme vykstančių  procesų eigoje, saugo nuo kenksmingo laisvųjų radikalų poveikio  (tai  kenksmingi medžiagų irimo produktai atsirandantys organizme), stiprina imuninę sistemą.

Fermentų egzistavimas buvo žinomas jau gilioje senovėje: buvo žinoma, kaip rūgstant uogoms ar miežiams  pasigaminti vyną ar alų, kaip pasigaminti duonos raugą, rauginant pieną pasigaminti sūrius, konservuoti daržoves. Didelį postūmį tyrinėjant fermentus padarė amerikiečių mokslininkų J.B. Summer ir J. H. Nortrop darbai, už kuriuos 1946m. jiems suteikta Nobelio premija. Fermentų tyrinėjimai vyko intesyviai, ieškant galimybių pritaikyti jų naudingąsias savybes  pacientų gydymui. 20a. viduryje prof. M. Wolf ir H. Benitez pavyko sukurti fermentų mišinius , kuriuos  jie pavadino savo pavardžių pirmaisiais skiemenimis WOBE enzimais. Vėliau sintezuotas vaistas WOBE MUGOS E . Tai kompleksinis vaistas, savo sudėtyje turintis gyvulinės ir augalinės kilmės fermentų. Vėlesni mokslininkai, atlikdami studijas su pacientais,  nustatė, kad WOBE MUGOS E skiriamas kartu su chemoterapija sumažina jos šalutinius poveikius, didina jautrumą chemoterapijai. Naudojant šį vaistą išvengiama arba sumažėja vėlesnės gydymo komplikacijos, sumažėja skausmą mažinančių ir vėmimą slopinančių vaistų poreikis. Pastebėta, kad naudojant enzimų terapiją kaip pagalbinį gydymą, sustipėja organzimo imunitetas, pacientai yra atsparesni infekcijoms, nesuaktyvėja buvusios chroninės ligos

Onkologinė liga bei jos gydymas (chemoterapija, operacija, spindulinis gydymas ) paveikia daugelį žmogaus gyvenimo aspektų: fizinę sveikatą, darbingumą, šeimyninį gyvenimą bei psichologinę savijautą. Keletą metų trunkantis gydymas, baimė dėl ligos atkryčio, nuolatinis lėtinis ir intesyvus stresas silpnina organizmo imuninę sistemą. Vėžio gydymo metu pasireiškia didelis nuovargis, kuris vargina beveik 90% visų pacientų, o  25% pacientų  net ir po gydymo  nuovargis išlieka ilgam. Pagrindiniai veiksniai lemiantys nuovargį yra pats vėžys, skausmas, miego sutrikimai, mažakraujystė ir miglota  nežinomybė- kas bus toliau. Sergančiojo kraujyje pagausėja medžiagų irimo produktų – laisvųjų radikalų, kuriuos nusilpęs  organizmas nepajėgus suardyti, nors visos ląstelės turi gynybos nuo laisvųjų radikalų sistemą.

 ??????????????????????????????????????????????????????????????????????????Laisvuosius radikalus naikina  antioksidantai, kurių išoriškai gauname su daržovėmis, pilno gūdo produktais , riešutais, net šokoladu.Naujosios technologijos suteikė galimybę tyrinėti fermentų įsisisavinimą , jų poveikį skaidant laisvuosius radikalus. Remiantis šiandien turimais moksliniais duomenimis galima konstatuoti, kad papildomas gydymas WOBE MUGOS E turi šių privalumų :

  • stabilizuoja ir stiprina imuninę sistemą
  • sumažina šalutinį chemopreparatų poveikį
  • sumažina  ligos atsparumą  chemopreparatams
  • sumažina  šalutinį spindulinės terapijos poveikį .

001Enzimas WOBE MUGOS E yra medikamentis, receptinis  vaistas (ne maisto papildas), kuris turėtų būti naudojamas prieš chemoterapiją, tarpuose tarp chemoterapijos,  spindulinės terapijos metu. Mokslinėmis studijomis  įrodyta, kad jis sumažina neigiamą chemoterapijos ar spindulinės terapijos poveikį ir pagerina bendrą paciento savijautą, netgi sumažina ligos atkryčio ar metastazavimo galimybę.  WOBE MUGOS E patartina naudoti ir natūralios imunosupresijos  laikotarpiu- pavasarį ir rudenį, kuomet keičiantis orams yra tikimybė susirgti uždegiminėmis ligomis ir chroninių ligų paūmėjimui. 

Vaistą rekomenduojama gerti po dvi tabletes 3x dienoje prieš valgį, užgeriant stikline vandens.

Galimas šalutinis poveikis :pradėjus gerti tabletes dažniausiai pasikeičia išmatų konsistencija ir kvapas-tai įvyksta dėl suaktyvėjusių įrimo produkrų pašalinimo. Kadang WOBE MUGOS E neaktyvuojamas kepenyse, jis  nepavojingas pacientams su kepenų funkcijos sutrikimu.

Leonarda Šarakauskienė  info@sarakauskiene.lt


P.S. Visas straipsnis spausdintas žurnale "Onkologija" nr. 2 (21)2017m. L. Š.